Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2A-1383-730/2014

2014 m. lapkričio 7 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alonos Romanovienės, Raimondos Andrulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės RUAB „Plienas“ apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešą interesą, ieškinį atsakovams Palangos miesto savivaldybės administracijai ir RUAB „Plienas“ dėl valstybės nuosavybės teisės gynimo, trečiasis asmuo Ž. D.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiu Palangos miesto valdybos 1994-05-12 potvarkį Nr. 88 „Dėl pastatų teisinės registracijos“, priteisti iš atsakovės RUAB „Plienas“ 35 088 Lt už parduotą valstybės turtą – tualetą su pagalbinėmis patalpomis, buvusį (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą. Ieškovas nurodė, kad Palangos miesto valdyba 1994 m. gegužės 12 d. potvarkiu Nr. 88, vadovaudamasi Vyriausybės 1991 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“, nusprendė išimties tvarka įteisinti pastatus ir statinius statytojams, kurių nuosavybės teisės dokumentai neišlikę, bei leisti Klaipėdos teritoriniam valstybiniam inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurui, nustatyta tvarka parengus techninę dokumentaciją, šiuos pastatus teisiškai įregistruoti. Minėtu potvarkiu atsakovei RUAB „Plienas“ leista įregistruoti 1990 metais statytą tualetą su pagalbinėmis patalpomis, esantį (duomenys neskelbtini), suteikiant statiniui unikalų Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovės RUAB „Plienas“ vardu. Taigi tokiu būdu iš esmės faktiškai ir teisiškai atsakovei RUAB „Plienas“ buvo suteikta nuosavybės teisę į šį statinį. Pagal ginčijamo potvarkio priėmimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą nuosavybės teisės atsiradimą galėjo lemti tik teisėtai pastatytas statinys, tačiau UAB „Plienas“, pateikdamas prašymą Palangos miesto valdybai pripažinti nuosavybės teisę į ginčo objektą, jo statybos dokumentų, patvirtinančių statybos teisėtumą, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad objektą statė UAB „Plienas“, nepateikė. Taigi ginčo turtas nuosavybės teise priklausė valstybei ir negalėjo būti perduotas atsakovės RUAB „Plienas“ nuosavybėn. Ieškovas pažymėjo, kad ginčijamas Palangos miesto valdybos potvarkis buvo priimtas pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų normas, todėl turi būti pripažintas negaliojančiu. Ieškovas taip pat nurodė, kad ginčo turtą atsakovė RUAB „Plienas“ perleido trečiajam asmeniui, šis turtas buvo rekonstruotas, todėl ginčo turtą grąžinti natūra valstybei nėra galimybės.

Palangos miesto apylinkės teismas 2014-05-13 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – pripažino negaliojančia Palangos miesto valdybos 1994-05-12 potvarkio Nr. 88 „Dėl pastatų teisinės registracijos“ dalį, kuria išimties tvarka įteisintas statytojo UAB „Plienas“ pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), ir leista teisiškai šį pastatą registruoti, bei priteisė iš atsakovės RUAB „Plienas“ 35 088 Lt dydžio kompensaciją už parduotą valstybės turtą į valstybės biudžetą. Priteisė iš atsakovės RUAB „Plienas“ 1053 Lt žyminio mokesčio ir 39,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą. Teismas pripažino, kad ginčo turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė valstybei. Teismas, spręsdamas ginčo turto priklausymo valstybei, savivaldybei ar atsakovei nuosavybės teise klausimą, atsižvelgė į tai, kad nėra išlikę jokių RUAB „Plienas“ nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Teismas motyvavo, kad iš 1964 m. CK ir kitų teisės normų, reglamentavusių viešosios nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo praktikos analizės galima daryti išvadą, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn. UAB „Plienas“, pateikdamas prašymą Palangos miesto valdybai pripažinti nuosavybės teisę į ginčo objektą, jo statybos dokumentų, patvirtinančių statybos teisėtumą, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad šiuos objektus statė UAB „Plienas“, nepateikė. Teismas konstatavo byloje nesant pakankamai duomenų, patvirtinančių statybų teisėtumą, ir remdamasis 1964 m. CK nuostatomis, jog privačios nuosavybės teisė galėjo atsirasti tik teisėtai pastačius statinį, pripažino, jog atsakovė RUAB „Plienas“ įgijo valstybės turtą be teisinio pagrindo. Teismas sprendė, kad nepagrįstai praturtėjęs asmuo – atsakovė RUAB „Plienas“ privalo sumokėti piniginę kompensaciją valstybei, nes UAB „Plienas“ 2004-03-18 pirkimo-pardavimo sutartimi ginčo pastatą pardavė Ž. D., kuri laikytina sąžininga šio turto įgijėja, be to, parduotas turtas buvo rekonstruotas, t. y. kokybiškai pertvarkytas tokiu būdu, kad senojo turto nebeliko, o jo vietoje buvo sukurtas naujas – pastatas kavinė su visuomeniniu tualetu, ir nėra galimybės taikyti restituciją natūra.

