Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-455/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-12-28
Bylos Nr.: 2A-455/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Audronė Jarackaitė, Nijolė Piškinaitė, Vytas Milius
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, S. J., uždarosios akcinės bendrovės „Magreira“, uždarajai akcinei bendrovei „BNA group“, viešajai įstaigai Registrų centrui Vilniaus filialui, Lietuvos
Trečiasis asmuo: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija ir uždaroji akcinė bendrovė, „Vilniaus šilumos tinklai“
Ieškovas: Lietuvos Respublikos

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-455/2012Procesinio sprendimo kategorijos 21.4.1.1.; 30.11.; 95.7. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

sekretoriaujant Ilonai Kovger, Galinai Lavrinovič,dalyvaujant ieškovo atstovei S. V.,atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atstovui A. J.,atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei L. Ž.,atsakovo S. J. atstovui advokatui N. Š.,atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Magreira“ atstovui direktoriui K. K.,

trečiojo asmens Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos atstovui advokatui V. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Magreira“, ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, atsakovo S. J. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2804-585/2011 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį, pareikštą ginant viešąjį interesą, atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Magreira“, uždarajai akcinei bendrovei „BNA group“, S. J., viešajai įstaigai Registrų centrui Vilniaus filialui ir Lietuvos liaudies kultūros centrui dėl administracinių aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir statinio nugriovimo, tretieji asmenys Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija ir uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras (toliau - generalinis prokuroras) kreipėsi į teismą ginčydamas Vilniaus miesto savivaldybės sprendimus dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), ribų ir ploto nustatymo, Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus dėl šių valstybinės žemės sklypų suformavimo, jų nuomos ir suteikimo naudotis atsakovams UAB „BNA grupė“, UAB „Magreira“, Lietuvos liaudies kultūros centrui, taip pat prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo nurodomų valstybinės žemės sklypų nuomos sutartis ir panaikinti sandorių teisinę registraciją. Teismo posėdyje ieškovas pakeitė reikalavimo dalį, kuria prašė pripažinti negaliojančiomis žemės sklypų nuomos sutartis. Nurodė, kad protinga būtų nuomos sutartis pripažinti negaliojančiomis ir jų negaliojimo teisines pasekmes taikyti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes nuomos sutartys buvo realiai vykdomos ir iš jų vykdymo atsakovai, privatūs asmenys, gavo naudą, kurios nebeįmanoma susigrąžinti taikant restituciją. Reikalaudamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtus administracinius teisės aktus ir pripažinti negaliojančiais žemės sandorius, generalinis prokuroras nurodė, kad administraciniai aktai ir sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Konkrečiai ieškovas nurodė, kad 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. VIII-388 „Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato steigimo“ nuo 1997 m. rugpjūčio 1 d. įsteigus Vilniaus pilių valstybinį kultūrinį rezervatą, Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 „Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribų nustatymo ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ nustačius Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribas (57, 5 ha) ir patvirtinus jo zonų ribų planą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 1111 „Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato nuostatų patvirtinimo“ patvirtinus Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato nuostatus, ginčo žemės paskirtis pagal Saugomų teritorijų įstatymo 2 str. 29 d. ir 31 str. 8 d. tapo galima tik konservacinė, o paskirties pakeitimas tapo draudžiamas. Be to, ieškovo teigimu, žemės sklypai suformuoti nesant pagal Teritorijų planavimo įstatymą privalomų teritorijų planavimo dokumentų – detaliųjų planų. Generalinis prokuroras nurodė, kad pareiškė ieškinį, siekdamas apginti ypač vertingos vietovės, visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, teritorijoje valstybės siekiamą sukurti tvarką, todėl taip ginamas viešasis interesas, dėl to buvo pagrindas reikšti ieškinį pagal CPK 49 str.

Atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos teises ir pareigas procese perėmusi Nacionalinė žemės tarnyba su ieškiniu iš dalies nesutiko - neigė prokuroro reikalavimo dėl žemės paskirties nustatymo ginčijamuose teisės aktuose ir sutartyse pagrįstumą. Likusią ieškinio dalį pripažino.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ginčo žemės sklypų ribos nustatytos teisėtai, nes Vilniaus miesto savivaldybės 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu „Dėl Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto Koncepcijos ir sklypų plano patvirtinimo“ patvirtintas specialusis planas yra teritorijos planavimo dokumentas, pagal kurį atsakovai turėjo teisę vykdyti ginčo teritorijos planavimą ir priimti tam reikalingus administracinius aktus, taigi ir parengti sklypo planą, nustatyti jo ribas ir plotą. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintą Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką Vilniaus miesto savivaldybė parengė ginčo sklypų planus ir nustatė jų ribas remdamasi Specialiuoju planu, nes rėmimasis specialiuoju planu numatytas minimame Vyriausybės nutarime (Tvarkos 7, 16 ir 35 punktai). Vilniaus senamiesčio regeneravimo Koncepcija kaip specialus planas patvirtintas iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo ir yra įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre, todėl pagal Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimo Nr. 617 1.1 p. yra teritorijos planavimo dokumentas. Be to, priimant ginčijamus sprendimus, nebuvo patvirtintos Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribos, rezervato nuostatai.

Kiti atsakovai – privatūs asmenys ir tretysis asmuo UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ su ieškiniu nesutiko ir atsikirtimuose nurodė iš esmės tapačius argumentus. Atsakovas S. J. papildomai atsikirto, kad jam išnuomotas sklypas nepatenka į rezervato ribas.

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas su ieškiniu nesutiko, atsikirsdamas, kad teisėtai įregistravo suformuotus nekilnojamuosius daiktus ir sandorius dėl jų. Kol ginčijami aktai ir sandoriai nepanaikinti, panaikinti įrašus registre nėra pagrindo, o teismui patenkinus ieškinį, įrašus VĮ Registrų centras panaikintų, nelikus jiems pagrindo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino:

1.Pripažino negaliojančiu nuo paskelbimo Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 544V „Dėl (duomenys neskelbtini) ribų ir dydžio nustatymo“.

2.Pripažino negaliojančiu nuo pasirašymo Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 4025-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), suformavimo“.

3.Pripažino negaliojančiu nuo pasirašymo Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. liepos 11 d. įsakymą Nr. 2713-0101 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies išnuomojimo dalimis uždarajai akcinei bendrovei „BNA grupė“, uždarajai akcinei bendrovei „Vilnius ir dailė“ bei suteikimo naudotis Lietuvos liaudies kultūros centrui“.

4.Pripažino negaliojančiu nuo paskelbimo Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 3429-01 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2002-07-11 įsakymo Nr. 2713-0101 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies išnuomojimo dalimis uždarajai akcinei bendrovei „BNA grupė“, uždarajai akcinei bendrovei „Vilnius ir dailė“ bei suteikimo naudotis Lietuvos liaudies kultūros centrui“ dalinio pakeitimo ir papildymo“.

5.Pripažino negaliojančia nuo šio sprendimo įsiteisėjimo 2003 m. rugsėjo 1 d. valstybinės žemės panaudos sutarties Nr. 773 K01/2003-27833, kuria Vilniaus apskrities viršininkas suteikė naudotis panaudos teise Lietuvos liaudies kultūros centrui 3402 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią 22291 kv. m ploto sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dalį, kuria nustatyta, kad suteiktos naudotis žemės tikslinė naudojimo paskirtis yra kita.

6.Pripažino negaliojančia nuo šio sprendimo įsiteisėjimo 2002 m. rugpjūčio 29 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 425 N01/2002-25797, kuria Vilniaus apskrities viršininkas išnuomojo uždarajai akcinei bendrovei „BNA grupė“ 10611 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią 22291 kv. m ploto sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dalį, kuria nustatyta kita pagrindinė tikslinė nuomojamo žemės sklypo naudojimo paskirtis (sutarties 3p.).

7.Pripažino negaliojančiu nuo paskelbimo Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 2072V „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų bei dydžio nustatymo“.

8.Pripažino negaliojančiu nuo pasirašymo Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. 2.3-5279-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), įregistravimo nekilnojamojo turto registre bei išnuomojimo juridiniams asmenims“.

9.Pripažino nuo šio sprendimo įsiteisėjimo negaliojančia 2004 m. liepos 26 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N01/2004- 055, kuria UAB „Magreira“ buvo išnuomota 2313 kv. m ploto žemės sklypo dalis, esanti 2421 kv. ploto žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), dalį, kuria nustatyta kita pagrindinė tikslinė nuomojamo žemės sklypo naudojimo paskirtis .

10.Pripažino negaliojančia nuo šio sprendimo įsiteisėjimo 2004 m. vasario 26 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N01/2004-1057, kuria UAB „Magreira“ buvo išnuomota 108 kv. m. ploto žemės sklypo dalis, esanti 2421 kv. ploto žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), dalį, kuria nustatyta kita pagrindinė tikslinė nuomojamo žemės sklypo naudojimo paskirtis.

11.Pripažino negaliojančiu nuo paskelbimo Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 2459V „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo“.

12.Pripažino negaliojančiu nuo pasirašymo Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. 2.3-488-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), suformavimo“.

Likusią ieškinio dalį atmetė. Be to, ginčo dalį dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai, VĮ Registrų centras Vilniaus filialui ir Nyderlandų Karalystei teismas išskyrė į atskirą bylą.

Visų pirma, atsižvelgdamas į reikalavimų sujungimo vienoje byloje faktą ir į prokuroro siekį ne tik pašalinti ginčijamų administracinių aktų teisinį poveikį, bet ir valstybinės žemės naudojimo ir jo būdo teisėtumo bei žemės sandorių galiojimo klausimo iškėlimą, teismas sprendė, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, ypač atsižvelgiant į absorbcijos principą.

Antra, prokurorui ginčijant administracinius aktus ir sandorius dėl valstybinės žemės sklypų ribų nustatymo, jų suformavimo ir perdavimo privatiems asmenims naudoti, teismas pripažino esant neabejotiną prokuroro siekį, susijusį su viešojo intereso apsauga.

Teismo vertinimu, pats Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarimas experssis verbis nurodo, kad bus atkuriamas buvęs pilių kompleksas (sąvoka, apimanti ne vien pačią teritoriją, bet ir joje esančius ar buvusius objektus) buvusioje jo teritorijoje su esančiais ir buvusiais jame objektais. Atsižvelgdamas į tai ir kartu įvertinęs Vilniaus miesto savivaldybės, kurios vardu pagal Seimo nutarimo metu galiojusį reglamentavimą veikė miesto meras, tiesiogiai atsakingas už valstybės deleguotų savivaldybei įgaliojimų vykdymą (Vietos savivaldos įstatymo 9 str. 3 d., Nr. VIII-123, 97.02.25, Žin., 1997, Nr.20-446), pareigą derinti veiksmus su Vyriausybe, teismas darė išvadą, kad atsakovų argumentai, susiję su lex retro non agit principu, nepagrįsti.

