Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

nukentėjusiųjų I. K. ir M. K. atstovui pagal įstatymą A. K. ir jo atstovui advokatui S. Š.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų I. K. ir M. K. atstovo pagal įstatymą A. K. atstovo advokato S. Š. skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, G. K. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės jai padarius dvi veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, ir byla jos atžvilgiu nutraukta.

Nukentėjusiųjų M. K. ir I. K. atstovo pagal įstatymą A. K. ieškinys netenkintas ir išlaidos už atstovavimą iš G. K. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

G. K. BK 140 straipsnio 3 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji smurtaudama sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent 2014 m. spalio 1 d., 7.56 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), smurtaudama prieš mažametį sūnų M. K., gim. 2011 metais, tai yra abejomis rankomis stipriai suspausdama jam galvą, sukėlė nukentėjusiajam M. K. fizinį skausmą.

Be to, ji pagal BK 140 straipsnio 3 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji smurtaudama sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent 2014 m. lapkričio 12 d., 20.44 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), smurtaudama prieš mažametę dukrą I. K., gim. 2009 metais, tai yra suduodama jai po vieną kartą rankos delnu į sėdmenų ir veido sritis, sukėlė nukentėjusiajai I. K. fizinį skausmą.

Skundžiamu nuosprendžiu G. K., vadovaujantis BK 36 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už dvi padarytas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir byla jos atžvilgiu nutraukta.

Teismo posėdyje nukentėjusiųjų atstovas pagal įstatymą A. K. ir jo atstovas adv. S. Š. prašė apeliacinį skundą tenkinti, atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės G. K. ir jos gynėjas adv. M. Š. bei prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą A. K. atstovas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti prokurorui, nes byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Šis apelianto prašymas yra nepagrįstas. BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo nagrinėti bylą. Apelianto nuomone, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes A. K., kaip mažamečių nukentėjusiųjų atstovui pagal įstatymą, nebuvo suteikta galimybė apskųsti prokurorų nutarimus dėl ikiteisminio tyrimo dalies nutraukimo.

Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir pan.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, be to, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir kurie trukdo ją nagrinėti teisme (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2009).Pastebėtina, kad kaltinamasis aktas yra prokuroro priimtas dokumentas, kuriame nurodoma prokuroro užimama procese pozicija ir paaiškinama, kodėl ji būtent tokia.

BPK 219 straipsnyje numatyti kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai (kaltinamajame akte nurodoma teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas, įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeimyninė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą, prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys, taip pat nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės: duomenys apie nukentėjusįjį, įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; LR BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją bei įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu). Iš baudžiamojoje byloje esančio surašyto kaltinamojo akto matyti, jog jame nurodyti visi BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkantys duomenys.

Iš bylos matyti, kad prokuroro 2016-02-01 nutarimu nutraukta ikiteisminio tyrimo dalis G. K. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl A. K. sužalojimo), nes sužalojimus A. K. G. K. padarė esant būtinosios ginties sąlygoms, o ikiteisminio tyrimo dalis pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2011-12-22 I. K. sužalojimo) nutraukta, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių G. K. kaltę padarius šią veiką (2 t., 1-10 b. l.). Dėl šio prokuroro nutarimo A. K. atstovo adv. S. Š. paduotas skundas aukštesniojo prokuroro buvo išnagrinėtas ir 2016-03-07 nutarimu netenkintas (2 t., 101-103 b. l.). Nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą atstovo skundas dėl aukštesniojo prokuroro nutarimo ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo paduotas, kai baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu jau buvo perduota nagrinėti apylinkės teisme. Pagal teismų praktiką, situacija, kai byla su kaltinamuoju aktu perduodama nagrinėti į teismą nepasibaigus skundų ikiteisminiame tyrime procese nagrinėjimui, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nepatikrinus prokurorų priimtų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso normų pažeidimu (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys bylose Nr. 1N-26-202/2015, Nr. 1S-304-495/2016, Nr. 1S-237-628/2016), tačiau tai jokiu būdu nelaikytina kaltinamojo akto trūkumu BPK 219 straipsnio prasme.