Apeliaciniu skundu atsakovė RUAB „Plienas“ prašo Palangos miesto apylinkės teismo 2014-05-13 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais.

Teismas pažeidė bendrąją įrodinėjimo naštos taisyklę, įpareigodamas atsakovę įrodyti, jog ginčo turtas iki ginčijamo potvarkio priėmimo nuosavybės teise priklausė jai. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, todėl ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kad ginčo turtas priklausė valstybei. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šias aplinkybes. Teismas nesiaiškino aplinkybių, kam nuosavybės teise priklausė ginčo turtas iki ginčijamo potvarkio priėmimo, t. y. valstybei, savivaldybei, fiziniam ar juridiniam asmeniui, ir formaliai įvertinęs ginčo esmę nepagrįstai nustatė, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklausė valstybei. Teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir neatsižvelgė į tai, kad ginčijamu potvarkiu atsakovei buvo suteikta ne teisė disponuoti ginčo turtu, o tik suteikiama teisė jį įregistruoti atsakovės vardu, kad šis turtas taptų civilinės apyvartos objektu.Teismas neįvertino atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų apie ginčo pastato statybų teisėtumą ir nepagrįstai pripažino, kad ginčo pastatas pastatytas neteisėtai. Teismo padaryta išvada, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje nėra praleistas, yra klaidinga bei iš esmės prieštarauja bylos medžiagai. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013-09-20 rašte klausimas dėl ginčo statinio įregistravimo 1994 metais nenagrinėtas, todėl teismas nepagrįstai nustatė senaties termino skaičiavimo pradžią nuo šio dokumento surašymo dienos. Ieškovas apie būtinybę ginti viešąjį interesą sužinojo vėliausiai 2013-07-13, gavęs Generalinės prokuratūros 2013-07-08 tarnybinį pranešimą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, o į teismą kreipėsi tik praėjus trims mėnesiams nuo šio pranešimo gavimo dienos. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad nuo ginčijamo akto priėmimo yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas, t. y. dvidešimt metų. Įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas ir teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo negali būti neribota laike. Teismas pažeidė procesines teisės normas, nenurodydamas, kuo remdamasis atmetė atsakovės įrodymus ir argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iš esmės tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl 1994-05-12 Palangos miesto valdybos potvarkio Nr. 88 „Dėl pastatų teisinės registracijos“ teisėtumo ir pagrįstumo. Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad šio potvarkio 1 punktu nuspręsta įteisinti išimties tvarka pastatus ir statinius statytojams, kurių nuosavybės teisės dokumentai neišlikę, o 2 punktu leista Klaipėdos teritoriniam valstybiniam inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biurui nustatyta tvarka parengus techninę dokumentaciją, šiuos pastatus teisiškai įregistruoti. Šio potvarkio priede „Statytojų, kuriems išimties tvarka įteisinami pastatai ir statiniai neišlikus nuosavybės teisės dokumentams“ kartu su kitais statiniais yra nurodyta atsakovė UAB „Plienas“ ir jai leidžiamas įregistruoti statinys – tualetas su pagalbinėmis patalpomis (duomenys neskelbtini) (b. l. 12, 13-14). Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimą panaikinti skundžiamą potvarkį iš dalies ir pripažino negaliojančia skundžiamo potvarkio dalį, susijusią su atsakove RUAB „Plienas“, motyvuodamas tuo, kad ginčo turtas priklausė valstybei ir atsakovė RUAB „Plienas“ neturėjo teisėto pagrindo įgyti šį turtą savo nuosavybėn. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad teismas pažeidė bendrąją įrodinėjimo naštos taisyklę bei nesiaiškino aplinkybių, kam nuosavybės teise priklausė ginčo turtas iki ginčijamo potvarkio priėmimo. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įvertinus bylos rašytinę medžiagą matyti, kad byloje nėra jokių rašytinių dokumentų, iš kurių būtų galima vienareikšmiškai nustatyti, kam nuosavybės teise priklausė ginčo patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), iki ginčijamo Palangos miesto valdybos potvarkio priėmimo. Nesant konkrečių rašytinių įrodymų apie nuosavybės teisės priklausymą, šis klausimas turi būti sprendžiamas remiantis kitais išvestiniais byloje esančiais duomenimis bei ginčo metu galiojusiais teisės aktais. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuosavybės teisės klausimas turi būti sprendžiamas remiantis 1964 m. Civilinio kodekso nuostatomis. Nuosavybės teisių objektai, subjektai bei įgijimo būdai buvo numatyti 1964 m. Civilinio kodekso 95 straipsnyje. Minėtame straipsnyje buvo numatytos nuosavybės teisės formos: valstybinė, kolūkinė – kooperatinė, profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų, tuo tarpu piliečių asmeninę nuosavybę sudarė jų apyvokos, asmeninio vartojimo, patogumo ir pagalbinio namų ūkio reikmenys, gyvenamasis namas ir darbo pajamos. 1964 m. Civilinio kodekso 97 straipsnis nustatė, kad viso valstybinio turto savininkė yra valstybė, o 98 straipsnis – kad valstybei priklauso pagrindinės gamybos priemonės pramonėje, statyboje ir žemės ūkyje, transporto ir ryšių priemonės, bankai, valstybės įsteigtų prekybos, komunalinių ir kitokių įmonių turtas, pagrindinis miestų butų fondas, taip pat kitas turtas, būtinas valstybės uždaviniams įgyvendinti. Tuo tarpu savivaldybių nuosavybėn turtas buvo priskiriamas įstatymų nustatyta tvarka (1964 m. Civilinio kodekso 98² straipsnis). Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos 1964 m. CK ir kitų teisės normų, reglamentavusių viešosios nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo praktikos analizės galima daryti išvadą, kad galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (LAT 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000). Byloje esančių įrodymų nepakanka konstatuoti, kad ginčo turtas priklausė savivaldybei ar buvo perduotas savivaldybei kitokia teise valdyti, naudotis ar disponuoti. Būtina įvertinti ir tai, kad 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos draudė perleisti valstybinį turtą piliečiams, išskyrus atskirų rūšių turtą, kurį piliečiams parduoti leido įstatymai. 1964 m. Civilinio kodekso 114 straipsnyje buvo numatyta išimtis, kuomet pilietis turi teisę įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise, t. y. teisėtai sukurdamas naują objektą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantė, pateikdama prašymą Palangos miesto valdybai pripažinti nuosavybės teisę į ginčo objektą, jo statybos dokumentų, patvirtinančių statybos teisėtumą, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad šiuos objektus statė apeliantė, nepateikė. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė jau 1994 metais pateikdama prašymą Palangos miesto valdybai nurodė, kad ginčo pastato statybos dokumentai neišlikę, nors pastatas baigtas statyti 1990 metais. Taigi apeliantė nepagrįstai teigia, jog statybos dokumentai nėra išlikę dėl to, kad nuo minėtos statybos pabaigos praėję daugiau nei dvidešimt metų. Teisėjų kolegija spręsdama ginčą vertina ir tai, kad, remiantis ginčijamo akto priėmimu metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, nėra galima situacija, jog apeliantė būtų buvusi teisėta ginčo turto savininke. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo pastatas ginčijamo Palangos miesto valdybos potvarkio priėmimo metu nuosavybės teise priklausė valstybei (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Be to, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių ir vertino byloje esančių įrodymų visumą.