- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-14
- Bylos Nr.
- e2S-2853-781/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Pareiškėjas
- T. P.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Medicinos bankas“, AB DNB bankas, Lindorff Oy
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi trečiųjų asmenų (apeliantų) AB DNB banko ir UAB „Medicinos bankas“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, kuria pareiškėjui T. P. iškelta bankroto byla, tretieji asmenys byloje UAB „Medicinos bankas“, AB DNB bankas, Lindorff Oy, veikiantis per filialą Lietuvoje, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolis I. G., G. P., R. A., V. A., J. V.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas T. P. prašė iškelti jam bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti R. B..
Pareiškėjas nurodė, kad jo nemokumo priežastimi buvo šeimos verslo žlugimas. Paaiškino, kad buvo laidavęs pagal R. P. ir UAB „Medicinos bankas“ 2009 m. vasario 18 d. sudarytą kredito sutartį Nr. LOAN 90088, 2010 m. birželio 3 d. sudarytą kredito sutartį Nr. LOAN 117612 ir R. P. 2009 m. liepos 15 d. išrašytą 41 500 Eur vekselį. Pareiškėjo teigimu, jis laidavo už prievolę bendrai 52 606,25 Eur sumai, dėl ko ir susidarė pareiškėjo įsiskolinimas kreditoriams. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi iškėlė UAB „Dartoma“ bankroto bylą, todėl pareiškėjas tapo bedarbiu. Anot pareiškėjo, siekdamas išvengti UAB „Dartoma“ bankroto, jis skolinosi lėšas iš trečiųjų asmenų pagal vekselius, kurie vėliau buvo pratęsiami, o gautos lėšos buvo investuojamos į įmonę. Pareiškėjas nurodė, kad jo bendra įsipareigojimų suma sudaro 148 726,13 Eur; 2016 m. gegužės 5 d. pradelstų įsipareigojimų suma sudarė 108 726,13 Eur. Pareiškėjas paaiškino, kad dirba pagal darbo sutartį 0,5 etato VšĮ „Vilniaus šeipingo klubas“; taip pat verčiasi individualia veikla. Pareiškėjas teigė, kad jam reikalinga 250 Eur per mėn. suma būtinųjų poreikių patenkinimui; taip pat prašė patvirtinti bendrą 460 Eur dydžio sumą administravimo procedūroms atlikti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad individualia veikla verčiasi nuo 2016 m. vasario mėn.; gauna apie 200 Eur per mėn. pajamų iš individualios veiklos. Pareiškėjo teigimu, jokio turto ar santaupų jis neturi, tačiau nurodė, kad deda ir dės pastangas ateityje surasti geriau apmokamą darbą.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškimą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra pagal byloje pateiktus duomenis.
Trečiasis asmuo UAB „Medicinos bankas“ atsiliepime į pareiškimą su juo nesutiko ir prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjo, kaip laiduotojo, skola bankui sudaro 51 484,58 Eur; pažymėjo, jog pareiškėjas nėra atlikęs nei vieno mokėjimo skolos dengimui. Trečiasis asmuo pabrėžė, kad pareiškėjas, būdamas sveikas ir darbingas, turintis specialybę, nededa jokių pastangų tam, jog susirastų geriau apmokamą darbą, nes dirba tik 0,5 etato už minimalią algą. Be to, trečiojo asmens teigimu, iš internetinių puslapių matyti, kad pareiškėjas dirba įmonėje, kurios internetinė svetainė yra www.girlsfitness.lt bei kurioje prekiaujama įvairiu sporto inventoriumi ir maisto papildais, todėl, anot pareiškėjo, tikėtina, jog pareiškėjas gauna pajamas, kurių nedeklaruoja. Trečiasis asmuo taip pat nesutiko su pareiškėjo deklaruojamos skolos suma ir nurodė, kad bendros pareiškėjo pradelstos skolos sudaro 92 129,53 Eur sumą. Paaiškino, kad pareiškėjo pateikti įrodymai neleidžia nustatyti kokių konkrečių ir kada atsiradusių prievolių pagrindu susidarė pareiškėjo įsipareigojimai UAB „DNB Nord lizingas“, AB DNB bankui, V. A. ir valstybei. Anot trečiojo asmens, byloje nepateikta sandorių, kurių pagrindu susidarė skolos R. A. ir J. V.. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad pareiškėjo įsipareigojimai G. P. atsirado tik 2014 m., todėl nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad iš šio asmens gautos paskolos buvo investuojamos į UAB „Dartoma“ veiklą, nes ši įmonė likviduota dar 2011 m.