Teismas, sutikdamas su atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsikirtimu dėl specialiojo plano kaip teritorijų planavimo dokumento, įregistruoto Teritorijų planavimo dokumentų registre, statuso, pažymėjo, kad Valstybė Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarimu sukūrė teisinį reglamentavimą, kuris turėjo tiesioginę įtaką Vilniaus miesto savivaldybės 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu „Dėl Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto Koncepcijos ir sklypų plano patvirtinimo“ patvirtintam specialiajam planui kaip teritorijų planavimo dokumentui. Seimo nutarimu įsteigus Vilniaus pilių valstybinį kultūrinį rezervatą, jo ribos turėjo būti nustatomos derinant Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus pilių mokslinės tarybos ir Vyriausybės, veikusios per Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentą, pozicijas. Todėl jokie teritorijų planavimo sprendiniai pagal Vilniaus miesto savivaldybės 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu „Dėl Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto Koncepcijos ir sklypų plano patvirtinimo“ patvirtintą specialųjį planą nebegalėjo būti įgyvendinami vienasmeniškais Vilniaus miesto savivaldybės sprendimais, be suderinimo su Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarime nurodytomis institucijomis ir iki rezervato ribų nustatymo bei Koncepcijos atitinkamo koregavimo. Todėl teismas darė išvadą, kad Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarimo įsigaliojimas padarė Koncepcijos taikymą visa patvirtinta apimtimi vien Vilniaus miesto savivaldybės sprendimais dėl teritorijos planavimo negalimą, jeigu Koncepcijoje numatytas teritorijos planavimas iki 1997 m. liepos 2 d. Vilniaus miesto savivaldybės dar nebuvo įgyvendintas. Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarimo pakeitimas 1998 m. balandžio 15 d., nustatant, kad rezervato ribos turi būti nustatytos pagal Vilniaus savivaldybės patvirtintą Vilniaus pilių teritorijos planą, teismo nuomone, tik patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybė privalėjo atsižvelgti į būsimą Vyriausybės sprendimą dėl rezervato ribų nustatymo, todėl neturėjo teisės vienasmeniškai ir todėl savavališkai bei neteisėtai išspręsti šio klausimo, nes tam nebeturėjo kompetencijos. Atitinkamai teismas sprendė, kad ginčijami aktai pripažįstami negaliojančiais ab initio. Atkreipė dėmesį, jog svarbi aplinkybė ir ta, kad Vyriausybės 1995 m. balandžio 21 d. nutarimo Nr.572 „Dėl Vilniaus pilių komplekso pastatų, statinių ir žemės naudojimo“ 9 p. nutarta nustatyti, kad iki bus įsteigtas pagal parengtą planavimo schemą Vilniaus pilių istorinis nacionalinis parkas, žemė jo teritorijoje yra neprivatizuotina ir naudojama valstybės reikmėms. Teismas vertino, kad Vilniaus miesto savivaldybė priimdama prokuroro ginčijamus aktus, kuriais nustatė ginčo sklypų ribas, ignoravo Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarimu jai sukurtą pareigą, todėl priėmė neteisėtus administracinius aktus, kurie turi būti pripažinti negaliojančiais (panaikinti). Teismas nurodė, kad, nors sklypų, kurių ribos nustatytos neteisėtais savivaldybės aktais, apimamos teritorijos dalis nepatenka į rezervato teritorijos ribas, ginčijamais aktais nustatytos kiekvieno atskiro sklypo ribos, todėl negali likti galioti ginčijamų administracinių aktų dalis, nustatanti atskiro sklypo dalies ribas ne rezervato teritorijoje. Teismo manymu, tokio akto dalies palikimas galioti neturėtų prasmės. Dėl šios priežasties teismas tenkino ieškinį ir tiek, kiek jis susijęs su reikalavimu atsakovui S. J..

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija šioje byloje prokuroro ginčijamus sprendimus priėmė remdamasi Vilniaus miesto savivaldybės aktais, atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei neteisėtai remiantis Vilniaus miesto savivaldybės 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu patvirtinta Koncepcija, kaip visa apimtimi galiojančiu teritorijų planavimo dokumentu. Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko administracijos aktų teisėtumas priklauso nuo Vilniaus miesto savivaldybės paskelbtų ir taikytų aktų teisėtumo. Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija rėmėsi neteisėtais ir todėl negaliojančiais Vilniaus miesto savivaldybės nutarimais, įsakymais ir sprendimais. Pažymėjo, kad tą Nacionalinė žemės tarnyba, Vilniaus apskrities viršininko administracijos procesinė teisių perėmėja šioje byloje, pripažino nagrinėjant bylą. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, o taip pat ir į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos pareikštą ieškinio pripažinimą, teismas tenkino ieškinį ir dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais ab initio.

Teismas nurodė, kad prokuroras ginčija žemės sandorius remdamasis ginčijamų sandorių sudarymo pagrindų negaliojimu, papildomai nurodydamas, kad nuomos sutartyse neteisėtai nurodoma kita žemės paskirtis. Nustatė, kad ginčijamos nuomos sutartys sudarytos po Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarimo ir Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimo „Dėl Vilniaus valstybinio kultūrinio pilių rezervato ribų nustatymo ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ įsigaliojimo. Dėl šių aplinkybių teismas konstatavo, kad žemės nuomos sutartys sudarytos teritorijoje, kurioje žemės sklypai išnuomoti galiojant ypatingam rezervato teisiniam režimui, pagal kurį galima tik konservacinė žemės naudojimo paskirtis. Atitinkamai teismas sprendė, kad žemės nuomos sutartyse neteisėtai numatyta kita, o ne konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis. Kita vertus, teismas nurodė, kad privatūs asmenys, teisėtai turintys nuosavybę valstybės rezervato žemėje, turi teisę į apibrėžtą ir aiškų naudojimąsi tokia savo nuosavybe. Teisė naudotis statinių užimamu žemės sklypu ir tokį sklypą nuomotis numatyta įstatymuose (pvz. CK 6.551 str. 2 d.). Nurodė, kad Valstybė nėra pareiškusi apie ketinimą privačių asmenų turtą, esantį rezervato teritorijoje, paimti visuomenės poreikiams. Žemės sklypai buvo ir yra faktiškai naudojami privačių asmenų, ginčijamos sutartys šalių buvo vykdomos. Teismo nuomone, faktinio valstybinės žemės naudojimo padėtis neišvengiamai išliktų net ir pripažinus sutartis negaliojančiomis. Dėl šios priežasties, siekiant valstybės, kaip žemės savininkės, ir privačių asmenų - statinių savininkų santykių teisinio apibrėžtumo, garantuojant ir apsaugant privačių asmenų teisėtus lūkesčius, kylančius iš valstybės prisiimtų įsipareigojimų privatizuojant rezervato teritorijoje esančius statinius bei siekiant šalių abipusės maksimaliai įmanomos susiklosčiusioje padėtyje naudos, teismo vertinimu, sutartys negali būti pripažintos negaliojančiomis, o jų veikimas turi būti paliktas. Taigi teismas sprendė, kad sutarčių sąlygos, numatančios kitą tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pripažįstamos negaliojančiomis kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo nuostatoms, o panaikinus sutartyse numatytą neteisėtą sąlygą, sutarčių sąlygoms dėl žemės paskirties turi būti taikomas įstatymu numatytas teisinis reglamentavimas, t.y. ginčo sutartimis atsakovams privatiems asmenims perduotos valdyti ir naudotis valstybinės žemės paskirtis tampa konservacinė pagal įstatymą, nes dėl šios sąlygos šalys negali derėtis ir susitarti kitaip. Dėl skirtingos negu kitų atsakovų padėties – faktiškai naudojamai sklypo daliai nesant rezervato teritorijoje, teismas prokuroro reikalavimo dėl nuomos sutarties su atsakovu S. J. pripažinimo negaliojančia netenkino visiškai, nesant pagrindo pripažinti, kad atsakovo S. J. naudojamai žemės sklypo daliai turi būti nustatyta konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis.

Teismas reikalavimo pripažinti negaliojančia teisinę ginčijamų aktų registraciją netenkino, nes įrašų apie administracinius aktus, teisiškai sukuriančius nekilnojamus daiktus ir daiktines teises į šiuos daiktus, panaikinimas viešame registre registro tvarkytojo turi būti atliekamas įsiteisėjus teismo sprendimui dėl ginčo aktų pripažinimo negaliojančiais. Išaiškino, kad viešojo registro tvarkytojo atsisakymas atlikti tokius registravimo veiksmus įsiteisėjus teismo sprendimui gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas UAB „Magreira“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 8 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamo sprendimo dalį dėl UAB „Magreira“ žemės nuomos sutarčių pakeitimo, priimant šioje dalyje tokį sprendimą:

1. pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2004 m. vasario 26 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. NO 1/2004-105 7, kuria UAB „Magreira“ buvo išnuomota 108 kv. m. ploto žemės sklypo dalis, esanti 2421 kv. m. ploto žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini);

2. pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2004 m. liepos 26 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. NO1/2004-1055, kuria UAB „Magreira“ buvo išnuomota 2313 kv. m. ploto žemės sklypo dalis, esanti 2421 kv. m. ploto žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini).

Taip pat apeliaciniu skundu prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismo sprendimu panaikinus administracinius aktus, kuriais buvo suformuoti UAB „Magreira“ išnuomoti valstybinės žemės sklypai, patvirtinant jų ribas ir plotus pagal pridedamus sklypų planus, laikytina, kad išnyko pats nuomos daiktas — žemės sklypas. VĮ Registrų centras šio teismo sprendimo pagrindu panaikins aptariamų žemės sklypų teisinę registraciją. Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato žemės sklypas įstatymų nustatyta tvarka nėra suformuotas ir įregistruotas. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad teismo paliktomis galioti žemės nuomos sutartimis išnuomota dalis Pilių rezervato žemės sklypo. Tai reiškia, kad paliktomis galioti žemės nuomos sutartimis UAB „Magreira“ nuomojamos tam tikro ploto Vilniaus miesto teritorijos žemės dalys, kurių nenustatytos nei ribos, nei jų padėtis kitų žemės sklypų atžvilgiu, nei jos registruotos viešame registre. Pažymėtina, kad įstatymas nenumato tokios žemės nuomos formos. Civilinis kodeksas imperatyviai apibrėžia nuomos dalyką, nuomojant žemę, t. y. žemės sklypas ar jo dalis. Tai reiškia, kad teismo sprendimas šioje dalyje prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir dėl to laikytinas neteisėtu.

2. Išnuomotos žemės kita paskirtis, pritaikant tam tikrus jos naudojimo apribojimus, neužkerta kelio naudoti šią žemę pagal konservacinės paskirties turinį, t.y. kultūros paveldo objektų tvarkymui ir naudojimui, ką ir vykdė UAB „Magreira“ pagal patvirtintą projektą rekonstruodama taip vadinamus Kirdeikių rūmus (pastatai (duomenys neskelbtini)). Tačiau teismo sprendimu pakeista žemės paskirtis iš kitos į konservacinę užkerta kelią pradėto projekto įgyvendinimui bei UAB „Magreira“ nuosavybės teise turimų patalpų eksploatacijai pagal jų paskirtį. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 2 str. 29 p. rezervatuose (šios bylos atveju - Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas) nustatoma konservacinė žemės paskirtis, nutraukiant juose ūkinę veiklą. UAB „Magreira“ vykdė pastatų rekonstrukciją iš gyvenamųjų į turizmo centrą, kuriame suprojektuoti apartamentai nuomai bei restoranas, t.y. numatoma ūkinė veikla. Teismui panaikinus žemės paskirtį kita, tuo pačiu turi būti nutraukta pastatų rekonstrukcija, nes jos tikslai prieštarauja naujai nustatytai žemės paskirčiai. Taip pat neaišku, kaip UAB „Magreira“ gali naudoti savo nuosavybės teise turimą dalį pastato, nes jo nuoma prilygintina ūkinei veiklai, o dėl to draudžiama. Taigi teismas įpareigojo UAB „Magreira“ tęsti nuomos sutartį dėl daikto, kuris savo rūšiniu požymiu neatitinka bendrovės vykdomos veiklos ir net priverčia šią veiklą nutraukti.

