- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-29
- Bylos Nr.
- 2-773/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Rasa Gudžiūnienė, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- V. K.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Marytės Mitkuvienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 3 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, likviduojamos V. K. individualios įmonės bankroto byloje Nr. B2-123-212/2012.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartimi V. K. IĮ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Viresita“. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartimi minėtą teismo nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-630/2010). Teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi patvirtinti įmonės kreditorių 126 416,74 Lt finansiniai reikalavimai, o 2010 m. liepos 19 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Bankroto administratorius, siekdamas patenkinti kreditorių reikalavimus, 2011-11-10 teismui pareiškė prašymą panaikinti turto areštą, taikytą įmonei ir jos savininkui V. K. priklausančiam turtui, įskaitant butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teigė, jog jam surado pirkėją (1 b. l.). Panevėžio apygardos teismas 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi šį prašymą patenkino (9 b. l.), o Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo V. K. atskirąjį skundą, 2012 m. sausio 19 d. nutartimi minėtą teismo nutartį paliko nepakeistą. Konstatavo, kad už individualios įmonės skolas kreditoriams savo turtu atsako ir individualios įmonės savininkas, todėl siekiant patenkinti jų reikalavimus, įmonės turtas ir jos savininko turtas turi būti laisvas nuo arešto. Nurodė, kad klausimai, susiję su nuosavybės teisėmis į areštuojamą turtą, buvo išspręsti areštuojant individualios įmonės ir jos dalyvių turtą, todėl šioje proceso stadijoje yra teisiškai nereikšmingi apelianto argumentai dėl trečiųjų asmenų (buvusios atsakovo sutuoktinės D. K.) teisių į ketinamą parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) (66-68 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovas V. K. 2012-01-30 pateikė teismui prašymą bankroto byloje taikyti šio buto areštą. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teisme jis yra pareiškęs savarankišką ieškinį, ginčydamas šio turto 2011-11-22 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp bankroto administratoriaus (pardavėjo) ir Ž. M. (pirkėjo), bei prašydamas pripažinti, kad dalis jo priklauso buvusiai sutuoktinei D. K. (civilinė byla Nr. 2-412-212/2012). Tvirtino, kad šio ieškinio priėmimo klausimas dar nėra išspręstas, nes jis yra padavęs atskirąjį skundą dėl teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutarties, kuria nustatytas terminas jo trūkumams pašalinti (nurodyti ieškinio sumą ir sumokėti žyminį mokestį). Teigė, kad bankroto byloje šiam turtui nepritaikius prašomų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2012 m. vasario 3 d. nutartimi bankroto byloje netenkino atsakovo V. K. prašymo. Nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra parduotas vykdant bankroto procedūrą ir esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai, kuria šiam turtui buvo panaikintas areštas. Taip pat nurodė, kad V. K. paduotas ieškinys dėl šio turto pirkimo-pardavimo sandorio panaikinimo teisme nėra priimtas, nes yra su trūkumais. Konstatavo, kad kol nėra išspręstas ieškinio priėmimo klausimas, nėra teisinio pagrindo taikyti prašomas apsaugos priemones. Pažymėjo, kad D. K., kurios interesus gina buvęs sutuoktinis V. K., bankrutavusiai įmonei nėra pareiškusi finansinių reikalavimų, nuo bankroto bylos iškėlimo į teismą nesikreipė ir neginčijo minėto turto priklausomybės.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas V. K. prašo panaikinti teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, atsisakydamas taikyti apsaugos priemones, neįvertino šių reikšmingų aplinkybių: ieškinys dėl 2011-11-22 sandorio pripažinimo negaliojančiu yra pareikštas Konstitucijos 23, 24, 30 straipsnių pagrindais; sandoris sudarytas esant neįsiteisėjusiai teismo 2011-11-16 nutarčiai, kuria panaikintos apsaugos priemonės; apeliacinės instancijos teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartyje nustatė prejudicinę reikšmę turintį faktą, kad apsaugos priemonių panaikinimas savaime nesukelia jokių teisinių pasekmių nei jam, nei jo buvusiai sutuoktinei; jo argumentų dėl D. K. priklausančios ginčo buto dalies, kuri nėra nustatyta; galimai nusikalstamos bankroto administratoriaus veikos, padarytos tuo, kad 2010-04-16 gavęs dokumentus apie tai, kad po santuokos su D. K. nutraukimo jie abu iš bendrų lėšų nusipirko ginčo butą, nesikreipė į teismą, jog būtų nustatyta D. K. priklausanti jo dalis (ĮBĮ 11 str.).
