Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija: 1,1,8,1,2,; 1.2.6.2.2; 1.2.9.2.2.; 1.2.14.12.1.; 2.3.6.4.2

2018 m. gruodžio 21 d.

kaltinamųjų gynėjams advokatams Gintarui Ruseckui, Gintautui Balseraičiui, Zbignevui Jankovskiui (Zbignev Jankovski), Aidui Mažeikai, Mariui Navickui,

viešame teisiamajame posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

I. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, profesinio išsilavinimo, gyvenantis (duomenys neskelbtini), dirbantis UAB (duomenys neskelbtini), ūkininkaujantis, neteistas, kaltinamas nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 147 straipsnio 2 dalyje, BK 157 straipsnio 2 dalyje, BK 178 straipsnio 3 dalyje, BK 189 straipsnio 2 dalyje, padarymu;

M. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, pagrindinio išsilavinimo, gyvenantis (duomenys neskelbtini), dirbantis UAB (duomenys neskelbtini) tolimųjų reisų vairuotoju, teistas, teistumai išnykę, kaltinamas nusikaltimų, numatytų BK 147 straipsnio 2 dalyje, BK 178 straipsnio 3 dalyje, BK 189 straipsnio 2 dalyje, padarymu;

D. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, profesinio išsilavinimo, įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, gyvenantis (duomenys neskelbtini), vykdantis individualią veiklą, teistas:

1) 2005 m. spalio 12 d. Tauragės rajono apylinkės teismo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, taikytas BK 92 straipsnis, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, bausmę atlikęs;

2) 2008 m. lapkričio 20 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį – 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, taikyta BK 92 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, 2010-12-09 Tauragės rajono apylinkės teismo nutartimi atleistas nuo bausmės pasibaigus vykdymo atidėjimo terminui;

3) 2011 m. gruodžio 29 d. Kauno apygardos teismo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) bauda, vadovaujantis BK 65 straipsniu, BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikinas sulaikymas ir suėmimas ir nustatyta, kad bausmę yra atlikęs, teistumas neišnykęs, kaltinamas nusikaltimų, numatytų BK 147 straipsnio 2 dalyje, BK 157 straipsnio 2 dalyje, BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarymu;

A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, vidurinio išsilavinimo, gyvenantis (duomenys neskelbtini), dirbantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas nusikaltimų, numatytų BK 147 straipsnio 2 dalyje, BK 157 straipsnio 2 dalyje, BK 178 straipsnio 3 dalyje, BK 189 straipsnio 2 dalyje, padarymu;

A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, ištekėjusi, aukštojo išsilavinimo, gyvenanti ir deklaravusi gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), dirbanti (duomenys neskelbtini) procesų tobulinimo vadove, neteista, kaltinama nusikaltimų, numatytų BK 147 straipsnio 2 dalyje, BK 157 straipsnio 2 dalyje, BK 178 straipsnio 3 dalyje, BK 189 straipsnio 2 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. G., D. R., M. V., A. M. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, laikotarpiu nuo 2012 m. pavasario iki 2013 m. spalio 4 d., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą vykdyti turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir pasinaudodami asmenų pažeidžiamumu, verbavo, gabeno ir išnaudojo Lietuvos Respublikos piliečius nusikalstamų veikų Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje (toliau – Jungtinėje Karalystėje arba Škotijoje), Norvegijos Karalystėje (toliau – Norvegijoje) bei Prancūzijos Respublikoje (toliau – Prancūzijoje) darymui, organizavo ir vadovavo vagysčių vykdymui bei realizavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvoje ir iš to pelnėsi, o būtent:

I. G. 2012 m. vasario pabaigoje – kovo pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu metu, žinodamas apie M. K. (U.) šeimos sunkią materialinę padėtį, pasinaudodamas jos socialiniu pažeidžiamumu, tai yra jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, nuolatinio darbo neturėjimu, sunkia materialine padėtimi, atvyko prie M. K. (U.) namų (duomenys neskelbtini), ir įkalbėjo ją vykti į užsienį vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimus – vagystes už piniginį atlygį, žadėdamas nemokamą kelionę, apgyvendinimą ir maitinimą, taip ją paskatindamas ir nulemdamas jos apsisprendimą. M. K. (U.) neturint kito tuo metu jai priimtino pasirinkimo ir sutikus vykti į užsienį, tokiu būdu ją užverbavo. 2012 m. kovo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, I. G. organizavo M. K. (U.) gabenimą iš Lietuvos Respublikos, tai yra apmokėjo D. R. ir M. K. (U.) kelionių išlaidas ir kartu su jais keleiviniu mikroautobusu išvyko iš Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) į Škotiją, Aberdyno (Aberdeen) miestą, kur M. V. juos pasitiko ir tyrimo metu nenustatytu automobiliu nuvežė į iš anksto išnuomotą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuriame jis, I. G., apsigyveno kartu su D. R. ir M. K. (U.). I. G. ir M. V. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Aberdyno mieste ir jo apylinkėse, aprūpino D. R. ir M. K. (U.) reikiamomis priemonėmis vagysčių vykdymui, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. I. G. priklausančiu iš anksto Škotijoje įgytu nusikaltimams vykdyti automobiliu VOLKSWAGEN PASSAT ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytais angliškais valstybiniais numeriais arba M. V. priklausančiu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu atvykdavo prie parduotuvių ir I. G. bei M. V. vadovaujant ir koordinuojant D. R. ir M. K. (U.) veiksmus, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip dviejų savaičių laikotarpiu jis kartu su M. V. išnaudojo M. K. (U.) nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Aberdyno miesto ir jo apylinkių parduotuvių tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus, po to jis ir M. V. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais pavogtus daiktus išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvos Respubliką, kur kartu su M. V. realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvos Respublikoje ir tokiu būdu iš to pelnėsi.

Tęsdami nusikalstamą veiką M. V. pagal išankstinį susitarimą su I. G. 2012 m. rugsėjo mėnesį (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną paskambino laikraščio skelbime nurodytu telefono numeriu darbo ieškančiai M. A. ir neįvardydamas tikrojo susitikimo tikslo pasiūlė susitikti. Ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir laiku M. V. atvyko prie M. A. namų, adresu (duomenys neskelbtini), ir, pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu, tai yra jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, patiklumu, sunkia materialine padėtimi, nuolatinio darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu, pasiūlė nukentėjusiajai M. A. vykti į užsienį ir užsidirbti. Nukentėjusiajai M. A. neturint kito tuo metu jai priimtino pasirinkimo sutikus vykti į užsienį, M. V. tokiu būdu ją užverbavo, žinodamas, kad nukentėjusioji bus išnaudojama nusikalstamoms veikoms daryti. Po to 2012 m. rugsėjo mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, I. G. kartu su M. V. išgabeno M. K. ir M. A. iš Lietuvos Respublikos, tai yra tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu, M. V. priklausančiu automobiliu FORD Galaxy jis kartu su M. V., D. R., M. K. (U.) ir M. A. išvyko iš Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) į Škotiją, Fraseburgo miestą, kur jis kartu su paminėtais asmenimis apsigyveno išnuomotame bute tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu adresu. Atvykus į Škotiją, į Fraseburgo miestą, jis kartu su M. V. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Fraseburge, Aberdyno ir Dandi (Dundee) miestuose ir jų apylinkėse, aprūpino D. R., M. K. (U.) ir M. A. reikalingomis priemonėmis, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. M. V. priklausančiu ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu automobiliu FORD Galaxy atvykdavo prie parduotuvių, bei M. V. vadovaujant ir koordinuojant D. R., M. K. (U.) ir M. A. veiksmus, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu jis (I. G.) kartu su M. V. išnaudojo M. K. (U.) ir nukentėjusiąją M. A. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Fraseburgo, Aberdyno ir Dandi miestų bei jų apylinkėse esančių parduotuvių tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus, dėl to už šių vagysčių vykdymą Aberdyno apygardos teismo M. A. buvo nuteista pagal Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės baudžiamojo kodekso (toliau – BK) § 25.3.3, M. K. (U.) nuteista Aberdyno ir Dandi apygardos teismų pagal BK § 25.3.3. Po to I. G. ir M. V. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais pavogtus daiktus išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvos Respubliką bei vėliau jis kartu su M. V. realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvoje ir tokiu būdu iš to pelnėsi.

Tęsdami nusikalstamą veiką 2012 m. lapkričio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, I. G. kartu su D. R. ir tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta mergina, su kuria I. G. susitarė dėl vagysčių vykdymo, I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), išvyko iš Lietuvos Respublikos į Škotiją, Aberdyno miestą, kur jie apsigyveno jo išnuomotame bute tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu adresu. 2012 m. lapkričio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, turint tikslą išnaudoti asmenį nusikalstamoms veikoms daryti ir iš šių veikų pelnytis, jis grįžęs į Lietuvos Respubliką bei pasinaudodamas nepilnametės D. V. pažeidžiamumu, kuris pasireiškė tuo, jog ši materialiai buvo priklausoma nuo D. R., neturėjo socialinių įgūdžių, buvo jauno amžiaus, nelankė mokyklos, pabėgusi iš vaikų globos institucijos, tai yra turinti elgesio problemų, neturinti nuolatinio darbo ir pragyvenimo šaltinio, pasiūlė nepilnametei D. V. vykti į Škotiją pas jos draugą D. R. žinodamas, kad nepilnametė bus išnaudojama vagystėms vykdyti. Nukentėjusiai D. V. sutikus I. G. jam priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA, angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), 2012 m. lapkričio mėnesį tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną išgabeno nepilnametę D. V. iš Lietuvos Respublikos į Škotiją, kur juos pasitiko D. R.. Po to I. G. ir D. R. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Škotijoje, Aberdyno mieste ir jo apylinkėse, aprūpino nukentėjusiąją D. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą merginą reikalingomis priemonėmis vagysčių vykdymui, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) atvykdavo prie parduotuvių, I. G. kartu su D. R. vadovavo ir koordinavo D. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos merginos veiksmus bei tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu, išnaudojo nepilnametę nukentėjusiąją D. V. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Aberdyno miesto ir jo apylinkėse esančių parduotuvių, tiksliai tyrimo metu nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus. Po to jis (I. G.) tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais pavogtus daiktus išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvos Respubliką, kur realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvos Respublikoje ir tokiu būdu I. G. ir D. R. iš to pelnėsi.

I. G. 2012 m. gruodžio mėnesį (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, per nepilnametę D. V. surado L. G.. I. G. kartu su D. R. ir D. V. atvyko prie L. G. namų (duomenys neskelbtini) ir I. G., pasinaudodamas L. G. socialiniu pažeidžiamumu, pasireiškusiu menku išprusimo lygiu, jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, patiklumu, sunkia materialine padėtimi, nuolatinio darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu, pasiūlė jai už piniginį atlygį vykti į užsienį vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimus – vagystes, taip ją paskatindamas ir nulemdamas jos apsisprendimą. Nukentėjusiajai L. G. neturint kito tuo metu jai priimtino pasirinkimo, sutikus vykti į užsienį, I. G. tokiu būdu ją užverbavo. Po to 2012 m. gruodžio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, I. G. kartu su D. R. išgabeno nukentėjusiąsias D. V. ir L. G. kartu su D. P. ir T. K., kuri už vagysčių vykdymą nuteista Aberdyno apygardos teismo pagal BK § 25.3.3, iš Lietuvos Respublikos, I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) išvyko iš Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) į Škotiją, Aberdyno miestą, kur jo, I. G., išnuomotame bute, adresu (duomenys neskelbtini), jis apsigyveno kartu su paminėtais asmenimis. I. G. kartu su D. R. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Škotijoje, Aberdyno mieste ir jo apylinkėse, aprūpino T. K., D. P., L. G. ir nepilnametę D. V. reikalingomis priemonėmis vagysčių vykdymui, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) atvykdavo prie parduotuvių ir jam kartu su D. R. vadovaujant ir koordinuojant T. K., D. P., L. G. bei D. V. veiksmus, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu kartu su D. R. išnaudojo nukentėjusiąsias L. G. ir nepilnametę D. V. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Aberdyno miesto ir jo apylinkių parduotuvių, tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus. Po to tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais I. G. pavogtus daiktus išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvos Respubliką, kur realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvoje ir iš to pelnėsi.

Tęsdami nusikalstamą veiką D. R. 2012 m. gruodžio mėnesį (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, pasinaudodamas Ž. K. socialiniu pažeidžiamumu, tai yra jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, nuolatinio darbo neturėjimu, sunkia materialine padėtimi, pasiūlė nukentėjusiajam Ž. K. vykti į užsienį ir užsidirbti. Nukentėjusiajam Ž. K. neturint kito tuo metu jam priimtino pasirinkimo, sutikus vykti į užsienį, tokiu būdu jį užverbavo, žinodamas, kad nukentėjusysis bus išnaudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. 2013 m. sausio pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, I. G. kartu su D. R. I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos išgabeno nukentėjusiąją L. G. kartu su D. P., T. K., A. Z., su kuria sutarė vykdyti vagystes ir kuri už vagysčių vykdymą nuteista Aberdyno ir Dandi apygardos teismų pagal BK § 25.3.3, iš Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) į Škotiją, Aberdyno miestą. Po to A. M. pagal išankstinį susitarimą su I. G. 2013 m. sausio antroje pusėje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu VOLKSWAGEN PASSAT išgabeno nukentėjusiuosius Ž. K. ir nepilnametę D. V. iš Lietuvos Respublikos, (duomenys neskelbtini), į Škotiją, kur jie visi apsigyveno kartu I. G. išnuomotame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). I. G. kartu su A. M. ir D. R. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Škotijoje, Aberdyno mieste ir jo apylinkėse, aprūpino T. K., D. P., L. G., A. Z., D. V. ir Ž. K. reikiamomis priemonėmis vagysčių vykdymui, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. Jam (I. G.) priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) ir tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu VOLKSWAGEN PASSAT, kurį vairavo A. M., atvykdavo prie parduotuvių bei I. G. kartu su A. M. ir D. R. vadovaujant ir koordinuojant T. K., D. P., A. Z., L. G., D. V. ir Ž. K. veiksmus, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu jis kartu su A. M. ir D. R. išnaudojo nukentėjusiuosius Ž. K., L. G. ir nepilnametę D. V. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Aberdyno, Tain ir Dandi miestų ir jų apylinkių parduotuvių, tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus. Dėl to už vagysčių vykdymą Aberdyno apygardos teismo L. G. buvo nuteista pagal BK § 25.3.3, Ž. K. nuteistas Aberdyno, Tain ir Dandi apygardos teismų pagal BK § 25.3.3. Po to tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais I. G. kartu su A. M. pavogtus daiktus išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvos Respubliką, kur realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvoje ir tokiu būdu iš to pelnėsi.

Tęsdami nusikalstamą veiką 2013 m. balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, D. R. 2013 m. balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, telefonu susisiekė su nepilnamete S. L. bei pasiūlė jai dėl kompanijos susirasti draugę ir vykti į užsienį vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimus – vagystes už piniginį atlygį, po to A. M. kartu su D. R. atvyko į (duomenys neskelbtini), kur pasinaudodami nepilnamečių S. L. ir jos draugės V. J. pažeidžiamumu, tai yra jų nepilnametyste, sunkia materialine padėtimi, darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu, menku išsilavinimu ir panaudodami apgaulę – melagingai nurodydami šalį, į kurią planuojama važiuoti, pasiūlė nepilnametėms S. L. ir V. J. vykti į Švediją vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimus – vagystes už piniginį atlygį, taip jas paskatindami ir nulemdami jų apsisprendimą. S. L. ir nukentėjusiajai V. J. tuo metu neturint joms kito priimtino pasirinkimo ir sutikus vykti į Švediją, tokiu būdu jas užverbavo. Realizuodami nusikalstamą sumanymą I. G. kartu su A. M. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu, paėmę O. G., 2013 m. balandžio 4 d. atvyko į (duomenys neskelbtini) paimti S. L. ir V. J., po to išvyko į (duomenys neskelbtini), kur A. M. išsinuomojo tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą mikroautobusą „Volkswagen Transporter“, kuriuo A. M. kartu su O. G., S. L. ir V. J. nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur iš anksto sutartoje vietoje paėmė D. R.. A. M. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu mikroautobusu „Volkswagen Transporter“, kurį pakaitomis vairavo su O. G., gabeno O. G., S. L. ir V. J. iš Lietuvos Respublikos, (duomenys neskelbtini) į Norvegiją, Trondheim miestą, kur apsistojo pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą pažįstamą asmenį, o likusius asmenis apgyvendino namelyje tiksliai nenustatytoje turistinėje poilsiavietėje. Po to A. M. kartu su D. R. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Norvegijoje, Trondheimo mieste ir jo apylinkėse, aprūpino O. G., S. L. ir V. J. reikiamomis priemonėmis vagysčių darymui, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. A. M. išnuomotu mikroautobusu „Volkswagen Transporter“ atvykdavo prie tyrimo metu nenustatytų parduotuvių ir A. M. kartu su D. R. vadovaujant ir koordinuojant O. G., S. L. ir V. J. veiksmus, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip keturių dienų laikotarpiu A. M. kartu su D. R. išnaudojo nukentėjusįjį O. G. bei nepilnametes nukentėjusiąją V. J. ir S. L. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Trondheimo miesto bei jo apylinkių, parduotuvių tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant kosmetikos priemones, elektronikos priemones ir kitas didesnės nei 5 MGL vertės prekes. Dėl to už šių vagysčių vykdymą O. G. buvo nuteistas Trondheimo policijos nuovados pagal Norvegijos BK § 257 ir 47 straipsnius (teismo bylos kėlimo alternatyva) bei deportuotas iš Norvegijos. A. M. Norvegijoje pavogtus daiktus pargabeno į Lietuvos Respubliką, kur realizavo ir tokiu būdu iš to pelnėsi.

Tęsdami nusikalstamą veiką I. G. 2013 m. gegužės mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, išgabeno nukentėjusįjį O. G. iš Lietuvos Respublikos, tai yra jis kartu su A. Z. bei I. O., su kuria susitarė vykdyti vagystes ir kuri už vagysčių vykdymą nuteista Dandi ir Invernesso apygardos teismų pagal BK § 25.3.3 straipsnį, I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), kurį pakaitomis vairavo su O. G., išvyko iš Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) į Škotiją, Aberdyno miestą, kur apsistojo tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame bute. I. G. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Škotijoje, Aberdyno, Dandi ir Invernesso miestuose ir jų apylinkėse, aprūpino O. G., A. Z. ir I. O. reikiamomis priemonėmis vagysčių vykdymui, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. Jam priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), kurį vairavo pakaitomis su O. G. atvykdavo prie parduotuvių ir jam vadovaujant bei koordinuojant A. Z., I. O. ir O. G. veiksmus, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu išnaudojo nukentėjusįjį O. G. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Aberdyno, Dandi ir Invernesso miestų bei jų apylinkėse esančių parduotuvių, tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus. Dėl to už šių vagysčių vykdymą O. G. nuteistas Aberdyno apygardos teismo pagal BK § 25.3.3 straipsnį. Po to tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais jis pavogtus daiktus išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvos Respubliką, kur realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvos Respublikoje ir iš to pelnėsi.

Tęsdamas nusikalstamą veiką I. G. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, tačiau ne vėliau nei 2013 m. rugpjūčio mėnesį, į nusikalstamą veiklą įtraukė asmenį, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, kuris ne vėliau nei 2013 m. rugpjūčio 29 d. telefonu susisiekė su A. T. ir pasinaudodamas jos pažeidžiamumu, tai yra priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, sunkia materialine padėtimi, darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu, menku išsilavinimu, pasiūlė A. T. vykti į Prancūziją vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimus – vagystes už piniginį atlygį taip ją paskatindamas ir nulemdamas jos apsisprendimą. A. T. tuo metu neturint kito jai priimtino pasirinkimo, sutikus vykti į Prancūziją, tokiu būdu ją užverbavo. 2013 m. rugpjūčio 29 d. I. G. kartu su A. M., A. G. priklausančiu automobiliu BMW 530, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) atvyko į (duomenys neskelbtini), kur iš namų pasiėmę O. G. po to kartu su O. G. išvyko į Vilnių, kur iš anksto sutartoje vietoje paėmė asmenį, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, kartu su A. T. bei 2013 m. rugpjūčio 30 d. A. G. priklausančiu automobiliu BMW 530, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) kurį I. G. pakaitomis vairavo su O. G., gabeno O. G. ir A. T. iš Lietuvos Respublikos, Vilniaus miesto į Škotiją, Aberdyn miestą, kur kartu su paminėtais asmenimis apsistojo tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame bute. I. G. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Škotijoje, Aberdyno, Dandi ir Invernesso miestuose ir jų apylinkėse, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, aprūpino atsivežtus asmenis reikiamomis priemonėmis vagysčių vykdymui, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. A. G. priklausančiu automobiliu BMW 530 valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) kurį vairavo pakaitomis su O. G., atvykdavo prie parduotuvių bei jam vadovaujant ir koordinuojant asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, A. T. ir O. G. veiksmus tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu, išnaudojo A. T. ir nukentėjusįjį O. G. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Aberdyno, Dandi ir Invernesso miestų bei jų apylinkėse esančių parduotuvių, tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus. Po to tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais I. G. pavogtus daiktus išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvos Respubliką, kur realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvos Respublikoje ir tokiu būdu iš to pelnėsi.

Tęsdami nusikalstamą veiką I. G. 2013 m. rugsėjo mėnesį tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną A. G. priklausančiu automobiliu BMW 530, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) kurį vairavo pakaitomis su O. G., kartu su anksčiau paminėtais asmenimis išvyko iš Škotijos į Prancūziją, Lille miestą, kur nusikaltimams vykdyti už A. G. į banko sąskaitą įneštus pinigus įgijo automobilį (duomenys neskelbtini) prancūziškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini). I. G. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Prancūzijoje, Lille, Saint Contest, Mondeville, Gonfreville L'orcher ir Lesquin miestuose ir jų apylinkėse, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, aprūpino reikiamomis vagysčių darymui priemonėmis, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu, jam priklausančiu automobiliu (duomenys neskelbtini) prancūziškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), kurį vairavo pakaitomis su O. G., atvykdavo prie parduotuvių, bei jam vadovaujant ir koordinuojant asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, A. T. ir O. G. veiksmus tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu išnaudojo A. T. ir nukentėjusįjį O. G. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Lille, Saint Contest, Mondeville, Gonfreville L'orcher ir Lesquin miestų bei jų apylinkių parduotuvių, tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius, elektronikos prekes ir kitus daiktus, bendrai turinčius didesnę nei 250 MGL vertę. Po to jis, pasinaudodamas mažosios bendrijos (duomenys neskelbtini) paslaugomis, mikroautobusu, kurį vairavo V. J., pavogtus daiktus išsiuntė iš Prancūzijos į Lietuvą, kur siuntas jis atsiėmė kartu su A. G..

A. G. realizavo turtą žinodama, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu: laikotarpiu nuo 2012 m. pavasario iki 2013 m. spalio 4 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, A. G. paimdavo I. G. iš Jungtinės Karalystės arba Škotijos bei Prancūzijos atsiųstas siuntas su vogtomis asmens higienos ir kosmetikos priemonėmis, skutimosi peiliukais ir kitomis prekėmis, kurių vertė viršija 5 MGL dydžio sumą, tikslesni kiekiai ir kiti duomenys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, žinodama, kad šios prekės yra gautos nusikalstamu būdu – vogtos iš parduotuvių, realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvos Respublikoje.

Kaltinamasis I. G. kaltu prisipažino iš dalies. Jis parodė, kad su kaltinime nurodytais žmonėmis vyko į užsienį vogti iš parduotuvių, tačiau nemano, kad tokia veikla yra prekyba žmonėmis. Jei būtų žinojęs, kad tai prekyba žmonėmis, tuo nebūtų užsiėmęs. Su nukentėjusiaisiais ir liudytojais santykiai buvo geri. Kaltinime paminėti žmonės vyko kartu su juo, tačiau nebuvo jokio vaidmenų pasiskirstymo, visi buvo lygūs ir vienodi, nebuvo jokio lyderio, o jo žmona visiškai nedalyvavo kaltinime nurodytoje veikloje.

Pirmą kartą išvažiavo 2012 metų vasario mėnesio pabaigoje – kovo mėnesio pradžioje. (duomenys neskelbtini) yra nedidelis miestelis ir visi žino, kas kur važiuoja ar ką daro. Taip pat ir nukentėjusieji bei liudytojai žinojo, kad jis važiuoja į užsienį, kad yra patikimas žmogus, todėl norėjo vykti kartu su juo ir užsidirbti. Pirmą kartą vyko jis, D. R. ir M. U.. Nukentėjusioji M. teigia, kad jis žinojo apie jos materialinę padėtį ir verbavo ją vykti kartu, tačiau jis iš tikrųjų jos neverbavo. Jo mama gyvena tame pačiame kaime kaip ir M. U., todėl jie buvo pažįstami. Kai kada jis ją paveždavo, kartą pasakė, kad rengiasi važiuoti į užsienį, ir ji pati pasisiūlė važiuoti kartu. Su D. R. buvo pažįstami seniai, pasakė, kad vyks į Škotiją, jis taip pat norėjo važiuoti kartu. Jis, D. ir M. pirmą kartą į užsienį vyko mikroautobusu, kurį susirado internete, nuvyko į Škotijoje esantį Aberdyno miestą. Už kelionę mokėjo jis, taip pat už savo pinigus nupirko visiems maisto. Juos pasitiko M. V., kuris Aberdyne gyveno su šeima. Bendromis pastangomis surado nuomojamą butą, apsigyveno jame. Už nuomą mokėjo jis 800 eurų per mėnesį. M. V. turėjo automobilį „Audi“, juos vežiojo tuo automobiliu. Po to jis nusipirko automobilį „Volkswagen Passat“ ir vogti į parduotuves važiuodavo automobiliu „Volkswagen Passat“. Vagystėms pasidarė krepšius su folija viduje, krepšių niekas nemokėjo daryti, apie juos žinojo tik iš kalbų, todėl eksperimentavo visi. Automobilį vairuodavo jis, nes Škotijoje yra taisyklė, kad automobilį privalo vairuoti savininkas. Į parduotuves vogti eidavo visi: ir M. V., ir D. R., ir M. U.. Jam sakydavo neiti į parduotuvę, nes jei jį pagautų, nebūtų kas vairuoja automobilį. Pavogtas prekes parsinešdavo į automobilį ir grįždami į Lietuvą parsivežė namo. Pirmo išvažiavimo metu Aberdyne išbuvo tris savaites, pavogė vieną krepšį skutimosi peiliukų ir kiekvienas pasivogė sau lauktuvių. Prekes į Lietuvą parsivežė jis, pardavė, o pinigus padalijo visiems. Pirmas išvažiavimas nebuvo pelningas, važiavę asmenys gavo pinigų už važiavimą, tačiau kiek – neprisimena.

2012 m. rugsėjo mėnesį vėl vyko į Škotiją. Važiavo jis, M. V., D. R., M. A. ir M. U.. M. A. į jų kompaniją pateko per M. V.. Ar ją surado M. V., ar ji pati susirado M. V., jis nežino. Kas parinko išvykimo laiką, neprisimena. Jis nupirko maisto visiems važiuojantiems. Važiavo M. V. automobiliu „Ford Galaxy“, kas mokėjo už kurą – neprisimena. Teisę vairuoti turėjo tik jis ir M. V., abu pasikeisdami ir vairavo. Kaip ir pirmą kartą, apsigyveno išnuomotame bute. Iš pradžių vogti važiuodavo M. V. automobiliu, po to jis nusipirko anglišką sidabrinės spalvos automobilį „Volkswagen Passat“. Vagystes vykdė tokiu pat būdu, kaip ir pirmą kartą, vogdavo Aberdyne ir kituose miestuose, kurie buvo 50–60 km atstumu nuo jų apsistojimo vietos. Vogė tokius pat daiktus, kaip ir pirmą kartą, ir tokiu pat būdu. Niekas nieko nevertė vogti, kas nenorėdavo, galėdavo neiti, jei nebūdavo parduotuvėje skutimosi peiliukų, galėdavo vogti kosmetiką ar kitus daiktus sau ar lauktuvėms. Jis taip pat įsidrąsino ir eidavo vogti kartu su visais. Antrą kartą pavyko pavogti šiek tiek daugiau daiktų, tačiau į Lietuvą pavogtų daiktų nesiuntė, visi daiktai tilpo į automobilį. Šios išvykos metu M. buvo pagauta vagiant. Vogtus daiktus parduodavo (duomenys neskelbtini). Kokią sumą pinigų gavo už parduotus daiktus – nežino. Gautais pinigais padengė kelionės išlaidas, o likusius pasidalijo. Žmonai apie vagystes nepasakojo, sakė, kad važiuoja pirkti automobilį.

Trečią kartą vyko į Aberdyną. Važiavo jis, D. R., D. V., L. G.. D. V. su D. R. buvo pora, o L. G. buvo D. V. draugė, pasiimti L. G. pasiūlė D. R.. Kiek D. V. metų, nežinojo ir neklausė, ji tuo metu jau buvo nėščia. Važiuojant per sieną buvo tikrinami dokumentai, niekas apie nepilnametystę neminėjo. Vyko jo automobiliu, jis apmokėjo visas išlaidas. Miesto centre išsinuomojo gerą butą, jis sumokėjo už buto nuomą ir padengė visas kelionės išlaidas, vogė peiliukus, kvepalus, tačiau vogti nesisekė. M. V. su jais tuo metu nebuvo, automobilį vairavo jis (I. G.). Daug laiko praleido keliaudami, norėjo gerai praleisti laiką, kažką pamatyti. L. G. ir D. V. eidavo į klubus, į miestą, į kinų restoraną, pas L. G. atvykdavo draugas. Telefonus, dokumentus ir daiktus merginos turėjo su savimi, galėjo neiti vogti, galėjo išvykti namo. L. G. turėjo banko kortelę, sąskaitoje buvo pinigų, ji kelis kartus yra apmokėjusi bendras išlaidas. Vogtus daiktus dažniausiai veždavosi pats. Per visus kartus du kartus yra siuntęs daiktus į Lietuvą mikroautobusu, grįžęs iš vairuotojo pasiimdavo prekes ir išpardavinėdavo. Iš gautų pinigų atskaitydavo turėtas išlaidas, o likusius pasidalydavo visi po lygiai.

Važiuojant į Škotiją ketvirtą kartą kartu vyko T. K. ir D. P.. T. K. jį susirado pati, o D. P. jį kažkas rekomendavo. Kartu vyko L. G., D. R., ar vyko D. V., jis neprisimena. Važiavo tuo pačiu jo automobiliu, vairavo jis, nes tik jis turėjo teisę vairuoti. Apsigyveno tame pačiame bute, tokiu pat būdu vogdavo tokius pačius daiktus. Pavogdavo iki 300 vienetų peiliukų, pardavus juos ir atlyginus turėtas išlaidas kiekvienam tekdavo apie 2000 Lt uždarbio. Būdavo ir tokių išvykų, kai išlaidos viršijo pajamas. Tos išvykos metu buvo sulaikyti L. G. ir D. P.. Neprisimena, ar pavogtus daiktus siuntė autobusu. Pradėjo pažinti miestą, rado senų daiktų turgų, pigiomis prekėmis prekiaujančias parduotuves. Į Gariūnus veždavo pirktas, o ne vogtas prekes.

