Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-06-28 · Administracinė byla Nr. eI2-8455-473/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-06-28
Bylos Nr.
eI2-8455-473/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05084-2023-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
Teisėjai
Violeta Balčytienė (pirm.), Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Pareiškėjas
S. N.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-8455-473/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05084-2023-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės ir Jūratės Gaidytės-Lavrinovič,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. (S. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas patikslintu skundu kreipėsi į teismą prašydamas: panaikinti 2023 m. kovo 31 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) sprendimą Nr. 23S39694 (toliau – ir Sprendimas).

Patikslintame skunde pareiškėjas nurodo, kad 2023 m. vasario 9 d. Departamentui pateikė prašymą, kad būtų pakeistas jo leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, paaiškina, kad užpildė klausimyną.

Nurodo, kad 2023 m. kovo 31 d. gavo Migracijos departamento Sprendimą, kuriuo panaikintas leidimas nuolat gyventi. Paaiškina, kad Sprendime nurodyta, jog pildydamas klausimyną, viename atsakyme į klausimą nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Paaiškina ir akcentuoja, kad jis tikrai žino, kad Krymas priklauso Ukrainai. Teigia, kad kiek pamena, tą ir nurodė klausimyne.

Paaiškina, kad politika nelabai domisi, o Rusijos Federacijos pradėtam karui prieš Ukrainą nepritaria. Yra įsitikinęs, kad jo gyvenimas Lietuvoje jokios grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui nekelia.

Nurodo, kad gimė (duomenys neskelbtini) Panevėžyje ir šiame mieste gyvena visą savo gyvenimą. Paaiškina, kad 1992 metais baigęs tarnybą armijoje išėjo į pensiją ir sveikatos būklės daugiau niekur nedirbo. Paaiškina, kad pensiją jam moka Rusijos Federacija. Nurodo, kad dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo nesikreipė, nes tokiu atveju būtų praradęs Rusijos Federacijos pilietybę ir nebegautų pensijos, kuri yra vienintelis pragyvenimo šaltinis.

Nurodo, kad yra garbaus amžiaus, beveik 68 metų, vienišas, neturintis vaikų ir šeimos, kurie juo pasirūpintų. Gyvendamas Lietuvoje nėra padaręs jokių teisės pažeidimų. Teigia, jog turi sveikatos problemų. Akcentuoja, kad Lietuvą laiko savo namais ir net neįsivaizduoja kaip tektų iš jos išvykti. Taip pat nurodo, jog neturiu jokių ryšių Rusijos Federacijoje.

Šalies argumentai

Pareiškėjui yra nesuprantama atsakovo Sprendime nurodyta Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) nuomonė, kad jis gali būti Rusijos Federacijos režimui palankumą reiškiantis asmuo ir Rusijos jėgos struktūrų gali būti panaudotas, kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti. Pareiškėjas vertina, tai kaip nevykusį pokštą, nes, kaip pats teigia, niekas iš jėgos struktūrų iki šiol juo nesidomėjo. Akcentuoja, kad net jeigu ir kreiptųsi, tai jokio bendradarbiavimo ar veikimo prieš savo tėvynę jis neįsivaizduoja.

Pareiškėjo įsitikinimu, ginčijamas sprendimas yra neteisingas, todėl prašo jį panaikinti.

Atsakovas su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvoje buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu ir galiojo iki 2023 m. vasario 21 d.

Motyvuojamoji dalis

Nurodo, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Paaiškina, kad to paties straipsnio 4 dalyje numatyta, jog Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą pakeisti jam leidimą gyventi, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Akcentuoja, kad leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, jog užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

Departamentas paaiškina, kad atsižvelgdamas į VSD vertinimą ir vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui yra panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Atsakovas akcentuoja, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Paaiškina, kad atsižvelgiant į tai, sprendimus, priima remdamiesi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

Paaiškina, kad vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu, teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Nurodo, kad šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Akcentuoja, kad Departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

Atsakovas nurodo, kad VSD išvadoje nurodyta, kad jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prie Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje , kurios 14 p. teigiama, kad „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.“ 2022 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti, kaip siekis sugriauti teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms. Atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Lietuvos Respublikos Seimo 2022-12-13 nutarime Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ pažymima, jog dėl 2022-02-24 pradėtos atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Rusijos Federacija ir toliau laikosi atviros, vis intensyvėjančios grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms retorikos, niekindama jų nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigdama jų egzistavimą, intensyvėja Rusijos Federacijos atakos prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą, Rusijos Federacijos retorikoje vis dažniau minima branduolinio ginklo panaudojimo galimybė, tęsiamas Rusijos Federacijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos Respublikos teritorijoje. Europos Parlamentas 2022-11-23 savo rezoliucija pripažino Rusijos Federaciją terorizmą remiančia valstybe.

