- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-22
- Bylos Nr.
- e2S-2333-603/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14383-2021-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Bujokaitė
- Atsakovas
- M. H.
- Ieškovas
- L. N.-H.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. H. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės L. N.-H. ieškinį atsakovui M. H. ir atsakovo M. H. priešieškinį ieškovei L. N.-H. dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės L. N.-H. ieškinį atsakovui M. H. bei atsakovo M. H. priešieškinį ieškovei L. N.-H. dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė pareikštame ieškinyje prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko N. M. H. gyvenamąją vietą su ieškove (motina) ir priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui po 500 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartimi ieškovės prašymas patenkintas iš dalies – iš atsakovo M. H. priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiam vaikui po 200 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2021 m. gegužės 20 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, pavedant šiomis lėšomis disponuoti uzufrukto teise nepilnamečio vaiko įstatyminei atstovei motinai – L. N.-H.; priteisto išlaikymo suma turi būti kasmet indeksuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; kita prašymo dalis atmesta.
Šalies argumentai
4. Ieškovė pateikė prašymą papildyti ir pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones:
4.1. nustatyti laikiną atsakovo ir sūnaus bendravimo tvarką, pagal kurią:
4.1.1. atsakovas su sūnumi N. M. bendrauja nuotolinio ryšio priemonėmis vieną kartą per dieną tarp 17–20 val. (Lietuvos laiku) vaizdo skambučiais naudojantis interneto ar telefono ryšiu „Messenger“, „Skype“, „Viber“ ar panašiomis programomis;
4.1.2. atsakovas su sūnumi bendrauja ne rečiau kaip kartą per mėnesį atvykdamas į Lietuvos Respubliką. Apie tai, kada atsakovas planuoja atvykti ir kiek laiko bus Lietuvoje, ne vėliau kaip prieš savaitę jis raštu privalo informuoti ieškovę. Atsakovo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jis turi tiesę su sūnumi bendrauti kiekvieną dieną pasiimdamas sūnų iš jo gyvenamosios vietos 7 val. ryte ir grąžindamas į gyvenamąją vietą tos pačios dienos vakare 19 val.;
Žemesnės instancijos teismas
4.2. pakeisti teismo nutartimi nepilnamečiam N. M. H. priteistą laikiną išlaikymą, nustatant, kad atsakovas nuo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos moka sūnui po 500 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pavedant šiomis lėšomis disponuoti uzufrukto teise nepilnamečio vaiko įstatyminei atstovei – motinai L. N.-H.; priteisto išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.
Šalies argumentai
5. Prašyme ieškovė nurodė, kad per daugiau kaip metus laiko, kai byloje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, vaiko emociniai ir fiziologiniai poreikiai pasikeitė, vaikui yra būtinas ne tik didesnis išlaikymas, bet ir pastovus bendravimas su tėvu. Ieškovės vertinimu, pasikeitę vaiko poreikiai sudaro teisinį pagrindą nustatyti laikiną vaiko bendravimo su tėvu tvarką bei padidinti jam priteistą laikiną išlaikymą.
6. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) išvadoje dėl ieškovės prašymo nurodė, kad iš esmės sutinka su ieškovės prašyme išdėstytais argumentais ir mano, kad yra faktinis bei teisinis pagrindas pakeisti (padidinti) atsakovo vaikui teikiamo išlaikymo dydį. Pažymėjo, kad šiuo metu atsakovo mokamo laikino išlaikymo dydis – 200 Eur / mėn. – yra ganėtinai mažas, mažesnis už orientacinį minimalaus vaikui reikalingo išlaikymo dydį. Nurodė, kad ieškovės prašymas dėl laikinos atsakovo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo taip pat atitinka mažamečio vaiko interesus, nes tokiame ankstyvame amžiuje formuojasi vaiko prieraišumo ryšiai, kurie itin reikšmingi saugiai ir harmoningai vaiko raidai. Tokių santykių ir ryšio sukūrimui bendravimas tik nuotolinio ryšio priemonėmis bei reti susitikimai nėra pakankami.