3. Teismas neįvertino ir kitų teisinių pasekmių keičiant žemės paskirtį. Žemės nuomos mokestis mokamas nuo žemės vertės pagal procentinį tarifą, nustatytą Vilniaus miesto tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87, priimtu Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 pagrindu. Šiame Vyriausybės nutarime nurodoma, kad žemės vertė apskaičiuojama Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ nustatyta tvarka. Pastarajame nutarime pateikta žemės vertės skaičiavimo metodika tik dėl valstybinės žemės ūkio, valstybinės miškų ir valstybinės kitos paskirties žemės. Nesant konservacinės paskirties žemės vertės skaičiavimo metodikos, be kita ko, laikytina, kad ši žemė nenuomojama. Taigi teismas pakeisdamas žemės nuomos sutartyse žemės paskirtį, neaptarė kaip turi būti paskaičiuota nauja šios žemės vertė. Dabar nuomininkai yra priversti mokėti nuomos mokestį už daiktą, kurio nuomos sąlygos nenustatytos norminiuose teisės aktuose. Dėl išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad teisinė logika reikalauja panaikinti kartu su kitais teismo panaikintais administraciniais aktais ir žemės nuomos sutartis.

Šalies argumentai

Ieškovas generalinis prokuroras pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 8 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti reikalavimai pripažinti negaliojančiomis teisinę registraciją bei panaudos ir nuomos sutartis, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pripažino negaliojančiais Vilniaus miesto savivaldybės administracinius aktus, kuriais buvo nustatytos žemės sklypų ribos ir dydžiai. Taip pat nurodo, kad teismas pripažino negaliojančiais administracinius aktus, kuriais Vilniaus apskrities viršininkas suformavo nekilnojamuosius daiktus, kurie įregistruoti nekilnojamojo turto registre, ir nusprendė skirti panaudai arba išnuomoti žemės sklypus ar jų dalis atsakovams. Ieškovo nuomone, pripažinus negaliojančiais šiuos administracinius aktus, neliko teisinio pagrindo žemės sklypų, kaip nekilnojamojo turto objektų, teisinei registracijai ir sandoriams, susijusiems su panauda ar nuoma, nes nebeliko teisiškai sukurto ir įteisinto objekto – nekilnojamojo daikto, o tai, ieškovo manymu, atitinkamai sudaro pagrindą ieškinį tenkinti visiškai.

Atsakovas S. J. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 8 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria pripažinti negaliojančiais 2000 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 544V, 2001 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 4025-01, 2002 m. liepos 11 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 3429-01 ta apimtimi, kiek jie taikomi į Vilniaus pilių valstybinį kultūrinį rezervatą nepatenkančiai teritorijai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju net nustačius, kad vienoje ar keliose atskirose ir savo ribas turinčiose žemės sklypo dalyse nustatyti žemės sklypo reglamentai (paskirtis) neatitinka teisės aktų reikalavimų (nes žemės sklypo dalys įeina į rezervato teritoriją), tai nesudaro pagrindo naikinti kitos žemės sklypo dalies, kuri yra suformuota ir priskirta atskiram pastatui eksploatuoti ir jos ribose nėra padaryta jokių teisės aktų pažeidimų, nustatant žemės sklypo dalies naudojimo reglamentus, (nes ji neįeina į rezervato teritoriją) suformavimo. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neginčytinai buvo nustatyta, kad po atsakovui S. J. priklausančiu pastatu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), suformuotas žemės sklypas nepatenka į Vilniaus pilių kultūrinio rezervato teritoriją. Dėl šios priežasties mano, kad teismo sprendimo dalis, kuria yra panaikinami administraciniai aktai ir nuomos sutartys, galiojantys už rezervato ribų, neatitinka viešojo intereso gynimo proporcingumo principo. Pažymi, jog prokuroras ir tretysis asmuo Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija ieškinio reikalavimus dėl S. J. nuomojamos žemės sklypo dalies grindė tik tuo argumentu, kad administracinis aktas dėl žemės sklypo suformavimo negali būti naikinamas dalyje. Apelianto teigimu, su tokia tiek dalyvaujančių byloje asmenų, tiek pirmosios instancijos teismo pozicija negalima sutikti, nes ji pažeidžia atsakovo S. J. teises ir teisėtus interesus. Atsakovo teisių pažeidimas konkrečiai pasireiškia tuo, kad, nors po teismo sprendimo atsakovui liko galioti daiktinė teisė į ilgalaikę valstybinės žemės nuomą, tačiau neliko galimybės tokios daiktinės teisės realizuoti, po administracinių teisės aktų panaikinimo nebelikus daiktinės teisės objekto.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 8 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria pripažinti negaliojančiais Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 2072V, Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. 554V, Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. 2459V, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį šioje dalyje atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, pripažindamas asmenų teisę į sklypo nuomą, kartu turėjo pripažinti ir šiai teisei įgyvendinti skirtą administracinę procedūrą ir šios procedūros pagrindu atliktus viešojo administravimo institucijų veiksmus. Negalima kalbėti apie realų asmenų teisių pripažinimą ir gynimą, kai teismo sprendime yra deklaruojama ir pripažįstama teisė į žemės sklypo nuomą, tačiau visi šiai teisei įgyvendinti reikalingi administraciniai aktai yra panaikinami.

2. Ginčijami Vilniaus miesto valdybos sprendimai (1998 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 2072V, 2000 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. 554V, 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. 2459V) priimti laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintoje tvarkoje ir atitinkamai Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintoje tvarkoje įtvirtintos savivaldybės kompetencijos išnuomojant naudojamus valstybinės žemės sklypus. Vilniaus apygardos teismo sprendime nėra konstatuoti arba nustatyti jokie minėtų Vyriausybės patvirtintų norminių teisės aktų pažeidimai. Minėtuose Vyriausybės norminiuose teisės aktuose įtvirtinta savivaldybės kompetencija išnuomojant naudojamus valstybinės žemės sklypus nėra ribojama tuo pagrindu, kad žemės sklypai patenka į rezervato teritoriją. Vyriausybės patvirtintuose norminiuose teisės aktuose nėra nustatyta, jog išnuomojant žemės sklypus savivaldybė gali prarasti kompetenciją atlikti veiksmus arba gali pasikeisti šių įgaliojimų atlikimo tvarka. Ginčijamų Vilniaus miesto valdybos sprendimų priėmimo metu galiojo Senamiesčio regeneravimo projekto koncepcija ir sklypų planas, patvirtinti Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 775V, t. y. teritorijų planavimo dokumentas - specialusis planas. Sistemiškai išanalizavus aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad žemės sklypo planas parengiamas vadovaujantis detaliuoju planu arba žemės sklypų ribų specialiuoju planu. Vyriausybes 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 2.14. p. nustatė, kad naudojami valstybines žemes sklypai, suformuoti pagal žemės sklypų ribų specialiuosius planus, parduodami ar išnuomojami asmenims, pateikusiems prašymus parduoti ar nuomoti šiuos žemės sklypus, jeigu žemės sklypų ribų specialieji planai patvirtinti iki Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos (2004 m. gegužės 1 dienos). Senamiesčio regeneravimo projekto koncepcijos ir sklypų plano - specialiojo plano - sprendiniai galioja neterminuotai. Vilniaus apygardos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadų apie specialiojo plano galiojimo išlygas. Pažymėtina, kad jokie teisės aktai nenumato, kad patvirtinus rezervato ribas netenka galios tos teritorijos teritorijų planavimo dokumentai.

3. Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. IX-861, kuriuo nustatytos Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribos, preambulėje yra nurodoma, kad Seimas nutarimą priima „atsižvelgdamas į Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 775V patvirtintus Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepciją ir sklypų planą“. Taigi Seimas, dar priimdamas sprendimą dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribų, atsižvelgė į šios teritorijos specialiojo plano sprendinius. Nustatant Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribas Seimui buvo žinoma apie tai, kad norminiai teisės aktai leidžia pagal specialųjį planą suformuoti valstybinės žemės sklypus ir juos nuomoti. Todėl Seimo 2002 m. balandžio 23 d nutarimas Nr. IX-861, o taip pat ir 1997 m. liepos 2 d. nutarimas Nr. VIII-388 negali būti vertinami kaip apribojantys teritorijos specialiojo plano sprendinių galiojimą ir specialiojo plano taikymą. Todėl teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog savivaldybė nebeturėjo kompetencijos priimti skundžiamų Vilniaus miesto valdybos teisės aktų.

4. Spręsdamas dėl savivaldybės priimtų administracinių aktų panaikinimo teismas netinkamai įvertino Vilniaus miesto valdybos sprendimų teisinę reikšmę. Pažymėtina, kad skundžiami Vilniaus miesto valdybos sprendimai teisinių pasekmių nesukėlė, todėl jie negali būti savarankišku teisminio ginčo dalyku, todėl jau vien šiuo pagrindu ieškinys turėjo būti atmestas. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 4 d. nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti. Vilniaus miesto valdybos sprendimai nėra teisinis pagrindas nekilnojamo daikto - žemės sklypo įregistravimui, nes sprendimą dėl nekilnojamojo daikto suformavimo priimdavo Vilniaus apskrities viršininkas.

5. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 8 d. sprendime padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, kad „Vilniaus miesto savivaldybė privalėjo atsižvelgti į būsimą Vyriausybės sprendimą dėl rezervato ribų nustatymo, todėl neturėjo teisės vienasmeniškai, o todėl savavališkai bei neteisėtai išspręsti šio klausimo, nes tam nebeturėjo kompetencijos“. Pažymėtina, kad teisės aktai nesuteikia savivaldybei kompetencijos savarankiškai formuoti žemės sklypų, o savivaldybė valstybinės žemės patikėtinio prašymu pateikia jam prašomus dokumentus (duomenis). Todėl savivaldybė žemės sklypų suformavimo klausimo savarankiškai nesprendė ir negalėjo išspręsti, o pateikė duomenis valstybinės žemės patikėtiniui, kuris ir priima galutini sprendimą dėl žemės sklypų suformavimo ir valstybinės žemės nuomos sutarčių sudarymo. Taigi akivaizdu, kad teismas pripažindamas, kad savivaldybė ,,išsprendė šį klausimą“ akivaizdžiai nukrypo nuo teisės aktuose įtvirtintos valstybinės žemės išnuomojimo procedūros ir viešojo administravimo institucijų įgaliojimų atliekant šią procedūrą. Akcentuotina, kad Vilniaus miesto valdybos priimti skundžiami aktai jokių teisinių pasekmių nesukėlė. Teismo sprendimas nėra pakankamai nuoseklus, net jeigu laikytumėmės teismo sprendime padarytų išvadų. Teismo nuomone skundžiamus Vilniaus miesto valdybos sprendimus reikėjo derinti su Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarime nurodytomis institucijomis. Tačiau teismas visai nenagrinėjo ir nepasisakė apie tai, jog tokiu atveju ši pareiga turėjo išlikti iki valstybinės nuomos sutarčių sudarymo ir ją įgyvendinti turėjo Vilniaus apskrities viršininkas, priimantis galutinius sprendimus dėl valstybinės nuomos sutarties sudarymo. Be to, teismo sprendime suformuluota išvada apie savivaldybės pareigą atsižvelgti į būsimus kitų institucijų sprendimus neatitinka teisinio apibrėžtumo bei įstatymų viršenybės principų.

