- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-13
- Bylos Nr.
- 2A-503-198/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-50-3-02072-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė (pran.), Laimutė Sankauskaitė, Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- D. Š., E. Š.
- Atsakovas
- V. Š.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A – 503 – 198 / 2012
Teisėja Vijolė Vitienė Teisminio proceso Nr. 3-50-3-02072-2010-4
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 13 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. Š. ir E. Š. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8-356/2012 pagal ieškovų D. Š. ir E. Š. ieškinį atsakovui V. Š., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl pažeistų teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai patikslintu ieškiniu (108-116 b.l., t.1) prašė įpareigoti atsakovą nugriauti savavališkai statomą kelio statinį, pašalinti atvežtą žvyrą, sutvarkyti suniokotą pievą ir atstatyti kraštovaizdį, buvusį iki teisės pažeidimo. Ieškovai nurodė, kad ieškovai nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone valdo žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr .(duomenys neskelbtini), kad atsakovas savavališkai žemės sklype Nr.(duomenys neskelbtini) bei jį perdengiančiame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) stato kelio statinį, nors neturi reikiamo leidimo, savininkų sutikimo. Savavališkos statybos padariniai: negalėjimas savo nuožiūra naudotis žemės sklypo dalimi, suniokota pieva bei privažiavimas iki sodybos.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš D. Š. ir E. Š. atsakovui V. Š. po 1210 Lt išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, į valstybės biudžetą - po 36 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Iki teismo sprendimo įsiteisėjimo paliko galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2010-12-29 nutartimi Nr.2-2472-356/2010 taikytą ir Panevėžio apygardos teismo nutartimi 2011-02-10 Nr.2S-197-227/2011 iš dalies pakeistą laikinąją apsaugos priemonę – draudimą atsakovui V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) , Vilnius, žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) , ir žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) , į vakarus nuo žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) rytines ribas jungiančios ašies (linijos) organizuoti ir įgyvendinti kelio įrengimo darbus, žvyro, žemių, skaldos ar kitokio grunto užvežimą ir lyginimą, o teismo sprendimui įsiteisėjus, šią laikinąją apsaugos priemonę nusprendė panaikinti.
Teismas nustatė, kad ieškinio pagrindas yra faktinės aplinkybės, kad atsakovas savavališkai, t.y. nebūdamas žemės sklypo savininku, neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo, įrenginėja kelią ieškovams, nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (Nr.(duomenys neskelbtini) ), tuo pažeidžia jų teises nekliudomai naudotis apibrėžta žemės sklypo dalimi. Be to, ieškovai yra įsitikinę tuo, kad, jei ir būtų pripažinta, jog žemės sklypo dalis (Nr.(duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, atsakovo įrenginėjamas kelias turėtų būti nugriautas (pašalinant savavališkos statybos padarinius), nes jis įrenginėjamas savavališkai, pažeidžiant ieškovų teises ir interesus (nesuderinus statybos ir statiniui būtino sklypo ribų su ieškovais ir taip pažeidus jų nuosavybės teises), o taip pat atsakovui nesant žemės sklypo savininku, neturint nustatyta tvarka išduoto projekto ir/ar statybos leidimo. Atsakovas, ieškovų nuomone, yra įpareigotinas išvežti žvyrą, išlyginti suniokotų žemės sklypų (Nr.(duomenys neskelbtini) ) paviršių. Nurodė, kad ieškovai, reikšdami negatorinį ieškinį CK 4.98 straipsnio pagrindu, privalo įrodyti, kad jie yra žemės sklypo savininkai, kad atsakovas pažeidė jų, kaip savininkų, teises, t. y. tik savininkas turi teisę ginti savo pažeistas nuosavybės teises. Ieškovai civilinėje byloje Nr.2-105-356/2011 prašė panaikinti Utenos apskrities viršininko 2010-03-16 įsakymą Nr.14-531, o jo pagrindu Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo 2010-03-17 registruotus žemės sklypo, kadastrinis Nr. Nr.(duomenys neskelbtini) duomenis pripažinti negaliojančiais nuo jų nustatymo ir įregistravimo nekilnojamojo turto registre dienos, tačiau 2011 m. gegužės 19 d. teismo sprendimu ieškinys buvo atmestas (3-11 b.l.,t.3., c/b Nr.2-105-356/2012 ). Taigi žemės sklypas, kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini), kurio pobūdis – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams (29-30 b.l., t.1), nuosavybės teise yra valdomas ne ieškovų, o Lietuvos Respublikos. Pripažino, kad iš antstolio A. B. 2009-09-15 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (iki teisės pažeidimo) matyti, kad vietomis užfiksuotos žymės, panašios į provėžas, apaugusias samanomis ir žole, bei molingame grunte įspaustų senų provėžų liekanos, kurios užaugę žolėmis ir samanomis, kitais augalais, kas patvirtina faktą, kad šioje vietoje ir buvo įsiterpęs vietinės reikšmės 6 metrų pločio kelias (31 b.l., t.1). 2010-04-19 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad pasitelkus techniką buvo vežamas, pilamas, lyginimas žvyras, protokole neaprašytas išvažinėtos ir užpiltos žvyru juostos plotis. Atsakovai kitokių įrodymų, kad išvažinėtos ir žvyru užpiltos juostos plotis viršytų 6 metrus, ar nuo sodybos link upelio eitų ne 6 metrų pločio kelio juosta, nepateikė, todėl pripažino, kad ieškovai neįrodė, kad išvažinėti ir užpilti žvyru yra ieškovams nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai (Nr.(duomenys neskelbtini) ). Kadangi kelio juosta (Nr.(duomenys neskelbtini) ), ant kurios atsakovas pylė žvyrą, eina nuo kelio, nutiesto per Kvyklių kaimą, iki ieškovų sodybos ir tolyn per ieškovų žemės sklypą (Nr.(duomenys neskelbtini) ), tačiau ieškovams nuosavybės teise nepriklauso, ieškinį, pareikštą CK 4.98 straipsnio pagrindu, atmetė kaip neįrodytą (CPK 178 str.).