Trečiasis asmuo G. P. atsiliepime į pareiškimą iš esmės prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra.
Trečiasis asmuo AB DNB bankas atsiliepime į pareiškimą su pareiškimu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjas yra nesąžiningas, nes per visą nemokumo laikotarpį nesiekė mažinti skolų kreditoriams ar susitarti dėl skolų mokėjimo atidėjimo. Trečiasis asmuo taip pat nesutiko su administravimo išlaidų dydžiu.
Trečiasis asmuo antstolis I. G. atsiliepime į pareiškimą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra. Trečiasis asmuo nurodė, kad pareiškėjas, būdamas dviejų įmonių vadovu, nevykdė antstolio patvarkymų dėl skolos išieškojimo, taip pat nepateikė informacijos apie savo turtinę padėtį, dėl to pareiškėjui buvo skirtos baudos. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė kokių ėmėsi veiksmų savo įsipareigojimams sumažinti, priešingai, anot trečiojo asmens, pareiškėjas blogino savo turtinę padėtį dar daugiau skolindamasis.
Kiti tretieji asmenys savo pozicijos dėl pareiškimo neišreiškė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi iškėlė pareiškėjui T. P. bankroto bylą; bankroto administratoriumi paskyrė R. B.; nustatė 30 dienų terminą, skaičiuojant nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos; patvirtino 460 Eur lėšų sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos; patvirtino 150 Eur lėšų sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos; nustatė trijų mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui tvirtinti.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, jog fizinis asmuo, kuriam prašoma iškelti bankroto bylą, yra nemokus ir nėra Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų, kurie sudarytų pagrindą atsisakyti iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą.
Teismas sutiko su trečiojo asmens UAB „Medicinos bankas“ argumentu, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių pareiškime nurodytas skolas kreditoriams R. A., J. V., taip pat nurodyto skolų šiems asmenims susidarymo pagrindo, todėl teismas, spręsdamas, ar pareiškėjo turtinė padėtis atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalies nemokumo reikalavimus, minėtų pareiškėjo kreditorinių įsiskolinimų nevertino. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo pradelstų prievolių kreditoriams suma pareiškimo priėmimo dieną sudarė 90 140,21 Eur; be to, pažymėjo, jog šios nutarties priėmimo dieną yra pasibaigęs ir prievolių 40 000 Eur sumai pagal vekselius G. P. vykdymo terminas. Teismas sprendė, kad pagrindine pareiškėjo nemokumo priežastimi yra skolininko, už kurį pareiškėjas laidavo UAB „Medicinos bankas“, nemokumas, todėl teismas vertino, jog pareiškime nurodytos pareiškėjo nemokumo priežastys yra visiškai įrodytos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų apie pareiškėjo turimą turtą ar pinigines lėšas, kurios galėtų iš esmės įtakoti pareiškėjo mokumą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, trečiojo asmens UAB „Medicinos bankas“ pateikti įrodymai apie pareiškėjo vykdomą komercinę veiklą nepaneigia pareiškėjo nemokumo, nes, teismo teigimu, pareiškėjas pripažįsta ir pareiškime nurodė, jog vykdo individualią veiklą, iš kurios gauna pajamas, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjas yra nesąžiningas ir siekia nuslėpti jo gaunamas pajamas. Teismas taip pat sprendė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog iš pareiškėjo individualios veiklos gaunamos pajamos gali įtakoti pareiškėjo mokumą ir sąlygoti jo galimybes įvykdyti pradelstus turtinius įsipareigojimus kreditoriams.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nutarties priėmimo dieną teisme nebuvo ginčų dėl pareiškėjo sudarytų sandorių, taip pat nėra konstatuoti kitokie pareiškėjo nesąžiningi veiksmai, sąlygoję jo nemokumą. Taigi, teismas sprendė, kad nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nesąžiningumą. Teismas vertino, kad tai, jog pareiškėjas nedirbo ir negavo pajamų bei nepateikė įrodymų apie darbo paieškas, nepatvirtina pareiškėjo nesąžiningumo, nes, pirmosios instancijos teismo teigimu, teismų praktikoje darbo neieškojimas ar nesistengimas įvairiais įmanomais ir neįmanomais būdais gauti pajamų, nelaikomas nesąžiningumu. Teismas pažymėjo, kad net jei pareiškėjas ir būtų suradęs darbą bei jį būtų dirbęs visą nemokumo laikotarpį, tai nepaneigtų skolos dydžio bei galimybės laiku ir tinkamai vykdyti turtinius įsipareigojimus kreditoriams. Nurodė, kad pajamų gavimas taip pat nepaneigtų kitų veiksnių, sąlygojusių pareiškėjo nemokumą, t. y. UAB „Dartoma“, iš kurios veiklos pareiškėjas gavo pagrindines pajamas kaip darbuotojas ir juridinio asmens dalyvis, bankroto. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė Lietuvos edukologijos universiteto studijų pažymėjimą ir jo priedą, iš kurių matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. mokėsi ir 2016 m. baigė sporto trenerių kvalifikacijos tobulinimo kursus, taip pat 2016 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi su prašymu į Kūno kultūros ir sporto departamentą dėl kūno kultūros ir sporto veiklos leidimo išdavimo. Taigi, teismas vertino, kad tokie pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina jo pastangas įgyti išsilavinimą ir gauti geriau apmokamą darbą, kas sudaro prielaidas pareiškėjo mokumui atkurti. Pirmosios instancijos teismas paaiškino, kad G. P. teismo posėdžio metu, davęs priesaiką, nurodė, jog pareiškėjo skolos G. P. susidarė gerokai anksčiau, nei buvo įformintos pareiškėjo pasirašytais vekseliais, skolų grąžinimo terminas buvo tęsiamas, išrašyti vekseliai buvo keičiami naujais. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo gauti kreditai iš trečiųjų asmenų galėjo būti panaudoti siekiant palaikyti UAB „Dartoma“ mokumą ir vykdant pareiškėjo prievoles kitiems kreditoriams.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tretieji asmenys nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog bankroto administratoriaus R. B. išlaidos yra nepagrįstai didelės. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratorius privalės atlikti FABĮ numatytus veiksmus; be to, administratoriaus išlaidų suma yra detaliai pagrįsta, atsižvelgiant į privalomų atlikti administravimo veiksmų sudėtingumą ir apimtį.
Teismas aiškino, kad nors pareiškėjas ir nurodė, jog vykdo individualią veiklą, tačiau apie tokios veiklos pajamas ir išlaidas duomenų nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo vykdomos individualios veiklos įtaką kreditorių nuostolių mastui bei neprašė teismo leidimo vykdyti tokią veiklą, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog pareiškėjas, kaip bankrutuojantis asmuo, savo poreikių tenkinimui skirtas lėšas turi naudoti ekonomiškai, taip pat įvertinant pareiškėjo turėtas lėšas pragyvenimui iki bankroto bylos iškėlimo, nustatė 150 Eur per mėn. sumą, skirtą pareiškėjo būtinųjų poreikių patenkinimui.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Trečiasis asmuo (apeliantas) AB DNB bankas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui, vadovavosi negaliojančia FABĮ redakcija, o būtent FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostata, todėl, anot apelianto, netinkamai taikė įstatymą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį. Trečiasis asmuo aiškina, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja FABĮ 5 dalies 8 dalies 2 punkto nuostatos redakcija, kurioje nustatyta kokie fizinio asmens veiksmai gali būti laikomi nesąžiningais. Apeliantas pažymi, kad šiuo metu galiojančiame FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Trečiasis asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, kad tai, jog pareiškėjas nedirbo ir negavo pajamų bei nepateikė įrodymų apie darbo paieškas, nepatvirtina pareiškėjo nesąžiningumo. Apelianto vertinimu, tokie pirmosios instancijos teismo argumentai prieštarauja FABĮ nuostatoms ir kasacinio teismo jurisprudencijai, nes, trečiojo asmens teigimu, šiuo metu galiojančiame FABĮ numatyta, jog fizinio asmens nesąžiningumas gali pasireikšti ne tik veikimu, bet ir neveikimu, kuriuo siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Taigi, apelianto vertinimu, tai, kad pareiškėjas, turėdamas didelių skolinių įsipareigojimų, dirba vos 4 val. per dieną ir tenkinasi 175 Eur darbo užmokesčiu bei nesiima jokių priemonių siekdamas susirasti geriau apmokamą darbą ir bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, anot apelianto, patvirtina pareiškėjo nesąžiningumą.