Penktą kartą į Škotiją išvyko trise: jis, A. Z. ir T. K.. A. Z. pažinojo T. K., jos žinojo, kuo jis tuo metu vertėsi, susirado jį, pasiūlė vykti kartu ir jis sutiko. A. M. yra jo pusbrolis, tuo metu neturėjo darbo ir jis pasiūlė A. atvykti, sumokėjo už kurą. A. M. atvyko atskirai, atsivežė D. V. ir jos brolį Ž. K.. Paėmė pavežti, kad nekainuotų kelionė. Apsigyveno visi kartu. Į vagystes važiuodavo viena mašina. A. M. vogti kartu nevyko, nedarė krepšių su folija, neišbuvo savaitės ir išvažiavo. Vogtų daiktų į Lietuvą neišsivežė. Gal jis matė tas vagystes, gal nepatiko išgėrinėjimai. Tą išvažiavimą buvo sulaikytų. Sulaikė D. V., daug problemų buvo tada. D. V. ir L. G. elgėsi chuliganiškai, išeidavo iš namų, konfliktuodavo. Su peiliais puolė prieš D. P., buvo policija. Ž. K. pateko į policiją, jį vagiantį pagavo parduotuvėje. Jis, A. Z. ir T. K. išvažiavo, D. R., D. V., L. G. ir Ž. R. pasiliko. Norėjo apsigyventi Škotijoje, gauti socialinį butą.

Į Norvegiją ar Švediją jis nevyko, nieko pasakyti dėl šios kaltinimo dalies negali. Prisimena, kad pusbrolis A. M. paprašė padėti parsivaryti autobusiuką iš Vilniaus. Autobusiukas buvo nuomojamas. Ar tuo autobusiuku vyko į Švediją ir Norvegiją, jis nežino. S. L. ir V. J. jis nepažįsta.

2013 m. gegužės mėnesį kartu su O. G., I. O. ir A. Z. vėl važiavo į Škotiją. I. O. gyvena (duomenys neskelbtini), jį pati susirado per pažįstamus ir pasiprašė, kad priimtų. I. O. buvo vogusi visose Europos valstybėse, teista, negalėjo įvažiuoti į daug valstybių, Škotija buvo vienintelė šalis, kur ji galėjo įvažiuoti. Pati nurodė išvykimo datą, nes jai reikėjo užsiregistruoti darbo biržoje. O. G. taip pat jį susirado pats, per pažįstamus, tuo metu jis neturėjo teisių, todėl automobilį vairavo O. G.. Važiavo „Nissan“ automobiliu, jis mokėjo už kurą, nupirko maisto visiems važiuojantiems. O. mokėjo vogti, eidavo ir vogti, ir vairuodavo. Tą kartą apie savaitę laiko gyveno viešbučiuose, už viešbučius galėjo mokėti O. G., nes jis mokėjo anglų kalbą. Po savaitės išsinuomojo butą. Nepamena, kiek uždirbo iš šių vagysčių

2013 m. rugpjūčio mėnesį L. R. ir jis su jo automobiliu BMW turėjo vykti iki Škotijos, tačiau kelionė nepavyko ir grįžo po trijų dienų. A. M., A. T. ir O. G. kartu nevažiavo, kaltinime nurodyta neteisingai.

Paskutinį kartą vyko su L. R. „Peugeot“ automobiliu. Vairavo L. R.. A. T. buvo L. R. pažįstama ir važiavo kartu su juo. Važiavo į Prancūziją, iš Prancūzijos į Škotiją, kur buvo išnuomotas butas, nuoma sumokėta už mėnesį laiko. Atvykę keturias dienas gėrė alkoholinius gėrimus, ėjo vogti į parduotuves, susikrovė daiktus ir vyko į Prancūziją. Apsistojo viešbutyje, vėl girtuokliavo. Jis grįžo BMW, o su „Peugeot“ grįžo O. G.. O. buvo prisidėjęs prie to automobilio pirkimo. Kur dingo tas automobilis, jis nežino, vogtos prekės buvo tame automobilyje. Kai jį suėmė, rado peiliukų, kurie buvo ne vogti, o pirkti. Siuntoje buvę peiliukai taip pat buvo ne vogti, o pirkti. Siuntinys buvo konfiskuotas. Su O. G. ir A. T. liko neatsiskaitęs, nes buvo sulaikytas, negalėjo bendrauti.

Kaltinamasis M. V. parodė, kad Škotijoje gyveno 5–6 metus. Turėjo šeimą, butą, bet prarado darbą, neužteko pinigų šeimai, iškilo skyrybų klausimas. Buvo girdėjęs, kad lietuviai vagia iš parduotuvių. Susiskambino su I. G. ir bendro pokalbio metu nusprendė patys pabandyti vogti. I. į Škotiją atvažiavo su autobusiuku, kartu atvažiavo M. K., D. R.. Keletą valandų visi pabuvo jo namuose, po to jie visi apsigyveno išnuomotame bute. Pradėjo vogti iš parduotuvių. Iš anksto neplanuodavo, kur vyks. Jis pažinojo miestą ir apylinkes, žinojo, kur vykti. Pamatydavo parduotuvę ir visi spręsdavo, ar prie tos parduotuvės sustoti. Jis tuo metu dar dirbo, todėl su jais vykdavo ne visą laiką. Pinigus gaudavo pardavę vogtas prekes, pardavinėjo ir jis, ir I. G.. Su visais atsiskaitė, pirmos kelionės pelną panaudojo antrai kelionei.

Kitą kartą į Škotiją vyko jo automobiliu „Ford Galaxy“. Skyrėsi su žmona, vyko didesniu automobiliu, kad galėtų parsivežti ir savo daiktus. Kartu vyko M. A., M. K., D. R. ir I. G.. Iš tų žmonių M. A. buvo radęs jis pats, vartė laikraštį ir pamatė, kad ji ieško bet kokio darbo. Ji tuo metu dirbo, valydavo mašinas, jis pasiūlė važiuoti į užsienį vogti. Ji sutiko, rašinėjo jam žinutes, klausdavo, ar tikrai važiuos ir ją paims. Taip pat parašė žinutę, kad kai atvažiuos jos pasiimti, kad jos mamai pasakytų, kad ji važiuoja mėtyti skrajučių. Jos mama pažiūrėjo dokumentus, jis pasakė, kad važiuoja mėtyti skrajučių, bet M. nieko nemelavo. Ji žinojo, ko važiuoja ir ką darys. Dėl uždarbio pasakė, kad priklausomai nuo to, kaip seksis vogti, toks bus ir uždarbis. Apsigyveno Frazerburge išsinuomotame bute. Vogdavo aplinkiniuose miestuose ir kaimeliuose. Į parduotuves vykdavo visi kartu, bet būdavo, kad kas nors likdavo namuose. M. K. ir M. A. vogti nebuvo važiavusios. Atvažiuodavo prie parduotuvės, I. G., D. R. arba jis nueidavo į parduotuvę, apžiūrėdavo, kokia situacija. Prisikraudavo prekių į krepšį. Po to apsikeisdavo su mergina, ši prekes susidėdavo įrankinę ir išeidavo. Rankines, su kuriomis eidavo vogti, pasidarė visi, vidų išklijuodavo folija, tada nesuveikdavo signalizacija. Vyrams buvo sudėtingiau, jie su rankinėmis nevaikšto, bet ir jis ne kartą yra išėjęs su prekėmis. Pradžioje jis vairuodavo, nes jo vardu buvo automobilio draudimas, taip pat jis žinojo vietovę. Po to jis turėjo darbo ir vogti nebevažiuodavo. Pavogtas prekes siųsdavo į Lietuvą, grįžę patys tas siuntas ir pasiimdavo. Prekes pardavinėjo ir jis, ir I. G.. Visi viską darė bendrai, gavę pinigus atsiskaitydavo. Su M. jis atsiskaitė, vieną kartą yra vežęs pinigų D. R.. Kiek daiktų pavogdavo ir kokias pinigų sumas gaudavo, neprisimena, bet naudos iš to nebuvo, galėjo uždirbti po 1500 litų. Su M. K. buvo pora, buvo susipykę ne dėl vagysčių, o dėl asmeninių reikalų. Apsipyko ir susitaikė. Jis nieko nėra nuskriaudęs ar vertęs vogti. Ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus.

Kaltinamasis D. R. kaltu neprisipažino ir parodė, kad norėjo lengvų pinigų, važiavo į užsienį vogti, tačiau kaltinime nurodytų nusikaltimų nepadarė. Apie tokius nusikaltimus kaip prekyba žmonėmis net nebuvo girdėjęs, nebūtų važiavęs vogti, jei būtų žinojęs, kaip vertinami tokie nusikaltimai.

Pirmą kartą į Škotiją mikroautobusiuku vyko jis, M. U., I. G.. Už kelionę mokėjo I. G.. Kaip jis susisiekė su I. G., neprisimena, galbūt I. užsiminė, kad vyks į Škotiją, o jis tokį pasakymą suprato kaip pasiūlymą. Jis prieš tai jau buvo vogęs iš parduotuvių Prancūzijoje, Vokietijoje, buvo baustas. Nuvyko pas M. V. į jo namus Aberdyne. Visi ieškojo buto ir jį radę išsinuomojo. Kelias dienas nieko neveikė, važinėjosi po miestą, po kalnus. Juos išlaikė I. G., jis mokėjo už kelto bilietus, buvo atsivežęs rūkytos mėsos, dalį visi suvalgė, kitą dalį I. G. pardavė. Per dvi savaites gal kokias penkias dienas vogė iš parduotuvių. Prie parduotuvių nuveždavo M. V., palaukdavo, kol jie grįš su daiktais, į jo automobilį visi sudėdavo pavogtus daiktus ir M. V. parveždavo namo. Dažniausiai eidavo vogti jis ir M. U.. M. V. yra ėjęs į parduotuvę vogti kartu su visais, ar ką pavogė, nežino. I. vogti nemokėjo, jam drebėdavo rankos, todėl vogti neidavo. Visi turėjo savo telefonus ir dokumentus, kuris nenorėjo vogti, galėjo neiti, pasilikti namuose. Vogdavo dažniausiai peiliukus. Juos laikydavo namuose, kambaryje. Išvykę pirmą kartą į Lietuvą siuntų nesiuntė. I. G. tikslas buvo įsigyti automobilį ir automobilį jis nusipirko. Pavogtus peiliukus grįždami į Lietuvą parsivežė patys. Peiliukus parduodavo I. G.. Kiek kainavo peiliukų dėžutė, nežino, kaina priklausė nuo dydžio. Jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, užrašyti netiksliai, jis neskaitęs pasirašė, nes norėjo, kad kuo greičiau baigtųsi apklausa.

Antrą kartą vyko 2012 m. lapkričio mėnesį. Jis draugavo su D. V., o L. G. buvo D. draugė, D. V. ją ir pasikvietė. D. V. amžių jis žinojo, ji vyko kartu todėl, kad norėjo būti kartu su juo, nenorėjo pasilikti Lietuvoje. T. K. iki to laiko nepažinojo, kas ją pasikvietė, nežino. Jis nepakvietė vykti nė vieno žmogaus. Ž. K. apie kelionę sužinojo per savo sesę D. V., jis daug kartų buvo vogęs kitose valstybėse, nusprendė vykti kartu su jais. Jis pats taip pat yra vogęs iš parduotuvių užsienyje. Yra buvęs pagautas, teistas už vagystes. Škotijoje eidavo vogti kartu su visais: su M. U., su M. A., su D. V.. Daug kartų buvo pagautas, po to stengėsi nebeiti į parduotuves, važiuodavo kartu su visais, ir neidavo į tas parduotuves, kuriose jį buvo pagavę. Kiek pinigų uždirbo, nepamena. Pinigų jam yra davę ir I. G., ir M. V.. Prekės buvo siunčiamos į Lietuvą, jis siunčiant nedalyvaudavo. Kas realizuodavo prekes – nežino.

Nuvykę daugiau laiko atostogavo negu vogdavo. Per savaitę tris dienas eidavo į parduotuves, o kitas dienas važinėdavo po kalnus, važiuodavo prie ežerų. Visi buvo lygūs, jokio organizavimo nebuvo. Laisvalaikį leisdavo kas kaip norėjo. Visi buvo kaip draugai. Važiuoti pasiūlydavo I. G. ir visi važiuodavo, jis pats niekam važiuoti nesiūlė. Su jais yra važiavęs ne tik Ž. K., bet ir O. G.. O. G. anksčiau nepažinojo, bet vėliau sužinojo, kad jis yra vogęs iš parduotuvių, jis žinojo, kur važiuoja, vairavo automobilį. Niekas jų vogti nevertė, važiavo patys, Ž. K. vėliau važiavo į Norvegiją, iš ten buvo deportuotas. N. K. neprisimena, nežino, ar jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu dėl N. K., teisingi. Mano, kad galėjo duoti neteisingus parodymus, nes pareigūnai darė spaudimą. Apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją prievartos nebuvo, bet jis nedavė parodymų, teisėja perskaitė parodymus, o jis tik patvirtino. Neteisingai nurodyta dėl garažo – konteinerio. Jis nieko apie garažą nežino. Negalėjo būti apie 30 vagysčių, galėjo būti tik 20. Kiti parodymai yra teisingi. Šiuo metu gyvena sunkiai. Užsiima individualia veikla: santechnika ir baldų gamyba. Vienas augina mažametį sūnų, kurio motina D. V. gyvena užsienyje.

Kaltinamasis A. M. kaltu neprisipažino ir parodė, kad vyko į Škotiją ir Norvegiją, tačiau savo reikalais, o ne vogti. Galėjo būti 2013 metai, kai jis važiavo į Škotiją pas I. G., kuris tuo metu buvo Škotijoje, turėjo ir savo reikalų, tikėjosi susirasti darbą, aplankyti brolį, draugus. I. G. paprašė važiuojant paimti ir atvežti D. V. ir jos brolį Ž. K.. Anksčiau jis tų žmonių nepažinojo, tačiau pažadėjo atvežti ir atvežė. Važiavo nuosavu automobiliu „Volkswagen Passat“, Škotijoje buvo pirmą kartą. Nuvykęs apsigyveno tame pačiame bute, kuriame gyveno I. G.. Būdamas Lietuvoje, jis nežinojo, ką jie veikė Škotijoje, o apsigyvenęs kartu pamatė, kad vagiama iš parduotuvių, vakare namuose vykdavo baliai. I. G. prašė pavežti iki parduotuvių, jis veždavo, žinojo, kad visi eis vogti, tačiau pats nevogė, su Škotijoje buvusiais žmonėmis nebendravo, su vagystėmis nebuvo susijęs. Tie, kas važiuodavo vogti, nurodydavo, į kokias parduotuves važiuoti. Matydavo, kad žmonės iš parduotuvių parsineša daiktų, kur tuos daiktus dėdavo, nežino. Grįždamas į Lietuvą vogtų daiktų neparvežė. Škotijoje praleido apie tris savaites, vagystės ir išgėrinėjimai nepatiko, darbo jis nesusirado ir išvažiavo namo.

Po to vyko į Norvegiją. Vyko jis, D. R., O. G. ir dvi merginos. Į Norvegiją vyko ne pirmą kartą, yra vežęs parduoti alkoholį ir cigaretes, grįždamas parsiveždavo buitinės technikos ir padangų. Žmonių reikėjo tam, kad galėtų vežti didesnį kiekį alkoholio. Vagysčių neplanavo, kad merginos yra nepilnametės, nežinojo. Su merginomis susitiko ir kalbėjosi (duomenys neskelbtini), kas tarėsi dėl vykimo kartu, neprisimena. Merginos neatrodė kaip vaikai, kiek joms metų, jis neklausė, kalbėjosi automobilyje. SMS žinute atsiuntė savo duomenis. Jis už savo pinigus nupirko bilietus ir išvyko, kad merginos yra nepilnametės, sužinojo tik kelionės metu. Nuvažiavo pas draugą Norvegijoje, tikėjosi pas jį apsistoti, tačiau pas jį apsigyventi nebuvo galima. Draugas parodė namelį, ir tame namelyje visi apsigyveno. Jis vogti nėjo, o merginos pačios norėjo eiti į parduotuves. Jis nuveždavo iki parduotuvės, visi nueidavo vogti ar ką kita daryti, jis nesidomėjo. Tuo metu eidavo apsižiūrėti prie prekybos centrų sudėtos buitinės technikos ir padangų. Dieną pasižiūrėdavo, o naktį susirinkdavo. Prisikrovė, kiek tilpo, ir grįždamas parsivežė padangų, smulkios buitinės technikos. Merginos buvo pagautos vagiant ir daugiau vogti nėjo. Jis jokios naudos iš tų vagysčių neturėjo. Jokių prekių neimdavo. Parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra neteisingi, jis sakė tai, ką tyrėjai norėjo girdėti, kad tik greičiau išleistų iš apklausos. Gynėjas apklausoje dalyvavo, bet buvo baisesnis už tyrėją, darė spaudimą. Pas teisėją apklausa nevyko, tik perskaitė ir paklausė, ar teisingai užrašyta, jis pasakė, kad teisingai, norėjo greičiau išeiti iš apklausos, bijojo būti uždarytas, netekti darbo. Gailisi, kad pateko į tokią situaciją. Šiuo metu dirba, turi savo įmonę, kuri užsiima tarptautiniais pervežimais, augina nepilnametį vaiką.

Kaltinamoji A. G. parodė, kad kalta ji neprisipažįsta ir negali suvokti, kodėl yra kaltinama vaiko prekyba. Kaltinamasis I. G. yra jos vyras. A. M. pažįsta, jis yra I. pusbrolis. Taip pat iš matymo pažįsta D. R. ir M. V.. Nukentėjusiųjų, nurodytų šioje byloje, nepažįsta ir nežino. Kaltinime nurodytu laiku I. G. jai pasakė, kad išvažiuos į užsienį dirbti. Tuo metu finansinė padėtis šeimoje buvo nelengva, I. ir anksčiau yra dirbęs Vokietijoje, Airijoje, todėl jokių abejonių nekilo. Ji liko namuose, dirbo, rūpinosi vaikais, neįgaliu tėvu. Sutuoktinis yra savarankiškas vyras ir pats atsakingas už tai, ką daro. Ji vyro nekontroliavo ir jo reikalais per daug nesirūpino. Pirmą kartą vyras sakė, kad važiuoja į Prancūziją pirkti automobilio. Minėjo, kad reikės kažkokius žmones paimti ir pakeliui nuvežti, ji nesigilino, kokie tai žmonės, kur juos reikia nuvežti ir ko jie važiuoja. Automobilį vyras nusipirko, yra pirkęs ne vieną automobilį, ji yra ir pinigus siuntusi automobilio pirkimui. Kai paprašydavo, siųsdavo ir savo pinigų, ir skolinusi yra. Kiek kartų siuntė – neprisimena. Suprato, kad jei prašo, tai jam reikia pragyvenimui. Už tuos pinigus jis pirkdavo prekes. Daiktus parduodavo ir iš to uždirbdavo. Kelis sykius yra paėmusi ir į Vilnių vežusi siuntinius turgaus prekeiviui. Kiek kartų vežė – neprisimena, vežė į Gariūnus, daugiau niekur kitur. Kas yra tuose siuntiniuose, ji nežiūrėdavo, nes krepšiai buvo suvynioti. Siuntiniai jai nekėlė jokių įtarimų, nes daug pažįstamų dirba užsienyje ir parsiveža ar parsiunčia į Lietuvą įvairių daiktų, kurių kokybė užsienyje yra geresnė. I. G. taip pat yra parvežęs buitinių prekių, šampūnų. Vyras sakė, kad tuos daiktus nusiperka pigiau, kokius daiktus geriau pirkti užsienyje ir parduoti Lietuvoje, ji su vyru niekada nesitarė ir tokių klausimų nesprendė. Kai vyras būdavo išvykęs, kalbėdavosi su juo telefonu. Dažnai jis paskambindavo išgėręs, kai kas nors nesisekdavo. Ji tik palaikydavo pokalbį, išklausydavo, į vyro pasakymus nesigilino. Manė, kad pasikalbės ir išsiaiškins, kai jis grįš namo. Žodis „padaryti“ (duomenys neskelbtini) reiškia „nupirkti“. Su kuo išvykdavo į užsienį ir su kuo būdavo tenai, ji nežinojo. Dėl vyro sulaikymo patyrė didelį stresą, nes netikėjo, kad vyras galėtų užsiimti nusikalstama veikla. Pati nėra turėjusi jokių reikalų su teisėsauga, visą laiką dirba, baigė mokslus, buvo perkelta į aukštesnes pareigas. Augina du vaikus.

Nukentėjusioji L. G. parodė, kad pažįsta visus kaltinamuosius: su D. R. susipažino per savo draugę D. V.. D. jai pasiūlė važiuoti į užsienį, jis sutiko ir taip susipažino. Tokiu pat būdu susipažino su I. G.. Taip pat pažįsta kaltinamąjį, kurio pravardė M., t. y. M. V.. Jis taip pat buvo kartu užsienyje ir dalyvaudavo vagystėse. A. G. yra mačiusi, bet su ja nėra turėjusi jokių reikalų. A. M. neprisimena. Šiuo metu ji gyvena gerai, bet vaikystė buvo sunki, ji net nemoka gerai skaityti. Mama mirė, kai jai buvo 13 metų. Tėtis buvo geriantis. Kai jai sukako 14 metų, tėtis ją išprievartavo ir po to ji pabėgo iš namų. Gyvendavo pas drauges, lankė (duomenys neskelbtini) gimnaziją, tačiau dažnai į mokyklą neidavo. Mokslai sekėsi blogai. Neišmoko skaityti, rašyti truputį moka, užsienio kalbos jokios neišmoko. Kai jai sukako 17 metų, pasiuntė į (duomenys neskelbtini) socializacijos centrą. Centre gyventi buvo gerai, jame gyveno iki 18 metų. Kol mokėsi, gaudavo po 200 litų už mirusią mamą. Turėjo banko kortelę ir pinigus tvarkydavo pati. Kai sukako pilnametystė, pinigų nebegaudavo, glausdavosi pas pažįstamus, drauges. Socializacijos centre buvo kartu su D. V.. D. pasiūlė važiuoti į užsienį, supažindino su D. R. ir I. G.. Tuo metu ji gyveno pas I., D. V., I. G. ir D. R. atvyko pas ją automobiliu, D. ir vyrai ragino vykti į Angliją dirbti, dėl kokio darbo buvo kalbama, ji neprisimena, kiek uždirbs – niekas nesakė. Neturėjo jokių žmonių, su kuriais galėtų pasitarti dėl išvykimo, nusprendė važiuoti. Vėliau jis sužinojo, kad už surastus žmones vagystėms suradusiajam buvo mokami pinigai. Ją surado D. V., už tai jai buvo sumokėti pinigai, sumos nežino. Išvyko tą patį vakarą, galėjo būti 2012 m. gruodžio mėnuo. Su savimi ji turėjo dokumentus ir mobilųjį telefoną, pasiėmė rūbų. Pinigų neturėjo. Važiavo D. R., I. G. ir D. V. bei D., kurio pavardės ji neprisimena. Turėjo įsidėję valgyti. Vyko ne vieną dieną. Valgyti nupirkdavo D. R. ir I. G.. Važiavo kelias dienas ir nuvyko į Škotiją. Apsistojo kažkokiame dviejų kambarių bute, vyrai gyveno viename kambaryje, merginos kitame. Kitą dieną po atvykimo D. V. pasakė, kad reikės eiti vogti. D. paaiškino, kad į specialią rankinę prikraus prekių, o ji tą rankinę su prekėmis turės išnešti iš parduotuvės. D. R. ir I. G. tą rankinę paruošė, į vidų įdėjo foliją, kad nesuveiktų signalizacija. Parduotuves, iš kurių reikia vogti, parinkdavo D. R. ir I. G.. I. vairuodavo automobilį ir atveždavo prie parduotuvės. Jos su D. sėdėdavo automobilio gale. D. V. ir D. taip pat eidavo vogti. Jai į rankinę prikraudavo skutimosi peiliukų, tušo, kosmetikos, o ji tas prekes išnešdavo. Vogdavo ir maisto produktus, gėrimus. Automobilis stovėdavo toliau nuo prekybos centro. Daiktus dėdavo į bagažinę. Po to eidavo į kitą parduotuvę. Per dieną apeidavo penkias ar daugiau parduotuvių. Ne visos parduotuvės buvo viename mieste, vykdavo ir į kitus miestus. Daiktus veždavosi į namus, perdėdavo į didesnius maišus ir mikroautobusu siųsdavo į Lietuvą. Už vagystes vieną kartą yra gavusi 1000 litų. Pinigus sumokėjo I. G. Lietuvoje, kai grįžo pirmą kartą. Tai jai buvo labai didelė suma, nes būdama nepilnametė gaudavo tik po 200 litų, o vėliau negaudavo jokių pajamų. Pirmą kartą į Škotiją išvyko gruodžio mėnesį, per Kalėdas grįžo namo, o po to vėl išvyko vogti. Porą kartų, o gal ir daugiau teko pakliūti ir policijai. Paprastai išlaikydavo vieną parą ir išleisdavo, o vieną kartą išlaikė savaitę. Neturėjo galimybės susiekti su niekuo. Kai ją paleisdavo, ji grįždavo į tą išnuomotą butą, ją priimdavo ir ji vėl eidavo vogti. Po to, kai grįžo iš policijos po savaitės, vogti nenorėjo, tačiau D. V. už atsisakymą ją sumušė. Ji eidavo į parduotuves, bet apsimesdavo, kad ją pamatė, kad negalėjo prisikrauti prekių į krepšį ir nevogdavo, bet D. V. dėl to ją mušė. Sumušė ne vieną kartą. Ji neturėjo galimybės grįžti namo, nemokėjo kalbos, nežinojo, kaip galėtų grįžti, pinigų neturėjo. Ji vogti nebenorėjo, buvo baisu, kad sulaikys, kai sulaikydavo, bijojo būti užpulta ir sumušta, tačiau atsisakyti taip pat bijojo, manė, kad ją sumuš arba negrąžins į Lietuvą. Dėl to buvo labai baisu. Turėjo telefoną, bet neturėjo Lietuvoje ar užsienyje žmogaus, kuriam galėtų paskambinti ir paaiškinti, į kokią situaciją pateko. I. G. ir D. R. sakė, kad nori į Lietuvą, nenori vogti, bet jie sakė eiti vogti. Vieną kartą vagystės metu specialiai pakliuvo ir buvo sulaikyta pusantro mėnesio. Teisme buvo vertėjas, bet ji bijojo papasakoti, ko ir su kuo atvyko į Škotiją, nes I. G. buvo prigąsdinęs, liepęs nesakyti. Ji papasakojo, kad atvyko dirbti, darbo neteko, neturėjo iš ko pragyventi, todėl vogė. Kai grįžo, bute nieko nerado, butas buvo apklijuotas juostomis, visi buvo išvykę į Lietuvą. Ji miegodavo tame bute, dieną vaikščiodavo po miestą, pasivogdavo maisto. Kartu su ja tame bute buvo D. V. brolis Ž., kuris taip pat buvo sulaikytas ir liko Škotijoje. Jis telefonu susisiekdavo su I. G.. I. jiems užsakė mikroautobusą ir tokiu būdu jie grįžo į Lietuvą. Už kelionę sumokėjo I. G.. Grįžus susitiko su D. V., kuri klausė, kas juos įskundė, ir pagrasino, kad pakas. Bekalbant su D. V. atvyko D. R. ir I. G., ją kaltino, sakė, kad pakas. Grasinimą girdėjo visi, kartu buvo ir D. V. brolis Ž. Ji ilgai bijojo kaltinamųjų, šiuo metu nebebijo. Dar kartą buvo susitikusi I. G., jis koneveikė ją, bet ji buvo ne viena. Jai būnant Škotijoje M. V. taip pat gyveno tame pačiame mieste, veždavo žmones vogti į parduotuves, tačiau važinėjo su kita mašina. Jis siūlė pereiti dirbti jam, ji nesutiko, jis negrasino, turėjo savo žmones. Kai ją sulaikė, ji susitiko merginą iš Lietuvos, kuri dirbo M. V.. Su ta mergina, kurios vardo neprisimena, atlikdamos bausmę, gyveno viename kambaryje. Mergina buvo vyresnė už ją, pasakojo, kad M., t. y. M. V., mušdavo jas, versdavo eiti vogti į parduotuves. Ji norėjo pereiti pas I. G., bet taip ir neperėjo. Tos merginos Lietuvoje nebesusitiko. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą, jai buvo parodytos fotonuotraukos ir tarp kitų asmenų ji atpažino su ja buvusius asmenis.

Iš asmenų parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad nukentėjusioji L. G. atpažino I. G. kaip asmenį, vardu R., M. V. kaip asmenį, pravarde N., A. M. kaip R. pusbrolį, kurio pravardė P., L. R. kaip L. iš (duomenys neskelbtini), T. K. kaip T., kurią R. vežėsi kartu į Škotiją vogti, D. P. kaip D., kurį R. vežėsi kartu į Škotiją vogti, ir A. Z. kaip merginą, kurią R. vežėsi kartu į Škotiją vogti iš parduotuvių (t. 2, b. l. 9–24).

Nukentėjusioji D. V. parodė, kad jos niekas per prievartą į Škotiją neišvežė, ji žinojo, ko važiuoja į užsienį ir ką veiks. Jos tėvai buvo išsiskyrę, mama ja nesirūpino, elgėsi nekaip, ji bėgdavo iš namų, nelankydavo mokyklos, todėl pateko į socializacijos centrą, kuriame susipažino su L. G.. Iš socializacijos centro pabėgo, grįžo į (duomenys neskelbtini), susipažino su D. R., apsigyveno kartu. Tuo metu jai buvo 16 metų, D. žinojo, kad ji yra nepilnametė. Iki jų susipažinimo D. R. važiuodavo vogti į užsienį ir tokiu būdu uždirbdavo pinigus. Jis pasiūlė važiuoti kartu, sakė, kad važiuos dviem savaitėms, kad užsidirbs apie 1000–1200 litų. L. G. važiuoti kartu pasiūlė ji. Į Škotiją ji važiavo du kartus: pirmą kartą važiavo ji, L. G., I. G. ir D. R. ir dar vienas vaikinas, kurio vardo neprisimena. Už degalus mokėjo I. G., kas pirko kelto bilietus, neprisimena, kelte jos prašė parodyti pasą, bet I. G. neklausė, kiek jai metų, o ji nesakė. Kelionėje visi elgėsi draugiškai, negirtuokliavo. Škotijoje nuvažiavo iki išnuomoto buto ir jame apsigyveno. Kas turėjo buto raktus, neprisimena, kur yra butas, žinojo I. G.. Kaip vogti, apmokė D. R.. Jis pasakė, kad reikia įeiti į parduotuvę, neatkreipti dėmesio į apsaugininkus, pasirinkti vietą, kurioje nėra kamerų susidėti makiažo prekes, kvepalus, skutimosi peiliukus ir išsinešti iš parduotuvės. I. ir D. padarydavo rankines su folijomis, kad necypsėtų. Pasirinkdavo 2–3 parduotuves, I. G. nuveždavo prie parduotuvės. Į parduotuvę eidavo po du, kartais po vieną. Ji eidavo su L., taip pat yra ėjusi su D., I. G. ėjo taip pat. Prekes parsiveždavo namo, padėdavo surūšiuoti į atskirus maišus. Paskui tas prekes išsiųsdavo į Lietuvą, o kas siųsdavo, ji nežino. Kai siųsdavo prekes, krepšius išnešdavo visi trys vaikinai, ilgai neužtrukdavo ir pareidavo be krepšių. Per pirmą išvažiavimą galėjo išnešti 2–3 didelius krepšius. Ją buvo pagavę vagiant, dieną palaikė ir paleido. I. G. ar D. R. buvo pamokę sakyti, kad neturi valgyti, norėjo pinigų užsidirbti. Vogti bijojo, einant į parduotuvę drebėdavo širdis, bet užsidirbo apie 1000 litų į rankas. Į Lietuvą sugrįžo po dvejų savaičių, pinigus Lietuvoje padavė D. R.. Kas pardavė pavogtas prekes, ji nežino.

