Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-09-28 nuosprendžio, kuriuo V. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 60 parų areštu.

Nuosprendžiu nukentėjusiojo D. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam iš V. A. priteista 1 900 Eur turtinei ir 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-09-28 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

6. Įrodymų įvertinimas susideda iš jų liečiamumo, leistinumo, tikrumo ir pakankamumo nustatymo (BPK 20 straipsnis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

7. Tokios kasacinio teismo praktikos kontekste apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė ne tik nukentėjusiojo D. M. parodymais, tačiau ir kitų bylos duomenų išsamia bei nešališka analize. V. A. savo kaltę neigia, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu.

8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apelianto kaltė yra įrodyta nukentėjusiojo D. M., liudytojų A. D., G. G., M. J. parodymais, 2018-04-30 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu, kuriame nurodyta, kad nukentėjusysis D. M. atpažino V. A. kaip 2017-09-16 jį sumušusį asmenį (b. l. 87-89), 2018-05-03 apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC) turinio, iš kurio matyti, jog skambinęs vyras nurodė, kad jį išeinantį iš (duomenys nesklebtini) sumušė šeimininkas, apžiūra (b. l. 85). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2018-02-22 specialisto išvada Nr. G601/2018(01), kurioje konstatuota, kad D. M. nustatyta kairės akies srities poodinė kraujosruva. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nustatyto sužalojimo vieta yra pasiekiama tiriamojo ranka. Atsižvelgiant į medicininiuose dokumentuose nurodytą sužalojimo lokalizaciją ir aprašytą makromorfologinį vaizdą, mažai tikėtina, kad jis galėjo būti padarytas nugriuvus ant kieto paviršiaus (b. l. 37).

9. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs ir teisingi, tačiau nenurodo konkrečių prieštaravimų nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotuose parodymuose. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamojoje byloje yra labai prieštaringi duomenys apie vieną ir tą pačią aplinkybę (nukentėjusysis teigia, jog nuteistasis jį sumušė, o šis ir jo sutuoktinė šią neigia). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs, todėl privaloma atidžiai vertini visus byloje ištirtus įrodymus: juos analizuoti kompleksiškai, lyginant jų turinį tarpusavyje, išsiaiškinant ir pašalinant iškylančius prieštaravimus, taip pat juos lyginant su kitais turimais bylos įrodymais. Priešingai nei teigia apeliantas, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo D. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, kurie yra svarbūs nustatant baudžiamojoje byloje tiesą, jų turinys, nuoseklumas, neprieštaringumas su kitais byloje įvertintais duomenimis buvo labai kruopščiai analizuojamas. Analizuojant vien tik nukentėjusiojo D. M. parodymus, iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis D. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas vieną kartą – 2017-11-14 (b.l. 25 – 26) bei vieną kartą bylą nagrinėjant teisme 2018-06-26 teisiamajame posėdyje ir abu kartus nukentėjusysis vienodai, aiškiai ir nedviprasmiškai tvirtino, kad jį sumušė būtent V. A., vienodai nurodydamas suduotų smūgių skaičių, vietą bei būdą, t. y., kad V. A., pastarojo namo koridoriuje, jam sudavė rankomis vieną kartą į akies sritį, kliudant nosį, vieną kartą į kaktos sritį ir vieną kartą į šoną. Taigi, kolegijos nuomone, nukentėjusiojo D. M. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių (dėl asmens, sudavusio smūgius, nusikaltimo vietos, laiko, smūgių skaičiaus, jų lokalizacijos bei būdo) yra nuoseklūs ir tarpusavy neprieštaraujantys.