6. Pažymėtina, jog spręsdamas dėl ginčijamų Vilniaus miesto valdybos sprendimų teismas pasisakė iš esmės dėl procedūrinio pažeidimo - dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų nederinimo su Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarime nurodytomis institucijomis. Taigi šioje situacijoje teismas nepagrįstai rezervato ribų nustatymo klausimą susiejo su valstybinės žemės nuomos sutarčių sudarymu ir todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog valstybinės žemės sklypų suformavimui taikoma tokia pati procedūra kaip ir rezervato sklypo suformavimui.

7. Manytina, kad ginčo žemės sklypų kita pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatyta teisingai, nes ji yra nulemta sklypo užstatymo pastatais ir yra susiklostęs faktinis žemės sklypo naudojimas (ką patvirtino ir teismas sprendime) ir toks naudojimas įtvirtintas specialiajame plane. Ginčijamų valdybos sprendimų priėmimo metu galioję teisės aktai valstybinės žemės naudojimo paskirtį siejo su pastatų paskirtimi. Pažymėtina, jog Vilniaus pilių valstybiniame kultūriniame rezervate nėra priimta ir negalioja joks saugomos teritorijos tvarkymo planas (planavimo schema), kuri reikšminga nustatant (keičiant) pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Tuo atveju, kai saugomos teritorijos tvarkymo planas (planavimo schema) bus patvirtintas, atsiras teisinis pagrindas su teritorijos administravimu susijusius sprendimus derinti su šios planavimo schemos sprendiniais.

8. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 8 d. sprendime pasisakė, jog „valstybė nėra pareiškusi apie ketinimą privačių asmenų turtą, esantį rezervato teritorijoje, paimti visuomenės poreikiams. Žemės sklypai buvo ir yra faktiškai naudojami privačių asmenų, ginčijamos sutartys šalių buvo vykdomos.”. Manytina, kad Vilniaus apygardos teismas turėjo ne tik konstatuoti, kad nėra pradėta ginčo sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, bet ir išsiaiškinti, ar nėra pagrindo teritorijos paėmimui visuomenės poreikiams, ar nėra vengiama inicijuoti ir priimti sprendimą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams. Tuo atveju, jeigu žemės sklypų su juose esančiais statiniais buvimas rezervato teritorijoje yra nesuderinamas su rezervato statusu, turėtų būti priimami sprendimai dėl žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams. Vilniaus apygardos teismo sprendime suformuluota teisės taikymo taisyklė yra ydinga, nes ja remiantis bus galima ginčyti ir panaikinti teisės aktų nustatyta tvarka atliktą žemės sklypų teisinę registraciją, motyvuojant žemės reikalingumu svarbiems valstybės projektams vykdyti arba nustatytu ypatingu teritorijos statusu. Tai rodo, jog Vilniaus apygardos teismo sprendime netinkamai nustatytas „priežasties – pasekmės” ryšys, nes pastatai ir faktinis žemės naudojimas pastatų eksploatavimo tikslais (kuris teisės aktų nustatyta tvarka formalizuojamas į žemės sklypo suformavimą ir valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymą) Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijoje buvo tik iki šio rezervato įsteigimo.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „BNA grupė“ pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus. Atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, todėl atsiliepimu prašo apeliacinius skundus nagrinėti teismo nuožiūra.

Trečiasis asmuo Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija pateikė atsiliepimą į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl apelianto sprendimų pripažinimo negaliojančiais palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apelianto nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai nereglamentuoja žemės sklypų, kurie patenka į rezervatų teritoriją, nuomos arba pardavimo. Dėl šios priežasties apeliantas neturėjo ir neturi kompetencijos atlikti minėtuose nutarimuose nurodytus veiksmus, jeigu jie susiję su rezervatų žemės sklypais. Be to, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos taisyklių 9.2 punkte, tiek ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos 30.1 punkte nurodoma, kad jeigu pagal teritorijų planavimo dokumentus žemės sklypą numatyta naudoti visuomenės poreikiams, šis žemės sklypas išnuomojamas tik iki tol, kol bus pradėtas naudoti šiems tikslams. Taigi, Direkcijos nuomone, įsteigus Vilniaus pilių valstybinį kultūrinį rezervatą apeliantas neturėjo kompetencijos nustatyti Kultūriniame rezervate siekiamų nuomoti valstybinės žemės sklypų duomenų, ką faktiškai savo sprendime patvirtino ir pirmosios instancijos teismas.

2. Galima iš dalies sutikti su apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 „Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribų nustatymo ir jo zonų ribų plano patvirtinimo” tvirtindamas Kultūrinio rezervato ribas atsižvelgė į Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 775V patvirtintus Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepciją ir sklypų planą. Tačiau negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad „nustatant Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribas Seimui buvo žinoma apie tai, kad norminiai teisės aktai leidžia pagal specialųjį planą suformuoti valstybinės žemės sklypus ir juos nuomoti”. Visų pirma, jokie „norminiai teisės aktai” neleidžia formuoti valstybinių žemės sklypų ir jų nuomoti rezervatuose. Priešingai, Saugomų teritorijų įstatymo 31 str. 1 bei 4 dalyse numatoma, kad rezervatų žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė, kurią patikėjimo teise valdo ir naudoja rezervatų direkcijos. Taigi darytina išvada, kad turi būti formuojamas vienas Kultūrinio rezervato žemės sklypas, kurį valdo ir naudoja patikėjimo teise Direkcija, ką patvirtino ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 11d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-854-602/2009, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-813/2010 paliktas nepakeistas. Antra, apeliantas netinkamai vertina Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 775V patvirtintą Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepciją ir jos sprendinius. Į minėtą specialųjį planą buvo atsižvelgta dėl tos priežasties, kad jo brėžiniuose buvo numatyta Kultūrinio rezervato teritorija, kurios ribas, kaip nurodoma Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 nustatė Lietuvos Respublikos Seimas.

3. Galima sutikti su apelianto pozicija, jog jo priimtais sprendimais nebuvo suformuoti ginčijami valstybinės žemės sklypai, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad dėl šios priežasties ginčijami apelianto sprendimai negali būti savarankišku teisminio ginčo dalyku ir dėl šios priežasties vien šiuo pagrindu ieškinys turėjo būti atmestas. Ginčijami apelianto sprendimai yra administraciniai aktai, kurie sukelia tam tikras teises ir pareigas. Jų pagrindu ginčijamais atsakovo Vilniaus apskrities viršininko sprendimais buvo suformuoti ir įregistruoti valstybinės žemės sklypai. Dėl šios priežasties akivaizdu, kad vadovaujantis CPK 6 str. bei 26 str. 2 d., pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ir visiškai pagrįstai pripažino apelianto priimtus sprendimus neteisėtais ir dėl to negaliojančiais. Be to, Direkcijos nuomone, apeliantas, gavęs prašymą nustatyti ginčijamų valstybės žemės sklypų duomenis, turėjo atsisakyti pateikti prašomus duomenis.

4. Apeliantas visiškai nepagrįstai nevertina Saugomų teritorijų įstatymo 2 str. 29 d. nuostatų, kurios numato, kad rezervatai tai „saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti bei tirti moksliniu požiūriu ypač vertingus gamtinius ar kultūrinius teritorinius kompleksus, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros vertybių autentiškumo palaikymą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų apsaugą. Šiose teritorijose nustatoma konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nutraukiant jose ūkinę veiklą“. Apelianto argumentai apie Kultūrinio rezervato tvarkymo planą (planavimo schemą) niekaip nedaro įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Galima sutikti, kad Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato tvarkymo planas (planavimo schema), kuris jau yra parengtas ir viešai apsvarstytas, kol kas nėra patvirtintas. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad, siekiant formuoti žemės sklypus, patenkančius į Kultūrinio rezervato teritoriją, vienintelis dokumentas, kurį reikėtų įvertinti, yra Kultūrinio rezervato tvarkymo planas (planavimo schema). Be to, svarbu yra tai, kad tvarkymo planas (planavimo schema), kuomet bus patvirtintas, kaip teritorijų planavimo dokumentas, negalės prieštarauti ir neprieštaraus tiek Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, tiek ir kitų įstatymų nuostatoms, kurie, be kita ko, reglamentuoja ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymą saugomose teritorijose.

5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad „tuo atveju, jeigu žemės sklypų su juose esančiais statiniais buvimas rezervato teritorijoje yra nesuderinamas su rezervato statusu, turėtų būti priimami sprendimai dėl žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams“. Saugomų teritorijų įstatymo 31 str. 2 d. nurodoma, kad „rezervatams steigti žemė Žemės įstatymo nustatyta tvarka gali būti paimama iš privačios žemės savininkų arba prieš terminą nutraukiama valstybinės žemės naudojimo teisė bei valstybinės žemės nuomos sutartis“. Tačiau, šioje situacijoje būtina įvertinti, kad visos ginčijamos valstybinės žemės nuomos sutartys buvo sudarytos jau įsteigus Kultūrinį rezervatą bei nustačius jo ribas. Dėl šios priežasties, Direkcijos nuomone, nebėra galimybės taikyti Saugomų teritorijų įstatyme numatytos valstybinės žemės sklypų nuomos sutarčių nutraukimo prieš terminą procedūros. Būtent dėl to Direkcija mano, kad ginčijamų nuomos sutarčių negaliojimo klausimas gali būti sprendžiamas tik ieškovo generalinio prokuroro ieškinyje nustatyta tvarka, t.y. pripažinus jas prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymo normoms ir dėl to negaliojančiomis.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija pateikė atsiliepimą į atsakovo S. J. apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo sprendimą dėl atsakovo S. J. apeliacinio skundo priimti teismo nuožiūra.

