- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-04
- Bylos Nr.
- 2-1136/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Donatas Šernas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ratransa“
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „SEB lizingas“
- Kategorijos
- 124.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ratransa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. A2-1564-467/2013, kuria netenkintas prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr.2-2684-464/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ratransa“ dėl skolos, delspinigių ir nuostolių iš turto pardavimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „SEB lizingas“ 2011 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, kuriuo prašė iš atsakovo UAB „Ratransa priteisti: 1) 6 379,20 Lt neapmokėtų palūkanų, 2 916,33 Lt delspinigių, 149 737,75 Lt nuostolių iš turto realizavimo, iš viso – 159 033,28 Lt pagal 2005 m. lapkričio 16 d. finansinio lizingo sutartį Nr. L2005-110044 ir 2005 m. lapkričio 23 d. laidavimo sutartį Nr. L2005-110044; 2) 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 3) žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi ieškinys buvo perduotas nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Ratransa“ atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, tretysis asmuo BUAB „Alvaitransa“ atsiliepimu sprendimą prašė priimti teismo nuožiūra, pripažindamas, kad tarp trečiojo asmens ir ieškovo AB „SEB lizingas“ 2005 m. lapkričio 16 d. buvo sudaryta lizingo sutartis, už kurios neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą ta pačia apimtimi, kaip ir UAB „Alvaitransa“, įsipareigojo atsakyti laiduotojas UAB „Ratransa“.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį patenkino - priteisė iš UAB „Ratransa“ 6 379,20 Lt neapmokėtų palūkanų, 2 916,33 Lt delspinigių, 149 737,75 Lt nuostolių iš turto realizavimo, iš viso – 159 033,28 Lt, taip pat 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 159 033,28 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2011 m. gruodžio 14 d. iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo ir 4 181 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui AB „SEB lizingas“.
Minėtam sprendimui įsiteisėjus, 2012 m. spalio 30 d. ieškovui buvo išduotas vykdomasis dokumentas.
Šalies argumentai
2012 m. lapkričio 27 d. UAB „Ratransa“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr.2-2684-464/2012 pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovui UAB „Ratransa“ dėl skolos, delspinigių ir nuostolių iš turto pardavimo priteisimo bei panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą, ieškinį atmesti.
Proceso atnaujinimo pagrindu pareiškėjas nurodė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, teigdamas, kad teismo sprendimas buvo priimtas padarius aiškias teisės normų, reglamentuojančių laidavimo santykius, taikymo klaidas, taip pat netinkamai pritaikius įrodinėjimą, įrodinėjimo procesą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas ir tai yra pagrindas atnaujinti procesą ir tinkamai įvertinti bylos aplinkybes iš naujo. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju teismas netinkamai taikė CK 6.88 ir 6.89 straipsnių nuostatas, nevertino laidavimo, kaip proceso, visų bylos aplinkybių kontekste – tiesioginio skolininko bankroto atveju, tuo pačiu priimtu teismo sprendimu apskritai paneigta laidavimo sutarties esmė ir paneigiama neatlygintino laidavimo atveju galiojančios laiduotojo teisės į lizingo gavėją realizavimo galimybė. Priimtu sprendimu teismas taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir bendruosius civilinio proceso – protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, dėl to yra pagrindas procesą atnaujinti. Teismui sprendimu pripažinus, jog buvo laiduota iki visiško prievolės įvykdymo, tuo pačiu teiginiu turi būti laikoma, jog pripažintas neterminuotas laidavimas ir tokiu atveju negalėjo būti netaikomas CK 6.89 straipsnio l dalyje nustatytas dvejų metų (nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos) laidavimo pabaigos terminas. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškinys atsakovui pareikštas, nepraleidus dvejų metų termino, sprendime nurodydamas datas, pagal kurias dvejų metų ieškinio senaties terminas yra akivaizdžiai praleistas. Ieškovas nepateikė duomenų, kokia konkreti suma pagal lizingo sutartį buvo sumokėta, koks buvo likęs skolos pagal lizingo sutartį dydis, taip pat duomenų, pagrindžiančių realizuoto turto vertę ir tikslią sumą, gautą tokį turtą realizavus, bei su tokia turto verte susijusių skaičiavimų, remiantis kuriais būtų galima spręsti apie ieškovo sąžiningumą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Ratransa“ prašymo netenkino ir atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr.2-2684-464/2012 pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovui UAB „Ratransa“ dėl skolos, delspinigių ir nuostolių iš turto pardavimo priteisimo.