2. Nutartis priimta šališko ir išankstinę nuostatą turinčio teismo. Tai įrodo: ginčas, kilęs iš bankroto bylos nagrinėjimo metu atsiradusių teisinių santykių, buvo išskirtas į atskirą bylą; skundžiama nutartis priimta nesusipažinus su ginčijama buto pirkimo-pardavimo sutartimi; atsisakymas taikyti apsaugos priemones prieštarauja proceso ekonomiškumo principui, Konstitucijos 28, 30 straipsnių nuostatoms. Be to, teismas turėjo įvertinti ir tai, kad ginčo butas buvo parduotas ne ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. iš varžytynių, kad iki ĮBĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo 2012-01-06 kreditorių susirinkimas neturėjo teisių spręsti dėl nekilnojamojo turto, neparduoto iš varžytynių, tvarkos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą likviduojamos V. K. IĮ administratorius prašo teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad:
1. Apelianto argumentai nesusiję su skundžiamos teismo nutarties pagrindu ir dalyku.
2. Apeliantas piktnaudžiauja proceso teisėmis ir vilkina bankroto procesą nepagrįstais argumentais, kad neva jo buvusi sutuoktinė D. K., su kuria santuoka nutrūko 1978-10-10 ir kuri nėra pareiškusi jokių finansinių reikalavimų bankroto byloje, pretenduoja į dalį šio parduoto buto.
3. Nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo taikyti V. K. prašomas apsaugos priemones, nes ieškinys dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimo yra nepriimtas, be to, pareikštas ne to asmens, kuris gali turėti reikalavimo teisę.
Atsakovas V. K. taip pat pateikė teismui papildomus paaiškinimus prie atskirojo skundo, kuriuos pirmosios instancijos teismas priėmė ir perdavė apeliacinės instancijos teismui. Šiuose paaiškinimuose nurodoma, kad parduodant ginčo butą buvo pažeista šio turto įvertinimo tvarka, įtvirtinta ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje, nes jis nebuvo realiai apžiūrėtas, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta neteisėtai, esant galimam piktavališkam šalių susitarimui ir piktnaudžiavimui, kad administratoriaus įgaliotas asmuo P. Pacauskas yra nekompetentingas teikti bankroto administravimo paslaugas ir yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes negynė D. K. interesų bankroto byloje, kad administratorius vykdo nusikalstamą veiklą, kad teismas ex officio turėjo įvertinti tariamą bankrutavusios įmonės kreditorių T. Š., kuris galimai suklastojo parašą ir dėl to vyksta ikiteisminis tyrimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų kolegija nagrinėja, ar teisėta ir pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo nutartis, priimta likviduojamos V. K. IĮ bankroto byloje, kuria atsisakyta įmonės savininko prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones bankroto procese parduotam nekilnojamajam turtui.
Kaip yra žinoma, bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str.). Bylos medžiaga nustatyta, kad įsiteisėjusia teismo 2010 m. liepos 19 d. nutartimi V. K. IĮ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Tokia teismo nutartis sukelia svarbias teisines pasekmes: likviduojamos įmonės statusas reiškia, jog yra atliekamas pasirengimas užbaigti šios įmonės egzistavimą ir artimiausiu metu ši įmonė nustos egzistuoti kaip teisės subjektas, nebegalima sudaryti taikos sutarties, o bankroto administratoriaus įgaliojimai tampa įmonės likvidatoriaus įgaliojimais (ĮBĮ 28 str. 3 d., 31 str.). Vienas iš svarbiausių veiksmų – turto realizavimas, kurį bankroto procese organizuoja ir vykdo administratorius (ĮBĮ 31 str. 2 p.). Pažymėtina, kad turto pardavimo tvarką reglamentuoja ĮBĮ 33 straipsnis, kuriame nustatyta, įmonės turto pardavimo tvarka, o kai tokia įmonė yra neribotos atsakomybės ir pati turto neturi ar jo nepakanka, – pardavimo tvarka ir jos savininko turimo turto, iš kurio teisės aktų nustatyta tvarka gali būti išieškoma, įskaitant ir esantį bendra jungtine nuosavybės teise.
Minėta, kad likviduojamos V. K. IĮ bankroto byloje administratorius, vadovaudamasis ĮBĮ 33 straipsnyje numatyta tvarka 2011-11-22 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė minimą butą Ž. M., kuri pagal VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro duomenis nuo 2011-11-24 yra įregistruota kaip šio buto savininkė (105-106, 132 b. l.) (ĮBĮ 9 str. 2 d. 5 p.). Šis turtas buvo parduotas už 69 000 Lt, t. y. kainą nustatytą 2011-04-28 kreditorių susirinkimo nutarimu, kurio pagrįstumas ir teisėtumas teisme nebuvo ginčijamas.