Nurodė, kad reiškiant reikalavimą remiantis CK 4.103 straipsnio 2 dalimi įrodinėjimo dalykas yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas. Ieškovai teigė, kad atsakovas vykdė kelio statybą, kam, kaip numatyta LR Statybos įstatymo 23 str., būtina turėti statybą leidžiantį dokumentą. Ieškovai dėl atsakovo veiksmų (į žemės sklypą vežamo, pilamo ir lyginimo žvyro, niokojamos pievos ir pravažiavimo) dar 2010 metų balandį kreipėsi į Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyrių, kuris gautą pareiškimą nagrinėti persiuntė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui. Šio skyriaus atsakingi darbuotojai 2010-04-28 buvo nuvykę į vietą, patikrino ir nustatė, kad lauko keliukas, praeinantis pro ieškovės sklypą (Nr.(duomenys neskelbtini)), yra skirtas privažiavimui prie sodybos ir tolimesnių kaimyninių sklypų, esančių už upelio, kad žemės sklypo (Nr.(duomenys neskelbtini)), kuris yra skirtas susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams, pavadinti keliu negalima, nes jis neturi kelio požymių, todėl, šios institucijos nuomone, pravažiavimo užpylimas gruntu neleidžia tvirtinti, kad vykdomos naujo kelio statybos. (98-99 b.l., t.1). Duomenų, kad šį institucijos atsakymą ieškovai būtų skundę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, nėra. Vadovaudamasis Kelių įstatymo 2 str. 3p., STR 2.06.03:2011 „Automobilių keliai“, nustatytais reikalavimais pripažino, kad atsakovo per trečiuosius asmenis atliktų veiksmų pobūdis leidžia padaryti išvadą, kad jais atsakovas nesiekė sukurti naują statinį – kelią, kuris turėtų keliams privalomus požymius, ir kad šie veiksmai neturi tęstinumo, nes statant kelius, gruntas pilamas po to, kai atliekami kiti parengiamieji darbai. Laikė tikėtina, kad atsakovas pylė žvyro siekdamas, jog pravažiavimas neužpelkėtų ir būtų įmanoma pravažiuoti. Iš Utenos rajono savivaldybės administracijos 2010-06-29 atsakymo ieškovui (73 b.l., t.1) matyti, šios institucijos atstovai lankėsi vietoje, tačiau nenustatė jokių keliuką bloginančių faktų. Ieškovai daugiau įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad atsakovas tiesė kelią, t.y. vykdė būtent naujo kelio statybą, nepateikė. Laikė, kad byloje esantys įrodymai neduoda pagrindo išvadai, kad atsakovas, pildamas žemės sklype (Nr.(duomenys neskelbtini) ) žvyrą, vykdė naujo kelio statybą, kurią vykdyti būtinas nustatyta tvarka išduotas statybą leidžiantis dokumentas, ieškinį atmetė kaip neįrodytą (CPK 178 str.). Atsakovo turėtų išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ numatytais maksimaliais dydžiais laikė atitinkantį protingumo kriterijus, iš ieškovų atsakovui priteisė po 1210 Lt jo turėtų išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 93 str., 98 str.), o į valstybės biudžetą iš kiekvieno ieškovo priteisė po 36 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 str., 88 str. 1d. 3p., 96 str.).
