- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-12
- Bylos Nr.
- 2S-156-657/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Pareiškėjas
- J. K.
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų pareiškėjų J. K. ir J. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-25344-877/2015, kuria netenkintas pareiškėjų J. K. ir J. K. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai J. K. ir J. K. pateikė skundą dėl antstolio R. S. veiksmų ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0070/12/01142 veiksmus iki bus išnagrinėtas skundas dėl antstolio R. S. veiksmų (b.l. 3-10). Nurodė, jog minėtas antstolio patvarkymas yra neteisėtas. Pareiškėjai nėra tikrieji skolininkai ir ne iš jiems priklausančio turto turėtų būti išieškoma likusi nepadengta skola. Antstolis šiuo atveju nesilaikė CPK 624, 663-664, 675, 658 straipsnių nuostatų, todėl antstolio sprendimas vykdyti išieškojimo veiksmus priverstine tvarka, nesudarant galimybės sumokėti įsiskolinimo gera valia ir tokiu būdu išvengti papildomų vykdymo kaštų, nebendradarbiavimas su skolininku pažeidžia skolininkų interesus ir sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą patvarkymą. Todėl bet kokie tolimesni vykdymo veiksmai taip pat būtų neteisėti.
II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 7 d. nutartimi prašymo netenkino (b.l. 16-18). Teismas sprendė, jog pareiškėjai nenurodė jokių įrodymais pagrįstų reikšmingų aplinkybių, kurias vertinant būtų galima daryti išvadą, kad nesustabdžius nurodyto patvarkymo ir reikalavimo vykdymo bus nepagrįstai pažeisti pareiškėjų interesai. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjų prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiami tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pažymėjo, kad antstolis pareiškėjų skundą turi išnagrinėti per penkias darbo dienas, skaičiuojant nuo 2015-10-02 įskaitytinai, o antstoliui patvarkymu patenkinus pareiškėjų skundą – jis būtų realizuojamas savaime, t.y. potvarkio ir reikalavimo vykdymas būtų stabdomas. Antstoliui priėmus patvarkymą, kuriuo pareiškėjų skundas būtų atmestas, skundas su vykdomąja byla būtų persiunčiamas Kauno apylinkės teismui, kuris vykdymo veiksmus, vadovaudamasis CPK 510 straipsnio 3 dalimi, gali stabdyti savo iniciatyva arba gavęs motyvuotą suinteresuoto asmens prašymą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjų prašymas atmestinas kaip nepagrįstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą šioje proceso stadijoje patvirtinančiais įrodymais.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskirajame skunde Pareiškėjai J. K. ir J. K. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti (b.l. 27-31). Nurodo, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi teismas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsisakė, remdamasis vien tik formaliais pagrindais, tinkamai neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių. Šiuo atveju antstolis vienašališkai nusprendė tęsti likusios nepadengtos skolos išieškojimą iš kito skolininkams priklausančio turto ir atliko eilę neteisėtų veiksmų – areštavo turtą, nurodė darbdaviui atlikti išskaitas iš darbo užmokesčio. Ginčydami neteisėtus antstolio veiksmus, pareiškėjai turėjo teisę pasinaudoti CPK 510 straipsnyje numatyta galimybe prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomosios bylos Nr. 0070/12/01142 vykdymo veiksmus iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas dėl antstolio veiksmų teisėtumo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjai privalėjo sulaukti, kol pats antstolis išnagrinės jų skundą. Nesustabdžius vykdymo veiksmų iki bus išnagrinėtas skundas dėl antstolio veiksmų, skundžiamas antstolio patvarkymas galios ir privalės būti vykdomas, o skundžiamo patvarkymo pagrindu atlikus bet kokius tolimesnius veiksmus vykdymo procese apeliantams jau gali būti sukeltos didelės neigiamos pasekmės. Skundžiamo patvarkymo pagrindu atlikti tolimesni vykdymo veiksmai bus laikomi neteisėtais, o norėdami pašalinti tokių veiksmų sukeltas neigiamas pasekmes, pareiškėjai būtų priversti inicijuoti naujus ginčus ir procesus. Todėl iki bus išnagrinėtas skundas ir dėl jo priimtas galutinis sprendimas, tikslinga sustabdyti vykdomosios bylos Nr. 0070/12/01142 vykdymo veiksmus. Šiai dienai pareiškėjai apskritai neturi jokių duomenų, patvirtinančių, kad jų skundą antstolis išnagrinėjo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas esamoje situacijoje nei pareiškėjams, kaip skolininkams, nei bankui, kaip išieškotojui, jokio perdėto pranašumo nesuteiktų, o priešingai – užtikrintų šalių interesų pusiausvyros išlaikymą.
