Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens R. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas grąžinti žyminį mokestį ieškovui, civilinėje byloje Nr. 2-296-267/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aisnera“ ieškinį atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai dėl laidavimo sutarties pripažinimo niekine (tretieji asmenys – R. V., A. P.), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo grąžinti žyminį mokestį po ieškinio padavimo bankrutavusiai įmonei.

Šiaulių apygardos teisme 2014 m. vasario 27 d. priimtas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (šiuo metu bankrutavusios, toliau – ir BUAB) „Aisnera“ ieškinys Pakruojo ūkininkų kredito unijai dėl 2010 m. sausio 25 d. laidavimo sutarties Nr. 10-00016 pripažinimo niekine.

Trečiasis asmuo R. V. 2014 m gruodžio 17 d. pateikė teismui prašymą grąžinti 100 Lt žyminį mokestį ieškovui BUAB „Aisnera“, nes pastarajam iškelta bankroto byla.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi netenkino trečiojo asmens R. V. prašymo dėl žyminio mokesčio grąžinimo.

Teismas pažymėjo, kad įstatymas atleidžia įmonę, kaip ieškovą, nuo žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo tada, kai jai yra iškelta bankroto byla, arba įmonę, kuri pareiškia bankrutuojančiai įmonei turtinius reikalavimus, o grąžinamas žyminis mokestis tik tuomet, kai bylos nagrinėjimas sustabdomas, atsakovui iškėlus bankroto bylą.

Teismas nustatė, kad UAB „Aisnera“ ieškinys teisme priimtas 2014 m. vasario 27 d., o bankroto byla ieškovui iškelta tik 2014 m. kovo 31 d. Be to, nutartis įsiteisėjo tik 2014 m. balandžio 8 d. Taigi, teismo vertinimu, ieškinio pareiškimo metu nebuvo pagrindų nemokėti mokesčio (ieškovui nebuvo iškelta bankroto byla), o Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 87 straipsnio nuostatos taip pat nenustato, kad, esant paminėtoms faktinėms aplinkybėms, žyminis mokestis turėtų būti grąžinamas.

Trečiasis asmuo R. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį ir grąžinti BUAB „Aisnera“ jo sumokėtą žyminį mokestį.

Atskirajame skunde nurodyta, kad ieškovas sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį. Ieškovui iškelta bankroto byla, o pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktą nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys – bankroto ir restruktūrizavimo bylose. Apeliantė, kaip vienintelė BUAB „Aisnera“ akcininkė, turi reikalavimo teisė į tai, kad būtų grąžintas bankrutuojančiai įmonei jos sumokėtas žyminis mokestis. Apeliantė taip pat teigia, kad tokį prašymą palaikė ir ieškovo bankroto administratorius, be to, atsakovas, kaip ieškovo kreditorius, taip pat turėtų būti suinteresuotas, jog ieškovui būtų grąžintas 100 Lt žyminis mokestis. Mokestis turi būti grąžintas taip pat ir siekiant apginti kreditorių interesus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Pagal CPK 55 straipsnį bylas juridinių asmenų vardu teisme veda jų vienasmeniai valdymo organai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – kitų organų nariai ir dalyviai fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas. Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo. Pagal įmonių bankroto metu taikomo specialaus teisės akto – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 2 punktą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų (taigi ir įgaliojimų veikti įmonės vardu teisme). Kitaip tariant, būtent įmonės administratorius (o ne jos valdymo organai, tų organų nariai ar įmonės dalyviai) po nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo veikia bankrutuojančios įmonės vardu, taip pat ir teikia ieškinius, prašymus ir / ar kitaip gina jo atstovaujamos įmonės bei šios bendrovės kreditorių interesus. Savo ruožtu tik pati įmonė ir / ar jos kreditoriai (kurių reikalavimai tenkinami iš įmonės turto) gali būti laikomi suinteresuotais asmenimis CPK 87 straipsnio, nustatančio žyminio mokesčio grąžinimo atvejus, prasme.

Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo R. V., kaip bankrutuojančios įmonės akcininkė, tačiau nesanti bankrutuojančios bendrovės kreditore, 2014 m. gruodžio 17 d. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą, kuriame faktiškai bankrutuojančios įmonės, o taip pat, kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, ir visų bendrovės kreditorių, interesais, prašė grąžinti įmonei pastarosios sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį už ieškinį. Tačiau bankroto byla ieškovui iškelta dar 2014 m. kovo 31 d. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, minėta nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 14 d. (to neginčija ir pati apeliantė). Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. V. negalėjo teikti jokių prašymų / pareiškimų / ieškinių ir pan. bendrovės vardu ar jos interesais, kadangi ji tuo metu nebuvo (ir nėra) šios įmonės atstovė. Akivaizdu ir tai, kad bankrutuojančios bendrovės akcininkė nėra savaime įgaliota teikti prašymus ir įmonės kreditorių interesais.

Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo nagrinėti trečiojo asmens R. V. prašymo grąžinti ieškovui žyminį mokestį ir, pagal analogiją pritaikęs CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktą, turėjo atsisakyti priimti šį pareiškimą, kadangi, kaip jau minėta, pareiškimą dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali paduoti tik suinteresuotas asmuo – bankrutuojanti įmonė, kurios teisėtu atstovu šiuo metu yra bankroto administratorius, o ne įmonės akcininkė.

Remiantis išdėstytomis teisinės ir faktinėmis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o trečiojo asmens R. V. 2014 m. gruodžio 17 d. prašymas dėl žyminio mokesčio ieškovui grąžinimo – paliekamas nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 302 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 296 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 302 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti.

Trečiojo asmens R. V. 2014 m. gruodžio 17 d. prašymą palikti nenagrinėtą.