Pažymi, kad šiuo atveju Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Atsakovas mano, kad tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Dėl tokios situacijos ne tik išlieka grėsmė visuomenės rimčiai, bet ši grėsmė nuo Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje pradžios stipriai padidėjo. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje (pvz., žr. 2010-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010) konstatuota, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Tačiau nei Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Teismo nutartyje taip pat nurodoma, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis neįpareigoja valstybių priimti teisės aktus, detaliai apibrėžiančius elgesį, kuris gali suponuoti sprendimą išsiųsti asmenį iš šalies dėl nacionalinio saugumo; teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos; visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma; ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. LVAT 2010-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2019-07-10 nutartis administracinė byla Nr. eA-4603-629/2019 ir joje nurodytas EŽTT 2008-04-24 sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07). Taigi, įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Atsakovas mano, kad pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo lojalumas Rusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo nuolat gyventi panaikinimo klausimą.

Vadovaudamiesi visu tuo, kas nurodyta, mano, kad iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 23S39694, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

2018 m. vasario 21 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT429355 Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Išduotas leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2023 m. vasario 21 d.

2023 m. vasario 9 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu ir užpildė Migracijos departamento pateiktą klausimyną.

2023 m. sausio 16 d. Migracijos departamentas gavo VSD raštą Nr. 18-520 (toliau – ir Raštas), kuriame nurodyta, kad VSD vertinimu, jei užsienietis atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

2023 m. kovo 30 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.

Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Įstatymo 54 straipsnyje nustatyti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Leidimo nuolat gyventi panaikinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Tvarkos aprašo 104 punktas nustato, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, arba Susitarimo 15 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pagrindo paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.

Tvarkos aprašo 105 punkte numatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.

LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD Rašte pateikta informacija bei informacija apie pareiškėją ir įvertino, jog pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje gimęs Rusijos Federacijos pilietis. Savo gyvenamąją vietą pareiškėjas nuo 1996 m. deklaruoja adresu: Panevėžys, (duomenys neskelbtini). Pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 1995 m., o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas. Šeiminiai pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti. Duomenų apie tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje būtų dirbęs ir jam būtų mokėtos draudžiamosios pajamos, nėra. Pildydamas klausimyną, pareiškėjas nurodė, kad jis yra pensijoje nuo 1991 m.

Migracijos departamentas pažymėjo, tai, kad pareiškėjas nuo 1995 m. nuolat gyvenęs Lietuvos Respublikoje, nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka, suponuoja prielaidą, kad pareiškėjas nėra lojalus valstybei, kurioje ilgus metus gyvena. Teigė, kad Pareiškėjo sąmoninga pozicija, priskiriant neteisėtai okupuotą Ukrainos teritoriją (Krymą) Rusijos Federacijai rodo Rusijos karinių veiksmų, apimančių ypač žiaurius karo nusikaltimus žmogiškumui prieš Ukrainos žmones, pripažintinus Ukrainos tautos genocidu, palaikymą. Tokią poziciją deklaruojantis asmuo akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos visuomenės rimčiai bei Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

Pažymėtina, kad išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, kuri turi ypač skausmingas pasekmes asmeniui, kurio atžvilgiu ji priimta, turėtų būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga bei adekvati, o ne formali. Šiuo atveju, nenustačius pareiškėjo konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina akivaizdžiai formalia.

Valstybės saugumo departamento rašte nurodyta, kad, jų vertinimu, pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau teismas pažymi, kad Sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą nuolatos gyventi Lietuvoje priimantis subjektas yra atsakovas ir būtent jis turi atlikti nustatytų aplinkybių vertinimą ir padaryti galutinę išvadą dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui.

LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017-01-19 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017-06-20 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas dėl leidimo gyventi nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (LVAT 2012-03-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi atsižvelgti į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turėjo visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (jo šeima, jo gyvenimo trukmė Lietuvoje, jo padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, galėjo daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą.

Ginčo atveju teismas konstatuoja, kad tokio individualaus vertinimo Migracijos departamentas neatliko, į Sprendimą buvo perkelta Valstybės saugumo departamento išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, kurie nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taigi neįvertinta visų duomenų visuma bei nevertintas Sprendimo proporcingumo principas.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas panaikinamas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. N. (S. N.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 23S39694.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Violeta BalčytienėIna KirkutienėJūratė Gaidytė-Lavrinovič