Šalies argumentai
Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą - tenkinti ieškovų ieškinį visiškai, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Pagal Statybos įstatymo 2 str. 71 d. statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, yra savavališka statyba. Sklype, kuriame atsakovas atliko ginčo darbus, iki darbų atlikimo nebuvo kelio statinio, atliktiems darbams leidimo atsakovas neturėjo, darbus atliko vykstant ginčui dėl sklypo dalies nuosavybės ir galiojant teismo 2010-08-05 nutartimi pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms - draudimui ginčo sklypo dalyje leisti, inicijuoti, organizuoti, įgyvendinti kelio projektavimą įrengimą. Byloje turėjo būti nustatinėjama, ar atsakovas ginčo veiksmais svetimame sklype neturėdamas savininko leidimo ir statybą leidžiančio dokumento sukūrė ar siekė savo veiksmais sukurti statinį. Atsakovas valstybės vardu registruotame žemės sklype, kuriame iki tol nebuvo kelio statinio, o buvo pieva, ką patvirtina antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 42/09/82, 2010 metais sistemingai vežė, pylė ir lygino gruntą (žvyrą) įrenginėdamas kelią. Teismas bylos įrodymų iš esmės nevertino, rėmėsi atsakovo žodiniais paaiškinimais ir Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Utenos skyriaus 2010-05-10 raštu, kuris vertintinas kritiškai. Teismas savarankiškai nevertino skyriaus išvadų dėl atsakovo veiksmų teisinio kvalifikavimo pagrįstumo. Inspekcijos rašte išdėstyta nuomonė nepagrįsta, tai patvirtina 2010-04-19 Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nuotraukos, kuriose matomas per visą valstybinio sklypo ilgį užvežamas, pilamas ir lyginamas žvyras. Inspekcija neargumentavo, kodėl grunto (žvyro) užvežimas ir lyginimas savaeigėmis sunkiasvorėmis transporto priemonėmis nėra gruntinio kelio įrengimas. Vykdant statinio statybos darbus inspekcijos minimas statinio požymių nebuvimas nėra lemiamas darbų teisėtumo kriterijus, kadangi šie požymiai sukuriami kaip darbų rezultatas. Neteisėtų statybos darbų negalima toleruoti nepaisant fakto, kad jais dar nėra baigtas kurti neteisėtas statinys. Teismas nekreipė dėmesio į faktą, kad ginčo objektas yra ne tik iki minėto inspekcijos rašto, bet ir po jo atlikti darbai. Teismo išvados dėl atsakovo organizuotų ir vykdytų statybos darbų tęstinumo ir tikslų padarytos pažeidžiant CPK 185 str. 1 d. ir 270 str. 4 d. 2 p., jos grindžiamos ne visų byloje surinktų įrodymų vertinimu, o tik atsakovo paaiškinimais ir išvadų nelemiančiu norminių statybos dokumentų reikalavimų nesilaikymo faktu. Teismo išvada, kad atsakovo atlikti veiksmai neturi tęstinumo, nėra pagrįsta jokia bylos įrodymų analize ir prieštarauja bylos medžiagai, teisės normų laikymasis ar nesilaikymas niekaip neįtakoja veiksmų tęstinumo fakto. Teismas neanalizavo ir sprendime nevertino bylos įrodymų, patvirtinančių atsakovo veiksmų tęstinumą: kad jis sistemingai vežė gruntą kelio įrengimui patvirtina ieškovų 2010-04-17, 2010-09-19, 2010-10-03 ir 2010-10-05 pareiškimai Utenos apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui dėl savavališkos statybos metu niokojamos pievos, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010-10-18 pranešimas, kuriuo nustatytas faktas, kad „V. Š. nupirko žvyrą ir išsinuomavo traktorių su priekaba, A. S. Lietuvos Respublikai priklausančiame žemės sklype, kurio unikalus Nr. 4400-2032-1830 <....