Atsiliepimas
7. Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame prašė ieškovės prašymą atmesti ir patenkinti atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. nustatyti tokią laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką: atsakovas, prieš dvi savaites pranešęs ieškovei, turi teisę savo gyvenamojoje vietoje su nepilnamečiu sūnumi bendrauti betarpiškai ir netrukdomai, konkretų bendravimo laiką ir trukmę aptarus su ieškove, atsižvelgiant į vaiko teisėtus interesus, užimtumą ir ugdymo veiklą. Atsiliepime nurodė, kad:
7.1. priešingai nei teigia ieškovė, prašomas priteisti laikino išlaikymo dydis yra menkai susijęs su šalių nepilnamečio vaiko pagrįstais ir įrodytais poreikiais ir, tikėtina, yra tik siekis pasipelnyti atsakovo sąskaita. Ieškovė neįrodė esminės sąlygos keisti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – neįrodė iš esmės pasikeitusių aplinkybių, sudarančių pagrindą padidinti jau priteistą laikiną išlaikymą;
7.2. nėra pagrindo konstatuoti, kad nenustačius laikinos bendravimo tvarkos, kaip to prašo ieškovė, nepilnamečio vaiko teisės ir teisėti interesai galėtų būti iš esmės pažeisti. Aplinkybė, kad ieškovė iš dalies nėra patenkinta atsakovo ir sūnaus bendravimo modeliu, kokybe ir dažniu, nėra pagrindas riboti atsakovo bendravimo su vaiku laiką. Atsakovas, siekdamas maksimaliai ir betarpiškai leisti laiką su vaiku, dalyvauti vaiko auklėjime, ugdyme, prašo nustatyti jo siūlomą atsakovo bendravimo su vaiku tvarką.
8. Ieškovė atsiliepime su atsakovo prašymu nesutiko. Nurodė, kad atsakovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės akivaizdžiai pažeistų šalių nepilnamečio sūnaus teises ir teisėtus interesus, o dalis atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių yra ne tik neteisingos, bet ir pateiktos galbūt atsakovui turint tikslą suklaidinti teismą.
9. Tarnyba išvadoje dėl atsakovo prašymo pateikė nuomonę, kad atsakovo siūloma bendravimo su vaiku tvarka šiuo metu neatitinka geriausių vaiko interesų. Tarnybos vertinimu, šiuo metu atsakovui dar neturint artimo tiesioginio ilgalaikio bendravimo su vaiku patirties ir vaikui susiformavusio saugaus ryšio būtina pirmiausia užtikrinti reguliarius jų susitikimus Vilniuje ir tik po to, kai tokių nuoseklių susitikimų dėka susiformuos saugus vaiko prieraišumo prie tėvo ryšys, galima svarstyti vaiko išvykimo į tėvo gyvenamąją vietą ilgesniam laikui klausimą. Be to, Tarnybos nuomone, teismui nusprendus nustatyti laikiną tėvo bendravimo su vaiku tvarką, ji turi būti aiškiai apibrėžta, konkreti ir aiški vykdyti. Toks bendravimo tvarkos neapibrėžtumas, kokį siūlo atsakovas, Tarnybos vertinimu, kelia daug rizikų tiek emocinei vaiko gerovei, tiek teisiniam vaiko ir šalių santykiui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. liepos 27 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino iš dalies, o atsakovo prašymo netenkino:
1) padidino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartimi iš atsakovo M. H. nepilnamečiam vaikui N. M. H. priteisto laikino išlaikymo dydį iki 267 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo šios nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, pavedant šiomis lėšomis disponuoti uzufrukto teise nepilnamečio vaiko įstatyminei atstovei L. N.-H., priteisto išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją;
2) iki galutinio teismo sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimo nustatė laikiną atsakovo M. H. bendravimo su nepilnamečiu vaiku N. M. H. tvarką:
1. atsakovas M. H. su sūnumi N. M. H. bendrauja nuotolinio ryšio priemonėmis vieną kartą per dieną tarp 17–20 val. (Lietuvos laiku) vaizdo skambučiais naudojantis interneto ar telefono ryšiu „Messenger“, „Skype“, „Viber“ ar panašiomis programomis;
2. atsakovas M. H. su sūnumi bendrauja ne rečiau kaip kartą per mėnesį atvykdamas į Lietuvos Respubliką. Apie tai, kada atsakovas planuoja atvykti ir kiek laiko bus Lietuvoje, ne vėliau kaip prieš savaitę jis raštu privalo informuoti ieškovę L. N.-H.. Atsakovo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jis turi teisę su sūnumi bendrauti kiekvieną dieną pasiimdamas sūnų iš jo gyvenamosios vietos 7 val. ryte ir grąžindamas į gyvenamąją vietą tos pačios dienos vakare 19 val.
3. nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (laikinos bendravimo tvarkos nustatymo) ir pakeitimo (laikino išlaikymo dydžio padidinimo) leido vykdyti skubiai.
11. Spręsdamas dėl laikino išlaikymo dydžio pakeitimo teismas įvertino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartimi iš atsakovo priteistą laikiną išlaikymą vaikui po 200 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų ir argumentus, kurių pagrindu buvo priteistas išlaikymo dydis, vaiko amžių, tai, jog nepilnametis vaikas neturėjo specialiųjų poreikių. Pažymėjo, kad vaikui augant jo raida įgijo naujų aspektų, o Tarnyba, gindama vaiko interesus, pateikė išvadą, kad yra faktinis pagrindas padidinti vaikui teikiamo išlaikymo dydį, kuris šiuo metu yra ganėtinai mažas, o didesnis tėvo teikiamas išlaikymas padėtų geriau patenkinti kasdienius vaiko poreikius. Todėl teismas laikė, jog byloje yra teisinis pagrindas pakeisti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – padidinti iš atsakovo priteisto laikino išlaikymo dydį.
12. Teismas pažymėjo, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (tuo pačiu ir pakeitimo) klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo ir nepasisako dėl ginčo esmės, taip pat nevertina ieškovės argumentų apie vaiko poreikiams skiriamų išlaidų dydį. Spręsdamas dėl išlaikymo dydžio teismas atsižvelgė į teismų praktikoje apibrėžtą nepilnamečiam vaikui priteistino išlaikymo orientacinį kriterijų, t. y. Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą, kuri šiuo metu yra 730 Eur (apie 533 Eur atskaičius mokesčius arba po 266,5 Eur vaikui iš kiekvieno iš tėvų). Įvertinęs, kad ieškovė kas mėnesį taip pat gauna 80,50 Eur vaiko išmoką, pateikto prašymo ieškovė nemotyvuoja specialiais vaiko poreikiais, padarė išvadą, kad bendra 614,50 Eur suma, padidinus vaikui iš atsakovo priteisto laikino išlaikymo dydį iki 267 Eur ((267 Eur x 2) + 80,50 Eur = 614,50 Eur), pakankamai užtikrins vaiko turtines teises bylos nagrinėjimo metu.
13. Nustatydamas laikiną bendravimo su vaiku tvarką teismas atkreipė dėmesį, jog šalys gyvena skirtingose valstybėse – ieškovė su vaiku Lietuvoje, o atsakovas (šiuo metu) – (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad siekiant užkirsti kelią tarp šalių galintiems kilti ginčams bei užtikrinti nepertraukiamą atsakovo ir nepilnamečio vaiko tarpusavio ryšio palaikymą / atkūrimą, tikslinga nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su vaiku tvarką.
14. Atsakovo prašymo nustatyti jo siūlomą bendravimo tvarką teismas netenkino atsižvelgdamas į Tarnybos byloje pateiktą išvadą, kurioje išsamiai argumentuota, kodėl atsakovo siūloma bendravimo tvarka neatitiktų geriausių vaiko interesų, siūloma atsakovo ryšį su vaiku formuoti palaipsniui, pirmiausia vaiko gyvenamojoje vietoje. Pažymėjo, kad su tokia Tarnybos išvada neturi pagrindo nesutikti. Teismo vertinimu, atsakovas nepagrindė, kaip jo siūloma laikinoji bendravimo tvarka (numatant vaiko bendravimą atsakovo gyvenamojoje vietoje) užtikrintų geriausius vaiko interesus, be to, siūloma tvarka yra neapibrėžta, kelianti daug rizikų.
