- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-27
- Bylos Nr.
- 2A-659-154/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-23-3-01000-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Matiukienė (pirm.), Laisvė Aleknavičienė, Jolanta Badaugienė
- Ieškovas
- R. N.
- Atsakovas
- V. N., AB DNB
- Trečiasis asmuo
- UAB „Avirana“
Teisėjas V. Rudaitis Teisminio proceso Nr. 2-23-3-01000-2011-5
NUTARTIS
2012 m. gruodžio 27 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. N. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-90-471/2012, iškeltoje pagal ieškovės R. N. ieškinį atsakovams V. N. ir AB DNB lizingas (buvęs pavadinimas UAB „NORD/LB lizingas“) bei trečiajam asmeniui UAB „Avirana“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
I. R. N. kreipėsi į Kelmės rajono apylinkės teismą ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2006 m. kovo 1 d. Laidavimo sutartį Nr. 2006/03-S40-G1, sudarytą tarp atsakovų V. N. ir AB DNB lizingas (buvęs pavadinimas UAB „NORD/LB lizingas“).
Nurodė, kad tik 2011 m. gruodžio mėn., gavusi Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, sužinojo, kad jos sutuoktinis V. N. be jos žinios 2006 m. kovo 1 d. pasirašė Laidavimo sutartį, kuria už UAB „Avirana“ sudaromą sandorį laidavo visu savo turtu. Jokio asmeninio turto V. N. neturi, jam priklauso tik dalis santuokoje įgyto žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančių (duomenys neskelbtini), todėl skolos iš V. N. išieškojimas gali būti nukreiptas į šį turtą. Ieškovė nedavė sutikimo savo sutuoktiniui laiduoti bendru turtu.
A. V. N. su ieškiniu sutiko.
Nurodė, kad paprašytas pažįstamo S. G. sutiko būti įformintas steigiamos UAB „Avirana“ akcininku, nors faktiškai bendrovę įsteigė S. G., o jis tik buvo bendrovėje įdarbintas. 2006 m. paprašytas S. G. kartu su šiuo bei bendrovės direktoriumi V. V. nuvyko į Šiaulius, į AB DNB banko skyrių, kur pasirašė kažkokią sutartį. S. G. jam paaiškino, kad tai automobilio pirkimo sutartis, todėl ją pasirašė neskaitęs. Kad pasirašo laidavimo sutartį, jis nesuprato.
Šalies argumentai
Atsakovas AB DNB lizingas (buvęs pavadinimas UAB „NORD/LB lizingas“) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2006 m. kovo 1 d. Laidavimo sutartį atsakovas V. N. pasirašė kaip bendrovės UAB „Avirana“ akcininkas pagrįstai ir teisėtai. Sutuoktinės sutikimas tokio sandorio sudarymui nebuvo reikalingas, nes sutartimi nenustatomi suvaržymai jokiam konkrečiam turtui. Visos kitos aplinkybės, kad V. N. teigia neskaitęs pasirašomų dokumentų turinio ir kt., nėra susijusios su bylos esme ir negali būti pagrindu ieškiniui tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Kelmės rajono apylinkės teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės R. N. 3630 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui AB DNB lizingas ir 58,30 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas nurodė, kad laidavimas yra šalutinė prievolė (CK 6.76 str.), kuria užtikrinama pagrindinė prievolė. Laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti kreditoriui, jei asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Pažymėjo, kad nors laiduotojas laiduoja už prievolės įvykdymą visu savo turtu, sudarant laidavimo sutartį jam nereikia nei įkeisti konkretaus, tame tarpe nekilnojamojo, turto ar kitaip suvaržyti į jį teises, nei jį nurodyti sutartyje ar išvis jį turėti. Konstatavo, jog laidavimu nėra suvaržoma bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ar disponavimas ja, o tik prisiimamas įsipareigojimas užtikrinti pagrindinės prievolės įvykdymą. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovo V. N. pasirašytas laidavimas nėra sandoris dėl bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimo ar jų suvaržymo. Pažymėjo, kad įstatyme nėra numatyta, jog kreditorius privalo reikalauti sutuoktinio sutikimo sandoriui sudaryti, kai tokio sutikimo nereikia, todėl nėra pagrindo vertinti, kad su atsakovu sudaryta laidavimo sutartis būtų neteisėtas sandoris (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-212/2011). Teismas nurodė, kad laidavimo sutartis, kurią, neturėdamas sutuoktinės sutikimo, pasirašė atsakovas V. N., ieškovei nesukėlė jokių turtinių pobūdžio prievolių lizingo davėjo naudai, t. y. jokių jos teisių ir teisėtų interesų nepažeidė, nes pagal jas prievolė sumokėti skolą AB DNB lizingas atsirado ne jai, o tik asmeniškai sutartį pasirašiusiam V. N., kas akivaizdžiai nurodoma Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendime. Pažymėjo, kad priklausomai nuo pobūdžio ir atsiradimo pagrindo prievolės gali būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, kiekvieno iš jų asmeninio turto ar iš turto dalies bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje. Nurodė, kad šiuo atveju lizingo bendrovės reikalavimai yra pareikšti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu patenkinti tik atsakovo V. N. atžvilgiu, todėl išieškojimas įstatymo nustatyta tvarka gali būti nukreiptas tik į šio asmens turtą ar jo dalį bendrame turte. Teismas konstatavo, kad išankstiniai ginčai dėl išieškojimo tvarkos nėra šios bylos nagrinėjimo objektas. Teismas ieškovės argumentus, kad sandorio sudarymo metu nukentėjo buvusių nepilnamečių vaikų interesai, vertino kaip formalius, nes visi surinkti įrodymai patvirtina, jog iki šiol sandoris vaikams jokių pasekmių nesukėlė, o šiuo metu abu vaikai yra pilnamečiai. Teismas konstatavo, kad ieškovės pasirinktu kaip savo teisių gynybos būdu faktiškai siekiama padėti atsakovui V. N. – ieškovės sutuoktiniui, išvengti ginčijamu sandoriu numatytų civilinių pareigų (CK 1.136 str. 2 d. 1 p.), tuo sudarant galimybę ginčyti V. N. nepalankų Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1d. sprendimą, kas akivaizdžiai pažeidžia lizingo davėjo ir laiduotojo teisių bei pareigų pusiausvyrą, o tuo pačiu – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teismas nurodė, kad savarankiškų reikalavimų pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.87 str., 1.90 str. ar kitais pagrindais atsakovas V. N. nepareiškė, todėl dėl jo nurodomų motyvų, jog jis tik formaliai buvo bendrovės akcininkas ir pasirašydavo pateiktus dokumentus, o faktiškai bendrovė priklausė kitam asmeniui, kuris priiminėjo visus sprendimus, teismas nepasisakė.
Šalies argumentai
I. R. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, - ieškinį patenkinti.
1. Nurodo, kad atsakovai 2006 m. kovo 1 d. pasirašydami Laidavimo sutartį ir jos 3.2 punkte numatydami, kad laiduotojas už šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą atsako visu savo turtu, privalėjo ieškovę ne tik informuoti, bet ir gauti jos sutikimą tokiam V. N. įsipareigojimui priimti. Todėl teismo išvada, kad laidavimas nėra sandoris dėl bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimo ar jų suvaržymo, yra prieštaraujanti CK 3.92 str. 4 d. 4.9 str. 1 d., 4.37 str. 1 d., 4.72 str., 4.78 str., 4.88 str. ir neatitinka CK 1.5 str. įtvirtintos teisingumo sampratos.
2. Teismas neįsigilino į ieškinio reikalavimų pagrindą. Ieškovė teigė, kad atsakovas, tai yra laiduotojas V. N., laidavimo sutartimi suvaržė ieškovės teises į santuokos metu įgytą turtą be ieškovės sutikimo, taip pažeisdamas sutuoktinio teises ginančių įstatymų imperatyvias nuorodas. Be to, teismo teiginys, kad visą šį laikotarpį jokios laiduotojo teisės į turtą nebuvo suvaržytos, neatitinka CK 4.9 str. l d. nuostatų.
3. Atsakovas AB DNB lizingas privalėjo įsitikinti, kokį turtą turi laiduotojas asmeninės nuosavybės teisėmis, ar jis jį valdo, ar yra bendraturtis su kitu asmeniu, ar yra vedęs ir santuokos metu įgijęs turtą. Ieškovė ginčija sutartį, sudarytą 2006 m. kovo 1 d., todėl turi būti aiškinamos faktinės aplinkybės, egzistavusios sutarties pasirašymo momentu, o ne dabartiniu metu. LR CK 3.96 str. l d. įtvirtinta taisyklė, kad sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga. Tačiau šio straipsnio 2 d. numato, kad, reiškiant ieškinį CK 3.96 str. 2 d. pagrindu, nesvarbus šalies sąžiningumas ar nesąžiningumas. Atsakovas V. N. ir AB DNB lizingas pažeidė be teisinio pagrindo ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų turtinius interesus (subjektinę teisę) bei įstatymų saugomus interesus.