Apylinkės teismas nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą A. K. ir jo atstovo argumentus dėl prokurorų nutarimų nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį išnagrinėjo teisiamajame posėdyje. Nors teisus apeliantas, kad apylinkės teismas A. K. skundo argumentus išnagrinėjo nesilaikydamas BPK 238 straipsnio reikalavimų, t. y. prašymą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nepagrįstumo išnagrinėjo išklausęs proceso dalyvių teisme baigiamųjų kalbų, o ne parengiamojoje posėdžio dalyje, bei nepriėmęs motyvuotos nutarties kaip atskiro dokumento, tačiau šis apylinkės teismo padarytas proceso pažeidimas nelaikytinas esminiu, dėl kurio nuosprendis turėtų būti panaikintas. Iš bylos matyti, kad apylinkės teismas, išnagrinėjęs A. K. ir jo atstovo argumentus dėl ikiteisminio tyrimo dalies nutraukimo nepagrįstumo, priėmė ne tik protokolinę nutartį netenkinti 2016-03-22 skundo, kuriuo buvo prašoma panaikinti prokuroro 2016-02-01 nutarimą nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį ir aukštesniojo prokuroro 2016-03-07 nutarimą netenkinti skundo(3 t., 21-22 b. l.), bet apie tai pasisakė ir skundžiamame nuosprendyje (3 t., 28 b. l.). Be to, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, pripažįsta, kad nėra pagrindo naikinti prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį G. K. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl A. K. sužalojimų, padarytų dešinėje plaštakoje, kairiame žaste ir kairėje alkūnėje, nes iš bylos duomenų matyti, kad tokį sužalojimą A. K. G. K. padarė gindamasi nuo A. K. aktyvių veiksmų, atliekamų jos atžvilgiu. Iš Liteko duomenų matyti, kad A. K. įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-18 nuosprendžiu (pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2016-09-27 nuosprendžiu) pripažintas kaltu 2012-02-04 tyčia sužalojęs G. K.. Taigi, pagrįstai ikiteisminis tyrimas G. K. atžvilgiu nutrauktas dėl 2012-02-04 A. K. padarytų sužalojimų – kraujosruvos dešinėje plaštakoje, nubrozdinimų kairiame žaste ir kairėje alkūnėje – nutrauktas esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Taip pat iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad ikiteisminis tyrimas G. K. atžvilgiu dėl 2011-12-22 I. K. sukelto fizinio skausmo pagrįstai nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių G. K. kaltę. Nors ikiteisminio tyrimo metu A. K. pateikė savo paties mobiliojo ryšio telefonu darytas fotonuotraukas, kuriose užfiksuoti įbrėžimai vaiko kūne, tačiau, kaip iš bylos duomenų matyti, nei pats A. K., nei liudytoja S. J. nematė, kaip buvo smurtaujama prieš I. K., o G. K. neigė smurtavusi prieš dukrą, be to, A. K., nors ir kreipėsi į policiją, tačiau pareiškimo nerašė, į medikus dėl I. K. padarytų sužalojimų užfiksavimo nesikreipė, apie įvykį neinformavo Vaiko teisių apsaugos tarnybos. Iš bylos matyti, kad dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo A. K. kreipėsi po įvykio praėjus beveik ketveriems metams. Nors A. K. darytas fotonuotraukas 2014-10-27 pateikė antstoliui faktinių aplinkybių konstatavimui, tačiau antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti duomenys nepatvirtina, kad mažametė I. K. buvo tyčia sužalota ir kad tuos sužalojimus padarė G. K.. Be to, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus pranešime nurodyta, kad žmogaus audinių ar organų sužalojimas ir sveikatos sutrikdymas, remiantis tik fotonuotraukomis neatliekamas, nes nežinoma, kokiomis sąlygomis buvo fotografuotas nukentėjusysis, ir negalima būti tikriems dėl nuotraukų autentiškumo. Atsižvelgiant į tai, kad praėjo beveik penkeri metai po galimo I. K. 2011-12-22 sužalojimo ir po tiek laiko surinkti naujų duomenų, pagrindžiančių G. K. kaltę neįmanoma, daroma išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog 2011-12-22 G. K. sužalojo savo dukterį I. K., todėl šiuo metu nėra pagrindo naikinti prokuroro nutarimo dalį nutraukti ikiteisminį tyrimą G. K. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2011-12-22 I. K. sužalojimo).