15. Teismas sprendė, jog šiuo metu geriausius vaiko interesus užtikrintų ieškovės siūloma bendravimo tvarka, kadangi joje atsižvelgiama į vaiko amžių, raidą, vaiko ryšio su tėvu pobūdį (būtinybę jį suformuoti), taip pat nepagrįstai neribojamos tėvo teisės, kadangi numatoma galimybė atsakovui bendrauti su vaiku kiekvieną dieną nuotolinėmis priemonėmis, tik iš anksto apibrėžtu laiku, taip pat neribojamas atsakovo gyvo bendravimo su vaiku dienų skaičius, atsakovui atvykus į Lietuvą. Atkreipė dėmesį, kad ieškovės prašymui pritaria ir Tarnyba pateiktoje išvadoje, o atsakovas nenurodė priežasčių, dėl kurių ši tvarka negalėtų būti įgyvendinta.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
16. Atsakovas M. H. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 27 d. nutarties dalies, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 27 d. nutarties dalį, kuria nustatyta laikina atsakovo ir šalių nepilnamečio vaiko N. M. H. bendravimo tvarka, ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškovės prašymą dėl laikinosios bendravimo tvarkos nustatymo atmesti; likusioje dalyje nutartį palikti nepakeistą; 2) priteisti atsakovo naudai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:
16.1. pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka – ne rečiau kaip kartą per mėnesį atvykstant į Lietuvos Respubliką, neįgyvendinama dėl atsakovo darbo pobūdžio ir šiuo metu esančios gyvenamosios vietos (atsakovas šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini) ir dirba (duomenys neskelbtini) padalinyje, darbo funkcijos atliekamos (duomenys neskelbtini)), todėl kelionė automobiliu užtruktų mažiausiai 20 valandų, o tiesioginiai reisai oro linijomis iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką nėra dažni, reikėtų vykti su persėdimais ir užtruktų apie 15-18 val. į vieną pusę. Todėl nustatyta tvarka prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, ji negalėtų būti realiai įgyvendinama, sukeltų ateityje papildomus teisinius ginčus. Analogiškos praktikos iš esmės tapačiame ginče laikytasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-412-916/2020);
16.2. nustatydamas realią bendravimo tvarką teismas neatsižvelgė į atsakovo finansines ir tarnybines galimybes. Atsakovas dėl darbo pobūdžio tarptautinėje (duomenys neskelbtini), esant itin įtemptai dėl karinio konflikto situacijai, neturi galimybių skraidyti kiekvieną mėnesį į Lietuvos Respubliką. Taip pat nepagrįstai neatsižvelgta į tai, jog vien skrydžio iš (duomenys neskelbtini) į Vilnių įprasta bilieto kaina siekia 250-350 Eur, ir kelionės išlaidos priskiriamos išimtinai apeliantui;
16.3. teismas neįvertino ir pačios ieškovės vaidmens. Šalių sūnus gimė ir nuo pat gimimo nepertraukiamai gyveno (duomenys neskelbtini) (būdamas (duomenys neskelbtini) piliečiu), ieškovė ir atsakovas kūrė bendrą ateitį ir gyveno (duomenys neskelbtini). Ieškovė savo iniciatyva kartu su nepilnamečiu vaiku paliko šeimos namus (duomenys neskelbtini), todėl ieškovei ir kyla pareiga atlyginti apelianto galimai patirtinas kelionės išlaidas vykdant teismo nustatytą laikiną bendravimo tvarką;
16.4. ieškovė, nustatydama laikiną bendravimo tvarką, ketina pasiekti tą patį teisinį rezultatą, kuris būtų pasiektas teismui nustačius mažamečio sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove. Tokiu būdu ieškovė siekia de facto įtvirtinti laikiną bendravimo tvarką, kuri galėtų būti nustatyta tik nustačius vaiko laikiną gyvenamąją vietą su motina. Nesant byloje nustatytai nepilnamečio vaiko laikinai gyvenamajai vietai su ieškove, tokio pobūdžio laikina bendravimo tvarka yra iš esmės ydinga, kadangi ja netiesiogiai yra nepagrįstai sureguliuojamas, be kita ko, ir šalių vaiko laikinosios gyvenamosios vietos su ieškove klausimas;
16.5. teismo nustatytas griežtas tik trijų valandų per dieną bendravimo modelis su savo sūnumi nuotolinio ryšio priemonėmis apriboja atsakovo galimybę bendrauti su mažamečiu vaiku ir kurti darnius, kokybiškus santykius. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad iki šiol taikyta bendravimo praktika (t. y. maksimalus tėvo ir sūnaus bendravimas nuotolinio ryšio priemonėmis šalims patogiu metu) kenktų šalių sūnui, pažeistų jo teises ir interesus ar jų neatitiktų. Ieškovė prašymą nustatyti laikiną bendravimo tvarką grindė iš esmės tik savo (o ne vaiko) interesais, t. y. nepasitenkinimu dėl šiuo metu praktikuojamos bendravimo tvarkos. Atsakovui neturint objektyvios galimybės lankytis Lietuvoje, maksimalus bendravimas su vaiku turėtų būti užtikrinamas nevaržomu bendravimu komunikacijos priemonėmis.
