- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2025-01-15
- Bylos Nr.
- 1A-16-953/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-13269-2023-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laisvydas Zederštremas, Nerijus Masiulis, Martynas Galvičius
- Nuteistasis
- S. N.
- Nukentėjusysis
- Z. B. K.
- Kaltinamasis
- S. N.
- Kategorijos
- 1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. N. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024-10-14 nuosprendžio, kuriuo S. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Nukentėjusiojo Z. B. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir nuspręsta iš S. N. priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos. Civilinis ieškinys dėl 2259,56 Eur turtinės žalos atlyginimo atmestas. Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš kaltinamojo S. N. priteista 1995,36 Eur turtinei žalai, padarytai Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui už nukentėjusiajam Z. B. K. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginti. Nuosprendžiu taip pat išspręsti kardomųjų priemonių, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, procesinių išlaidų klausimai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. S. N. nuteistas už tai, kad jis 2023-04-13, apie 10.46 val., viešoje vietoje, prie pėsčiųjų perėjos, esančios prie (duomenys neskelbtini) pastato Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje dėl asmeninės priežasties prie jo priėjusiam Z. B. K., kuris jo nepraleido per perėją, bei priėjęs sugriebė už paspirtuko rėmo ir tiesė ranką link jo, tyčia vieną kartą ranka sudavė į kairio skruosto sritį, bei B. Z. K. nuo smūgio atsilošus ir žengtelėjus atgal, jį ranka pastūmė į krūtinę, nuo ko B. Z. K. aukštielninkas krito ant asfaltuotos kelio važiuojamosios dalies ir galva trenkėsi į asfaltuotą kelio dangą, taip tyčia padarė nukentėjusiajam Z. B. K. galvos sumušimą, kuris pasireiškė žaizda pakaušio srityje, pakauškaulio ir kairiojo momenkaulio lūžiais, nusitęsusiais į kaukolės pamatą, galvos smegenų sumušimu su kraujo išsiliejimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje kaktinėje srityje, abipus kaktinėse srityse, kraujo išsiliejimais galvos smegenų audinyje dešinėje momeninėje srityje, kairiame pusrutulyje ties šoninio skilvelio kūnu, abipus kaktinėse srityse, kurie visumoje dėl kaukolės pamato lūžio kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu, ir taip tyčia smurtaudamas sunkiai sutrikdė Z. B. K. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. N. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024-10-14 nuosprendį ir jį išteisinti esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, civilinį ieškinį atmesti arba, teismui nusprendus, kad jis turėtų būti teisiamas, prašo veiką perkvalifikuoti į sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 137 straipsnio 1 dalį, taip pat atsižvelgti į visą įvykio situaciją, į nukentėjusiojo provokuojantį elgesį, į tai, kad nukentėjusysis pirmasis panaudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu, gailisi dėl įvykio, pergyvena ir skirti jam kuo švelnesnę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, bausmę.
2.1. Nurodo, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, nepadarė. Mano, jog teismas nepakankamai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir neatsižvelgė į jo ir kitų asmenų duotus paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių, rėmėsi ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis, dėl ko jis buvo nepagrįstai nuteistas.