Atsiliepimas
Išieškotojas Swedbank, AB atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015-10-07 nutartį palikti nepakeistą (b.l. 43-46). Nurodė, kad pareiškėjų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės yra prašymas leisti nemokėti bankui skolos iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Pareiškėjai privalo vykdyti kredito sutartimi laisva valia prisiimtas prievoles, o aplinkybės, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl antstolio veiksmų, nesudaro pagrindo jiems nevykdyti savo įsipareigojimų. Prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškėjai siekia įgyti nepagrįstą pranašumą prieš banką.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai netenkino pareiškėjos J. K. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teisė į teisminę gynybą, reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentais ir pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pažymėtina tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės, juo labiau, kad laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį yra ribotos laike ir galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas.
Viena laikinųjų apsaugos priemonių yra išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 str. 1 d. 10 p.). Taigi, proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, be visa kita paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 str.), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja J. K. pateikdama skundą dėl antstolio veiksmų prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus iki bylos dėl antstolio veiksmų išnagrinėjimo.
Iš pateikto skundo turinio nustatyta, kad antstolio R. S. kontoroje vykdoma Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-05-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-839-570/2012, pagal kurią išieškotojo Swedbank, AB naudai išieškoma 505.549,88 Eur skolos ir palūkanų. Pareiškėja skundžia minėtoje vykdomojoje byloje 2015 m. rugsėjo 2 d. priimtą antstolio R. S. patvarkymą Nr. S-5366, kuriuo nuspręsta tęsti skolos išieškojimą pagal minėtą teismo nutartį iš kito skolininkams priklausančio turto bendra įstatymų nustatyta tvarka.
Pareiškėjai laikinųjų apsaugos priemonių taikymą grindė tuo, kad pradėjus išieškojimą iš kito skolininkams priklausančio turto bus pažeisti jų interesai, nes turtas areštuotas, bus daromos išskaitos iš darbo užmokesčio, taip bus bloginama jų padėtis, bus pažeista šalių interesų pusiausvyra, ir galimai palankaus pareiškėjams sprendimo įvykdymas taps negalimu.
Vertindamas pareiškėjų prašymo dėl vykdymo veiksmų sustabdymo pagrįstumą, teismas pripažįsta, kad pareiškėjai nenurodė jokių įrodymais pagrįstų reikšmingų aplinkybių, kurias vertinant būtų galima padaryti išvadą, kad nesustabdžius vykdymo veiksmų bus nepagrįstai pažeisti pareiškėjų interesai. Netgi, jeigu ir būtų priimtas palankus sprendimas pareiškėjams šioje byloje, vadovaujantis proporcingumo ir ekonomiškumo principais, pareiškėjams nesiejant jų su konkrečia dėl tolimesnių vykdymo veiksmų galinčia kilti žala, kurios mastai viršytų naudą, sukuriamą įvykdant vykdomąjį dokumentą ir taip įgyvendinant jo privalomumo principą, nelaikytina savaiminiu pagrindu konstatuoti, jog tolesnės vykdymo procedūros privalo būti sustabdytos.
Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjai neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, ir pažymi, kad pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi, proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o proceso šalis, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Pažymėtina ir tai, jog iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi yra atmestas (civilinė byla Nr. 2-25848-375/2015). Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu ir pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl teismas nepasisako dėl tų atskirojo skundo argumentų, kurie yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos teismo procesinio sprendimo priėmimui. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 329 str., 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.