Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja) ir Vidos Stonkuvienės,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Daliai Vaičikauskaitei,

2019 m. gegužės 16 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. D. ir A. A. D. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (minėta, toliau – ir NŽT) Palangos skyriaus 2018-11-12 sprendimo Nr. 16SD-2141-(14.16.104.) „Dėl prašymo” bei NŽT 2019-01-05 sprendimo Nr. 1SS-64-(7.5.) (toliau – ir ginčijami sprendimai) teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus ginčijamus sprendimus, pareiškėjai prašo įpareigoti NŽT atlikti procedūras buvusios žemės savininkės O.J. nuosavybės atkūrimo byloje dėl perdavimo pareiškėjams neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio ploto kitame rajone ar lygiaverčio ploto turėtam žemės sklypui prie nuosavybės teise valdomų pastatų (nepaisant turėtos vietos) ar perdavimo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio naujo žemės sklypo individualiai statybai kitame mieste.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad O. D., A. A. D. ir P. D. (toliau – ir pretendentai) 1991-11-05 pateikė bendrą prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją), kuriuo prašė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. D. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) apskrityje (duomenys neskelbtini) valsčiuje (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kaime. Iš prašymų ir priedų turinio matyti, jog mirus O. J. (D.) (duomenys neskelbtini) m. žemę perėmė jos vyras A. D. Nustatyta, kad Klaipėdos apskrities viršininko 1999-12-16 sprendimu Nr. 6640 – A. A. D., sprendimu Nr. 6641 – P. D. ir sprendimu Nr. 6642 – K. J., buvo atkurtos nuosavybės teisės į O. J. valdytas žemes, tai yra į 3,9000 ha žemės ir 29,9800 ha miško natūra, viso 33,88 ha. Nuosavybės teisės buvo atkurtos pagal (duomenys neskelbtini) mokestiniais apdėjimo reikalų rūšimis paskirstytų žemių sąrašą, pagal kurį 1934-01-27 O. J. (duomenys neskelbtini) kaime valdė 33,88 ha žemės plotą.

Kretingos rajono apylinkės teismo 2014-05-05 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-26-325/2014 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad O.J. (mirusi (duomenys neskelbtini)) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė ne 33,88 ha, bet 41,08 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime (7,20 ha žemės dalis pagal dabartinį administracinį suskirstymą priklauso Palangos miestui), iš kurių O. J. įpėdiniams yra atkurtos nuosavybės teisės į 33,88 ha žemės Kretingos rajone ir 1,00 ha Palangos mieste. Be kita ko, Kretingos rajono apylinkės teismo 2014-05-05 sprendimu pretendentams atnaujintas terminas pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus dėl jų močiutės O. J. iki nacionalizacijos valdytos žemės plotą.

Nustatyta, kad vadovaujantis įsiteisėjusiu Kretingos rajono apylinkės teismo 2014-05-05 sprendimu, V. D., P. D. ir A. – A. D. 2014 m. liepos mėn. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į 6,20 ha O. J. valdytos žemės dalį.

2018-10-24 raštu pareiškėjai kreipėsi į NŽT Palangos skyrių, prašydami priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusios žemės savininkės O. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę Palangos mieste, perduodant pareiškėjams neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį plotą kitame rajone ar lygiavertį turėtam žemės sklypui prie nuosavybės teise valdomų pastatų (nepaisant turėtos vietos) ar perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį naują žemės sklypą individualiai statybai kitame mieste. NŽT Palangos skyrius 2018-11-12 sprendimu prašymo netenkinto. Pareiškėjai, nesutikdami su NŽT Palangos skyriaus sprendimu, ne teismine ginčų nagrinėjimo tvarka šį sprendimą apskundė NŽT direktoriui, kuris 2019-01-15 sprendimu skundą atmetė. Ginčijamais sprendimais pareiškėjai buvo informuoti apie tai, kad ginčo atveju nėra pagrindo rengti išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai kaimo gyvenamojoje vietovėje, bei nurodyta, kad pretendentai iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino (2003-04-01) nepareiškė ir nepateikė valios būdo.

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (minėta – toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (minėta, toliau – ir Tvarka).

Minėta, kad Klaipėdos apskrities viršininko 1999-12-16 įsakymu buvo atkurtos nuosavybės teisės į O. J. 33,88 ha valdytas žemes, tai yra į 3,9000 ha žemės ir 29,9800 ha miško, natūra. Byloje nėra ginčo dėl to, kad visiems pretendentams (O. D. (mirusi (duomenys neskelbtini)); P. D.; A. A. D.) 1992-12-29 Palangos miesto valdybos potvarkiu Nr. 263 buvo perduoti nuosavybėn natūra nauji žemės sklypai po 0,2000 ha ir nauji sklypai pagal eilę iki 0,2000 ha. Atsakovas, be kita ko, paaiškino, kad O.D., A. A. D. ir P. D. buvo įrašyti į eilę žemės sklypų grąžinimui natūra pagal pirminio prašymo padavimo datą, t. y. 1991-11-05. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas nuosavybės teises atkūrė natūra ir tokiu būdu nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdė būtent atsižvelgdamas į pretendentų valią.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Tesimas) 2013-09-11 nutarime konstatavo, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, jog per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau, įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Pagal Konstitucinį Teismą nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013-09-11 nutarimą).

Toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pozicija. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (pvz., EŽTT 2009-07-21 sprendimas A. prieš Lietuvą). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais”, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2002-07-10 nutarimas dėl priimtinumo G. ir G. prieš Čekijos Respubliką, 2009-06-30 nutarimas dėl priimtinumo S. prieš Lietuvą). EŽTT 2003-03-04 sprendime J. prieš Slovakiją konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neapriboja susitarančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (pvz., EŽTT 2010-10-12 sprendimas M. A. ir kt. prieš Rumuniją). EŽTT 2005-03-02 nutarime dėl priimtinumo M. ir kt. prieš Vokietiją pažymėjo, kad, jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė, įgyvendindama tokią politiką, turi plačią veiksmų laisvę. Iš pateiktų išaiškinimų, matyti, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų.

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002-04-19, kai įsigaliojo 2002-04-02 Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002-07-01 gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003-01-01 valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995-06-01 miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003-01-01. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 2002-04-19 įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Nuo 2002-10-25 įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002-10-15 įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003-04-01 gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003-04-01. Jeigu pilietis iki 2003-04-01 nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012-02-01 įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995-06-01 nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012-06-01 gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtino nuostatą, jog pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013-07-01 turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nuo 2014-11-01 įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog piliečiai pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015-03-01 gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

Analizuojant nurodytų visų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų, galiojusių nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki skundžiamų sprendimų priėmimo, turinį akivaizdu, kad yra numatyta, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002-04-19 iki 2003-04-01 turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003-04-01 pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą yra naikinamasis ir Atkūrimo įstatymo nuostatos nesudaro prielaidos atnaujinti terminą jį praleidus dėl objektyvių, svarbių ar kitų priežasčių (žr., pvz., LVAT 2017-03-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-130-552/2017; 2009-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1048/2009; 2007-09-03 nutartį administracinėje byloje A-2-733/2007 ir kt.).

Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numato, jog jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog mirusio pretendento įpėdiniai turi teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačios teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė asmenims, turėjusiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurie iki įstatymų nustatyto termino padavė prašymus atkurti nuosavybės teises (žr., pvz., LVAT 2016-12-13 nutartį administracinėje byloje Nr. A-900-858/2016; 2014-07-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-590/2014 ir kt.).

Tvarkos 3 punkte taip pat nustatyta, kad piliečiams, kuriems teismo sprendimu atnaujintas prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminas ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė po 2003-04-01, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytu būdu.

Kretingos rajono apylinkės teismo 2014-05-05 sprendimu pretendentams atnaujintas terminas pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus dėl jų močiutės O. J. iki nacionalizacijos valdytos žemės plotą. Taigi, sutiktina su atsakove, kad Kretingos rajono apylinkės teismo 2014-05-05 sprendimu terminas buvo atnaujintas ne prašymams atkurti nuosavybės teises, kaip tai numatyta Tvarkos 3 punkte, bet nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, t. y. yra tęsiamas 1991-11-05 prašymu pradėtas nuosavybės teisių atkūrimas į buvusios savininkės iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę.

Vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi) konstatuotina, jog pareiškėjas V. D., tapęs pretendentės O. D. (mirusios (duomenys neskelbtini)) turto paveldėtoju, įgijo nuosavybės teisę į mirusios O. J. turtines ir neturtines teises, tame tarpe ir nuosavybės teisių atkūrimą tomis pačiomis teisėmis, kaip mirusi O. D. Minėta, kad O. D. kartu su kitais pretendentais – pareiškėju A. A. D. ir P. D., 1991-11-05 pateikė bendrą prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją), kuriuo siekė atkurti nuosavybės teises natūriniu būdu į žemę buvusio savininko turėtoje vietoje. Duomenų apie kitus pretendentų prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama pretendentų valia dėl ginčo žemės, nagrinėjamoje byloje nėra. Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, kad Kretingos rajono apylinkės teismo 2014-05-05 sprendimu atnaujinus terminą pretendentams pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus dėl jų močiutės O. J. iki nacionalizacijos valdytos žemės plotą, pareiškėjai 2014 m. liepos mėn. prašymuose atkurti nuosavybės teises į likusią O. J. priklausiusią 6,20 ha žemės dalį valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo neišreiškė.

Apibendrinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pretendentų A.A.D., P. D. ir O. D. valia pirminiame 1991-11-05 prašyme buvo: „susigrąžinti žemę buvusioje vietoje”; Atkūrimo įstatymo numatytais terminais ji nebuvo keičiama. Iš anksčiau nurodytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pretendentai iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino (2003-04-01) nepareiškė ir nepakeitė valios būdo. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra jokių duomenų, jog pretendentai pateikę prašymą ar pareiškėjai, teisės aktų nustatytais terminais, išreiškė valią pakeisti būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Dėl pareiškėjų teiginių apie tai, kad nėra duomenų, jog atsakovas siūlė iki 2003-04-01 pretendentams pareikšti valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo, pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo redakcijoje, nustatančioje piliečiams iki 2003-04-01 pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, nebuvo įtvirtinta pareiga institucijai (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai) pranešti asmeniui, kad šis iki 2003-04-01 pareikštų valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus 21 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju, t. y. piliečiams, kuriems gali būti taikomos šio įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostatos. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2018-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1778-525-2018 ir kt.). Dėl nurodytų aplinkybių nepagrįstai pareiškėjai patirtas neigiamas pasekmes kildina iš atsakovo veiksmų.

LVAT yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus, tame tarpe ir dėl valios pasirenkant atkūrimo būdą, bei atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti (žr., pvz., LVAT 2018-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1095-261/2018 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, jog NŽT Palangos skyrius 2014-11-04 raštu Nr. 16SD-(14.16.104.)-1755 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu” informavo pareiškėjus apie Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimus, kurių nuostatos įsigaliojo 2014-11-01, bei siūlė iki 2015-03-01 apsispręsti dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, tačiau pareiškėjai į nurodytą raštą atsakymo nepateikė. Žinodami apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamiesi savo interesais, pareiškėjai turėjo galimybę domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjai, elgdamiesi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių atlikti veiksmų, susijusių su nuosavybės teisų atkūrimo valios pakeitimu, iki įstatymo nustatyto termino pabaigos.

Kaip jau minėta, pareiškėjai dalyvauja nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačios teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė teisės į nuosavybės teisių atkūrimą turėtojui, todėl pretendentams teisės aktuose nustatytais terminais nepakeitus savo valios, pareiškėjams nuosavybės teisė privalo būti atkuriama tokiu būdu, kokį buvo pasirinkę pretendentai savo 1991-11-05 prašyme. Be kita ko, pažymėtina, kad nors pareiškėjai teigia, jog pretendentų valia 1991-11-05 prašyme buvo atkurti nuosavybės teises natūra (taip pat ir ekvivalentine natūra), tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas nepaaiškino, kodėl pareiškėjai 2018-10-24 prašymu prašo pakeisti valią, nors teigia, kad tokia pretendentų valia buvo nuo 1991-11-05. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjų skunde nurodyti argumentai, kad pretendentai išreiškė valią, jog už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą jiems būtu atlyginta lygiaverčiu žemės sklypu (ekvivalentine natūra) kitoje Lietuvos Respublikos vietoje, yra nepagrįsti ir atmestini, o pareiškėjų ginčijamais administraciniais aktais atlikta teisinių santykių kvalifikacija yra pagrįsta anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu bei suformuota teismine praktika.

Papildomai pažymėtina tai, kad atsakovė atsiliepime nurodė, kad pagal pateiktus nuosavybės teises, giminystės ryšį ir susitarimą su kitais pretendentais pagal faktines aplinkybes patvirtinančius dokumentus: O.D. (mirusi) turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,2667 ha O.J. valdytos žemės dalį (likęs neatkurtas plotas - 1,9102 ha); P. D. - į 2,2666 ha O. J. valdytos žemės dalį (likęs neatkurtas plotas - 1,9866 ha); A. A. D. - į 2,2667 ha O. J. valdytos žemės dalį (likęs neatkurtas plotas - 1,9867 ha). Iš Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2016-07-12 įsakymo Nr. Al-855 matyti, kad yra suderinta informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę O. J. iki nacionalizacijos valdytos žemės ribose, teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pietinėje ir vakarinėje gretimybėje. Pareiškėja teigia, kad po atliktų žemės sklypo geodezinių matavimų, parengus kadastrinių matavimų bylas bei patvirtinus žemės sklypo planą, bus vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas, grąžinant žemės sklypą natūra, turėtoje vietoje. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra priimtas sprendimas dėl būdo, kuriuo bus atkurtos nuosavybės teisės į neatkurtą nekilnojamąjį turtą (natūra ar pinigais).

Analizuojant ginčijamą NŽT Palangos skyriaus 2018-11-12 sprendimą ir NŽT 2019-01-15 sprendimą pabrėžtina, jog jie turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, t. y., jis turi būti motyvuotas. LVAT yra išaiškinęs, kad VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį, priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., LVAT 2012-04-02 sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015, 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, ir kt.). VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, be kita ko, ir atsakovė, priimdama individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją. Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., LVAT 2013-07-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus - yra pagrįsti nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y., savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjų ginčijami sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti nurodytus sprendimus nėra pagrindo. Kadangi pagrindinis pareiškėjų reikalavimas dėl sprendimų panaikinimo atmestinas, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Likusieji pareiškėjos, atsakovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Atmetus pareiškėjų skundą, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų V. D. ir A.A. D. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.