2.2. Apeliantas skunde aptardamas įvykio dalyvių ir liudytojų parodymus, nurodo, kad iš byloje esančios medžiagos, vaizdo įrašo matyti, kad konflikto sprendimo būdą pasirinko būtent nukentėjusysis, o ne jis. S. N. besigindamas sužalojo Z. B. K., t. y. asmenį, kuris pats agresyviai priėjo, bandė sugriebti jį už krūtinės, trenkė jam. Nuteistasis trenkė ir stūmė nukentėjusįjį jau atremdamas kėsinimąsi tiesiogiai nukreiptą į jį patį. Tai, kad jis išvengė smūgio, lėmė jo paties veiksmai siekiant smūgio išvengti. Viskas įvyko staiga, akimirksniu, tiek smūgio išvengimas, tiek sudavimas, tiek stūmimas. Be to, kaip matyti, naudojama priemonė – ranka – buvo pasirinkti lygiareikšmė nukentėjusiojo Z. B. K. naudotai – rankai.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistojo S. N. apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo S. N. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė pateiktą apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024-10-14 nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
5. Nagrinėjamoje byloje nuteistasis apeliaciniu skundu prašo pripažinti jį veikus būtinosios ginties sąlygomis ir baudžiamąją bylą nutraukti, arba padarytą nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsio 1 dalyje perkvalifikuoti į BK 137 straipsnio 1 dalį bei skirti kuo švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl S. N. pripažinimo kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį
6. Skundžiamu nuosprendžiu S. N. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2023 m. balandžio 13 d., apie 10.46 val., viešoje vietoje, prie pėsčiųjų perėjos, esančios prie (duomenys neskelbtini) pastato Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje dėl asmeninės priežasties prie jo priėjusiam Z. B. K., kuris jo nepraleido per perėją, bei priėjęs sugriebė už paspirtuko rėmo ir tiesė ranką link jo, tyčia vieną kartą ranka sudavė į kairio skruosto sritį, bei B. Z. K. nuo smūgio atsilošus ir žengtelėjus atgal, jį ranka pastūmė į krūtinę, nuo ko B. Z. K. aukštielninkas krito ant asfaltuotos kelio važiuojamosios dalies ir galva trenkėsi į asfaltuotą kelio dangą, taip tyčia padarė nukentėjusiajam Z. B. K. galvos sumušimą, kuris pasireiškė žaizda pakaušio srityje, pakauškaulio ir kairiojo momenkaulio lūžiais, nusitęsusiais į kaukolės pamatą, galvos smegenų sumušimu su kraujo išsiliejimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje kaktinėje srityje, abipus kaktinėse srityse, kraujo išsiliejimais galvos smegenų audinyje dešinėje momeninėje srityje, kairiame pusrutulyje ties šoninio skilvelio kūnu, abipus kaktinėse srityse, kurie visumoje dėl kaukolės pamato lūžio kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu, ir taip tyčia smurtaudamas sunkiai sutrikdė Z. B. K. sveikatą. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, nuosprendyje išdėstytus įrodymus bei argumentus įrodymų vertinimu aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl S. N. pripažinimo kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį esminių trūkumų neturi. Priešingai nei nurodo apeliantas, jo veiksmai buvo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti bendrame nagrinėtinos situacijos kontekste. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas tyrė, analizavo ir vertino bylos įrodymų visetą (nukentėjusiojo parodymus, liudytojų parodymus, nuteistojo parodymus, vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, kitus rašytinius bylos duomenis), nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, patvirtinančias nuteistojo S. N. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.
7. Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Taigi sunkus sveikatos sutrikdymas, kaip ir bet kuris kitas sveikatos sutrikdymas, objektyviai gali pasireikšti ir žmogaus sužalojimu, tai yra žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimu dėl mechaninio, fizinio ar cheminio poveikio. Šiuo atveju svarbu nustatyti ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių.
8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta (to neginčija ir nuteistasis S. N.), kad byloje nagrinėjamo įvykio metu S. N. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo Z. B. K. sveikatą. Ikiteisminio tyrimo metu S. N. pripažino savo kaltę ir nurodė, kad kilus incidentui prie pėsčiųjų perėjos, esančios (duomenys neskelbtini), tarp (duomenys neskelbtini) pastatų, jis vieną kartą trenkė pagyvenusiam Opel vairuotojui, nuo ko šis griuvo aukštielninkas. Po smūgio jis iš įvykio vietos pasišalino, tačiau paskui sugrįžo, nes jo draugė pasakė, kad toje vietoje kažkas vyksta. (1 t., b.l. 168-171, 198-201) Teisminio nagrinėjimo metu S. N. kaltu prisipažino ir dalies, tačiau nurodė tas pačias įvykio faktines aplinkybes kaip ir ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistasis parodė, kad tą dieną važiuodamas paspirtuku sustojo prie perėjos ir priekiniu ratu išvažiavo į kelią. Išgirdo pypinant, todėl užrėkė ant to vairuotojo. Minėto automobilio vairuotojas pravažiavo, o jis nuvažiavo į kitą kelio pusę. Automobilio vairuotojas išlipo, paklausė jo „ar nori gauti per galvą“, o jis atsakė, kad nori. Tada tas vyras priėjo prie jo, bandė sugriebti už krūtinės, rūbų, bandė trenkti, tačiau jis atsilošė ir smūgis praėjo pro šalį. Jis tam vyrui trenkė ranka į veidą, trenkė ne specialiai, automatiškai, specialiai trenkti tikrai nenorėjo. Matė, kad netoli yra bortelis, nukentėjusysis žengė du žingsnius atgal ir nugriuvo, o jis pasiėmė paspirtuką ir nuvažiavo, nes išsigando. ( 2 t., b.l. 66-67) Nors viso proceso metu S. N. parodymai dėl byloje nagrinėjamo konflikto aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, tačiau nuteistasis tvirtina, kad jis gynėsi nuo nukentėjusiojo veiksmų, kai šis priėjęs viena ranka bandė jį sugriebti ir jam suduoti. Jis sudavė jam ranka automatiškai, specialiai trenkti tikrai nenorėjo. (3 t., b.l. 3-4)
9. Nors nuteistasis S. N. nurodė, kad jis nesiekė tyčia sužaloti nukentėjusįjį, tačiau tai, kad nuteistasis S. N. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo Z. B. K. sveikatą, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti ir įvertinti įrodymai.
