- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-15
- Bylos Nr.
- e2A-2491-643/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08212-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Ieškovas
- daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Ąžuolų terasos“
- Atsakovas
- K. Š.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Ąžuolų terasos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-12667-1169/2022, pagal ieškovės daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Ąžuolų terasos“ ieškinį atsakovei K. Š. dėl nuostolių priteisimo. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „If P&C Insurance“ AS, veikiantis per Lietuvos „If P&C Insurance” AS filialą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrija (toliau – DGNSB) ,,Ąžuolų terasos“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės K. Š. 145,49 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė ieškinį prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
2. Ieškovė paaiškino, kad 2021 m. gruodžio 25 d. atsakovė sukėlė eismo įvykį – vairuodama automobilį „Volkswagen T-Roc“ įsirėžė į ieškovei priklausančius (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio namo garažo vartus ir juos apgadino. Eismo įvykį, savo kaltę dėl jo sukėlimo bei jo metu sukeltą žalą (garažo vartų apgadinimus) atsakovė pripažino, šalys pasirašė eismo įvykio deklaraciją. Sugadintų vartų dalių pakeitimas naujomis ir remonto darbai ieškovei kainavo 1 490,72 Eur, dalį šių išlaidų atlygino atsakovės, kaip transporto priemonės valdytojos, civilinės atsakomybės privalomasis draudimas „If P&C Insurance“ AS, išmokėdamas ieškovei 1 345,23 Eur dydžio išmoką. Atitinkamai liko nepadengtas 145,49 Eur skirtumas tarp eismo įvykio metu ieškovei padarytos žalos ir draudimo išmokėtos išmokos. Pažymėjo, kad šiuo atveju egzistuoja visos atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl atsakovė, kaip apdraustas asmuo, atsakingas už žalos padarymą, privalo atlyginti aptariamą 145,49 Eur skirtumą tarp žalos ir draudimo išmokos pagal CK 6.254 straipsnio 2 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. balandžio 7 d. preliminariu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino.
Atsiliepimas
4. Atsakovė dėl 2022 m. balandžio 7 d. preliminaraus sprendimo pateikė prieštaravimus, kuriais prašė ieškovės ieškinį atmesti.
5. Atsakovė paaiškino, kad eismo įvykio metu padarytą žalą ieškovei atlygino „If P&C Insurance“ AS filialas pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, kurios nustato skaičiuojamą nusidėvėjimą. Apskaičiuodamas padarytos žalos dydį „If P&C Insurance“ AS filialas, atsižvelgdamas į tai, kad sugadinto turto remontas buvo atliktas prieš daugiau nei 3 metus, pritaikė turto nusidėvėjimo normą (145,49 Eur) bei nustatė atlygintinos žalos dydį. Nusidėvėjimo procentas įvertintas pagal UAB „Sistela“ išleistus Statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvus, vertinant plastikinių durų kasmetinį vertės mažinimo procentą (4 proc.).
6. Atsakovės nuomone, ieškovė netinkamai interpretuoja CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną visiško nuostolių atlyginimo principą ir klaidiną teismą, ignoruodama aplinkybę, jog apgadinti vartai įvykio metu nebuvo nauji. Paaiškino, kad atlyginant žalą ir atstatant vartų padėtį, buvusią iki eismo įvykio, naujai pakeistoms vartų komplektuojančioms dalims pagrįstai buvo taikomas nusidėvėjimas. Priešingu atveju, ieškovės vartai būtų ne tik atstatyti į padėtį, buvusią iki eismo įvykio, bet jų būklė būtų pagerinta (nepagrįstai praturtėta) atsakovės sąskaita (t. y. 3 metų senumo vartai būtų pakeisti visiškai naujais, ypač įvertinus aplinkybę, jog vartai kasdien po keliasdešimt kartų naudojami trijų daugiabučių namų gyventojų ir akivaizdžiai dėvisi.
Šalies argumentai
7. Ieškovė pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, jog ieškovei sukeltų nuostolių suma apskritai nėra ginčijama, todėl atsakovė privalo juos atlyginti visiškai: atsakovės draudikui atlyginus tik dalį šių nuostolių, likusią jų dalį (145,49 Eur) privalo asmeniškai atlyginti pati atsakovė, kadangi tą nustato CK 6.254 straipsnio 2 dalis. Pažymėjo, kad atsakovė nepagrįstai tapatina savo deliktinę civilinę atsakomybę su sutartiniais draudimo santykiais, kurių šalimis yra tik atsakovė ir jos draudikas, atsakovės teiginiai, esą ji neturi atlyginti daugiau nuostolių, nei atlygino jos draudikas, yra nepagrįsti ir nelogiški.
