Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pirmininkė) Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus (pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2052-896/2015 pagal ieškovo D. E. K. ieškinį atsakovei V. K. dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, tretieji asmenys D. B., S. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

1) teismas pagrindė sprendimą ieškovo nurodytomis ir nepagrįstomis prielaidomis, o ne įrodymais ir aplinkybėmis ištirtomis teismo posėdyje. Teismas kai kurių aplinkybių netyrė, dėl jų nepasisakė. Teismo sprendimas neatitiko ieškinio reikalavimų. Dėl dalies ieškovo reikalavimų iš viso nepasisakyta, dėl jų nepriimtas joks procesinis sprendimas.

2) Teismas nevertino atsakovės pateikto argumento, kad ieškovas inicijavo tris nepagrįstus ieškinius siekdamas po vaikų pilnametystės praturtėti atsakovės ir su ja gyvenančių vaikų, trečiųjų asmenų sąskaita. Teismas neišsprendė civilinės bylos Nr. 2-7045-199/2015 prijungimo klausimo.

3) Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovės prašymą taikyti 10 metų bendrąjį ieškinio senatie terminą, kuris prasidėjo nuo ištuokos momento. Nevertino, kad iki privatizacijos butas buvo penkių bendrasavininkų, kad ieškovas buvo ginčo bute gyvenusių asmenų šeimos narys.

4) Teismas nepagrįstai teigė, kad ieškovas apie savo teisės į bendrąją sutuoktinių nuosavybę pažeidimą sužinojo tik 2011 metų rugpjūčio mėnesį, kad šalys nors ir nutraukė santuoką, vėliau gyveno kaip viena šeima ir tokie jų santykiai truko iki 2011 metų rugpjūčio mėnesio. Ieškovas nuo 1999 metų ginčo bute negyveno ir negyvena, nereiškė noro gyventi ginčo bute. Tai neprieštarauja atsakovės pateiktiems rašytiniams dokumentams, Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2006-03-27 nutarimui nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir prijungtos civilinės bylos Nr. 2-92-717/2014 duomenims.

5) Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovės pateikti procesiniai dokumentai, paaiškinimai ir parodymai, rašytiniai dokumentai yra atsakovės pateikta gynybinė versija.

6) Kad atsakovas ginčo bute negyvena nuo 1999 metų patvirtina 2001-08-22 teismo sprendimas, liudytojos S. K. paaiškinimai teismo posėdžio metu. Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2006-03-27 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nepatvirtina, kad ieškovas su atsakove gyveno kartu iki 2011 metų rugpjūčio mėnesio. Taip pat nepatvirtina ir bendrai gyvenimo kartu fakto. Tiriant atsakovės ir sūnaus sužalojimų aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškinamasi kur ieškovas gyveno tuo metu.

7) Žemės sklypą ir sodo pastatą, kitus kiemo pastatus, kur ieškovas 2005-10-01 smurtavo atsakovės ir sūnaus atžvilgiu, atsakovė įsigijo asmeninės nuosavybės teise viena 2004-03-15, savo lėšomis. Šio turto bendraturčiais šalys tapo 2014-01-14, kai Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-92-717/2014 patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį.

8) Atsakovė pateikė įrodymus, kad ji įgijo butą kartu su močiute, motina ir broliu, kad prie ginčo buto įgijimo ieškovas neprisidėjo, kad ginčo būdu rūpinosi atsakovė, atsakovės motina D. B., atsakovės brolis S. B..

9) Teismas neįvertino ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, nes SŠK 23 str. 2 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį turtą. Ištuokos procesas prasidėjo iki įsigaliojant Civiliniam kodeksui.

10) Teismas turėjo ir galėjo nustatyti kada ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeista jo subjektinė teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę.

11) Ginčo butas privatizuotas 1992-08-14. Teismas neįvertino visų ginčo buto privatizavimo dokumentų, kurie patvirtina, jog V. K. ir D. B. vardu gyvenamojo buto su priklausiniais pirkimą patvirtino b bendrasavininkiai D.E. K., K. M., S. B., D. B. ir V. K.. T.y. ieškovas raštiškai patvirtino, kad sutinka, jog butas būtų privatizuojamas atsakovės ir jos motinos vardu, pripažindamas, jog privatizuojamo buto bendrasavininkiai yra penki asmenys. Todėl nepagrįsta teismo išvada, jog tik ieškovas ir atsakovė įgijo buto dalį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pagrindu.

12) Ieškovas nepateikė įrodymų, kad savo lėšomis prisidėjo prie ginčo buto ar jo dalies pirkimo (privatizavimo). Ginčo butas pirktas D. B. ir K. M. lėšomis. Teismo posėdyje teigdamas, jog prie ginčo buto pirkimo ieškovas prisidėjo dalinai investiciniais čekiais, nenurodė konkrečios sumos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, pagal kurias apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu byla nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Toks prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju atsakovė nurodė, kad byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodo tokio prašymo motyvų. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas. Byloje pakanka esančių duomenų tam, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Nesutikdamas su pirmos instancijos teismo sprendimu nesutikimo motyvus atsakovė turėjo galimybę ir išdėstė apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad visas bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas betarpiškai ištiria nepaisant pasirinkto bylos nagrinėjimo būdo. Todėl atsakovės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Įvertinus apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes matyti, kad apeliaciniu skundu keliamas įrodymų vertinimo klausimas.