Kadangi byloje esantis kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, ir nėra pagrindo naikinti prokuroro 2016-02-01 nutarimą nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį G. K. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl A. K. sužalojimo) ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2011-12-22 I. K. sužalojimo), apelianto prašymas bylą perduoti prokurorui netenkinamas.

BPK 305 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta, kad nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir motyvai. Skundžiamame nuosprendyje yra nurodyti G. K. atžvilgiu taikyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas (BK 36 straipsnio) ir motyvai, todėl teismas, nepasisakydamas dėl BK 40 straipsnio nuostatų netaikymo BPK 305 straipsnio nuostatų nepažeidė.

Nepagrįstas apelianto skundo teiginys, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Teismo šališkumą apeliantas grindžia tuo, kad teismo posėdyje teismas pasisakė apie tai, jog viena G. K. inkriminuota veika yra mažareikšmė. Tačiau teisiamojo posėdžio protokole neužfiksuotas apelianto skunde nurodytas toks teismo pasisakymas, o LITEKO sistemoje nėra teisiamojo posėdžio garso įrašo, todėl negalima patikrinti, ar teismas iš tikrųjų pasakė tokią frazę. Be to, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, jog tokią poziciją – kad viena G. K. inkriminuotų veikų yra mažareikšmė – išsakė G. K. gynėjas adv. M. Š.. Taip pat apeliantas teismo šališkumą grindžia tuo, kad teismo posėdyje nukentėjusiųjų atstovas pagal įstatymą teismo buvo verčiamas sutikti su sutrumpintu įrodymų tyrimu, nurodyti, kokia bausmė būtų tinkamiausia G. K..Iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų teismo, proceso dalyvių pasisakymų dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo byloje, nėra pagrindo spręsti, jog nukentėjusiųjų atstovas pagal įstatymą A. K. buvo verčiamas sutikti su sutrumpintu įrodymų tyrimu, be to, pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį sprendžiant klausimą dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo būtinas prokuroro ir kaltinamojo gynėjo sutikimas. Nelaikytina teismo šališkumu ir tai, kad nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą buvo klausiama apie G. K. skirtiną bausmę, nes nukentėjusiųjų atstovas pagal įstatymą turi teisę pasakyti baigiamąją kalbą, o taip pat pasisakyti ir dėl skirtinos bausmės kaltinamajam (BPK 293 straipsnis). Taip pat kaip teismo šališkumą apeliantas skunde akcentuoja tai, kad A. K., prieš duodamas parodymus, nebuvo tinkamai prisaikdintas ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. BPK 278 straipsnyje numatyta, kad teisme neprisaikdinami kaltinamojo artimieji giminaičiai ir šeimos nariai, kuriais pagal BPK 38 straipsnį, yra laikomi ne tik kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, bet ir sutuoktinio tėvai bei buvę sutuoktiniai. Kadangi G. K. ir A. K. yra buvę sutuoktiniai, tai pagal minėtas BPK normas A. K. neturėjo būti prisaikdintas teisme. Be to, apeliantas neginčija A. K. parodymų patikimumo. Dėl to apylinkės teismas, neprisaikdindamas ir neįspėdamas A. K. dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimo, BPK nuostatų nepažeidė.