8. Paaiškino, kad nėra pagrindo mažinti (riboti) atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės apimtį, remiantis atsakovės draudiko pritaikyta išskaita, nes šią išskaitą draudikas pritaikė pagal draudimo sutartį, kuri yra sudaryta tik tarp atsakovės ir jos draudimo bendrovės, ieškovė nėra šios draudimo sutarties šalimi, atsakovės civilinė atsakomybė prieš ieškovę kyla ne pagal sutartį, o pagal įstatymą, kuris nenustato jokių išskaitų taikymo.
9. Taip pat nurodė, kad 145,49 Eur skirtumas tarp atsakovės ieškovei sukeltų nuostolių ir atsakovės draudiko išmokos nėra joks nepagrįstas praturtėjimas, kadangi ieškovei sukelti nuostoliai yra atsakovės sugadinto turto – garažo vartų – remonto išlaidos, o garažo vartų remontas, pakeičiant ieškovės sugadintas garažo vartų dalis į naujas, t. y. veikiančias, nėra laikytinas kitų, geresnių garažo vartų įsigijimu, arba iki eismo įvykio buvusių garažo vartų pagerinimu. Pažymėjo, kad 1 490,72 Eur išlaidos ieškovės buvo patirtos atstatant garažo vartų veikimą į tokį, koks buvo prieš atsakovės sukeltą eismo įvykį.
Atsiliepimas
10. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „If P&C Insurance” AS, veikiantis per Lietuvos „If P&C Insurance” AS filialą, atsiliepime į ieškovės ieškinį prašė ieškovės ieškinį atmesti.
11. Trečiasis asmuo nurodė, kad 2021 m. liepos 7 d. atsakovė ir „If P&C Insurance „AS filialas sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl automobilio „VW T-ROC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinės atsakomybės.
12. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį civilinės atsakomybės draudimas apibrėžiamas kaip asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje. Nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo, kas reiškia, jog trečiojo asmens ieškovei mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos atsakovė privalo atlyginti ieškovei už padarytą žalą, dydžio.
13. Trečiasis asmuo taip pat paaiškino, kad draudikas įvertino ieškovės pateiktą vartų defektinį aktą ir nuo 1 212,42 Eur medžiagų įsigijimo kainos minusavo 12 proc. medžiagų nusidėvėjimą, kuris sudaro 145,49 Eur, ir 2022 m. sausio 6 d. ieškovei išmokėjo 1 345,23 Eur draudimo išmoką. Pažymėjo, kad ieškovė garažo vartų nusidėvėjimo ir pritaikyto nusidėvėjimo procento neginčijo.
14. Trečiojo asmens nuomone, žalos atlyginimu turi būti siekiama grąžinti ją patyrusį asmenį į iki pažeidimo buvusią padėtį, kadangi eismo įvykio metu apgadinti garažo vartai nebuvo nauji, prieš daugiau nei 3 metus buvo apgadinti kito eismo įvykio metu bei remontuoti, „If P&C Insurance“ AS filialas, vertindamas ieškovės patirtą žalą, pagrįstai naujoms vartų keičiamoms dalims pritaikė nusidėvėjimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. liepos 18 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. preliminarų sprendimą, ieškovės daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Ąžuolų terasos“ ieškinį atmetė.
16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodomas žalos, patirtos dėl atsakovės sukelto eismo įvykio dydis, neviršija TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų, todėl padarė išvadą, jog ieškovė, jos nuomone, nepagrįstai neatlygintos žalos dalies atlyginimo turi reikalauti iš atsakovės draudiko, o ne tiesiogiai iš pačios atsakovės, ir sprendė, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui.
17. Teismas nurodė, kad netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui, todėl ieškovei teismo posėdžio metu pasiūlė atsakovu į bylą įtraukti „If P&C Insurance” AS, veikiantį per Lietuvos „If P&C Insurance” AS filialą, tačiau ieškovės atstovas (advokatas) su tokiu pasiūlymu ne tik nesutiko, bet ir apskritai prašė „If P&C Insurance” AS, veikiantį per Lietuvos „If P&C Insurance” AS filialą, pašalinti iš trečiųjų asmenų.
18. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog aplinkybė, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, t. y. asmeniui, kuris negali atsakyti pagal ieškinį, sudaro pagrindą ieškinį, pareikštą tokiam asmeniui, atmesti.
III. Apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
19. Ieškovė daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Ąžuolų terasos“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 18 d. galutinį sprendimą civilinėje byloje ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį pareikštą atsakovei patenkinti pilna apimtimi.
Atsiliepimas
20. Paaiškina, kad atsakovė yra tinkamas subjektas atsakyti pagal ieškinio reikalavimą, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nes netinkamai interpretavo kasacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016, kurioje kasacinio teismo pateikti išaiškinimai kaip tik suponuoja išvadą, kad yra teisinis pagrindas skirtumo tarp žalos ir draudimo išmokos reikalauti tiesiogiai iš apdraustojo asmens, atsakingo už žalą, nes jo santykis su nukentėjusiuoju yra deliktinis, tuo tarpu draudikas tokio santykio su nukentėjusiuoju neturi – draudikas turi tik sutartinį santykį su apdraustuoju kaltininku.
21. Pažymi, kad TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje yra tiesiogiai įtvirtinta nukentėjusiojo asmens (ieškovės) teisė pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pačiam kaltininkui (atsakovei), o ne jo draudikui, taip pat, CK 6.254 straipsnio 2 dalyje yra tiesiogiai įtvirtinta subsidiari kaltininko (atsakovės) atsakomybė prieš nukentėjusįjį (ieškovę) tiek, kiek žalos neatlygina kaltininko (atsakovės) civilinės atsakomybės draudimas.
22. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė remdamasis vien tariamu atsakovės – kaip subjekto į kurį nukreiptas ieškinio reikalavimas – netinkamumu, tačiau nepasisakydamas dėl paties ieškinio reikalavimo (jo esmės). Jos nuomone, byloje tarp šalių apskritai nebuvo ginčo dėl atsakovo tinkamumo ar netinkamumo – nei atsakovė, nei draudikas byloje nekvestionavo jokių su tuo susijusių aplinkybių.
Šalies argumentai
23. Ieškovė paaiškina, kad ieškinio reikalavimas yra suformuluotas būtent kaip reikalavimas atsakovei taikyti deliktinę civilinę atsakomybę, jo pagrįstumą patvirtina kasacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 pateikti išaiškinimai bei CK 6.254 straipsnio 2 dalis, tiesiogiai įtvirtinanti subsidiarią atsakovės atsakomybę prieš ieškovę tiek, kiek nėra padengiama draudimo išmoka.
24. Taip pat pabrėžia, kad nėra jokio pagrindo laikyti ieškinio sumos nepagrįstu praturtėjimu, nes garažo vartų detalės, kurias atsakovė sugadino eismo įvykio metu, buvo ne šiaip sau apgadintos, o sugadintos nepataisomai, jas reikėjo keisti naujomis, o jų keitimas naujomis pats savaime nėra tolygus kitų, geresnių vartų įsigijimui, arba iki eismo įvykio buvusių garažo vartų pagerinimu. Be kita ko, atsakovė nepateikė įrodymų, jog garažo vartų remontas ne atstatė buvusį jų veikimą, o jį pagerino, draudikas atlikdamas išskaitą dėl nusidėvėjimo ją pritaikė automatiniu būdu, neatlikdamas jokios garažo vartų apžiūros ar vertinimo. Taip pat nurodo, kad nepataisomai sugadintų garažo vartų detalių pakeitimas naujomis yra savaime suprantamas ir logiškas, nes priešingu atveju ieškovė, siekdama būti atstatyta į padėtį, buvusią iki žalos jam padarymo bei kartu nepatirti jokio nuostolio, turėtų detales keisti ne naujomis, o kažkokiu būdu domėtis ir ieškoti tokių pačių dėvėtų ar 3 metų senumo detalių.
Atsiliepimas
25. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „If P&C Insurance“ AS, veikiantis per Lietuvos „If P&C Insurance“ AS filialą pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
26. Paaiškina, kad pagal TPVCAPDĮ 13 straipsnio 2 dalį, jei atsakingam draudikui ar biurui išmokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų likusią žalos dalį, kas reiškia, jog kaltininkas žalą atlygina tik tuo atveju, kai žala viršija draudimo sumas. Pažymi, jog ieškiniu prašoma iš atsakovės priteisti 145,49 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau ieškovės nurodomas žalos, patirtos dėl atsakovės sukelto eismo įvykio dydis, neviršija TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų, todėl atsakovei neatsiranda prievolė atlyginti padarytą žalą.