Atsiliepimas
17. Ieškovė atsiliepime su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jo netenkinti ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad:
17.1. priešingai nei teigia atsakovas, pareigos bendrauti su vaiku kiekvieną mėnesį atvykstant į Lietuvos Respubliką įgyvendinimas neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir nėra realiai neįgyvendinama. Yra galimybė surasti skrydžius ir trunkančius iki 4 valandų t. y. gerokai trumpiau, nei kad nurodo atsakovas, todėl atsakovas turėtų surasti galimybę kartą per mėnesį pabendrauti su vaiku tikslu kurti tarpusavio ryšį. Kita vertus, toks atsakovo požiūris rodo jo kaip tėvo galimą atsakingumo, rūpesčio bei noro bendrauti su vaiku trūkumą, juolab kad ieškovė užtikrindama kasdienius vaiko poreikius skiria ženkliai daugiau laiko nei kad atsakovas skirtų kartą į mėnesį sugaišdamas laiką skrydžiams. Byloje taip pat yra duomenys apie tai, kad atsakovo finansinė padėtis ženkliai geresnė nei ieškovės, todėl papildomas tyrimas dėl atsakovo finansinių galimybių papildomai nereikalingas;
Šalies argumentai
17.2. apelianto nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-412-916/2020, kuria remiasi apeliantas, įrodinėdamas, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamo ginčo;
17.3. teismas nenustatė realiai neįgyvendinamos bendravimo tvarkos, kadangi atsakovui suteikta galimybė jo pasirinktu laiku ir periodu bendrauti su vaiku. Atsakovo gaunamos pajamos yra pakankamos tam, kad atsakovas galėtų vykdyti laikiną bendravimo su vaiku tvarką. Atsakovė neturi pareigos dengti atsakovo išlaidų kelionėms į Lietuvos Respubliką, kadangi atsakovas pasirinko gyventi skyrium nuo vaiko kitoje valstybėje. Taip pat objektyviai įmanoma suderinti ir kelias laisvas nuo darbo dienas, kadangi poilsio ir darbo režimą įtvirtinančios teisės normos. Atsakovas mėgina nesąžiningai pasinaudoti sudėtinga situacija dėl padėties Ukrainoje, kadangi ji neturi jokios įtakos atsakovo bendravimui su vaiku Lietuvoje. Be to, tuo atveju, jeigu atsakovui kiltų sunkumų vykdant bendravimo tvarką ateityje, atsakovas galėtų kreiptis į teismą dėl nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo;
17.4. atsakovo argumentai, jog ieškovė laikina bendravimo tvarka iš esmės siekia to paties teisinio rezultato, kuris būtų pasiektas teismui nustačius mažamečio sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove, laikytini tik nepagrįsto pobūdžio samprotavimais. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2690-794/2021 nustatyta, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, todėl nėra pagrindo laikyti, jog tokia tvarka sureguliuojamas ir šalių vaiko laikinosios gyvenamosios vietos su ieškove klausimas. Be to, tai yra tik laikina ir šiai dienai aktuali atsakovo bendravimo su vaiku tvarka, nustatyta tikslu sukurti ir palaikyti vaiko ryšį su tėvu;
17.5. atsakovas elgiasi nesąžiningai savo ir ieškovės atžvilgiu, kadangi teikia pirmenybę savo, o ne vaiko interesams ir toliau siekia bendraut su vaiku chaotiškai. Vaikas dėl amžiaus negali naudotis savarankiškai ryšio priemonėmis, tai padaryti padeda ieškovė, tačiau bendravimui reikalingas konkretumas ir aiškumas tam, kad ieškovė galėtų planuotis savo ir vaiko dienos ritmą. Įvertinus vaiko amžių, bendravimas iki 3 val. kiekvieną dieną nuotolinio ryšio priemonėmis yra daugiau nei pakankamas, jis atitinka vaiko interesus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
19. Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
20. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 27 d. nutarties dalies, kuria nustatyta laikina atsakovo bendravimo su mažamečiu vaiku tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirajame skunde nekeliamas klausimas dėl laikino išlaikymo dydžio, todėl civiliniame procese esant ribotai apeliacijai, apeliacinės instancijos teismas dėl padidinto laikino išlaikymo dydžio išsamiau nepasisako. Taip pat iš atsakovo teiktų procesinių dokumentų matyti, jog atsakovas prašė nustatyti savo siūlomą bendravimo su mažamečiu vaiku tvarką, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsakovo prašymo netenkino. Apeliantas, teikdamas atskirąjį skundą dėl to, kad jo prašoma nustatyti laikina bendravimo tvarka netenkinta, pirmosios instancijos teismo argumentų neginčijo, apeliacinės instancijos teismo neprašė nustatyti jo siūlomos laikinos bendravimo su mažamečiu vaiku tvarkos. Taigi ir šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodytų argumentų (ne) pagrįstumo nevertina ir dėl to išsamiau nepasisako.