4. Atsakovas V. N. įsipareigojo lizingo davėjui atsakyti turtu, kuris ieškovei taip pat priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, todėl pažeistos jos, kaip sutuoktinės ir bendraturtės teisės. Laidavimo sutartis niekaip nesusijusi su šeimos poreikių užtikrinimu ar verslu, todėl V. N. įsipareigojimas lizingo davėjui pažeidė šeimos interesus į būstą. Šeimai didelis skirtumas gyventi visame name ar tik pusėje su nežinia kokiu bendraturčiu. Šeimos būstas yra šeimos vertybė, kuri turi vertę iki yra gyvi sutuoktiniai. Vėliau atsiranda įpėdiniai, kurie turi teisę paveldėti palikimą. Teigia, kad ieškovė niekada nebūtų davusi sutuoktiniui sutikimo bloginti šeimos gyvenimo sąlygas, jam įsipareigojant atsakyti už kažkokius asmenis santuokiniu turtu. Teismas netaikė specifinių CK trečios knygos normų, ginančių sutuoktinių turtines teises nuo pažeidimų.
5. Lizingo bendrovėms yra keliami aukšti apdairumo ir rūpestingumo standartai, kurie, teikiant finansines paslaugas, įpareigoja būti ypač atidžiam ir rūpestingam, nes CK 6.70 str. suponuoja išvadą, kad laiduotoju gali būti asmuo, turintis pakankamai turto prievolei įvykdyti. Atsakovas AB DNB lizingas nepateikė įrodymų, ar prieš pasirašant laidavimo sutartį V. N. turėjo galimybę įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Tai reiškia, kad lizingo bendrovė nesielgė nei rūpestingai, nei apdairiai, o veikė savo rizika. Teisine prasme, reikalavimų veikti atidžiai ir rūpestingai nesilaikymas, vertintinas kaip nesąžiningas elgesys CK 1.137 str. 3 d. prasme. Tačiau teismas akivaizdžiai gynė stipresniąją sutarties šalį, pažeidusią šį principą.
Atsiliepimas
Atsakovas AB DNB lizingas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Šalies argumentai
1. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad laidavimas yra sandoris dėl daikto ar daiktinių teisių disponavimo ar suvaržymo. Pirmiausia, sandoriuose dėl daikto yra nurodomas konkretus daiktas (daiktai), dėl kurių toks sandoris sudaromas. Laidavimo sutartyje, kurią ginčija ieškovė, joks konkretus turtas nėra įvardintas ar nurodytas.
2. Ieškovė teigia, kad atsakovas (laiduotojas), sudarydamas laidavimo sutartį, suvaržė ieškovės teises į santuokos metu įgytą turtą be ieškovės sutikimo. Šis ieškovės teiginys yra neteisingas, nes laidavimo sutartimi teisės į turtą (daiktinės teisės) iš viso nebuvo suvaržytos (nebuvo suvaržytos netgi atsakovo daiktinės teisės). Laidavimo sutarties šalimi buvo tik atsakovas, todėl skola galėtų būti išieškoma tik iš atsakovo dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, o iš ieškovei priklausančios dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje lizingo bendrovė skolos išieškoti negalės.
3. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad, sudarant laidavimo sutartį, buvo reikalingas jos sutikimas. CK 3.92 str. nuostatos, kuriomis remiasi ieškovė, taikomos sudarant sandorius dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, naudojimosi, valdymo ir disponavimo juo, tačiau laidavimo sutartimi tokio sandorio sudaryta nebuvo.
4. Byloje nėra pareikštas reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės, taip pat nebuvo pareikštas prašymas dėl išieškojimo iš tokios nuosavybės (CPK 667 str.), todėl negali būti sprendžiami klausimai dėl CK 3.85 str. nuostatų taikymo.
5. Neteisingas ieškovės teiginys, jog lizingo bendrovė žinojo arba turėjo žinoti, kad laidavimo sutarties sudarymas nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu ir prieštarauja šeimos interesams. Visi byloje dalyvaujantys asmenys pripažino faktą ir byloje nekilo ginčo dėl to, kad laidavimo sutarties su lizingo bendrove sudarymo metu atsakovas buvo vieninteliu lizingo gavėjo UAB „Avirana” akcininku, o tai reiškia, kad UAB „Avirana” akcijos bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė ir ieškovei. UAB „Avirana”, lizingo sutarties pagrindu gavusi teisę naudotis lizingo objektu (vilkiku ir priekaba), iš šio sandorio ketino turėti naudos, taigi ir UAB „Avirana” savininko (atsakovo) sudarytas laidavimo sandoris buvo susijęs su įmonės gaunamos naudos užtikrinimu, taigi ne tik kad neprieštaravo šeimos interesams, bet ir prisidėjo prie šių interesų patenkinimo.