Antrą kartą važiavo daug žmonių. Prisimena, kad važiavo T. K., A. Z., L. G., jos brolis Ž. K.. Vieną automobilį vairavo A. M., o kitą I. G.. Iš kur atsirado kiti žmonės, nežino, kartu važiuojančių merginų nepažinojo. Broliui Ž. kartu važiuoti pasiūlė ji ir D. R.. Brolis tuo metu neturėjo darbo, neturėjo, kur gyventi, todėl ir pasiūlė. Vogti į užsienį jis važiavo ne pirmą kartą. Antrą kartą į Škotiją nuvažiavo taip pat kaip ir pirmą kartą. Vogti niekas nevertė, niekas neatėmė telefonų ar asmens dokumentų, gyveno laisvai, vaikščiojo, kur norėjo. Vogė tokiu pat būdu, tačiau sekėsi blogiau, juos daug kartų pagavo apsauga, įvyko tarpusavio konfliktų. Su L. G. konfliktas įvyko ne dėl to, kad ji nenorėjo eiti vogti, o todėl, kad kai L. G. parduotuvėje sulaikė apsauga, L. ant jos numetė rankinę ir pabėgo. Namuose jos susipyko ir ji sudavė L. Antras konfliktas su L. įvyko Olandijoje, kai ji pasiėmė I. piniginę ir automobilio raktelius. I. L. išbarė, o ji sudavė L. G. per veidą. Apsauga pagavo L. G., pagavo Ž. K.. Policininkai buvo sulaikę D. R., kuris ją sumušė viešoje vietoje. Sumušė ne dėl vagysčių, o iš pavydo, nes klube ji šoko su nepažįstamu vyru. Jie tapo žinomi policijai ir visi skubėjo išvažiuoti. Sulaikytus žmones paliko Škotijoje, o patys išvažiavo į Lietuvą. Brolis Ž. K. buvo likęs be pinigų, be telefono, su savimi turėjo tik dokumentus. Iš Škotijos jį deportavo. Škotijoje liko ir L. G., ją deportavo kartu su Ž. Iš antros kelionės nieko neuždirbo, D. R. taip pat pinigų negavo. Santykiai su D. nutrūko, išsiskyrė, sūnus liko gyventi su tėvu. Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra teisingi, nes tyrėja ir socialinė darbuotoja K. įtikinėjo, kad ji yra nukentėjusioji, kad jos nepilnametės niekas negalėjo išvežti. Ji tuo metu daug meluodavo, pati daug prisigalvodavo. Nežinojo, ką sakyti, ir visus kaltino, bijojo dėl savęs. Dabar teismui nenori meluoti ir sako tiesą. Išvyko savo noru, Škotijoje jokių apribojimų nebuvo, turėjo savo telefonus, į Lietuvą skambindavo, kiek norėdavo. Vienos išeidavo į miestą. M. V. buvo susitikę Škotijoje, nes jis ten gyveno su buvusia žmona, vogti nevažiuodavo. I. jokių dokumentų nepaėmė, dokumentus turėjo prie savęs. Sugrįžus apie pinigus iš karto pasakė, kad atiduos ne iš karto. Tuo metu gavo tikrai nemažą pinigų sumą. Antrą kartą pinigų negavo nei ji, nei D.. I. sakė, kad nėra iš ko sumokėti. Pokalbio dėl žmonių suradimo nepamena, niekas iš kaltinamųjų jai neprigrasino. Tyrėja rodė nuotraukas, nuotraukų buvo daug, jai liepė atpažinti A. A. ji atpažino iš veido bruožų, jis yra salėje. A. nežinojo, kad ji ir jos draugė yra nepilnametės.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad nukentėjusioji D. V. (R.) tarp kitų asmenų atpažino A. Z., nurodė, kad tai yra mergina, kuri buvo bute jai pirmą kartą atvykus į Aberdyno miestą. Kartu su A. ji vogė iš parduotuvių įvairius daiktus. Taip pat atpažino A. M., nurodė, kad tas vaikinas yra I. G. pusbrolis ir kad apie jį yra davusi parodymus. Nukentėjusioji atpažino ir D. P., ir T. K. bei parodė, kad 2012 m. juos I. G. vežėsi į Škotiją vogti iš parduotuvių (t. 1, b. l. 87–94).

Nukentėjusioji V. V. (J.) parodė, kad į užsienį vogti vyko prieš šešerius metus. Tuo metu ji buvo dar nepilnametė, mokėsi (duomenys neskelbtini) profesinėje mokykloje, gyveno bendrabutyje. Tuo metu stipendijos negaudavo, o šeimos materialinė padėtis buvo labai sunki. Mama nedirbo, mamos bute gyveno brolis su drauge ir poros mėnesių vaikeliu. Brolis tuo metu taip pat nedirbo, visa šeima gyveno vien iš pašalpų. Važiuoti į užsienį pasiūlė S. L., ji sakė, kad reikės vogti, kad užsidirbs po 1000–2000 litų, kad reikia labai greitai apsispręsti. Ji norėjo padėti šeimai, nusprendė važiuoti. Į (duomenys neskelbtini) su jomis susitikti atvažiavo vaikinai, su kuriais jos turėjo važiuoti į užsienį. Vienas buvo vairuotojas, kurio pavardės nežino, bet atpažino iš nuotraukos, kai buvo apklausiama pas tyrėją, o kitas pravarde Č. Č. pasakė, kad merginos važiuos į Švediją savaitei, kad turės, kur gyventi ir ką valgyti. Joms reikės iš parduotuvės išnešti jo paruoštus arba nurodytus daiktus, kad reikės vogti automagnetolas, fotoaparatus, epiliatorius ir kitus daiktus. Jei būtų pagautos vagiant liepė neišduoti kitų ir sakyti, kad šiuo metu neturi iš ko pragyventi, todėl vagia. Po kurio laiko jos pasiimti atvažiavo vairuotojas, tas pats, kuris buvo (duomenys neskelbtini), ir dar du vaikinai. Mamai apie išvažiavimą nesakė, pamelavo, kad pasiliks bendrabutyje. Ją pasiėmė netoli namų prie stotelės, po to užvažiavo S. L., tada visi nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) pasiimti išsinuomoto mikroautobuso. Grįžo į (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) važiavo penki: ji, S. L., Č., t. y. D. R., vairuotojas, kurį vadino D., ir dar vienas vaikinas. Vaikinai žinojo, kad jos yra nepilnametės, nes S. kažkuriam telefonu nusiuntė asmens kodus, pavardes ir jie iš anksto nupirko bilietus į keltą. Prieš patenkant į keltą ji ir S. vairuotojui padavė asmens tapatybės korteles, nes vairuotojas turėjo bilietus ir kartu su jų dokumentais pateikė patikrinimui. Po patikrinimo dokumentus grąžino. Kelionė sekėsi gerai, keltu persikėlė į Švediją, kažkas nupirko pavalgyti ir pasakė, kad važiuos į Norvegiją. Tuo metu Norvegijoje dirbo jos brolis, todėl ji neišsigando, kad važiuoja į kitą šalį negu sakė iš pradžių. Norvegijoje apsigyveno kalnuose, turistiniame namelyje. Namelyje nebuvo baldų, elektros, stovėjo tik stalas ir suolai. Po to išvažiavo vogti. Pasivogė čiužinių į namelį, žvakių. Du vaikinai – Č. ir vairuotojas – vadovavo, eidavo apsižiūrėti į parduotuves, pasakydavo, kokias prekes vogti, o trečiasis, kurį pagavo, eidavo vogti. Lietuvoje ji nėra vogusi, vogti nemokėjo. Daiktus dėdavo į krepšį, vieną kartą prisidėjo ir pavogė daug kremų, juos atidavė tiems vaikinams, o kur jie dėjo – nematė. Daugiau vogti nėjo, nes sulaikė S. L., kai ją paleido, jos daugiau vogti nėjo. Vaikinai jas paliko namelyje, o patys išvažiuodavo. Namelis buvo toli nuo parduotuvių, apie 50–60 km. Jos su S. bandė eiti pėsčiomis į parduotuvę, bet nenuėjo, nes buvo toli. Namelyje jos būdavo vienos ilgai, o jie grįždavo vėlai vakare, kažką paimdavo ir vėl išvažiuodavo, grįždami parveždavo maisto, mikroautobuse įkraudavo telefonus, o jei telefonai išsikraudavo, tai būdavo be ryšio. Be kelionės išbuvo 4–5 dienas, po to grįžo namo, jokių pinigų negavo, nes važiavo vogti jiems, o ne sau, pasakė, kad jokių pinigų neuždirbo. Buvo apklausiama policijoje apie kelionę, papasakojo tiesą, rodė nuotraukas atpažinti. Vairuotoją D. atpažino iš nuotraukų iš veido bruožų, jis buvo kaip pagrindinis vairuotojas. Taip pat atpažino ir Č., atpažįsta jį ir salėje, sėdintį tarp kitų kaltinamųjų.

Nukentėjusioji V. J. ikiteisminio tyrimo metu atpažino A. M. ir D. R. kaip asmenis, su kuriais ji buvo išvykusi į Norvegiją (t. 4, b. l. 53–56)

Teisiamajame posėdyje nukentėjusiąja pripažinta M. K. (U.) parodė, į užsienį išvažiavo todėl, kad šeimoje buvo sunki materialinė padėtis. Šeima gyveno gana vargingai, tėtis buvo miręs, o mama viena augino keturis savo vaikus ir anūką. Gyveno kaime, mama dirbdavo pavienius darbus pas ūkininkus, ravėdavo daržus. Broliai ir seserys nedirbo, sesė turėjo sūnų, su vaiko tėvu negyveno, darbo neturėjo, sesuo ir jos vaikelis kartu. Kai pasiūlė vykti į Škotiją, jai buvo 18 metų, ar buvo baigusi mokyklą – nepamena. Pirmą kartą važiuoti pasiūlė I. G.. Susitiko prie namų. Jis pasakė, kad yra darbas, kad reikės vogti iš parduotuvių. Ji nesutiko, tačiau jis įkalbinėjo, sakė, kad žino sunkią jos padėtį, siūlė gerai viską apsvarstyti ir davė dvi valandas laiko pagalvoti. Ji viską apmąstė, paskambino ir pasakė, kad važiuos. Pirmo pokalbio metu pasakė, kad vyks į Škotiją, kur gyvens, nesakė, sakė, kad važiuos pas M., kurį ji šiek tiek pažinojo. Vyko autobusiuku, važiavo I. G., D. R., ji. Už kelionę mokėti jai nereikėjo. Atvykę apsigyveno Aberdyne, dviejų kambarių tuščiame bute. I. G. davė kažkiek pinigų, kad jeigu kas atsitiks, ji galėtų išvažiuoti. Pirmiausia buvo paruošti krepšiai, juos darė D., R. (I. G.) ir M. V. kartais padėdavo. M. V. gyveno atskirai. Į parduotuves veždavo M. V., nes jis pažinojo miestą ir parduotuves. Vogti eidavo ji ir D. R.. D. pirmas eidavo apsižiūrėti į parduotuvę, nešdavosi paruoštą krepšį, į krepšį sukraudavo prekes, o ji eidavo tą krepšį išnešti. Į krepšį įdėdavo skustuvus, dantų šepetėlius, pastą. Po to keitėsi tvarka, vogti tekdavo eiti jai vienai. D. apžiūrėdavo aplinką, ar niekas neseka. Ką krautis, pasakydavo R., ji pati susidėdavo nurodytas prekes, išėjusi iš parduotuvės eidavo į automobilį, kuriame jos laukdavo I. G. ir M. V., o D. R. eidavo jai iš paskos. Prekes iškraudavo į automobilį. Po to sukraudavo į krepšius, mano, kad siųsdavo į Lietuvą, bet ji nedalyvaudavo ir nesigilino. Pirmą kartą išvykusi ji Škotijoje išbuvo apie tris savaites. Per dieną dirbdavo, išvažiuodavo nuo 8 val. iki 10 val., o grįždavo apie 17 val. Per dieną aplankydavo dešimtis parduotuvių. M. ir I. pamokė, kad jei policija sulaikys, ji sakytų, kad važiavo dirbti į žuvies fabriką, bet ją apgavo ir dėl to užsiima vagystėmis. Jos policija nebuvo sulaikiusi. Likusį laiką nuo vagysčių būdavo namuose. I. buvo atsivežęs maisto, valgydavo ir kartu, ir atskirai. Duodavo pinigų maistui nusipirkti, ir patys nupirkdavo. M. V. susipyko su žmona, atėjo gyventi į jų butą. Ji turėjo mobiliojo ryšio telefoną, kiekvieną dieną kalbėdavo su mama, jai sakė, kad pardavinėja rūbus. Namo grįžo po trijų savaičių. Parvežė I. G. ir M. V., R. per kelis kartus davė 1500 litų.

Po kurio laiko I. G. vėl pakvietė ją važiuoti į Škotiją. Įkalbinėjo ir ji sutiko. Antrą kartą važiavo M. A., D. R., I. G. ir M. V.. Sunku buvo susirasti kitą gyvenamą vietą. Visi buvo nervingi, atsirado įtampa. Kol surado kur gyventi, vogti nėjo. Po to surado, kur gyventi, išnuomojo butą. Ji ėjo vogti, bet nesisekė. Vogė tas pačias prekes. Eidavo vogti po vieną, kartais kartu su M. D. apžiūrėdavo parduotuvę. Kelis kartus ją pagavo. Buvo vertėjas lietuvis. Jis davė numerį paskambinti, jei reikės pagalbos, bet ji neskambino. Policijoje neilgai išlaikydavo, tik kartą išlaikė visą parą. Ji neturėjo galimybės nevogti ir grįžti namo. Norėjo pasiskambinti vertėjui, bet nežinojo, kokie jų veiksmai gali būti. Buvo dar daugiau įtampos, tarp visų prasidėjo pykčiai ir nesutarimai. Visi svarstė, kad reikia važiuoti namo, R. sakė, kad reikia atidirbti, kad reikia jiems uždirbti. Pagaliau nusprendė grįžti. Grįžo su kitu automobiliu. Uždirbo 2000 litų, bet pinigų iš karto negavo. R. sakė, kad pinigus turi duoti M.. Praėjus mėnesiui po grįžimo pinigus sumokėjo M. Dėl šių išvykų patyrė nemalonius išgyvenimus, vogdama išgyveno baimę, nenorėjo būti pagauta, artimiesiems nesakė, kuo užsiėmė išvykusi. Pageidauja būti pripažinta nukentėjusiąja šioje byloje.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu M. U. atpažino D. R., pravarde Č., ir I. G. kaip R., su kuriuo važiuoti vogti į Škotiją (t. 3, b. l. 9–14).

Iš BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 p. pagrindu teisiamajame posėdyje perskaitytų nukentėjusiosios M. A., parodymų matyti, kad 2015 m. birželio 23 d. apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo nukentėjusioji M. A. parodė, kad 2012 metais ji ieškojo darbo nurodė savo telefono numerį skelbime. Jai paskambino M. V. ir pasiūlė važiuoti į Škotiją. Tuo metu savo pinigų ji neturėjo, užsienio kalbų nemokėjo. Į Škotiją iš Lietuvos Respublikos jie važiavo šešiese, automobilį vairavo M. V.. Taip pat važiavo D. R., pravarde Č., M. U., I. G.. Už benziną ir keltą mokėjo M. V.. Į Škotiją važiavo FORD automobiliu, apie vagystes kalbama nebuvo, kalbėjo, kad jie eis į parduotuves paimti prekių, ir tuo metu ji nesuprato, kad reikės vogti. Ji manė, kad prekės bus nupirktos ir jas reikės tik paimti, ir tik nujautė, kad galbūt reikės vogti, bet tiesiogiai ir aiškiai niekas to nesakė. Iki Škotijos jie nuvažiavo per parą ir 6 valandas. Nuvykę apsistojo Aberdyno mieste. M. V. turėjo kažkokią vietą gyventi, visi apsigyveno, vėliau juos iš tos vietos išvijo, savaitę laiko miegojo automobilyje, nakvojo pas M. draugus. Ji Škotijoje buvo mėnesį laiko. Tą savaitę, kai neturėjo kur gyventi, jie nėjo vogti. Kitas tris savaites ėjo vogti daugiau nei 20 kartų. Vogti eidavo M. ir D. – Č. I. G. ir M. V. sėdėdavo mašinoje ir laukdavo jų. M. V. jai paaiškino, kad reikia nueiti į parduotuvę, paimti prekę ir išeiti nesumokėjus. Tokių vizitų į parduotuves buvo daug. Parduotuvėje jie imdavo skustuvus, grįžę į automobilį prekes perduodavo M. V.. Rankinės, kurias reikėjo išnešti iš parduotuvių, buvo specialios, į jas buvo įklota folija ir užlipinta lipnia juosta. Tas rankines ruošdavo R. G., kartais padėdavo ir M. V.. Folija buvo dedama tam, kad išeinant iš parduotuvės nepypsėtų davikliai. Rankines padėdavo D., o ji turėdavo rankinę su pavogtais daiktais išnešti. Iš pradžių jai niekas negrasino. Grasinti pradėjo, kai ji visiems pasakė, kad nenori eiti daugiau vogti, nes ją buvo pagavusi apsauga parduotuvėje. Tada ji pasakė, kad nebeis vogti, nes bijo. D. R. trenkė jai į šonkaulius apie 20 kartų ir liepė eiti. Kitais atvejais D. smurtaudavo, kai ji pasiklysdavo parduotuvėje. Ji neatsimena, kiek kartų per tą mėnesį buvo sumušta, ir nurodė, kad visada mušdavo D. Mušama buvo dėl tų pačių priežasčių, tai yra dėl to, kad nueidavo į kitą parduotuvę, kad pasiklysdavo. Buvo toks atvejis, kai M. V. trenkė M. į galvą, sakė, jog ji turi jo klausyti. Tada ji labai išsigando, bet nieko negalėjo padaryti, neturėjo pinigų grįžti į Lietuvos Respubliką, taip pat neturėjo ir pažįstamų. M. V. elgesys baugino, išgėręs jis būdavo agresyvus, o blaivas agresyvus nebuvo. Jie vogė Aberdyno mieste iš parduotuvių „Sainsburys“, „Obo“, „Tesco“, „Iceland“, „MS“. Vogti eidavo kasdien, kartais du kartus per dieną, o kartais neidavo. M. dėdavo prekes į tris didelius krepšius, į juos sukrovė prekes, pavogtas per mėnesį. Daugiausia buvo skutimosi peiliukų, taip pat kosmetikos iš „MS“ parduotuvės. Kartą M. V. liepė nueiti į parduotuvę paimti žaislą jo vaikui, tada ją pagavo. Policijai ji bandė paaiškinti, kas vyko, bet policija jos nesuprato. Ji bandė policijai angliškai paaiškinti, kas vyksta, pasakyti, kad nori namo, kad jai reikia pagalbos tačiau negalėjo, nes nemokėjo kalbos. Škotijoje ji buvo sulaikyta tris kartus, buvo teisiama. Pirmą kartą ji negalėjo aiškiai paaiškinti, bet savo advokatui paaiškino, jam reikėjo daugiau informacijos. Kito teismo metu jai reikėjo vertėjo. Trečiame teisme už visus kartus jai skyrė 360 svarų baudą. Baudą ji moka po 50 svarų iki šio laiko. Po mėnesio jie visi grįžo į Lietuvos Respubliką, nes M. nusprendė, kad reikia grįžti. Grįžę visi išsiskyrė, o M. jai pasakė, kad ji jo nepažįsta. Ji suprato, kad negali niekam nieko sakyti apie tai, ką darė Škotijoje. M. davė jai 1000 litų ir po to karto ji žmonių, su kuriais važiavo į Škotiją, nebematė.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji M. A. atpažino I. G. kaip vaikiną, vardu R., M. V. kaip vaikiną, vardu M., ir D. R. kaip vaikiną, pravarde Č., kurie išvežė į Škotiją, kur ji turėjo vogti iš parduotuvių. Taip pat atpažino M. U., kurią taip pat buvo išvežę vogti iš parduotuvių (t. 3, b. l. 34–41).

Iš BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 p. pagrindu teisiamajame posėdyje perskaitytų nukentėjusiojo Ž. K. parodymų matyti, kad nukentėjusysis Ž. K., 2015 m. liepos 2 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad 2013 metų pradžioje jo sesuo D. V. ir D. R. pasiūlė važiuoti dirbti į Škotiją. Konkretaus darbo jam neminėjo, sakė, kad daug uždirbs. Sesuo sakė, kad D. R. jai sakė, kad už darbą Škotijoje, jam sumokės 1000 litų. D. R. išvažiavo į Škotiją pirmas. Po savaitės 2013 m. sausio 22 d. jie su sese bei žmogumi, pravarde P., išvažiavo į Škotiją. Važiavo automobiliu, automobilį vairavo P. Už kurą ar kelto bilietus nei jis, nei sesuo nemokėjo, bilietus turėjo vairuotojas P. Škotijoje nuvažiavo į Aberdyno miestą. Apsistojo trijų kambarių bute, kuriame gyveno R., A., T., L. ir D. R.. Gyvenimo sąlygos Škotijoje nebuvo geros, viename kambaryje gyveno du–trys žmonės, miegojo vienoje lovoje. Bute buvo elektra, dujos, santechnika, dušas, tualetas. Maistą buvo galima pasigaminti. Merginos padarydavo valgyti, visi bendrai valgydavo prie vieno stalo. Maisto nepirkdavo, pasivogdavo iš parduotuvės, jam taip pat teko vogti maistą iš parduotuvės. I. G. ir D. R. rytojaus dieną pasakė, kad važiuos dirbti, turės nueiti į parduotuvę ir išnešti prekes. Jis nerimavo, suprato, kad prekes reikės išnešti už jas nesumokėjus, suprato, kad kažkur įsivėlė, tačiau neturėjo pasirinkimo, nes nemokėjo anglų kalbos, pirmą kartą buvo Škotijoje. Škotijoje išbuvo nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2013 m. vasario 5, tai yra iki to laiko, kai jį policija areštavo. Į parduotuves važiavo daug kartų – važiavo kiekvieną dieną, per dieną kelis kartus. Sistema buvo tokia, kad visi atvažiuodavo su savo komanda, jis važiavo su P., D. R., D. P. ir D. nueidavo į parduotuvę apžiūrėti prekių, paskambindavo jam arba D. mobiliuoju telefonu, pranešdavo, kur atvykti, kur krepšys su prekėmis padėtas, kur išnešti. Daiktai būdavo paruošti, sudėti į krepšį su folija. Folija būdavo dedama į krepšius, lankstoma daug kartų, kad apsauginis signalas nepypsėtų. D. R. jam ir sesei pasakydavo, kad jeigu pagaus policija, reikia sakyti, kad atvažiavo dirbti, nerado darbo ir įsivėlė į tokią situaciją, pradėjo vogti. Jiems D. duodavo savo telefono numerį ir kažkokį negaliojantį adresą, šiuos duomenis reikėdavo pateikti policijai, jeigu jie būtų sulaikyti. D. sakė, kad jis prisistatys jų giminaičiu, jeigu paskambins policija. Policijai turėdavo parodyti D. R. numerį. D. R. mokėjo anglų kalbą, o ar I. ir P. mokėjo anglų kalbą, nukentėjusysis nežinojo. Parduotuvės, į kurias jie važiuodavo vogti, buvo maisto prekių, rūbų. Jie vogdavo alkoholinius gėrimus, higienos reikmenis, skutimosi peiliukus. Konkrečios dienotvarkės nebuvo, visus pažadindavo dešimtą valandą ryto, apie dvyliktą valandą visi pasiskirstydavo į dvi komandas, vienoje komandoje vyresnysis būdavo I. G., kitoje – D. R.. I. G. važiuodavo su keliomis merginomis komandoje, kita komanda buvo jis, jo sesė, P. ir D. R.. Komandos važiuodavo į skirtingus miestus. Jo komandai vadovavo P. ir D. R.. P. su D. R. nueidavo į parduotuvę, apžiūrėdavo prekės, sudėdavo į krepšius, po to paskambindavo ir pasakydavo, kur reikia nueiti ir paimti prekes. Taip dirbdavo iki 5–6 valandos vakaro, apie 7 valandą vakaro grįždavo namo. Užsiimti vagystėmis buvo priverstas, P. pasakė, kad jei nieko nedarys, jį sudaužys. D. R. tai girdėjo ir tam pritarė. Škotijoje buvo sulaikytas tris ar keturis kartus. Paskutinį kartą jį sulaikė 2013 m. vasario 5 d., buvo teismas, jį nuteisė kalėti iki kovo pabaigos. Po to jis grįžo į tą patį butą, kuriame gyveno, ten nieko nerado. Po kelių dienų paleido L. G., ji taip pat grįžo į tą patį butą. Jis pažinojo vieną žmogų, gyvenantį Škotijoje, su L. nuėjo pas tą žmogų, paprašė telefono paskambinti, L. G. paskambino I. G., o jis būdamas technikos parduotuvėje per „Facebook?ą“ parašė savo sesei, sesė pradėjo skambinėti D. R., I. G., sakyti, kad reikia parvežti brolį į Lietuvą. Po penkių dienų atvažiavo mikroautobusas, jį su L. G. parvežė namo, už kelionę sumokėjo R. Savo asmens dokumentą jis turėjo, bet neturėjo kelionei pinigų. Už atliktą darbą jam niekas nesumokėjo. Į policiją nesikreipė, nes Lietuvos Respublikoje buvo teistas už automobilio vairavimą būnant girtam ir neturint teisių. Suprato, kad grįžęs po suėmimo Škotijoje įsilaužė į svetimą butą, ėjo vogti į parduotuves, todėl bijojo, kad tokie dalykai jam gali geruoju nesibaigti (t. 2, b. l. 106–109).

Nukentėjusysis Ž. K. atpažino A. M. kaip asmenį, pravarde P., su kuriuo susitiko Škotijoje, kai su seserimi atvyko į Angliją, ir I. G. kaip žmogų, vardu R., su kuriuo vyko į Angliją ir apie kuriuos davė parodymus (t. 2, b. l. 77–82).