Dėl nustatytos laikinos bendravimo tvarkos (ne)pagrįstumo
21. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis, CPK 145 straipsnio 1 dalis). Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas yra būtinas siekiant išvengti konfliktinių situacijų bei siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium.
22. CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvai, atlikdami šias pareigas, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnis, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Taigi laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais.
23. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką (CK 3.175 straipsnis). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis).
24. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-378/2021).
25. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta laikina bendravimo tvarka visų pirma ginčydamas bendravimą su vaiku ne rečiau kaip kartą į mėnesį atskrendant į Lietuvos Respubliką. Nurodo, kad nustatyta tvarka neįgyvendinama dėl darbo pobūdžio ir atsakovo gyvenamosios vietos, finansinių galimybių, ją nustatant neatsižvelgta į ieškovės vaidmenį bei į tai, kad ieškovė ketina pasiekti tą patį teisinį rezultatą, kuris būtų pasiektas teismui nustačius mažamečio sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove.
26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto ir ieškovės argumentus ir atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas turi teisę ir pareigą bendrauti su mažamečiu vaiku, į mažamečio vaiko amžių ir jo besivystančią raidą, į tai, kad ypatingai svarbus tėvo ryšio su mažamečiu vaiku kūrimas, o pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka, kuomet bendravimas vyktų su mažamečiu vaiku gyvo susitikimo metu, o ne komunikacijos priemonių pagalba, vienareikšmiškai prisidėtų prie tarpusavio ryšio ir saugaus vaiko prieraišumo prie tėvo kūrimo ir tai šiuo metu atitiktų geriausius vaiko interesus, laiko, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nustatyti tokią bendravimo su vaiku tvarką, jog ieškovas su nepilnamečiu vaiku bendrautų ne rečiau kaip kas mėnesį atskrendant į Lietuvos Respubliką.
27. Vertintina, kad apelianto argumentai, kuriais remiantis įrodinėjama laikino bendravimo su vaiku tvarka atskrendant ne rečiau kaip kartą į mėnesį į Lietuvos Respubliką, nepagrindžia, jog tokia laikino bendravimo tvarka yra neįgyvendinama ar paneigianti bendruosius civilinės teisės teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Apeliantas, nors ir nurodo, kad tarp jo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos, kur šiuo metu gyvena mažametis vaikas, yra didelis atstumas, ir tokia kelionė į Lietuvos Respubliką truktų mažiausiai 15-18 val. lėktuvu, o automobiliu - dar ilgiau, tačiau toks argumentas nepagrindžia, kad bendravimo su vaiku tvarka yra neįmanoma. Teismas vertina, kad tiesioginio skrydžio nebuvimas nėra nagrinėjamu atveju svarbus kriterijus vertinant bendravimo tvarką jos realaus įgyvendinimo prasme. Pažymėtina, kad viena vertus, suteikta apeliantui teisė pasirinkti atvykimo laiką, apsiribojant vienu kriterijumi – ne mažiau kaip kartą mėnesį, ir kartu neribojant atvykus į Lietuvos Respubliką bendravimo dienų. Taigi, tokiu būdu apeliantui savo ruožtu suteikta galimybė pasirinkti jam patogiausią skrydžių laiką. Kita vertus, nors nėra tiesioginio skrydžio, tačiau, kaip pažymėjo ieškovė, yra galimybė skraidyti jungiamaisiais skrydžiais (pvz. ieškovė atsiliepime nurodė gana patogų ir reikalaujantį nedidelių laiko sąnaudų skrydį su persėdimu (duomenys neskelbtini) oro uoste). Taigi, priešingai nei įrodinėja apeliantas, yra galimybė laiko sąnaudų prasme pasirinkti ir optimaliai patogius skrydžius. Apeliacinės instancijos teismas neabejoja atsakovo darbo svarba, tačiau pažymėtina, kad ir šis argumentas nepagrindžia, jog apeliantas neturi galimybės įgyvendinti nustatytos laikinos bendravimo tvarkos. Kaip pagrįstai pažymėjo ieškovė, apeliantas turi darbo ir poilsio režimus, tačiau apeliantas nepateikė jokių įrodymų, jog dirba tokiu režimu, kad per poilsio dienas nėra galimybės atvykti į Lietuvos Respubliką ir bendrauti su savo mažamečiu sūnumi.