27. Taip pat pažymi, jog draudikas įvertino ieškovės pateiktą vartų defektinį aktą ir nuo 1 212,42 Eur medžiagų įsigijimo kainos minusavo 12 proc. medžiagų nusidėvėjimą, kuris sudaro 145,49 Eur, ir 2022 m. sausio 6 d. ieškovei išmokėjo 1 345,23 Eur draudimo išmoką. Paaiškina, kad vartų keičiamų dalių nusidėvėjimą draudikas apskaičiavo pagal Statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvus (SVN), kurie patvirtina, kad plastikinių durų vidutinė naudojimo trukmė yra 25 metai, taigi kasmet vertė mažėja 4 procentais, o kadangi paskutinį kartą prieš šį ginčo įvykį vartų remontas buvo atliktas 2018 m. gegužės 29 d., taigi įvykio metu (2021 m. gruodžio 25 d.) garažo vartų keičiamų dalių vertė buvo sumažėjusi 12 procentų, kas atitinka 145,49 Eur. Be kita ko, apeliantė neginčijo UAB „Sistela“ Statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvų pagrindu apskaičiuoto vartų dalių nusidėvėjimo, jokių įrodymų draudiko apskaičiuotam vartų dalių nusidėvėjimui paneigti į bylą neteikė.
28. Nurodo, kad atlyginant keičiamų dalių vertę netaikant nusidėvėjimo, eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų, nes vietoj naudotos detalės vertės jam būtų kompensuojama naujos detalės vertė, tokiu būdu nukentėjęs asmuo gautų daugiau, nei patyrė žalos, o tai prieštarautų visiško nuostolių atlyginimo principui.
29. Atsakovė K. Š. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
30. Paaiškina, kad apskaičiuojant padarytos žalos dydį „If P&C Insurance“ AS filialas, atsižvelgdamas į tai, kad sugadinto turto remontas buvo atliktas prieš daugiau nei 3 metus, t. y. 2018 m. gegužės 29 d., pritaikė turto nusidėvėjimo normą bei nustatė atlygintinos žalos dydį: nuostolio suma pagal gautą remonto sąmatą 1 490,72 Eur su PVM (medžiagos 1 212,42 Eur); medžiagoms taikomas 12 proc. nusidėvėjimas, t. y. 145,49 Eur (metinis 4 proc., remontas 2018, t. y. 3 metai). Taip pat paaiškina, kad nusidėvėjimo procentas įvertintas pagal LR aplinkos ministerijos atestuotą įmonę UAB „Sistela“ išleistus Statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvus vertinant plastikinių durų kasmetinį vertės mažinimo procentą (4 procentai).
31. Nurodo, kad ieškovė netinkamai interpretuoja LR CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną visiško nuostolių atlyginimo principą ir klaidiną teismą, ignoruodama aplinkybę, jog apgadinti vartai įvykio metu nebuvo nauji. Pažymi, kad atlyginant žalą ir atstatant vartų padėtį, buvusią iki eismo įvykio, naujai pakeistoms vartų komplektuojančioms dalims pagrįstai buvo taikomas nusidėvėjimas, priešingu atveju, ieškovės vartai būtų ne tik kad atstatyti į padėtį, buvusią iki eismo įvykio, bet jų būklė būtų pagerinta (nepagrįstai praturtėta) atsakovės sąskaita (t. y. 3 metų senumo vartai būtų pakeisti visiškai naujais, ypač įvertinus aplinkybę, jog vartai kasdien po keliasdešimt kartų naudojami trijų daugiabučių namų gyventojų ir akivaizdžiai dėvisi).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
33. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
34. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
35. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. preliminarus sprendimas ir atmestas ieškovės daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Ąžuolų terasos“ ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.
36. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2021 m. gruodžio 25 d. eismo įvykio metu atsakovė, vairuodama automobilį „Volkswagen T-Roc“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsirėžė į ieškovei priklausančius (duomenys neskelbtini), esančio daugiabučio namo garažo vartus ir juos apgadino. 2021 m. gruodžio 29 d. buvo atlikta apgadintų garažo vartų apžiūra, kurios metu nustatyta, jog eismo įvykio metu nepataisomai sugadinti garažo vartų važiuoklės komponentai ir kitos komplektuojančios dalys, o esant tokiems pažeidimams, garažo vartus eksploatuoti draudžiama. Taip pat nustatyta, kad už garažo vartų remontą, įskaitant detales, ieškovė UAB „Vartonas“ sumokėjo 1 490,72 Eur.