Be to, apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjas tikėtinai neatskleidė duomenų apie visas gaunamas pajamas. Trečiasis asmuo nurodo, kad pareiškėjo išlaidos (250 Eur per mėn.) viršija jo pajamas (175 Eur per mėn.), todėl manytina, jog pareiškėjas gauna didesnes pajamas, negu nurodė pareiškime. Atsižvelgiant į tai, apelianto vertinimu, pareiškėjas, neatskleisdamas duomenų apie savo gaunamas pajamas, elgiasi nesąžiningai.
Trečiasis asmuo aiškina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog pareiškėjas neturi jokio turto ir lėšų, todėl, iškėlus pareiškėjui bankroto bylą, nebus lėšų įsiskolinimams dengti. Apelianto vertinimu, pareiškėjo mokumas būtų atkurtas tik nurašant jo skolas, o tai, trečiojo asmens nuomone, pažeistų kreditorių interesus. Apelianto teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl jo vykdomos (planuojamos vykdyti) individualios veiklos.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo patvirtinta 460 Eur dydžio suma administravimo išlaidoms apmokėti. Pažymi, kad skundžiama teismo nutartimi patvirtinta administravimo išlaidų suma neproporcinga paslaugoms, kurias nagrinėjamu atveju suteiktų pareiškėjo bankroto administratorius. Be to, trečiasis asmuo nurodo, kad neaišku iš kokių lėšų turėtų būti apmokama nurodyta administravimo sąmata, nes pareiškėjo pajamų neužtenka net jo poreikiams patenkinti, o turto pareiškėjas neturi.
Trečiasis asmuo (apeliantas) UAB „Medicinos bankas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas yra sąžiningas ir nėra FABĮ nustatytų pagrindų, kuriais remiantis fizinio asmens bankroto byla negalėjo būti iškelta. Trečiojo asmens vertinimu, pareiškėjas, prisiimdamas ypač didelius finansinius įsipareigojimus, turėjo įvertinti savo galimybes bei stengtis juos įvykdyti. Apelianto teigimu, bankrutavus UAB „Dartoma“, kurioje pareiškėjas dirbo, jis nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, jog bent iš dalies atsiskaitytų su savo kreditoriais, todėl, anot apelianto, tai patvirtina pareiškėjo siekį išvengti skolų dengimo. Be to, trečiasis asmuo pažymi, kad pareiškėjas, būdamas jauno amžiaus ir darbingas, turintis išsilavinimą, dirba ne visą darbo dieną už atlyginimą, kuris net nesiekia minimalios mėnesinės algos. Apeliantas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo veiksmus siekiant pagerinti savo mokumą ir bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais.
Trečiojo asmens nuomone, pareiškėjo nesąžiningumą patvirtina ir antstolio I. G. pateikta informacija, t. y. kad pareiškėjui buvo skirtos baudos už antstolio reikalavimų nevykdymą (pareiškėjas, būdamas dviejų įmonių vadovu, nevykdė antstolio patvarkymų dėl skolos išieškojimo ir nepateikė duomenų apie savo turtinę padėtį).
Apeliantas pažymi, kad pareiškėjas jau 2013 m. negalėjo įvykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų, tuo tarpu 2014 m. dar labiau blogino savo turtinę padėtį prisiimdamas naujus įsipareigojimus, t. y. išduodamas vekselius bendrai 40 000 Eur sumai kreditoriui G. P..
Atsiliepimas
Trečiojo asmens teigimu, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų padengti net savo būtinuosius poreikius, juo labiau apmokėti būsimas administravimo išlaidas, todėl tokie neatitikimai, apelianto vertinimu, patvirtina, jog pareiškėjas slepia savo tikrąsias pajamas.
Trečiasis asmuo G. P. atsiliepime į apelianto UAB „Medicinos bankas“ atskirąjį skundą iš esmės skundą prašo nagrinėti teismo nuožiūra.