Trečiasis asmuo Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija pateikė atsiliepimą į ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą. Nurodo, kad Direkcija visiškai sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas, bei su apeliaciniame skunde nurodytu prašymu. Pažymi, kad jau įsteigus Kultūrinį rezervatą bei patvirtinus jo ribas, pažeidžiant imperatyvias Saugomų teritorijų įstatymo 31 str. 4 d. normas, Kultūrinio rezervato žemės dalys buvo išnuomotos kitiems asmenims taip apribojant Direkcijos teisę valdyti bei naudoti išnuomotą Kultūrinio rezervato žemę patikėjimo teise. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančiomis ginčijamas valstybinės žemės sklypų nuomos sutartis. Teigia, kad teismas neįvertino ir CK 6.557 str. 1 d., kuri numato, jog nutraukus žemės nuomos sutartį prieš terminą, pastatų savininkas turi teisę į žemės servitutą, kuris taip pat užtikrintų pastatų savininko teisę į pastatui eksploatuoti reikalingą žemės sklypą. Atsižvelgiant į CK 4.112 str. 4 d. nuostatas bei tai, kad servitutas gali būti atlygintinis, Direkcijos nuomone, nutraukus ginčijamas nuomos sutartis ir palikus teisę pastatų savininkams naudotis Kultūrinio rezervato žemės sklypo dalimis servituto teise, būtų maksimaliai patenkinti tiek valstybės, tiek ir privačių asmenų interesai bei teisėti lūkesčiai. Be to, Direkcija atkreipė dėmesį, kad teismas neįvertino aplinkybių, jog ne visi nuomojamuose žemės sklypuose esantys statiniai nuosavybės teise priklauso privatiems asmenims. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ginčijamos sutartys šalių buvo vykdomos, nes, Direkcijos žiniomis, UAB „Magreira“ jau nuo 2008 m. nevykdo ginčijamos valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties, t. y. nemoka joje numatyto mokesčio.

Trečiasis asmuo Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija pateikė atsiliepimą į atsakovo UAB „Magreira“ apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodo, jog apeliantas faktiškai pripažįsta ieškovo ieškinį, todėl Direkcija iš dalies sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis, teisiniais argumentais bei su apeliaciniame skunde nurodytu apelianto prašymu. Visgi Direkcija atkreipė dėmesį, jog apeliantas jau nuo 2008 m. nevykdo ginčijamos valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties ir nemoka joje numatyto mokesčio. Šiuo metu yra atliekami veiksmai dėl skolos išieškojimo. Dėl šios priežasties, siekiant neužkirsti kelio Vilniaus miesto savivaldybei išsiieškoti UAB „Magreira“ skolą, bei įvertinus tai, kad žemės sklypu, kurio nuomos sutartis naikintina, faktiškai buvo naudojamasi, Direkcijos nuomone, ginčijamos nuomos sutartys turėtų būti pripažintos negaliojančiomis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinius skundus. Atsiliepimu prašo atsakovo UAB „Magreira“ apeliacinį skundą tenkinti, o atsakovų S. J. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime ieškovas, išdėstydamas savo poziciją dėl atsakovo UAB Magreira“ apeliacinio skundo, nurodo, kad, nors nesutinka su kai kuriais apeliacinio skundo motyvais, t. y. nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nėra pagrindo teigti, kad teismo paliktomis galioti sutartimis išnuomota dalis Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato žemės sklypo, nes Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato žemės sklypas įstatymų nustatyta tvarka nesuformuotas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu yra prašoma visiškai patenkinti ieškinį, iš esmės jis sutinka su atsakovo UAB „Magreira“ apeliacinio skundo reikalavimais. Atsiliepime ieškovas, išdėstydamas savo poziciją dėl atsakovo S. J. apeliacinio skundo, nurodo, kad administraciniais aktais buvo suformuotas vienas 22291 kv. m dydžio žemės sklypas, o tik po to jo dalys buvo išnuomotos atsakovams, o tai lemia, jog yra atmestini S. J. apeliacinio skundo motyvai, jog teismas turėjo galimybę pripažinti negaliojančiu administracinį aktą dalyje, paliekant nepanaikintą dalį dėl S. J. nuomojamo sklypo suformavimo. Sutinka, kad teismui pripažinus negaliojančiais nurodytus administracinius aktus nebeliko nuomos sutarties su S. J. dalyko, tačiau mano, kad jo interesai nebus pažeisti, nes po teismo sprendimo atsiranda galimybė suformuoti žemės sklypą prie S. J. naudojamo statinio laikantis teisės aktais nustatytos tvarkos. Atsiliepimą į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:

1. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas, pripažindamas CK 6.551 str. 2 d. numatytą pastatų nuomotojų ar savininkų teisę į sklypo nuomą, turėjo pripažinti ir šiai teisei įgyvendinti skirtą administracinę procedūrą. Žemės sklypai buvo suformuoti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, todėl administraciniai aktai pripažinti negaliojančiais pagrįstai, o jų pripažinimas negaliojančiais nepaneigia asmenų teisės nuomotis tinkamai suformuotus žemės sklypus. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė ją nuomoti yra įstatyminė teisė, tačiau ji turi būti įgyvendinama teisės aktų (taip pat ir viešosios teisės) nustatyta tvarka.

2. Apeliaciniame skunde teigiama, jog rengiant žemės sklypų planus buvo vadovaujamasi Senamiesčio regeneravimo projekto koncepcija ir sklypų planu, todėl nebuvo pažeistas reikalavimas, numatantis, kad žemės sklypo planas parengiamas vadovaujantis detaliuoju planu arba žemės sklypų ribų specialiuoju planu. Senamiesčio regeneravimo projekto koncepcijos ir sklypų plano negalima laikyti teritorijų planavimo dokumentu, kuriuo buvo suformuoti žemės sklypai (koncepcijoje nėra nustatyta žemės paskirtis, specialiosios žemės naudojimo sąlygos). Ši koncepcija ir sklypų planas vertintini kaip tam tikri metmenys. Be to, Senamiesčio regeneravimo projekto koncepcijos ir sklypų plano paaiškinime 51(54) 1. pažymėta, kad turės būti parengti suplanavimo dokumentai.

3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Vilniaus miesto valdybos sprendimai teisinių pasekmių nesukėlė, todėl vien šiuo pagrindu ieškinys turėjo būti atmestas. Nesutiktina su šiais teiginiais, nes būtent šiais sprendimais buvo nustatytas sklypų plotas ir ribos, o 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimu - ir kita žemės paskirtis. Būtent šių administracinių aktų pagrindu buvo priimti Vilniaus apskrities viršininko įsakymai dėl sklypų suformavimo. Tai, kad teisės aktai savivaldybei suteikia teisę teikti pasiūlymus apskrities viršininko administracijai, o galutinį sprendimą priima administracija, nepanaikina savivaldybės pareigos pasiūlymus teikti laikantis teisės aktų. Juo labiau, kad Vietos savivaldos įstatymo 7 str., nustatančiame savivaldybių priskirtąsias funkcijas, yra nurodytas teritorijų planavimas.

4. Apeliacinio skundo argumentai, jog ginčo sklypuose pagrįstai nustatyta kita žemės paskirtis, prieštarauja imperatyvioms Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 str. 29 d., 4 str., Žemės įstatymo 42 str. (redakcija, galiojusi iki 2004 m. vasario 21 d.), 28 str. (2004 m. liepos 8 d. redakcija) nuostatoms, numatančioms, jog rezervatuose nustatoma konservacinė žemės paskirtis. Pažymėtina, kad ginčo žemės sklypai yra Vilniaus Senamiesčio ir Vilniaus pilių kultūrinio rezervato teritorijoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 612 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais" Vilniaus senamiestis (Kl), kuris nuo 1995 m. liepos 10 d. įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir kurio teritorijoje yra Kultūrinis rezervatas, paskelbtas kultūros paminklu (U1P). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos 7 p. numatyta, kad pagrindinė tikslinė konservacinė paskirtis nustatoma valstybinių rezervatų<...>žemei ir sklypams šios tvarkos 2.6, 2.7, 4.5, 4.6 ir 6.3 punktuose nurodytais atvejais. 4.5 p. nurodytas atvejis, kai sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių, įregistruotų Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, teritorija. Atsižvelgiant į šias nurodytas aplinkybes, atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog Vilniaus pilių valstybiniame kultūriniame rezervate nėra priimtas ir negalioja joks saugomos teritorijos tvarkymo planas (planavimo schema), kuri reikšminga nustatant (keičiant) pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį.

5. Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas turėjo išsiaiškinti, ar nėra pagrindo Vilniaus pilių kultūrinio rezervato teritorijos paėmimui visuomenės poreikiams. Šie klausimai nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku, o teismui aiškinantis šį klausimą, būtų pažeistas CPK 13 str. nustatytas dispozityvumo principas.

Atsakovas S. J. pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus. Atsiliepime nurodo, kad savo poziciją išdėstė savo apeliaciniame skunde, ir prašo minėta pozicija vadovautis. Papildomai pažymi, kad nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo reikalavimais. Mano, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvavo, kodėl, net panaikinus administracinius aktus dėl žemės sklypų suformavimo, neturi būti naikinamos privačių asmenų turimos daiktinės teisės (ilgalaikė nuoma) į valstybinę žemę. Pažymi, kad reikalavimai šioje byloje reiškiami, siekiant apginti viešąjį interesą, ir turi būti tenkinami tik ta apimtimi, kiek minimaliai reikia viešajam interesui apginti.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime Nacionalinė žemės tarnyba nurodo, kad palaiko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytus motyvus ir argumentus, ir juos pakartoja.

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepime prašo atmesti ieškovo apeliacinio skundo dalį dėl teisinės registracijos. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad įrašų apie administracinius aktus, teisiškai sukuriančius nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos, panaikinimas Registre turi būti atliekamas įsiteisėjus teismo sprendimui dėl ginčo aktų pripažinimo negaliojančiais, todėl šioje dalyje teismo sprendimas yra visiškai pagrįstas, teisėtas ir paliktinas nepakeistas. Dėl kitų apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų VĮ Registrų centras nepasisako, nes jie nėra susiję su ieškovo reiškiamais reikalavimais tvarkytojui ir jo atliktinais veiksmais, todėl prašo juos nagrinėti ir priimti sprendimą teismo nuožiūra.

Atsakovas UAB „Magreira“ pateikė atsiliepimus į ieškovo, atsakovo S. J. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus. Atsiliepimuose nurodo, kad su ieškovo ir atsakovo S. J. apeliaciniais skundais sutinka ir juos palaiko, o su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliaciniu skundu nesutinka dėl motyvų, nurodytų UAB „Magreira“ apeliaciniame skunde.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė rašytinius paaiškinimus. Atsakovas nurodo, kad šiuo metu paaiškėjo naujos bylai reikšmingos aplinkybės. Konkrečiai nurodo, jog yra reikalinga atkreipti dėmesį į šias aplinkybes:

1. Kadangi yra konstatuota, jog Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 nustatytos Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribos neatitinka įstatymų reikalavimų ir yra pradėtas rengti naujas Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijos ribų planas, nagrinėjamojoje byloje turi būti nustatyta ir įvertinta Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. IX-861 ir juo patvirtintų rezervato ribų teisinė galia ir reikšmė.