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės nurodyta argumentu, jog ginčijamu potvarkiu apeliantei buvo suteikta ne teisė disponuoti ginčo turtu, o tik suteikiama teisė jį įregistruoti, kad šis turtas taptų civilinės apyvartos objektu. Bylos medžiaga nustatyta, kad Klaipėdos teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro registracijos pažymėjimas patvirtina, jog 1994-05-19 UAB „Plienas“ buvo išduotas registracijos pažymėjimas, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), remiantis Palangos miesto valdybos 1994-05-12 potvarkiu Nr. 88 įregistruotas nuosavybės teise UAB „Plienas“ (b. l. 18). Minėtas potvarkis priimtas remiantis 1991 m. liepos 25 d. Vyriausybės nutarimu patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija. Šis nutarimas nustatė ne nuosavybės teisės įgijimo būdus bei tvarką, o tam tikro nekilnojamojo turto – gyvenamųjų namų, negyvenamųjų pastatų ir statinių, garažų, sodo namų su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butų, garažų boksų teisinio registravimo tvarką tais atvejais, kai registruojantis nurodytą turtą asmuo jį valdo nuosavybės ar kita teise ir turi šio valdymo teisėtumą patvirtinančius dokumentus. Nutarimas, kurio pagrindu buvo priimtas ginčijamas potvarkis, nenumatė galimybės išimties tvarka įteisinti statinius, kuriems neišlikę jokie nuosavybės teisės dokumentai. Nutarimo 5 punkte nustatyta, kad neregistruojami laikini bei savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai. Tai patvirtina, kad savininkai, neturėdami pagrindinių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę, nuosavybės teises gali įrodinėti pateikdami dokumentus, netiesioginiu būdu patvirtinančius nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus. Nutarimo 8 punktas pateikė baigtinį sąrašą dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į pastatus, statinius ir butus. Kaip jau minėta prieš tai, apeliantė pateikdama prašymą Palangos miesto valdybai pripažinti nuosavybės teisę į ginčo objektą, jo statybos dokumentų, patvirtinančių statybos teisėtumą, ir dokumentų, patvirtinančių, kad šiuos objektus statė apeliantė, nepateikė. Pagal Nutarimo 8.3. punktą, nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas yra vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai ir pažymėjimai. Pažymėtina, jog tokiuose sprendimuose, potvarkiuose ir pažymėjimuose turi būti duomenų, patvirtinančių nuosavybės teisę (LAT 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamame potvarkyje nebuvo jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog ginčo pastatas perduotas apeliantei nuosavybėn. Be to, remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, ginčijamu Palangos miesto valdybos potvarkiu negalėjo būti išreikšta valia perleisti valstybės nuosavybės teisę į ginčo pastatus apeliantei.

Apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino apeliantės pateiktų rašytinių įrodymų apie ginčo pastato statybų teisėtumą ir nepagrįstai pripažino, kad ginčo pastatas pastatytas neteisėtai. 1964 m. Civilinio kodekso 114 straipsnis numatė, kad pilietis, kuris statosi, pasistato arba perstato gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkinį pastatą ar įrenginį, neturėdamas reikiamo leidimo ar šiurkščiai pažeisdamas patvirtintą projektą, neturi teisės šiuo gyvenamuoju namu (arba jo dalimi), ūkiniu pastatu ar įrenginiu disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.). Toks gyvenamasis namas (arba jo dalis), ūkinis pastatas ar įrenginys rajono (miesto) Liaudies, deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu nugriaunamas paties savavališko statytojo ar jo sąskaita. Statybinės medžiagos, gautos, gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkinį pastatą ar įrenginį nugriovus, lieka statytojo nuosavybė. Pastatytas ar perstatytas arba iš esmės užbaigtas statyti ar perstatyti gyvenamasis namas (arba jo dalis) gali būti teismo sprendimu neatlygintinai paimtas ir perduotas į vietinės Liaudies, deputatų tarybos fondą. Taigi teisines pasekmes – nuosavybės teisės atsiradimą galėjo suponuoti tik teisėtai pastatytas statinys. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantė pateikdama prašymą Palangos miesto valdybai dėl pastato įregistravimo kartu su prašymu pateikė tik pastato planus (b. l. 16, 17), jokių kitų dokumentų, suteikiančių teisę statyti minėtus pastatus, apeliantė nepateikė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių duomenų nepakanka pripažinti ginčo pastato statybą teisėta.

Apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje nėra praleistas, teigė, kad tokia išvada iš esmės prieštarauja bylos medžiagai. Pagal CK 1.126 straipsnio 1 dalį reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, tačiau pagal minėto straipsnio 2 dalį teismas taiko senatį, jeigu to reikalauja ginčo šalis, o tokiu atveju pasibaigęs ieškinio senaties terminas yra pagrindas ieškinį atmesti, nepriklausomai nuo to ar asmens subjektinė teisė yra pažeista, nes pasibaigus senaties terminas asmuo praranda teisę į pažeistos subjektinės teisės gynimą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reguliavimas paaiškinamas tuo, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios spendžiama pagal tai, kada apie savo teisės pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, nepaisant to, kas kreipėsi į teismą teisminės gynybos: pats asmuo, kurio teisė pažeista, jo atstovas pagal pavedimą, įstatyminis atstovas (CPK 51, 54, 59 straipsniai), arba įstatymų nustatytais atvejais – asmenys viešajam interesui ginti (CPK 49, 50 straipsniai). Nagrinėjamu atveju ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, kurios interesai pažeisti, yra valstybė, kurios turtą be teisinio pagrindo įgijo atsakovas. Valstybės nuosavybės teisę įgyvendina, taip pat gina atitinkamos valstybės institucijos (CK 2.36 straipsnio 2 dalis). Teismai, spręsdami dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios ginčo atveju, turėjo nustatyti, kada valstybės nuosavybės teisę įgyvendinančiai institucijai turėjo ir galėjo tapti žinoma apie tai, kad valstybės turtas be pagrindo įgytas atsakovo, ir pagal tai spręsti – kada apie šį pažeidimą, reiškiantį viešojo intereso pažeidimą, turėjo ir galėjo sužinoti prokuroras. Nagrinėjamoje byloje dėl valstybės nuosavybės pažeistos teisės gynimo kreipėsi ne valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, o prokuroras, kaip asmuo, kuris įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gina ir pažeistas valstybės teises bei teisėtus interesus (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnio 1 dalis; Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis). Ieškovas, gindamas viešąjį interesą, pareiškė reikalavimą panaikinti administracinį aktą – 1994-05-12 Palangos miesto valdybos potvarkį, taigi ieškovas turėjo kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie galimai pažeistą teisę. Būtina įvertinti ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 205–230 psl.; 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10 - 27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 660/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Toks senaties termino eigos pradžios aiškinimas turi būti taikomas ir nagrinėjamu atveju, nes tam, kad prokuroras galėtų nuspręsti, pažeistas konkrečiu atveju viešasis interesas ar ne, yra pagrindas kreiptis dėl šio gynimo su ieškiniu į teismą ar ne, jam reikia surinkti pakankamai duomenų. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas pakankamai duomenų dėl ginčijamo akto gavo 2013-09-23 iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013-09-20 rašto. Minėtame rašte išdėstytos aplinkybės, paaiškėjusios šiai institucijai atlikus teritorijos ir pastato, esančių (duomenys neskelbtini), planavimo ir statybos darbų taip pat pastatų paskirties atitikimo teisės aktų reikalavimams patikrinimą, kurios buvo pakankamas pagrindas taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Kadangi ieškovas pareiškė ieškinį teisme atsakovėms 2013-10-28, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes teismo sprendime nepasisakė dėl atsakovės argumentų ir nevertino atsakovės pateiktų įrodymų. Atsižvelgdama į šį apeliantės argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje. Pagal minėtą straipsnį teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Atkreiptinas dėmesys, kad ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; ir kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis).

Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą.