Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriais teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) A. R. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-571-599/2020 pagal ieškovo A. R. (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai (toliau – BĮ) Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje - G. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

12. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

14. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

15. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai)

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškovo A. R. (duomenys neskelbtini) ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos, kompensacijos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės BĮ Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos priteisimo. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo (apelianto) reikalavimus atsakovei, t. y. patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė klausimus dėl civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo ir civilinės atsakomybės atsakovei taikymo, neturtinės žalos atsiradimo pagrindų, autorių teisių pažeidimo, garbės ir orumo pažeidimo, taip pat klausimus, susijusius su tarp šalių susiklosčiusių ikisutartinių teisinių santykių kvalifikavimu.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. kovo 22 d. apeliantas pateikė atsakovei paraišką dėl parodos rengimo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (I tomas b. l. 171-172). Laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 24 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31, taip pat 2018 m. rugsėjo 4-5 dienomis šalys bendravo elektroniniu paštu dėl parodos organizavimo ( I tomas b. l. 9-22, 142-170). Atsakovės atstovė 2018 m. rugpjūčio 31 d. elektroniniu laišku informavo apeliantą: „tikrai patariu judėti toliau, jei tau taip gerai“. 2018 m. rugsėjo 17 d. apelianto elektroniniame laiške, skirtame atsakovės atstovei, nurodyta: „nesutinku, jog šis tekstas būtų redaguojamas, kad atitiktų kažkokių klaidingą nacionalinę Lietuvos istorijos versijų, kuri nieko nenuliūdintų“ ir „neketinu ginčytis dėl kiekvieno teiginio“. 2018 m. rugsėjo 17 d. elektroniniame laiške apeliantas nurodė, kad „aš neturiu laiko skaityti tokių ilgų laiškų ir diskutuoti apie skirtumus tarp menininkų ir biurokratinių institucijų“, „parengsiu savo asmeninį tekstą, kurį galėsime atspausdinti ir priklijuoti ant lango“. 2018 m. rugsėjo 20 d. atsakovė pranešimu informavo apeliantą apie parodos organizavimo atšaukimą (I tomas b. l. 63). 2018 m. rugsėjo 24 d. atsakovas internetinėje svetainėje pranešimu informavo apie parodos atšaukimą, nurodant, jog parodos tekstas skirtas parodos viešinimui, kurio turinio menininkas nesutiko derinti su Nacionaline biblioteka (I tomas b. l. 23). Reaguodamas į tai, 2018 m. spalio 16 d. apeliantas pateikė atsakovei pretenzija, kuria pareikalavo iš atsakovės dėl neįvykusios parodos sumokėti apeliantui 3397 EUR žalai atlyginti, 150 EUR išlaidas advokato teisinei pagalbai rengiant pretenziją apmokėti (I tomas b. l. 43, 110). Atsakovė 2018 m. spalio 23 d. atsakymu į apelianto pretenziją su pretenzija nesutiko ir atsisakė atlyginti ieškovo nurodytą žalą (I tomas b. l. 58-63).

Dėl parodo atšaukimo

18. Byloje nustatyta, kad Martyno Mažvydo biblioteka parodas ir kitus renginius organizuoja ir rengia vadovaujantis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje organizuojamų renginių, tiesioginių transliacijų ir parodų rengimo ir viešinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus 2018 m. sausio 31 d. Įsakymu Nr. B-28 „Dėl Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje organizuojamų renginių, tiesioginių transliacijų ir parodų rengimo ir viešinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka (I tomas b. l. 175). Tvarkos aprašo 34 p. nuostatose yra nustatyta metinio parodų plano sudarymo tvarka, kurioje nurodoma, jog siekiant pritraukti kultūros ir meno profesionalus bei aktualiai ir moderniai dalyvauti kultūros lauko procesuose, Nacionalinė biblioteka sudaro galimybes Lietuvos ir užsienio šalių kūrėjams bei kultūros institucijoms teikti paraiškas dėl parodų rengimo Nacionalinėje bibliotekoje (34.6 p.). Vadovaujantis Tvarkos aprašo 35.5 p. nuostatomis, patvirtinus paraišką, autorius/kuratorius (juridinis arba fizinis asmuo) yra pakviečiamas pasirašyti sutartį, kuria apibrėžiamas parodos turinys, techniniai sprendimai, data.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais.

21. CK 6.154 str. 1 d. nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę.

22. Taigi, sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Šis sutarties pagrindu esantis šalių susitarimas turi atitikti sutarčių sudarymą reglamentuojančias teisės normas. Sutarties sudarymo procedūrą reglamentuoja CK 6.162-6.187 str. CK 6.162 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Oferento pasiūlymas sudaryti sutartį turi būti pakankamai apibūdintas ir išreikšti jo įsipareigojimą būti sutarties saistomam akcepto atveju (CK 6.167 str. 1 d.). Akceptu laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu. Akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas (CK 6.173 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi, kad būtų konstatuota, jog akceptantas priėmė ofertą ir sutartis laikoma sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas jo sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui.

23. Civilinio kodekso 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis).

24. Pagal CK 6.181 straipsnio 4 dalį sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalių susitarimas pareikštas įstatymų reikalaujama forma. Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais (CK 1.73 straipsnio 2 dalį). Šios formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys (CK 1.76 straipsnio 1 dalį). Aiškinantis, ar sutartis buvo sudaryta, taip pat svarbu atsižvelgti į tai, ar sutartis buvo sudaroma derybų būdu, konkurso ar kitokiu būdu.

25. Pirmosios instancijos teismas vertindamas, jog tarp šalių vykęs susirašinėjimas buvo tik derybos dėl parodos organizavimo esminių sąlygų suderinimo, sprendė, jog tai nėra laikytina šalių sutartimi. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog elektroninis susirašinėjimas įrodo, jog šalys bandė derinti sutarties sąlygas, tačiau galutinis susitarimas dėl sutarties nebuvo pasiektas. Apeliantas nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nurodo, jog vykusios derybos ir susirašinėjimas atitinka visus sutarties kriterijus, o apie tai, kad būtina sudaryti rašytinę sutartį jam nebuvo žinoma.

26. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Visų pirma, vadovaujantis Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus 2018 m. sausio 31 d. Įsakymu Nr. B-28 „Dėl Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje organizuojamų renginių, tiesioginių transliacijų ir parodų rengimo ir viešinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 35.5 p. nuostatomis, patvirtinus paraišką, autorius/kuratorius (juridinis arba fizinis asmuo) yra pakviečiamas pasirašyti sutartį, kuria apibrėžiamas parodos turinys, techniniai sprendimai, data (I tomas b. l. 182). Taigi, akivaizdu, jog tokio pobūdžio susitarimams būtina rašytinė sutartis. Antra, nors apeliantas nurodo, jog nebuvo supažindintas su šia tvarka, tačiau šis tvarkos aprašas buvo ir yra skelbiamas viešai Nacionalinės bibliotekos internetu adresu: https://www.lnb.lt/media/public/documents/Renginiu_tiesioginiu_transliaciju_parodu_rengimo_viesinimo_tvarka.pdf. Šias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta atsakovo darbuotoja G. P.. Be to, paraiška, kurią pasirašė apeliantas yra minėtosios tvarkos priedas (Priedas Nr. 1). Taigi, apeliantas kaip vidutiniškai apdairus žmogus (bonus pater familias) privalėjo elgtis atidžiai, rūpestingai ir racionaliai. Todėl ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodyti teiginiai apie dėmesio neatkreipimą į parodų organizavimo tvarką nepaneigia ieškovo pareigos domėtis tokio pobūdžio sutarčių sudarymo sąlygomis. Toks ieškovo elgesys neatitinka protingo ir apdairaus žmogaus standarto, dėl to toks asmuo turi prisiimti visus iš to kylančius neigiamus padarinius. Trečia, teisėjų kolegijos vertinimu, sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta išimtinai tik dėl pačio ieškovo veiksmų (neveikimo), nes ieškovas atsisakė derinti teksto turinį, skirtą parodai viešinti. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantis susirašinėjimas, kuriame be kita ko, ieškovas 2018-09-17 dienos 1 val. 51 min. el. laiške nurodė, jog „nesutinku, jog šis tekstas būtų redaguojamas, kad atitiktų kažkokių klaidingą nacionalinę Lietuvos istorijos versijų, kuri nieko nenuliūdintų“ ir „neketinu ginčytis dėl kiekvieno teiginio“ bei „nesuprantu kodėl manęs buvo paprašyta tai padaryti, be to, 2018-09-17 dienos 23 val. 27 min. el. laiške ieškovas taip pat nurodė, kad „aš neturiu laiko skaityti tokių ilgų laiškų ar diskutuoti apie skirtumus tarp menininkų ir biurokratinių institucijų“, „parengsiu savo asmeninį tekstą, kurį galėsime atspausdinti ir priklijuoti ant lango“ ir pan. (I tomas b. l. 158).

27. Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nepaisant vykusių derybų, sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo atsisakymo koreguoti teksto turinį, o atsakovas BĮ Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kaip viešas subjektas visiškai pagrįstai reikalavo koreguoti tekstą, kadangi ieškovo pateiktas istorinis tekstas apie Lietuvos genocidą ir su tuo susijusias aplinkybes buvo tik menininko subjektyvi nuomonė, o ne tikrų ir patvirtintų istorinių faktų išdėstymas, dėl ko tokių faktų paviešinimas pas atsakovą jo erdvėje nėra suderinamas su atsakovo kaip viešojo subjekto funkcijomis ir įvaizdžiu. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tarp šalių nebuvo susitarimo dėl parodos organizavimo, todėl tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo

28. Apeliantas nesusitikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netaikydamas CK taisyklių, reglamentuojančių sutarčių sudarymą ir aiškinimą, netaikė taisyklių reglamentuojančių deliktinę civilinę atsakomybę, todėl konstatuodamas sutartinių santykių nebuvimą ir atsakovo kaltęs nebuvimą priėmė neteisėtą sprendimą ir pažeidė CPK 260 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas ir tai yra absoliutus negaliojimo pagrindas.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir pažymi, kad, visų pirma, apeliantas klaidingai nurodo CPK 260 straipsnio nuostatas (galutinis teismo sprendimas), kurs neturi 4 dalies 4 punkto. Iš apeliacinio skundo turinio galima manyti, jo apeliantas turėjo omeny ne CPK 260, o 270 straipsnį (spendimo turinys). Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai teismo sprendimas nėra naikinamas vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė atitinkamą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 25 punktas; ir kt.).

30. Taigi motyvų procesiniame sprendime teisingumas, išsamumas, pakankamumas yra vertinimo kriterijai, todėl net ir esant pagrindui konstatuoti procesinio dokumento trūkumus šiais aspektais, tai savaime nereiškia absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, nes tokį pagrindą konstatuoti galima tik tuomet, kai procesiniame sprendime iš esmės visiškai nėra motyvų.

31. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir bylos duomenis, pažymi, kad teismo sprendime nors ir galbūt nepakankamai detaliai, tačiau atsakyta į esminius bylos nagrinėjimo metu keltus klausimus bei įvertinti pagrindiniai faktiniai ir teisiniai nagrinėto ginčo aspektai. Iš sprendimo turinio aišku, kokiais argumentais remdamasis teismas atmetė ieškovo reikalavimus, ir, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, teismo pozicija apeliantui yra pakankamai aiški bei suprantama. Akivaizdu, kad tam tikri motyvacijos detalumo trūkumai nesutrukdė ieškovui pasinaudoti apeliacijos teise, o tai suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas teismo sprendimo absoliutus negaliojimo pagrindas – motyvų nebuvimas. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo spręsti, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo netinkamai ir (ar) nepakankamai motyvuotas, todėl šioje dalyje apelianto argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

32. Vertinant civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog atsakovo civilinės atsakomybės taikymui būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas - neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltę (CK 6.246 - 6.249 straipsniai).

33. Nagrinėjamu atveju konstatavus, jog atsakovas pagrįstai nutraukė derybas dėl paties ieškovo kaltų veiksmų t. y. negeranoriško bendradarbiavimo, sprendžiant parodos organizacinius klausimus - dėl teksto turinio, skirto parodai viešinti, suderinimo, interesų pusiausvyros ir tarpusavio sutarimo nebuvimo ir šiuo atveju nebuvo jokių atsakovo kaltų veiksmų (nutarties 28 punktas), pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, nesant atsakovo neteisėtų veiksmų (visų civilinės atsakomybės sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti).

Dėl autorių teisių pažeidimo

34. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendime nepagristai konstatavo, kad apelianto parengtas asmeninės biografijos ir parodos pristatymo tekstas nėra autorių teisių saugomas objektas, nes tokia išvada neatitinka teisės aktų reikalavimų.

35. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiems apelianto samprotavimams.

36. Remiantis Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 2 straipsnio 30 dalimi kūrinys – originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį Autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas.

37. Nagrinėjamu atveju, paraiškos pateikimo metu (paraiškos grafoje svarbi informacija), be kita ko, buvo nurodyta, kad ne vėliau kaip 1 mėnuo iki patvirtintos parodos atidarymo datos privaloma pateikti parodos anotaciją, tekstinę ir vaizdinę medžiagą plakatui, kvietimui ir kitai sklaidai internete. Todėl akivaizdu, jog ieškovui turėjo būti suprantama, kad ši pateikta medžiaga gali būti viešinama, todėl tekstas negali būti laikomas konfidencialiu ar neskelbtinu, o tokiam veiksmui nebūtinas atskiras sutikimas, kuris jau bet kuriuo atveju buvo pateiktas paraiškos pateikimo metu. Šias aplinkybes patvirtina ir paties ieškovo susirašinėjimo turinys, kuriame, be kita ko, jis nurodė, jog „čia ne mano asmeninis tekstas, o tik tekstas, pristatantis parodą“, „viskas ką pasakiau yra viešai žinoma“ (I tomas b. l. 151, 158). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovo viešinimo teksto turinys yra informacinio pobūdžio, kur ieškovas lakoniškai išdėlioja faktus apie istorinius pasaulio įvykius, savo biografiją ir informuoja visuomenę apie vyksiantį renginį (parodą) ir šiame tekste visiškai nėra atskleidžiama menininko asmenybė ar pasaulėžiūra, todėl tokio pobūdžio tekstas nėra tikslas pats savaime - kūrinys, o jo tikslas yra pagalbinis – informuoti visuomenę apie parodą (viešą renginį), dėl ko nelaikytinas autorių teisių objektu remiantis ATGTĮ nuostatomis.

38. Kiti apeliacinio skundo motyvai neturi teisinės reikšmės iš esmės teisėto ir pagrįsto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija plačiau jų neanalizuoja.

Dėl bylos procesinės baigties

39. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

41. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti išlaidas, patirtas teisinei pagalbai apmokėti, tačiau duomenų apie konkrečias patirtas konkrečias bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą. Kadangi atsakovė bylinėjimosi išlaidų patyrimą patvirtinančių dokumentų nepateikė, šalių bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93-98 straipsniai).

42. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.