Kadangi yra pripažintas Rezervato ribų nustatymo ydingumas, Lietuvos Respublikos Seimui atsirado pagrindas ir pareiga priimti tolimesnius sprendinius dėl Rezervato ribų nustatymo. Pažymėtina, jog naujai pradėtame rengti Rezervato ribų plane gali būti nustatytos kitokios Rezervato ribos nei numatytos Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861. Manytina, jog situacija dėl Rezervato ribų nustatymo yra teisiškai neaiški ir neapibrėžta. Be to, esant neapibrėžtai teisinei situacijai dėl Rezervato ribų, yra neaiškus ir Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarimo Nr. VIII-388 teisinis statusas. Turėtų būti įvertinta, kokia Rezervato paties savaime įsteigimo teisinė reikšmė, jeigu nenustatomos Rezervato ribos (rezervato ribos buvo nustatytos vėliau Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861, tačiau nesilaikant Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarime Nr. VIII-388 nustatytų procedūrų). Pažymėtina, jog ieškovas savo pareikštą ieškinį grindžia Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-388 ir 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861. Šiais Seimo nutarimais vadovavosi ir Vilniaus apygardos teismas priimdamas 2011 m. kovo 8 d. sprendimą. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų sprendimai neturėtų būti grindžiami įstatymų reikalavimų neatitinkančių teisės aktų pagrindu, tačiau pripažino, jog nėra aiški pati ūkinės veiklos sąvoka, o kartu ir visos ūkinės veikos nutraukimo pasekmės ir procedūros, todėl neaišku, kaip Rezervate yra ketinama realizuoti Saugomų teritorijų įstatymo 2 str. 29 d.

Žemesnės instancijos teismas

3. Seimas ne tik formaliai priėmė nutarimus dėl Rezervato įsteigimo ir jo ribų nustatymo, bet ėmėsi aktyvių veiksmų, spręsdamas Rezervato valdymo ir ribų nustatymo klausimus, todėl manytina, jog byloje būtų tikslinga gauti Seimo autentišką išaiškinimą apie Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarimo Nr. VIII-388 ir 2002 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. IX-861 teisinę galią ir reikšmę, ar ketinama šiuos nutarimus keisti bei kaip ketinama vykdyti veiklą Rezervato teritorijoje.

4. Naujai paaiškėjusių aplinkybių kontekste turėtų būti atsižvelgta į ginčijamų Vilniaus miesto valdybos sprendimų priėmimo atsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumentą specialųjį planą (Senamiesčio regeneravimo projekto koncepciją ir sklypų planą, patvirtintą Vilniaus miesto valdybos 1995-03-23 potvarkiu Nr. 775V) faktą. Vilniaus miesto valdybos sprendimai priimti laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintoje tvarkoje ir atitinkamai Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintoje tvarkoje įtvirtintos Savivaldybės kompetencijos išnuomojant naudojamus valstybinės žemės sklypus. Pažymėtina, jog prie Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. IX-861 pridėta schema nėra teritorijų planavimo dokumentas. Pagal teritorijų planavimo dokumentų hierarchiją teritorijų planavimo dokumento (specialiojo plano) teisinei galiai negali daryti įtakos ne teritorijų planavimo dokumentas, nepriklausomai nuo jį priėmusios institucijos vietos valstybės valdžių sistemoje.

5. Šiuo metu egzistuoja tiek ginčo žemės sklypai, tiek juos apimantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, turėtų būti įvertinta, ar suformavus sklypą (duomenys neskelbtini) neturėjo būti priimti sprendimai išformuoti ginčo žemės sklypus administracine tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas mano, kad šioje bylos stadijoje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra galimybė sudaryti taikos sutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, UAB „Magreira“, S. J. apeliaciniai skundai netenkintini. Netenkintinas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad siekiant valstybės, kaip žemės savininkės, ir privačių asmenų – statinių savininkų, santykio teisinio apibrėžtumo, garantuojant ir apsaugant privačių asmenų teisėtus lūkesčius, kylančius iš valstybės prisiimtų įsipareigojimų privatizuojant rezervato teritorijoje esančius statinius bei siekiant šalių abipusės maksimaliai įmanomos susiklosčiusioje padėtyje naudos, sutartys negali būti pripažintos negaliojančiomis, o jų veikimas turi būti paliktas.

Žemesnės instancijos teismas

Ši teismo išvada nėra pagrįsta, nes neatsižvelgta į Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų 2001 m. gruodžio 28 d. įstatymo 31 str. 4 d. nuostatą, kurioje nurodyta, kad valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijos valdo ir naudoja joms suteiktą valstybinę žemę patikėjimo teise.

CK 4.106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti.

Akivaizdu, kad Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato administracija negali įgyvendinti jai suteiktos teisės valdyti ir naudoti žemės patikėjimo teise, jeigu kultūrinio rezervato dalys bus išnuomotos kitiems asmenims.

Žemesnės instancijos teismas

CK 6.563 straipsnyje nurodoma, kad, kai išnuomota žemė paimama visuomenės poreikiams, žemės nuomos sutartis nutraukiama ir nuomotojui bei nuomininkui atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia tvarka yra numatyta ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje, kur pasakyta, kad rezervatams steigti žemė Žemės įstatymo nustatyta tvarka gali būti paimama iš privačios žemės savininkų arba prieš terminą nutraukiama valstybinės žemės naudojimo teisė bei valstybinės žemės nuomos sutartis.

Pažymėtina, kad visos ginčijamos valstybinės žemės nuomos sutartys buvo sudarytos jau įsteigus Kultūrinį rezervatą, vykdant Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarimą Nr. VIII-338 ,,Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato steigimo“ bei 2002 m. balandžio 23 d. nutarimą Nr. IX-861 ,,Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribų nustatymo ir jo zonų ribų plano patvirtinimo”.

Pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių ir teisės normų neįvertino, todėl be pagrindo netenkino ieškovo ieškinyje nurodytų reikalavimų pripažinti negaliojančiomis ginčijamas valstybines žemės sklypų nuomos sutartis.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir CK 6.557 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuri numato, jog nutraukus žemės nuomos sutartį prieš terminą, pastatų savininkas turi teisę į žemės servitutą, kuris taip pat užtikrintų pastatų savininko teisę į pastatui eksploatuoti reikalingą žemės sklypą. Atsižvelgiant į CK 4.112 straipsnio 4 dalies nuostatas, bei į tai, kad servitutas gali būti ir atlygintinis (CK 4.129 str.), teisėjų kolegijos nuomone, nutraukus ginčijamas nuomos sutartis ir palikus teisę pastatų savininkams naudotis Kultūrinio rezervato žemės sklypo dalimis servituto teise, būtų maksimaliai patenkinti tiek valstybės, tiek ir privačių asmenų interesai bei teisėti lūkesčiai.

Nėra pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamos sutartys šalių buvo vykdomos. Pažymėtina, kad UAB ,,Magreira“ nuo 2008 m. nevykdo ginčijamos valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties, nes nemoka nustatyto nuomos mokesčio, ką apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino bendrovės atstovas. Šią aplinkybę patvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. kovo 16 d. raštas.

Pagrįstas apelianto argumentas, kad ne visi nuomojamuose žemės sklypuose esantys statiniai nuosavybės teise priklauso privatiems asmenims. Pavyzdžiui, UAB ,,Magreira“ nuomojame valstybinės žemės sklype, esantys statiniai – pastatų kompleksas, esantis (duomenys neskelbtini) (buvę Kirdiejų rūmai, unikalus objekto kodas – (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Minėti statiniai šiuo metu yra nuomojami UAB ,,Magreira“. Ir tik 41,35 kvadratinių metrų dydžio patalpos, esančios šiame statinyje, priklauso UAB ,,Magreira“, ką patvirtina nekilnojamojo turto registro duomenys.

Tačiau apeliantas klaidingai aiškina Registrų centro kompetenciją priimant sprendimus įregistruoti ir atsakyti įregistruoti nekilnojamuosius daiktus ir teises į juos.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio normos yra bendro pobūdžio, jų taikymas reglamentuojamas šio straipsnio 3 dalyje nurodytame poįstatyminiame teisės akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-12 nutarimu Nr. 1129 patvirtintuose Nekilnojamojo turto registro nuostatuose (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Registrų centrui nėra pavesta valstybės funkcija formuoti valstybinės žemės sklypus ar kitaip dalyvauti jų formavime bei kontroliuoti šio proceso teisėtumą. Pažymėtina, jog Nekilnojamojo turto registro paskirtis -nekilnojamųjų daiktų, nuosavybės bei kitų daiktinių teisių į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų numatytų juridinių faktų registravimas, oficialios informacijos apie Registre sukauptus duomenis teikimas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 str.). Todėl Registrų centrui nepriklauso tikrinti kitų valstybės institucijų veiksmų formuojant žemės sklypus bei kvestionuoti jų priimtus sprendimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-14-800/2007 konstatavo, kad vertinimas, ar žemės sklypas suformuotas nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, neįeina į Tvarkytojo kompetenciją. Taigi teisės aktai nesuteikia Registrų centrui teisės ir pareigos vertinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimų bei Vilniaus apskrities viršininko įsakymų, kurių pagrindu buvo nustatyti ginčo žemės sklypų dydžiai, jų ribos, suformuoti sklypai, teisėtumo ir pagrįstumo. Registre atliktas ginčo žemės sklypų ir daiktinių teisių į juos teisinis registravimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes atliktas laikantis teisinį registravimą reglamentavusių norminių aktų (Nekilnojamojo turto kadastro, Nekilnojamojo turto registro įstatymų).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad įrašų apie administracinius aktus, teisiškai sukuriančių nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos, panaikinimas Registre turi būti atliekamas įsiteisėjus teismo sprendimui dėl ginčo aktų pripažinimo negaliojančiais, todėl šioje dalyje teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo

Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 ,,Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintoje Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkoje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 ,,Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse įtvirtinta savivaldybės kompetencija išnuomojant naudojamus valstybinės žemės sklypus nėra ribojama tuo pagrindu, kad žemės sklypai patenka į rezervato teritoriją. Vyriausybės patvirtintuose norminiuose teisės aktuose nėra nustatyta, jog išnuomojant žemės sklypus savivaldybė gali prarasti kompetenciją atlikti veiksmus arba gali pasikeisti šių įgaliojimų atlikimo tvarka.

Pažymėtina, kad apeliantas yra viešojo administravimo subjektas ir jo priimtiems sprendimams taikomas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p. įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris nustato, jog viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešojoje teisėje veikiantys teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai viešojo administravimo subjektus įpareigoja veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires), veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam yra konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos ribų aiškinimas yra negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1166-05, 2011 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-100/2011).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1 bei 4 dalies nuostatos numato, kad rezervatų žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė, kurią patikėjimo teise valdo ir naudoja rezervatų direkcijos. Be to, minėto teisės akto 32 straipsnio 1 dalis numato, kad žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai bei naudotojai turi Žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas teises. Šiomis teisėmis jie gali naudotis tiek, kiek jos neprieštarauja šiam įstatymui.

Akivaizdu, kad apelianto nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai nereglamentuoja žemės sklypų, kurie patenka į rezervatų teritoriją, nuomos arba pardavimo, t. y. apeliantas neturėjo ir neturi kompetencijos atlikti minėtuose nutarimuose nurodytų veiksmų, jeigu jie yra susiję su rezervatų žemės sklypais. Disponuoti rezervato žeme turi tik rezervato direkcija, įgyvendindama vieną iš patikėjimo teisės turinio elementų (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimas adm. byloje Nr. I-854-602/2009).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos taisyklių 9.2 punkte, tiek ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 30.1 punkte nurodoma, kad jeigu pagal teritorijų planavimo dokumentus žemės sklypą numatyta naudoti visuomenės poreikiams, šis žemės sklypas išnuomojamas tik iki tol, kol bus pradėtas naudoti šiems tikslams.

Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-388 ,,Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato steigimo“ įsteigus Vilniaus pilių valstybinį kultūrinį rezervatą, apeliantas neturėjo kompetencijos nustatyti Kultūriniame rezervate siekiamų nuomoti valstybinės žemės sklypų duomenų, ką sprendime patvirtino ir pirmosios instancijos teismas.

Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, 2002 m. balandžio 23 d. minėtu nutarimu tvirtindamas Kultūrinio rezervato ribas, atsižvelgė į Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 775V patvirtintus Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepciją ir sklypų planą ir kad, nustatant Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribas, Seimui buvo žinoma apie tai, kad norminiai teisės aktai leidžia pagal specialųjį planą suformuoti valstybinės žemės sklypus ir juos nuomoti.

Kaip jau minėta, jokie norminiai aktai neleidžia formuoti valstybinių žemės sklypų ir juos nuomoti rezervatuose. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalį bei 4 dalį turi būti formuojamas vienas kultūrinio rezervato žemės sklypas, kurį patikėjimo teise valdo ir naudoja šio rezervato direkcija.

Sutiktina su Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos išdėstytais argumentais, kad į minėtą specialųjį planą buvo atsižvelgta dėl tos priežasties, kad jo brėžiniuose (Senamiesčio regeneravimo koncepcija-43 lapas, Vėliausiai susiklosčiusių posesijų ribų planas -31 lapas, Senamiestis ir jo zonavimas paminklosaugos požiūriu -18 lapas) buvo numatyta Kultūrinio rezervato teritorija, kurios ribas, kaip nurodoma Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 nustatė Lietuvos Respublikos Seimas.

Jau minėta, kad ginčijami apelianto sprendimai yra administraciniai aktai, kurie sukelia tam tikras pasekmes, t. y. sukuria teises ir pareigas. Pažymėtina, kad jų pagrindu ginčijamais atsakovo Vilniaus apskrities viršininko sprendimais buvo suformuoti ir įregistruoti valstybinės žemės sklypai. Akivaizdu, kad vadovaujantis CPK 6 straipsniu bei 27 straipsnio 9 dalimi, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ir pagrįstai pripažino apelianto priimtus sprendimus neteisėtais ir dėl to negaliojančiais.

Pažymėtina, kad apeliantas, gavęs prašymą nustatyti ginčijamų valstybės žemės sklypų duomenis, įvertinęs tiek minėtas Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, tiek Lietuvos Respublikos Seimo nutarimų nuostatas, tiek ir Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 775V patvirtintos Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcijos sprendimus, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintais įstatymo viršenybės bei sprendimų teisėtumo principais, turėjo teisę atsisakyti pateikti prašomus duomenis.

Savivaldybės administracija nurodo Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalį, kurioje nustatyta, kad saugomose teritorijose draudžiama keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, tačiau neįvertina, kad minėtas teisės aktas taikomas tuomet, kuomet yra siekiama keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį saugomose teritorijose. Nagrinėjamoje byloje klausimas dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties Kultūriniame rezervate keitimo nėra keliamas ir svarstomas.

Kita vertus, cituodamas Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, apeliantas nepagrįstai nevertina Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodoma, kad ,,žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai bei naudotojai turi Žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas teises. Šiomis teisėmis jie gali naudotis tiek, kiek jos neprieštarauja šiam įstatymui“. Nagrinėjamu atveju Saugomų teritorijų įstatymas turi būti taikomas kaip specialus teisės aktas Žemės įstatymo atžvilgiu ir akivaizdu, kad sprendžiant klausimus, susijusius su rezervatų ar kitos saugomos teritorijos žeme, visų pirma, turėtų būti taikomos Saugomų teritorijų įstatymo teisės normos. Konkrečiai šio įstatymo 2 straipsnio 29 dalies nuostatos, kuriose pasakyta, kad rezervatų teritorijose nustatoma konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nutraukiant jose ūkinę veiklą.

Apelianto nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2008 ir joje pateiktas teisės aktų taikymo išaiškinimas šiuo atveju negali būti taikomas, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos bylos ratio decidendi nesutampa su nagrinėjama byla. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priešingai nei šioje byloje, nėra sprendžiami klausimai susiję su saugomomis teritorijomis. Savivaldybės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties tiek faktinės aplinkybės, tiek ir teisinis pagrindas skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, todėl nurodytoje nutartyje esantis teisės normų išaiškinimas negali būti taikomas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui neturi teisinės reikšmės apelianto argumentas apie Kultūrinio rezervato tvarkymo planą, kuris yra viešai apsvarstytas, tačiau nėra patvirtintas. Pažymėtina ir tai, kad tvarkymo planas (planavimo schema), patvirtinus jį kaip teritorijų planavimo dokumentą, neturės prieštarauti Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, taip pat ir kitų įstatymų nuostatoms.

Neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir aplinkybės, susijusios su kultūrinio rezervato įrašymu į Saugomų teritorijų valstybės kadastrą.

Saugomų teritorijų kadastro kaip ir kitų valstybės registrų ir kadastrų viena iš paskirčių viešinti tam tikrus objektus, teisę, faktus ir kitus kadastrų duomenis bei informaciją. Tačiau savarankiškai jis šių veiksmų neatlieka.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad Saugomų teritorijų valstybės kadastro nuostatų 18 punkte nurodoma, kad tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar Aplinkos ministerija pagal savo kompetenciją nustato naujus kadastro objektus, juos panaikina ar keičia jų statusą, kadastro tvarkymo įstaiga pati privalo įregistruoti kadastro objekto nustatymą, keitimą ar panaikinimą per 10 darbo dienų nuo tos dienos, kai ,,Valstybės žiniose“ išspausdinamas atitinkamos institucijos priimtas teisės aktas, ir įtraukti į kadastro duomenų bazes naujus duomenis, kurie skelbiami atitinkamame teisės akte.

Apeliantas taip pat nurodo, kad tuo atveju, kai žemės sklypų su juose esančiais statiniais buvimas rezervato teritorijoje yra nesuderinamas su rezervato statusu, turėtų būti priimami sprendimai dėl žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams.

Pažymėtina, kad Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad rezervatams steigti žemė Žemės įstatymo nustatyta tvarka gali būti paimama iš privačios žemės savininkų arba prieš terminą nutraukiama valstybinės žemės naudojimo teisė bei valstybinės žemės nuomos sutartis. Kaip minėta, šioje situacijoje būtina atsižvelgti, kad visos ginčijamos valstybinės žemės nuomos sutartys buvo sudarytos jau įsteigus Kultūrinį rezervatą (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarimas Nr. VIII-388 ,,Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato steigimo“) bei nustačius jo ribas (Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas Nr. IX-861 ,,Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribų nustatymo ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“). Dėl šios priežasties nebėra galimybės taikyti Saugomų teritorijų įstatyme numatytos valstybinės žemės sklypų nuomos sutarčių nutraukimo prieš terminą procedūros.

Dėl šių priežasčių ginčijamų nuomos sutarčių negaliojimo klausimas gali būti sprendžiamas kaip ir nagrinėjamu atveju, t. y. pripažinus šias nuomos sutartis prieštaraujančiomis imperatyvioms teisės normoms ir dėl to negaliojančioms.

Dėl UAB „ Magreira“ apeliacinio skundo

Atsakovas UAB „Magreira“ prašo pakeisti teismo sprendimo dalį ir pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2004 m. vasario 26 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N01/2004-1057, kuria UAB „Magreira“ buvo išnuomota 108 kv. m. ploto žemės sklypo dalis, esanti 2421 kv. m. ploto žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) , ir 2004 m. liepos 26 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N01/2004-1055, kuria UAB „Magreira“ buvo išnuomota 2313 kv. m. ploto žemės sklypo dalis, esanti 2421 kv. m. ploto žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini).

Panaikinus administracinius aktus, kuriais buvo suformuoti žemės sklypai, turėtų būti priimami nauji administraciniai aktai, nustatant žemės paskirtį pagal teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Teismui pripažinus negaliojančiais administracinius aktus, kuriais buvo suformuoti žemės sklypai, neliko nuomos sutarties dalyko - žemes sklypo, todėl ir dėl šios priežasties nebuvo pagrindo keisti neegzistuojančio nekilnojamojo turto objekto žemės paskirties.

Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog nėra pagrindo teigti, kad teismo paliktomis galioti sutartimis išnuomota Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato žemės sklypo dalis, nes Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato žemės sklypas įstatymų nustatyta tvarka nesuformuotas.

Ginčijamos nuomos sutartys sudarytos dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato, kurio ribos buvo nustatytos Lietuvos Respublikos Seimo 2002-04-23 nutarimu Nr. IX- 861 „Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribų nustatymo ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“, teritorijoje esančių žemės sklypų, kurie, pažeidžiant imperatyvias teisės normas, neteisėtai buvo suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, nuomos. Būtent šios nuomos sutartys ir jų dalykas - atskiri žemės sklypai - yra kliūtimi suformuoti Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato žemės sklypą.

Kartu pažymėtina, kad UAB ,,Magreira“ jau nuo 2008 metų nevykdo įsipareigojimų pagal ginčijamas valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, t. y. nemoka sutartyje nustatyto nuomos mokesčio. Šią aplinkybę patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. kovo 16 d. raštas, kuriame nurodyta, jog yra imtasi priemonių dėl skolos išieškojimo. Įvertinus tai, ginčijamos valstybinės žemės sklypo nuomos sutartys pripažintinos negaliojančiomis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.95 str. 2 d.).

Dėl S. J. apeliacinio skundo

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu, motyvuodamas tuo, kad S. J. nuomojamo sklypo dalis nepatenka į Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritoriją, todėl reikalavimai S. J. atžvilgiu nesusiję su viešojo intereso gynimu.

S. J. išnuomota dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio ribos ir dydis nustatyti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 544V, o sklypas suformuotas Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 4025 01. Šis sklypas apima ir plotą, kuris neįeina į Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritoriją.

Kadangi administraciniais aktais buvo suformuotas vienas 22291 kv. m. dydžio žemės sklypas, o tik po to jo dalys buvo išnuomotos atsakovams, atmestini S. J. apeliacinio skundo motyvai, jog teismas turėjo galimybę pripažinti negaliojančia administracinio akto dalį, paliekant nepanaikintą dalį dėl S. J. nuomojamo sklypo suformavimo.

Aplinkybė, kad rezervato teritorijoje yra žemės sklypų, kurie yra arba išnuomoti, arba suteikti panaudos teise asmenims, valdantiems juose esančius statinius, nelaikytina pagrindu minėtus žemės sklypus eliminuoti iš Rezervato teritorijos (Saugomų teritorijų įstatymo 31 str. 2 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-813/2010).