Teismas nutartyje pažymėjo, jog tam, kad būtų atnaujintas procesas byloje, visų pirma, turi būti nustatyta, jog egzistuoja proceso atnaujinimo konkretų pagrindą sudarančios aplinkybės. Pareikštu - CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jei teismas sprendime padarė aiškią ir esminę materialiosios ar proceso teisės normos taikymo klaidą – akivaizdžią, lengvai suvokiamą, ir teismo procesinis sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (išskyrus, kai prašymą šiuo pagrindu pateikia Generalinis prokuroras).
Teismas, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju civilinė byla Nr.2-2684-464/2012 nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka, pažymėjo, kad aktualu yra nustatyti aplinkybę, ar teismas, priimdamas sprendimą byloje, nepadarė aiškios teisės normos taikymo klaidos. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog priimdamas sprendimą civilinėje byloje Nr.2-2684-464/2012, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. išaiškinimu civilinėje byloje Nr.3K-7-229/2009 ir dėl to pagrindo teigti, jog teismas sprendime padarė aiškią ir esminę materialiosios ar proceso teisės normos taikymo klaidą, nėra.
Teismas atmetė ir pareiškėjo argumentus, jog teismas padarė neteisingą ir nesuprantamą išvadą, kad ieškinys atsakovui pareikštas nepraleidžiant dvejų metų termino, kai pats sprendime aiškiai nurodė datas, pagal kurias dvejų metų ieškinio senaties terminas yra akivaizdžiai praleistas. Teismas nurodė, jog pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinta prievolė (CK 6.87 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju šalys aiškiai susitarė, jog laidavimo sutartis galioja iki visiško ir galutinio lizingo sutartyje numatytų sąlygų įvykdymo (laidavimo sutarties 6.2 p.). Taigi, šalims aiškiai sutartyje nustačius, jog buvo laiduota iki visiško prievolės įvykdymo, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje numatytas laidavimo pabaigos terminas netaikytinas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog, pripažinus, kad buvo laiduota iki visiško prievolės įvykdymo, atsakovo nuoroda į CK 6.89 straipsnyje nustatyto neterminuoto laidavimo pabaigos momentą yra teisiškai neaktuali. Dėl to ir teismo nuoroda, kad ieškinys solidariajam skolininkui (atsakovui) pareikštas, nesuėjus dvejų metų terminui, nors datos rodo priešingai, nėra aktuali konkrečiu atveju, juo labiau, kad lizingo gavėjui UAB „Alvaitransa“ jau 2009 m. lapkričio 13 d. buvo iškelta bankroto byla ir visi reikalavimai jam galėjo būti reiškiami tik bankroto byloje.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas, teigdamas, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė bendruosius įrodymų vertinimo principus, iš esmės nenurodo, kodėl ieškovo į bylą pateikti įrodymai nepagrindžia ieškinio reikalavimų, kokios įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo klaidos yra padarytos teismo sprendime. Nagrinėjamu atveju teismas, motyvuodamas sprendimą, vertino ir tyrė byloje ieškovo pateiktus įrodymus dėl skolos ir patirtų nuostolių dydžio ir pagrįstai laikė, jog šie įrodymai patvirtina galutinį skolos dydį ir lizingo davėjo patirtus nuostolius dėl lizinguojamo turto pardavimo, nes priešingų įrodymų į bylą atsakovas nepateikė, atvirkščiai, ieškovo pateiktų paskaičiavimų (skolos sumų dydžio) neginčijo.
Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog priimtu sprendimu teismas pažeidė bendruosius civilinio proceso principus – protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, taip pat nėra įrodyta ir negali būti vertinama kaip proceso atnaujinimo pagrindas. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir remdamasis įrodinėjimo taisyklėmis bei logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padarė atitinkamą išvadą - tenkinti ieškovo reikalavimą dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinis tų pačių aplinkybių ir įrodymų svarstymas, todėl ištirtų ir įvertintų įrodymų vertinimas nelaikytinas aiškia teisės taikymo klaida.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas-atsakovas UAB „Ratransa“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį ir perduoti civilinės bylos atnaujinimo klausimą nagrinėti iš naujo.
Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. priimta nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.
2. Skundžiamoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas, pasisakydamas dėl laidavimo pobūdžio, nurodė tuos pačius motyvus, kuriais buvo grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, tačiau nevertino pareiškėjo prašyme nurodytų argumentų, neatsakė į keliamus klausimus dėl laidavimo apimties. Nei pagal pirmosios instancijos priimtą sprendimą, nei pagal skundžiamą nutartį liko neaišku kokio pobūdžio laidavimu nagrinėjamojoje situacijoje esantį laidavimą reikėtų laikyti.
3. Vilniaus apygardos teismas nutartyje pasisakė, kad jog pareiškėjas nenurodė, kokiais konkrečiais būdais pasireiškė protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų pažeidimas, tačiau pareiškėjas aiškiai nurodė kad šių principų pažeidimas yra iškreiptas laidavimo sutarties termino aiškinimas pirmosios instancijos teismo sprendime, kuriuo pažeidžiama teisinga ir teisėta teisinio santykio dalyvių pusiausvyra.
4. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad pareiškėjo argumentai dėl neteisingai taikytų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, yra nemotyvuoti. Prašyme dėl proceso atnaujinimo buvo detaliai išdėstytos aplinkybės dėl neteisingo ir nepagrįsto pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo. Vilniaus apygardos teismas tik palaikė pirmosios instancijos teismo argumentus, jog byloje buvo vertinami ieškovo pateikti įrodymai dėl skolos ir nuostolių dydžio, tačiau ginčas dėl įrodymų vertinimo kyla ne dėl įrodymų pateikimo ar nepateikimo fakto, bet dėl tokių įrodymų pobūdžio, jų įrodomosios galios ir objektyvumo.
5. Teismui teisingai įvertinus situaciją CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto normos taikymo prasme, taptų akivaizdu, jog ieškinio senatis dėl delspinigių reikalavimo yra suėjusi 2010 m. gegužės 13, t. y. praėjo įstatyme numatytas laiko tarpas tokiems reikalavimas pareikšti.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis paliktina nepakeista.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo UAB „Ratransa“ prašymas ir atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr.2-2684-464/2012 pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovui UAB „Ratransa“ dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą – ekstraordinarinį būdą įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti. Jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka.
Proceso atnaujinimas yra viena iš valstybės nustatytų teisės į teismą įgyvendinimo procesinių priemonių, savarankiška civilinio proceso stadija. Aukščiausiojo Teismo išaiškinimuose nurodoma, kad proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos pagal šio instituto tikslus ir uždavinius bei nepažeidžiant principų, kuriais grindžiamas proceso atnaujinimo institutas. Teismų praktikoje akcentuojamas proceso atnaujinimo, kaip teisės į teismą įgyvendinimo priemonės, išskirtinumas. Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė teisės į teismą įgyvendinimo procesinė priemonė. Šio instituto tikslas – išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių padarinių – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą tada, kai asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistų teisių ir interesų naudodamasis teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Procesas turi būti atnaujinamas tada, kai poreikis apginti pažeistą privatų asmens ar viešąjį interesą nusveria poreikį išsaugoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų teisinių santykių stabilumą, proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principus. Vienas esminių teisinės valstybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas suponuoja, kad įsiteisėję teismų sprendimai gali būti peržiūrėti tik esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams ir taikant juos neformaliai, laikantis teisingumo ir protingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2008).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodyta, jog CPK 366 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti konkretūs proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teisiškai reikšmingi faktai, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas, peržiūrint bylą instancine tvarka. Siekiant apsaugoti bylos dalyvių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių stabilumą, užkertant kelią formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, įstatyme nustatytos proceso atnaujinimo sąlygos: 1) įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia besikreipiančio asmens teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 365 str. 1 d.); 2) asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą (CPK 368 str.); 3) prie prašymo turi būti pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (CPK 369 str. 2 d.) ir kt. Šių normų analizė leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas numatė proceso atnaujinimo galimybę tik esant pakankamiems esminės klaidos byloje įrodymams, pareiškėjui veikiant sąžiningai ir aktyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2011 ).
Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas grindė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, pagal kurį procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Pareiškėjo teigimu, teismas, priimdamas sprendimą, padarė aiškias teisės normų, reglamentuojančių laidavimo santykius, įrodinėjimo procesą ir įrodymų vertinimą, taikymo klaidas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą, konstatavo, kad sprendžiant dėl proceso atnaujinimo teisės taikymo klaida įsiteisėjusiame teismo sprendime, dėl kurio prašoma atnaujinti procesą byloje, turi būti ne tik aiški, bet ir esminė. Klaida laikoma esmine, kai ji gali daryti sprendimą (nutartį) neteisėtą bei nepagrįstą ir dėl to yra pagrindas tą sprendimą (nutartį) pakeisti ar panaikinti. Aiški teisės taikymo klaida pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kaip pagrindas atnaujinti civilinę bylą, gali būti imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai. Jeigu kuri nors teisės norma taikoma, teismui naudojantis diskrecijos teise įvertinant bylos faktines aplinkybes, tai aiški teisės normos taikymo klaida gali būti pripažinta išimtiniu atveju, neginčijamai nustačius, kad teismas be jokio pateisinimo peržengė diskrecijos ribas ir dėl to teismo sprendimas yra aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2011).
Nagrinėjamu atveju, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą, yra vertinamas prašymo dėl proceso atnaujinimo užbaigtoje civilinėje byloje pagrįstumas, tačiau vertinant tokio prašymo pagrįstumą, negali būti iš naujo nagrinėjamos aplinkybės, įvertintos užbaigtoje byloje dėl skolos, delspinigių ir nuostolių iš turto pardavimo priteisimo pagrįstumo, nes priešingu atveju, tokių aplinkybių vertinimas reikštų pakartotinį bylos iš esmės nagrinėjimą, tačiau tai nėra galima, neatnaujinus proceso. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą ir padarė išvadą, kad pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai nesuteikia teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo prašyme išdėstytos aplinkybės keltų pagrįstų abejonių įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumu ir kad jas reikėtų dar kartą įvertinti, atnaujinus procesą byloje. Pažymėtina tai, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodė tas pačias aplinkybes (dėl laidavimo sutarties prievolės pasibaigimo, dėl praleisto senaties termino, dėl delspinigių ir palūkanų, dėl ieškovo nesąžiningumo), kaip ir savo atsiliepime į ieškinį (74-78 b. l., 1 tomas) bei triplike (114-118 b. l., 1 tomas) ir jos, pagal surinktus bylos įrodymus, buvo įvertintos įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu, taip pat ir skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartimi užbaigtoje civilinėje byloje, kurios procesą pareiškėjas siekia atnaujinti.
Prašyme atnaujinti procesą nenurodyta jokių pagrįstų išskirtinių aplinkybių, darančių įtaką užbaigtoje civilinėje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo motyvų ir jų pagrindu padarytų išvadų teisiniam pagrįstumui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentus dėl būtinumo atnaujinti procesą byloje. Proceso atnaujinimas pagal pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, kurios, kaip pirmiau nurodyta, nėra išskirtinės, taip pat jau yra teismo teisiškai įvertintos, reikštų pakartotinį bylos nagrinėjimą ir tų pačių byloje surinktų įrodymų vertinimą, tačiau toks pakartotinis nagrinėjimas nebūtų suderinamas su CPK ir teismų praktikoje pripažįstama proceso atnaujinimo paskirtimi ir tikslais, nes byloje nenustatyta faktinių bei teisinių prielaidų pagrįstai abejoti įsiteisėjusio teismo sprendimo užbaigtoje civilinėje byloje teisėtumu, taigi ir, atnaujinus procesą, tikrinti šio sprendimo teisėtumą.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai akcentavo, kad proceso atnaujinimas nėra pakartotinas tų pačių aplinkybių svarstymas, todėl ištirtų ir įvertintų įrodymų pakartotinas vertinimas negali būti pagrindas proceso atnaujinimui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimo institutas negali būti tapatinamas su sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimu instancine tvarka, tuo labiau jis negali būti naudojamas kaip priemonė vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Asmenys, prašantys atnaujinti procesą, privalo elgtis sąžiningai ir šiuo institutu nepiktnaudžiauti.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį nepakeistą.