CPK185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įrodymų vertinimas pagal CPK185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, remdamasis nurodyta įstatymo norma. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo ir išsamiai išanalizavo, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė pagrįstas išvadas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Nenustatyta, jog buvo pažeistos procesinės įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklės. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas pagrindė sprendimą ieškovo nurodytomis ir nepagrįstomis prielaidomis, o ne įrodymais ir aplinkybėmis ištirtomis teismo posėdyje. Teismas kai kurių aplinkybių netyrė, dėl jų nepasisakė. Tačiau konkrečiai nenurodyta kokių aplinkybių teismas neįvertino, ar jas vertino netinkamai.

Byloje buvo keliamas ieškinio senaties termino taikymas. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas netaikomas. Teismas vadovavosi CK 3.129 str. nuostatomis. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neįvertino ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki Civilinio kodekso įsigaliojimo. Teismas turėjo ir galėjo nustatyti kada ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeista jo subjektinė teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę. Ištuokos procesas prasidėjo iki įsigaliojant Civiliniam kodeksui. Tačiau pažymėtina, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Atsiliepime į ieškinį pati atsakovė nurodė, kad santuoka tarp šalių nutraukta nuo 2001-08-22 , t.y. įsigaliojus naujai CK redakcijai. T.y. bylą nagrinėjant pirmosios teisme nebuvo keliamas klausimas kurios redakcijos CK nuostatos turi būti taikomos.

Byloje nustatyta, jog santuoka tarp šalių nutraukta 2001-08-22 teismo sprendimu. Ištuokos liudijimas išduotas 2001-09-13 (t.1, b.l. 7). Nutraukiant santuoka nebuvo išspręsta sutuoktinių turto padalinimo klausimas (t.1, b.l. 6). Ginčo turtas (49/100 dalys buto, esančio (duomenys neskelbtini)) pirktas 1992-08-14 (t.1, b.l. 44-45). Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas CK 3.129 straipsnyje įtvirtinta, kad reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2013). Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad prašymas taikyti ieškinio senaties terminą atmestinas.

Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog net ir tuo atveju, jei būtų taikomas 10 metų bendrasis ieškinio senaties terminas, jis nepraleistas, nes bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas apie savo teisės į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę pažeidimą sužinojo 2011 m. rugpjūčio mėn. Nustačius, kad nagrinėjamu atveju taikomas CK 3.129 str. nustatantis, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, šie apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Tačiau pažymėtina, jog įvertinus byloje esančius įrodymus darytina išvada, jog ieškovas apie savo teisės į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę sužinojo ne 2001-08-22, kai teismo sprendimu buvo nutraukta šalių sudaryta santuoka. Santuoka tarp šalių nutraukta 2001-08-22 teismo sprendimu, tačiau 2006-03-27 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 71) nurodyta, kad kilo šeimyninis konfliktas. D. E. K. nurodė, kad su žmona išsiskyręs, bet gyvena kartu. Su šeima lankosi pas psichologą. Analogiškas aplinkybes parodė ir V. K. ir R. K.. Civilinėje byloje pagal D. E. K. ieškinį atsakovei V. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, pati atsakovė nurodo, kad 2007-01-24 AB SEB Vilniaus bankas kredito sutartimi E. K. ir V. K. suteikė 60 000 Lt paskolą sodo namelio, įsigyto 2004-03-15 ir esančio (duomenys neskelbtini), remontui (t.1, b.l. 161). Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, jog šalys nors ir nutraukė santuoką, vėliau vėl gyveno kaip šeima.

Remiantis CK 3.88 straipsniu, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.). Pareiga paneigti minėtą prezumpciją tenka sutuoktiniui, teigiančiam, jog tam tikras turtas yra asmeninė jo nuosavybė. Fakto, jog tam tikras turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, leistinos įrodinėjimo priemonės nustatytos CK 3.89 straipsnio 2 dalyje: šis faktas gali būti įrodytas tik rašytinais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478-248/2015).

Nagrinėjamu atveju taikoma bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, nes ginčo nekilnojamasis turtas įgytas santuokos metu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė nepaneigė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs visus byloje esančius įrodymus. Teismas rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais, atsakovės bei trečiojo asmens paaiškinimais. Įvertinęs byloje esančius duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje nepateikta įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog ginčo nekilnojamasis turtas yra asmeninė atsakovės nuosavybė Šios išvados nepaneigia ir atsakovės apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovas raštiškai patvirtino, kad sutinka, jog butas būtų privatizuojamas atsakovės ir jos motinos vardu, pripažindamas, jog privatizuojamo buto bendrasavininkiai yra penki asmenys. Todėl nepagrįsta teismo išvada, jog tik ieškovas ir atsakovė įgijo buto dalį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pagrindu, nes buto privatizavimas vyko pagal įstatymų nustatytus reikalavimus, kurių metu nebuvo nustatinėjama už kieno lėšas yra įgyjamas turtas ir pan.

Kiti apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui įtakos neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Teismas, vadovaudamasis išdėstytu, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, padarė išvadas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teismas konstatuoja, kad apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 24d. sprendimą palikti nepakeistą.