10. Liudytoja J. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad paspirtukininkas pravažiavo per perėją, o jos vyras Z. B. K. sustojo, kai paspirtukininkas jau buvo kairėje pusėje ir nuėjo aiškintis. Pokalbis truko gal kelias sekundes, ką jie kalbėjo, ji negirdėjo, be to, nestebėjo jų, tačiau matė, kad paspirtukininkas jos vyrui sudavė smūgį. (1 t., b.l. 119-122, 2 t., b.l. 83-86)
11. Liudytoja N. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pilkos spalvos OPEL vairuotojas prieš pėsčiųjų perėją pypino su signalu paspirtukininkui, kuris norėjo per pėsčiųjų perėją pervažiuoti su paspirtuku, tačiau automobilio vairuotojas jam pypindamas ir išreikšdamas taip susirūpinimą neleido paspirtukui pravažiuoti. Kai minėtas automobilis pravažiavo pėsčiųjų perėją jis sustojo, o tada minėtas paspirtukininkas su savo paspirtuku per pėsčiųjų perėją pravažiavo. Išlipęs automobilio vairuotojas pradėjo žodžiu konfliktuoti su paspirtuko vairuotoju, kiek girdėjo prieš tai paspirtuko vairuotojas buvo necenzūriniais žodžiais pasakęs vieną žodį automobilio vairuotojui, dėl ko išlipęs automobilio vairuotojas paspirtukininkui pasiūlė šiam sutrenkti, o paspirtukininkas nieko nesakė, stovėjo. Tuomet automobilio vairuotojas perėjo gatvę palikdamas savo automobilį važiuojamojoje kelio dalyje ir atėjo prie paspirtukininko, kuris stovėjo šaligatvyje ir iš karto užsimojęs lyg ir sudavė smūgį į veido šoną paspirtuko vairuotojui, todėl šis iš karto trenkė atgal vienu smūgiu automobilio vairuotojui į veido sritį, dėl ko automobilio vairuotojas visu savo svoriu griuvo ant nugaros ir su galva trenkėsi į grindinį. Po įvykusio incidento paspirtuko vairuotojas iš įvykio vietos pasišalino. (1 t., b.l. 103-108) Teisminio posėdžio metu liudytoja patvirtino šiuos parodymus, nurodydama, kad matė nukentėjusiojo asmens mostą nuteistajam, tačiau ar jį palietė pasakyti negali, be to, mano, kad vairuotojas savo agresyvumu ir elgesiu išprovokavo nuteistąjį. (2 t., b.l. 96-97).
12. Liudytojas S. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad paspirtukininkas stovėjo prie perėjos, o automobilis sustojo už perėjos. Vėliau nusisisukęs ir vėl atsisukęs pamatė paspirtukininką stovintį jau kitoje kelio pusėje ant šaligatvio, o vairuotoją lipant iš automobilio. Vairuotojas greitu žingsniu ėjo link paspirtukininko ir priėjęs prie paspirtukininko abiem rankom bandė suimti jam už rūbų ties krūtine, bet papirtukininkas išvengė suėmimo, jam taip atrodė, kad jis vairuotoją atstūmė nuo savęs, dėl ko vairuotojas iš karto krito atbulas ant nugaros visu ūgiu ant kelio važiuojamosios dalies (1 t., b.l. 130-133). Tas pačias aplinkybes liudytojas patvirtino ir pirmos instacijos teismo posėdžio metu (2 t., b.l. 97-98).
