Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1721-798/2011, pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovams V. D., N. D., trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Sklypuva“ dėl prievolės tinkamo įvykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2011 m. gruodžio 14 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovas AB SEB bankas atsisakė ieškinio atsakovės N. D. atžvilgiu ir prašė bylą jos atžvilgiu nutraukti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Teismas nenustatinėjo ieškovo reikalavimo pagrįstumo, ieškovo turimo reikalavimo laiduotojui dydžio. Anot apelianto, nagrinėjamojoje byloje apskritai nėra įrodymų, patvirtinančių kredito išmokėjimą UAB „Sklypuva“, taigi ieškinys nepagrįstas jokiais įrodymais: reikalavimui priteisti negrąžintą kreditą ieškovas nepateikė net jokio mokėjimo nurodymo, kad toks kreditas apskritai buvo išmokėtas; reikalavimams dėl nesumokėtų palūkanų, delspinigių ir baudos priteisimo pagrįsti ieškovas nepateikė jokių paaiškinimų, paskaičiavimų, todėl ieškovo pateiktas procesinis dokumentas (ieškinys) neatitiko jam keliamų reikalavimų.

2. Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-2337-555/2009 neturi prejudicinės galios, o ieškovas privalėjo įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą.

3. Teismas netinkamai aiškino kreditavimo sutarties nuostatas. Kreditavimo sutarties Specialiojoje dalyje yra nurodytas prievolių užtikrinimo priemonių eiliškumas: pirmiausia hipoteka, vėliau – laidavimas. Apelianto teigimu, ieškovas pareiškė kreditorinį reikalavimą, kaip hipotekos kreditorius UAB „Sklypuva“ bankroto byloje, taigi, pagal Laidavimo sutarties 4.3. punkto sąlygas ieškovas realizavo savo teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu realizuoti kelias užtikrinimo priemones, todėl reikalavimas laiduotojui yra nepagrįstas ir negalima spręsti dėl laiduotojo atsakomybės, kol nėra aišku, ar ieškovas patenkins savo reikalavimus iš įkeisto turto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl laiduotojo solidarios atsakomybės, pagrindiniam skolininkui tinkamai neįvykdžius iš kreditavimo sutarties kilusios prievolės ieškovui.

Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo AB SEB bankas ieškinį, t. y. priteisė iš atsakovo V. D. ieškovo naudai 1 888 742,30 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 22 887 Lt žyminio mokesčio, padaręs išvadą, jog už trečiojo asmens UAB „Sklypuva“ laiku negrąžintą kreditą yra atsakingas ir laiduotojas – atsakovas V. D..

Nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas savo apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ieškovo reikalavimo pagrįstumo, ieškovo turimo reikalavimo laiduotojui dydžio. Anot apelianto, nagrinėjamojoje byloje apskritai nėra įrodymų, patvirtinančių kredito išmokėjimą UAB „Sklypuva“, taigi ieškinys nepagrįstas jokiais įrodymais: reikalavimui priteisti negrąžintą kreditą ieškovas nepateikė jokio mokėjimo nurodymo, kad toks kreditas apskritai buvo išmokėtas; reikalavimams dėl nesumokėtų palūkanų, delspinigių ir baudos priteisimo pagrįsti ieškovas nepateikė jokių paaiškinimų, paskaičiavimų, todėl ieškovo pateiktas procesinis dokumentas (ieškinys) neatitiko jam keliamų reikalavimų.

Su tokiu argumentu sutikti nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama įstatymų nustatyta tvarka (CPK 5 str.). Civilinėje teisėje pagrindinė pažeistų subjektinių teisių gynybos priemonė yra ieškinys, kurio pagrindu šalių materialusis teisinis ginčas įgyja procesinę formą ir prasideda civilinis procesas. Asmens kreipimasis į teismą turi atitikti įstatymo nustatytą tvarką – tik tokiu būdu materialusis teisinis reikalavimas tampa ieškiniu. Ieškinio turinio ir formos reikalavimai nustatyti CPK 111 ir 135 straipsniuose. Įstatyme įtvirtinti reikalavimai ieškinio turiniui ir formai yra imperatyvūs, o jų nesilaikymas ieškovui sukelia neigiamų procesinių teisinių padarinių. Tai reiškia, kad civilinė byla neiškeliama, kol nepašalinamos visos kliūtys kreiptis į teismą. Ieškinio trūkumų šalinimo institutas sudaro galimybę ieškovui ištaisyti trūkumus, teismui neatsisakant priimti pradinio ieškinio. Trūkumų nepašalinus, ieškinys laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 str., 138 str.).

Teismas, priimdamas ieškinį, privalo ex officio išsiaiškinti teisės kreiptis į teismą prielaidas ir įstatymų nustatytas jos tinkamo įgyvendinimo sąlygas. Ieškinio priėmimą bendrosios kompetencijos teisme reglamentuoja CPK 137 straipsnio normos. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją ir šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovo V. D., kaip laiduotojo, suformulavo ieškinio pagrindą, dalyką bei pateikė jo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus; ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendė 2009 m. spalio 9 d. rezoliucija (1 b. l.). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, byloje nėra duomenų, jog ieškovas nesilaikė įstatyme įtvirtintų imperatyvių reikalavimų ieškinio turiniui ir formai, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ieškovo reikalavimo pagrįstumo.