Pareiškėjas T. P. atsiliepime į atskiruosius skundus su skundais nesutinka ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. dirba UAB „Drenas“ visu etatu; numatomos gauti pajamos – 380 Eur per mėn. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad vykdo individualią veiklą ir per laikotarpį nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d. yra gavęs 12 750 Eur pajamų (neatskaičius šioms pajamoms uždirbti išlaidų, kurios bus apskaičiuotos deklaruojant pajamas po 2016 m. gruodžio 31 d.). Pareiškėjo teigimu, 2016 m. planuojama gauti apie 18 000 Eur pajamų iš individualios veiklos, tuo tarpu išlaidos šiai veiklai sudarys apie 14 000 Eur. Taigi, pareiškėjo vertinimu, jis deda pastangas gauti daugiau pajamų ir yra sąžiningas kreditorių atžvilgiu. Aiškina, kad 2014 m. paprastaisiais neprotestuotinais vekseliais prisiėmė ne papildomus 40 000 Eur dydžio finansinius įsipareigojimus, bet perrašė įsipareigojimus, kurie buvo prisiimti investavus gautas lėšas į UAB „Dartoma“, siekiant išvengti nurodytos bendrovės bankroto. Pareiškėjas nurodo, kad dėjo pastangas grąžinti kreditoriams lėšas, padengė didžiąją dalį skolos AB DNB bankui; taip pat pabrėžia, jog, siekdamas gauti daugiau pajamų pagal individualią veiklą, 2015-2016 m. Lietuvos edukologijos universitete baigė sporto trenerių kvalifikacijos tobulinimosi kursus. Pareiškėjo vertinimu, teismo patvirtinta 460 Eur dydžio suma bankroto administravimo procedūroms atlikti yra pagrįsta ir ne per didelė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
Pareiškėjas kartu su atsiliepimu į atskiruosius skundus pateikė įrodymus, pagrindžiančius jo paaiškinimus – 2016 m. rugpjūčio 20 d. darbo sutartį ir pinigų priėmimo kvitus, patvirtinančius pajamų gavimą iš individualios veiklos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašomi prijungti prie bylos nauji duomenys yra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, taip pat į bankroto bylose vyraujantį viešąjį interesą, prie atsiliepimo į atskiruosius skundus pateikiamus naujus duomenis priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).
Dėl teismo nutarties pagrįstumo
FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų sąrašas yra baigtinis. Fizinio asmens bankroto bylą iškelti atsisakoma jei teismas nustato, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2-4 punktai), mokus (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas), kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas), arba paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo pradelstų skolinių įsipareigojimų suma (130 140,21 Eur) viršija 25 MMA dydį ir jis neturi galimybių jų įvykdyti; byloje esantys duomenys tai patvirtina. Byloje dalyvaujančios šalys šios aplinkybės neginčijo (CPK 12, 178 straipsniai), todėl pareiškėjas pagrįstai pripažintas nemokiu (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis) ir apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šios aplinkybės nepasisako.
Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutarė iškelti pareiškėjui bankroto bylą, nes, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, vadovavosi negaliojančia FABĮ nuostata; netinkamai vertino pareiškėjo neveikimą, nesiekiant gauti pajamų (arba daugiau pajamų) atsiskaitymui su kreditoriais, o priešingai, dar labiau bloginant savo turtinę padėtį (prisiimant naujų įsipareigojimų); nepagrįstai nekonstatavo pareiškėjo nesąžiningumo dėl duomenų apie gaunamas pajamas neatskleidimo; taip pat visiškai neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjo gaunamų pajamų neužtenka ne tik jo būtinųjų poreikių tenkinimui, tačiau ir kreditorių reikalavimų (bent iš dalies) bei administravimo išlaidoms padengti.
Žemesnės instancijos teismas
Viena vertus, skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas apelianto AB DNB banko argumentams, pažymi, kad pareiškėjo bankroto bylos nagrinėjimo teisme metu (2016 m. gegužės-rugpjūčio mėn.) galiojančios redakcijos FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Šis FABĮ straipsnis buvo pakeistas Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29 straipsnių pakeitimo 2015 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XII-2235 ir įsigaliojo nuo 2016 m. sausio 1 d. Vadovaujantis 2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2235 13 straipsnio 5 dalimi, pakeisto FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, kada pradėtas fizinio asmens bankroto procesas. Taigi, sutiktina su AB DNB banko atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi nebegaliojančia FABĮ nuostata.
Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pakeitus nurodytą FABĮ nuostatą, iš esmės buvo konkretizuoti fizinio asmens, siekiančio bankrutuoti, nesąžiningi veiksmai, tuo tarpu iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusioje FABĮ redakcijoje tokie veiksmai nebuvo konkretizuoti, nebuvo pateiktas išsamus tokių veiksmų sąrašas. Iš esmės tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas, kuris yra išaiškinęs, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d.), be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nustatytas nesąžiningo elgesio prezumpcijas, nebuvo įtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai, detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai ar neveikimas gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie buvo nustatomi atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2016 m. sausio 1 d.) fizinių asmenų kiti veiksmai ar neveikimas, kurie gali būti pripažinti nesąžiningais, sukonkretinti ir jų vertinimas susiaurintas iki kitokių tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-313/2016).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs pareiškėjo veiksmus iš esmės platesnėje nesąžiningumo prizmėje (nei nustatyta šiuo metu galiojančioje FABĮ redakcijoje), jų nenustatė, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas taikė šiuo metu negaliojančią FABĮ nuostatą (kuri iš esmės buvo mažiau naudinga bankrutuoti siekiančiam asmeniui), nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamos nutarties panaikinimas neatitiktų nei CPK 328 straipsnio nuostatų, nei FABĮ paskirties, nei šalių (pareiškėjo ir jo kreditorių) interesų.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Kaip nustatyta FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, asmens sąžiningumo tikrinimas, dėl jo sudarytų sandorių ar kitų veiksmų, turėjusių įtakos nemokumo atsiradimui, atliekamas per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, nurodydamas, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjo pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo priimtas 2016 m. birželio 13 d., taigi aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjo sąžiningumas, apima laikotarpį nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2016 m. birželio 13 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad veiksmų vertinimo apibrėžtumas laike yra aiškus ir jo aiškinimas plečiamai neatitiktų FABĮ paskirties.
Apeliantai pareiškėjo nesąžiningumą siejo su tuo, kad pareiškėjas nepateikė visos informacijos apie savo pajamas. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantų teiginius vertina kaip deklaratyvius. Teismas pažymi, kad byloje pateikti įrodymai apie pareiškėjo gaunamas pajamas (iš darbinės veiklos); pažymėtina, jog pareiškėjas su atsiliepimu į atskiruosius skundu papildomai pateikė naują darbo sutartį (2016 m. rugpjūčio 20 d.) ir pinigų priėmimo kvitus, kurie patvirtina gaunamas pajamas iš individualios veiklos. Byloje nėra pateikta duomenų, kurie pagrįstų apeliantų teiginius dėl pareiškėjo ne visų pajamų atskleidimo teismui (CPK 12, 178 straipsniai).
Apeliantai taip pat pažymi, kad pareiškėjas, būdamas sveikas, darbingo amžiaus, ilgą laiką nedirbo arba dirbo už mažą atlyginimą, t. y. nedėjo/nededa pastangų atkurti savo mokumą.
Žemesnės instancijos teismas
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis padėtį pabloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų argumentai apie pareiškėjo neveikimą siekiant atkurti mokumą (susirasti darbą arba geriau apmokamą darbą), yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiomis objektyviomis aplinkybėmis; byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas turėjo galimybes gauti didesnes pajamas, tačiau sąmoningai jų nesiekė; priešingai, tiek iš byloje esančių rašytinių įrodymų, tiek iš teismo iniciatyva gautų Sodros duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, jog pareiškėjas nuo 2010 m. spalio 4 d. iki 2015 m. sausio 30 d. (nenutrūkstamai) dirbo (UAB „TBC“, UAB „4fight LT“ ir UAB „Fitness LT“) ir gaudavo pajamas, tuo tarpu nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn. gavo nedarbo draudimo išmokas iš VSDFV, todėl darytina išvada, jog pareiškėjas buvo užsiregistravęs darbo biržoje; nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 4 d. vėl įsidarbino (VšĮ „Vilniaus šeipingo klubas“, vėliau – UAB „Drenas“), nuo 2016 m. vasario 8 d. pradėjo vykdyti individualią veiklą, iš kurios iki šiol gauna pajamas.
Apeliantų teigimu, pareiškėjui negaunant pajamų (gaunant jų nepakankamai), nėra aišku iš kokių lėšų bus mokamas atlyginimas bankroto administratoriui, dengiamos administravimo išlaidos ir atsiskaitoma su kreditoriais bankroto proceso metu.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš esmės šios skunduose nurodomos aplinkybės bankroto bylos iškėlimo stadijoje nėra teisiškai reikšmingos, nes šie klausimai sprendžiami vėlesnėse bankroto proceso stadijose, t. y. dėl atsiskaitymo su kreditoriais galimybių ir jų grafiko, administravimo išlaidų apmokėjimo, skolininko mokumo atkūrimo priemonių sprendžiama tvirtinant fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą (FABĮ 7, 8 straipsniai). Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad FABĮ 17 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta fizinio asmens teisė bankroto proceso metu prisiimti skolinius įsipareigojimus bankroto procedūroms atlikti, jeigu fizinis asmuo neturi lėšų ar jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti.