11. Apeliantas nurodo, jog nukentėjusysis įvykio vietoje negalėjo aiškiai pasakyti, kokiomis aplinkybėmis ir kieno buvo sužalotas, duodamas paaiškinimus painiojosi. Apygardos teismas nesutinka su tokiais apelianto teiginiais. Bylos duomenimis nukentėjusysis D. M. apie įvykį policijai pranešė 2017-09-16, 8.48 val., konkrečiai nurodydamas, jog jį sumušė namo, kuriame šventė vestuves, gyventojas (t. 1, b. l. 2, 85). Nesuinteresuotas bylos baigtimi liudytojas A. D., į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas, patvirtino, kad jiems atvykus D. M. tvirtino, kad jį sumušė namo šeimininkas, o V. A. išėjus iš namo, nukentėjusysis nurodė būtent šį asmenį, kaip pavartojusį jo atžvilgiu fizinį smurtą. Atkreiptinas dėmesys, kad šis liudytojas nei savo 2017-09-16 tarnybiniame pareiškime (t.1, b.l. 3), nei apklausiamas teisme neminėjo, kad D. M. negalėjo aiškiai paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis ir kieno buvo sužalotas. Liudytojas M. J. taip pat pirmos instancijos teisme patvirtino, kad atvykus policijos pareigūnams, jis lauke bendravo su D. M. ir šis nurodė, kad gavo būtent nuo V. (V. A.) į nosį. Tiesa, tokius parodymus - kad nukentėjusysis įvykio vietoje negalėjo aiškiai pasakyti, kokiomis aplinkybėmis ir kieno buvo sužalotas - teisme davė liudytoja G. G., kita policijos pareigūnė, kartu su A. D. atvykusi į įvykio vietą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, analizuodamas liudytojos G. G. parodymus, įvertino tai, kad ši liudytoja buvo apklausta praėjus kuriam laikui po įvykio ikiteisminio tyrimo metu ir dar vėliau - teisme, prisiminė ne visas įvykio aplinkybes, tuo metu buvo stažuotoja ir visas aplinkybes daugiau aiškinosi ir su D. M. bendravo jos porininkas A. D., todėl, apygardos teismo nuomone, teismas pagrįstai jos parodymus nelaikė objektyviais duomenimis, kuriais galima būtų nuginčyti nukentėjusiojo parodymų objektyvumą bei teisingumą, o rėmėsi tik ta dalimi, kuri neprieštaravo kitiems ištirtiems duomenims ir faktinėms nustatytoms aplinkybėms.

12. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto pateikta versija, jog nukentėjusysis D. M. galėjo susižaloti pats ar jį sužaloti galėjo kiti asmenys kitoje vietoje ir laiku, yra atmestina kaip neįtikinama, nelogiška, neparemta jokiais faktiniais duomenimis, be to, prieštaraujanti ne tik nukentėjusiojo D. M. parodymams, kurių objektyvumu ir teisingumu nei apylinkės teismas, nei apygardos teismas nesuabejojo, bet ir kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Priešingai nei apeliantas teigia savo skunde, apelianto kaltė yra grindžiama ne tik aptartais nukentėjusiojo D. M. parodymais, kad būtent kaltinime nurodytu laiku ir vietoje jį sužalojo būtent V. A.. Jo parodymus, nors ir netiesiogiai, patvirtina kiti įrodymai. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso įstatymas nenustato reikalavimo, jog kaltė padarant nusikaltimą turi būti įrodyta tik tiesioginiais įrodymais. Kaltė dėl nusikaltimo padarymo gali būti grindžiama ir netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais. Esminis reikalavimas yra tai, kad jie atitiktų įstatymo reikalavimus bei sudarytų nuoseklų įrodomąjį pagrindą, patvirtinantį kaltinime nurodytas aplinkybes. BPK 20 straipsnio 3 dalis reglamentuoja vieną iš duomenų pripažinimo įrodymais reikalavimų – jų liečiamumą – sąsają su įrodinėjama aplinkybe, t. y. įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Visų pirma, nukentėjusiojo parodymus apie jam suduotą smūgį į veidą patvirtina liudytojų, iškviestų į įvykį policijos pareigūnų A. D. ir G. G. bei liudytojo M. J., mačiusio nukentėjusįjį atvykus policijos pareigūnams, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme duoti parodymai. Liudytojas A. D. patvirtino, jog matė ant nukentėjusiojo veido kažkokius sužalojimus (tiksliai kas, neatsimena; greičiausiai guzą ant kaktos), liudytoja G. G. parodė, kad vizualiai buvo matyti nubrozdinimas veido srityje (prie nosies), liudytojas M. J. – kad nukentėjusiajam veido srity buvo guzelis ar tai mėlynė.