Iš BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu byloje esantiems įrodymams patikrinti teisiamajame posėdyje perskaitytų nukentėjusiojo O. G. parodymų matyti, kad 2016 m. kovo 8 d. apklausiamas kaip nukentėjusysis O. G. parodė, kad jis visada gyveno (duomenys neskelbtini). Jo šeima turi nedidelę trobą, kuri atiteko jų šeimai iš senelių, tėčio tėvų. Namas yra labai senas, nerekonstruotas, be patogumų. Jo seneliai mirė, kai jis buvo vaikas. Tėvai augino du vaikus, jį ir ketveriais metais jaunesnį brolį. Mama visada buvo namų šeimininkė ir rūpinosi ne tik vaikais, bet ir namu ir ūkiu. Laikė gyvulius, nes pienas buvo skirtas parduoti, gyvulių mėsa – šeimai. Jis su broliu visada padėdavo tėvams. Pinigai šeimoje buvo skiriami tik būtiniausiems dalykams. Jis nežinojo, koks buvo šeimos biudžetas, tačiau pinigus stengėsi uždirbti ir tėvas, kuris turėjo vairuotojo pažymėjimą ir automobilį, todėl dirbdavo už atlygį pas kitus žmones. Kartais jo tėvas užgerdavo apie savaitę ir tada jo mamai buvo ypač sunku. 10 klasių jis baigė kaimo mokykloje, po to įstojo į (duomenys neskelbtini) technologijos ir verslo mokyklą, kur pasirinko technikos priežiūros verslo darbuotojo specialybę. Jam besimokant profesinėje mokykloje tėvai galėjo skirti tik po 50 Lt per savaitę, iš tų pinigų jis turėjo susimokėti už bendrabutį – 70 Lt, o iš likusių pinigų išgyventi. Pas tėvus važiuodavo retai, nes autobuso bilietas buvo brangus. Profesinėje mokykloje jis įgijo vairuotojo pažymėjimą. Profesinėje norėdamas pritapti prie aplinkos jis pradėjo boksuotis, tapo mušeika, dalyvavo visur, kur nereikėjo dalyvauti, ir tokiu būdu pelnė blogą reputaciją. Galbūt 2012 m. rudenį, tačiau tikslaus laiko nurodyti negalėjo, su juo telefonu susisiekė vaikinas. Vaikinas prisistatė vardu R. ir pasakė, kad yra iš (duomenys neskelbtini). R. pasiteiravo, ar norėtų važiuoti į Norvegiją, bet jis buvo susilaužęs ranką ir važiuoti negalėjo. 2012 m. žiemos pradžioje vėl paskambino R., pasiteiravo, ar šis norėtų važiuoti į Norvegiją. Jis sutiko važiuoti į Norvegiją, tačiau neišvažiavo. Trečią kartą R. paskambino 2013 m. pavasarį, galbūt kovo pabaigoje. Ir vėl pasiūlė važiuoti į Norvegiją. Iš pažįstamo D., kuris davė R. jo telefoną, jis žinojo, kad R. už darbą užsienyje moka gerus pinigus, tačiau užsiima negerais dalykais. Tuo metu jam buvo labai sunkus laikotarpis, katastrofiškai trūko pinigų, todėl sutiko važiuoti. R. atvažiavo jo pasiimti kartu su A. M.. Atvažiavę į (duomenys neskelbtini) sutartoje vietoje laukė merginos – S. L.. Sulaukę S. jie nuvažiavo link (duomenys neskelbtini) miestelio, kur pasiėmė dar vieną merginą, vardu V. Nė vienos iš šių merginų jis nepažinojo. Buvo paimtas dar vienas vaikinas, vardu D., tačiau iš kur, O. G. pasakyti negalėjo ir iki tol D. taip pat nepažinojo. Tada visi kartu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), kur iš anksto buvo sutarta dėl mikroautobuso nuomos. Pinigus už mikroautobuso nuomą sumokėjo R. Visi, išskyrus R., persėdo į mikroautobusą, o R. išvažiavo lengvuoju automobiliu. Apie tai, kad į Norvegiją važiuoti reikės su A. M., R. pasakė bevažiuojant pasiimti S. Dar kelionės metu jis girdėjo, kaip vaikinai kalbėjo apie merginas, kad R. į A. M. klausimą atsakė, jog jos nepilnametės. Kaip jau minėjo, A. M., D., S. ir V. išvažiavo kartu. O. G. negalėjo pasakyti, ar merginos žinojo apie kelionės tikslą, tačiau su merginomis daugiausiai bendravo D. Jis vairavo mikroautobusą pakaitomis su A. M.. A. M. buvo labai nekalbus. Iš Vilniaus visi nuvažiavo į Taliną, iš ten keltu persikėlė į Švediją. Bilietai keltui buvo nupirkti iš anksto. Kelte jie praleido apie 8–9 valandas, A. M. nuėjo miegoti į kajutę, o jie apie 4–5 valandas linksmai leido laiką. Jis neturėjo grynųjų pinigų, bet kortelėje turėjo pinigų, kurios gavo pasiėmęs greitąjį kreditą, todėl kelte jis mokėjo už alkoholį. Iš viso išleido apie 80 eurų. Bevartojant alkoholį iš D. sužinojo, kad Norvegijoje reikės vogti iš parduotuvių. Tokia naujiena jį išgąsdino, bet būdamas neblaivus tik sugebėjo atsakyti, kad „pabandys“. Suprato, kad ir merginoms buvo baisu. Kelionės metu D. pasakė, kad reikia nulupti asmens tapatybės kortelėje esančius „čipus“ (lustus), nes per juos gali susekti. Lustus nulupo. Iš Švedijos važiavo į Norvegiją. Atvyko į Tronheino miestelį, kur reikia važiuoti, žinojo A. M.. Jie privažiavo prie nuosavo namo, kur rūsyje buvo įrengtas kambarys, kuriame gyveno du lietuviai. Pirmi į namą užėjo D. ir A. M., galbūt po 10 minučių išėjo D. ir pasikvietė visus užeiti. Užėjus į kambarį, A. M. kalbėjo su vaikinais. Kambaryje jie praleido apie 3 valandas ir spėjo užmigti. Galiausiai visus pažadino ir A. M. padavė banko kortelę, pasakė, kad reikia įpilti kuro. Tai buvo lietuviška banko kortelė. Pinigų neužteko, D. paskambino A. M., kuris atvyko bei užmokėjo už kurą grynaisiais. Netrukus A. M. pasakė, kad teks miegoti automobilyje. Tada jie surado aikštelę, kur galėjo sustoti su automobiliu ir atlenkus sėdynes keturiese miegojo. Naktį buvo šalta, todėl kelis kartus kėlėsi, užvedė automobilio variklį, kad nesušaltų. Iki tol vienintelis maistas, kurį jie valgė, buvo tai, ką A. M. pasiėmė iš Lietuvos Respublikos. Neturėjo nei arbatos, nei kokių kitų gėrimų. Ryte jie grįžo į namą, kur jų laukė A. M.. D. pasakė, kad reikės padaryti krepšius. Buvo paimta vienos iš merginų rankinė ir pagal jos formas buvo padarytas folinis maišas, vėliau įdėtas į vidų. Kaip reikia daryti folinį maišą ir kelių sluoksnių, viską aiškino D.. Jam daryti folinį maišą padėjo A. M.. Jam buvo liepta padaryti folinį maišą pagal jo sportinio krepšio formą. Ar folinis maišas padarytas tinkamai, tikrino į jį įdėjus mobilųjį telefoną, jei prisiskambinti nepavykdavo, vadinasi, maišas buvo padarytas kokybiškai. Sekmadieniais Norvegijoje parduotuvės nedirba, todėl A. M. nusprendė, jog šeštadienį pirma reikia pasirūpinti maistu. Visi kartu automobiliu nuvažiavo prie parduotuvės ir A. M. nusprendė, kad į parduotuvę eis jis su S. A. M. pasakė, kad reikia vogti mėsos gaminius ir saldumynus, jis tik minėjo, kad nereikia imti duonos, kad ją galima nusipirkti. Parduotuvė buvo labai nedidelė, todėl jis su S. vienas kitą pridengdami iš parduotuvės kažką pavogė. Tiksliai įvardyti, kokius produktus pavogė, negalėjo, bet rankinė buvo nedidelė, todėl daug neėmė. Po to sėdo į automobilį ir nuo vietos, kur gyveno lietuviai, nuvažiavo apie 20–30 km prie kažkokios pašiūrės. Aplink ją buvo dar kelios lūšnos, kuriose gyventi buvo visiškai neįmanoma. Artimiausiais kaimelis, kur gyveno žmonės, nuo tos vietos buvo apie 5 km atstumu. A. M. kartu su lietuviu ir D. priėjo prie namelio ir atidarė jo duris. A. M. pasakė, kad jie čia gyvens. A. M. kartu atvažiavusį lietuvį nuvežė atgal į miestelį ir sugrįžo, tą naktį kartu su jais nakvojo namelyje, kitas naktis jis praleisdavo miestelyje pas lietuvius. Likę namelyje ėjo rinkti šakas, kad galėtų užkurti krosnį, užkimšo skyles sienose. Miške buvo daug sniego, buvo šalta. Jam teko su nedideliu kastuvu nukasti sniegą prie namelio, kad galėtų privažiuoti automobilis. Grįžęs A. M. atvežė porą pripučiamų čiužinių ir pledų. Jie miegojo ant grindų pasidėję čiužinius, D. miegojo ant suoliuko. Namelyje nebuvo nei elektros, nei kažkokių elementarių patogumų, apšvietimui buvo naudojamos žvakės. Praustis teko eiti prie krioklio, iš ten taip pat ėmė vandenį gerti. Gyvenimo sąlygos namelyje buvo baisios, tačiau jie kaip įmanydami apsitvarkė. Sekmadienį jie ilsėjosi. Pirmadienį ryte A. M. jam padavė norvegišką SIM kortele, joje buvo įrašytas tik vienas telefono numerius. Norvegiškas SIM korteles taip pat gavo merginos. Visi kartu nuvažiavo į miestelį, jį išleido prie vienos parduotuvės su sportiniu krepšiu ir A. M. liepė iš parduotuvės pavogti kokį planšetinį kompiuterį arba ką nors panašaus. Abu su D. aiškino, kad vogti reikia brangias prekes, kad išėjus iš parduotuvės būtina paskambinti ir kad jeigu sulaikys apsauga, jokiu būdu nepasakoti apie kitus. Jie kažkur išvažiavo. Jis nežinojo, kaip elgtis, tačiau nuėjęs į parduotuvę jis tikrai bijojo vogti ir nieko nepaėmė. Jo elgesys parduotuvėje buvo įtartinas, nes jam išeinant pro kasas jį sustabdė apsaugos darbuotojas. Jis patikrino jo krepšį ir jame rado folinį maišelį. Apsaugos darbuotojas jo prašė paaiškinti, kas tai, bet jis nežinojo, ką pasakyti. Apsaugos darbuotojas nuo jo asmens dokumento nurašė duomenis, atėmė folinį maišą ir paleido. Išėjęs iš parduotuvės jis paskambino ir netrukus jo atvažiavo pasiimti A. M. ir D. A. M. buvo labai nepatenkintas, išsakė priekaištų, nes, jo žodžiais, miestelyje yra labai mažai elektronikos parduotuvių. Po to jie nuvažiavo pasiimti merginų. Merginoms pasisiekė pavogti kosmetikos prekių. Po to jie nuvažiavo prie kitos parduotuvės, kur pirmas į parduotuvę nuėjo D., jis išrinko prekes, nuo jų nuėmė apsauginius lipdukus ir sudėjo tam tikroje vietoje. D. grįžo ir parodė nuotrauką, kur yra sudėtos prekės. Prieš einant į parduotuvę jam D. padavė automobilyje surastą seną striukę, ant kurios viršaus užsidėjo šviesą atspindinčią liemenę, bei padavė jam kuprinę. Panašus į darbininką jis nuėjo į parduotuvę, sudėjo į kuprinę paruoštas prekes (tai buvo lazeriniai prietaisai atstumui matuoti), tačiau išeinant pro kasą suveikė apsaugos vartelių signalizacija. Jis išsigando ir pradėjo bėgti, išbėgo iš parduotuvės ir bėgo gal apie 2 km. Pribėgo prie kažkokio judraus kelio ir tik tada paskambino. Jo atvažiavo pasiimti. O. G. papasakojo, kas įvyko, ir A. M. šaukė ant D., kad jis nesugebėjo nuimti apsauginių lipdukų. Dar tą pačią dieną į parduotuves vogti kosmetikos buvo vežamos merginos, o jam teko užduotis pavogti maisto produktų. Į parduotuves vogti buvo siunčiamos tik merginos ir jis, o A. M. ir D. tik nurodinėjo, ką vogti. Jau tą dieną A. M. liko miestelyje, o į kalno namelį grįžo jie keturiese. Visus per dieną pavogtus daiktus A. M. pasiėmė su savimi. Jiems buvo nurodyta atvažiuoti jo pasiimti kitą dieną, apie 9 valandą. A. M. likdavo nakvoti miestelyje ir jis visada pasiimdavo dalį maisto produktų sau. Norvegijoje vakarais, po parduotuvių uždarymo, jie privažiuodavo prie parduotuvių, prie kurių stovėjo konteineriai su naudota technika, iš jų išimdavo mobiliuosius telefonus. Taip pat iš kitų konteinerių išimdavo naudotas padangas. Merginos jam jau pirmą dieną skundėsi, kad joms baisu, bet jis stengdavosi merginas padrąsinti. Jos prisibijojo D., nes jis buvo vyresnis, gerai sutardavo su A. M.. Jau antrą dieną buvo sulaikyta viena iš merginų. Tuo metu pasiimti merginų važiavo ir jis. Merginos buvo labai išsigandusios, jam labai pagailo merginų, todėl jis paprašė jų tą dieną į parduotuvę daugiau nesiųsti. Jam atrodo, kad merginos į parduotuves daugiau vežamos nebuvo, todėl vogti tekdavo jam vienam. A. M. merginų vogti daugiau neleido dar ir todėl, kad jos buvo nepilnametės. D. jo sportiniam krepšiui padarė kitą folinį maišelį ir jis buvo siunčiamas į elektronikos, sporto ir žvejybos prekių parduotuves. Vogė automagnetolas, vardinius peilius, žvejybines rites. Bendra pavogtų žvejybinių ričių kaina buvo 20 000 kronų. Ketvirtą dieną bandant pavogti žvejybines rites jis buvo sulaikytas. Apie sulaikymą vaikinams pranešti nepavyko, jis buvo uždarytas, po to įvyko teismas. Buvo priimtas sprendimas jį deportuoti. Į Norvegiją iš Lietuvos jie išvyko galbūt 2013 m. balandžio 10–12 dienomis, o į Lietuvos Respubliką jį deportavo 2013 m. gegužės pradžioje. Prieš deportaciją jam buvo grąžintos banko ir asmens tapatybės kortelės bei vairuotojo pažymėjimas. Kortelėje pinigų nebuvo. Iš Vilniaus oro uosto jis susisiekė su tėvu ir paprašė pervesti pinigų į jo banko kortelę. Tėvui paaiškino, kad už darbą užsienyje pinigų į sąskaitą dar nepervedė. Tėvas jam pervedė 50 Lt ir jis išvažiavo į Kauną. Jam buvo gėda grįžti namo be pinigų, jam buvo gėda prisipažinti tėvams, ką veikė užsienyje, todėl tuo metu jis sugalvojo susisiekti su A. M., nes turėjo jo telefono numerį. Jis paskambino A. M. ir pasakė, kad grįžo, pasakė, kad yra Kaune. A. M. jo nieko neklausinėjo, tik pasakė jo laukti Kauno autobusų stotyje. Jis atvažiavo jo pasiimti vienas. A. M. jo klausinėjo, ką šis pasakojo teisme, ar minėjo jį. Jis papasakojo, kad teisme pasakė, jog į Norvegiją atvažiavo dirbti su draugu, kad draugas jį paliko. A. M. pasakė, kad neturi pinigų, tikėjosi, kad A. M. jam sumokės, bet A. M. pasakė, kad jis pinigų neturi, ir pažadėjo sumokėti vėliau. A. M. jam davė kažkokį seną mobiliojo ryšio telefoną, o jis nupirko SIM kortelę. A. M. jį nuvežė į (duomenys neskelbtini) ir jie išsiskyrė. Po kelių dienų vėl skambino A. M. pasiteirauti, ar jis gali jam sumokėti, bet pastarasis atsakė, kad neturi pinigų. A. M. jam taip ir nesumokėjo. Po kelių dienų jam paskambino R. ir pasiūlė susitikti. Pasiimti jo iš (duomenys neskelbtini) atvažiavo A. M.. Jie nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), kur pasiėmė R., po to A. M. juos nuvežė į kaimą. Jau būnant kaime R. jam padavė 200 Lt neva už Norvegiją, nes A. M. sumokėti negalėjo ir pasiūlė kartu su juo vykti į Škotiją. R. pasakė, kad į Škotiją vogti važiuos dvi merginos. R. sakė, kad jam sumokės, tačiau užmokestis priklausys nuo to, kaip seksis merginoms. Iš R. žodžių jis suprato, kad jam reikės tik vairuoti, nes iš R. atimtas vairuotojo pažymėjimas. Jis sutiko vykti į užsienį, nes buvo skolingas už bendrabučio kambarį, buvo pasakęs tėvams, kad dirbo užsienyje, todėl negalėjo likti be pinigų. R. priklausančiu automobiliu „SEAT Alhambra“ angliškais valstybiniai numeriais jie nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) pasiimti merginų. Jie turėjo išvažiuoti tą pačią dieną, bet buvo problemos su merginų dokumentais, todėl išvažiuoti nepavyko. Prieš susitinkant su merginomis, jis kartu su R. važiavo į (duomenys neskelbtini) susitikti su D., nes R. norėjo, kad D. važiuotų kartu, bet D. atsisakė. R. pasakė, kad iš D. sužinojo, jog kažkokie kriminalistai domisi važiavimais į užsienį. Kitą dieną jie nuvažiavo pasiimti merginos, vardu A., ir kartu su ja nuvažiavo susitikti su O. G. nepažįstamu vyriškiu, kuris buvo pasiėmęs A. pasą. R. išlipo pasikalbėti su vyriškiu ir grįžo su pasu. Po to jie nuvažiavo pasiimti moters, vardu I., ir iškart išvyko iš Lietuvos. R. minėjo, kad su A. jau yra važiavęs į užsienį, kad ji gerai dirba. Apie I. I. nieko nekalbėjo. A. žinojo. I. buvo visiškai neišvaizdi, atrodė kaip pagyvenusi moteris. Jie išvažiavo į Škotiją, tai buvo pirma jo kelionė į Angliją. Kelionės metu buvo naudojama navigacija, automobilį jie vairavo pakaitomis su R. Buvo pasirinktas miestas Aberdyn. Jis nežinojo, kodėl buvo pasirinktas būtent šis miestas, galbūt todėl, kad R. jame jau yra buvęs ir viską pažinojo. Mieste gyveno kažkoks R. pažįstamas. Pirmas dvi savaitės jie nakvojo automobilyje, nes R. vis nepavykdavo surasti nuolatinės gyvenamosios vietos. Gal tik kartą ar du per savaitę jie apsistodavo vienai nakčiai hostelyje (nedideliame svečių name). Už nakvynę mokėjo R. Maistu pasirūpindavo merginos, tai yra pavogdavo iš parduotuvių, tik kai kurias prekes parduotuvėje pirkdavo. Pinigus su savimi turėjo tik R. Jis pinigų neturėjo. Po dviejų savaičių R. pavyko išnuomoti butą Frasenburgho mieste A. vardu, tačiau už butą sumokėjo R. Jau būnant Aberdyn mieste R. jam papasakojo, kad veža žmones vogti iš parduotuvių, kad vagia skutimosi peiliukus, nes Lietuvos Respublikoje juos iš karto superka už gerą kainą. R. įvairių pokalbių metu minėjo skirtingus asmenis. Jis pasakojo apie D. ir jo draugę D., L., A., T., Ž. ir D. iš (duomenys neskelbtini). Apie jo pasakotus žmones jis nieko nežinojo, tačiau iš pasakojimų suprato, kad R. nevengė naudoti smurto prieš juos. R. pasakojo visokių istorijų, pasakojo, kaip vieną merginą, kuri iš klubo ar iš kažkur negrįžo laiku, jis „dusino“ vandeniu, kad kažkokį senį konflikto metu buvo prismeigęs peiliu prie grindų ir daug kitų panašių istorijų. A. žinojo, iš kokių parduotuvių reikia vogti, o I. R. viską paaiškino, tai yra nurodė, ką vogti, iš kokių parduotuvių, kaip elgtis sulaikymo metu. Vieno pokalbio metu R. prasitarė, kad merginos privalo gerai dirbti. Jis suprato, kad A. R. jau pasitikėjo, tačiau dėl I. pasakė, kad jei ši blogai dirbs, jis jai nieko nesumokės ir paliks Škotijoje likimo valiai. R. pageidavo, kad būtų vagiami skutimosi peiliukai, jeigu nepavyktų pavogti peiliukų, reikėjo vogti kosmetiką ar alkoholį. I. vogė alkoholį, kartais pati jį išgerdavo. R. bardavo I., bet jai tai nerūpėjo. Vagystėms daryti R. su A. pasidarė folinius maišus. Pirmą savaitę Škotijoje jis tik vairavo automobilį, R. iš jo nieko daugiau nereikalavo. Merginoms gerai sekėsi, jos per dieną apvogdavo nuo 10 iki 15 parduotuvių. Pirma pavogtas prekes R. saugojo automobilyje, vėliau prekes palikdavo pas savo pažįstamą, o kai apsigyveno bute, viskas buvo paliekama namuose. Vogti jie važiavo ne tik į Aberdyno miesto parduotuves, bet ir į netoliese esančius miestelius: Dundee, Frasenburgh, Dandi, Inverness. Į parduotuves merginos kartais eidavo po vieną, o kartais dviese, tai yra viena paruošdavo prekes, o kita išnešdavo. Maždaug po savaitės R. pasakė, kad jis galėtų nueiti į parduotuvę pavogti alkoholio. R. jo akivaizdoje niekada nesielgė agresyviai, tačiau sugebėdavo manipuliuoti žmonėmis ir pasakė, kad jeigu nori miegoti viešbutyje, tai turi dirbti. Darbu jis vadino vagystes. Jis turėjo krepšį, su kuriuo eidavo į parduotuvę, į krepšį buvo įdėtas folinis maišas. R. nurodymu iš parduotuvių turėjo vogti viskį „R. M.“, „Courvaiser“, „Jack Daniels“. Vienu kartu jam pavykdavo pavogti 3–4 butelius. Alkoholis buvo realizuojamas per R. pažįstamą. Alkoholį jis vogė tik kelias dienas, po to R. panoro, kad jis pradėtų vogti skutimosi peiliukus. Vogti peiliukų jis ėjo su kompiuteriui nešioti skirta rankine, kurios vidus buvo išklotas folija. Į krepšį tilpdavo iki 30 skutimosi peiliukų pakuočių, priklausomai nuo skaičiaus pakuotėje ir nuo to, ar pakuotės buvo sudėtos į apsaugines dėžutes. Škotijoje jie praleido apie šešias savaites, buvo sulaikytas tik vieną kartą, po vieną kartą buvo sulaikytos merginos. R. niekada nėjo vogti iš parduotuvių, jis tik dalyvavo vagiant kurą iš traktorių ar krovininių automobilių. R. parūpindavo talpyklas, į kurias reikėjo supilti kurą, žarnas. Kartą R. apie 23 valandą atvežė jį į kažkokią vietą, nutolusią apie 30 km nuo Aberdyno miesto, ir pasakė, kad jis jam paskambintų, kai išneš kurą. Jį pastebėjo sargas ir jam teko bėgti. Bėgdamas jis pametė telefoną ir ilgai jo ieškojo, bet nerado. Aberdyną pasiekė pakeleivingu automobiliu, surado kiemą, kuriame gyveno R. pažįstamas ir jo ten laukė. R. atvažiavo tik apie 14 valandą. Jam pradėjus vogti, R. paaiškino, kad kiekvienas iš jų turi turėti lapelį su jame nurodytu adresu, neva jie ten gyvena, tačiau tai nebuvo jų tikras gyvenamosios vietos adresas. Taip pat reikėjo ant diržo užrašyti R. kontaktinį telefono numerį, o sulaikymo metu buvo liepta pasakoti bet kokią istoriją, tik nesakyti tiesos. Kaip minėjo, Škotijoje jie prabuvo apie šešias savaites, per tą laiką R. ne mažiau kaip šešis kartus į Lietuvos Respubliką siuntė „baulus“ su vogtomis prekėmis. Siuntinius jis siųsdavo mikroautobusais. Norėdamas būti geras R. leisdavo pasivogti prekių sau. R. domino skutimosi peiliukai, o sau galima buvo vogti bet ką – drabužius ar kitas higienos priemones. Vogti Škotijoje buvo nesudėtinga, dėl to atsirado keistas nebaudžiamumo jausmas, azartas ir R. sugebėdavo tuo pasinaudoti. Daiktus, kuriuos R. leisdavo pasivogti sau, sukraudavo kartu su kitais daiktais į „baulus“ ir išsiųsdavo į Lietuvą, žadėdamas atiduoti Lietuvoje, tačiau negrąžino. Į Lietuvos Respubliką jie grįžo automobiliu, su savimi vežė nedidelį kiekį vogtų daiktų. Jis sau parsivežė šampūnų ir dar keletą smulkmenų. Jis turėjo išvežioti visus po namus. Pirma nuvežė R., po to I., A. R. leido jam kelioms dienoms pasilikti automobilį. Po poros dienų jis skambino R. pasiteirauti, kada jam sumokės. Po kelių dienų R. jam padavė pinigus – apie 800 Lt. Jis tikrai tikėjosi didesnės sumos ir apie tai pasakė R., tačiau R. atsakė, kad buvo daug išlaidų, todėl gali sumokėti tik tiek. R. patirtos išlaidos buvo už nakvynes hostelyje, kur 3 vietų kambario paros nuoma buvo nuo 50 iki 120 svarų. R. turėjo išlaidų kurui, nes pavogti kurą ne visada pavykdavo. Škotijoje R. gaudavo perlaidas grynaisiais pinigais, todėl banko kortelę naudojo retai. Išlaidos buvo už butą, kurį išsinuomojo – reikėjo palikti depozitą už du mėnesius. R. sumokėjo pinigus ir jie išsiskyrė. Galbūt 2013 m. birželio pabaigoje R. vėl pradėjo jam skambinėti, pasakė, kad nori atvažiuoti su A. M.. Jis galvojo, kad A. M. nori su juo atsiskaityti, todėl nurodė, kaip atvažiuoti į kaimą pas jo draugę. Jie atvažiavo, tačiau kalbos apie pinigus nebuvo. R. pasakė, kad reiki važiuoti į Austriją parsivežti A. R. pasakė, kad merginos jau yra privogusios prekes, kad reikia tik jas atvežti. Jis sutiko, todėl kartu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), kur paleido A. M., o patys R. priklausančiu automobiliu „SEAT Alhambra“ išvažiavo į Austriją. Jis vairavo vienas ir apytiksliai po 14 valandų jie pasiekė Austriją. Jam atrodo, tai buvo kurortinis miestelis. Austrijoje jie praleido apie 10 dienų. Jis vairavo automobilį, o A., mergina, vardu V., ir A. motina vogdavo iš parduotuvių. Merginos vogdavo skutimosi peiliukus ir kosmetiką. Austrijos miestelyje dauguma žmonių važinėjosi dviračiais, todėl R. nusprendė, kad reikia pavogti kelis dviračius. R. ieškojo dviračio, kuris jam patiktų, stebėjo aplinką, kol jis nukirpdavo dviračio spyną ir išvažiuodavo dviračiu. Po to R. dviratį iš jo pasiimdavo. Austrijoje buvo pavogti du dviračiai, kuriuos išardė dalimis ir parsivežė į Lietuvą. Merginos ir jų pavogtos prekės taip pat buvo parvežtos į Lietuvos Respubliką. Visus daiktus R. pasiliko sau. Jam asmeniškai už kelionę į Austriją sumokėta nebuvo. Po to jis su drauge išvažiavo į Angliją, o kai grįžo, jam pradėjo skambinėti R. Jis bendrauti nenorėjo, tačiau kartu su A. M. atvažiavo į jo tėvų namus. R. papasakojo, kad jis nori Prancūzijoje pirkti automobilį ir jam reikalingas vairuotojas. R. pažadėjo sumokėti apie 5 000 Lt už kelionę ir jo vardu perrašyti automobilį „Volkswagen Passat“. R. žadėjo, kad tai paskutinis kartas, kai jis jam reikalingas. Jis sutiko ir kartu su vaikinais jie išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Jie išleido A. M. bei važiavo pasiskolinti R. pinigų. R. nuolat skambino kažkokiam L., o vakare jie išvažiavo į Vilnių. Jis vairavo R. automobilį BMW, Vilniuje sutartoje vietoje jų laukė L. Vėliau važiavo pasiimti merginos, vardu A. Tą patį vakarą išvažiuoti jiems nepavyko, nes A. dokumentas buvo užstatytas. Į kelionę jis pasiėmė drabužius, du mobiliojo ryšio telefonus, nešiojamąjį kompiuterį, kurį vėliau Prancūzijoje pro langą išmetė R., ir apie 80 Lt. Beveik visus pinigus išleido Vilniuje. Nei L., nei A. pinigų neturėjo, jie abu buvo narkomanai. Iš Lietuvos Respublikos jie išvyko kitą dieną, galbūt 2013 m. rugpjūčio 10 d. vakare. Išvažiuojant L. paprašė R. duoti jam pinigų narkotikams. Jie važiavo kažkur prie taboro, R. L. davė pinigų, L. su A. nuėjo, o grįžę automobilyje susileido narkotikus, po to apie keturias valandas teko laukti, kol jie taps sąmoningi. R. pasakojo, kad L. yra labai patyręs vagis, kad viskas bus gerai, tačiau jam buvo baisu. L. pasakojo, kad sėdėjo kalėjime. A. apie save pasakojo, kad dažnai neturi kur nakvoti. O. G. buvo įsitikinęs, kad jie iš karto važiuos į Prancūziją, tačiau R. nusprendė, kad pirma važiuos į Škotiją, kad ten yra butas, už kurį jis moka, todėl reikia atidirbti buto nuomą. R. automobilį vairavo tik Anglijoje, į Angliją jie važiavo pro Prancūziją. Prancūzijoje vienoje iš degalinių L. su A. išlipo ir kažkur nuėjo, kaip vėliau suprato, leidosi narkotikus, nes A. iš venos bėgo kraujas. R. į tai visiškai nereagavo. Po to jie vėl atvažiavo į Frasenburghą, į tą butą, kurį R. išsinuomojo pavasarį. Jau būnant Škotijoje jis sužinojo, kad L. turi svetimą asmens tapatybės kortelę. Atvykus į Škotiją R. nupirko vietines SIM korteles, jas privalėjo turėti vogti ėjęs asmuo. R. apie „darbą“ Škotijoje paaiškino A. ir L. Vogti jie turėjo skutimosi peiliukus ir alkoholį, tačiau galėjo vogti ir kosmetiką ir kitas brangias prekes. Apie savaitę jis buvo tik vairuotojas. Tą kartą vogti buvo sunkiau, nes Škotijoje beveik visose parduotuvėse skutimosi peiliukai buvo sudėti į papildomas plastikines apsaugos dėžutes, dėl to per vieną kartą pavogti pavykdavo mažą kiekį skutimosi peiliukų. R. buvo nepatenkintas, nes per tris savaites Škotijoje pavyko pririnkti tik du „baulus“. Po savaitės Škotijoje buvo sulaikyta A., bei ji kažkodėl išsigando ir į parduotuves pradėjo eiti rečiau. L. sekėsi neblogai. Po savaitės buvimo Škotijoje R. pradėjo reikalauti, kad jis pradėtų vogti alkoholį, nes kitaip jie užtruks ilgiau, ir jis buvo priverstas vykdyti jo reikalavimą. Per dieną pavogdavo 3–4 butelius alkoholio, o R. likdavo nepatenkintas. Jis nuolat priekaištaudavo, kad D. pavogdavo daugiau. Škotijoje jam dar tekdavo vogti maistą. L. pastoviai spaudė R. važiuoti į Prancūziją, nes ten vogti lengviau, kad ten privogs daugiau. Galiausiai R. sutiko važiuoti į Prancūziją Jie atvažiavo į Lilio miestą. Buvo išnuomotas kambarys viešbutyje, tačiau jis buvo skirtas 3 asmenims, todėl kartais jam tekdavo į kambarį lipti pro langą. Jau pačią pirmą dieną R. jam liepė pavogti maistą, tačiau kasininkė pastebėjo ir jam teko viską palikti parduotuvėje. Vėliau maistą pavogė L. Sulaikymas pirmą dieną maisto prekių parduotuvėje jį šokiravo, nes L. tikino, jog Prancūzijoje vogti lengva. R. ieškojo automobilio, kurį galėtų nupirkti, tai pavyko padaryti tik antrą savaitę. R. nupirko automobilį „Peugeot“, kuris buvo įformintas jo vardu. Automobilis BMW buvo paliktas Lilio mieste, kažkokiame kieme, prie kito automobilio su lietuviškais valstybiniais numeriais, nuo kurio raktelius turėjo R. Iš to automobilio bagažinės buvo paimtos talpyklos su kuru. L. pažinojo Lilio miestą, žinojo, į kokią parduotuvę reikia eiti vogti, kur dirba kokie apsaugininkai. Prancūzijoje parduotuvėse buvo kitokia tvarka nei Škotijoje, tai yra paslėpti norimą daiktą buvo lengviau. Į parduotuvės vežimėlį reikėjo sukrauti reikalingus ir nereikalingus daiktus bei drabužius, nueiti į persirengimo kabiną ir norimus daiktus paslėpti krepšyje su folija. L. liepė stebėti stebėjimo kameras, nes automatiniu režimu jos sukasi kas 4 sekundes, o pastebėjus, kad kamera veikia vienoje pozicijoje, aišku, kad esi sekamas. Jis tikėjosi, kad Prancūzijoje jam vogti nereikės, tačiau ten būtent L. retai ėjo vogti. L. minėjo, kad Prancūzijoje jis yra paieškomas, todėl sulaikius jis turės problemų. Vogti turėjo eiti jis ir A. A. sekėsi vogti, tačiau ji pradėjo vartoti daug alkoholio. Ji vartojo alkoholį prieš einant į parduotuvę. R. buvo nepatenkintas tokio jos elgesio. Prancūzijoje tik didesnėse miesteliuose užsibūdavo iki dviejų dienų, kituose miesteliuose apvogdavo parduotuvę ir važiuodavo toliau. Pavogtus daiktus jie sukraudavo į didelius juodus maišus ir paslėpdavo atokesnėse vietose ir tik prieš išvažiuojant iš Prancūzijos prekes susirinko. Jis nežino, kiek „baulų“ buvo išsiųsta iš Prancūzijos, bet iš Prancūzijos turėjo iškeliauti siuntos beveik tik su skutimosi peiliukais. R. reikalavo vogti kompiuterius, sakė, kad pažadėjo vaikui žaidimų kompiuterį, kurį jam pavyko pavogti. Prancūzijoje parduotuvėse reikėjo atrodyti padoriai, todėl teko vogti drabužius. O. G. labai nepatiko vykdyti R. nurodymus ir vogti, todėl kai viename iš miestų L. pasakė, jog parduotuvėje dirba apsaugininkas lietuvis ir greitai atpažįsta nevietinius ir į tą parduotuvę eiti negalima, jis tyčia nuėjo į tą parduotuvę, tikėjosi, kad jį pagaus ir deportuos. Parduotuvėje nesislėpdamas sukrovė prekes ir netrukus buvo sulaikytas. Paaiškėjo, kad lietuvis tą dieną nedirbo. Vienas iš apsaugininkų jį sumušė, po to sukarpė jo banko korteles, vairuotojo pažymėjimą ir asmens tapatybės kortelę. Jis sugebėjo paslėpti sukarpytą asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą. Jį paleido, bet netrukus pradėjo vytis todėl, kad jis paėmė dokumentus. Jis bėgo, po to kreipėsi pagalbos į moterį, kuri užrakino jį savo automobilyje. Bėgdamas jis pametė vairuotojo pažymėjimą, kai apsaugininkai jį rado, paliko jį ramybėje. Kelias dienas po šio įvykio jis vogti nėjo, bet po to vėl turėjo eiti. Po šio įvykio viename iš miestų prisigėrusi A. sudaužė jų automobilį ir apgadino kelis kitus automobilius. Atvykę policijos pareigūnai surado juos viešbutyje ir jam kaip automobilio savininkui teko aiškintis. Paaiškėjo, kad automobilis neturi draudimo ir pareigūnai atėmė jo techninį pasą. R. kreipėsi pagalbos į žmoną, kuri sutvarkė dokumentus Lietuvos Respublikoje ir tik tada jie atgavo automobilio dokumentus ir galėjo grįžti į Lietuvos Respubliką. Po automobilio apgadinimo R. suspardė N. Į Lietuvos Respubliką jie grįžo dviem automobiliais, jis vairavo „Peugeot“ automobilį, kuriame sėdėjo L., o R. vairavo BMW ir važiavo su A. Su savimi jie turėjo nedidelį kiekį vogtų daiktų. Už Vilniaus jie sustojo ir R. iš O. G. automobilio pasiėmė daiktus, tai yra Prancūzijoje pavogtus kompiuterius ir tam tikras prekes. Dalį daiktų, tai yra kosmetiką, šampūnus ir kitas smulkmenas pasidalijo tarpusavyje. Jis turėjo nuvežti L. ir A. R. pažadėjo jam paskambinti, tačiau skambučio iš jo taip ir nesulaukė. Kratos metu iš jos namų buvo paimtas kompiuteris „Siemens“, kuris yra jo tėvo. Kratos metu buvo paimti sportinės kelnės ir šortai. Kelnes buvo pavogtos ankstesnių kelionių metu, o šortus visiems vienodus pavogė A. Kratos metu paimtą fotoaparatą „Samsung“ jis pavogė Škotijoje. Kvepalai, kosmetika ir žirklės, rastos kratos metu, yra pavogtos Prancūzijoje. Kosmetika ir kiti daiktai, rasti kratos metu automobilyje „Peugeot“, pavogti Prancūzijoje, batai priklauso A. Kosmetiką ir kitas smulkmenas vogdavo A. Asmens kratos metu pas jį rastos SIM kortelės (duomenys neskelbtini) yra iš Škotijos, jas pirko R., mobilieji telefonai „Nokia“ yra jo, jis jais naudojosi ir Lietuvos Respublikoje. Jis labai gailisi, kad nesugebėjo tinkamai pasipriešinti R. ir A. M. ir pasidavė jų įtakai, nes jis yra ramaus būdo žmogus, patiklus ir pasiduodantis kitų įtakai. Jam neužteko drąsos pasielgti kitaip. Taip pat jo apsisprendimui įtakos turėjo sunki finansinė padėtis ir noras uždirbti pinigų. Jam atrodė, kad užsienis yra kažkur toli ir niekas nieko nesužinos. Jeigu jis nebūtų sutikęs tokių žmonių kaip R. ir A. M., tai nebūtų patekęs į užsienį vykdyti nusikaltimų kitų pageidavimu (t. 5, 105–114).