37. Taip pat nustatyta, kad atsakovė 2021 m. liepos 7 d. su „If P&C Insurance“ AS filialu buvo sudariusi įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl automobilio „VW T-ROC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinės atsakomybės. Atsakovės draudikas už eismo įvykio metu ieškovės patirtą žalą išmokėjo ne visą ieškovės už garažo vartų remontą sumokėtą 1 490,72 Eur sumą, o 1 345,23 Eur išmoką, nes skaičiuodamas draudimo išmokos dydį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių nuostatomis, keičiamoms vartų detalėms pritaikė nusidėvėjimą.
38. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovės ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, todėl panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. preliminarų sprendimą, o ieškovės ieškinį atmetė. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų.
39. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog atsakovė yra tinkamas subjektas atsakyti pagal ieškinio reikalavimą, jos nuomone, egzistuoja teisinis pagrindas skirtumo tarp žalos ir draudimo išmokos reikalauti tiesiogiai iš apdraustojo asmens, atsakingo už žalą, nes jo santykis su nukentėjusiuoju yra deliktinis, tuo tarpu draudikas tokio santykio su nukentėjusiuoju neturi. Pažymi ir tai, kad TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje yra tiesiogiai įtvirtinta nukentėjusiojo asmens (ieškovės) teisė pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pačiam kaltininkui (atsakovei), o ne jo draudikui, taip pat, CK 6.254 straipsnio 2 dalyje yra tiesiogiai įtvirtinta subsidiari kaltininko (atsakovės) atsakomybė prieš nukentėjusįjį (ieškovę) tiek, kiek žalos neatlygina kaltininko (atsakovės) civilinės atsakomybės draudimas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovės argumentais nesutinka.
40. Vienas iš draudimo teisinių santykių tarp draudėjo ir draudiko atsiradimo pagrindų – draudimo sutartis. Įstatymo draudimo sutartis apibrėžiama kaip vienos šalies (draudiko) įsipareigojimas už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis (CK 6.987 straipsnis). Taigi draudimo sutarties pagrindu neigiamų turtinių padarinių, galinčių kilti draudėjui, atsiradimo rizika yra perkeliama draudikui.
41. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, šiuo atveju – civilinę atsakomybę, įvykus draudimo įvykiui, visiškai ar iš dalies išvengtų neigiamų turtinių padarinių. TPVCAPD sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (CK 6.254 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 1 straipsnis). Draudėjams – transporto priemonių valdytojams ši sutartis privaloma, jie negali pasirinkti, sudaryti šią sutartį ar ne, t. y. visos Lietuvos Respublikoje naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Kaip bylos duomenimis buvo nustatyta, atsakovė 2021 m. liepos 7 d. su trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, „If P&C Insurance“ AS filialu buvo sudariusi įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl automobilio „VW T-ROC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinės atsakomybės.
42. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009).
43. Privaloma transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis – sutartis trečiojo nepaskirtojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). Trečiuoju asmuo tampa bet kuris nuo apdraustos transporto priemonės valdytojo nukentėjęs asmuo. Šis trečiojo asmens statusas įtvirtintas TPVCAPDĮ 2 straipsnio 15 dalyje ir negali būti keičiamas draudėjo CK 6.1006 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taigi nukentėjusiojo teisių apsauga užtikrinama ne tik civilinės atsakomybės draudimo sutarties, kaip sutarties trečiojo asmens naudai, įprastine tvarka, bet ir įstatymo pagrindu. Bylos duomenimis, 2021 m. gruodžio 25 d. įvykus eismo įvykiui atsakovė vairuodama automobilį įsirėžė į ieškovei priklausančius daugiabučio namo garažo vartus ir juos apgadino, dėl ko pastaroji tapo nuo apdraustos transporto priemonės valdytojo nukentėjusiu asmeniu, kuriai pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp atsakovės ir trečiojo asmens, atsakovės draudikas (trečiasis asmuo) už eismo įvykio metu ieškovės patirtą žalą išmokėjo 1 345,23 Eur išmoką.
44. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, atsižvelgiant į privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikslus, pirmiausia turi būti vykdomos prievolės, atsirandančios iš šios draudimo sutarties, t. y. nukentėjęs asmuo turi tenkinti savo reikalavimą pareikšdamas jį tiesiogiai draudikui, išskyrus TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nurodytus atvejus. Nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė draudikui reiškia, kad jis negali atsisakyti šios teisės CK 6.191 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Draudikas, egzistuojant šiems draudimo prievoliniams santykiams, yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą vykdyti sutartinę prievolę, neviršijant draudimo sutartyje ir TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų, padengti padarytus nuostolius kreditoriui – trečiajam asmeniui (naudos gavėjui), kuris nėra sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016). Šioje byloje taip ir buvo padaryta, kai trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „If P&C Insurance“ AS filialas išmokėjo ieškovei už eismo įvykio metu ieškovės patirtą žalą, tačiau vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių nuostatomis, keičiamoms vartų detalėms pritaikė nusidėvėjimą, dėl ko išmokėtos išmokos dydis buvo mažesnis. Dėl neišmokėtos 145,49 Eur sumos ieškovė pareiškė reikalavimą atsakovei.
45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje aiškiai nurodyta, kad jeigu nukentėjusiam asmeniui apskaičiuotas turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo dydis viršys TPVCAPD sutartyje ir TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nustatytas maksimalias turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo ribas, draudikas turi pareigą sumokėti nukentėjusiajam tik šių ribų neviršijančią žalos atlyginimo dalį. Tokiais atvejais, kai draudimo išmokos suma mažesnė už padarytą žalą nukentėjusiajam, pastarasis turi teisę neatlygintos žalos dalies reikalauti iš kalto asmens (CK 6.254 straipsnio 2 dalis, TPVCAPDĮ 13 straipsnio 2 dalis). Šiems santykiams taikomos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.
46. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro žalą trečiajam asmeniui, pastarasis draudimo sutarties pagrindu (primintina, jog atsakovė ir trečiasis asmuo yra sudarę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį) įgyja teisę reikalauti, kad ją tiesiogiai atlygintų draudikas, o ne žalą padaręs asmuo draudėjas. Taip įgyvendinama žalą patyrusio nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė, pagal kurią išmokėdamas draudimo išmoką žalą atlygina draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę (Draudimo įstatymo 108 straipsnis), taip pat užtikrinama apsidraudusio draudėjo, t. y. atsakingo už padarytą žalą asmens, šiuo atveju atsakovės, draudimo apsauga, pagal kurią žalą patyręs trečiasis asmuo turi teisę reikalauti, kad atsakingas už padarytą žalą asmuo atlygintų tik tą žalos dalį, kuri viršytų TPVCAPD sutartyje ir įstatyme nustatytas maksimalias turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ribas (TPVCAPDĮ 13 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016).
47. Atsižvelgiant į privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikslus pirmiausia turi būti vykdomos prievolės, atsirandančios iš šios draudimo sutarties, t. y. nukentėjęs asmuo turi tenkinti savo reikalavimą pareikšdamas jį tiesiogiai draudikui, išskyrus TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nurodytus atvejus. Nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė draudikui reiškia, kad jis negali atsisakyti šios teisės CK 6.191 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.
48. Iš byloje esančių duomenų nustatyta ir ginčo tarp šalių dėl to nėra, kad ieškovės nurodomas žalos, patirtos dėl atsakovės sukelto eismo įvykio dydis, neviršija TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų, todėl draudėjai (atsakovei) nekyla pareiga atlyginti neišmokėtos sumos.
49. Remiantis išdėstytu atmetami kaip nepagrįsti ieškovės argumentai, jog atsakovė yra tinkamas subjektas atsakyti pagal ieškinio reikalavimą, o ieškovė skirtumo tarp žalos ir draudimo išmokos turi reikalauti tiesiogiai iš apdraustojo asmens, atsakingo už žalą, o ne iš draudiko.
50. Kaip nurodyta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovių ieškinį atmetė iš esmės dėl to, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, ir apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada sutinka. Išvada, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su draudiminio įvykio metu patirtos (išmokėtinos) žalos dydžiu, nagrinėjamu atveju nevertintini, kaip negalintys nulemti kitokios teismo išvados, t. y. neturintys ir negalintys turėti įtakos šio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
51. Įvertinus aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, t. y. asmeniui, kuris, remiantis kasacinio teismo praktika, negali atsakyti pagal ieškinį, priešingai nei teigia apeliantė tinkamai taikė kasacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartyje Nr. 3K-7-43-706/2016 nurodytas aktualias teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, todėl pagrįstai ieškovės atsakovei pareikštą ieškinį atmetė.
Dėl bylos baigties.
52. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
53. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas)
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
ieškovės daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Ąžuolų terasos“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.