13. Be to nukentėjusiojo D. M. parodymus apie jam suduotus smūgius į veidą patvirtina 2018-02-22 specialisto išvada, konstatavusi kairės akies srities poodinę kraujosruvą. Apeliantas ginčija šią specialisto išvadą kaip įrodymą, patvirtinantį, kad D. M. buvo sumuštas būtent 2017-09-16, teigdamas, jog nukentėjusysis iškart po įvykio nebuvo apžiūrėtas specialistų, o į juos kreipėsi tik po 6 dienų, per kurias, jo manymu, galėjo atsirasti įvairūs papildomi sužalojimai įvairiomis aplinkybėmis. Ši aplinkybė papildomai buvo tiriama apeliacinės instancijos teisme, apklausiant ekspertą J. R., kuris patvirtino, kad specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai (patinimas ir kraujosruva akies srityje), konstatuoti remiantis tyrimui pateiktu 2017-09-22 IĮ „T.“ išrašu, kuriame nurodyta, kad „2017-09-16 ryte užpuolė ir sumušė veidą, kraujavo iš nosies. Kiarėje akyje – hematoma, patinę. Nosis čiuopiant skausminga.<...>. Diagnozė - veido sumušimas.“, galėjo būti padaryti ir 2017-09-16, ir kitą dieną, pvz. prieš ir po 2017-09-16, kadangi nėra konkrečių duomenų, patvirtinančių, kad sužalojimai padaryti būtent 2017-09-16. Pasak eksperto, padaryta kraujosruva vienos akies srityje būdinga smūgio sudavimui; jei nukentėjęs būtų pats kritęs ant veido, tuomet būtų buvusi sumušta kakta, nosis, galėjo išsilieti kraujas abiejų akių srityje, tada kraujosruva akies srityje – būtų kaip antrinis sužalojimas, bet nagrinėjamu atveju tokių duomenų – kad nukentėjusysis būtų nukritęs, nėra, todėl buvo padaryta tokia išvada, kad sužalojimas buvo padarytas smūgiuojant. Eksperto manymu, tik būdamas labai girtas žmogus galėtų nukristi ant veido visiškai jo nesaugodamas. Taip pat ekspertas teisme pateikė skaičiavimus, koks galėtų būti nukentėjusiojo girtumas 2017-09-16, po paros nustačius jam 1,55 proc. promylių, tačiau teismas atmeta šiuos paaiškinimus, nustačius, kad toks girtumas nukentėjusiajam buvo nustaytas 2017-09-16, 8.48 val. Kaip matyti specialisto išvadoje neatsispindi nukentėjusiojo apklausose įvardintas smūgis į šoną. Ekspertas J. R. apygardos teismui dėl šios aplinkybės paaiškino, kad jis negali nei paneigti, nei patvirtinti smūgio į šoną, nes minėtame IĮ „T.“ išraše nėra nurodyta apie kokius nors sužalojimus šone, bet galėjo ir nelikti jokių sužalojimų po smūgio į šoną. Dėl šios aplinkybės nukentėjusysis paaiškino teismui, kad į šoną suduotas smūgis sukėlė jam tik fizinį skausmą, ir jokio sužalojimo neliko. Kaip matyti, tokie nukentėjusiojo paaiškinimai yra logiški, neprieštaringi ir jų objetyvumas bei teisingumas nesukėlė apylinkės teismui abejonių. Teisėjų kolegija irgi jais tiki. Taigi, specialistai, įvertinę sužalojimo lokalizaciją bei morfologinį vaizdą, davė išvadą, esant mažai tikėtina, kad sužalojimas galėjo būti padarytas nugriuvus ant kieto paviršiaus, todėl aukštesnės instancijos teismo nuomone, pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino šią specialisto išvadą ir pagrįstai pripažino įrodymu, patvirtinančiu, kad D. M. nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas 2017-09-16 ne mažiau kaip du kartus smūgiuojant į veidą.