Nagrinėjamoje byloje įmonės savininkas V. K. savo 2012-01-30 prašymu siekia, jog ginčo butas bankroto byloje būtų areštuotas tuo pagrindu, kad jis yra pareiškęs ieškinį dėl šio turto pirkimo pardavimo sutarties panaikinimo. Teismas, skundžiama nutartimi šio V. K. prašymo netenkino, remdamasis tuo, kad teismo nutartis dėl arešto šiam turtui bankroto byloje yra panaikinta ir butas yra parduotas, bei tuo, kad V. K. ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nėra priimtas, nes yra su trūkumais. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis teismo išvadomis.
Kaip minėta, turto pardavimas bankroto procese yra vykdomas griežtai laikantis ĮBĮ nuostatų, o šį procesą organizuoja bei vykdo bankroto administratorius. Nepriklausomai nuo turto rūšies ir nuo to, ar jis parduodamas, ar perduodamas kreditoriui, jo pirkimo-pardavimo sutartis arba perdavimo aktas yra prilyginamas notaro patvirtintai sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (ĮBĮ 33 str. 3 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent tokių dokumentų pagrindu yra atliekami kiti su tuo turtu susiję teisiniai veiksmai, įskaitant ir nuosavybės teisių įregistravimą bei išviešinimą viešuose registruose. Tai reiškia, kad administratoriui pardavus bankrutavusios neribotos atsakomybės įmonės ar jos savininko turtą, jis yra eliminuojamas iš bendros turto masės, nes nuosavybės teises į šį turtą įgyja tretieji asmenys. Be to, skundžiamos teismo nutarties priėmimo metu bankroto byloje nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl minimos pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo, o šį turtą įsigiję asmenys nebuvo bankroto byloje (jos dalyje) dalyvaujančiais asmenimis. Dėl to teismas skundžiama nutartimi turėjo pagrindą spręsti, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti įmonės savininko V. K. prašymą ir bankroto byloje šiam turtui taikyti areštą (CPK 185 str.).
Minėta, jog kilus civiliniam ginčui dėl bankroto procese parduoto turto, V. K. ieškinys buvo pareikštas bendra ginčo teisenos tvarka pagal CPK reikalavimus ir, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas pasinaudojo teise būtent toje byloje kelti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – arešto, taikymo pagal CPK 144-152 straipsnių nuostatas, nes tokį prašymą pateikė pirmosios instancijos teismui, kuris, konstatavęs ieškinio trūkumus ir įpareigojęs ieškovą juos pašalinti, šio prašymo nenagrinėjo. Apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjusiam atskirąjį skundą dėl minimos teismo nutarties, V. K. taip pat buvo pateikęs prašymą taikyti buto areštą, tačiau teisėjų kolegija 2012 m. vasario 13 d. nutartimi atsisakė priimti tokį prašymą CPK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu, konstatavęs, kad jo žinioje nėra bylos dėl ginčo esmės, bei išaiškino, kad šiuo klausimu V. K. turi kreiptis į Panevėžio apygardos teismą (CPK 147 str. 1, 2 d.) (civilinė byla Nr. 2-358/2012).
Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. kovo 29 d. nutartimi panaikino minimą teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį, kuria buvo konstatuoti V. K. paduoto ieškinio trūkumai, tačiau ieškinio priėmimo ir atitinkamai apsaugos priemonių taikymo klausimas grąžintas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes CPK 147 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl apsaugos priemonių taikymo yra sprendžiamas tik išsprendus ieškinio, kuriame jas prašoma taikyti, priėmimo klausimą (civilinė byla Nr. 2-358/2012).
Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai ir teisėtai atsisakė taikyti likviduojamos individualios įmonės savininko V. K. prašomas apsaugos priemones bankroto byloje.
Teisėjų kolegija kartu atmeta kaip nepagrįstus skundo argumentus, kad prašymą išnagrinėjo šališkas teismas, nes vien tai, kad buvo priimtas apeliantui V. K. nepalankus teismo procesinis sprendimas, neįrodo teismo suinteresuotumo, o tai pagrindžiančių įrodymų apeliantas nepateikė (CPK 185 str.). Be to, pažymėtina, jog apelianto argumentai, susiję su bankroto administratoriaus veiksmais, kompetencija gali būti nagrinėjami ĮBĮ nustatyta tvarka, o ne sprendžiant procesinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dėl skundo argumento, kad minimas ieškinys dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia susijęs su bankroto teisiniais santykiais, teisėjų kolegija pasisakė kitoje apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nustatyti ieškinio trūkumai, teisėtumo ir pagrįstumo (civilinė byla Nr. 2-358/2012). Dėl to joje nurodyti motyvai nekartojami.
Esant aukščiau nustatytoms aplinkybėms, kiti atskirojo skundo, atsiliepimo į jį argumentai, apelianto papildomi rašytiniai paaiškinimai nepaneigia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 263, 329, 338 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.