Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nerijaus Meilučio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1537-199/2016 pagal ieškovo D. E. K. ieškinį atsakovei V. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 8 565,91 Eur įsiskolinimo už sumokėto kredito dalį, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 3-4). Ieškovas ieškinyje nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-9828/2011 tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta santuoka buvo nutraukta. Ieškovas ir atsakovė gyvendami bendrai 2004 m. kovo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 5-808 ir 2004 m. kovo 15 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. 5-811 bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. 0,0615 ha žemės sklypą, pastatą-sodo pastatą 69,57 kv. m., kiemo statinius. Minėtas nekilnojamas turtas šalims priklauso po ½ dalį, todėl jie yra bendraturčiai. AB SEB Vilniaus bankas 2007 m. sausio 24 d. kredito sutartimi Nr. 0350718044688-90 šalims suteikė 17 377,20 Eur (60 000,00 Lt) paskolą sodo pastatui suremontuoti, kuris buvo suremontuotas ir pritaikytas gyventi. Ieškovo teigimu, šalys būdamos bendraskoliais, turi mokėti kreditoriui proporcingai turimo nuosavybės teise turto daliai – po ½ dalį įmokų, t. y. tiek jis, tiek atsakovė turi sumokėti po 8 688,60 Eur (30 000,00 Lt) kredito be palūkanų ir ½ dalį palūkanų, kitų įmokų. Kadangi ieškovas kreditoriui iki 2014 m. lapkričio 17 d. sumokėjo 17 143,63 Eur (59 193,54 Lt), t. y. 4 477,94 Eur (15 461,42 Lt) palūkanų, 1,21 Eur (4,18 Lt) delspinigių, 12 670,39 Eur (43 748,32 Lt) paskolos, todėl atsakovei neįvykdžius savo pareigos, kaip bendraskolei ir bendraturtei, mokėti bankui už suteiktą kreditą, ir jai kreditoriui sumokėjus tik 5,90 Eur (20,38 Lt), ieškovas įgijo teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovės 8 565,91 Eur (29 576,39 Lt) skolos.Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, paskirti ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis 3 000,00 Eur baudą, paskiriant jai pusę nurodytos sumos (1 t., b. l. 16-18). Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad ieškovo ieškinyje minėtą žemės sklypą, pastatą-sodo pastatą ir kitus kiemo statinius, priešingai nei nurodė ieškovas, atsakovė 2004 m. kovo 15 d. įgijo asmeninės nuosavybės teise, viena, tuo tarpu ieškovas prie sandorio sudarymo neprisidėjo, sudarant pirkimo-pardavimo sandorį nedalyvavo. Tuo tarpu ieškovė ir atsakovas ginčo nekilnojamojo turto bendraturčiais tapo po to, kai Kauno apylinkės teismas 2014 m. sausio 14 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-92-717/2014 patvirtino 2014 m. sausio 9 d. tarp šalių sudarytą taikos sutartį, kurios pagrindu kiekvienam iš jų priklauso ½ ginčo nekilnojamojo turto. Taip pat nurodė, kad atsakovė su ieškovu nesusituokus kartu negyveno, netvarkė bendro ūkio, tuo tarpu kreditorius AB SEB Vilniaus bankas 2007 m. vasario 9 d. kredito sutartimi ieškovui ir jai suteiktą 17 377,20 Eur (60 000,00 Lt) kreditą pervedė į ieškovo-kredito gavėjo banko sąskaitą, iš kurio sodo nameliui jokių lėšų ieškovas neskyrė ir jo neremontavo. Sodo namelis buvo remontuojamas atsakovės lėšomis, padedant giminėms, o jo išlaikymu taip pat rūpinosi pati atsakovė. Atsakovė įrodinėjo, kad ji nemokėjo kreditoriui ieškovo nurodytos 5,90 Eur (20,38 Lt) sumos už jo paimtą iš banko kreditą, o taip pat ji nėra bendraskolė kreditoriui-bankui, kadangi ieškovas visiškai atsiskaitė su kreditoriumi. Atsakovė teigė, kad ji iš ieškovo paimto kredito sumos jokių pinigų negavo, todėl tarp jos ir ieškovo nėra skolos grąžinimo teisinių santykių.

Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino, iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 8 565,91 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. vasario 17 d. iki visiško sprendimo įvykdymo, 257,00 Eur žyminio mokesčio; valstybės naudai 8,74 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsakovės prašymą dėl ieškovui baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmetė (1 t., b. l. 180-187). Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nurodė, kad įsiteisėjusiuose Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-2052-896/2015, Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-92-717/2014, Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1751-173/2015 nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai, turintys reikšmės šios bylos nagrinėjimui, todėl teismas, spręsdamas iškilusį, jais rėmėsi. Šalys, po santuokos nutraukimo, kartu gyvendami, 2007 m. sausio 24 d. su AB SEB Vilniaus bankas sudarė kredito sutartį dėl 17 377,20 Eur (60 000,00 Lt) paskolos sodo pastato remontui, kuris kredito sutarties sudarymo metu nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas atsakovės asmenine nuosavybe, ir kuris buvo kartu su žemės sklypu įkeistas bankui už suteiktą paskolą. Teismas laikė, kad nors santuoka tarp šalių buvo nutraukta, tačiau šalys 2007 m. sausio 24 d. kreditą paėmė bendru susitarimu, kredito gavėjais minėtoje sutartyje nurodant tiek ieškovą, tiek ir atsakovę. Tuo tarpu ieškovės paaiškinimai, jog ji nėra gavusi ginčo kredito sumos, nepaneigė aplinkybės, jog šalys po santuokos nutraukimo iki 2011 metų, t. y. ir paskolos gavimo metu, gyveno kartu bei įsigijo bendrą turtą, kadangi pastaroji aplinkybė nustatyta civilinėje byloje Nr. 2-2052-896/2015 įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Teismas taip pat nurodė, jog šalims suteikto kredito paskirtis yra tikslinė, kadangi suteiktas kreditas buvo skirtas sodo pastato remontui. Byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybes, jog sodo pastatas buvo remontuojamas, padidėjo bendras sodo pastato plotas, taip pat nėra pagrindo laikyti, jog 2015 m. balandžio 22 d. atlikti sodo pastato kadastrinių matavimų patikslinimai yra atlikti neobjektyviai. Teismas išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir ištyręs įrodymus, padarė išvadą, kad kreditas sodo pastato remontui buvo paimtas šalių suderinta valia, o ta aplinkybė, jog buvo pervestas tik tai į ieškovo sąskaitą, neprieštarauja kredito sutarties sąlygoms, kadangi tokia sąlyga yra nustatyta kredito sutartyje, o atsakovė, kaip kredito gavėja, pasirašė kredito sutartyje ir jos neginčijo. Be to, teismas nurodė, jog nėra paneigta aplinkybė, kad kredito sutarties sudarymo metu šalys gyveno kartu. Teismas įvertinęs pateiktą Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos nuovados 2015 m. gegužės 20 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 65-At-00481-15 (1 t., b. l. 138-139) ir liudytojo R. G. paaiškinimus (1 t., b. l. 149-150), laikė, kad jie nepaneigia aplinkybių, jog 2007 metais, šalims gavus kreditą, buvo atliekamas sodo pastato remontas. Teismas nurodė, jog atsakovė neįrodė aplinkybės, kad ginčo kredito sutartyje, ji buvo tik laiduotoja, tuo tarpu ieškovo argumentai ir pateikti įrodymai patvirtino, kad paskola buvo paimta šalių suderinta valia, sodo pastato remonto tikslu. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog atsakovei ir šiuo metu priklauso ½ dalis žemės sklypo, ½ dalis sodo pastato ir ½ kitų kiemo statinių reiškia, jog šalys yra bendraturčiai, o minėto nekilnojamojo turto pagerinimai priklauso abiem bendraturčiams lygiomis dalimis. Ieškovui įrodžius, kad suteiktas kreditas buvo panaudotas pagal jo tikslinę paskirtį, t. y. sodo pastato remontui, o atsakovei neįrodžius aplinkybių, kad ieškovas panaudojo gautą kreditą ne pagal jo paskirtį, t. y. tenkino išimtinai savo asmenius poreikius, neginčijant ieškovo sumokėtų sumų fakto, jų dydžių, teismas sprendė, kad ieškovas ir atsakovė yra solidarūs skolininkai, todėl ieškovas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę, t. y. į 8 565,91 Eur sumą, kuri turi būti priteista ieškovui iš atsakovės kaip solidarios skolininkės regreso tvarka.