14. Taip pat apeliantas neigdamas nukentėjusiojo sužalojimo faktą 2017-09-16, nurodo, kad nukentėjusysis pats po įvykio atsisakė medikų pagalbos, dar ilgą laiką nesikreipė į medikus, keliavo po užsienį, dėl kažkokių priežasčių nenorėjo, jog specialistas įvertintų jo pirminius sužalojimus, nors policijos pareigūnai tai padaryti siūlė. Iš tiesų byloje esančioje ataskaitų žiūryklėje, 2017-09-16 vyriausiojo patrulio A. D. tarnybiniame pranešyme nurodyta, kad pranešėjas D. M. greitosios medicininės pagalbos atsisakė. Tai patvirtino ir teisme apklausti liudytojai A. D. ir G. G.. Pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kodėl iškart nesikreipė į medicinos specialistus. Anot jo, komisariate, kur buvo parašęs pareiškimą (2017-09-16, šeštadienį), jis buvo nukreiptas į teismo medicinos ekspertinių tyrimų centrą kūno sužalojimo laipsniui nustatyti, tačiau toks nukreipimas jam duotas nebuvo ir nebuvo išaiškinta, kad tokia tarnyba savaitgalį nedirba; jis savaitgalį į medicinines įstaigas nesikreipė, nes sąlyginai sveikata nebuvo pablogėjusi; kitą savaitę jis turėjo išvykti kelioms dienoms į Rygą; savijauta jam netrukdė vykti į užsienį; galiausiai jis kreipėsi pas savo šeimos gydytoją grįžęs iš kelionės 2017-09-22. Atkreiptinas dėmesys, kad vis dėlto nukentėjusiajam padarytas sužalojimas buvo nežymus ir nebuvo toks sunkus ir pavojingas sveikatai, kad būtų reikalinga nedelsiant suteikti jam medicininę pagalbą. Ir šiuo atveju apygardos teismas pažymi, kad įstatymai nenumato pareigos nedelsiant po įvykio kreiptis į tam tikras įstaigas dėl sužalojimų konstatavimo. Tai yra nukentėjusiojo teisė, bet ne pareiga, kreiptis dėl sumušimų nustatymo jo pasirinktu laiku. Sutiktina, jog delsimas kreiptis į gydymo įstaigą tam tikrais atvejais gali sukelti abejonių dėl sužalojimo aplinkybių. Tačiau, kaip jau minėta, reikšmingos bylai aplinkybės nustatomos ne vertinant kiekvieną įrodymą atskirai, o jų visetą. Nagrinėjamu atveju specialisto išvada nėra vienintelis apelianto kaltės įrodymas, ji, kartu su kitais, aukščiau paminėtais, įrodymais. pagrindžia kaltinime nurodytas aplinkybes.

15. Sutiktina su apeliantu, kad nėra nustatytas tikslus nukentėjusiojo išėjimo iš A. namų laikas. Nepaisant to, apygardos teismas sprendžia apie nukentėjusiojo išvykimo iš kaltinamojo namų laiką pagal nustatytas faktines aplinkybes. Kaip jau minėta nukentėjusysis D. M. apie įvykį policijai pranešė 2017-09-16, 8.48 val. Pasak nukentėjusįjį, jis policijai paskambino iškart, kai išėjo iš V. A. namų į lauką, kur jo jau laukė taksi automobilis, tuoj po pastarojo suduotų smūgių, tuomet, kai jis ketino išeiti iš V. A. namų maždaug po 10 – 15 min., gavęs pranešimą sms žinute apie atvykusį iškviestą taksi. Objektyvių duomenų, kada konkrečiai D. M. gavo žinutę apie atvykusį taksi automobilį, byloje nėra, tačiau tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti, apylinkės teisme ištirti įrodymai. Bylos duomenimis, policijos pareigūnai, gavę minėtą pranešimą į įvykio vietą atvyko neužilgo po pranešėjo skambučio – 8.57 val. (atskaitų žiūryklė). Jie teisme patvirtino, kad jiems atvykus į vietą, nukentėjusysis laukė juos šalia taksi automobilio. Liudytojas M. J. parodė, kad 2017-09-16, ryte, apie 7-8 val., atvykęs į V. A. namus, kurį laiką su visais svečiais, kurių tarpe buvo ir nukentėjusysis, linksmai leido laiką: klausėsi muzikos, šoko, gėrė alkoholinius gėrimus ir jokių konfliktų, muštynių nebuvo, tik po kurio laiko pastebėjo, kad nukentėjusysis buvo išėjęs iš V. A. namų, o neužilgo V. A. namuose pasirodė policijos pareigūnai. Tai, kad nukentėjusysis, būdamas V. A. namuose išsikvietė taksi ir šiam atvažiavus, iškart išėjo iš namų, paliudijo ir liudytoja M. A.. Taigi, darytina išvada, kad D. M. sužalotas buvo laikotarpyje nuo M. J. atvykimo į V. A. namus (apie 7 – 8 val.) iki D. M. pranešimo apie sumušimą policijai (8.48 val.) ir byloje nėra objektyvių duomenų, liudijančių, kad per šį laikotarpį nukentėjusysis buvo sužalotas kitomis aplinkybėmis ir kitoje vietoje. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog iš esmės neįtikinama, kad nukentėjusysis, kuris, pasak apeliantą, buvo išprašytas iš apelianto namų, į tokį prašymą sureagavo ramiai, neprieštaraudamas išėjo, o po to dėl nežinomų priežasčių nedelsiant būtų puolęs skambinti bendrajam pagalbos centrui ir tvirtinti esąs sumuštas.