> atvežė šį žvyrą ir išpylęs jį išlygino“. Teismas nevertino prieštaravimų tarp atsakovo paaiškinimų, kai jis neigė prašęs vežti žvyrą, ir bylos rašytinių įrodymų, kas leidžia manyti teismą nebuvus objektyvų ir nešališką. Teismo išvada dėl atsakovo atliktų veiksmų tikslo, t.y. kad atsakovas neva nesiekė sukurti naują statinį grindžiama ne byloje surinktų įrodymų visumos analize, bet išimtinai nekritišku ir neobjektyviu atsakovo paaiškinimų vertinimu ir nereikšmingu statybos procesui keliamų norminių dokumentų reikalavimų nesilaikymo faktu. Atsakovo darbų motyvai, kad jis pylė žvyro siekdamas, jog pravažiavimas neužpelkėtų ir būtų įmanoma pravažiuoti iš esmės tinkami pagrįsti bet kurio naujo kelio statinio statybos tikslą. STR 2.06.03:2011 „Automobilių keliai" reikalavimų laikymasis (atliekant parengiamuosius darbus ar jų neatliekant) negali būti pagrindu kvalifikuoti pačius statybos darbus. Tokiu būdu vertinant veiksmų tikslą, bet kuri statyba be statybą leidžiančio dokumento negalėtų būti laikoma savavališka vien dėl to, kad ją vykdant nesilaikoma statybos norminių dokumentų reikalavimų. Aplinkybė, kad prieš užveždamas žvyro svetimame sklype atsakovas nenustūmė derlingojo žemės sluoksnio, kurio kelyje ir negali būti, niekaip neįtakoja fakto, kad veždamas, pildamas ir lygindamas gruntą (žvyrą) atsakovas siekė įrengti jam reikalingą gruntinį kelią (kelio statinį). Veiksmų tikslus patvirtina darbų tęstinumas ir mastas: akivaizdu, kad važinėti 2009 metais antstolio nufotografuota pieva neįrengus kelio negalima (ypatingai sunkiasvore technika, kuri reikalinga atsakovo sklype vykdomoms statyboms), todėl atsakovas veždamas, pildamas ir lygindamas pievoje gruntą (žvyrą) per visą valstybės vardu registruotą sklypą įrenginėjo gruntinį kelią. Neįtikinamas atsakovo paaiškinimas, kad pievoje pilamas gruntas buvo siekiant, kad pravažiavimas neužpelkėtų, ką paneigia 2010-04-19 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 42/10/132 nuotraukos, kuriose matomas grunto vežimas ant įrengiamo kelio ne tik tolimiausioje (žemesnėje) ir drėgnesnėje sklypo pievos dalyje, bet per visą užpelkėti negalinčia kalno keterą nuo ieškovų sodybos pastato. Remdamasis Statybos įstatymo 2 str. 2 d., CK 2 str. 2 d. teigia, kad atsakovas statybos darbų metu naudodamas statybinę techniką sukūrė inžinerinį statinį - gruntinį kelią. Atsakovo sukurtas neteisėtas statinys negali būti perkeltas iš dabartinės savo vietos nepakeitus jo paskirties ir iš esmės nesumažinus jo vertės, be to jis akivaizdžiai yra naudojamas pagal paskirtį kaip kelias privažiavimui iki atsakovo sklypo. Atsakovas yra neteisėtas kelio statytojas, kadangi kelią įrenginėja jam nepriklausančiame žemės sklype, kurio nevaldo jokiu teisėtu pagrindu (Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 p.), taip pat neturi nustatyta tvarka išduoto būtino statybą leidžiančio dokumento (Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 2 p., 23 str.), todėl teismas turi spęsti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą (CK 4.103 str. 3 d.). Mano, kad teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovų po 1210 Lt kaip atsakovo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti vien jo atstovo išrašytos sąskaitos faktūros pagrindu bei nesant realias faktiškai patirtas išlaidas patvirtinančių dokumentų. Tik išnagrinėjus bylą teismui buvo pateiktas ir pinigų priėmimo kvitas, kuriuo sprendimo teismas negrindė ir negalėjo grįsti. Teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad atsakovo atstovas teismo posėdyje turėjo pinigų priėmimo kvitų knygelę, tačiau neturėjo kvito, kuriuo būtų fiksuotas pinigų priėmimas pagal teismui pateiktą sąskaitą faktūrą, tik 2012-04-20 prašymu, iki teismo sprendimo priėmimo likus 5 dienoms, į bylą buvo pateiktas teismo posėdžio diena datuojamas (2012-04-05) pinigų priėmimo kvitas Nr. 570910. Kvite nėra teisinių paslaugų sutarties numerio ir PVM sąskaitos faktūros, pagal kurią apmokama, todėl spręsti apie atsakovo išlaidų paskirtį pagal šį kvitą negalima. Kvitas pateiktas baigus bylos nagrinėjimą iš esmės, šis įrodymas vykusiame teismo posėdyje netirtas ir nevertintas, todėl vadovautis kvitu kaip atsakovo išlaidų įrodymu negalima.