Liudytoja A. T. parodė, kad pažįsta I. G.. Juos supažindino L. R., kuris jai pasiūlė važiuoti į užsienį vogti, ir ji sutiko. Važiavo keturi: ji, L., I. ir O.. Tai buvo 2013 m. vasaros pabaiga, rugpjūčio–rugsėjo mėnuo. Vaikinai išpirko jos pasą, kuris buvo užstatytas, ir išvažiavo. Kelionei pinigų ji neturėjo. Iš pradžių važiavo į Škotiją, joje išbuvo apie 2 savaites. Paskui nuvažiavo į Prancūziją ir ten išbuvo 2–3 savaites. Viskas vyko vienodai: užeidavo į parduotuvę, prikimšdavo krepšį ir išeidavo. Krepšyje buvo folija, kad nesuveiktų signalizacija. Viskas buvo draugiškai, ji žinojo, kur ir ko važiuoja, ir buvo pasiruošusi vogti. Išvažiavo užsidirbti pinigų. Tuo metu vartojo narkotikus ir buvo nuo jų priklausoma. Narkotikus vartoti pradėjo nuo 15 metų, augo normalioje šeimoje ir vartojimas buvo protestas. Vogdavo Lietuvoje, jos tikslas buvo išvažiuoti į užsienį vogti. Prieš tą išvažiavimą užsienyje nėra buvusi. Lietuvoje yra dirbusi statybose, yra dirbusi kasininke, salės darbuotoja. Kelionės metu valgyti pasiimdavo parduotuvėje, kas mokėjo už degalus, nepamena. Už viešbutį mokėjo O.. Iš pradžių automobilį vairavo O., o I. sėdėjo gale, po to vairavo I. G.. Dirbti pradėjo po dienos, kai atvyko. Dažniausiai į parduotuves eidavo su O., jis paruošdavo, sudėdavo prekes, jei reikėdavo nukirpdavo signalizacijas, o ji užėjusi paimdavo krepšį ir išnešdavo. Iki parduotuvės atvykdavo automobiliu. Automobilis stovėdavo netoli parduotuvės, miestelių, kuriuose vogė, pavadinimų nepamena, jų buvo nemažai. Per dieną iš parduotuvės išnešdavo apie penkis krepšius. Dažniausiai imdavo Gillette peiliukus, kažkuris iš vaikinų sakė, kad tai pats geriausiai dalykas. Apie peiliukų kiekius neaiškino, sakė, kad kuo daugiau, tuo bus geriau. Į krepšį tilpdavo apie 20 pakuočių. Viską dėdavo į bagažinę, kas su prekėmis vyko toliau – nežino. Galėjo vogti ir sau, buvo pasivogusi planšetę, kosmetikos, alkoholio. Las Palme Prancūzijoje ji pasigėrė, pavogė raktus ir važiavo pavažinėti su pirkta BMW. Pavažinėjo po miestą ir prie pat viešbučio sudaužė mašiną. Dėl to įvykio ją sumušė O. ir I. . L. R. buvo pažadėjęs, kad kai viskas bus parduota, sumokės pinigus. Ji turėjo tikslą kuo daugiau padaryti ir kuo daugiau užsidirbti pinigų. Kitą dieną po sugrįžimo ją sulaikė, gąsdino, kad kaltins prekyba žmonėmis, liepė sakyti, kad I. versdavo vogti, bet ji sakė taip, kaip buvo. Visi buvo lygūs, vadovaujančių nebuvo. Į Lietuvą grįžo su pirktu automobiliu „Peugeot“, vairavo O., o I. vairavo BWM.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad A. T. atpažino I. G. kaip asmenį, vardu R., ir O. G. kaip asmenį, vardu O., su kuriais 2013 m. vyko vogti į Škotiją ir į Prancūziją (t. 5, b. l. 142–145, 153–154).

Liudytoja A. Z. parodė, kad pažįsta kaltinamuosius D. R. ir I. G.. Ji gimė (duomenys neskelbtini), kur mama atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Jai gimus mamą netrukus paleido. Augo (duomenys neskelbtini), šeimoje, gyveno su mama, turėjo patėvį, šiuo metu turi keturis brolius ir vieną sesę. Globos namuose yra augusi metus laiko, tuo metu jai buvo gal 12 ar 13 metų. Šeima gyveno sunkiai. Profesijos neįsigijo, nenorėjo mokytis. Nebaigė vidurinės, gavo pažymėjimą, kad išklausė 8 klasių kursą, o (duomenys neskelbtini) baigė 10 klasių. Dar būdama nepilnametė važiavo vogti į Italiją, dėl to buvo kita byla. Dėl šios bylos tai draugė (duomenys neskelbtini) pasiūlė vykti vogti, ji jau buvo važiavusi, sakė, kad galima nuvykus užsidirbti nemažai pinigų. Ji susitiko su I. G., pasikalbėjo ir išvažiavo. I. sakė, kad uždarbis priklausys nuo to, kiek jie pavogs. Sakė, kad važiuos į Škotiją, kad yra kur gyventi. Važiavo visi kartu. Dėl kelionės prisidėti pinigais nereikėjo, kas finansavo kelionės išlaidas, nežino. Ar važiuodama turėjo pinigų išlaidoms, neprisimena. Važiavo ji, I. , D., L. ir dar vienas berniukas. Kas vairavo, neatsimena, važiavo su navigacija anglišku automobiliu, vairas buvo dešinėje pusėje. Nuvyko į butą, apsigyveno ir kiekvieną dieną važiuodavo vogti. Parduotuvių ieškodavo per navigaciją ir važiuodavo vogti. Vogdavo „Gillete“ peiliukus, kosmetiką, drabužius. Per dieną kartais vieną, kartais penkias parduotuves apvogdavo. Prekes namie suskaičiuodavo, susirašydavo ir dėdavo į maišus, kuriuos išsiųsdavo į Lietuvą. Kas siuntė, neatsimena, maišus veždavo su mikroautobusu. Kas ieškodavo mikroautobuso, neprisimena, ji neieškojo, Lietuvoje prekes kažkas paimdavo. Pinigus sumokėdavo grįžus į Lietuvą, kažkuris iš vaikinų, kas mokėjo, tiksliai neatsimena, kiek prisimena, tai I. G. ar D. R.. Pirmą kartą Škotijoje išbuvo savaitę ar dvi. Uždarbis tenkino. Antrą kartą važiavo daugiau žmonių, todėl sunku atsiminti. Su šita kompanija važiavau du ar tris kartus. Buvo momentas, kai Škotijoje neturėjo buto, gyveno viešbučiuose, tada buvo išvykusi ji, I. , dar vienas berniukas, kurio vardo neatsimena, ir moteris. Vagystės vykdavo taip pat. Tarpusavio santykiai buvo labai geri. Ją ne vieną kartą buvo pagavę vagiančią, todėl vėliau bijojo važiuoti, kad neuždarytų ilgiau. Kai pagaudavo, laikydavo dvi tris dienas. Kai sugaudavo, sakydavo, kad neturi darbo, neturi iš ko pragyventi, ir paleisdavo. Jos niekas nevertė vogti. Norėjo užsidirbti, tai ir vogė. Vogdama bijodavo, jautė baimę ir įtampą, jei būtų buvęs kitoks pasirinkimas, nebūtų tokio darbo dirbusi.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. Z. atpažino T. K., Ž. K., D. V., I. G., A. M., L. G., D. R., O. G., I. O., D. P. kaip asmenis, su kuriais važiavo vogti iš parduotuvių (t. 3, b. l. 93–122).

Liudytoja L. K. parodė, kad D. V. yra jos dukra, o D. R. buvęs dukros vyras. Dukra gyvena Anglijoje ir augina mažą vaiką. Apie išvykas į užsienį žino tik tiek, kad D. vykdavo su D. R., ką jie ten veikė – nežino. Iki paauglystės dukra gyveno normaliai. Kai ji išsiskyrė su vyru, t. y. D. tėvu, dukra susirado blogų draugų, pradėjo bėgti iš mokyklos, nepareidavo į namus. Tada ji kreipėsi į Vaiko teisių tarnybą. Vaiko teisių tarnyba ir mokykla D. pradėjo spausti, tada dukra apsisprendė gyventi su tėvu. Pas tėvą taip pat jai nepatiko. Nuo tėvo, gyvenančio (duomenys neskelbtini), ji pabėgo pas močiutę, pas tėvo mamą. Močiutės priežiūra jai taip pat nepatiko, tada pabėgo pas kitą močiutę. Iš močiutės pateko į (duomenys neskelbtini) vaikų namus. Tuo metu D. galėjo būti penkiolika metų, vaikų namuose ji gyveno metus laiko, po to ji dukrą pasiėmė. Pusę metų elgėsi gerai, po to vėl prasidėjo bendravimas su draugais. Vaiko teisių tarnyba nusprendė D. išsiųsti į socializacijos centrą. Būdama (duomenys neskelbtini) ji susipažino su D., apsigyveno kartu su juo pas močiutę, pradėjo važinėti į Škotiją. Vieną kartą D. grįžo iš Škotijos sumušta, ją D. sumušė Škotijoje ar laive grįžtant namo. Sūnus Ž. K. taip pat buvo išvažiavęs į Škotiją. Iš tyrėjos sužinojo, kad juos buvo sulaikę. Jis į Lietuvą grįžo pats, o pažadėję parvežti buvo tie, su kuriais jis važiavo. Jis vyko su D. R. ir kitais žmonėmis, vardų, kas vyko kartu, nesakė. Kad sūnus buvo uždarytas, sužinojo iš pažies Ž., jis skambino iš kalėjimo ir sakė, kad jiems reikėjo vogti, pasakojo, kas liepdavo vogti, bet ji pavardžių ir vardų nežino, žino, kad dalyvavo D. R.. Sūnus pasakojo, kad vogė rūbus, kosmetiką, peiliukus, už vagystes žadėjo sumokėti, bet sumokėjo tik centus. Tarp dukros ir sūnaus dvejų metų skirtumas. Sūnui turėjo įtaką draugai, o dukra buvo stipraus charakterio. Sūnus savo nuomonės neturi ir lengvai jam galima įkalbėti ką nors, kur šiuo metu yra sūnus, ji nežino.

Liudytoja K. B. parodė, kad yra nukentėjusiosios M. A. mama. M. ėjo į mokyklą, buvo specialių poreikių vaikas, gimusi iš dvynukių ir iki 14 metų turėjo neįgalumą. Paskui jos didelių pastangų dėka mokėsi (duomenys neskelbtini) internetinėje mokykloje, bet paskui pradėjo liūdėti be šeimos ir grįžo namo. Po dvejų metų jau lankė bendrąją mokyklą su specialiais poreikiais, buvo speciali programa. Sekėsi neblogai, vėliau pedagogai patarė grįžti į specialių poreikių mokyklą. Ji nesuprasdavo patyčių prasmės, klausė ir darydavo tą, ką sakydavo kiti, tačiau išmoko skaityti, skaičiuoti, mokėsi anglų kalbos. Vėliau mokėsi vakarinėje mokykloje, ja pasinaudojo seksualiai. Į Angliją išvažiavo jau būdama pilnametė. Važiavo tris kartus. Išvažiuodama pasakė, ką dirbs. Vieną kartą dirbo fabrike, o antrą kartą važiavo pas seserį. Mėtyti skrajučių važiavo paskutinį kartą. Pirmą kartą užsienyje išbuvo 6 mėnesius. Pirmą kartą ji tikrai dirbo daržovių fabrike, labai nuvargino rankas. Sakė, kad atlyginimą gavo, bet labai mažai, nes jos fizinė būklė neleido ilgai išdirbti. Antrą kartą ji buvo nuvažiavusi pas seserį į Vokietiją. O trečią kartą išvažiavo nešioti skrajučių. Dukrą pasiėmė iš namų. Atvyko vienas žmogus sidabrinės spalvos automobiliu, ji užsirašė automobilio valstybinius numerius ir vairuotojo vardą bei pavardę iš dokumento. Jis buvo vardu M.. Lapelio dabar nebeturi. Grįžusi dukra nepasakojo, ką ten darė, sakė, kad nešiojo skrajutes. Taip pat sakė, kad liko jai skolingi, kad atiduos pinigus vėliau, kai turės. Tik kai atvyko tyrėja J. iš Vilniaus, pasakė, kad dukra yra nukentėjusioji. Dukros klausė, kodėl nesikreipė į policiją, ji pasakė, kad bijojo. Sakė, kad mačiusi, kaip kitą merginą mušė, kad trenkė jai į paširdžius. Pasakoti apie užsienyje išbūtą laiką nenorėjo, sakė, kad jai pasakydavo atnešti daiktus iš parduotuvės ir ji nešdavo. Parvažiavusi iš užsienio turėjo pinigų, iš kur jų gavo – nesakė. Šiuo metu ji yra Anglijoje, turi du vaikus. Žino, kad ji sumokėjo baudą už vykusias vagystes.

Liudytojas O. L. parodė, kad iš kaltinamųjų pažįsta I. G. ir A. G., susipažino 2014 m. Jis prekiavo Vilniaus Gariūnų turguje. Jam paskambino I. G. ir pasiūlė pirkti skutimosi peiliukų. Pasitarė dėl kainos, pasiūlymas tiko, ir I. G. jam 4–5 kartus atvežė peiliukus. Kai I. negalėdavo pats atvažiuoti, peiliukus atveždavo A., kuri buvo I. draugė ar žmona. Už prekes sumokėdavo iš karto. Kokie buvo kiekiai, nepamena, bet tyrimo metu sakė tiksliai, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi.

Iš BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 p. pagrindu perskaitytų parodymų matyti, kad 2016 m. lapkričio 25 d. apklausiamas kaip liudytojas O. L. parodė, kad apytiksliai nuo 1995 m. jis pagal verslo liudijimą prekiauja Gariūnų turgavietėje Vilniuje. 2012 m. pabaigoje į mobiliojo ryšio telefoną paskambino vyriškis, kuris prisistatė R. vardu, ir pasiūlė įsigyti skutimosi peiliukų. R. paaiškino, kad telefono numerį jam davė kažkoks pažįstamas. Minėto pokalbio metu R. pasakė, kad turi skutimosi peiliukų, pagamintų Europoje, kad už 4 vnt. komplektą jis norėtų gauti 26 Lt, 6 vnt. komplektą – 37 Lt, už 8 vnt. komplektą – 50 Lt, už 10 vnt. komplektą – 63 Lt, už 12 vnt. komplektą – 74 Lt. R. prašomos kainos buvo vidutinės rinkos kainos, jo pasiūlyta kaina tiko ir jie susitarė. Netrukus, tai galėjo būti 2012 m. gruodžio 30 d., R. atvažiavo į iš anksto sutartą vietą, degalinę „Baltic Petroleum“, kuri yra Vilniuje, važiuojant iš Lazdynų į Gariūnų turgaus pusę. R. atvažiavo automobiliu, kurio markės neprisimena, automobilio salone sėdėjo dar vienas žmogus, tačiau iš automobilio jis nebuvo išlipęs. Už visą partiją skutimosi peiliukų, tikslaus skaičiaus pasakyti negali, bet tai buvo didelis kiekis – apie 130 vnt. – pakuočių, sumokėjo 6000 Lt. R. nepateikė jokių šių prekių įsigijimo dokumentų, o jis dokumentų neprašė. Peiliukai buvo firminėse pakuotėse, tvarkingai sudėti, todėl jokių įtarimų, kad minėtos prekės gali būti įgytos neteisėtu būdu, nesukėlė. R. išvaizda taip pat neatrodė įtartina, jis padoriai atrodė, buvo tvarkingai apsirengęs. Dėl prekių kilmės R. buvo užsiminęs, kad peiliukai atvežti iš Norvegijos, Škotijos, Prancūzijos. Įsitikinęs, kad prekių kokybė gera, sutarė ir toliau bendradarbiauti. Iš viso 2013 metais R. tiekė skutimosi peiliukus ne mažiau kaip 5 kartus. Tikslaus iš R. nupirktų prekių skaičiaus nurodyti negali, tačiau tai buvo skutimosi peiliukai „Gillette“ kelių skirtingų modelių. „Gillette“ skutimosi peiliukai buvo įvairių pakuočių, daugiausiai 8 vnt. pakuotėse. Peiliukus atveždavo ne tik pats R., keletą kartų vežė jo žmona A. Prieš atvežant prekes R. visada paskambindavo ir paklausdavo, ar gali atvežti prekes, perspėdavo, kad atvažiuos ne pats. R. naudotų telefono numerių negalėjo pasakyti, telefono numerius jis keisdavo. Kiek prisimena, R. ir jo žmona prekes atveždavo automobiliais AUDI pilkos spalvos, SEAT raudonos spalvos ir BMW juodos spalvos, valstybinių numerių nurodyti negali. Paskutinį kartą skutimosi peiliukus įgijo iš R. žmonos už 12 000 Lt, tai buvo didžiausia sumą, kurią yra sumokėjęs už skutimosi peiliukus. R. siūlėsi tiekti maitinimo elementus, kosmetiką (L'Oréal blakstienų tušus), gali būti, kad siūlė įgyti kitų prekių, bet jis atsisakė (t. 4, b. l. 75–77).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas O. L. atpažino I. G. kaip vaikiną, vardu R., kuris jam ne mažiau kaip penkis kartus vežė parduoti skutimosi peiliukus „Gillete“ (t. 4, b. l. 66–67).

Liudytojas G. Ž. parodė, kad pažįsta kaltinamąjį I. G. ir šalia jo sėdinčią moterį A. G.. Jis prekiauja Gariūnuose. Prieš penkerius metus pas jį atėjo A. G. ir pasiūlė peiliukų. Buvo apie 10 pakelių. Jis peiliukus paėmė, bet pinigų iš karto nemokėjo, nes negalėjo atskirti, ar peiliukai originalūs. Jis patikrino kokybę ir atidavė pinigus. Ar atidavė į rankas, ar pervedė – neprisimena. Kitą kartą peiliukus atvežė prie namų automobiliu. Jis su žmona kažkur ruošėsi vykti, skubėjo, todėl net nėjo į apačią. Paskambino į telefoną, norėjo palikti prekių pavyzdžius. Sakė, kad jei galės, tai parduos, o jei neparduos, tai grąžins. Jis neišėjo į lauką, savo automobilį atidarė su pultu per langą, tai pagal siluetą matė, kad tai buvo I. . Atidarė su pultu bagažinę ir paprašė, kad rankinę paliktų bagažinėje. Po to apžiūrėjo tą rankinę, išėmė iš jos prekes ir išdėliojo Gariūnuose. Ten buvo Gillet peiliukai. Pakuotės buvo skirtingos. Buvo apie 100 vienetų pakuočių už 2000 litų. Tai buvo pusė parduotuvės kainos. Klientui jis galėjo parduoti 20–30 procentų pigiau nei parduotuvėse. Ar pardavė – nežino, bet mano, kad tuos peiliukus pardavė. Pinigus už tuos peiliukus atidavė, kiek prisimena, persiuntė autobusu. Kad vogtos prekės – neįtarė. Taip pat I. siūlė ir plovimo priemones bei dviračius, bet jis tų prekių neėmė. A. G. matė turguje. Kartu su I. nematė, bet žinojo, kad ji yra I. žmona, nes turbūt ji prisistatė. Jokių prekių A. nėra įdavusi. Jos telefoną į savo telefoną buvo įsirašęs todėl, kad reikėjo atiduoti pinigus. Kiek prisimena, ji pati paskambino ir prisistatė, o gal I. davė jos numerį. Kažkoks kontaktas buvo, bet koks, negali prisiminti.

Iš BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 p. pagrindu perskaitytų parodymų matyti, kad 2017 m. sausio 26 d. kaip liudytojas apklaustas G. Ž. be apklausos teisme metu nurodytų aplinkybių parodė, kad suskaičiavo A. G. atvežtus skutimosi peiliukus, tai buvo skutimosi peiliukai įvairių komplektacijų – ir po 4, ir po 6, 8, 10, 12 peiliukų pakuotėje, iš viso buvo 400 vienetų peiliukų 2000 Lt vertės. Dėl bendravimo su A. G. parodė, kad R. įspėjo, jog dėl atsiskaitymo už prekes gali susisiekti jo žmona. Po kurio laiko, galbūt praėjus savaitei, jam paskambino moteris, prisistačiusi I. žmona, ir pasakė, kad atvažiuos paimti pinigų. Ji žinojo tikslų R. perduotų peiliukų kiekį ir sumą, kurią turėjo jai atiduoti. Ji taip pat paaiškino, kad R. pats atvažiuoti negali, todėl atvažiuos ji. R. buvo perspėjęs, kad dėl pinigų paskambins jo žmona, todėl jokių abejonių ir baimės tai moteriai perduoti pinigus neturėjo. Su R. žmona iš anksto susitarė susitikti netoli Gariūnų esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje ir jai perdavė 1500 Lt. Visų pinigų neturėjo, todėl pažadėjo atsiųsti likusius pinigus paštu, nes R. žmona taip paprašė. Ji užrašė adresą (duomenys neskelbtini), tikslaus adreso nepamena. Po kelių dienų voke paštu išsiuntė likusius 500 Lt. Iš viso iš R. 2013 m. laikotarpiu pirko prekių už 2200 Lt, tai buvo tik skutimosi peiliukai „Gillette Fusion“, kelių skirtingų modelių, įvairių pakuočių. R. ir jo žmonos telefono numeriai, buvo įvesti jo mobiliojo ryšio telefone, tai yra Nr. (duomenys neskelbtini), pavadintas „A. R.“, R. telefono numeris, iš kurio jis skambindavo – (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 108–110).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas G. Ž. atpažino I. G. kaip vaikiną, kurio vardo ir pavardės nežino ir iš kurio du kartus yra pirkęs skutimosi peiliukus „Gillete“ (t. 4, b. l. 111–112).

Liudytojas V. J. parodė, kad kaltinamųjų nepažįsta. Veža krovinius, keleivius į Angliją. Prieš 3–4 metus yra parvežęs siuntą iš Prancūzijos. Klientai pasiskambina telefonu, sužino, kur ir kada jis važiuoja. Tą siuntą, dėl kurios buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, kiek prisimena, paėmė iš Lile. Siuntą turėjo pasiimti Kryžkalnyje, bet nepasiėmė, jis parvežė į (duomenys neskelbtini). Atrodo, kad siuntą paėmė vyras ir moteris. Žmonių išvaizdos ir amžiaus nepamena.