Apeliantas UAB „Medicinos bankas“ nurodė, kad pareiškėjas, jau negalėdamas įvykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų, dar labiau blogino savo turtinę padėtį prisiimdamas naujus įsipareigojimus, t. y. išduodamas vekselius bendrai 40 000 Eur sumai kreditoriui G. P.. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apelianto argumentais, nes tiek pareiškėjas, tiek jo kreditorius G. P. bylos nagrinėjimo metu paaiškino, jog pareiškėjo skolos G. P. susidarė gerokai anksčiau, nei buvo įformintos pareiškėjo pasirašytais vekseliais 2014 m., tuo tarpu vekseliai buvo keičiami pasirašant naujus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šiais šalių paaiškinimais, tuo tarpu apeliantas nepateikė jokių tai paneigiančių įrodymų/paaiškinimų. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjo veiksmai, pasirašant vekselius G. P. 2014 m., nelaikytini nesąžiningais.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat kritiškai vertina apelianto AB DNB banko argumentus dėl nepagrįstai didelių administravimo išlaidų. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo patvirtinta 460 Eur lėšų suma, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, t. y. ne mažiau nei tris mėnesius, nes toks laikotarpis nustatytas fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui tvirtinti, nelaikytina nepagrįstai didelė; be to, apeliantas net nekonkretizavo su kokia dalimi minėtų išlaidų nesutinka, nenurodė kokia, jo nuomone, administravimo išlaidų suma būtų protinga ir pan., iš esmės apsiribodamas tik deklaratyviais nesutikimo teiginiais.
Viena vertus, apeliantas UAB „Medicinos bankas“ akcentavo, kad pareiškėjo nesąžiningumą patvirtina antstolio I. G. pateikta informacija, t. y. kad pareiškėjui buvo skirtos baudos už antstolio reikalavimų nevykdymą (pareiškėjas, būdamas dviejų įmonių vadovu, nevykdė antstolio patvarkymų dėl skolos išieškojimo ir nepateikė duomenų apie savo turtinę padėtį). Kita vertus, šios apelianto minimos aplinkybės nenurodžius, kaip šie duomenys galėjo įtakoti pareiškėjo nemokumą (teismas pažymi, kad paskirtos baudos, lyginant jas su bendra pareiškėjo pradelstų įsipareigojimų suma, nėra reikšmingos), o tik abstrakčiai jas nurodžius ir iškeliant tam tikrų abejonių, tačiau jų nemotyvuojant, nėra pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu.
Pažymėtina, kad atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo aktyvus vaidmuo nepaneigia šalių pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, taigi nesąžiningumas turi būti įrodytas. Apeliantų argumentai dėl pareiškėjo nesąžiningumo yra bendro pobūdžio, kurie negali būti pagrindu atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pažymėtina ir tai, kad nepakanka konstatuoti asmens nesąžiningumo, bet turi būti padarytos aiškios išvados ir dėl nesąžiningo elgesio įtakos nemokumui, būtent aktualiu laikotarpiu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Taigi, teismas sprendžia, kad apeliantų nurodomos aplinkybės nesuponuoja išvados dėl asmens nesąžiningumo prezumpcijos, o pagrįstų argumentų ar įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą dėl pareiškėjo nesąžiningumo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nepateikta.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius turi patikrinti asmens sudarytus sandorius per 36 mėnesius (FABĮ 12 straipsnio 3 dalis), ir nustačius asmens nesąžiningumą, įskaitant ir pajamų slėpimą, gali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teisę kreiptis dėl bankroto bylos nutraukimo, esant pagrindui asmenį laikyti nesąžiningu (pavyzdžiui, paaiškėjus, kad pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją apie turimą turtą, pajamas ir pan.), turi ir kreditoriai (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 24 straipsnio 9 punktas).
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai iškėlė pareiškėjui T. P. bankroto bylą, todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskiruosiuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo, taigi apeliantų atskirieji skundai atmestini, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti atskirųjų skundų argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Trečiųjų asmenų (apeliantų) AB DNB banko ir UAB „Medicinos bankas“ atskirųjų skundų netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartį, kuria T. P. iškelta bankroto byla, palikti nepakeistą.