16. Pasak apelianto, liudytojų M. A., S. K., M. J. parodymai patvirtina, kad apeliantas prieš nukentėjusįjį nevartojo smurto. Apeliantas netinkamai traktuoja liudytojų S. K. ir M. J. parodymus, kaip paneigiančius D. M. sumušimo faktą jo namuose. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas vertino ir šiuos minėtų liudytojų parodymus ir teisingai nustatė, kad nei liudytojas S. K., nei liudytojas M. J. nestebėjo ir nematė momento, kada D. M. išėjo iš V. A. namų. Liudytojas S. K. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad būdamas pas V. A. namuose, buvo nemažai išgėręs alkoholio, dėl ko nuėjo miegoti (kuriuo tiksliai metu, neatsimena), tačiau retkarčiais atsibusdavo, atsimena, kad vienu metu kilo žodinis konfliktas tarp D. M. ir V. A.; jokių smurtinių veiksmų tarp V. A. ir D. M. jis nematė. Liudytojas M. J. yra kategoriškai nurodęs, kad to momento, kada D. M. išėjo iš V. A. namų, nematė. Be to šis liudytojas tvirtino, kad joks konfliktas nebuvo kilęs, niekas nesimušė, namuose buvo draugiška ir linksma atmosfera. Nukentėjęs D. M. nurodė, kad V. A. jam sudavė smūgius tuomet, kai jis buvo koridoriuje, avėsi batus. Atsižvelgiant į liudytojų S. K. ir M. J. parodymus, apylinkės teismas pagrįstai laikė, kad jų parodymai dalyje nėra informatyvūs ir neturi įtakos nukentėjusiojo parodymų vertinimui, o patvirtinantys bendro pobūdžio aplinkybes – vakarėlio buvimo faktą, jame dalyvavusius asmenys, vyravusią nuotaiką). Tiesa viena liudytoja – kaltinamojo sutuoktinė M. A. visgi viso proceso metu teigė mačiusi D. M. išėjimą iš jos namų, tvirtino, kad tuo metu jos vyras jokių smūgių D. M. nebuvo sudavęs, pastarasis palieptas išeiti, išsikvietė taksi ir be jokių konfliktų išėjo. Iš ginčijamo nuosprendžio matyti, jog pirmos instancijos teismas nevertino šių liudytojos M. A. parodymų dalies, kaip patvirtinančius ar paneigiančius nukentėjusiojo parodymų objektyvumą ir teisingumą. Nepaisant to, aukštesnės instancijos teismas mano, kad šiuos kaltinamojo sutuoktinės parodymus reikia vertinti kritiškai, kaip suinteresuoto asmens bylos baigtimi bei siekinačio padėti savo sutuoktiniui išvengti baudžiamosios atsakomybės.