28. Apelianto argumentai apie jo finansines galimybes taip pat nesudaro pagrindo vertinti, jog nustatyta laikina bendravimo su mažamečiu vaiku tvarka nėra apeliantui įgyvendinama. Kaip pagrįstai nurodo ieškovė, byloje pateikti įrodymai apie apelianto gaunamą darbo užmokestį, kuris, teismo vertinimu, atskirojo skundo nagrinėjimo metu yra pakankamas tam, jog apeliantas galėtų atskristi į Lietuvos Respubliką. Taigi ginčydamas nustatytą bendravimo tvarką finansiniu aspektu apeliantas nepateikė įrodymų, jog neturi finansinių galimybių laikinai bendravimo tvarkai su vaiku įgyvendinti.
29. Apeliantas taip pat nepagrįstai remiasi ir tuo, jog apylinkės teismas neatsižvelgė į ieškovės vaidmenį. Atskirajame skunde nurodoma, kad ieškovei, kartu su mažamečiu vaiku palikus (duomenys neskelbtini) ir išvykus į Lietuvos Respubliką, tenka pareiga atlyginti atsakovui kelionės išlaidas. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-2690-794/2021 išsamiai pasisakė dėl ieškovės ir mažamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, padarydamas išvadą, jog ieškovės ir mažamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ir yra Lietuvos Respublikoje. Todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodyta Vilniaus apygardos teismo nutartimi, sprendžia, jog apelianto argumentai, susiję su ieškovės ir mažamečio šalių vaiko nuolatine gyvenamąja vieta, o kartu ir su įrodinėjamu ieškovės vaidmeniu, neturi teisinės reikšmės. Atsižvelgiant į minimą Vilniaus apygardos teismo nutartį ir joje išdėstytus argumentus, atmestini kaip nepagrįsti ir apelianto argumentai, jog nustatyta laikina bendravimo tvarka ketinama pasiekti tą patį teisinį rezultatą, kuris būtų pasiektas teismui nustačius mažamečio sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove.
30. Apibendrindamas aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aptarta laikina bendravimo su vaiku tvarka nelaikytina neįgyvendinama ar neproporcinga. Argumentai, jog dėl tokios tvarkos ateityje gali kilti ginčai, o apeliantui, nesilaikant nustatytos tvarkos, gali būti skiriamos baudos, laikytini deklaratyvaus pobūdžio pasvarstymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, viena vertus, apeliantas turi pareigą bendrauti su vaiku, todėl turėtų ne svarstyti, kas galėtų būti ateityje, o dėti pastangas įgyvendinti tokias pareigas, sureguliuotas nustatant laikiną bendravimo tvarką. Kita vertus, jeigu apeliantas, pasikeitus aplinkybėms, negalėtų įgyvendinti teismo nustatytos laikinos bendravimo tvarkos, apeliantas turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo.
31. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria ir apelianto argumentams, kuriais ginčijamas teismo apibrėžtas konkretus laiko tarpas per dieną bendravimui su mažamečiu vaiku. Apeliantas įrodinėja, kad jam turėtų būti leista bendrauti su vaiku komunikacijos priemonėmis nevaržomai, o toks pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi apribojimas nustatytas atsižvelgiant išimtinai į ieškovės interesus.
32. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apelianto teiginių, visų pirma pažymi, jog laikina bendravimo tvarka nustatoma su beveik dviejų metų amžiaus vaiku, kuris, kaip teisingai pastebėjo ieškovė, dėl savo amžiaus nesugeba savarankiškai naudotis komunikacinėmis priemonėmis. Taigi, pritartina ieškovei, kad tokiam bendravimui reikalinga ieškovės pagalba. Todėl, teismo vertinimu, bendravimo tvarka (net jei ji ir laikina) neabejotinai turi būti patogi ir ieškovei, kuri kiekvieną dieną rūpinasi mažamečio vaiko poreikių užtikrinimu.
33. Antra, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad priešingai nei įrodinėja apeliantas, remdamasis argumentu, jog bendravimas turėtų vykti nevaržomai, kasdienis bendravimas su tokio amžiaus vaiku turėtų būti aiškiai apibrėžtas, neignoruojant vaiko režimo bei jo poreikių. Tokius vaiko interesus labiausiai atitinka konkretus teismo nustatytas laikas, kadangi, priešingu atveju, bendravimas su mažamečiu vaiku būtų chaotiškas ir, galimai, neįvertinus jo režimo. Todėl laikytina, kad tokia tvarka nepažeidžia prioritetinio vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo, o priešingai, aiškiai įtvirtintos konkrečios per dieną bendravimo komunikacijos priemonėmis valandos, prisideda prie aiškesnio vaiko dienos režimo kūrimo.
34. Trečia, tai, kad bendravimui teismas nustatė konkretų dienos laiką, apribodamas valandas, nelaikytina atsakovo galimybės bendrauti su sūnumi apribojimu, juolab kad numatyta atsakovui galimybė bendrauti su savo vaiku kiekvieną dieną, tokiu būdu kuriant tarpusavio ryšį. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokia aiškiai valandomis apribota bendravimo tvarka geriausiai atitinka mažamečio vaiko interesus ir jo raidą, pagal konkrečiai nustatytas bendravimo valandas galima planuoti mažamečio vaiko režimą.
35. Ketvirta, kaip matyti, šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški, šalys kelia problemas, susijusias su bendravimu tarpusavyje susitariant dėl atsakovo bendravimo su mažamečiu vaiku. Todėl nustatyta aiški ir suprantama bendravimo tvarka ne tik turės teigiamą reikšmę tėvo ir sūnaus tarpusavio santykių kūrimui, tačiau ir leis išvengti šalių tarpusavio nesutarimų ar bereikalingų ginčų, kurie, kaip nurodo ieškovė, išvargina ir kelia chaosą bei neabejotinai turi neigiamą įtaką mažamečio vaiko interesams.
36. Taigi apibendrinant išdėstytą laikytina, jog apylinkės teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į susiklosčiusią faktinę situaciją, į šalių tarpusavio bendravimą, į vaiko amžių ir jo raidą bei jo interesus, taip pat į tėvų teisę ir pareigą bendrauti su vaiku, nustatė valandomis apibrėžtą atsakovo bendravimą su mažamečiu vaiku komunikacijos priemonėmis.
37. Apeliacinės instancijos teismo aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus. Kiti ginčo šalių nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisingam išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės baigties
38. Remiantis aukščiau nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teismų praktikos, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas, todėl atskirasis skundas netenkintinas ir skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
39. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
40. Apeliantas atskirajame skunde taip pat prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė taip pat prašo teismo priteisti iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, teikia teismui bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus.
41. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad viena iš CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teises normos taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai. Apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nagrinėjimo procese išsprendžia vien tik skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, o pačios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme dar nėra baigtas, t. y. pirmosios instancijos teismas dar nėra priėmęs bylos nagrinėjimo baigiamojo teismo akto (baigiamojo teismo procesinio sprendimo) dėl ginčo esmės, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018).
42. Nagrinėjamu atveju civilinė byla, kurioje priimta atskiruoju skundu skundžiama nutartis, dar nėra išnagrinėta, todėl apeliacines instancijos teismas, atžvelgdamas į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, konstatuoja, kad kol nėra priimtas teismo sprendimas ar kitas baigiamasis procesinis sprendimas, spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
netenkinti apelianto (atsakovo) atskirojo skundo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.