Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

7. Teismas, įvertinęs atsakovo prašymą taikyti senaties terminą ir bylos aplinkybes, pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui, t. y. nuo 2014 m. kovo mėnesio iki 2015 m. vasario 20 d., pritaikė trejų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimą atmetė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Pritaikęs trejų metų senaties terminą, teismas laikė, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015 m. vasario 21 d. iki 2016 m. birželio 20 d.

9. Kadangi pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis, todėl byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė teismui pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus pagrįstais bei konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo apšvietimo ir žiemą nešildomų patalpų, pažymėjo, kad pareiškėjas tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Atsakovas į bylą pateikė Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. gegužės 14 d. pažymą Nr. 88-208, kuri patvirtino, kad įstaigoje užtikrinamas patalpų dirbtinis apšvietimas, o Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. 36-1280(7) konstatuota, jog 16 būrio gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta atitinka normas, jose įrengtos liuminescensinės lempos, be to, Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo akte Nr. PA.2-214(17.4.1. 2.12) konstatuota, kad 16 būrio gyvenamosios patalpos dirbtinė apšvieta siekė 204 lx (norma 20 lx), taip pat oro temperatūra buvo 21,8 / 21,9 oC (norma 18–28 oC). Kadangi byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją dėl netinkamos temperatūros ar šildytuvo išdavimo, ar į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamo patalpų apšvietimo ar netinkamos temperatūros, teismo vertinimu, atmestini pareiškėjo teiginiai dėl buvusios netinkamos dirbtinės apšvietos bei temperatūros gyvenamosiose patalpose.

12. Teismas pareiškėjo argumentus dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo atmetė, nurodydamas, kad nors pareiškėjas darė prielaidą, jog priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikoma, tačiau objektyviais duomenimis tokių aplinkybių nepagrindė. Atsakovas į bylą pateikė Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymą, kurioje nurodyta, jog siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju Pravieniškių PN-AK parengė ir suderino su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos.

14. Teismo nuomone, kadangi nei viename teisės akte nėra reglamentuoti pasivaikščiojimo kiemų dydžiai, todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažo 4-ojo lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemelio buvo atmesti. Teismas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog jo nurodytos aplinkybės dėl kiemelio šiukšliadėžių žemino pareiškėją, sukėlė depresiją ir leido reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Teismo vertinimu, vien tik abstraktūs teiginiai dėl 4-ojo lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemelyje buvusios šiukšlių dėžės skleidžiamo nemalonaus kvapo, negalėjo būti laikomi pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

16. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad su juo buvo netinkamai elgiamasi, šiuos skundo argumentus vertino, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginius, ir atmetė.

18. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodytų paaiškinimų dėl neturtinės žalos atsiradimo nepakanka, kadangi paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, padarė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 15 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir jį atmetė.

III.

22. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nenurodo priežasčių, kurios galėtų sukelti abejones dėl teismo sprendimo teisėtumo. Pareiškėjo nurodyti apeliacinio skundo argumentai visiškai nesusiję su priimto sprendimo teisėtumu, aplinkybių vertinimu ar kitomis svarbiomis aplinkybėmis, o pareiškėjo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nekonkretūs, neaiškūs ir pakartojantys skunde teismui teiktus argumentus. Pareiškėjas nevertina atskirų skundo dalių atmetimo argumentų ir neginčydamas daugelio sprendime išdėstytų argumentų reikalauja priteisti tokio pat piniginio dydžio kompensaciją už neturtinę žalą, toks pareiškėjo neturtinės žalos reikalavimas turėtų būti vertinamas, kaip akivaizdus siekis pasipelnyti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

23. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo R. A. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2014 m. kovo mėnesio iki 2016 m. birželio 21 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

24. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo, nes nustatė, jog pareiškėjas praleido ieškinio senatį dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2014 m. kovo mėnesio iki 2015 m. vasario 20 d. (įskaitytinai), atlyginimo, o nuo 2015 m. vasario 21 d. iki 2016 m. birželio 20 d. pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes nuteistieji negali įrodyti pažeidimų, teismas neprašė 2015–2016 metų filmuotos medžiagos, iš kurios būtų matyti, kad patys nuteistieji neša savo lovas į lauką ir naikina vabalus, atsakovas teigia, kad buvo 16 vietų, bet jis (pareiškėjas) nešiojo kortelę, kad jo miegamoji vieta yra 23, eidavo pas medikus dėl įkandimų.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjo argumentai dėl jam tekusio per mažo gyvenamosios patalpos ploto ir parazitų buvimo nepripažinti pagrįstais ir įrodytais.

28. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

29. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo minėti argumentai yra nepagrįsti.

30. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nuteistieji negali įrodyti savo argumentų, t. y. pateikti įrodymų, pažymėtina, jog viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

31. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, kada nebuvo užtikrinta apsauga nuo parazitų, o atsakovas pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio aplinkybėmis, susijusiomis su netinkamu kalinimu (b. l. 2–3, 19–20). Atsakovas byloje pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m). Iš atsakovo pateiktų įrodymų (b. l. 35, 36) matyti, kad nuo 2015 m. vasario 21 d. iki 2016 m. birželio 20 d. pareiškėjas buvo paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę į 16 būrio 4 brigadą, kurios plotas yra 50,74 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, t. y. vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,17 kv. m gyvenamojo ploto.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, kad jis turėjo kortelę, pažymėtą 23, negrindė savo skundų argumentų. Skunde buvo nurodęs, kad apytiksliai gyveno 24 asmenys, tačiau nenurodė įrodymų, kurie tai galėtų pagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skundo negrindė ir aplinkybėmis, susijusiomis su filmuota medžiaga apie tai, kad jis ir / ar kiti kartu su juo buvę asmenys naikino parazitus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Tai reiškia, kad pareiškėjas visas aplinkybes, įrodymus, kurie galėtų patvirtinti jo skundo reikalavimą ir nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), privalėjo nurodyti pirmosios instancijos teismui, tačiau nenurodė.

33. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK buvo sudariusi 2014 m. lapkričio 18 d. sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su UAB „Dezinfa“ (b. l. 36–37, 39–41), kuri įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Rašytiniai įrodymai (Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas bei atliktų darbų aktai) patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, švaros ir tvarkos patalpose palaikymui ir naikinimo darbai Pravieniškių PN-AK patalpose buvo atliekami (b. l. 43–60). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ir nuteistieji privalo laikytis higienos reikalavimų, kad neatsirastų parazitų.

34. Akcentuotina, kad pareiškėjas nėra nurodęs ir pateikęs įrodymų, jog jis kreipėsi į atsakovo atstovą dėl to, kad jo gyvenamojoje vietoje buvo atsiradę parazitų ir jie nėra naikinami, o atsakovo atstovas nesiėmė jokių priemonių, kad parazitai būtų išnaikinti.

35. Byloje nenustačius aplinkybių, kad atsakovo atstovo darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai ar pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, konstatuotina, kad nėra pagrindo kilti turtinei prievolei atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas neturtinės žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinosios deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

36. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.