17. Apeliantas skunde teigia, kad pats apylinkės teismas savo motyvais paneigė nukentėjusiojo parodymų, kad jokio konflikto nebuvo kilę ir, kad nuteistasis jam sudavė smūgius netikėtai, be priežasties, teisingumą, nurodydamas, kad, priešingai nei parodė nukentėjusysis, abu liudytojai S. K. ir M. J. patvirtino, kad tarp V. A. ir D. M. buvo kilęs konfliktas bei toliau teismas konstatavo, kad buvo dviejų asmenų situacijos aiškinimasis, asmenys sukonfliktavo. Kaip matyti, vakarėlio dalyviai įvairiai vertino to vakaro įvykius, vieni teigdami, kad išvis nebuvo jokio konflikto arba, atvirkščiai, kad buvo kažkoks šurmulys, kad kaltinamasis ir nukentėjusysis sukonfliktavo. Taip pat buvo užsiminta, kad kaltinamasis ir nukentėjusysis ėjo imtynių, tačiau, kaip matyti, ši situacija buvo vertinama įvairiai: vieniems tai atrodė, kaip draugiškas galinėjimasis, kitiems – savo jėgos ir preanašumo demonstravimas. Pažymėtina, kad tuo metu visi asmenys daugiau ar mažiau buvo neblaivūs, todėl to vakaro kai kurias aplinkybes galėjo vertinti neadekvačiai ir subjektyviai. Iš tiesų, kaip tai pažymėjo apylinkės teismas, įvykio metu neblaivių kaltinamojo ir nukentėjusiojo nesutarimo priežastis buvo neaiški, galimai menkavertė, nes byloje nėra tokių objektyvių duomenų apie tarp šių asmenų buvusį kokį nors konfliktą. Todėl, teisėjų kolegijos manymu, tokie nevienodi liudytojų parodymai apie išgertuvių atmosferą, nereiškia, kad šie parodymai yra iš esmės prieštaringi.

18. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesirėmė paties kaltinamojo nuosekliais parodymais, jog jis pirmą kartą įvykio vakarą matė nukentėjusįjį ir su juo bendravo, kad nukentėjusysis, būdamas neblaivus jo namuose, griuvinėjo, kad jis, pasirodžius policijos pareigūnams, buvo labai nustebęs ir jo pikta reakcija nukentėjusiojo atžvilgiu dėl nepagrįstai iškviestų pareigūnų buvo savaime suprantama, natūrali ir tik dar kartą patvirtinanti, kad jis pats nesuprato, dėl ko buvo iškviesti policijos pareigūnai, kodėl jis buvo apkaltintas smurto naudojimu, nors jokio smurto nenaudojo. Priešingai nei teigia apeliantas, apylinkės teismas vertindamas visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus kiekvieną atskirai ir jų visumą, analizavo bei vertino ir kaltinamojo viso proceso metu duotus parodymus ir, apeliacinės instancijos nuomone, teisingai bei pagrįstai pripažino juos nenuosekliais, nepaneigiančiais jo kaltės. Visų pirma apklausiamas dėl D. M. sužalojimo kaltinamasis atvykusiems policijos pareigūnams aiškino, kad išvis nepažinojo D. M., tačiau vėliau tvirtino, kad D. M. buvo jo namuose, buvo neblaivus ir griuvinėjo. Šią nuteistojo versiją nepatvirtina nei vienas teisme ištirtas duomuo: nei vienas teisme apklaustas liudytojas, dalyvavęs vakarėlyje V. A. namuose, neminėjo apie D. M. griuvinėjimą jo namuose. Be to, kaip jau buvo minėta, to nepatvirtina nei specialisto išvada, nei teisme apklaustas medicinos ekspertas. Antra, tas faktas, kad kaltinamasis ir nukentėjusysis prieš įvykį nebuvo pažįstami, nepaneigia tarp jų įvykusio nedidelio konflikto ir D. M. sužalojimo fakto. Apelianto neadekvati reakcija į atvykusius pareigūnus, sustiprina apygardos teismo vidinį įsitikinimą dėl nukentėjusiojo parodymų, paneigiančių apelianto parodymus, teisingumo.

19. Tokiu būdu teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nukentėjusiojo D. M. pozicijos nepatikimumas grindžiamas ne išsamia visų bylos aplinkybių analize, o selektyviai atrinkta bylos duomenų dalimi. Apygardos teismas konstatuoja, jog V. A. kaltė šioje byloje buvo grindžiama nukentėjusiojo parodymais, kurie buvo patikrinti visomis leistinomis BPK priemonėmis ir pripažinti nuosekliais dėl esminių įvykių aplinkybių bei nekeliančiais abejonių. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nukentėjusiojo parodymų, netiesiogiai patvirtintų ir kitais įrodymais, sutampančiais liudytojų parodymais bei minėtų rašytinių įrodymų, pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti.

20. Skundo argumentai dėl nuosprendžio surašymo nesilaikant įstatymo reikalavimų – deklaratyvūs. Kaip jau minėta, teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia. Šiuo atveju apylinkės teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.