Teisus apeliantas, kad liudytoja S. J. teisme nebuvo apklausta, o teismas jos parodymais grindė G. K. kaltę. Tačiau tai nelaikytina baudžiamojo proceso pažeidimu, nes iš bylos matyti, kad S. J. kaip liudytoja buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, o teisiamojo posėdžio metu apylinkės teismas atliko sutrumpintą įrodymų tyrimą, kurio metu pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, 291 straipsnio 1 dalį yra perskaitomi ne tik kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, bet ir liudytojų, ekspertų, specialistų apklausų protokolai, surašyti ikiteisminio tyrimo metu, paskelbiami byloje esantys dokumentai, supažindinama su kitais įrodymais. Apylinkės teismas liudytojos S. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ištyrė ir, jais nuosprendyje grįsdamas G. K. kaltę, BPK 273, 291 bei 301 straipsnių nuostatų nepažeidė.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai taikė BK 36 straipsnio nuostatas ir G. K. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą A. K. atstovo apeliacinio skundo argumentais, jog nėra pagrindo G. K. atžvilgiu taikyti BK 36 straipsnio nuostatas ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės jai praradus pavojingumą. Pagal BK 36 straipsnio nuostatas, nusikalstamą veiką padaręs asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės teismui pripažinus, kad iki bylą nagrinėjant teisme, šis asmuo ar jo padaryta veika dėl pasikeitusių aplinkybių prarado pavojingumą. Dėl to neteisus apeliantas, kad BK 36 straipsnio nuostatų taikymas sietinas tik su įstatymų leidėjo veikla dekriminalizavus nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką asmuo gali prarasti pavojingumą, jeigu padarius nusikalstamą veiką pasikeitė faktinės aplinkybės ir dėl tokio aplinkybių pasikeitimo asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, nebekelia pavojaus. Aplinkybės gali pasikeisti dėl objektyvių išorinio sąlygų, kuriose asmuo buvo iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, pasikeitimo, nepriklausančių nuo kaltininko sąmonės ir valios (pavyzdžiui, asmuo pašaukiamas atlikti privalomąją karo tarnybą, kaltininkas atleidžiamas iš užimamų pareigų, su kurių ėjimu buvo susijusi padaryta nusikalstama veika ir pan.). Tokie pasikeitimai gali įvykti ir dėl aktyvių kaltininko veiksmų. Tačiau šie pasikeitimai turi taip paveikti kaltininką, nulemti tokius jo savybių pasikeitimus, kurie leistų teismui įsitikinti, jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmuo tapo nepavojingu dėl jo padarytos nusikalstamos veikos. Be to, vertinant asmens pavojingumą, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju taip pat reikėtų atsižvelgti ir į veikos motyvus bei tikslus, o taip pat veikos padarymo aplinkybes.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog bylos medžiagoje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, jog G. K. prarado pavojingumą.

Pirmosios instancijos teismas BK 36 straipsnio nuostatas taikė atsižvelgęs į tai, kad nusikalstamos veikos padarytos seniai – 2014 metais, kad A. ir G. K. šeimoje tvyrojo sunki emocinė aplinka, kad G. K. emociškai jautėsi blogai, ir tai galėjo iššaukti jos agresyvų ir netinkamą elgesį, kad šiuo metu vaikai gyvena saugioje aplinkoje – su A. K., kad vaikams dabartiniu metu nėra išlikę stiprūs fiziologiniai ar psichologiniai padariniai dėl motinos smurtinio elgesio, kad G. K. šiuo metu bendrauja su vaikais normaliai, nenaudodama smurto, taip pat atsižvelgęs įvaikų interesus turėti tėvą ir motiną, kurti stipriais emociniais ryšiais pagrįstą jų gyvenimą. Kolegija sutinka, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo pasikeitė G. K. gyvenimo aplinkybės – šiuo metu ji turi oficialų darbą, charakterizuojama teigiamai, bendrauja su vaikais nenaudodama smurto. Tačiau visgi, kolegijos nuomone, šios ir pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės nėra pakankamos teismui įsitikinti, jog G. K. tapo nepavojinga dėl jos padarytų nusikalstamų veikų, nes nusikalstamos veikos padarytos mažamečių vaikų atžvilgiu ir šias veikas padarė pats artimiausias jiems žmogus – motina, be to, po nusikalstamų veikų padarymo praėjo nedaug laiko – tik dveji metai, vaikams buvo teikiama medikų pagalba, be to, G. K. Šiaulių apylinkės teismo 2015-05-18 nuosprendžiu buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 38 straipsniu už veikas, padarytas 2014-12-08, 2014-12-22, 2015-01-01, todėl išlieka tikimybė, kad susiklosčius panašioms aplinkybėms G. K. smurtiniai veiksmai vaikų atžvilgiu gali pasikartoti. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad esant tokioms aplinkybėms, taikyti BK 36 straipsnio nuostatas nėra pakankamo pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl G. K. nuo baudžiamosios atsakomybės naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 3 punktas) ir G. K. už jos padarytas nusikalstamas veikas skiriamos kriminalinės bausmės.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadijas, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