Iš BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu perskaitytų liudytojos S. L. parodymų matyti, kad 2016 m. sausio 21 d. apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo teisėjos S. L. parodė, kad jai išvažiuoti į užsienį pasiūlė D., jo pavardės neprisiminė. Ji jį atpažino, tai gali būti R. Jie susitiko aptarti viską, žinojo, ką turės daryti, žinojo, kad važiuos vogti iš parduotuvių. Tai jai sakė D. ir A. M.. Viskas galėjo vykti prieš dvejus metus, tai galėjo būti maždaug 2013 metų balandžio mėnuo. Jie susitiko (duomenys neskelbtini) porą dienų prieš išvykimą. Išvykti galėjo balandžio mėnesį 7 dieną. Viską aptarė, ką jie turės daryti, ar turės su savimi pasiimti maisto. Jie turėjo vykti į Norvegiją vogti iš parduotuvių, ji suprato, kad reikės viską vogti. Ji tikėjosi grįžusi iš Norvegijos gauti 1000 litų. Merginos buvo kviečiamos važiuoti todėl, kad galėtų vogti kosmetiką, už tai ji turėjo gauti kažkiek pinigų, bet nepasakė, kiek gaus. Sakė, kai viską suskaičiuos, išdalys, bet kokiomis proporcijomis, nežinojo. Jos pasiimti atvažiavo I. , kurio pavardės nežinojo. Tada pasiėmė V. J. ir vyko į Vilnių, kiek suprato, jie išsinuomojo autobusiuką, su kuriuo turėjo vykti į užsienį. Žmogaus, kuris su jais vyko į Vilnių, nepažįsta, nežino nei vardo, nei pavardės. Kartu vykusi V. J. buvo jos klasiokė, viską, ką turės daryti, V. paaiškino ji. Iš Vilniaus grįžo į (duomenys neskelbtini), persidėjo daiktus į autobusiuką ir važiavo į Latviją, į kokį miestą, nežino. Vairavo A., važiavo D., ji, jos draugė V. J., kartu dar vyko O. G.. I. vyko tik iki (duomenys neskelbtini), apie nieką su jais nekalbėjo, jį paliko (duomenys neskelbtini). O. G. taip pat važiavo vogti, kas jam pasiūlė, nežinojo, ji visus matė pirmą kartą. Jie išvyko be I., kokias jis atliko funkcijas, nežino. Iš Latvijos kėlėsi į Stokholmą, po to į Norvegiją, ten vyko pas kažkokius pažįstamus, bet šie jų nepriėmė. Pirmą naktį miegojo automobilyje. Kitą dieną surado namuką ir apsistojo tame namelyje. Ji, D., V. ir O. visur važinėdavo autobusiuku, kurį visada vairuodavo A.. Pirmą dieną jai liepė eiti į parduotuvę vogti maistą, kad turėtų ką valgyti. Ji nežino, kokiame Norvegijos mieste buvo. Ji vogė kartu su O., draugė liko automobilyje. Prekes dėjo į vieną krepšį, išėjo ir išvažiavo į namelį, ten pavalgė ir išsimiegojo. Kitą dieną D. pasakė, kad reikia apsirūpinti čiužiniais, kadangi nieko neturėjo. Jie nuvažiavo iš ryto prie parduotuvės ir A. liepė vogti sportinius krepšius. Į visas parduotuves veždavo A., o apžiūrėti eidavo D., kad būtų aišku, kur įėjimas, kur išėjimas. Ji su V. pasiėmė po vieną krepšį ir išėjo iš parduotuvės. A. pasakė, į kurią parduotuvę eiti vogti pripučiamų čiužinių. Jos su V. nuėjo, susikišo į krepšius po vieną čiužinį, išėjo ir grįžo į autobusiuką. Vėliau jie nuvyko į didelę parduotuvę. A. ir D. nuėjo į parduotuvę, prikrovė dvi dideles kuprines, pasakė, kur jos padėtos, ir joms liepė nueiti ir išnešti. Ji su V. paėmė kuprines ir išėjo iš parduotuvės. Kuprinėse buvo pridėta įvairių daiktų, žvakių, kokios dar buvo prekės – nežino. Kiekvieną kartą ji nueidavo į parduotuvę, pasiimdavo krepšį, išnešdavo, grįžusi į automobilį paduodavo A. ir nematydavo, kas yra tame krepšyje. Krepšiai ir kuprinės buvo padėtos matomose vietose, A. ir D. paaiškindavo, kur yra krepšiai ar kuprinės. Kurpinės buvo sunkios. D. paaiškino, kur pavogti automobiliui magnetolą, nurodė kokią paimti. Liudytoja paaiškino, jog ji nuėjo į nurodytą vietą, bet pabijojo vogti, nes parduotuvėje buvo daug žmonių. Tada jai D. pasakė eiti į kitą parduotuvę ir pavogti kremų. Ji ėjo ir vogė. Į parduotuves su V. dažniausiai eidavo atskirai, ji eidavo į vieną parduotuvę, o V. į kitą. Kai vogė kremus, jai sakė imti brangiausius. Ji kremus dėjo į krepšį, kurį pavogė pirmoje parduotuvėje. Ėjo dar į vieną parduotuvę, A. jai sakė nueiti ir paimti, ką gali. Ji paėmė dantų priežiūros priemonių, kiek prisiminė, tai buvo dantų baliklis ir elektrinis šepetėlis. Visada kraudavo daiktus į krepšį, vėliau daiktus palikdavo autobusiuke ir eidavo į kitą parduotuvę. V. liepė eiti pavogti epiliatorių, o jai liepė imti fotoaparatus. Ji nuėjo į vieną pusę, o V. į kitą. Ji paėmė fotoaparatą ir epiliatorių. Nors sakė imti neapsaugotus, jai išeinant pradėjo pypsėti signalizacija, ją pagavo, labai ilgai užtruko ir D. su A. atėjo ieškoti. Ji pasižadėjo daugiau nevogti, neiti į parduotuvę, pasirašė ir ją paleido. Matė, kad D. ir A. jos ieškojo parduotuvėje. Kai ji atėjo prie automobilio, A. pradėjo rėkti, priekaištavo, kad ją pagavo, sakė, kad ji neturėjo parodyti, į kurį automobilį sėdo, nes apsaugininkai nusirašė numerius. Tą pačią dieną dar vogė maisto. Vyko visi kartu, ėjo vogti ji, V. ir O.. Jie išvyko į namelį, jame prabuvo apie tris dienas. Jos ir V. daugiau vogti nesivežė. Namelyje po kelių dienų baigėsi maistas. A. grįždavo labai retai, nes miegojo pas draugus. Ji su V. likdavo vienos, nes A. O. ir D. išsiveždavo. Jos vienos namelyje nenakvodavo, nes vakarais grįždavo D. ir O.. Po trijų dienų grįžo D. vienas ir pasakė, kad O. suėmė policija, nes pagavo vagiant planšetes. Taip pat pasakė, kad naktį vyks namo. Ji išvažiavo kartu su V., D. ir A., kuris vairavo, o O. liko Norvegijoje. Jie važiavo automobiliu, iš Stokholomo keltu persikėlė į Latviją ir jas parvežė namo. Ji klausė D., ar gaus atlyginimą už darbą, o D. liepė apie tai nekalbėti prie A. Ji suprato, kad nieko negaus, ir tik džiaugėsi, kad grįžo namo, ir nieko iš jų nesitikėjo. Jai vykti vogti pasiūlė D.. Ji jo nepažinojo, jis buvo draugės pažįstamas. Žinojo, kad žmonės taip važiuoja. Negalėjo atsiminti, per kokią draugę jis ją susirado, pavardžių tikrai neatsimena. Ji paaiškino, kad jiems reikėjo merginų vogti kosmetiką, nežino, dėl ko jas pasirinko. Jiems buvo žinoma, kad jos nepilnametės. Visi žinojo, ir A., ir D.. Norvegijoje liepė nešiotis pasą ir kortelę. Jai teko parodyti dokumentą tik tada, kai ją sulaikė. Dokumentų neteko rodyti A., I., O. Joms sakė, kad jeigu pagaus, sakyti, kad D. yra rimtas jos draugas ir jis nežinojo, kad ji vogs, tai ji sumąstė pati, o jis tik atvyko jos pasiimti. Jeigu sustabdytų policija, sakė sakyti, kad važiuoja atostogauti. Kas apmokėdavo kelionės išlaidas, ji nežinojo. Be to, jie visi padavė pasus ir juos įleido į keltą, ji tuo metu šiek tiek angliškai mokėjo. Jos pretenzijų nereikšdavo, nes bijojo, kadangi buvo toli nuo namų. Liudytoja parodė, kad namelyje nebuvo lovų, buvo krosnelė, namelis apleistas. Ji su V. miegojo ant žemės. Gyvenimo sąlygos buvo blogos. Namelis buvo mažas ir visi miegojo vienoje patalpoje. A. miegojo pirmą naktį, vėliau jis nemiegodavo tame namelyje. Namelyje buvo šalta, kiauros sienos. Jos emocinė būklė buvo baisi, neturėjo nei kur persirengti, nei nusiprausti. Nebuvo tualeto, eidavo į lauką. Vogdavo tokius daiktus, kuriuos galėjo valgyti iš karto, žvakes, nes namelyje nebuvo elektros. Ant jos A. rėkė tik vieną kartą, kai ją pagavo. Joms buvo baisu, bet to neparodydavo. Jie gyveno kalnuose, turėjo telefonus, kurių baterijas taupė. V. telefonas išsikrovė, prašė pakrauti. Jos gerai sutarė su O., jis jas palaikydavo, sakydavo, kad viskas bus gerai, vėliau jį pagavo ir jie nebesusitiko. Ji paaiškino, kad kai grįžo į Lietuvos Respubliką, buvo gėda ir baisu. Kai lipo į mašiną, jau tada buvo baisu, bet neatsisakė, tarėsi penktadienį išvažiuoti, D. pasakė, kad bilietai jau yra, ir ji neturėjo kelio atgal. Jie žinojo, kad jos (duomenys neskelbtini), jų daiktai jau sukrauti. Ji tiesiog nenorėjo, kad kažkas iš artimųjų sužinotų. A. prižadėjo, kad viskas bus gerai ir nieko neatsitiks. Jokio smurto prieš jas nevartojo. Kai ji grįžo į Lietuvos Respubliką, iš O. gavo analogiškų pasiūlymų vėl vykti. I. irgi skambindavo, prižadėjo, kad daugiau taip nebus. Garantavo saugumą, kad sumokės, bet ji atsisakė. Jai skambino gal 3 kartus, ji visai nenorėjo važiuoti.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja S. L. atpažino D. R., A. M. kaip vaikinus, kurie ją išvežė į Norvegiją vogti, ir I. G. kaip vaikiną, vardu R., kuris po kelionės jai siūlė važiuoti į užsienį vogti (t. 4, b. l. 17–22).

Iš BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaitytų T. K. parodymų matyti, kad 2013 m. spalio 17 d. kaip specialioji liudytoja apklausta T. K. parodė, kad jos tėvai išsiskyrė, kai jai buvo 10 metų. Po skyrybų tėvas su ja nebendrauja, iš tėvo buvo priteisti alimentai, tačiau kiek jai yra žinoma, jis juos mokėjo tik tam tikrą laiką. Mama nedirba, gauna nedidelę pašalpą iš Darbo biržos. Anksčiau kartu su jais gyveno jos senelis, jis gaudavo neblogą pensiją ir jiems buvo lengviau pragyventi, tačiau senelis mirė. Baigusi 12 klasių ji išvyko mokytis į (duomenys neskelbtini), tačiau po senelio mirties jai buvo labai sudėtinga išgyventi kitame mieste ir ji metė mokslus. Grįžus į (duomenys neskelbtini) darbo surasti nepavyko. Ji buvo girdėjusi pažįstamų kalbas apie išvykas į užsienį, kurių metu reikėjo vogti iš parduotuvių. Tarp jos draugių buvo tokių, kurios pasinaudojo tokia galimybe užsidirbti pinigų. 2012 metų rudenį, galbūt rugsėjo arba spalio mėnesį, ji susitiko su draugu I., kuris ruošėsi važiuoti į Prancūziją. Jis pasiteiravo, ar ši norėtų važiuoti kartu užsidirbti pinigų. Ji sutiko kartu važiuoti į Prancūziją vogti iš parduotuvių. Po kelių dienų I. atvažiavo pas ją automobiliu, prie vairo buvo pats I. Kartu atvažiavo dar vienas vaikinas, vardu A. Jie kalbėjosi apie kelionę į Prancūziją. Ji uždavė daug klausimų, kas įvyks, jeigu ją sulaikys, ar ilgai laiko ir panašiai. Daugiausiai į jos klausimus atsakinėjo A., nes jis dažnai būdavo užsienyje. Pokalbio metu buvo pasakyta, kad į Prancūziją planuoja išvykti maždaug po savaitės, kai susitvarkys reikalus Lietuvos Respublikoje. Apie dieną, kada jie turėjo išvažiuoti, jai pranešė I. Vaikinai jos atvažiavo pasiimti prie namų. Prieš išvažiuodama ji papasakojo mamai, pasakė, kad važiuoja į Prancūziją vogti. Mama buvo labai nepatenkinta jos sprendimu, tačiau tuo metu joms tikrai labai buvo reikalingi pinigai ir mama neprieštaravo jos apsisprendimui. I. ir A. atvažiavo jos pasiimti automobiliu, kartu su jais buvo dar vienas (duomenys neskelbtini), kurį pažinojo iš matymo, tačiau nei vardo, nei kitų duomenų ji nežino. Su savimi ji pasiėmė tik kažkiek drabužių, pinigų neturėjo. Jie iš karto nuvažiavo į Prancūziją. Dar prieš išvažiuojant jai buvo paaiškinta, kad pagrindinis kelionės tikslas yra vogti drabužius. Buvo paaiškinta, kad drabužių magnetinį apsaugos daviklį reikės nukirpti replėmis, o patį drabužį arba apsirengti, arba įsidėti į krepšį. I. kelionei nupirko maisto, Prancūzijoje jie gyveno tiesiog automobilyje. I. ir A. pačią pirmą dieną vienoje iš parduotuvių pavogė reples, kurias davė jai ir tam vaikinui. Nei A., nei I. vogti į parduotuves nėjo. I. visą laiką vairavo automobilį. Per dieną jie apvogdavo apie tris parduotuves. Schema buvo tokia, kad jie privažiuodavo prie parduotuvės ir ji kartu su tuo vaikinu užeidavo į vidų, ji ėjo į moterų skyrių, vaikinas į vyrų. Kai kada į parduotuvę užeidavo ir I. su A., bet jie nevogdavo, o stebėdavo pardavėjas, apsaugos darbuotojus. Per vieną kartą pavykdavo pavogti mažiausiai tris, daugiausiai penkias sportinių drabužių dalis. Jau antrą dieną vienoje iš parduotuvių ją ir tą vaikiną sulaikė apsaugos darbuotojai. Buvo iškviesti policijos pareigūnai ir juos pristatė į policijos skyrių, iš kur po kelių valandų paleido. Pareigūnai užpildė kažkokius dokumentus, davė pasirašyti ir paleido. Tada ji parašė I. SMS pranešimą ir jie atvažiavo jų pasiimti. Kitą dieną kitoje parduotuvėje juos vėl pagavo apsaugos darbuotojai. Buvo iškviesti policijos pareigūnai, juos pristatė į policijos skyrių, kur vėl buvo užpildyti dokumentai, ir vėl juos paleido. Jų atvažiavo pasiimti I. su A. bei buvo nuspręsta grįžti į Lietuvą, nes, kaip pasakė I., jog po trečio sulaikymo T. K. gali uždaryti ilgam. Jie grįžo į Lietuvos Respubliką. Vogtų daiktų su savimi į Lietuvos Respubliką nevežė, daiktus turėjo atvežti kitas asmuo, tačiau kokiu būdu, ji nežinojo. Vogtus daiktus Lietuvoje turėjo parduoti I. su A., ir po to atsiskaityti su ja. Grįžusi į Lietuvą telefoninio pokalbio metu su pažįstama N. pasakė, kad tą pačią dieną į Škotiją ruošiasi važiuoti R. su kompanija ir pasiteiravo, ar ji nenori važiuoti kartu. R. G. ji pažinojo iš matymo, dėl važiavimo pasitarė su mama ir nusprendė važiuoti. Apie savo sprendimą pasakė N. Netrukus jai paskambino R. ir pasakė, kad važiuoja, kad atvažiuos jos pasiimti po valandos. R. jos pasiimti atvažiavo didesniu automobiliu, automobilyje buvo dar vienas jai nepažįstamas vaikinas, vardu D., vaikinas iš (duomenys neskelbtini), vardu D., ir dvi merginos – D., ji buvo D. draugė, ir L., kurios pavardės nežinojo. Nė vienos merginos ji nepažinojo. Pakeliui jos susipažino. Kelionėje buvo linksma, visi buvo labai draugiški. Iš pasakojimų ji suprato, kad L. važiavo pirmą kartą, kad jai važiuoti pasiūlė jos draugė D.. Ji suprato, kad D. važiavo ne pirmą kartą. Abi merginos atrodė labai jaunos, ji pamanė, jog jos nepilnametės, tačiau paaiškėjo, kad nepilnametė yra tik D.. Važiuodami į Škotiją jie užvažiavo pas R. ir D. pažįstamus Anglijoje, nes vaikinai turėjo kažkokių reikalų. Nė vienas iš vaikinų vaidmenimis neišsiskyrė, abu kalbėjo, ką ir kaip reikia daryti, tačiau, R. žodžiais, jis buvo nepatyręs ir tikrai nežinojo, ką ir kaip daryti. Patirties turėjo būtent D.. Jie atvažiavo į Škotiją, į kažkokį butą, adreso nurodyti negali, atšventė atvykimą. N. papasakojo, kad vogti reikės skutimosi peiliukus ir kosmetiką, nes tai yra brangiausios prekės. Ir R., ir D. daug kartų kartojo, kad reikia vogti skutimosi peiliukus, jei nepavyksta pavogti juos, vogti bet ką, jei nepavyksta ką nors pavogti, tai nerizikuoti ir neimti nieko. Pirmą, ką jie pavogė, dideles rankines. R. ir D. pavogtose rankinėse sudėjo iš folijos pagamintus krepšius. Jie foliją perlenkdavo pagal rankinės dydį, apklijuodavo lipnia juosta ir tokį pagamintą krepšį įdėdavo į rankinės vidų. Jie privažiuodavo prie prekybos centro. R. ir D. likdavo automobilyje, o merginos ir D. užeidavo į prekybos centrą. Tai buvo „Tesco“, „Azda“ ir kiti prekybos centrai. Prekybos centre jie pasiskirstydavo poromis. Ji eidavo su D., o D. su L.. Pora turėjo rankinę su „foliniu“ krepšiu. D. užeidavo į prekybos salę su prekybos centro krepšeliu. Po to eidavo į skyrių, į krepšelį sudėdavo skutimosi peiliukus arba kosmetikos priemones ir nueidavo prekybos centro salėje į nuošalesnę vietą. Tada ateidavo ji, abi į rankinę su folija sudėdavo prekes ir išeidavo iš prekybos centro į automobilį, kuriame laukdavo R. ir D.. Kartais į prekybos centrus užeidavo ir D.. Jis užeidavo apsižiūrėti, ar daug apsaugos darbuotojų, ar daug vaizdo kamerų, bet vogdavo tik maisto produktus. Per dieną jie aplankydavo daug prekybos centrų, bet ne kiekviename pavykdavo pavogti, todėl važiuodavo toliau. Pavogtus skutimosi peiliukus ir kosmetiką iškraudavo automobilyje, po to visi daiktai buvo sukraunami į krepšį bute. Kokiu būdu krepšys su pavogtomis prekėmis pasiekdavo Lietuvos Respubliką, ji nežinojo. Pirmą kartą Škotijoje ji buvo apie tris savaites. Buvo sulaikyta apsaugos darbuotojų, tačiau kiek tiksliai kartų ir pirmo ar antro apsilankymo metu, ji pasakyti negali, nes neprisimena. Į Lietuvą jie grįžo po trijų savaičių. Po kurio laiko ją surado R. ir sumokėjo už darbą Škotijoje 1600 Lt. Antrą kartą į Škotiją ji vyko 2013 m. sausio pradžioje. Ji žinojo, kad R. ruošėsi važiuoti, todėl pati pasisiūlė važiuoti kartu. Jis sutiko, be to, buvo sutarta, kad ji uždirbs tiek pat, kiek ir pirmą kartą. Į Škotiją važiavo R., jis vairavo automobilį, L., D. bei mergina, vardu A., kurios iki išvykos ji nepažinojo. Jie atvažiavo į tą patį butą Škotijoje, bei viskas vyko kaip ir pirmą kartą. Ji dirbo poroje tai su L., tai su A.. Škotijoje buvo apie tris savaitės. Į laiko pabaigą atvažiavo D. su vaikinu, kuri prisistatė broliu, vardu Ž. Juos atvežė kažkoks vaikinas, tačiau apie jį nieko nežino. Jam buvo apie 30 metų, vaikinas buvo visiškai nekalbus ir nebendraujantis. Jo aprašyti ir atpažinti negalėtų. Netrukus ji grįžo į Lietuvą su R. ir A. R. jai sumokėjo žadėtą pinigų sumą. Daugiau į užsienį vogti į parduotuves T. K. nevažiavo. Vogti į užsienį ji važiavo savo noru, vogti ją privertė sunki šeimos finansinė padėtis (t. 3, b. l. 75–76).

Liudytoja T. K. ikiteisminio tyrimo metu atpažino I. G. kaip asmenį, vardu R. (t. 3, b. l. 77–79).

Iš BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaitytų N. K. parodymų matyti, kad apklausiama kaip liudytoja 2013 m. spalio 17 d. N. K. parodė, kad užsienyje yra buvusi keletą kartų. 2010–2011 m., tikslios datos neprisiminė, tuo metu jai buvo 19–20 metų (apklausos metu jai buvo 22 metai), ji per savo pažįstamą V. K. išvažiavo į Angliją. Apklausos metu V. gyveno Anglijoje. Ji negalėjo pasakyti, kokie ten tiksliai buvo reikalai, bet žinojo, kad važiuoja sukčiauti panaudojant suklastotas atsiskaitymo korteles. Anglijoje ją su V. pasitiko du lietuviai, kurių duomenų apklausos metu nežinojo, jie organizavo minėtus sukčiavimus. Už šią nusikalstamą veiką buvo sugauta ir nuteista Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijų. Bausmę atliko, vėliau sužinojo, kad Jungtinės Karalystės pareigūnai sulaikė ir nuteisė tuos organizatorius. Po šio įvykio paleista iš areštinės ji per kitą savo draugę sužinojo, kad Škotijoje yra I. G.. I. ji pažinojo, jis (duomenys neskelbtini), turėjo jo telefono numerį. Ji paskambino I. ir paprašė, kad jai pagelbėtų, jis ją pasitiko Londono geležinkelio stotyje, išsiaiškino, kad jis su draugais gyvena Škotijoje, Aberdyno mieste, ir ruošiasi po kelių dienų važiuoti į Lietuvos Respubliką. Jie sutarė su R., kad ji pagyvens pas jį kelias dienas ir kartu grįš į Lietuvos Respubliką. Ji Aberdyno mieste gyveno kažkokiame bute, kurį nuomojo kažkuris iš vaikinų, tačiau nežino, kuris. Kartu bute gyveno dar du vyrai – vienas stambus, apie 28 metų, aukštas, daugiau nei 185 cm ūgio, su barzdele, tiksliau, nesiskutęs, tamsių rudų plaukų. Antrojo vardo irgi neprisiminė, jis smulkesnio kūno sudėjimo, žemesnio ūgio, apie 172 cm, kiek šviesesnių rudų plaukų, prisiminė jo išskirtinį bruožą – šviesesnių plaukų kuokštą dešinėje priekinėje galvos pusėje. Jokios merginos bute negyveno. Ji vogti nėjo. Po kelių dienų pilkos spalvos I. vairuojamu automobiliu „Volkswagen PASSAT“, grįžo į Lietuvos Respubliką. Daugiau su I. ir jo draugais užsienyje nebuvo. Jokių vagysčių I. nurodymu užsienyje nevykdė. Nei su T. K., nei su A. Z. ji niekada vogti nevažiavo. D. R., M. V., T. R. nepažįsta, su šiais asmenimis niekada nieko bendro neturėjo. Apie tai, kad jos pažįstamos A., T. važinėjo į užsienį, žinojo, bet nei su kuo, nei kokiu tikslu, ji nežino, niekada nesigilino. L. yra mačiusi I. automobilyje (t. 1, b. l. 64–66).

Iš BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaitytų G. N. parodymų matyti, kad apklausiamas kaip liudytojas 2017 m. sausio 9 d. jis parodė, kad gyvena ir dirba Norvegijoje. Į Lietuvos Respubliką atvyksta trumpam, dažniausiai per šventes. Galbūt 2009 metais, kai dar gyveno Lietuvoje, pagal skelbimą laikraštyje išsinuomojo garažą, garažų bendrijoje (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Kurį laiką garažu naudojosi asmeniškai, o išvykdamas į Norvegiją dirbti garažą pernuomojo vaikinui, kurio vardo neprisimena, atpažinti negali. Vaikinas minėjo, kad gyvena (duomenys neskelbtini). Į susitikimą vaikinas atvažiavo raudonos spalvos automobiliu FORD Mondeo (caravan). Jie susitarė dėl nuomos, jis perdavė vaikinui vieną garažo raktą, kitas liko pas jį. Garažą perdavė tuščią, jame liko tik metalo konstrukcijos. Kiek tiksliai minėtas vaikinas naudojosi garažu, pasakyti negalėjo, bet vieno susitikimo metu vaikinas minėjo, kad garažu naudojasi jo svainis. 2013 metais grįžęs į Lietuvą sužinojo, kad garaže buvo atlikta krata, kad vaikinai. kurie naudojosi garažu, turi problemų su teisėsauga. Nusprendė atsisakyti garažo ir apie tai pranešė garažo savininkei. Raktą nuo garažo, kurį turėjo, perdavė garažo savininkei. Ar savininkei buvo perduotas raktas, kurį turėjo vaikinas, nežinojo, su vaikinu susitikęs nebuvo (t. 4, b. l. 140–141).

(duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė 2013-05-13 raštu pateikė informaciją apie D. V., kurioje nurodyta, kad tėvai nesugebėjo tinkamai pasirūpinti dukra. Mergaitė buvo linkusi rūkyti, nelankyti mokyklos, valkatauti, nenakvoti namuose, o tėvai ją auklėjo smurtaudami. Mergaitė yra gyvenusi su tėvu, su motina, pas senelius, Vaikų globos namuose, po to buvo apgyvendinta vaiko ir motinos globos namuose (duomenys neskelbtini), 2013-04-22 pabėgo iš šių namų ir grįžo gyventi pas motiną L. K.. D. V. elgesys neprognozuojamas. Ji yra komunikabili, tvarkinga, turinti savitą aprangos stilių, mokanti siūti, suprantanti grožį, gebanti manipuliuoti žmonėmis, prieš silpnesnius naudoti psichologinį ir fizinį smurtą, dėl savo poelgių kaltinti artimus žmones, nes mano esanti atstumta (t. 1, b. l. 57).

(duomenys neskelbtini)vaikų socializacijos centras charakterizavo D. V. kaip ne kartą bėgusią iš Socializacijos centro, kėlusią grėsmę sau, dalyvavusią muštynėse, nesielgiančią pagal taisykles, vagiančią iš kitų moksleivių, smurtaujančią prieš kitas mokines, žalojančią save. Taip pat pažymėta, kad D. V. turėjo neblogus komunikavimo įgūdžius, gebėjo sudaryti apie save teigiamą įvaizdį, mokėjo manipuliuoti. Kūrybiška, turinti nemenkų aktorinių sugebėjimų. Socializacijos centre jos niekas nelankė, nelabai domėjosi, bendraudavo tik su močiute (t. 1, b. l. 168).

Iš duomenų apie asmens paieškas matyti, kad dėl įvairių priežasčių buvo paskelbta dvylika D. V. paieškų, dalis iš jų kaip vaiko, pabėgusio iš namų (t. 1, b. l. 172–175).

Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad D. V. teista Lietuvos Respublikoje ir Nyderlanduose (t. 1, b. l. 177–179, 187), bausta administracine tvarka (t. 1, b. l. 189–185).

M. A. psichologo išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad gebėjimas analizuoti ir daryti logines išvadas, remiantis gyvenime įgytu patyrimu, išlavintas gana silpnai. Prasta dėmesio koncentracija, žemas protinis darbingumas; tai sunkina jos orientaciją socialiniame gyvenime. Tiriamajai sunkiai sekasi numatyti savo elgesio padarinius dėl ribotų pažintinių funkcijų bei suvokimo galimybių. Sudėtingesnio pobūdžio situacijų padarinių suvokimas yra tik dalinis. Ji nesugeba adekvačiai suprasti ir modeliuoti žmonių tarpusavio santykių motyvacijos, tai veda prie klaidingų sprendimų. Patikli, greitai pasitiki kitais žmonėmis. Tiriamoji neadekvačiai vertina žmones ir aplinkybes dėl ribinio intelekto. Tokiomis kognityvinių funkcijų savybėmis bei asmenybine ir emocine nebranda galima lengvai pasinaudoti, nes moteris neturi tvirtos vertybių sistemos, yra priklausoma nuo aplinkinių, lengvai pasiduoda įtakai. Tokiomis aplinkybėmis tiriamąja buvo labai lengva manipuliuoti ir ją išnaudoti. M. naiviai ir paviršutiniškai pasitiki kitais žmonėmis, sunkiai numato galimas kitų žmonių ir savo veiksmų pasekmes; ji neturi pakankami gyvenimiškos patirties, kad tinkamai ir teisingai reaguotų į susidariusią situaciją, įvertintų, jog tam tikrų asmenų veiksmais ir pažadais prieš išvykstant į užsienį ir žadant surasti legalų darbą negalima pasitikėti. Tiriamoji nėra linkusi fantazuoti, pasakoti neįvykusius įvykius ar įvykusius įvykius papildyti neįvykusiomis aplinkybėmis, taip siekiant atkreipti į save dėmesį ar dėl kitų priežasčių. Tiriamoji aptariamų įvykių metu patyrė potrauminį stresą. Viso tyrimo atlikimo metu ji bijojo dėl savo ir savo šeimos saugumo. Tiriamoji dėl įvykusių įvykių, susijusių su jos vežimu į užsienį, patyrė didelį stresą, moters psichologinė sveikata yra sužalota. Be to, ji bijo ją vežusių asmenų, bijo išeiti į gatvę, dominuoja noras slėptis, pablogėjo/sutriko miegas, dažnai aplanko pesimistinės mintys apie ateitį ir vis blogėjančią fizinę ir psichologinę savijautą. Minėti išgyvenimai M. persekioja iki dabar. Moteris išgyvena potrauminį stresą, jaučia intensyvius baimės, bejėgiškumo jausmus. Jai gali būti sunku adaptuotis socialinėje aplinkoje ir užmegzti brandžius socialinius kontaktus. Tiriamoji yra psichologiškai pažeidžiama. Dėl menko išsilavinimo, finansinio nestabilumo, pasinaudojant jos pažeidžiamumu, buvo lengva manipuliuoti asmens psichologine būsena ir įtraukti į nusikalstamą veiklą (t. 3, b. l. 66–67).

L. G. psichologinio tyrimo išvadoje nurodyta, kad kontakto metu tiriamoji pokalbį palaiko, tačiau dažnai nukrypsta nuo temos. L. žodynas siauras, psichinė sankloda primityvi, aspiracijos menkos, ribota savirefleksija. L. G. nerami, prislėgtos nuotaikos, dominuoja baimė ir įtarumas. Grįžtantys prisiminimai kelia didelį nerimą dėl ateities. Ja pasinaudojusių žmonių paveikslai persekioja košmariškuose sapnuose. Merginos miegas sutrikęs, nuolatinis nuovargio jausmas, pesimistinis mąstymas. Kognityvinės veiklos tyrimo rezultatai fiksuoja pakitimus. Intelektiniai gebėjimai išsivystę ribotai. Neturi gebėjimo skaityti ir rašyti. Gebėjimas analizuoti, daryti logines, adekvačias išvadas, remiantis gyvenime įgytu patyrimu, išlavintas gana silpnai. Prasta dėmesio koncentracija, žemas protinis darbingumas. Tai sunkina jos orientaciją socialiniame gyvenime. L. sunkiai sekasi numatyti savo elgesio padarinius dėl ribotų pažintinių funkcijų bei suvokimo galimybių. Tokio pobūdžio situacijų, į kurias pateko tiriamoji, padarinių suvokimas yra tik dalinis. Ji nesugeba adekvačiai surasti ir modeliuoti žmonių tarpusavio santykių motyvacijos, tai veda prie klaidingų sprendimų. Tiriamoji neadekvačiai vertina žmones ir aplinkybes dėl ribinio intelekto. Tokiomis kognityvinių funkcijų savybėmis bei asmenybine ir emocine nebranda galima lengvai pasinaudoti, nes mergina neturi tvirtos vertybių sistemos, yra priklausoma nuo aplinkinių, lengvai pasiduoda įtaigai. Tokiomis aplinkybėmis mergina buvo galima manipuliuoti ir ją išnaudoti. Dėl depresinės simptomatikos ir išgyvenamos baimės nerekomenduotina viešai apklausti tiriamosios, nes tai dar labiau pablogintų jos emocinę būseną (t. 2, b. l. 56).

Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS išrašo matyti, kad L. G. Jungtinėje Karalystėje Aberdyno mieste už vagystes bausta 2013-01-16; 2013-02-01; 2013-03-15; 2013-03-22; 2013-04-02 (t. 2, b. l. 69–71).

Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad Ž. K. Lietuvos Respublikoje yra teistas (t. 2, b. l. 118–119).

Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS išrašo matyti, kad Ž. K. Jungtinėje Karalystėje Aberdyno mieste už vagystes yra baustas 2013-01-29; 2013-02-15; 2014-05-01 (t. 2, b. l. 123–124).

Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS išrašo matyti, kad M. U. Jungtinėje Karalystėje už vagystes yra bausta 2012-10-05 (t. 3, b. l. 24–25).

Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS išrašo matyti, kad T. K. Jungtinėje Karalystėje Aberdyno mieste už vagystes yra bausta 2013-01-09, 2013-01-16 (t. 3, b. l. 84–85).

Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS išrašo matyti, kad A. Z. Jungtinėje Karalystėje Aberdyno mieste už vagystes yra bausta 2013-01-16 (t. 3, b. l. 133–136).

Iš reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad O. L. pateikė iš vaikino, vardu R., ir jo žmonos įsigytus skutimosi reikmenis (t. 4, b. l. 78).

Apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėti iš O. L. paimti daiktai – dvidešimt šešių rūšių skirtingų pakuočių skutimosi peiliukai ( t. 4, b. l. 79–94).

Iš reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad G. Ž. pateikė iš A. G. ir jo žmonos įsigytus skutimosi reikmenis ( t. 4, b. l. 78).

Apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėti iš G. Ž. paimti daiktai – dvidešimt rūšių skirtingų pakuočių skutimosi peiliukų (t. 4, b. l. 114–127).

Iš reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad G. Ž. pateikė savo mobiliojo ryšio telefoną SAMSUNG (t. 4, b. l. 78), o apžiūros protokole nurodyta, kad telefono adresų knygelėje aptiktas kontaktinis numeris (duomenys neskelbtini) ir įrašas „R. (duomenys neskelbtini)“. Apžiūros protokole padarytas įrašas, kad iš ikiteisminio tyrimo duomenų yra žinoma, kad šiuo numeriu naudojosi A. G.. Taip pat apžiūrimame telefone rastas įrašas „A. R.“, nustatyti, koks numeris priskirtas šiam adresatui, apžiūros metu nepavyko (t. 4, b. l. 131–134).

Iš nutarimo daryti kratą ir kratos protokolo matyti, kad 2013-10-07 buvo atlikta krata automobilyje (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris, kaip nurodoma kratos protokole, priklauso O. G. (t. 5, b. l. 28–30). Kratos metu iš automobilio paimtos supakuotos įvairios kosmetinės priemonės ir kiti daiktai (t. 5, b. l. 31–42).

Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad O. G. Lietuvos Respublikoje yra teistas (t. 5, b. l. 122–124).

Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS išrašo matyti, kad O. G. Jungtinėje Karalystėje Aberdyno mieste už vagystes yra baustas 2013-06-03 (t. 5, b. l. 133–136).

