- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-08
- Bylos Nr.
- e2A-67-516/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02170-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Dalia Kačinskienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Tiekėjų gildija“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GLOBUS trade“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1083-560/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GLOBUS trade“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tiekėjų gildija“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir vienašalės restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl skolos perkėlimo sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.Ieškovė BUAB „GLOBUS trade“ ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovės BUAB „GLOBUS trade“, atsakovės UAB ,,Tiekėjų gildija“ ir UAB ,,Granum food“ 2009 m. lapkričio 10 d. sudarytą skolos perkėlimo sutartį kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms (Civilinio kodekso 1.80 straipsnio pagrindu), taikyti restituciją ir grąžinti iš atsakovės UAB ,,Tiekėjų gildija“ ieškovei BUAB „GLOBUS trade” 2009 m. lapkričio 10 d. skolos perkėlimo sutarties pagrindu sumokėtą 155 778,49 Lt (45 116,57 Eur) dydžio sumą bei priteisti iš atsakovės ieškovei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi BUAB ,,GLOBUS trade“ iškelta bankroto byla. Įmonės administratorius, vykdydamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) įtvirtintus įpareigojimus nustatė, kad 2009 m. lapkričio 10 d. ieškovė su atsakove ir bendrove (pradine skolininke) – UAB ,,Granum food“ sudarė skolos perkėlimo sutartį, pagal kurią ieškovė iš UAB ,,Granum food“ perėmė visas iš 2006 m. liepos 20 d. UAB ,,Granum food“ ir atsakovės sudarytos tiekimo sutarties kylančias prievoles, tai yra UAB ,,Granum food“ pareigą sumokėti sutarties kainą, palūkanas, delspinigius bei įvykdyti kitas prievoles. Ieškovės vertinimu, 2009 m. lapkričio 10 d. skolos perkėlimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, įtvirtintoms CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsniuose, t. y. bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Pažymėjo, kad ginčijama sutartis nebuvo vienintelė tokio tipo ieškovės ir UAB „Granum food“ sudaryta sutartis, iš viso buvo sudarytos keturios sutartys – su atsakove, su UAB ,,Širmulis“, A/S ,,Dobeles dzirnavnieks“ ir UAB ,,Arimex“, kuriomis ieškovė perėmė virš milijono litų dydžio UAB ,,Granum food“ skolą. Didžioji dalis (trys iš keturių) sutarčių su UAB ,,Granum food“ kreditoriais buvo sudarytos praktiškai vienu metu, sutartys su UAB ,,Granum food“ kreditoriais buvo sudarytos netrukus po ieškovės įsteigimo, sutartys su UAB ,,Granum food“ kreditoriais buvo sudarytos prieš pat UAB ,,Granum food“ bankrotą. Nurodomomis sutartimis, taip pat ir ginčijama sutartimi, buvo ne šiaip perkeliamos skolos, bet sąmoningai iš faktiškai nemokios įmonės į naujai įsteigtą įmonę buvo perkelti kreditoriai ir jų reikalavimai, tuo tarpu ieškovė skolas perėmė, neturėdama jokių galimybių susigrąžinti bent dalį skolos iš pradinio skolininko UAB ,,Granum food“, kuris turėjo ir daugiau kreditorių ir kurių reikalavimai UAB ,,Granum food“ bankroto byloje nebuvo patenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovei UAB ,,Tiekėjų gildija“ 1 997,60 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.Ieškovės ieškinyje nurodytus argumentus, kad ieškovės, atsakovės UAB „Tiekėjų gildija“ ir UAB „Granum food“ 2009 m. lapkričio 10 d. sudaryta skolos perkėlimo sutartis, pagal kurią ieškovė iš UAB „Granum food“ perėmė visas iš 2006 m. liepos 20 d. UAB „Granum Food“ ir atsakovės sudarytos tiekimo sutarties kylančias prievoles, yra įstatymui prieštaraujanti, t. y. neteisėta ir nesąžininga, pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad CK 1.80 straipsnyje numatyta galimybė sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu tik tuo atveju, kai jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra pažeisti pagrindiniai sutarčių laisvės principai ir todėl buvo pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą tuo pagrindu, jog sudaryta Sutartis prieštarauja civilinius santykius reglamentuojantiems imperatyviems principams (CK 1.5 str., 6.4 str., 6.158 str.), kurių esminis - šalių sąžiningumas, turi įrodyti, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ir sutarties šalių elgesio sąžiningumui, teisingumui ir protingumui, pasiekimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė šiuo konkrečiu atveju tokio tikslo neįrodė, tuo tarpu ieškovės bendro pobūdžio teiginiai apie esminių principų pažeidimą nesudaro pagrindo konstatuoti imperatyvo pažeidimą.Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-686-236/2016, kurioje ieškovė CK 1.82 ir CK 6.66 straipsnių pagrindu prašė pripažinti negaliojančia tą pačią sutartį, kurią kitu teisiniu pagrindu ginčija ir šioje byloje, yra pasisakęs dėl sandorio šalių sąžiningumo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimai, kad ginčo sutartis buvo sudaryta teisėtai, nepažeidžiant imperatyvių teisės normų, kreditorių ir viešojo intereso, kad atsakovė, sudarydama sandorį, buvo sąžininga, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.Taip pat teismas nurodė, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 11 d. sprendimas, skirtingai nei interpretuoja ieškovė, nėra įrodymas, jog ginčijamas sandoris ir kiti šiame sprendime analizuojami sandoriai yra prieštaraujantys imperatyvioms įstatymų normoms. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendime dėl ieškovės sudarytų sandorių su UAB „Granum food“ tiekėjais yra pasisakoma tik jos mokestinių prievolių valstybei kontekste, siekiant pagrįsti, kad ieškovė perėmė UAB „Granum food“ teises ir pareigas ir turi už minėtą įmonę įvykdyti mokestinę prievolę valstybei, tačiau šiame sprendime nėra pasisakyta, jog minėti sandoriai (sutartinės prievolės) yra neteisėti ir prieštarauja įstatymams.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė UAB „GLOBUS trade“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei netinkamai pritaikė CK 1.80 straipsnį, todėl nepagrįstai konstatavo, kad skundžiama sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 1.80 straipsnio taikymo, yra išaiškinęs, kad CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti šias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas.Byloje netinkamai įvertintas ieškovės pateiktas įrodymas – Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas bei jo įtaka ginčijamos sutarties negaliojimui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovės sąžiningumą, sudarant ginčijamą sutartį, formaliai bei išimtinai remdamasis tik kitoje civilinėje byloje nustatytais prejudiciniais faktais. Pirma, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodo Lietuvos apeliacinio teismo neva nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Antra, šalies sąžiningumas CK 1.82 straipsnio kontekste nereiškia šalies sąžiningumo CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsnių kontekste. Trečia, ieškovės byloje pateikiamas Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės sprendimas patvirtina aplinkybę, kad ginčijama sutartis iš esmės yra neteisėta bei prieštaraujanti imperatyviems protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Atsakovė UAB „Tiekėjų gildija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovės BUAB „GLOBUS trade“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1083-560/2017 kaip neteisėtą ir nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovės BUAB „GLOBUS trade“ atsakovei UAB „Teikėjų gildija“ bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Teisinio pagrindo ieškovės nurodytais motyvais pripažinti sudarytą sandorį negaliojančiu nėra, juolab kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų suabejoti atsakovės, kaip sandorio šalies, nesąžiningumu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-686-236/2016 pripažintos nustatytomis teisiškai reikšmingos šiam ginčui išspręsti aplinkybės, t. y., kad ginčo sutartis buvo sudaryta teisėtai, nepažeidžiant imperatyvių teisės normų, kreditorių ir viešojo intereso, yra teisinga. Šioje byloje teismas neturi pagrindo spręsti kitaip nei dėl atsakovės sąžiningumo, sudarant 2009 m. lapkričio 10 d. skolos perkėlimo sutartį, jau yra nusprendęs Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-686-236/2016.Nors ieškovė nurodė, kad Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas nėra vienintelis įrodymas, kuriuo ieškovė grindžia ieškinyje nurodytas aplinkybes, tačiau savo teiginių ieškovė nepagrindė jokiais kitais konkrečiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu
Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti šių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu; CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2015; kt.). Taigi, sandoris dėl jo prieštaravimo teisės normoms gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tokiu atveju, jeigu konstatuojamas normos imperatyvusis pobūdis bei įrodoma, kad konkretus sandoris šį imperatyvą pažeidžia ir tokio pažeidimo pasekmė dėl viešojo intereso pažeidimo turi būti būtent sandorio negaliojimas. Civilinėje teisėje vyrauja dispozityvus teisinio reguliavimo metodas, todėl teisės subjektai paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Tam, kad būtų apginti pamatiniai visuomenės interesai, valstybė įsikiša į privačius santykius juos reguliuodama imperatyviai – nustatydama elgesio taisykles, kurių civilinių santykių dalyviai privalo laikytis. Civilinių santykių subjektų elgesio dispozityviškumas inter alia (be visa ko) pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Sutarties laisvė ribojama imperatyviųjų teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Apeliantė, prašydama pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, nurodo, kad jos, UAB „Tiekėjų gildija“ ir UAB „Granum food“ sudaryta 2009 m. lapkričio 10 d. skolos perkėlimo sutartis prieštarauja CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsnių nuostatoms, t. y. teisės normoms, kurios yra imperatyvios. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017 ir šioje nutartyje nurodomą praktiką). CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 2 dalis). CK 6.4 straipsnyje nustatyta, kad kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Pagal 6.158 straipsnio 1 dalį kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos šalys savo susitarimu negali pakeisti ar panaikinti. Vertinant, ar apeliantės nurodytos teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio ir ar šių normų nesilaikymas gali lemti apeliantės siekiamas teisines pasekmes – sandorio negaliojimą, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi tai, kad CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsnių normose yra įtvirtinti bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio principai – teisingumas, protingumas ir sąžiningumas. Vadinasi, apeliantė ginčijamo sandorio negaliojimą CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip neatitinkančio imperatyvių įstatymų nuostatų sieja su materialiosiomis teisės normomis, kuriose vertinami subjektų veiksmai teisingumo, protingumo ir sąžiningumo aspektais. CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsnių normose vartojama lingvistinė išraiška ,,privalo, turi“ orientuoja į šių elgesio taisyklių imperatyvųjį pobūdį. Tačiau kartu pažymėtina, kad teisės principai pagal reguliavimo dalyką, jų tikslus yra bendriausio pobūdžio elgesio taisyklės, kuriose nėra nustatomas, nurodomas, tiesiogiai reglamentuojamas teisės subjektų elgesys konkrečioje situacijoje. Juose nustatomi bendrieji elgesio standartai, kurie, nors savo prigimtimi ir yra privalomi (t. y. imperatyvūs, įpareigojantys elgtis nepažeidžiant šių standartų, konkrečiu atveju – teisingai, protingai bei sąžiningai) dėl savo pernelyg abstraktaus pobūdžio, dėl jų paskirties reguliuoti teisės subjektų elgesį apskritai, bet ne konkrečiu atveju, ir vertinamųjų kriterijų, kuriuos kiekvienas subjektas gali suvokti individualiai, nelaikytini tokiais teisės imperatyvais, kurių pažeidimas savaime, kartu nepažeidžiant jokių kitų tiesiogiai teisėje įtvirtintų imperatyvių teisės normų, galėtų lemti sandorių negaliojimą.Nors apeliantė reikšdama ieškinį dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu šį savo reikalavimą argumentavo ir kasacinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl teisės principų imperatyvaus pobūdžio ir šių principų nesilaikymo teisinių padarinių, nurodydama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodyta nutartimi kaip precedentu šioje byloje nėra pagrindo vadovautis. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-684/2017 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).Civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010 buvo sprendžiama dėl Vyriausybės nutarimu patvirtintos Tipinės pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, perkeltos į ginčo šalių sutartį, pobūdžio (ar tokia sutarties nuostata vertintina kaip imperatyvi) ir galimybės šalių susitarimu tokią sutarties nuostatą pakeisti. Toje byloje kasacinis teismas taip pat vertino, ar vienašalis sutarties nutraukimas, nesilaikant nurodytoje imperatyvioje sutarties nuostatoje nustatytos tvarkos, buvo teisėtas. Toje byloje nebuvo vertinama bendrųjų civilinės teisės principų nesilaikymo įtaka sandorio galiojimui. Kasacinio teismo argumentas, kad ,,civilinių teisių įgyvendinimas pažeidžiant imperatyviuosius teisės principus gali būti pagrindu konstatuoti teisės subjekto veiksmų neteisėtumą“, nereiškia tokio turinio išaiškinimo, kurį remdamasi šiuo precedentu teigia apeliantė, t.y. kad tokio pobūdžio pažeidimas gali lemti sandorio pripažinimą negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsniuose įtvirtintų bendrųjų teisės principų pažeidimas, netgi jeigu jis byloje būtų įrodytas, negalėtų būti savarankišku pagrindu pripažinti sandorį negaliojančiu remiantis CK 1.80 straipsniu, jeigu ieškovė nenurodo kitų įstatymuose tiesiogiai įtvirtintų imperatyvų, kuriuos tas sandoris pažeidžia. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu prejudicinių faktų nustatymu bei vertinimu, taip pat argumentai, susiję su netinkamu Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės sprendimo įrodomosios reikšmės vertinimu, nėra teisiškai reikšmingi, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinis teismas detaliau dėl šių argumentų nepasisako. Apibendrindama pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė bei ištyrė teisiškai reikšmingus faktus, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjam klausimui aktualias materialiosios teisės normas, nors kai kurie teismo sprendime išdėstyti argumentai ir nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl sandorio negaliojimo ieškinyje nurodytu teisiniu pagrindu. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jis paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovė UAB „Tiekėjų gildija“ 2017 m. gruodžio 13 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašė priteisti 473,12 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovei UAB „Teikėjų gildija“ priteistinos atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punktu, konstatuoja, kad atsakovės prašoma priteisti išlaidų suma neviršija Rekomendacijose leistino maksimalaus išlaidų dydžio ir nėra kitų pagrindų jai mažinti, todėl visa priteistina iš ieškovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tiekėjų gildija“ (juridinio asmens kodas 125139585) 473,12 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt tris eurus 12 ct) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GLOBUS trade“ (juridinio asmens kodas 302303636) bankrotui administruoti skirtų lėšų.