Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo teisėjas Marius Steponaitis civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams D. G. ir K. V. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas D. G. atsiliepimo nepateikė, atvyko į teismo posėdį. Teismo posėdžio metu jis prašo ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti reikalaujamą sumą lygiomis dalimis.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikoje registruotų transporto priemonių sudaroma įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, suteikia reikiamos apimties draudimo apsaugą ne tik Lietuvoje, bet ir visose kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse (TPVCAPD įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Eismo įvykio valstybės - Švedijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą. Kadangi transporto priemonė registruota Lietuvos Respublikoje, tačiau valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedrausta, todėl ieškovas apmokėjo Švedijos nacionalinio draudikų biurui 6767,11 Lt dėl transporto priemone Renault Kangoo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos žalos.

Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl bylos faktinių aplinkybių, ieškovo reikalavimo pagrįstumo, tačiau svarbu nustatyti, kas kilusio ginčo atveju yra atsakingu už žalos padarymą asmeniu.

Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja specialioji teisės norma – CK 6.270 straipsnis. Pagal šios teisės normos nuostatas didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas. Be to, valdytojo atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda be kaltės. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju svarbu nustatyti, kas yra didesnio pavojaus šaltinio, sukėlusio žalą, valdytojas. Didesnio pavojaus šaltinio valdytoju gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Valdytojas dažniausiai yra savininkas, tačiau valdytoju gali būti pripažintas ir asmuo, nesantis savininkas, tačiau valdantis didesnio pavojaus šaltinį tam tikru teisėtu pagrindu, pavyzdžiui, pagal civilinę sutartį, įstatymą, teismo sprendimą ir panašiai. Tačiau valdytoju nėra laikomi asmenys, didesnio pavojaus šaltinį naudojantys darbo procesui pagal darbo sutartį (įmonės automobilio vairuotojas, lėktuvo pilotas, lokomotyvo mašinistas, laivo kapitonas ir pan.). Tokiu atveju valdytoju laikomas darbdavys, esantis didesnio pavojaus šaltinio savininkas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad darbuotojas, vairavęs transporto priemonę autoavarijos metu, nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje UADB „PZU Lietuva“ v. VĮ „Kauno miškų urėdija“, bylos Nr. 3K-3-682/2006). Taigi šiuo konkrečiu atveju didesnio pavojaus šaltinio valdytojas buvo K. V. individuali įmonė.

CK 6.264 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas D. G. buvo susijęs darbo teisiniais santykiais su K. V. individualia įmone ir autoįvykio metu, vairuodamas darbdavio valdomą transporto priemonę, vykdė darbines funkcijas. Tokiu atveju, pagal minėtą teisinį reglamentavimą atsakingu už žalos padarymą asmeniu yra darbdavys - K. V. individuali įmonė, kuris yra atsakingas ir už pareigos sudaryti transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės sutartį neįvykdymą. Taigi, civilinė deliktinė atsakomybė jam netaikytina ir jis nėra solidarusis ieškovo skolininkas, todėl žalos atlyginimas negali būti priteistas iš atsakovo D. G..

Kadangi atsakovas D. G. vairavo darbdavio K. V. individualios įmonės automobilį, kuris nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl darbdavys atsakingas už eismo įvykio metu nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos atlyginimą. Iš VĮ „Registrų centras“ 2012 m. rugpjūčio 28 d. juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo matyti, kad K. V. individuali įmonė yra išregistruota (likviduota juridinio asmens savininkų 2012 m. liepos 18 d. sprendimu) (82-84 b. l.). Civilinė byla iškelta 2012 m. gegužės 15 d. (1 b. l.).

Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi individuali įmonė kaip kiekvienas juridinis asmuo yra pavadinimą turinti įmonė, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis), todėl, kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnis, CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėju yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, Individualių įmonių įstatymo bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalys). CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai likviduojama dėl bankroto individuali įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, ir nėra šio juridinio asmens dalyvio (savininko) turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad šios įmonės dalyvio (savininko) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, atsižvelgiant į viešąjį interesą, tuo atveju, jeigu su įmonės kreditoriais liko neatsiskaityta, tačiau paaiškėjus, kad vykdant bankroto procedūras įmonės savininkas turėjo turto, apie kurį bankroto bylos nagrinėjimo metu nebuvo žinoma, ir esant galimybei nukreipti išieškojimą į tokį turtą, negali būti paneigta galimybė teisinėmis priemonėmis tai padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-1099/2003, Nr. 3K-7-308/2004, Nr. 3K-3-428/2006).

Individualios įmonės likvidavimo faktas pats savaime nereiškia šios įmonės prievolių pabaigą. Kadangi už neribotos turtinės atsakomybės juridinio asmens, taigi individualios įmonės, prievoles atsako ne tik juridinis asmuo, bet ir jo dalyviai, todėl likvidavus šį juridinį asmenį jo prievolės nepasibaigia, o pereina jo dalyviams, t.y. savininkams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616).

Kadangi individuali įmonė laikoma neribotos turtinės atsakomybės juridiniu asmeniu (CK 2.50 str. 4 d.), tai reiškia, kad už neribotos turtinės atsakomybės juridinio asmens prievoles atsako ne tik pats juridinis asmuo, bet ir jo dalyviai. Pagal CK 6.128 straipsnio 3 dalį, kai juridinis asmuo (kreditorius ar skolininkas) likviduojamas, prievolė pasibaigia, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Būtent tokia išimtis yra numatyta CK 2.50 straipsnio 4 dalyje bei Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Kadangi už neribotos turtinės atsakomybės juridinio asmens, taigi individualios įmonės, prievoles atsako ne tik juridinis asmuo, bet ir jo dalyviai, todėl likvidavus šį juridinį asmenį jo prievolės nepasibaigia, o pereina jo dalyviams, t.y. savininkams. Nagrinėjamu atveju civilinė byla, kaip minėta, iškelta 2012 m. gegužės 15 d. Individualių įmonių įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtinta pareiga atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovai, laisvai disponuodami savo procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis), šioje byloje reikalavimą atlyginti nuostolius pareiškė pagrindiniam skolininkui (įmonei), vėliau atsakovu pakeitė įmonės savininką. Tai reiškia, kad ieškovai (kreditoriai) turi reikalavimo teisę į įmonę (skolininką), taip pat teisę tuo pačiu ar vėlesniu ieškiniu reikalauti ir iš subsidiaraus skolininko (įmonės savininko).

Kadangi atsakovas eismo įvykio metu buvo darbuotojas, šio ieškinio reikalavimo ribose jis nėra solidarusis ieškovo skolininkas ir žalos atlyginimas negali būti priteistas iš atsakovo D. G., todėl ieškinys tenkintinas iš dalies. Kartu pažymėtina, kad atsakovas D. G. galėtų būti materialiniai atsakingas prieš darbdavį pagal Darbo kodeksą, jeigu šis atlygintų žalą nukentėjusiajam (CK 6.264 str.).

Kadangi ieškinys tenkintinas visa apimtimi iš vieno bendraatsakovų K. V., todėl iš jo priteistinos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos už žyminį mokestį ir dokumentų vertimą (CPK 88, 92, 93 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš K. V. 6767,11 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 751 Lt bylinėjimosi išlaidas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.

Ieškinio dalį dėl atsakovo D. G. atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per sprendimą priėmusį Šiaulių apylinkės teismą.