Apeliaciniu skundu atsakovė V. K. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą ir civilinę bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismo suformuluoto ieškinio dalyko – jog nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl solidariąją prievolę iš dalies įvykdžiusio skolininko regresinio reikalavimo bendraskoliui, ieškovas nėra pateikęs, bylos nagrinėjimo metu reikalavimo netikslino, konkrečiai nenurodė, kas sudaro ieškinio dalyką – reikalavo tik priteisti pinigų sumą kaip skolą. Ginčo atveju pirmosios instancijos teismas negalėjo ieškovo reikalavimo (ieškinio dalyko) įvardinti plečiamai, kaip solidariąją prievolę iš dalies įvykdžiusio skolininko regresinio reikalavimo bendraskoliui. Apeliantė su ieškovu negyvena nuo 1999 metų iki šiol, taip pat neveda bendro ūkio, ką patvirtina aplinkybės išdėstytos sprendime dėl santuokos nutraukimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas kartu su ja gyvendamas bendrai įgijo ginčo sodo pastatą. Nurodo, kad ginčo nekilnojamasis turtas 2004 m. kovo 15 d. įgytas būtent jos asmeninės nuosavybės teise ir jos lėšomis, tuo tarpu ieškovas prie sudaryto sandorio neprisidėjo ir jį sudarant nedalyvavo, o taip pat ieškovas nėra pateikęs jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad jie gyvendami kartu 2004 m. kovo 15 d. įgijo ginčo nekilnojamąjį turtą. 2007 m. sausio 24 d. kredito sutarties pagrindu suteiktas 17 377,20 Eur (60 000,00 Lt) kreditas buvo pervestas tik ieškovui, kuris nurodytą sumą naudojo savo reikmėms, kartu pasižadant padėti apeliantei suremontuoti sodo pastatą, kuris tuo pačiu buvo įkeistas AB SEB Vilniaus bankui. Tuo tarpu ieškovo nurodyta 5,90 Eur (20,38 Lt) suma buvo paties kredito davėjo (banko) nurašyta nuo apeliantės sąskaitos, todėl nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad ji dengė gautą kreditą. Be to, ieškovo pateikti duomenys apie tai, kad jis 2007 metais, po kredito pervedimo į jo sąskaitą, dirbo užsienyje, patvirtina aplinkybę, kad tuo metu Lietuvoje negyveno ir sodo pastato remonto neatliko.Pirmosios instancijos teismas taip pat nepilnai ištyrė liudytojo sodininkų bendrijos „Lepšiškiai“ pirmininko R. G. duotus paaiškinimus, taip pat neįvertino aplinkybės, kad ieškovas nesugebėjo paaiškinti, kur buvo panaudoti (išleisti) kredito sutarties pagrindu jam į banko sąskaitą pervesti pinigai. Taigi, ieškovas neįrodė, kad 2007 m. sausio 24 d. kredito sutarti jam pervestą kredito sumą jis panaudojo pagal jo tikslinę paskirtį, t. y. sodo pastato remontui. Tuo tarpu teismo padaryta išvada, kad kreditas buvo panaudotas pagal paskirtį, neparemta jokiais byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovo į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais: 2015 m. lapkričio 26 d. UAB „Skena“ A. Z. parengta ataskaita, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų sodo pastato UAB „IPS Group“ 2015 m. balandžio 22 d. atlikta kadastrinių matavimų patikslinimų statinio, kurio registro Nr. 20/274420, inventorinės bylos Nr. 52/17223, matavimo byla, 2015 m. gegužės 5 d. ieškovo pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą, kadangi teiktų dokumentų rengime apeliantė nedalyvavo, juose įrašyti duomenys neatitinka tikrovės.Ieškovui suteikto kredito terminas baigiasi 2017 m. sausio 23 d., todėl nei ieškovas nei apeliantė iki šiol nėra kreditoriaus (banko) skolininkai, be to, jai iki ieškinio pareiškimo teismui dienos nebuvo pareikšta ir jokių pretenzijų dėl kredito grąžinimo. Ieškovas iki šiol nėra visiškai įvykdęs prievolės kreditoriui, t. y. kreditas padengtas tik iš dalies, tuo tarpu sudarant kredito sutartį, apeliantė buvo ieškovo laiduotoja, todėl jis neturi teisės regreso tvarka reikalauti iš apeliantės priteisti nurodyto dydžio skolą. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Ieškinyje aiškiai nurodytas tiek ieškinio dalykas, tiek pagrindas, išsamiai išdėstyti visi faktiniai ir teisiniai argumentai, iš kurių visiškai aišku, kad yra prašoma priteisti iš apeliantės regreso tvarka ½ dalį pinigų sumos, kurią ieškovas sumokėjo kreditoriui. Dėl to ieškovės teiginys dėl nesuformuluoto ieškinio dalyko yra visiškai nepagrįstas. Kaip matyti iš teismui pateikto apeliacinio skundo turinio, jame nurodyti argumentai yra vieni kitiems prieštaraujantys. Nors apeliantė teigia, kad jiedu nuo 1999 metų iki šiol negyvena kartu, tačiau Kauno apylinkės teismo įsiteisėjusiame sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-2052-896/2015, yra nustatyta, kad šalys, nors ir nutraukė santuoką vėliau vėl gyveno kaip šeima ir tokie jų santykiai truko iki 2011 m. rugpjūčio mėn. Šia aplinkybe, kaip prejudiciniu faktu, pagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad kredito sutartis yra tikslinė, o kreditas suteiktas sodo pastato remontui, ir įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad sodo namelis buvo pagerintas, t. y. padidėjo sodo pastato plotas, buvo atliktas remontas, todėl gautas kreditas buvo panaudotas būtent sodo pastato remontui. Be to, apeliantė taip pat kritikuoja UAB „Skena“ ataskaitą, tačiau jokių įrodymų, paneigiančių ataskaitos išvadas nepateikė, taip pat nepateikė ir jokių įrodymų, kurie patvirtintų kad sodo pastato remonto darbai buvo atlikti ne iš gauto kredito lėšų, kad ji pati remonto darbus atliko savo asmeninėmis lėšomis. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad apeliantė neįrodė aplinkybės, jog sudarant ginčo kredito sutartį, ji buvo laiduotoja. Šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų į bylą apeliantė nėra pateikusi. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas ir apeliantė yra solidariai atsakingi už kredito grąžinimą sutarties nustatytomis sąlygomis, yra solidarūs skolininkai, todėl ieškovas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į apeliantę.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų (CPK 320 str. 1 ir 2 d., 329 str.).

Dėl teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius

Apeliantė nurodo, kad teismas negalėjo ieškovo reikalavimo (ieškinio dalyko) įvardinti plečiamai, kaip solidariąją prievolę iš dalies įvykdžiusio skolininko regresinio reikalavimo bendraskoliui. Su tokiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija sutikti neturi pagrindo.Pagal CPK 135 straipsnį ieškovas kreipdamasis į teismą turi nurodyti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą teisinį santykį, rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013), tačiau ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje nurodė, kad šalys su AB SEB banku 2007 m. sausio 24 d. sudarė kredito sutartį, kurio tikslinė paskirtis – sodo namo su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), remontui. Šis nekilnojamasis turtas yra šalių bendroji dalinė nuosavybė. Ieškovas grąžino kreditą, mokėjo palūkanas vienas, o atsakovė prievolių pagal kredito sutartį nevykdė, todėl ieškovas savo pažeistas teises pasirinko ginti teisme, prašydamas priteisti iš atsakovės ½ dalį jo grąžinto kredito ir kitų įmokų pagal AB SEB banko pažymą apie įsipareigojimus. Tai yra, pareiškė ieškinį dėl bendraskolių tarpusavio atgręžtinio reikalavimo, teisingai nurodydamas ieškinyje materialinę teisės normą – CK 6.9 straipsnį. Tokiu atveju teismas ginčą išnagrinėjo taikydamas paties ieškovo nurodytus teisinius argumentus, todėl apeliantė, teigdama priešingai, yra neteisi.