Atsiliepimas
Atsakovas V. Š. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad LR aplinkos ministro 2003-07-09 įsakymu Nr. 349 patvirtintų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatų pagrindu inspekcija tikrina visų naujai statomų ypatingų statinių statybos teisėtumą, atlieka savavališkos statybos prevenciją ir padarinių šalinimą, surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus, nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas. Todėl inspekcija gavusi apeliantų 2010-14-17 pareiškimą būtų privalėjusi nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, bet tik tuo atveju, jeigu būtų nustatytas administracinis teisės pažeidimas. Inspekcijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010-05-10 rašte aiškiai nurodoma, kad inspekcija po skundo pateikimo nesurašė administracinių teisės pažeidimų protokolo, taigi nebuvo nustatytas administracinis teisės pažeidimas. Teismas konstatavo, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Utenos skyriaus raštas, kuriame išdėstytas atsakymas į apeliantų skundą neapskųstas, todėl yra galiojantis ir taikytinas. Jis yra laikytinas oficialiu (prima facie) įrodymu, todėl apeliantų teiginys, jog teismas minėtu raštu vadovavosi nekritiškai, savarankiškai nevertino juo padarytų išvadų dėl atsakovo veiksmų teisinio kvalifikavimo pagrįstumo, kitų bylos įrodymų kontekste, atmestinas. Teiginiai, kad teismas visiškai nekreipė dėmesio į faktą, kad ginčo objektas yra ne tik iki aukščiau nurodyto inspekcijos rašto, bet ir po jo atlikti darbai taip pat, yra absoliučiai nepagrįsti. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, jog žvyras buvo pilamas apeliantams nuosavybės teisėmis valdomame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini). 2010-04-19 antstolio A. B. faktinių aplinkybių protokole tik nurodyta, kad apytikriai nuo sodybos kampo prasideda žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ir kuriame pradėtas formuoti kelias. Tačiau žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) yra suformuotas atlikus preliminarius matavimus, todėl nei apeliantai, nei antstolis negali tiksliai ir/ar apytikriai nustatyti žemės sklypo ribų. Vienintelis į bylą pateiktas įrodymas, patvirtinantis faktą, jog po 2010-04-19 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole ir po inspekcijos rašte nurodytų aplinkybių papildomai buvo pilamas žvyras yra 2010-10-18 Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštas Nr. 89-S-13302, kuriame nurodyta, kad: žvyras buvo pilamas ne valstybės žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) , o kitame valstybinės žemės sklype – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) . Teismas, įvertino ir tai, kad po inspekcijos rašto dar kartą Lietuvos Respublikai nuosavybės teisėmis priklausančiame žemės sklype buvo išpiltas žvyras ir padarė teisingą išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad išvažinėti ir užpilti žvyru yra ieškovams nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai (Nr. (duomenys neskelbtini) ). Ieškovai, vadovaujantis CK 4.103 str. 3 d., ieškiniu prašo įpareigoti atsakovą pašalinti teisės pažeidimus ieškovams nuosavybės teise nepriklausančiame žemės sklype, t.y. žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) . Apeliantai vadovaujantis CK 4.98 str. nuostatomis, neturi teisės kreiptis į teismą šiuo ieškiniu ir reikalauti uždrausti atsakovui atlikti veiksmus žemės sklype, kuris apeliantų jokia forma nėra valdomas. Apeliantai, klaidindami teismą neteisingai nurodo, kad 2012-04-05 pinigų priėmimo kvitas Nr. 570910 teismui buvo pateiktas tik 2012-04-20 prašymu. Atsakovas teismo posėdžio metu teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, PVM sąskaitą faktūrą. Dėl techninės klaidos (padarius ne to pinigų priėmimo kvito kopiją) teismo posėdžio metu teismui nebuvo pateikta 2012-04-05 pinigų priėmimo kvito Nr. 570910 kopija, tačiau teismui buvo pateiktas susipažinti 2012-04-05 pinigų priėmimo kvito Nr. 570910 originalas. Todėl pripažintina, kad teismui buvo pateikti visi įrodymai, pagrindžiantys faktą, jog atsakovas savo atstovui civilinėje byloje sumokėjo 2420 Lt atlyginimą už faktiškai suteiktas paslaugas civilinėje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje nustatyta, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso žemės sklypai Nr.(duomenys neskelbtini) ir Nr.(duomenys neskelbtini) , žemės sklypas, kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini) , kurio pobūdis – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams (29-30 b.l., t.1), nuosavybės teise yra valdomas Lietuvos Respublikos. Ieškovai civilinėje byloje Nr.2-105-356/2011 prašė panaikinti Utenos apskrities viršininko 2010-03-16 įsakymą Nr.14-531, o jo pagrindu Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo 2010-03-17 registruotus žemės sklypo, kadastrinis Nr. Nr.(duomenys neskelbtini) , duomenis pripažinti negaliojančiais nuo jų nustatymo ir įregistravimo nekilnojamojo turto registre dienos, tačiau 2011 m. gegužės 19 d. teismo sprendimu ieškinys buvo atmestas (3-11 b.l.,t.3., c/b Nr.2-105-356/2012). Kelio juosta (Nr.8247/7001:4), ant kurios atsakovas pylė žvyrą, eina nuo kelio, nutiesto per (duomenys neskelbtini) kaimą, iki ieškovų sodybos ir tolyn per ieškovų žemės sklypą (Nr.(duomenys neskelbtini)). Iš antstolio A. B. 2009-09-15 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (iki teisės pažeidimo) matyti, kad vietomis buvo užfiksuotos žymės, panašios į provėžas, apaugusias samanomis ir žole, bei molingame grunte įspaustų senų provėžų liekanos, kurios užaugę žolėmis ir samanomis, kitais augalais, kas patvirtina faktą, kad šioje vietoje ir buvo įsiterpęs vietinės reikšmės 6 metrų pločio kelias (31 b.l., t.1). 2010-04-19 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad pasitelkus techniką buvo vežamas, pilamas, lyginimas žvyras, protokole neaprašytas išvažinėtos ir užpiltos žvyru juostos plotis. Ieškovai dėl atsakovo veiksmų (į žemės sklypą vežamo, pilamo ir lyginimo žvyro, niokojamos pievos ir pravažiavimo) 2010 metų balandį kreipėsi į Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyrių, kuris gautą pareiškimą nagrinėti persiuntė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui. Šio skyriaus atsakingi darbuotojai 2010-04-28 buvo nuvykę į vietą, patikrino ir nustatė, kad lauko keliukas, praeinantis pro ieškovės sklypą (Nr.(duomenys neskelbtini) ), yra skirtas privažiavimui prie sodybos ir tolimesnių kaimyninių sklypų, esančių už upelio, kad žemės sklypo (Nr.(duomenys neskelbtini) ), kuris yra skirtas susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams, pavadinti keliu negalima, nes jis neturi kelio požymių, todėl, šios institucijos nuomone, pravažiavimo užpylimas gruntu neleidžia tvirtinti, kad vykdomos naujo kelio statybos. (98-99 b.l., t.1). Iš Utenos rajono savivaldybės administracijos 2010-06-29 atsakymo ieškovui (73 b.l., t.1) matyti, šios institucijos atstovai lankėsi vietoje, tačiau nenustatė jokių keliuką bloginančių faktų.