13. Liudytoja V. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad važiuojant automobiliu pamatė visu ūgiu griūnantį žmogų, o pažiūrėjus į šaligatvį, ten pamatė juodai apsirengusį vaikinuką, kuris pagriebė paspirtuką ir labai gretai nulėkė. (1 t., b.l. 125-128, 2t., b.l. 98)
14. Be to, minėtų liudytojų parodymus patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas Nr. 11K-114 (24) iš kurio matyti, kad 380-505 kadruose subjektas Nr. 1, įvardijamas kaip Z. B. K., išlipęs iš automobilio, eina per važiuojamąją gatvės dalį link ant šaligatvio stovinčio subjekto Nr. 2, įvardijamo kaip S. N.; 506-530 kadruose matyti, kaip subjektas Nr. 1, ištiesęs vieną ranką, žengia link subjekto Nr. 2, ir, tikėtina, sugriebia už jo laikomo paspirtuko, kitą ranką ištiesia link subjekto Nr. 2 krūtinės srities ir atlieka nenustatytus veiksmus; 531-540 kadruose subjekto Nr. 2 viena ranka smūgiuoja ant šaligatvio stovinčiam subjektui Nr. 1 į galvos sritį; 541-565 kadruose subjektas Nr. 1 pakelia abi rankas į viršų, viršutinė kūno dalis atsilošia ir žengdamas atapustas, jis atsistoja ant šaligatvio krašto, tuo pat metu subjektas Nr. 2 ranka, tikėtina, kad stumteli subjektą Nr. 1 į krūtinės sritį ir pastarasis aukštielninkas nukrenta ant kelio važiuojamosios dalies (2 t., b. l. 108-110, 111).
15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo S. N. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog liudytojai J. K., N. D., S. N., V. J. galėjo apkalbėti nuteistąjį S. N., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus, be to, minėti liudytojai parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų ar paaiškinimų davimą.
16. Kaip jau minėta, viso proceso metu ir apeliaciniame skunde nuteistasis S. N. teigia, kad smūgį sudavė nukentėjusiajam, siekdamas apsiginti, nes nukentėjusysis sugriebė jam už krūtinės, rūbų ir bandė suduoti.
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-313/2012, 2K-P-135-648/2016, 2K-64-696/2017).
18. Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad pagal byloje teismo nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad S. N. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių.
19. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra ginčo, kad nuteistajam paspirtuku pravažiavus per perėją ir sustojus, nukentėjusysis pravažiavęs perėją, sustabdė automobilį, išlipo iš jo ir nuėjo prie nuteistojo. Iš vaizdo įrašo bei ekspertizės akto matyti, kad nukentėjusysis ištiesęs vieną ranką, žengia link nuteistojo ir sugriebią už jo laikomo paspirtuko, kitą ranką ištiesia link nuteistojo, tačiau iš įrašo nematyti, kad tai būtų smūgis, nes nėra užsimojama. Tuo tarpu nuteistasis viena ranka smūgiuoja ant šaligatvio stovinčiam nukentėjusiajam į galvos sritį. Nukentėjusysis pakelia abi rankas į viršų, viršutinė kūno dalis atsilošia ir žengdamas atatupstas, jis atsistoja ant šaligatvio krašto, o tuo pat metu nuteistasis ranka, stumteli nukentėjusįjį į krūtinės sritį ir pastarasis aukštielninkas nukrenta ant kelio važiuojamosios dalies. Iš šių nukentėjusiojo veiksmų matyti, kad nukentėjusysis neatliko jokių neteisėtų fizinių veiksmų, nukreiptų į nuteistojo sveikatą ar gyvybę, nėra nustatyta, kad nukentėjusysis būtų panaudojęs ar kėsinęsis panaudoti tokio pobūdžio veiksmus, dėl kurių nuteistasis būtų turėjęs teisę gintis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo, realaus bei akivaizdaus kėsinimosi, be to, po nuteistojo suduoto smūgio nukentėjusysis atsilošė atgal, tačiau nuteistasis nenutraukė savo veiksmų ir pastūmė nukentėjusįjį ties krūtinės dalimi, ko pasekoje nukentėjusysis nukrito aukštielninkas ant asfaltuotos kelio važiuojamosios dalies ir galva trenkėsi į asfaltuotą kelio dangą. Visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistajam S. N. nebuvo kilusi jokia reali ir akivaizdi grėsmė ir gintis jam nebuvo nuo ko, todėl jo veiksmus vertinti kaip būtinosios ginties situaciją teismui nebuvo jokio pagrindo. Nesant būtinosios ginties situacijos, nuteistojo smūgio sudavimas į galvos sritį nukentėjusiajam bei jo pastūmimas negali būti vertinamas ir būtinosios ginties ribų peržengimu.
