- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-29
- Bylos Nr.
- 2-358/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Vasarienė, Marytė Mitkuvienė, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- V. K.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Viresita“, Ž. M.
- Trečiasis asmuo
- D. K.
- Kategorijos
- 99.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutarties, kuria nustatytas terminas ištaisyti ieškinio trūkumus, civilinėje byloje Nr. 2-1237-212/2011 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Viresita“, Ž. M., trečiajam asmeniui D. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, 2011-11-22 sudarytą tarp atsakovų likviduojamos V. K. IĮ bankroto administratoriaus (pardavėjas) UAB „Viresita“ ir Ž. M. (pirkėja). Nurodė, kad vykdant jam priklausiusios įmonės bankroto procedūras, minėtas butas buvo parduotas neteisėtai, nes jo 57/100 dalys priklauso buvusiai sutuoktinei D. K.. Tvirtino, kad ginčo sandoris sudarytas pažeidžiant tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, todėl yra negaliojantis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi nustatė ieškovui V. K. terminą iki 2011-12-30 ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. nurodyti ieškinio sumą bei sumokėti atitinkamo dydžio žyminį mokestį (CPK 80, 135, 138 str.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas V. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo nutartį ir perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad:
1. Teismas be pagrindo sprendė, kad jis turi sumokėti žyminį mokestį už ieškinį, kuris yra paduodamas bankroto byloje. Be to, jis nežino, kokia yra ieškinio suma.
2. Teismas, išskyręs ieškinį iš bankroto bylos į naują bylą, neatskleidė bylos esmės.
3. Bankroto administratoriaus veiksmuose yra nusikaltimo požymių, numatytų BK 182, 228, 229, 294 straipsniuose ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 24 straipsnių pažeidimų. Šie veiksmai turėtų būti įvertinti Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų kolegija nagrinėja, ar teisėta ir pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovas V. K. įpareigotas sumokėti žyminį mokestį už ieškinį, kuriuo ginčijama bankroto procese sudarytas buto pirkimo-pardavimo sandoris.
Iš bylos medžiagos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2010-03-25, V. K. IĮ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Viresita“ (civilinė byla Nr. B2-123-212/2012). Teismo 2010 m. liepos 19 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o 2011-11-22 pirkimo-pardavimo sutartimi butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau ginčo butas), kaip įmonės savininkui V. K. priklausantis turtas, buvo parduotas Ž. M., kuri nuo 2011-11-24 yra įregistravusi į jį savo nuosavybės teises.
Taip pat šioje byloje nustatyta, kad likviduojamos V. K. IĮ savininkas pareiškė teismui savarankišką ieškinį, ginčydamas minėtą sandorį, tačiau skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, jog ieškinyje privalo būti nurodyta ieškinio suma bei sumokėtas atitinkamo dydžio žyminis mokestis. Apeliantas V. K., nesutikdamas su tuo, atskirajame skunde tvirtina, jog šis mokestis neturi būti mokamas, nes pareikšti reikalavimai yra neatsiejamai susiję su bankroto procesu. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu šį apelianto argumentą.
Kaip žinoma, pagal bendrąją taisyklę žyminis mokestis yra mokamas už kiekvieną ieškinį (CPK 80 str.). Tačiau įstatymas numato ir šios taisyklės išimtis. Tai yra CPK 83 straipsnio 1 dalyje išvardytas išsamus sąrašas asmenų, kurie yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir prie tokių asmenų yra priskirti ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys – bankroto bylose (CPK 83 str. 1 d. 9 p.). Nagrinėjamu atveju, ieškovas V. K., kaip likviduojamos įmonės savininkas, ginčydamas minėtą turto pirkimo-pardavimo sutartį yra pareiškęs savarankišką ieškinį, tačiau šis reikalavimas, kaip teisingai nurodo apeliantas, yra betarpiškai susijęs su bankroto procesu (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-435/2012).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas turėjo taikyti CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatą, pagal kurią V. K. yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, todėl be teisėto pagrindo įpareigojo sumokėti šį mokestį. Dėl to skundžiama teismo nutartis naikinama, o ieškinio priėmimo klausimas perduodamas iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui, nes tik jis gali išspręsti minimą klausimą (CPK 137, 329 str.).
Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieškovas yra pareiškęs kitą ieškinį dėl tos pačios pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimo, ieškinys yra priimtas (bylos Nr. 2-531-212/2012). Teisėjų kolegija šioje proceso stadijoje neturi pagrindo konstatuoti nagrinėjamos bylos bei civilinės bylos Nr. 2-531-212/2012 ieškinių tapatumo, tačiau atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį, jog ši aplinkybė turi būti įvertinta iš naujo sprendžiant V. K. ieškinio priėmimo klausimą.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija jų plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį ir V. K. ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.