G. K. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus. Apylinkės teismas G. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai šią aplinkybę pripažino G. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes G. K. kaltę pripažino tik teisme ir tai iš dalies, gailėjimasis nebuvo nuoširdus. Tokie skundo teiginiai yra nepagrįsti. Nors iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu G. K. atsisakė duoti parodymus pagal jai pareikštus įtarimus padarius nusikalstamas veikas ir teisme nurodė kaltę pripažįstanti iš dalies, nes stipriai nesuspaudė sūnui galvos, tačiau G. K. prisipažino atlikusi visus jai inkriminuotus veiksmus, akcentavo, kad jos veiksmai, atlikti vaikų atžvilgiu, buvo negeri, kad sukėlė jiems skausmą, kad dėl to nuoširdžiai gailisi. Be to, G. K. prisipažinus kalta, byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, o to nebūtų galima padaryti, jei G. K. nebūtų pripažinusi kaltės. Kadangi G. K. neneigė savo kaltės dėl jai inkriminuotų nusikaltimų padarymo, nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytų veikų, pagrįstai apylinkės teismas jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apylinkės teismas G. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamas veikas ji padarė mažamečiams asmenims (BK 60 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Teisus apeliantas, kad apylinkės teismas nepagrįstai šią aplinkybę pripažino G. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kadangi aplinkybė, jog nusikalstamas veikas G. K. padarė prieš mažamečius vaikus yra nurodyta BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos dispozicijoje, o veiką kvalifikuojanti aplinkybė pagal teismų praktiką nepripažįstama asmens atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Kitų G. K. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, nenustatė. Taigi, yra viena G. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

G. K. išsituokusi, dirba, administracine tvarka nebausta, neteista, Šiaulių apylinkės teismo 2015-05-18 atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą. Įvertinus šias nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui bei atsižvelgiant į tai, kad BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, teisėjų kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti G. K. paskyrus BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimą, artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmei. G. K. paskirtos bausmės subendrinamos iš dalies jas sudedant, nes nusikalstamos veikos sudaro realią nusikalstamų veikų sutaptį. G. K. atžvilgiu taikytinos ir BK 64¹ straipsnio nuostatos bei paskirta bausmė sumažintina vienu trečdaliu, nes nagrinėjant bylą buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad G. K. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, to prašo ne tik apeliantas, bet ir pats nukentėjusiųjų atstovas pagal įstatymą A. K..

Nukentėjusiųjų I. K. ir M. K. bei jų atstovo pagal įstatymą A. K. civiliniu ieškiniu prašoma iš G. K. I. K. ir M. K. naudai priteisti iš viso 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti, nes G. K. ilgą laikotarpį sistemingai fiziškai ir psichologiškai smurtavo prieš savo mažamečius vaikus, juos gniuždė ir žiauriai su jais elgėsi, sukėlė daugybę negatyvių potyrių mažamečių vaikų sąmonėje, kad vaikams dėl patirto siaubo, baimės dėl tokio motinos elgesio, prireikė psichoterapijos specialisto pagalbos (1 t., 86–92 b. l.).

Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas neturtinės žalos atlyginimo iš G. K. nepriteisė atsižvelgęs į sunkią G. K. materialinę padėtį, į tai, kad nusikalstami veiksmai buvo atlikti 2014 metais, kad G. K. jau moka vaikams išlaikymą bei 500 Eur kitose bylose.

CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Neturtinė žala pagal šio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos išvadų 10.1, 10.3 punktai).