20. Nuteistojo S. N. teigimu, nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 137 straipsnio 1 dalį kaip padaryta dėl neatsargumo. Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnis) gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas numato įvairių padarinių galimybę – nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties, taigi atsako už faktiškai atsiradusius padarinius. BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas veikiant neatsargia kaltės forma. BK 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). BK 16 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti įvertinami nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys ne tik iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu, bet ir jam pasibaigus. Taigi, tik išsamus padarytos veikos sudėties subjektyviojo požymio – kaltės – turinio ištyrimas ir tuo remiantis kaltės formos nustatymas leidžia tinkamai kvalifikuoti jo veiką. Atribojant tyčines ir neatsargias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti vadovaujamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir po jo padarymo bei kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224/2009).
21. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nepasitvirtino nuteistojo keliama versija apie gynybinio pobūdžio smūgį nukentėjusiajam. Buvo nustatyta, kad nuteistasis sudavė smūgį ranka nukentėjusiajam į veido sritį ir jį pastūmus į krūtinę, nuo ko nukentėjusysis aukštielninkas krito ant asfaltuotos kelio važiuojamosios dalies. Po šių veiksmų nuteistasis pasišalino iš įvykio vietos, nukentėjusiojo būkle nesirūpino, nors matė, kad pastarasis nukrito ant įvykio vietoje buvusio asfaltuoto grindinio. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog veiksmus prieš nukentėjusįjį nuteistasis atliko veikdamas netiesiogine tyčia, t.y. S. N. nors ir nesiekė bei nenorėjo sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Ištirti įrodymai nekelia abejonių dėl to, kad nukentėjusiajam nustatytas sveikatos sutrikdymas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su nuteistojo veiksmais – smūgiu nukentėjusiajam į galvą bei pastūmimu, kad būtent dėl šio smūgio bei pastūmimo nukentėjusysis neišlaikė pusiausvyros ir nukrito ant žemės, po ko patyrė jau minėtus sužalojimus. Dėl išdėstytų motyvų nuteistojo S. N. veiksmai suduodant nukentėjusiajam smūgį į galvos sritį bei jį pastumiant, ko pasekoje nukentėjusysis krito, galva atsitrenkė į asfaltuotą kelio važiuojamąją dalį ir patyrė sunkų kūno sužalojimą, pagrįstai įvertinti kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, o jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 1 d., todėl minėtos nusikalstamos veikos perkvalifikuoti į LR BK 137 str. 1 d. nėra teisinio pagrindo.
Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės
22. Nors nuteistasis S. N. apeliaciniame skunde nėra nurodęs aplinkybių dėl nepripažintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau analizuojant asmens parodymus matyti, kad jis nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes pripažino, be to, pirmos instancijos teismas, vertindamas nuteistojo parodymus, sprendė, jog nuteistasis kaltę pripažino visiškai, smūgio sudavimą pripažino ir pastūmimo momento neneigė, nors nurodė, kad jo neprisimena, be to, paskutinio žodžio metu nurodė, kad gailisi dėl savo veiksmų.