Pagal CK 4.103 straipsnį teisė kreiptis į teismą atsiranda tik tuo atveju, kai statyba yra neteisėta, kad savavališkos statybos padarinių šalinimą numato CK 4.103 straipsnio 2 dalis ir 3 dalies 3 punktas, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnis, kuris suteikia asmenims, kurių teisės ir interesai pažeidžiami, teisę kreiptis į teismą dėl statinio statybos taisyklių pažeidimo ir reikalauti statytoją įpareigoti statinį nugriauti, tačiau kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi, kaip savo reikalavimų pagrindu. Pagal CK 4.103 straipsnio nuostatas suinteresuoto asmens teisės ginamos, jeigu jis įrodo, kad dėl savavališkai arba nors ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendimus ar teisės aktų reikalavimus pastatyto ar statomo statinio (jo dalis) pažeidžiamos teisės ir teisėti interesai (CPK 178 straipsnis). Norminių statybos teisės aktų reikalavimų nesilaikymas savaime nepatvirtina, kad pažeidžiamos kaimyninio žemės sklypo ar jame esančio statinio savininko teisės.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas nesiekė sukurti naujo statinio – kelio, kuris turėtų keliams privalomus požymius, kad atsakovo veiksmai neturi tęstinumo, ir nėra pagrindo laikyti, kad atsakovas vykdė naujo kelio statybą. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Šioje byloje šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindė paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, tarp jų ir turinčiais oficialiųjų rašytinių įrodymų statusą, nuotraukomis. Atmestini apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymų iš esmės nevertino, rėmėsi tik atsakovo žodiniais paaiškinimais ir Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Utenos skyriaus 2010-05-10 raštu. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, vertino visus byloje surinktus įrodymus, tame tarpe rėmėsi Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Utenos skyriaus 2010-05-10 raštu, kuriame konstatuota, kad lauko keliuko, praeinančio pro ieškovės sklypą (Nr.(duomenys neskelbtini) ), yra skirtas privažiavimui prie sodybos ir tolimesnių kaimyninių sklypų, esančių už upelio, kad žemės sklypo (Nr.(duomenys neskelbtini) ), kuris yra skirtas susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams, pavadinti keliu negalima, nes jis neturi kelio požymių, todėl pravažiavimo užpylimas gruntu neleidžia tvirtinti, kad vykdomos naujo kelio statybos. Pareigūnai, atliekantys statybos valstybinę priežiūrą nustatę, kad statinio statyba vykdoma pažeidžiant įstatymą ir kitus teisės aktus surašo savavališkos statybos aktą, šiuo atveju toks aktas nesurašytas. Byloje duomenų, kad institucijos atsakymą ieškovai būtų skundę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, nėra. Inspekcijos atsakingi darbuotojai lankėsi vietoje 2010-04-28, jie įvertino faktinę situaciją, kuri buvo užfiksuota 2010-04-19 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (prima facie); aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino ieškovų pateiktus antstolio 2009-09-15 ir 2010-04-19 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, nurodė, kad jie patvirtina, kad pasitelkus techniką buvo vežamas, pilamas, lyginimas žvyras, tačiau atsižvelgė į tai, jog antstolis nėra aprašęs išvažinėtos ir užpiltos žvyru juostos pločio, kad plotis viršytų 6 metrus, ar nuo sodybos link upelio eitų ne 6 metrų pločio kelio juosta bei darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, kad išvažinėti ir užpilti žvyru yra ieškovams nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai (Nr.(duomenys neskelbtini) ir Nr.(duomenys neskelbtini) ). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, ištyręs visus byloje esančius įrodymus, darė nepagrįstą išvadą, kad statybos darbai nebuvo atlikti, kadangi tai prieštarauja nustatytoms aplinkybėms. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi statybos darbai – visi darbai, atliekami statant arba griaunant statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo). Statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį. Aplinkybės, kad atsakovo veiksmai nėra tęstiniai, kad atsakovas teigia nesiekęs sukurti naujo statinio, statinys nėra pabaigtas, kad nesilaikyta STR 2.06.03:2001 „Automobilių keliai“ (kuris negalioja nuo 2008-01-23) reikalavimų parengiamųjų darbų atlikimui, neturi reikšmės konstatuojant, kad atsakovas, pasitelkęs samdytus asmenis bei veždamas, pildamas ir lygindamas gruntą (žvyrą), ką jis pats pripažino, atliko statybos darbus.
Pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis ir žemės sklypo savininko teisę būti statytoju įtvirtinantis teisės aktas yra Statybos įstatymas, kurio 2 straipsnio 54 dalyje nustatyta, kad statinio projektavimo, statybos, statinio pripažinimo tinkamu naudoti, statinio naudojimo, priežiūros ir nugriovimo reikalavimus, taisykles, bendruosius principus ir charakteristikas nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai: statybos techniniai reglamentai, statybos bei statinių naudojimo ir priežiūros taisyklės, standartai, techniniai liudijimai, metodiniai nurodymai, rekomendacijos. Normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nustatomi normuojami atstumai tarp statinių, tarp statinių ir sklypo ribų (Statybos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis).
Dėl ginčo statinio – kelio - statybos teisėtumo turi būti sprendžiama pagal statybos teisinius santykius ir statinių reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius šio statinio statybos metu. Tikėtina, kad atsakovo iniciatyva buvo vežamas, pilamas žvyras, 2010 metų pavasarį. Pagal Kelių įstatymo 2 str. 3 d. kelias yra inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. Nr. 155 nutarimo „Dėl kelių priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ 15 .1 p., atsižvelgiant į kelių plėtros perspektyvą, laikantis saugaus eismo reikalavimų, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytos tvarkos ir suderintų projektų, būtina gauti kelio savininko (valdytojo) ir žemės savininko (valdytojo) leidimą tiesti ir rekonstruoti kelius. Nutarimo 34 p. numatyta, kad dirbti įvairius darbus ir (ar) statyti kokius nors statinius keliuose, kelio juostoje ar kelio apsaugos zonoje (išskyrus žemės ūkio, melioracijos, miškų tvarkymo darbus, dirbamus nepažeidžiant kelio sankasos ir kitų kelio įrenginių) be savininko (valdytojo) leidimo draudžiama. Nagrinėjamu atveju atsakovas į Utenos rajono savivaldybės administraciją su prašymu išduoti leidimą kelio statybos darbams nesikreipė (t.1, b.l. 73).
Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje yra pateikta inžinerinių statinių sąvoka, kurioje nurodoma, kad tai yra susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Inžinerinio statinio paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai, vienas jų yra iki kelio statybos metu galiojęs statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, nustatantis nesudėtingų statinių sąrašą, nesudėtingų statinių (ar jų dalių) projektavimo, statybos (naujos statybos, rekonstravimo, remonto, griovimo) bei pripažinimo tinkamais naudoti tvarką. Inžinerinis statinys – susisiekimo komunikacijos namų valdoje ir žemės ūkio veiklos subjekto žemės ūkio valdoje (lentelės 1 p.) - priskiriamas I grupės nesudėtingiems statiniams. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-2032-1830, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra „kita“, naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorijos Teisėjų kolegija įvertina tai, kad vėliau įsigaliojęs statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ numatė detalesnį nesudėtingų inžinerinių statinių sąrašą, 2 lentelėje konkretizuojant, kokios susisiekimo komunikacijos priskirtinos I, II grupės nesudėtingiems statiniams, neišskiriant, kokioje valdoje tiesiamos susisiekimo komunikacijos, tai, kad šio reglamento 2 lentelės 1.4 p. numatyta, jog IIv ir IIIv kategorijų vietinės reikšmės keliai priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams bei vadovaudamasis protingumo, teisingumo sąžiningumo kriterijais daro išvadą, jog ginčo kelias laikytinas I grupės nesudėtingu statiniu. STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 ir 2 lentelei pateiktose bendrose pastabose nurodyta, kad I grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems žemės sklype, nepriklausančiame statytojui nuosavybės teise, taikomi II grupės nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai. Taip pat nurodoma, kad I ir II grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems nepriklausančiame statytojui nuosavybės teise žemės sklype, reikalingas žemės sklypo savininko (valdytojo, naudotojo) raštiškas sutikimas. Atsižvelgiant į tai, ir remiantis reglamento 12.4.2 ir 12.4.3 punktais, statinio statybai valstybinėje žemėje yra reikalingas supaprastintas statinio projektas ir raštiškas valstybės tarnautojo pritarimas. Byloje nustatyta, kad atsakovas neturėjo kelio statyboms darbams būtino supaprastinto