Nagrinėjamas ginčas dėl žemės sklypų formavimo ir jų nuomos yra susijęs tiek su valstybės ir savivaldybės institucijų, tiek su fizinių ir juridinių asmenų teisėmis ir pareigomis. Teismas pagrįstai konstatavo, kad viešasis interesas šioje byloje – teisėtas valstybinės žemės, esančios kultūrinio rezervato teritorijoje, naudojimas. Valstybės ir savivaldybės institucijų priimti neteisėti administraciniai aktai, susiję ir su atsakovais byloje patrauktais fiziniais ir juridiniais asmenimis, liečia jų privačius interesus. Atsižvelgiant į tai, kad neneigiama atsakovų teisė nuomotis Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijos dalis, reikalingas naudojamų statinių eksploatavimui, reikia turėti omenyje, kad nuomos objektai turi būti suformuoti nepažeidžiant imperatyvių teisės normų reikalavimų.

Prokuroro vykdomas viešojo intereso gynimo tikslas yra pašalinti teisės aktų pažeidimus, kaip ir nagrinėjamu atveju, reiškiant civilinį ieškinį.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad jis ištirtų, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas Nr. IX-861 „Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribų nustatymo ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ tiek, kiek jame nustatytos Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribos (57,5 hektaro teritorija) ir jo zonų ribų planas yra nustatytas Rezervato ribų schemoje, o ne teritorijų planavimo dokumente, atitinka Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 28 d. įstatymo redakcija) 2 straipsnio 38 dalį, 26 straipsnio 1 dalį, 28 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 4 punktą, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2001 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija) 10 straipsnio 4 punktą, 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 14 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 „Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribų nustatymo ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ buvo nutarta nustatyti Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribas (57,5 hektaro teritoriją) ir patvirtinti jo zonų ribų planą. Tačiau 2001 m. gruodžio 28 d. įsigaliojo nauja Saugomų teritorijų įstatymo redakcija, kurios 28 straipsnyje nustatyta, jog rezervatų ribas nustato ir keičia Seimas Vyriausybės teikimu, t. y. Seimo 1997 liepos 2 d. nutarimo Nr. VIII-388 realizavimas jame nustatyta tvarka tapo nebegalimas.

Savivaldybės administracija mano, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-388 „Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato steigimo“ ir Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 „Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribų nustatymo ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ yra remiamasi nagrinėjamoje civilinėje byloje, šių nutarimų nuostatomis iš esmės yra grindžiami ieškinio reikalavimai, todėl turi būti nustatytos ir ištirtos bylai svarbios naujai paaiškėjusios aplinkybės, sukeliančios pagrįstų abejonių dėl atskirų Seimo nutarimo nuostatų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams.

2001 m. gruodžio 28 d. Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 29 dalyje nustatyta, jog rezervatai - saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti bei tirti moksliniu požiūriu ypač vertingus gamtinius ar kultūrinius teritorinius kompleksus, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros vertybių autentiškumo palaikymą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų apsaugą. Šiose teritorijose nustatoma konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, nutraukiant jose ūkinę veiklą.

Minėto įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, parengtus vadovaujantis Teritorijų planavimo bei Statybos įstatymų nuostatomis. Minėto įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje išskirti saugomų teritorijų specialiųjų planų tipai ir 4 punkte išskirtas saugomų teritorijų specialiųjų planų tipas: saugomų teritorijų ir jų zonų ribų planai, rengiami steigiant naujus valstybinius rezervatus, valstybinius parkus, draustinius, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijas arba keičiant jų ribas bei nustatant funkcinio prioriteto (konservacinio, rekreacinio, ekologinės apsaugos ir kt.) zonų ribas.

Apelianto manymu, saugomų teritorijų įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog saugoma teritorija savo statusą įgyja tada, kai yra priimtas sprendimas dėl saugomos teritorijos įsteigimo ir yra nustatytos ir aiškiai apibrėžtos saugomos teritorijos ribos. Pagal apibrėžimą saugoma teritorija neįgyja visu saugomos teritorijos bruožų, jeigu ji neturi aiškiai apibrėžtų ribų. Šios nuostatos taikytinos ir rezervatų įsteigimui.

Pagal teisinį reglamentavimą bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Ši teismo diskrecija nepriklauso nuo to, ar bylos šalys pateikė prašymą ar argumentus dėl tokio kreipimosi. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 buvo nustatytos Rezervato ribos (57,5 ha teritorija) ir patvirtintas jo zonų planas. Pažymėtina, kad tokia kompetencija Seimui suteikta būtent apelianto savivaldybės administracijos nurodyto 2001 m. gruodžio 28 d. Saugomų teritorijų įstatymo 23 str. 1 d., pagal kurią valstybinių rezervatų ribas nustato ir keičia Seimas Vyriausybės teikimu, bei minėto įstatymo 28 str. 6 d. pagrindu, pagal kurį valstybinių rezervatų bei jų zonų planus tvirtina Seimas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimo valdyba 2012 m. kovo 14 d. pritarė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko ir Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2011 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. SV-S-1117 sudarytos darbo grupės informacijai dėl galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijoje veikiančių institucijų veiklą bei jų funkcijas.

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto 2012 m. kovo 13 d. rašte Nr. V-2012-1498 „Dėl darbo grupės išvadų pateikimo“ pateikta išvada, jog Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX- 861 patvirtintas Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ir jo zonų ribų planas šiuo metu neatitinka saugomų teritorijų ribų planams keliamų reikalavimų: Rezervato teritorijos ribos pažymėtos netiksliai (prie nutarimo Nr. IX-861 buvo pridėta tik ribų schema, o ne teritorijų planavimo dokumentas), nurodyta, jog nenustatyta buferinė apsaugos zona, o rezervato ribos nesutampa su kultūros paveldo objektų teritorijų ribomis.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad rezervatams taikoma konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nutraukiant juose ūkinę veiklą. Įstatymo nuostata draudžia ūkinę veiklą ne tik rytinėje Rezervato dalyje (dešiniajame Vilnelės krante), kurioje vyrauja archeologinis paveldas ir gamtinės vertybės, bet ir vakarinėje - urbanizuotoje Rezervato dalyje (kairiajame Vilnelės krante).

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto rašte yra pateiktos išvados, jog turi būti parengtas naujas Rezervato teritorijos ir jo buferinės apsaugos zonų ribų planas, kuris atitiktų Teritorijų planavimo įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus. Šiame rašte pateikti šie siūlymai: 1) pasiūlyti Vyriausybei parengti ir pateikti tvirtinti Seimui naują Rezervato teritorijos ir jo buferinės apsaugos zonos ribų planą, atitinkantį minėtus reikalavimus; 2) pasiūlyti Rezervato direkcijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai kartu su pastatų, statinių ir įrenginių valdytojais parengti pastatų, statinių ir kitų objektų sąrašą bei spręsti klausimą dėl nustatyto bešeimininkio turto įregistravimo ir valdymo; 3) pasiūlyti Kultūros ministerijai sustabdyti šiuo metu baigiamo rengti Rezervato tvarkymo plano (planavimo schemos) rengimo procedūras ir jas tęsti tik parengus ir patvirtinus naują Rezervato teritorijos ir jo buferinės apsaugos zonos ribų planą arba šiuos planus rengti lygiagrečiai, kad jų sprendiniai būtų suderinti tarpusavyje. Šiai Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pateiktai informacijai pritarė ir Seimo valdyba.

Pažymėtina, kad minėtas Lietuvos Respublikos Seimo valdybos protokolinis nutarimas yra pradėtas realizuoti. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius 2012 m. balandžio 25 d. priėmė įsakymą „Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumento rengimo“, kuriuo nuspręsta pradėti rengti Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentą - teritorijos ribų planą. Įsakyme nustatytas planavimo tikslas - užtikrinti Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ir jo teritorijos išsaugojimą; planavimo uždavinys - nustatyti (patikslinti) Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijos ribas ir jos plotą.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos direktorius 2012 m. sausio 18 d. įsakymu panaikino ankstesnį 2009 m. rugpjūčio 18 d. įsakymą Nr. V-6 „Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos direktoriaus 2006 m. liepos 28 d. įsakymo Nr. V-34 „Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato tvarkymo plano (planavimo schemos) rengimo“ pakeitimo“.

Tokiu būdu esant Rezervato ribų nustatymo ydingumui Lietuvos Respublikos Seimas ne tik formaliai priėmė nutarimus dėl pilių Rezervato įsteigimo ir jo ribų nustatymo, bet ėmėsi aktyvių veiksmų spręsdamas šios teritorijos tolimesnio valdymo ir ribų nustatymo bei įstatymų ir nutarimų reglamentuojančių Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijos tobulinimo klausimus. Pagal suformuotą koncepciją pilių rezervato teritorija turėtų tik didėti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra ginčijamos valstybinės žemės nuomos sutartys, kuriose numatyta kita tikslinė žemės naudojimo paskirtis, išnuomotos žemės sklypai yra Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijoje, šios nuomos sutartys sudarytos jau įsteigus rezervatą, t. y. ginčas kilo dėl žemės sklypų išnuomotų 2002-2004 m., o ne dėl pilių Rezervato teritorijos ribų nustatymo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atmestinas kaip nepagrįstas

Kiti apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismui pripažinus negaliojančiais administracinius aktus, kuriais buvo suformuluoti žemės sklypai, nebeliko panaudos ir nuomos sutarčių dalyko – žemės sklypo, todėl iš dalies tenkinant Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą šios sutartys pripažintinos negaliojančiomis (Lietuvos Respublikos CK 1.136 str., 1.138 str. 7 p., 1.78 str., 6.224 str., 1964 m. CK 47 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju bylos rezultatas palankus apeliantui Generalinei prokuratūrai, tačiau jis neprašo priteisti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Dėl šios priežasties bylinėjimosi išlaidos jam nėra priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 8 d. sprendimą pakeisti:

Pripažinti negaliojančia 2002-10-08 valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 513 N01/2002- 26007, kuria Vilniaus apskrities viršininkas išnuomojo uždarajai akcinei bendrovei „Vilnius ir dailė“ 254 kv. m. ploto žemės sklypo dalį, esančią 22291 kv. m. ploto sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia 2003-09-01 valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. 773 KO1/2003-27833, kuria Vilniaus apskrities viršininkas suteikė naudotis panaudos teise Lietuvos liaudies kultūros centrui 3402 kv. m. ploto žemės sklypo dalį, esančią 22291 kv. m. ploto sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia 2002-08-29 valstybinės žemės nuomos Sutartį Nr. 425 N01/2002- 25797, kuria Vilniaus apskrities viršininkas išnuomojo uždarajai akcinei bendrovei „BNA grupė" 10611 kv. m. ploto žemės sklypo dalį, esančią 22291 kv. m ploto sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia 2004-07-26 valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N01/2004-1055, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Magreira“ buvo išnuomota 2313 kv. m. ploto žemės sklypo dalis, esanti 2421 kv. m ploto žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) .

Pripažinti negaliojančia 2004-02-26 valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N01/2004-1057, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Magreira“ buvo išnuomota 108 kv. m. ploto žemės sklypo dalis, esanti 2421 kv. m ploto žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini).

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinti.

Teisėjai: Audronė JarackaitėVytas MiliusNijolė Piškinaitė