Dėl prejudicinių faktų

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010). Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas kartu su ja gyvendamas bendrai įgijo ginčo sodo pastatą. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kuriais ji kvestionuoja nekilnojamojo turto - 0,0615 ha žemės sklypo, pastato-sodo pastato 69,57 kv. m., kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini) teisinį statusą. Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-92-717/2014, buvo patvirtinta šalių taikos sutartis, kuria ieškovui ir apeliantei buvo pripažinta nuosavybės teisė į ½ nekilnojamojo turto, t.t. ir sodo namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), todėl nagrinėjamos bylos šalys yra šio turto bendraturčiai, jį valdantys bendrosios dalinės nuosavybės teise ir šio fakto iš naujo nagrinėjamoje byloje įrodinėti nereikia (CK 4.73 straipsnis).

Dėl regresinio reikalavimo bendraskoliui

Byloje nustatyta, kad 2007 m. sausio 24 d. šalys su AB SEB Vilniaus banku sudarė kredito sutartį dėl ne didesniai kaip 60 000 Lt sumai (17 377,20 Eur). Šios sutarties 1.2 punkte nurodyta, kad kredito gavėjais yra ieškovas ir apeliantė, todėl pastarosios apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovui gaunant šį kreditą ji buvo laiduotoja, patvirtina tik jos atsikirtimo į ieškinį poziciją, o ne faktą, kad kredito sutarties šalimi buvo tik vienas ieškovas. Kredito sutarties sąlygos net nepatvirtina, jog prievolių pagal šią sutartį įvykdymas būtų užtikrintas ir laidavimu (CK 6.76 straipsnis). Šios sutarties 7.1 punktas patvirtina, jog šalys susitarė bankui įkeisti žemės sklypą su sodo namu ir priklausiniais, kurio remontui ir buvo suteiktas kreditas (sutarties 2 punktas). Kadangi abi šalys yra kredito gavėjai, tai sprendžiant dėl jų prievolių grąžinti kreditą neturi teisinės reikšmės apeliantės nurodoma aplinkybė, kad sudarant įkeitimo sutartį įkeistas turtas dar nebuvo teismo sprendimu pripažintas abiejų šalių bendrąja daline nuosavybe arba jų gyvenimo kartu, ar negyvenimo kartu aplinkybės. Nors pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismo įsiteisėjusiame sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-2052-896/2015, yra nustatyta, kad šalys, nors ir nutraukė santuoką, vėliau vėl gyveno kaip šeima ir tokie jų santykiai truko iki 2011 m. rugpjūčio mėn. 2007 m. sausio 24 d. kredito sutarties 10 punktas nurodyta sąskaita įmokoms pagal sutartį. Apeliantė šiame punkte nurodyta ieškovo sąskaita nori paneigti savo, kaip kredito gavėjos statusą, tačiau akivaizdu, kad šio punkto nuostatos yra susiję tik su mokėjimų pagal sutartį atlikimo tvarka, o ne sandorio šalimis ir jų prievolėmis. Apeliantė neneigia savo parašo ant visų kredito sutarties puslapių, tame tarpe savo parašo prie sutarties 10 punkto dėl sutikimo, kad piniginės lėšos būtų pervestos į ieškovo sąskaitą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. kovo 10 d. teismo posėdyje atkreipė apeliantės dėmesį į tai, kad ji neginčijo įstatymo nustatyta tvarka šios kredito sutarties, pagal kurią kredito gavėjais buvo abi šalys ir šioje sutartyje nėra nuostatų apie laidavimą, todėl jos argumentai dėl sutarties sąlygų neteisingumo yra atmetami. Apeliantė nurodo, kad teismas nenustatė, kam ieškovas panaudojo gautą kreditą. Pažymėtina, kad teismas nagrinėjo ir šias apeliantės atsikirtimo aplinkybes ir vertino sodo namo pasikeitimus ir lygino 2003 m. birželio 9 d. atliktus sodo pastato kadastrinius