23. Teisėjų kolegija pažymi, jog prisipažinimas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme – tai situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372-697/2017, 2K-132-976/2023). Prisipažinimas nereiškia, jog kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi, – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės; taip pat kaltinamasis neturi visiškai sutikti su jo veikos teisiniu vertinimu, kuris pateiktas kaltinime (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020, 2K-132-976/2023).
24. Kaip jau minėta, S. N. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme visas faktines nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 135 str. 1 d. aplinkybes pripažino, o apeliaciniame skundė kėlė būtinosios ginties bei nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 135 str. 1 d. perkvalifikavimo į LR BK 137 str. 1 d. klausimus.
25. Taigi, konstatuotina, jog S. N. viso proceso metu davė nuoširdžius parodymus apie jam inkriminuotą veiką, savo parodymais patvirtino BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pripažino nustatytus faktus. Nuteistojo nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos veikos reiškėsi kritišku savo atliktų veiksmų vertinimu, gailėjimusi.
26. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, ištaiso pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą, susijusią su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu (nepripažinus BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės S. N. atsakomybę lengvinančia) (BPK 328 straipsnio 1 punktas) –S. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįsta tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, numatytą LR BK 135 str. 1 d., ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas.
Dėl bausmės
27. Apeliaciniame skunde nuteistojo S. N. reiškiamas prašymas skirti jam kuo švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
28. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-118/2011, 2K-369-942/2015, 2K-122-976/2021 ir kt.).
29. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).
30. LR BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas iki dešimties metų.
31. Neginčytina, kad nuteistojo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas yra pavojinga nusikalstama veika, tačiau pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo konkrečiu atveju tik izoliavus nuteistąjį nuo visuomenės bus įgyvendinta bausmės paskirtis, nevisiškai atitinka bylos faktinius duomenis. Tokia teismo išvada padaryta nepakankamai įvertinus šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo S. N. paskirta bausmė, kurios dydis nors ir yra artimas minimumui, padėtų įgyventi iš esmės tik vienintelį tikslą – nubaudimą. Tuo tarpu BK 41 straipsnis be kitų bausmės tikslų (bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo) išskiria ir teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius ar labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su bausmės individualizavimu, kuris glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Skirti švelnesnę negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę yra galimybė taikant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
32. Šiuo atveju nuteistasis neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų formalių sąlygų, kadangi nors nuteistasis ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, gailisi dėl jos padarymo, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, pats savo noru atvyko į įvykio vietą, tačiau asmuo nėra atlyginęs padarytos turtinės žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui už nukentėjusiajam Z. B. K. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, be to, byloje nėra duomenų, kad kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas.
33. Be to, pagal LR BK 75 str. 3 d. asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Ši įstatymo nuostata negali būti taikoma, kadangi šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio redakcija nenumato galimybės atidėti bausmės vykdymą už sunkų nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, t. y. šiuo atveju nėra net formalaus pagrindo spręsti dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistojo atžvilgiu.
34. Esant šioms aplinkybėms svarstytina galimybė švelnesnę negu sankcijoje numatytą bausmę skirti taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
35. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas S. N. skirtiną bausmę, įvertino tai, jog padaryta nusikalstama veika priskiriama tyčinių sunkių nusikaltimų kategorijai, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį - nukentėjusiajam sveikata buvo sutrikdyta sunkiai, nukentėjusysis gydėsi ligoninėje, jam buvo skirta reabilitacija, į kaltės formą ir rūšį – nusikaltimas padaryta netiesiogine tyčia, į motyvus ir tikslus – nuteistojo spontaniška reakcija į nukentėjusiojo netinkamą elgesį, į kaltinamojo asmenybę – asmuo neteistas, administracine tvarka baustas įspėjimu (1 t., b. l. 142-145, 2 t., b. l. 148), dirba.
36. Tačiau be šių pirmos instancijos nurodytų bausmės skyrimo motyvų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, savo parodymų nekeitė ir pirmos instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, be to, iš kart po įvykio nors ir pasišalino iš įvykio vietos, tačiau gavęs pranešimą iš draugės iš karto atvyko į įvykio vietą, todėl policijos pareigūnams nereikėjo ieškoti įvykio kaltininko. Be to, nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys. Be to, nuteistasis S. N. pripažino civilinius ieškinius, būtų juos atlyginęs dalimis, tačiau nukentėjusysis nesutiko. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad nuteistasis kartu su sugyventine išlaiko mažametį vaiką, yra dirbantis. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemta nukentėjusiojo provokuojančiu elgesiu, be to, nuteistasis sudavęs smūgį nukentėjujusiajam ir jį pastūmęs, neatliko daugiau jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu.