6. Nesant įstatyminio reikalavimo laidavimo sandoriui gauti laiduotojo sutuoktinio sutikimo, lizingo bendrovė ir neprivalėjo tokio sutikimo reikalauti. Tuo atveju, jeigu laiduotojas yra vedęs ir turi santuokoje įgyto turto, lizingo bendrovė neketino ir neketina nukreipti skolos išieškojimo į ieškovės dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad 2006 m. kovo 1 d. tarp AB DNB lizingas (buvęs pavadinimas UAB „NORD/LB lizingas“) ir UAB „Avirana“ buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. 2006/03-S40, kuria lizingo davėjas AB DNB lizingas, įsigijęs autovežį su anstatu(duomenys neskelbtini), suteikė teisę lizingo gavėjui UAB „Avirana“ lizingo terminu valdyti ir naudotis lizingo objektu, o lizingo gavėjas įsipareigojo mokėti lizingo mokėjimus, nustatytus mokėjimų grafike (7-16 b. l.). 2006 m. kovo 1 d. tarp V. N. ir AB DNB lizingas (buvęs pavadinimas UAB „NORD/LB lizingas“) buvo sudaryta Sutartis Nr. 2006/03-S40-G1, kuria laiduotojas V. N. laidavo visu savo turtu lizingo davėjui AB DNB lizingas ta pačia apimtimi, kaip ir lizingo gavėjas UAB „Avirana“, už lizingo sutartyje numatytų lizingo mokėjimų, netesybų, kitų numatytų mokėjimų sumokėjimą (5-6 b. l.). Iš Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo matyti, kad 2006 m. kovo 1 d., pasirašant ginčo laidavimo sutartį Nr. 2006/03-S40-G1, laiduotojas (atsakovas) V. N. buvo vienintelis UAB „Avirana“ akcininkas.
Apeliantė (ieškovė) R. N. nurodo, kad sudarant 2006 m. kovo 1 d. laidavimo sutartį Nr. 2006/03-S40-G1, buvo reikalingas jos, kaip laiduotojo V. N. sutuoktinės, sutikimas. Tokio sutikimo nesant, laidavimo sutartis turėjo būti pripažinta negaliojančia Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog laidavimas nėra sandoris dėl bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimo ar jų suvaržymo, ir tuo pagrindu atmesdamas ieškinį, netinkamai taikė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, valdymą, naudojimą ir disponavimą juo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, teisingai įvertino šalių pateiktus įrodymus, teisingai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl priėmė teisingą ir pakankamai motyvuotą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagal apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo.
LR CK 3.92 str. yra reglamentuota turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka. Minėto straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Pažymėtina, kad kito sutuoktinio sutikimo prezumpciją įtvirtinanti CK 3.92 straipsnio 3 dalis yra įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančiame CK trečiosios knygos VI skyriaus antrajame skirsnyje. Sistemiškai CK 3.92 straipsnio 3 dalis susijusi su kitomis šio straipsnio dalimis dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, naudojimo, valdymo ir disponavimo reikalavimų. Šių normų tikslas yra apsaugoti tiek sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio sutuoktinio, tiek ir kreditorių interesus. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nustatyta kreditoriaus interesais, kad šis, sudarydamas sandorius su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu. Šia prezumpcija siekiama palengvinti civilinę apyvartą ir apsaugoti sąžiningus trečiuosius asmenis, sudarančius sandorius su sutuoktiniais, nuo galimų ieškinių, siekiant nuginčyti sudarytus sandorius. Pažymėtina, kad ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Be to, sutikimo prezumpcija netaikoma sandoriams, kuriems sudaryti reikalingas rašytinis sutuoktinio sutikimas (CK 3.92 straipsnio 3 dalis), taip pat sandoriams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės, kuriems sudaryti būtinas asmeninis sutuoktinio dalyvavimas ar kitam sutuoktiniui išduotas įgaliojimas (CK 3.92 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal savo prigimtį laidavimo sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos laiduotojo, kaip bendro turto savininko teisės ir pareigos, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis sudaro laidavimo sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Sisteminė minėtų teisės normų analizė suponuoja išvadą, kad remiantis CK 3.92 straipsnio 3 dalimi galioja prezumpcija, kad sutuoktinis sudaro sandorius kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui reikia rašytinio kito sutuoktinio sutikimo. Kol ši prezumpcija nebus paneigta, vieno sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė bus laikoma bendra sutuoktinių prievole. Taigi asmuo, sudarantis sandorius su vienu iš sutuoktinių, gali netikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu, o tiesiog pripažinti, kad yra toks susitarimas. Ši įstatyme įtvirtinta prezumpcija nebuvo paneigta nei įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje pagal AB DNB lizingas (buvęs pavadinimas UAB DnB NORD lizingas) ieškinį atsakovams UAB „Avirana“ ir V. N. dėl skolos priteisimo (civilinė byla Nr. 2-236-262/2011), nei šioje byloje dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Kaip jau minėta, CK 3.92 str. 3 d. įtvirtinta prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Svarbus aspektas nagrinėjamu atveju yra tai, kad šios bylos dalykas yra laidavimo sutarties teisėtumas, kai laidavimo sutartis pasirašyta, nesant laiduotojo sutuoktinės sutikimo. Reikšdama reikalavimą dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškovė nurodo, kad esant galiojančiai ginčo laidavimo sutarčiai, išieškojimas pagal prievoles, kylančias iš laidavimo sutarties, gali būti nukreiptas į ieškovei ir atsakovui V. N. jungtinės nuosavybės teisė priklausantį turtą, taip pažeidžiant ne tik ieškovės, bet ir jos bei atsakovo V. N. nepilnamečių vaikų interesus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra duomenų, kad būtų pradėtas ar jau vykdomas išieškojimas iš V. N. ir R. N. jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto. Iš byloje esančio Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-236-262/2011, matyti, kad 2006 m. kovo 1 d. lizingo sutarties Nr. 2006/03-S40 ir tos pačios dienos laidavimo sutarties Nr. 2006/03-S40-G1pagrindu, teismas yra patenkinęs AB DNB lizingo ieškinį ir priteisęs solidariai iš UAB „Avirana“ ir V. N. skolą, metines palūkanas. Duomenų, apie minėto teismo sprendimo vykdymą nėra. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kiek jie susiję su galimu išieškojimu iš sutuoktiniams Navakauskams jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto, nėra šios civilinės bylos dalykas, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako ir nenagrinėja.
Pažymėtina, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Taigi, nagrinėjamu, atveju laidavimo sutartis galėtų būti priskirta prie antrosios grupės prievolių, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais. Tokiu atveju šalis, siekianti, jog laidavimo sutartimi prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole, turėtų procesinę pareigą įrodyti, jog lizingo sutartis ir jos pagrindu sudaryta laidavimo sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (CPK 178 straipsnis). Tačiau, kaip jau minėta, tai nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas.
Vadovaudamasi išdėstytais motyvais ir nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog laidavo sutarčiai nebuvo reikalingas laiduotojo sutuoktinės sutikimas, tinkamai aiškino ir taikė CK 3.92 str. nuostatas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
Atsakovas AB DNB lizingas pateikė įrodymus, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei dalyvavimą teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme (jei toks būtų paskirtas) patyrė 1452,00 Lt advokato pagalbos išlaidų, kurias prašo priteisti iš apeliantės (189, 190 b. l.).
Šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.). Rekomendacijų 8.11. p. nurodyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimali priteistina advokato pagalbos išlaidų suma yra 1,5 MMA, t. y. 1275 Lt. Nei CPK, nei Rekomendacijos nuostatos neriboja šalių teisės susitarti dėl advokato atlyginimo dydžio, tačiau šalys privalo atsižvelgti į tai, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu nurodyta. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų 8.11. punkte nurodytą maksimalų atlyginimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą dydį, į tai, kad byla apeliacinėje instancijoje buvo nagrinėta rašytinio proceso tvarka, į Rekomendacijų 2 punkte išdėstytus teisinės pagalbos sudėtingumo vertinimo kriterijus, sprendžia, kad prašomos priteisti iš apeliantės atsakovo AB DNB lizingas turėtos advokato pagalbos išlaidos mažintinos iki 1000 Lt (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 2, 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės R. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini)) atsakovui AB DNB lizingas (juridinio asmens kodas 124385737, buveinė – J. B. g. 26, Vilnius) 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.