statinio projekto ir raštiško valstybės tarnautojo pritarimo, kaip to reikalavo statybų metu galiojusios teisės normos. Minėto statybos techninio reglamento 2 lentelės pastabose nurodoma, kad nesudėtinguose statiniuose atstumas tarp konstrukcijų atramų neturi viršyti 6 m, taip pat, kad minimalus atstumas nuo inžinerinių statinių (išskyrus išvardytus lentelės 12–15 punktuose) iki kaimyninio sklypo ribos turi būti 1 m, mažesniu atstumu šie statiniai gali būti statomi, tik turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko (naudotojo) sutikimą. Tokiu būdu STR 1.01.07:2002 1 priede įtvirtinta statytojo pareiga laikytis nustatytų atstumų iki kaimyninio sklypo ribos ir kaimyninio sklypo savininko (naudotojo) teisė sutikti arba nesutikti, kad šie atstumai būtų mažesni. STR 1.01.07:2002 1 priedo normos, nustatančios atstumus nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninių sklypų ribų, yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrus viešuosius tikslus. Statytojas privalo užtikrinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų laikymąsi, o teisės aktuose nustatytų atstumų pažeidimas kvalifikuojamas kaip gretimo sklypo savininko teisių, įtvirtintų teisės aktuose, pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. liepos mėn. 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog kelio statinys yra arčiau nei 1 metras nuo ieškovų žemės sklypų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo būtinas jų kaip gretimų sklypų savininkų rašytinis sutikimas statybos darbų atlikimui. 2010-04-19 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad apytikriai nuo sodybos kampo prasideda žemės sklypas, unikalus Nr. 8247-0008:0072, kuriame pradėtas formuoti kelias (t.1, b.l. 50). Nuotraukose prie minėto protokolo nėra jokių riboženklių, pažymėtų sklypų koordinačių, iš ko būtų galima spręsti, kokiame žemės sklype buvo atliekami statybos darbai, ar pažeistos sklypų ribos taisant kelią, kokie yra atstumai tarp kelio ir ieškovų žemės sklypų. Nesant įrodymų dėl STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ nustatytų atstumų pažeidimo nėra pagrindo pripažinti, kad gretimų sklypų savininkų teisės buvo pažeistos ir jie turi reikalavimo teisę dėl CK 4.103 str. 1 d. numatytų pažeidimų kreiptis į teismą reikalaujant taikyti CK 4.103 straipsnio 3 dalimi nustatytas sankcijas. Ieškovai nėra įgalioti ginti viešojo intereso, jie gali ginti teisme savo pažeidžiamas arba ginčijamas teises. Norminių statybos teisės aktų reikalavimų nesilaikymas (supaprastinto statinio projekto, žemės savininko rašytinio sutikimo, raštiško valstybės tarnautojo pritarimo nebuvimas) savaime nepatvirtina, kad pažeidžiamos kaimyninių žemės sklypų savininkų teisės.
Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada priteisti atsakovo naudai išlaidas už advokato padėjėjo pagalbą, kadangi jų teigimu, išlaidos priteistos vien atstovo išrašytos sąskaitos faktūros pagrindu bei nesant realias faktiškai patirtas išlaidas patvirtinančių dokumentų. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas 2012-04-05 teismo posėdžio metu pateikė PVM sąskaitą faktūrą, taip pat susipažinimui pateikė pinigų priėmimo kvitų knygelę bei kvito kopiją, prašydamas teismo ją patvirtinti. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad atsakovo atstovas teismo posėdyje pateikė ne to kvito kopiją, kuriuo būtų fiksuotas pinigų priėmimas pagal pateiktą sąskaitą faktūrą, teisėja nurodė, kad kvito kopijos ir originalo sumos nesutampa. 2012-04-20 prašymu, jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės, į bylą buvo pateiktas teismo posėdžio diena datuojamas (2012-04-05) pinigų priėmimo kvitas Nr. 570910. Atsakovas privalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui rašytinius įrodymus ne tik apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurios yra įformintos nustatyto pavyzdžio mokestiniu dokumentu sąskaita faktūra, bet ir apie tai, kad atsakovas šią sąskaitą apmokėjo, tačiau to dėl apsirikimo nepadarė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas atsakovo naudai, kadangi pinigų priėmimo kvitų knygelė buvo pateikta susipažinti teismui ir dalyvaujantiems asmenims (t.2, b.l. 27), posėdžio metu nebuvo išreikšta pastabų, kad pinigų priėmimo kvitų knygelėje ir PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos nesutampa.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas,
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.