Pagrindinio skolininko skolos egzistavimo ir jos dydžio faktus ieškovas šioje byloje įrodinėjo, be kita ko, 2009 m. rugsėjo 24 d. skolą detalizuojančia pažyma, kurioje yra nurodyti UAB ,,Sklypuva“ negražintos kredito sumos, nesumokėtų palūkanų, paskaičiuotų delspinigių ir baudos dydžiai (8 b. l.). Šioje pažymoje nurodytų duomenų pagrįstumo atsakovas nenuginčijo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais netikėti. Taigi, teigti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ieškovo reikalavimo pagrįstumo, nėra pagrindo.

Kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantas teigia, kad teismas netinkamai aiškino kreditavimo sutarties nuostatas. Teigia, kad Kreditavimo sutarties Specialiojoje dalyje yra nurodytas prievolių užtikrinimo priemonių eiliškumas: pirmiausia hipoteka, vėliau – laidavimas. Anot apelianto, ieškovas pareiškė kreditorinį reikalavimą, kaip hipotekos kreditorius UAB „Sklypuva“ bankroto byloje, taigi, pagal Laidavimo sutarties 4.3. punkto sąlygas, ieškovas realizavo savo teisę pasirinkti kokiu eiliškumu realizuoti kelias užtikrinimo priemones, todėl reikalavimas laiduotojui esąs nepagrįstas ir negalima spręsti dėl laiduotojo atsakomybės, kol nėra aišku, ar ieškovas patenkins savo reikalavimus iš įkeisto turto.

Atsižvelgdama į šiuos bei kitus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė yra ta, kad skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį.

Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimas atsiranda sutarties, nors gali atsirasti ir įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 str. 1 d.). Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas ir jis padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius savo reikalavimą gali pareikšti laiduotojui. Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba jos dalies (CK 6.76 str. 1 d.).

Bylos duomenys patvirtina, kad 2006 m. liepos 26 d. ieškovas AB SEB bankas ir UAB „Sklypuva“ sudarė sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. 1460606011013, pagal kurią ieškovas įsipareigojo išmokėti Kredito gavėjui kreditą, o kredito gavėjas įsipareigojo minėtoje sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka ją panaudoti, laiku mokėti dalines įmokas ir tinkamai vykdyti kitas prievoles (9-22 b. l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šią sutartį kaip kredito gavėjo atstovas pasirašė direktorius V. D., veikiantis pagal bendrovės įstatus.

Prievolių, kylančių iš kreditavimo sutarties, įvykdymo užtikrinimui 2006 m. liepos 26 d. tarp ieškovo AB SEB banko ir atsakovo V. D., su sutuoktinės N. D. sutikimu, buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 140806863 (28-30 b. l.), kuria laiduotojas V. D. įsipareigojo kaip solidarusis skolininkas atsakyti visu savo turtu ir ta pačia apimtimi, kaip kredito gavėjas(UAB „Sklypuva“), jei pastarasis nevykdys savo prievolės arba jos dalies pagal Kreditavimo sutartį (laidavimo sutarties 1.1. punktas).

Pagal CK 6.76 ir 6.81 straipsnių nuostatas, tuo atveju, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Solidariosios atsakomybės esmė yra ta, kad visi bendraskoliai atsako visa skolos suma (CK 6.6. str. 6 d.).

Kaip minėta, 2006 m. liepos 26 d. laidavimo sutarties 1.1. punkte nustatyta, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis (CK 6.81 str. 1 d.), įsipareigoja atsakyti visu jam nuosavybės teise priklausančiu turtu (piniginėmis lėšomis, esančiomis bankų sąskaitose, būsimomis įplaukomis į šias sąskaitas, kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, vertybiniais popieriais ir kt.) bankui, jeigu UAB „Sklypuva“, už kurią laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 2006 m. liepos 26 d. Kreditavimo sutartį Nr. 1460606011013-08 su visais pakeitimais ir papildymais. Taigi, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir į faktines bylos aplinkybes, skolininkui UAB ,,Sklypuva“ pažeidus kreditavimo sutartimi prisiimtą prievolę, ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad šią prievolę įvykdytų tiek abu skolininkai (atsakovas ir skolininkas UAB ,,Sklypuva“) bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl reikalavimų pareiškimo skolininkui ir laiduotojui vienu metu. Reikalavimą laiduotojui šioje byloje ieškovas pareiškė įstatyme nustatytu pagrindu ir tvarka, todėl teigti, kad reikalavimas laiduotojui yra nepagrįstas, nėra pagrindo. Kaip ir nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, jog teismas netinkamai aiškino kreditavimo sutarties nuostatas, nes, anot apelianto, Kreditavimo sutarties Specialiojoje dalyje yra nurodytas prievolių užtikrinimo priemonių eiliškumas: pirmiausia hipoteka, vėliau – laidavimas. Byloje nėra duomenų, jog šalys būtų sutarusios dėl prievolės užtikrinimo priemonių eiliškumo. Nagrinėjamu atveju pagrįstas yra ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, jog šioje byloje nagrinėjamas skolos priteisimo iš laiduotojo klausimas, o ne išieškojimo procedūrų eiliškumo ir kaip minėta, kredito gavėjui UAB ,,Sklypuva“ pažeidus kreditavimo sutartimi prisiimtą prievolę, ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad šią prievolę įvykdytų tiek abu skolininkai (atsakovas ir skolininkas UAB ,,Sklypuva“) bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. ieškinį patenkino pagrįstai. Pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.