Nekyla abejonių, kad nukentėjusieji I. K. ir M. K. dėl jų atžvilgiu atliktų G. K. veiksmų – stipriai suspaudė M. K. galvą, o I. K. delnu sudavė į sėdmenų sritį ir į veidą – patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, stresą. A. K. pateiktuose 2016-07-19 išduotuose medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad 2015-01-09 A. K. kreipėsi dėl siuntimo vaikams psichologo konsultacijai, nes jie yra patyrę fizinį ir psichologinį smurtą šeimoje. Taip pat šiuose dokumentuose nurodyta, kad 2015-10-19 I. K. ir M. K. buvo konsultuoti D. PSPC reabilitologo tarnyboje ir vaikams buvo diagnozuoti emocijų sutrikimai, o M. K. ir kalbos vystymosi sutrikimas, motoriniai tikai (2 t., 197–198 b. l.). Kitų liekamųjų reiškinių mažamečiams nukentėjusiesiems A. K. pateiktuose medicininiuose dokumentuose nenurodyta. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog mažamečiams nukentėjusiesiems nustatyti sutrikimai (emocijų, kalbos sutrikimai, motoriniai tikai) atsirado tik nuo G. K. veiksmų tiriamų įvykių metu, nes iš bylos matyti, kad nukentėjusiųjų psichologinei būsenai įtakos galėjo turėti ir kiti veiksniai, tokie kaip tėvų skyrybos, vaikų atskyrimas nuo motinos, jų gyvenimas su nauja šeima ir pan. Dėl to atsižvelgiant į paminėtų aplinkybių visumą, į mažamečių nukentėjusiųjų atžvilgiu atliktus G. K. veiksmus, į padarytų nusikaltimų pobūdį, G. K. turtinę padėtį (dirba, kaip pati nurodė, gaunamų pajamų vos užtenka pačiai pragyventi ir sumokėti kitoje byloje priteistą ieškinį), į suformuotą teismų praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-392-139/2015, 2K-220-677/2015 – priteisiamos neturtinės žalos dydį yra nuo 289 Eur iki 500 Eur), bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, daroma išvada, kad prašomasmažamečių nukentėjusiųjų naudaipriteisti neturtinės žalos dydis – 5000 Eur – yra per didelis, todėl jis mažinamas ir iš G. K. nukentėjusiųjų I. K. ir M. K. naudai priteisiama po 300 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Taip pat apeliantas prašo priteisti iš G. K. proceso išlaidas – 2500 Eur, patirtas atstovaujant A. K., kurių apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nepriteisė.

Apylinkės teisme buvo pateiktas vienintelis 2016-07-08 išduotas pinigų priėmimo kvitas, kuriame nurodyta, kad A. K. už jo atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą ir kitas teisines paslaugas adv. S. Š. sumokėjo 2500 Eur (2 t. 176 b. l.).Iš bylos matyti, kad baudžiamoji byla nėra sudėtinga, teisme buvo išnagrinėta per tris posėdžius, pateiktas civilinis ieškinys, o didžioji dalis pateiktų prašymų ir skundų nebuvo patenkinti, todėl prašoma priteisti išlaidų advokatui suma yra aiškiai per didelė. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, į tai, kad apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, bei į G. K. turtinę padėtį, A. K. turėtos išlaidos advokatui iš G. K. priteisiamos ne visa apimtimi (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį, kuriuo G. K. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės jai padarius dvi veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, ir byla jos atžvilgiu nutraukta, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

G. K. pripažinti kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2014-10-01 padarytos veikos) ir nuteisti laisvės atėmimu 5 mėnesiams;

G. K. pripažinti kalta pagal 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2014-11-12 padarytos veikos) ir nuteisti laisvės atėmimu 7 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1,4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir G. K. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, šią bausmę sumažinti vienu trečdaliu, ir G. K. paskirti bausmę – laisvės atėmimą 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, G. K. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti, o nutraukus darbo santykius per vieną mėnesį užsiregistruoti darbo biržoje ir būti registruotai darbo biržoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, G. K. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – per 6 mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos išklausyti smurtinį elgesį keičiančią programą.

Iš G. K. nukentėjusiajai I. K. priteisti 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš G. K. nukentėjusiajam M. K. priteisti 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš G. K. A. K. naudai išieškoti 1000 Eur turėtų išlaidų advokatui.