matavimus su 2015 m. balandžio 22 d. atliktais kadastriniais matavimais ir konstatavo esminį sodo pastato bendrojo ploto pasikeitimą - nuo 65,57 kv.m. iki 91,02 kv.m. Byloje nėra duomenų apie savavališką statybą, o aplinkybė, kad atliktos rekonstrukcijos – statybos užbaigimo įregistravimas buvo panaikintas, patvirtina tik aplinkybę, kad dėl rekonstrukcijos įregistravimo kreipėsi tik vienas iš bendraturčių, kuomet ieškovas 2015 m. gegužės 5 d. deklaracijoje buvo nurodęs, kad statytoja yra ir apeliantė. Byloje ieškovas pateikė ir 2015 m. spalio 21 d. UAB „Skena“ ataskaitą dėl statybinių pagerinimų vertės. Apeliantė 2016 m. kovo 10 d. teismo posėdyje, teikdama paaiškinimus, kritikavo šią ataskaitą dėl statybos darbų atlikimo laiko, vertės. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė apeliantės dėmesį į tai, kad nagrinėjamos bylos dalykas nėra susijęs su šalių pretenzijomis viena kitai dėl ūkio būdu atliktos rekonstrukcijos apimties, padarytų darbų vertės, kiekvienos šalies įnašo į sodo namo rekonstrukciją, o ieškinio dalykas yra bendraskolio regresinis reikalavimas pagal 2007 m. sausio 24 d. šalių su AB SEB Vilniaus banku sudarytą kredito sutartį dėl 60 000 Lt (17 377,20 Eur) kredito sumos grąžinimo aplinkybių. Ieškovas prie ieškinio pridėjo AB SEB banko 2014 m. lapkričio 25 d. pažymą, kurioje bankas nurodė, kad pagal 2007 m. sausio 24 d. kredito sutartį už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 17 d. ieškovas sumokėjo 59 173,16 Lt , o iš atsakovės sąskaitos banke sumokėta 20,38 Lt. Apeliantė kategoriškai neigė mokėjusi įmokas pagal šią kredito sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas, kaip solidarus bendraskolis vienas vykdė abiejų kredito gavėjų solidariąją prievolę grąžinti kreditą kredito sutartyje nustatytais terminais, todėl turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kito bendraskolio lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Kredito sutartyje nėra nuostatų apie tai, kad kreditą grąžins tik vienas iš kredito gavėjų. Pažymėtina, kad pagal CK 6.6 punktą, jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos įvykdymo kreditoriui. Ieškovas vykdė prievoles laiku ir tinkamai, todėl kreditorius ir neturėjo pretenzijų apeliantei, išieškojimas nebuvo nukreipiamas į hipoteka įkeistą šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, tačiau tai nereiškia tai, ką apeliaciniame skunde nurodo apeliantė, kad ji nebuvo kredito sutarties šalimi ir ši sutartis nesukūrė jai jokių teisių ir pareigų. Apeliantė nurodė, kad ieškovas nėra visiškai įvykdęs prievolių pagal 2014 m. lapkričio 25 d. kredito sutartį, nes kredito grąžinimo terminas baigiasi 2017 m. sausio 23 d., todėl dar neįgijo regresinio reikalavimo teisės. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kredito sutarties 5.6 punktą, kreditas su palūkanomis turėjo būti mokamos kiekvieno kalendorinio mėnesio 24 dieną, taigi, kredito gavėjai turėjo prievolę įmokas mokėti periodiškai kas mėnesį, o solidarusis bendraskolis sumokėjęs mėnesinę įmoką ir už kitą bendraskolį, įgyja atgręžtinį reikalavimą, kuris pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo patenkintas.

Dėl bylos baigties

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas tinkamai ištyrė ir įvertino ginčo esmę sudarančias faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendraskolių tarpusavio atgręžtinius reikalavimus, todėl priėmė pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.