38. Aptarti duomenys neleidžia daryti išvados, kad nuteistasis linkęs nesilaikyti įstatymų reikalavimų ir nusikalsti, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro elgesio taisyklių, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis nesilaikys įstatymų ar darys naujas nusikalstamas veikas. Realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas šiuo atveju pakenktų nuteistojo socialiniams ryšiams, jo išlaikomo mažamečio vaiko interesams, nuteistasis praras darbą, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju pasiektų tik vieną iš BK 41 straipsnyje numatytų tikslų – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.
39. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo asmenybę, nusikalstamos veikos pavojingumą, dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes, daro išvadą, kad BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl yra BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas pagrindas nuteistajam paskirti švelnesnę bausmę.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti S. N. paskyrus laisvės apribojimo bausmę (BK 48 straipsnis), nustatant 2 (dviejų) metų šios bausmės terminą bei nustatant įpareigojimus – dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą, o jį praradus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
41. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.
42. Šiaulių apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartimi nuteistajam S. N. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas A. K. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. gruodžio 6 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimo Nr. 364 14.1.3. punktu, prašoma valstybės naudai priteisti 141,67 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už S. N. teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
43. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo S. N. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nuteistojo S. N. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir skundžiamą nuosprendį nuteistojo S. N. atžvilgiu pakeitė. Pažymėtina ir tai, kad gynėjas nuteistajam buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais.
44. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo S. N. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jo atžvilgiu skundžiamas nuosprendis keičiamas, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, be to, pirmos instancijos teisme nagrinėjant bylą nuteistajam buvo teikta antrinė teisinė pagalba ir asmuo buvo atleistas bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už S. N. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais
nusprendžia:
nuteistojo S. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. spalio 14 d. nuosprendį pakeisti:
S. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria S. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams.
S. N. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti laisvės apribojimo bausmę 2 (dvejiems) metams įpareigojant bausmės laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą, o jį praradus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
S. N. išaiškinti, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 20 str. 1 d. Nuteistieji, kuriems paskirta laisvės apribojimo bausmė, privalo: 1) atvykti į Probacijos tarnybą per tris darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, įsiteisėjimo arba Probacijos tarnybos šaukimo gavimo dienos; 2) laikytis nustatytų draudimų, vykdyti paskirtas baudžiamojo poveikio priemones arba auklėjamojo poveikio priemones ir (ar) įpareigojimus, informuoti Probacijos tarnybą apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus; 3) pranešti Probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų; 4) intensyvios priežiūros metu dėvėti elektroninio stebėjimo įtaisą ir laikytis intensyvios priežiūros sąlygų, pranešti Probacijos tarnybai apie šio įtaiso praradimą ar pastebėtą gedimą.
S. N. išaiškinti, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 7 dalį, laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti intensyvią priežiūrą, paskirtas baudžiamojo poveikio priemones, auklėjamojo poveikio priemones, įpareigojimus ir (ar) draudimus kitomis šio kodekso IX skyriuje numatytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis arba XI skyriuje numatytomis auklėjamojo poveikio priemonėmis, kai laisvės apribojimo bausmė paskirta nepilnamečiui, įpareigojimais, draudimais, paskirti papildomų šio kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių arba XI skyriuje numatytų auklėjamojo poveikio priemonių, kai laisvės apribojimo bausmė paskirta nepilnamečiui, ir (ar) šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą, jeigu tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui.
S. N. išaiškinti, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 8 dalį, jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti šio kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių arba XI skyriuje numatytų auklėjamojo poveikio priemonių, kai laisvės apribojimo bausmė paskirta nepilnamečiui, ir (ar) šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu. Laisvės apribojimo bausmė keičiama areštu pagal šio kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.“
Iš nuteistojo S. N. neišieškoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 141,67 Eur išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.