Iš daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad A. T. pateikė apžiūrėti mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ (t. 5, b. l. 180).

Apžiūros protokole užfiksuotas susirašinėjimas tarp A. T. ir asmens, pavadinto R., kurio tel. Nr. (duomenys neskelbtini). Žinutės parašytos 2013-09-03 ir 2013-10-05 (t. 5, b. l. 181–186).

Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad A. T. Lietuvos Respublikoje yra teista ne vieną kartą (t. 5, b. l. 122–124).

Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdyba EUROPOL informavo, kad D. V. buvo sulaikyta 2013-03-26, apie 19.20 val., Prancūzijoje, Chambray les Tors mieste už vagystę iš prekybos centro (t. 6, b. l. 2), D. R. žinomas už tris vagystes iš parduotuvių, padarytas 2010-05-04, 2010-04-07, 2010-01-14. M. V. žinomas už vagystes iš parduotuvių, padarytas 2012-08-21 ir 2012-05-30. L. G. žinoma už vagystę iš parduotuvės, padarytą 2013-07-25. O. G. buvo deportuotas iš Norvegijos dėl įvykdytos vagystės (t. 5, b. l. 5,7).

Iš Nacionalinės Norvegijos teisminio persekiojimo institucijos atsakymo matyti, jog A. M. buvo sulaikytas baudžiamojoje byloje už bandymą realizuoti vogtą laivo variklį ir už neteisėtą CS dujų ir policininko lazdos importavimą. O. G. 2013-04-12 buvo sulaikytas už vagystę iš parduotuvės, dvejiems metams išsiųstas iš Norvegijos (t. 5, b. l. 96–100).

Iš medžiagos, gautos iš Jungtinės Karalystės ir Škotijos teisėsaugos institucijų pagal 2013 m. gegužės 31 d. teisinės pagalbos pavedimą, matyti, kad joje pateikti duomenys apie Jungtinės Karalystės ir Škotijos teisėsaugos pareigūnų, parduotuvių darbuotojų, įtariamųjų ir kitų asmenų parodymus dėl įtariamųjų padarytų nusikaltimų. I. G., D. R. ir M. V. vardu registruoto turto nebuvo nustatyta. Apie įtariamųjų naudotas transporto priemones policijos duomenų bazėje informacijos rasti nepavyko (t. 8, b. l. 151–206).

Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuoti D. V., kuri naudojosi tel. Nr. (duomenys neskelbtini), telefoniniai pokalbiai su D. R. ir L. G. laikotarpiu nuo 2013-05-13 iki 2013-06-04. Iš šių pokalbių matyti, kad L. G. skambina D. V., praneša, kad jai skambino iš policijos, pasakoja, ką kalbėjo. D. V. skambina L. G., kalba apie tai, kad jos ieško policija. L. G. skambina D. V., pasakoja, kad rytoj eis į policiją, kad neduos parodymų. L. G. skambina D. V., pasakoja, kad ją uždaro į areštinę, kad atsisako duoti parodymus. D. V. skambina D. R., pasakoja apie L. G. (t. 9, b. l. 12–25).

Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuoti D. R., D. V., L. G., I. G., A. M. pokalbiai nuo 2013-05-14 iki 2013-05-31 Šių pokalbių metu D. V. nenustatyto vyriško teiraujasi, ar nežino, kas norėtų važiuoti į užsienį. L. G. skambina R. ir praneša, kad policijoje matė jo, I. G. ir P. nuotraukas. Nenustatytas vyriškis skambina L. G. ir aptarinėja ikiteisminio tyrimo aplinkybes. D. V. skambina L. G. ir priekaištauja, kad ši per daug prišnekėjo policijoje. I. G., D. R., D. V. skambina vienas kitam ir kalba apie ikiteisminį tyrimą. D. R. skambina A. M., aptarinėja, kas kokius parodymus duoda ikiteisminio tyrimo metu, nutaria susitikti (t. 9, b. l. 60–75).

Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuoti I. G., A. Z., G. Ž. ir nenustatytų asmenų pokalbiai laikotarpiu nuo 2013-06-27 iki 2013-07-02. Iš šių pokalbių matyti, kad I. G. siūlo pirkti G. Ž. brangų dviratį, ne vieną kartą skambina A. Z., pasakoja, kad ruošiasi vykti į užsienį, klausia, gal ši pažįsta asmenų, galinčių vykti kartu, 203-06-29 pokalbio metu pasakoja, kad „surenka peiliukų, visko prikaupia, jei ji atvarytų, dar paveiktų“, skambina nenustatytai moteriai, klausinėja apie „lakūdrą“ S., gyvenančią prie (duomenys neskelbtini), skambina nenustatytam vyrui, taip pat ieško žmonių, galinčių važiuoti į užsienį. A. Z. skambina I. G., pasakoja, kaip juos gaudė policija, nenustatytas vyriškis prašo I. G. parvežti didelių dydžių drabužių (t. 9, b. l. 76–92).

Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuoti I. G. ir L. R. pokalbiai laikotarpiu nuo 2013-08-23 iki 2013-08-27. I. G. skambina L. R., prašo įkalbėti merginas vykti kartu į užsienį; L. R. praneša A. G., kad rado dar vieną, šis prašo rasti dar. A. G. 2013-08-27 skambina O. G., klausia, ar šis važiuos kartu, šis pataria parašyti S., atsako, kad važiuos, jei jį „paims nuo Lenkijos“. N. K. skambina I. G., kalba apie merginas, kurios važiuos kartu. I. G. 2013-08-27 skambina S., kviečia važiuoti kartu, ši atsisako. Skambina nenustatytam vyriškiui, klausia, ar nežino, kas gali važiuoti kartu. 2013-08-27. I. G. skambina L. R., tariasi dėl išvykimo, su O. G. aptaria, kokias prekes šis paėmė, skambina D. R., klausia, kada šis perduos krepšį. Iš pokalbio, pažymėto 59, matyti, kad O. G. skambina I. G. ir sako, kad supypsėjo prekių apsaugos signalizacija, 60 pokalbio metu praneša, kad pilnas išeina iš parduotuvės (t. 9, b. l. 139–167).

Iš Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuoto 58 pokalbio, įvykusio 2013-09-24 09.56.23 val., suvestinės Nr. 244 iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo kaip neginčijamai nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, naudojosi A. G., matyti, kad ji skambina į kontroliuojamą I. G. telefoną, klausia, ką veikia, šis atsako, kad atsikėlė ir eina „foliją daryt“. A. G. klausia, kas atsitiko vakar, į klausimą I. G. atsako, kad „O. pagavo, apsauginis sudaužė, parsivežė „su fanarais“. Pasakoja, kaip šis pabėgo, kaip apsaugininkas gaudė, tempė iš mašinos, „boba šaukė, vaikas klykė“. A. G. stebisi, kad tokie dalykai Prancūzijoje galimi. I. G. prašo susiskambinti ir savaitgaliui pažiūrėti kokį nors autobusiuką (t. 9, b. l. 163).

Iš 61 pokalbio matyti, kad 2013-09-25 21.35.33 val. A. G. skambina I. G. ir klausia, kada grįš, šis žada grįžti šeštadienį su dviem automobiliais, pasakoja, kad „Pežas“ buvo sugedęs, pasakoja, kad O. su sulaužyta kortele važinėja ir kaip ta kortelė buvo sulaužyta. Taip pat prašo papildyti sąskaitą, žada skambinti „kad baulį įdėti vieną. Vieną, du, kokius kelis baulus reikėtų įdėti per savaitę“ (t. 9, b. l. 164–167).

Iš Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuoto 3 pokalbio, įvykusio 2013-09-26 22.08.51 val., matyti, kad A. G. skambina I. G. ir klausia, kada atvažiuos daiktai. I. G. pasakoja, kad sėdi be sąskaitos, su teisėsauga turėjo reikalų, apie kuriuos nenori aiškinti telefonu. Taip pat pasako, kad „mentyne“ prabuvo visą dieną, nebeturi jokių telefono numerių, prašo į sąskaitą įdėti pinigų, aiškina, kad nori dar savaitę pabūti ir „gerai pasidaryti“. Sako, kad dvi dienas dirbs, o sekmadienį pasakys, ką darys toliau (t. 9, b. l. 178–180).

4 pokalbyje 2013-10-01 12.48.23 val. A. T. skambina I. G., klausia, ar O. atėjo į automobilį, sako, kad iš jos atėmė rankinę, o jai pavyko pabėgti.

6 pokalbyje 2013-10-03 21.07.00 val. A. G. skambina I. G.. Šis praneša, kad nepavyks šiąnakt išvažiuoti, nes šeštadienį tiktai įdeda. A. G. pasakoja, kad atėmė „tašes“, folijas, rytoj laiko turės, tai darys. Pasakoja, kad neturi pinigų, A. G. atsako, kad nebeturi iš ko skolintis. Jis pažada „pasidaryti“ dyzelio, kad kelionė būtų pigesnė. Pasakoja, kaip ketvirtą valandą jį pažadino, jis išbėgo iš „Formulės“?, pamatė ją girtą lakstančią, apdaužytą automobilį. Sako:„ karoče formulėj tašė, už nu už šešiolika buvo kažkur tai, policija viską surinko, folijas, viską. Sako jūs vagys esat (...)“. Taip pat pasakoja, kad „mentai atėmė dokumentus“, O. viską atlaikė, „dieną naktį varė“, kadangi O. automobilį apdaužė, tai jam atiduos „Pasatą“ „štuką duos“, o „pusantro nubrauks“. Pokalbio metu kalbasi apie finansinius reikalus, žada įdėti šeštadienį ir išvažiuoti.

7 pokalbio metu 2013-10-04 17.58.22 val. A. G. skambina I. G. ir sako, kad persiuntė vairuotojo numerį. 8 pokalbio metu A. G. kalbasi su A. G., sako, kad jei šiąnakt įdės siuntinį, tai ir išvažiuos, kad reikia dar pasidaryti dyzelio, kad dar reikia užšokti į Vokietiją ir „stabtelėti pasidaryti“. Tos pačios dienos pokalbyje 8 A. G. praneša I. G., kad susiskambino su vairuotoju ir kad jis bus apie 2 val. Lilyje.

Po šio pokalbio nenustatytas vyriškis skambina A. G., praneša, kad už poros valandų bus „Lilėj“, o po kurio laiko skambina, aiškinasi dėl susitikimo vietos ir pažada būti už dešimties minučių (t. 9, 178–189).

Iš SMS žinučių tarp I. G. ir A. G., rašytų 2013-09-11 vakare, matyti, kad A. G. laukia siuntinio, galvoja, kaip jį užsitempti į viršų, rašo vyrui, kad „gerą tašę pavarėt (...) Už kiek toj tašėj yra?“ I. G. atsako: „Už 13 kažkur“. 2013-09-12 20.26.14 val. I. G. rašo A. G., kad kitą trečiadienį pareina kitas siuntinys.

2013-09-13 14.35.10 val. A. G. skambina I. G., kalba apie pinigus, kurie reikalingi kitai mašinai įsigyti, nes su lietuviška negali važinėti, klausia, kokius daiktus išimti, o kokius nuvežti. I. G. atsako, kad moteriškus daiktus šampūnus ir tušus reikia išimti, o kitus nuvežti. I. G. klausia, ar viską palikti jam vienam, nevažiuoti prie anų, o I. G. atsako, kad paliktų jam vienam. Tušus žada nuvežti pats, kai grįš.

2013-09-14 12.03.26 val. A. G. skambina O. L., kalba, kad atvažiuos vėliau, apie antrą valandą, nes per vėlai išvažiavo iš (duomenys neskelbtini). Po to O. L. skambina A. G., susitaria antrą valandą susitikti degalinėj. 2013-09-14 14.16.38 val. I. G. praneša: „Jau gavau“. Į klausimą: „Kiek gavai“ atsako „Kaip ir sakei 12“.

2013-09-23 17.45.43 val. A. G. prašo pasidomėti, kada jie bus Kryžkalnyje. I. G. atsako, kad bus apie penktadienį.

Vėlesnių pokalbių metu šie asmenys kalbasi tarpusavyje, kad I. G. skundžiasi žmonai, kad nesiseka, kad reikia pinigų, kad grįžta siuntinys, abejoja, ar I. G. nėra paieškomas ir kt. (t. 9, b. l. 199–211).

Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuoti A. M., D. R. bei nenustatyto asmens pokalbiai 2013-10-16. Kalba apie ikiteisminio tyrimo aplinkybes, pareikštus įtarimus, aptariama, kas kokius parodymus duoda (t. 10, b. l. 10–13).

Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuoti A. M. bei nenustatyto asmens pokalbiai. 2013-11-12 19.06.45 val. A. M. nenustatytam asmeniui pasakoja apie ikiteisminio tyrimo aplinkybes, pareikštus įtarimus, sulaikytus asmenis (t. 10, b. l. 60–61).

Banko sąskaitų apžiūros protokoluose užfiksuotas pinigų judėjimas I. G. ir A. G. sąskaitose (t. 10, b. l. 184–201, 202–205).

Iš kratos protokolo matyti, kad 2013-11-19 atlikta A. M. asmens krata ir krata jo gyvenamojoje vietoje. Kratų metu paimti mobilieji telefonai, SIM kortelės ir kt. (t. 11, b. l. 74–75, 81).

Apžiūros protokole užfiksuota, kad mobiliojo telefono SIM kortelės adresų knygelėje įrašyti trys D. R., įvardyto „Č.“; trys M. V. įvardyto „N.“ telefono numeriai; T. K., L. G. ir du A. Z. telefonų numeriai, siuntinių ir siuntų telefono numeriai. Užrašų knygelėje yra įvairūs vardai ir prie jų parašyti skaičiai, užrašai „pardaviau“ ir skaičiai, R. ir skaičiai, daiktų sąrašai, telefonų numeriai (t. 11, b. l. 86–88, 89–90).

Iš kratos protokolų matyti, kad 2013-10-07 buvo atliktos kratos I. G. automobilyje BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir A. G. asmens krata (t. 13, b. l. 4–5, 40). Kratos ir apžiūros protokoluose užfiksuota, kad kratos metu iš A. G. automobilio buvo paimti du krepšiai, pilni pakuočių su skutimosi peiliukais „Gillette“ (t. 13, b. l. 11–17).

Iš UAB (duomenys neskelbtini) rašto ir tarnybinio pranešimo matyti, kad kratos metu paimtų skutimosi peiliukų vertė yra 15318,76 Eur (t. 13, b. l. 22–24).

Apžiūros protokole nurodyta, kad buvo apžiūrėti automobilyje rasti užrašų knygelės, popieriaus lapai su įvairiais įrašais, USB laikmenos, SIM kortelių pakuotės, popieriaus lapas su įvairiais skutimosi peiliukų pavadinimais ir šalia užrašytais skaičiais (t. 13, b. l. 126–28, 41–42).

Iš kratos protokolo matyti, kad 2013-10-07 buvo atlikta krata ir I. G. bei A. G. gyvenamojoje vietoje. Kratos metu buvo rastas ir paimtas krepšys su skutimosi priemonėmis, supakuotos kvepalų ir įvairių kremų dėžutės, blakstienų tušai ir kitos kosmetinės priemonės, žaidimų kompiuteris, fotoaparatas ( t. 15, b. l. 4–9).

A. G. asmens kratos metu buvo paimtas mobilioji ryšio telefonas, SIM kortelės (t. 15, b. l. 48–49).

Iš apžiūros protokolų matyti, kad visi daiktai apžiūrėti ir aprašyti, iš I. G. paimtame mobiliojo ryšio telefone NOKIA yra 22 kontaktai, tarp kurių įvardyti „Č.“, „G. G.“, „G. O.“ „N.“ , „Siuntinys“ ir keli telefono numeriai, įvardyti „R.“ (t. 15, b. l. 10–20, 41–42, 52–54).

Teismas, ištyręs visus įrodymus, sugretinęs juos tarpusavyje, konstatuoja, jog įrodyta I. G. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija), 157 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija); D. R. ir A. M. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija), 157 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija); M. V. ir kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija).

Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Šio straipsnio 2 dalis numato atsakomybę tam, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba žinodamas ar siekdamas, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus (nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija).

Pagal BK 157 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siūlė pirkti, kitaip įgyti, pardavė, pirko, kitaip perleido, įgijo, verbavo, gabeno arba laikė nelaisvėje vaiką žinodamas ar siekdamas, kad, neatsižvelgiant į vaiko sutikimą, jis būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar daugiau vaikų arba mažamečiui, arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba žinodamas ar siekdamas, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus (nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija).

Atsakomybę pagal šiuos straipsnius užtraukia bent vienas iš jame nurodytų alternatyvių veiksmų, atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas jame nurodytais arba kitais išnaudojimo tikslais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2015).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje išdėstytų duomenų, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, visetu patikimai įrodyta, kad I. G., M. V., A. M., D. R. pasinaudoję nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, verbavo, gabeno į užsienio valstybes ir išnaudojo daugiau kaip du asmenis nusikalstamai veikai daryti bei iš to pelnėsi, trys išnaudoti asmenys buvo nepilnamečiai.

Nagrinėjamoje byloje pasitvirtino dalis kaltinime nurodytų šios veikos požymių. Kasacinio Teismo praktikoje išaiškinta, kad verbavimas – tai kito asmens lenkimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai, apgaulė ir kitokie aktyvūs veiksmai) atlikti veiksmus (duoti sutikimą, pasirašyti sutartį, vykti į užsienį ir t. t.), kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį įgyti savo ar kito asmens kontrolėn, kas leis vėliau tą žmogų išnaudoti. Asmuo gali būti verbuojamas slepiant arba neslepiant fakto, kad jis bus išnaudojamas. Pasinaudojimas nukentėjusiojo pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-232-942/2018, Nr. 2K-43-942/2016 Nr. 2K-290/2014, 2K-432/2014 ).

Asmens gabenimas nusikalstamų veikų, numatytų BK 147 ir BK 157 straipsniuose prasme, suprantamas kaip asmens transportavimas iš vienos vietos į kitą, tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Be to, gabenimu laikomi ir tie atvejai, kai asmens judėjimas yra iš anksto suplanuotas ir nulemtas kaltininko.

Taigi nagrinėjamoje byloje remiantis iš dalies pačių kaltinamųjų parodymais, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais nustatyta, kad visus kaltinime nurodytus asmenis vykti į užsienį daryti nusikalstamas veikas verbavo kaltinamieji. Nukentėjusioji M. K. parodė, kad pirmą kartą važiuoti pasiūlė I. G.. Susitiko prie namų. Jis pasakė, kad yra darbas, kad reikės vogti iš parduotuvių. Ji nesutiko, tačiau jis įkalbinėjo, sakė, kad žino sunkią jos padėtį, siūlė gerai viską apsvarstyti ir davė dvi valandas laiko pagalvoti. Nukentėjusioji L. G. parodė, kad D. V. pasiūlė važiuoti į užsienį, supažindino su D. R. ir I. G.. Tuo metu ji gyveno pas I., D. V., I. G. ir D. R. atvyko pas ją automobiliu, D. ir vyrai ragino vykti į Angliją dirbti, dėl kokio darbo buvo kalbama, ji neprisimena, kiek uždirbs – niekas nesakė. Neturėjo jokių žmonių, su kuriais galėtų pasitarti dėl išvykimo, nusprendė važiuoti. Vėliau jis sužinojo, kad už surastus žmones vagystėms suradusiajam buvo mokami pinigai. Nukentėjusioji V. V. (tu metu nepilnametė J.) parodė, kad į (duomenys neskelbtini) su jomis susitikti atvažiavo vaikinai, su kuriais jos turėjo važiuoti į užsienį. Vienas buvo vairuotojas, kaip nustatyta atpažinimo metu, A. M., o kitas vaikinas, pravarde Č., t. y. D. R.. Č. pasakė, kad merginos važiuos į Švediją savaitei, kad turės kur gyventi ir ką valgyti. Joms reikės iš parduotuvės išnešti jo paruoštus arba nurodytus daiktus. Nukentėjusioji M. A. parodė, kad 2012 metais ji ieškojo darbo, nurodė savo telefono numerį skelbime. Jai paskambino M. V. ir pasiūlė važiuoti į Škotiją. Tuo metu savo pinigų ji neturėjo, užsienio kalbų nemokėjo. Į Škotiją iš Lietuvos Respublikos jie važiavo šešiese, automobilį vairavo M. V.. Taip pat važiavo D. R., pravarde Č., M. U., I. G.. Iš O. G. parodymų matyti, kad jam į užsienį važiuoti pasiūlė telefonu paskambinęs vaikinas, kuris prisistatė R.. Su juo kalbėjosi ne vieną kartą, kelis kartus važiuoti dėl įvairių priežasčių nesutiko, o kai sutiko važiuoti, I. G. atvažiavo jo pasiimti kartu su A. M.. Nustatyta, kad nepilnametę D. V. - R. vykti į užsienį įkalbėjo I. G. ir D. R.. Nors D. R. ir D. V. draugavo, o vėliau ir sudarė santuoką, tačiau nepilnametė buvo kviečiama užsidirbti, o nuvykusi į Škotiją uždarbiavo vogdama iš parduotuvių. Ž. K. yra D. V. brolis, iš jo parodymų matyti, kad jį vykti į užsienį vogti taip pat paskatino D. R. ir sesuo D.. Liudytoja A. Z. parodė, kad ja vykti vogti jai pasiūlė I. G.. Liudytoja S. L. parodė, kad S. L. parodė, kad jai išvažiuoti į užsienį pasiūlė telefonu paskambinęs D. R.. Jie susitiko viską aptarti, D. ir A. M. sakė, kad važiuos vogti iš parduotuvių. Tuo metu ji buvo nepilnametė.

Visi paminėti asmenys sutiko vykti vogti, nes jų amžius, socialinė padėtis, finansinės galimybės buvo tokios, kad jie tuo metu neturėjo kito pasirinkimo. Iš nukentėjusiosios L. G. parodymų, psichologinio tyrimo išvados, charakteristikos matyti, kad L. G. mama buvo mirusi, nuo trylikos metų negyveno namuose, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, buvo apgyvendinta Vaikų socializacijos centre. Net baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji pripažino, kad nemoka skaityti ir rašyti. Remiantis M. A. psichologo išvada ir jos motinos K. B. parodymais nustatyta, kad mergina buvo specialių poreikių, neadekvačiai vertinanti situaciją, pasitikinti žmonėmis, nesugebanti priimti savarankiškai logiškų sprendimų. D. V. buvo nepilnametė, turinti elgesio problemų, bėganti iš namų ir iš Socializacijos centro. Jos ir Ž. K. motina L. K. parodė, kad šeima buvo iširusi, vaikai, o ypač D., keliavo iš motinos pas tėvą, iš tėvo pas senelę, kur šiuo metu yra jos sūnus Ž. K., bylos nagrinėjimo metu motina nežinojo. V. V.-J. ir S. L. buvo nepilnametės, jų gyvenimo sąlygos buvo itin sunkios, o buitis skurdi. Tai parodė apklausiama nukentėjusioji V. J. - V., jos vienodais, detaliais ir nuosekliais parodymais netikėti nėra pagrindo. Apie sunkią savo materialinę padėtį parodė liudytoja A. Z., liudytoja A. T. pripažino, kad buvo priklausoma nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, tai patvirtina ir pažyma. Taigi byloje surinkti įrodymai apie nukentėjusiuosius ir vogti vykusius liudytojus įrodo, kad visi šie asmenys buvo socialiai pažeidžiami, pasiūlymą važiuoti vogti iš parduotuvių asmenys rinkosi kaip būdą užsidirbti, ištrūkti iš skurdo ir kaltinamieji apie tai žinojo.

Kaltinamieji nustatytais verbavimo veiksmais ir žadėdami konkretų atlygį už vagysčių vykdymą suplanavo ir nulėmė nukentėjusiųjų vykimą į vagysčių vykdymo šalį, paimdavo nukentėjusiuosius iš namų ar sutartoje vietoje, gabeno juos savo automobiliais, esant reikalui pirko bilietus į keltus, pasirūpino jų kelionės išlaidomis ir apgyvendinimu, o nuvežę į numatytą vietą organizavo nukentėjusiųjų ir liudytojų vagystes iš parduotuvių.

Tačiau teismas neturi pagrindo pripažinti įrodyta kaltinime nurodytą aplinkybę, kad kaltinamieji išvežė kaltinime nurodytus asmenis pavartodami apgaulę: nenurodydavo kelionės tikslo, vietos, būsimos veiklos pobūdžio. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu niekas iš apklaustų nukentėjusiųjų ir su kaltinamaisiais į užsienį vykusių liudytojų neparodė, kad nežinojo, ko ir kur važiuoja. Priešingai, visi teigia, kad žinojo, jog važiuoja vogti, ir ryžosi tam, nes norėjo užsidirbti pinigų. Tik nepilnametės V. J. V. ir S. L. parodė, kad joms buvo pasakyta, jog važiuos į Švediją, bet buvo išvežtos į Norvegiją. Tačiau iš jų parodymų darytina išvada, kad toks kelionės vietos pakeitimas nedarė įtakos merginų pasirinkimui, jos jau buvo apsisprendusios vykti, kadangi abiem labai reikėjo pinigų. Taigi iš kaltinimo šalintina aplinkybė, kad nukentėjusieji į užsienį buvo išvežti pavartojant apgaulę.

Nors kaltinamieji teigia, kad visi buvo lygūs, visi vienodai neturėjo pinigų, į bylą surinkti įrodymai įrodo kitokias aplinkybes. Pačių kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais nustatyta, kad kelionės išlaidomis dažniausiai rūpinosi I. G.. Jis pats pripažino, kad visiems į užsienį vykstantiems asmenims (duomenys neskelbtini) nupirkdavo maisto produktų, rūpinosi kelionės ir apgyvendinimo išlaidomis. Tai matyti ir iš anksčiau nurodytų I. G. ir A. G. pokalbių, kurių metu I. G. aiškindavo sutuoktinei, kad pinigai jam reikalingi būsto nuomai, degalams, telefonų sąskaitų papildymui. Pačių kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais ir objektyviais įrodymais – užsienio teisėsaugos institucijų medžiaga – nustatyta, kad žmonės į užsienį buvo vežami I. G., M. V. automobiliais, A. M. išnuomotu mikroautobusu. Šiais automobiliais asmenys buvo vežami ir vogti į parduotuves. Niekas iš apklaustų asmenų, išskyrus kaltinamuosius, nenurodė, kad kokiu nors būdu prisidėjo prie kelionės išlaidų, kad patys pirko bilietus į keltą ar pirko kurą automobiliui. Taip pat nukentėjusieji ir liudytojai nenurodė, kad užsienyje mokėjo už nakvynę ar buto nuomą. Neginčijamai nustatytos aplinkybės, kad kelionės išlaidomis rūpinosi ne visi asmenys, paneigia kaltinamųjų teiginius apie nukentėjusiųjų ir liudytojų lygybę su kaltinamaisiais.

Užsienyje kaltinamųjų ir vogti išvežtų asmenų padėtis taip pat nebuvo lygi. Išvežti asmenys buvo išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti – vogti iš parduotuvių. Vagysčių iš parduotuvių faktus iš esmės kaltinamieji pripažįsta, tačiau teigia, kad vogė visi vienodai. Remiantis nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais nustatyta, kad patys kaltinamieji tiesiogiai vagystėse nedalyvavo, tik D. R. eidavo vogti iš parduotuvių pirmos ir antros išvykos į Škotiją metu, o vėlesnių išvykų metu įeidavo į prekybos centrus tik į paruoštą krepšį sudėti prekes ar įvertinti situaciją. I. G. ir D. R. paruošdavo krepšius vagystėms, I. G., M. V. ir A. M. vairuodavo automobilius, kuriais vežė žmones į užsienį, nuveždavo vagiančius žmones iki parinktų prekybos centrų, laukdavo jų sugrįžtančių su pavogtomis prekėmis. Vadinasi, visi kaltinamieji atlikdami vienokius ar kitokius veiksmus prisidėjo prie vagysčių darymo ir veikė bendrai.

Atmestina kaltinamųjų gynėjų versija, kad nesant duomenų apie konkrečias pavogtų daiktų vertes, vietas, iš kurių tie daiktai pavogti, negalima teigti, kad kaltinamieji organizavo vagystes. Kaltinamajame akte duomenys apie tikslias vagysčių vietas ir pavogtų prekių vertes nėra nurodyti, bet faktus, kad buvo vagiama iš parduotuvių, patvirtina visi apklausti asmenys. Medžiagoje, gautoje iš Jungtinės Karalystės ir Škotijos (t. 8, b. l. 151–206), surinkti konkretūs duomenys bei iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS išrašo matyti, kad kaltinimuose nurodytu metu L. G. Jungtinėje Karalystėje Aberdyno mieste už vagystes bausta penkis kartus (t. 2, b. l. 69–71), Ž. K. Jungtinėje Karalystėje Aberdyno mieste už vagystes yra baustas tris kartus (t. 2, b. l. 123–124), M. U. – vieną kartą (t. 3, b. l. 24–25), T. K. – du kartus (t. 3, b. l. 84–85), A. Z. vieną kartą (t. 5, b. l. 122–124), O. G. Jungtinėje Karalystėje Aberdyno mieste už vagystes yra baustas vieną kartą (t. 5, b. l. 133–136). 2013-04-12 O. G. buvo sulaikytas už vagystę iš parduotuvės, dvejiems metams išsiųstas iš Norvegijos (t. 5, b. l. 96–100). Tuo tarpu duomenų, kad kaltinime nurodytu metu būtų buvęs sulaikytas bent vienas iš kaltinamųjų, byloje nėra.

Kaltinamųjų padaryta veika kvalifikuota kaip tęstinė, o kad buvo pavagiama didesnės negu penkių MGL vertės prekės, įrodo ir vogusių asmenų parodymai, kad pakuočių su skutimosi peiliukais, kosmetikos ir kitų prekių prisikraudavo pilnus krepšius ir išeidavo iš parduotuvės, pokalbiai tarp I. G. bei A. G. ir A. G. automobilyje bei namuose rasti prekių kiekiai.

Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kaltinamieji I. G., D. R., M. V. ir A. M. verbavo socialiai pažeidžiamus asmenis daugiau kaip du žmones, iš jų tris, neturinčius aštuoniolikos metų, vagystėms daryti. Tuo tikslu gabeno kaltinime nurodytus asmenis į užsienio valstybes, organizavo vagystes iš parduotuvių ir kontroliavo išsivežtus asmenis išnaudojimo tikslais.

Dėl organizuotos grupės

Pagal pareikštą kaltinimą šią veiką kaltinamieji padarė veikdami organizuota grupe. Kaltinime nurodoma, kad I. G. kartu su M. V. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, tačiau ne vėliau nei 2012 m. kovo mėnesį, subūrė organizuotą grupę ir parengė nusikalstamos veikos planą siekdami vykdyti turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir daryti labai sunkų nusikaltimą – prekybą žmonėmis, tai yra verbuoti, gabenti ir išnaudoti Lietuvos Respublikos piliečius nusikalstamoms veikoms – vagystėms – Škotijoje vykdyti, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, tačiau ne vėliau nei 2012 m. kovo mėnesį, į organizuotos grupės veiklą įtraukė ir A. G. bei susitarė, kad kiekvienas iš jų atlikdamas tam tikrą užduotį ar skirtingą vaidmenį, siekdamas bendrų organizuotos grupės tikslų, kartu ieškotų būdų, kaip padaryti turtinio pobūdžio nusikaltimus, pasirūpintų transportu, kelionės ir pragyvenimo išlaidomis, gautų vagystėms daryti reikalingas priemones ir pan., realizuotų nusikalstamu būdu įgytus daiktus ir dalytųsi iš nusikalstamos veikos gaunamomis lėšomis bei tokiu būdu pelnytųsi ir šiuos susitarimus bendromis pastangomis įgyvendino. Jis (I. G.) kartu su M. V., įgyvendindami savo vaidmenį organizuotos grupės vykdomuose nusikaltimuose, pasinaudodami asmenų pažeidžiamumu, surado asmenis, kuriuos būtų galima išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti, verbavo juos ir gabeno, Škotijoje pasirūpino transportu ir gyvenamąja vieta bei išnaudojo Lietuvos Respublikos piliečius nusikalstamoms veikoms daryti, organizavo ir vadovavo jų vagysčių vykdymui. A. G. įgyvendindama jai skirtą vaidmenį organizuotos grupės vykdomuose nusikaltimuose, užtikrino piniginių lėšų buvimą sąskaitoje nusikaltimų darymo metu einamoms išlaidoms padengti (ryšio priemonių sąskaitų papildymui, kelionės ir pragyvenimo išlaidoms padengti, mokesčiams už kelius ir pan.), atsiėmė siuntas su nusikalstamu būdu įgytomis prekėmis bei kartu su I. G. ir M. V. realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvos Respublikoje ir tokiu būdu iš to pelnėsi.

Pakankamai įrodymų, patvirtinančių organizuotos grupės egzistavimą, į bylą nesurinkta. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tokia tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimo formos yra apibrėžtos BK 25 straipsnyje: bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis); organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį (BK 25 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant buvus susitarimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales; svarbu tai, kad jie suprato bendrai su kitais asmenimis darantys nusikalstamas veikas, jų pobūdį ir bendrą tikslą, kurie patvirtina jų veiksmuose buvus subjektyviuosius požymius – susitarimą ir bendrą tyčią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-429/2014). Teismai, spręsdami klausimą dėl organizuotos grupės buvimo, turi atsižvelgti į padaryto nusikaltimo (ar nusikaltimų) pobūdį ir sudėtingumą, ar grupės nariai aptarė jo padarymo būdą, vietą, laiką ir kitus svarbius momentus, susitarė dėl kiekvieno užduoties ar vaidmens, numatė priemones, padedančias paslėpti nusikaltimo pėdsakus bei išvengti atsakomybės, ir pan. Atribojant organizuotą grupę nuo bendrininkų grupės, turi būti vertinamas organizuotumo lygis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-222/2018, 2K-159-746/2015, 2K-7-96/2012, 2K-254/2008,ir kt.). Apie atitinkamų požymių buvimą sprendžiama iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, atskleidžiančių dalyvaujančių nusikalstamoje veikoje asmenų tyčios turinį, konkretų jų vaidmenį siekiant nusikalstamo rezultato ir kt.

Nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkta įrodymų, kad kaltinamieji iš anksto aptarė, suderino jos darymo planą, mechanizmą, taip pat neįrodyta, kad juos siejo ilgalaikiai ryšiai ir vaidmenų pasidalijimas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kaltinamieji kokiu nors būdu aptarė nusikalstamų veikų padarymo būdą ir kitus svarbius momentus, susitarė dėl kiekvieno užduoties ar vaidmens, numatė priemones, padedančias paslėpti nusikaltimo pėdsakus bei išvengti atsakomybės ir kt.

Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų M. V. parodymų matyti, kad gyvendamas Škotijoje jis girdėjo, kad į Škotiją atvyksta lietuviai, kurie vagia iš parduotuvių, girdėjo, kad tai (duomenys neskelbtini). Su I. G. nusprendė pabandyti patys. Buvo kalbėta, kad reikia daugiau žmonių, nes atrodė, kad kuo daugiau žmonių dalyvauja, tuo saugiau. Po kurio laiko M. V. iš I. G. sužinojo, kad jis atvažiuoja su žmonėmis vykdyti vagystes (t. 12, b. l. 49–51). Teisiamojo posėdžio metu M. V. savo parodymų nepatvirtino, bet iš nustatytų veiksmų, kuriuos vėliau atliko kaltinamieji, darytina išvada, kad šie parodymai atitinka faktines aplinkybes.

Nustatyta, kad kaltinamieji G., M. V., A. M., D. R. verbavo žmones vykti į užsienio parduotuves vogti. Visų pirma įkalbinėjo su jais važiuoti kiekvienas savo pažįstamus, žmonių ieškodavo per skelbimus, per savo pažįstamus, per nukentėjusiuosius ir byloje kaip liudytojus apklaustus asmenis. Dėl asmenų paieškos ir verbavimo jokie susitarimai nenustatyti, bet kas galėjo pasiūlyti bet kokį asmenį nusikaltimų darymui. Taip pat nustatyta, kad nukentėjusiųjų gabenimu iš Lietuvos, jų išlaikymo išlaidomis, apgyvendinimu daugiausiai rūpinosi I. G.. Kiti kaltinamieji taip pat gabeno žmones savo transportu, organizavo vagysčių darymą iš parduotuvių, nuveždavo ir parveždavo nukentėjusiuosius į parduotuves ir iš parduotuvių. Kaltinamieji į užsienį vykdavo kartu ir po vieną su keliais nukentėjusiaisiais, dalyvaudavo darant vagystes ir atsiskirdavo, veikdavo pagal susiklosčiusias aplinkybes. Pavyzdžiui, D. R. pirmų dviejų kaltinime nurodytų išvykų metu pats vogė kartu su kitais nukentėjusiaisiais ir nebuvo joks organizatorius, vėliau jau į vagystes įtraukė savo draugę D. V., organizavo vagysčių darymą. M. V. Aberdyne dalyvavo tik dalyje vagysčių, A. M. dalyvavo tik vienoje išvykoje į Škotiją ir kitoje į Norvegiją. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nedalyvavę darant dalį nusikalstamų veiksmų asmenys žinojo apie kitų bendrininkų padarytas nusikalstamas veikas, gavo iš to kokią nors naudą ar pan.

Įvertinus visas nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti buvus pasirengimo lygį ir organizuotumą, būdingą organizuotai grupei, išankstinį nuteistųjų susitarimą daryti nusikalstamas veikas, nuolatinį pasiskirstymą vaidmenimis, bendrą tyčią ir užduočių atlikimą siekiant bendro tikslo. Be to, baudžiamojoje byloje nėra ir duomenų apie tai, kad kaltinamieji būtų suvokę, kad veikia organizuota grupe, ir laikę save tokios grupės nariais. Tačiau byloje yra nustatyti tam tikri susitarimai darant nusikalstamas veikas, nurodytas atskirose kaltinimo dalyse. Kaltinamieji savo veiksmais prisidėjo prie daromų nusikaltimų, kiekvieno jų indėlis buvo svarbus ir reikšmingas, kiekvienas suvokė, kad dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant nusikaltimą. Padaryta nusikalstama veika gali būti kvalifikuojama tik kaip padaryta bendrininkų grupe, kai darant nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų.

Dėl kaltinamųjų dalyvavimo darant inkriminuotas veikas

Nustačius, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendrininkų grupe, aptartinas kiekvieno asmens dalyvavimas darant nusikalstamas veikas.

Dėl pirmos kelionės į Škotiją

Taigi byloje nustatyta, kad I. G. 2012 m. vasario pabaigoje – kovo pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu metu, žinodamas apie M. K. (U.) šeimos sunkią materialinę padėtį, pasinaudodamas jos socialiniu pažeidžiamumu, tai yra jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, nuolatinio darbo neturėjimu, sunkia materialine padėtimi, įkalbėjo ją vykti į užsienį vogti, už vagystes žadėdamas piniginį atlygį, nemokamą kelionę, apgyvendinimą ir maitinimą ir tokiu būdu ją užverbavo. 2012 m. kovo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, I. G. apmokėjo D. R. ir M. K. (U.) kelionės išlaidas ir kartu su jais keleiviniu mikroautobusu išvyko iš Lietuvos į Aberdyno miestą Škotijoje, kur M. V. juos pasitiko, savo automobiliu nuvežė į iš anksto išnuomotą butą, kuriame jis, I. G., apsigyveno kartu su D. R. ir M. K. (U.). I. G. ir M. V. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Aberdyno mieste ir jo apylinkėse, aprūpino D. R. ir M. K. (U.) reikiamomis priemonėmis vagysčių vykdymui, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. I. G. priklausančiu, iš anksto Škotijoje įgytu nusikaltimams vykdyti automobiliu VOLKSWAGEN PASSAT ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytais angliškais valstybiniais numeriais arba M. V. priklausančiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu atvykdavo prie parduotuvių ir I. G. bei M. V. vadovaujant ir koordinuojant D. R. ir M. K. (U.) veiksmus, ne mažiau kaip dviejų savaičių laikotarpiu I. G. ir M. V. išnaudojo M. K. (U.) nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Aberdyno miesto ir jo apylinkių parduotuvių, o šie vogė alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, drabužius ir kitus daiktus, kuriuos I. G. ir M. V. mikroautobusais išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvą, realizavę šiuos daiktus, kaltinamieji pelnėsi iš nusikalstamos veikos.

Kaltinamasis I. G. neneigia, kad organizavo šia kelionę, tačiau neigia, kad žinojo apie sunkią M. K. (U.) turtinę padėtį, tačiau tokius jo parodymus paneigė nukentėjusioji M. K., kuri parodė, kad (duomenys neskelbtini), kuriame ji užaugo, gyvena R. tėvai ir jis atvažiuodavo į kaimą. Taip pat parodė, kad R. įkalbinėjo ją vykti kartu, sakė, kad žino sunkią jos padėtį, ir siūlė gerai viską apsvarstyti. Nukentėjusiosios parodymai bei paties kaltinamojo pripažinimas, kad jis apmokėjo ir M. U., ir D. R. kelionės išlaidas, įrodo, kad I. G. buvo šios kelionės organizatorius ir vežėsi M. U. ir D. R., kad šie vogtų iš parduotuvių, o būtent išnaudojimo tikslais. Aberdyno mieste prie jų prisijungė ir M. V., kuris pažinojo miestą, vežiojo automobiliu D. R. ir M. K. į parduotuves vogti.

Nors teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis M. V. parodė, kad nedalyvavo organizuojant vagystes, nežinojo apie M. U. padėtį, tačiau jo parodymai nėra vienodi ir nuoseklūs. Apklausiamas kaip įtariamasis 2014 m. birželio 17 d. M. V. parodė, kad gyvendamas Škotijoje jis girdėjo, kad į Škotiją atvyksta (duomenys neskelbtini), kurie vagia iš parduotuvių. Kadangi reikėjo pinigų, su I. G. nusprendė pabandyti patys. 2012 metų žiemos pabaigoje arba pavasario pradžioje I. G. kartu su D. R. ir M. U. atvyko į Škotiją. Jis juos pasitiko, galbūt tą dieną jie visi praleido M. V. ir jo draugės bute, o vėliau I. G. savo vardu ir už savo pinigus išnuomojo butą Aberdyno mieste. Kartu su I. G. atvyko D. R., kurio jis iki tol nepažinojo, ir mergina M. U., su kuria kažkada buvo pažįstamas. Iš pokalbio su D. R. jis suprato, kad jis žino, kaip vykdomos vagystės iš parduotuvių. Jie bendrai aptarė, kaip elgsis, pasiruošė rankines, aptarė, kad vogs alkoholinius gėrimus, kosmetiką, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus daiktus. Tuo metu M. V. dar dirbo oficialiai, todėl kartais išvykos po parduotuves buvo be jo. Kai jis kartu su visais važiavo į parduotuvę, tai dažniausiai vairuodavo automobilį, nes geriau už kitus pažinojo miestą ir jo apylinkės. Jie į parduotuves važiuodavo I. G. priklausančiu sidabrinės spalvos automobiliu „Volkswagen Passat“, tačiau kartais vykdavo ir jam priklausančiu raudonos spalvos automobiliu AUDI. Į parduotuves eidavo vogti visi. Per dieną jiems pavykdavo apvogti iki 5 parduotuvių, tačiau būdavo, kad užėjus į parduotuvę nieko pavogti nepavykdavo. Vogtas prekes jie sukraudavo į didelius krepšius ir išsiųsdavo į Lietuvą, o grįžę pasiimdavo patys iš vairuotojų. Grįžę į Lietuvą jie vogtas prekes realizavo per pažįstamus, kažką atidavė į turgų. Jis negalėjo pasakyti, kiek jie uždirbo pirmo važiavimo metu, nes D. R. ir M. U. jie sumokėjo galbūt po 2000 Lt už tai, kad važiavo į Škotiją ir vogė. I. G. iš uždirbtų pinigų padengė asmenines išlaidas, tai yra sumokėjo už buto nuomą, už maistą ir kitas išlaidas. Jiems liko pinigų, tačiau nedaug – tik kitai kelionei. Grįždami į Lietuvą po pirmos kelionės jie jau aptarinėjo galimybę vėl atvykti į Škotiją (t. 11, 113–118).

Šie parodymai iš esmės atitinka ir kaltinamųjų I. G. bei D. R. parodymus, tačiau M. U. parodė, kad I. G. pats neidavo vogti ir jos parodymais netikėti nėra pagrindo, kadangi jie vienodi ir nuoseklūs visų apklausų metu, be to, ir kitais atvejais niekas iš liudytojų ar nukentėjusiųjų neparodė, kad I. G. ar A. M. būtų vogę iš parduotuvių patys.

Taigi A. M. iki kelionės jau žinojo ir buvo susitaręs su I. G., kad šis savanaudiškais tikslais palenks socialiai pažeidžiamų asmenų valią vagystėms užsienio valstybėje daryti ir juos atgabens išnaudojimo tikslu į Škotiją. Pasitikęs juos Aberdyne, jis aktyviais veiksmais prisidėjo prie nusikalstamo sumanymo įgyvendinimo, todėl abiejų veiksmai vertintini kaip nusikalstami.

Tačiau šioje kaltinimo dalyje nėra surinktų jokių įrodymų, kad D. R. prekiavo žmonėmis. Nustačius, kad kaltinamieji veikė ne organizuota grupe, o paprasta bendrininkavimo forma ir organizuotą grupę pašalinus iš kaltinimo, šioje kaltinimo dalyje lieka nenurodyti jokie D. R. veiksmai, atitinkantys nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnyje, sudėtį. Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad jis buvo jau vogęs iš parduotuvių ir žinojo, kaip tai daryti, I. G. ar M. V. nuvežtas vogė iš parduotuvių, tačiau pirmosios išvykos metu jis neatliko jokių socialiai pažeidžiamų asmenų verbavimo, vežimo, vagysčių organizavimo, pasipelnijimo iš kitų asmenų vagysčių, ar kitų baudžiamojo įstatymo dispozicijoje nurodytų alternatyvių veiksmų, užtraukiančių jam baudžiamąją atsakomybę. Nustatyta, kad važiuoti į Škotiją jam pasiūlė I. G., kuris ieškojo vagystėms tinkančių žmonių, I. G. atsivežė jį į Aberdyno miestą, apmokėjo jo kelionės išlaidas, pasirūpino apgyvendinimu, o D. R. atliko tik vagysčių vykdytojo vaidmenį. Esant nustatytoms aplinkybėms nėra jokio pagrindo pripažinti, kad šioje kaltinimo dalyje D. R. atliko BK 147 straipsnio uždraustus veiksmus.

Dėl antros kelionės į Škotiją

Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad M. V. ir I. G. tęsė nusikalstamą veiką 2012 m. rugsėjo mėnesį, M. V. paskambino laikraščio skelbime nurodytu telefono numeriu darbo ieškančiai M. A. ir pasiūlė susitikti. Pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu, tai yra jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, patiklumu, sunkia materialine padėtimi, nuolatinio darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu, pasiūlė nukentėjusiajai M. A. vykti į užsienį ir užsidirbti ir tokiu būdu ją užverbavo, žinodamas, kad nukentėjusioji bus išnaudojama nusikalstamoms veikoms daryti. Po to, 2012 m. rugsėjo mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, I. G. kartu su M. V. išgabeno M. K. ir M. A. iš Lietuvos Respublikos: M. V. priklausančiu automobiliu FORD Galaxy I. G. kartu su M. V., D. R., M. K. (U.) ir M. A. iš (duomenys neskelbtini) nuvyko į Škotiją, Fraseburgo miestą, kur visi apsigyveno išnuomotame bute. Kaip ir pirmosios išvykos metu, tęsdami nusikalstamą veiką, I. G. kartu su M. V. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Fraseburgo, Aberdyno ir Dundo miestuose ir jų apylinkėse, aprūpino D. R., M. K. (U.) ir M. A. reikalingomis priemonėmis, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu ir M. V. priklausančiu automobiliu FORD Galaxy nuveždavo žmones prie parduotuvių, jie tokiu pat būdu vogė tokias pat prekes kaip ir pirmos išvykos metu. I. G. ir M. V. pavogtus daiktus išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvą ir juos pardavę pelnėsi iš nusikalstamos veikos.

Ir dėl šios kaltinimo dalies I. G. kaltę pripažįsta iš dalies ir nurodo, kad visi susitarę vyko vogti iš parduotuvių, visi buvo lygūs, niekas niekam nevadovavo ir gautą pelną pasidalydavo po lygiai. Tokie jo parodymai paneigti kitų asmenų parodymais. D. R., M. K. (U.) ir M. A. parodė, kad šią kelionę organizavo M. V. ir I. G., o nukentėjusiosios pinigų neturėjo, už kelionę nemokėjo. M. A. parodė, kad už keltą mokėjo M. V.. Visi vyko M. V. automobiliu, ko neneigia ir patys kaltinamieji, vadinasi, būtent jie gabeno žmones į užsienį. A. G. pripažino, kad visada (duomenys neskelbtini) nupirkdavo maisto produktų važiuojantiems asmenims, nuvykęs į Škotiją pasirūpindavo žmonių apgyvendinimu, o nukentėjusiosios parodė, kad vogdavo ne sau, o pavogtas prekes atiduodavo I. G. ir M. V., kurie jas išsiųsdavo į Lietuvą. Kad prekes siųsdavo į Lietuvą ir čia jas realizuodavo, įrodo telefoniniai pokalbiai bei pas turgaus prekiautojus bei A. G. namuose rasti daiktai. Pinigus nukentėjusieji gaudavo tik po kai kurio laiko, t. y. po prekių realizavimo. Visa tai įrodo, kad nukentėjusieji vogti buvo vežami savanaudiškais tikslais.

Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos – ECRIS – išrašo matyti, kad M. U. Jungtinėje Karalystėje už vagystes yra bausta 2012-10-05 (t. 3, b. l. 24–25). Tai patvirtina jos parodymus apie tai, kuo užsiėmė į užsienį išvežti asmenys.

M. V. šioje kaltinimo dalyje neneigia pasiūlęs M. A. vykti į užsienį, tačiau teigia nežinojęs apie jos socialinį pažeidžiamumą. Be to, nurodo, kad ji dirbo automobilių plovykloje ir turėjo darbą. Tokie kaltinamojo parodymai paneigti nukentėjusiosios parodymais, kuri ieškojo darbo ir buvo net įdėjusi skelbimą į laikraštį, o nukentėjusiosios socialinę brandą ir išsivystymą įrodo psichologo išvada, apie tai parodė teisimajame posėdyje apklausta jos motina K. B..

Nepaisant to, kiek kaltinamiesiems buvo žinoma apie nukentėjusiųjų socialinę padėtį ir pažeidžiamumą, antros išvykos metu I. G. ir M. V. tęsė pradėtą nusikalstamą veiką, veikė pagal tą pačią schemą, parinkdami žmones, važiuojančius į užsienį jiems vogti, suprato, kad su jais važiuojantys žmonės nėra pasiturintys, turintys darbą ar kitokį pragyvenimo šaltinį, asmenys ir naudojosi šiais žmonėmis savanaudiškais tikslais. Dėl šio kaltinimo dalies A. G. ir M. V. kaltė laikoma įrodyta.

Šioje kaltinimo dalyje lieka nenurodyti jokie D. R. veiksmai, atitinkantys nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnyje, sudėtį. Nenustatyta, kad jis būtų verbavęs ar gabenęs kurią nors iš nukentėjusiųjų ar organizavęs vagysčių darymą. D. R. vogė kartu su K. (U.) ir M. A., pavogtas prekes atiduodavo I. G. ir M. V., todėl ir dėl šios kaltinimo dalies nėra jokio pagrindo pripažinti, kad D. R. atliko BK 147 straipsnio uždraustus veiksmus.

Dėl trečios kelionės į Škotiją

Į bylą surinktais ir teisimajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, kad 2012 m. lapkričio mėnesį I. G. kartu su D. R. ir tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta mergina, su kuria I. G. susitarė dėl vagysčių vykdymo, I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) vėl išvyko iš Lietuvos Respublikos į Škotiją, Aberdyno miestą, kur jie apsigyveno I. G. išnuomotame bute. 2012 m. lapkričio mėnesį, turėdamas tikslą išnaudoti asmenį nusikalstamoms veikoms daryti ir iš šių veikų pelnytis, I. G., grįžęs į Lietuvos Respubliką bei pasinaudodamas nepilnametės D. V. pažeidžiamumu, pasiūlė nepilnametei D. V. vykti į Škotiją pas jos draugą D. R. žinodamas, kad nepilnametė bus išnaudojama vagystėms vykdyti. Nukentėjusiajai D. V. sutikus I. G. savo automobiliu iš Lietuvos Respublikos ją atsivežė į Škotiją. Po to I. G. ir D. R. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Škotijoje, Aberdyno mieste ir jo apylinkėse ir iš to pelnėsi.

2012 m. lapkričio mėnesį D. V. buvo nepilnametė. Remiantis D. V. ir D. R. parodymais nustatyta, kad jie draugavo, gyveno kaip pora, o vėliau susituokė. Tai reiškia, kad D. R. tikrai žinojo apie D. V. amžių ir socialinę padėtį, apie jos santykius su šeimos nariais. Remiantis visų apklaustų asmenų parodymais neginčijamai nustatyta, kad D. V. vykti į užsienį vogti paskatino A. G., o D. R. bendravo su ja telefonu ir atvykimui pritarė. Kaip jau minėta, į Aberdyno miestą D. V. savo automobiliu atsivežė I. G.. Teisiamojo parodymo metu I. G. neigė žinojęs, kad D. V. yra nepilnametė, tačiau 2013 m. gegužės 6 d. vykusios apklausos metu D. V. parodė, kad kelionės pradžioje I. paėmė jos pasą, sakydamas, kad visus dokumentus, kuriuos gali tekti pateikti kelionėje, jis turi turėti prie savęs (t. 1, b. l. 64–69). Žinant, kad vykstant automobiliu į Didžiąją Britaniją reikia pirkti bilietus į keltą, o kelionės išlaidas apmokėjo I. G., darytina išvada, kad jis tikrai buvo paėmęs nepilnametės pasą ir žinojo apie jos amžių. 2014 m. gegužės 27 d. apklausos metu D. V. parodė, kad prieš jos gimtadienį D. pasigyrė, kad jai bus septyniolika metų, o R. paklausė, kodėl jis susidėjo su nepilnamete (t. 1, b. l. 82–86). Tai įrodo, kad I. G. žinojo, kiek metų yra D. V., o jo parodymai, kad nežinojo apie nukentėjusiosios amžių, vertintini kaip duoti siekiant palengvinti padėtį.

Į užsienį D. V. buvo išvežta bendrais suderintais D. R. ir I. G. veiksmais, pasinaudojant nepilnametės pažeidžiamumu. Tuo metu ji materialiai buvo priklausoma nuo D. R., kadangi tėvai jos neišlaikė, neturėjo socialinių įgūdžių, buvo jauno amžiaus, nelankė mokyklos, pabėgusi iš vaikų globos institucijos, tai yra turinti elgesio problemų, neturinti nuolatinio darbo ir pragyvenimo šaltinio. Nors kaltinamasis D. R. su nukentėjusiąja buvo artimi, į Škotiją D. R. ją pasikvietė, o I. G. atgabeno žinodami, kad nepilnametė bus išnaudojama vagystėms vykdyti, todėl šie abiem pareikšti kaltinimai yra pagrįsti.

Dėl ketvirtos kelionės į Škotiją

Nustatyta, kad 2012 m. gruodžio mėnesį per nepilnametę D. V. kaltinamieji surado I L. G.. I. G. kartu su D. R. ir D. V. atvyko prie L. G. namų ir pasiūlė jai už piniginį atlygį vykti į užsienį daryti vagystes. D. V. buvo draugės, kartu buvusios socializacijos centre, todėl kaltinamieji žinojo apie jos socialinį pažeidžiamumą. I. G. kartu su D. R. išgabeno nukentėjusiąsias D. V. ir L. G. kartu su D. P. ir T. K. I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos į Škotiją, Aberdyno miestą, kur visi apsigyveno I. G. išnuomotame bute. I. G. kartu su D. R. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą, aprūpino T. K., D. P., L. G. ir nepilnametę D. V. reikalingomis priemonėmis vagysčių vykdymui, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. I. G. priklausančiu automobiliu nuveždavo prie parduotuvių, užverbuoti asmenys tokiu pat būdu vogė tokias pat prekes kaip ir pirmų išvykų metu. I. G. pavogtus daiktus išsiųsdavo ar parsiveždavo iš Škotijos į Lietuvą ir juos pardavęs jis ir D. R. pelnėsi iš nusikalstamos veikos.

Kaltinamasis I. G. ir kaltinamasis D. R. ir dėl šios kaltinimo dalies neneigė buvę išvykę kaltinime nurodytu metu su kaltinime nurodytais asmenimis į Škotiją ir darę ten vagystes, tačiau kaip ir dėl kitų išvykų teigia, kad buvo visi lygūs ir bendru sutikimu ir sutarimu vyko vogti į parduotuves. Tokia jų pozicija vertinama kaip gynybinė. Į bylą surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai paneigia tokius jų parodymus. Pats kaltinamasis I. G. pripažino, kad organizavo keliones ir jas finansavo. D. R. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis apklausiamas 2013 m. spalio 16 d. pripažino, kad I. nesisekė prisiminti maršrutų ir parduotuvių, iš kurių vogdavo, todėl, kai nebūdavo M. V., jis rodydavo kelią prie parduotuvių, pats eidavo vogti retai. I. nenorėjo, kad jį (D. R.) uždarytų policija, todėl neleisdavo jo vogti, daugiausiai jis sėdėdavo kartu su juo automobilyje, be to, I. D. R. prašydavo pamokyti naujai atvažiavusius, ką ir kaip reikia daryti (vogti), kartais dar padėdavo jam supakuoti ir paskaičiuoti vogtas prekes. Vogė tas pačias prekes – skutimosi peiliukus, kosmetiką, maitinimo elementus (t. 11, b. l. 6–8) Tokie parodymai visiškai atitinka nukentėjusiosios L. G. parodymus, kad D. V., I. G. ir D. R. atvyko pas ją automobiliu, D. ir vyrai ragino vykti į Angliją dirbti, dėl kokio darbo buvo kalbama, ji neprisimena, kiek uždirbs – niekas nesakė. Išvyko tą patį vakarą, galėjo būti 2012 m. gruodžio mėnuo. Taip pat L. G. papasakojo, kaip buvo organizuojamos vagystės, parodė, kad vogė ne sau, pavogtas prekes atiduodavo automobilyje laukiantiems I. G. ir D. R., kur jie jas dėjo – nežino.

Įvertinus visą kaltinamųjų atliekamą tęstinę veiką ir anksčiau aptartus įrodymus dėl šios kaltinimo dalies, yra pagrindo daryti išvadą, kad I. G. ir D. R. pasinaudodami L. G. socialiniu pažeidžiamumu, apie kurį žinojo iš D. V. ir kuris pasireiškė menku išprusimo lygiu, jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, patiklumu, sunkia materialine padėtimi, nuolatinio darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu, užverbavo L. G. nusikalstamoms veikoms daryti, kartu su T. K., D. P. ir nepilnamete D. V. išgabeno iš Lietuvos į Škotiją, kur organizavo vagystes, pavogtus daiktus I. G. realizuodavo ir iš to pelnėsi.

Dėl penktos kelionės į Škotiją

Tęsdami nusikalstamą veiką D. R. 2012 m. gruodžio mėnesį Ž. K. pasiūlė važiuoti į užsienį vogti. Ž. K. jis užverbavo pasinaudodamas jo socialiniu pažeidžiamumu, tai yra jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, nuolatinio darbo neturėjimu, sunkia materialine padėtimi, apie kurią žinojo iš D. V., kadangi Ž. K. yra D. V. brolis. Pats kaltinamasis parodė, kad žinojo, jos Ž. K. yra vogęs iš parduotuvių anksčiau. 2013 m. sausio pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, I. G. kartu su D. R., I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos išgabeno nukentėjusiąją L. G. kartu su D. P., T. K., A. Z., kurią vykti įkalbėjo I. G., iš (duomenys neskelbtini) miesto į Škotiją, Aberdyno miestą, o po to A. M. 2013 m. sausio antroje pusėje automobiliu VW PASSAT atvežė nukentėjusiuosius Ž. K. ir nepilnametę D. V. į Aberdyno mieste I. G. išnuomotą butą. Tokiu pat būdu kaip ir anksčiau I. G. kartu su A. M. ir D. R. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą, T. K., D. P., L. G., A. Z., D. V. ir Ž. K. aprūpino folija išklotais krepšiais, SIM kortelėmis, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. I. G. ir A. M. priklausančiais automobiliais atveždavo visus anksčiau paminėtus asmenis prie parduotuvių, iš kurių jie vogė prekes kaltinamiesiems, o kaltinamieji iš tų prekių pelnėsi.

Kaltinamieji ir dėl šios kaltinimo dalies laikėsi tokios pat pozicijos, tačiau jų parodymai paneigti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais.

Iš teisiamajame posėdyje perskaitytų Ž. K. parodymų matyti, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo jis parodė, kad 2013 metų pradžioje jo sesuo D. V. ir D. R. pasiūlė važiuoti dirbti į Škotiją. Konkretaus darbo jam neminėjo, sakė, kad daug uždirbs. Sesuo sakė, kad D. R. jai sakė, kad už darbą Škotijoje jam sumokės 1000 litų. D. R. išvažiavo į Škotiją pirmas. Po savaitės, 2013 m. sausio 22 d., jie su sese bei žmogumi, pravarde P., išvažiavo į Škotiją. Važiavo automobiliu, automobilį vairavo P.. Už kurą ar kelto bilietus nei jis, nei sesuo nemokėjo, bilietus turėjo vairuotojas P.. Škotijoje nuvažiavo į Aberdyno miestą. Apsistojo trijų kambarių bute, kuriame gyveno R., A., T., L. ir D. R.. Škotijoje išbuvo nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2013 m. vasario 5 d., tai yra iki to laiko, kai jį policija areštavo. Į parduotuves važiavo daug kartų – važiavo kiekvieną dieną, per dieną kelis kartus. Sistema buvo tokia, kad visi atvažiuodavo su savo komanda, jis važiavo su P., D. R., D.. P. ir D. nueidavo į parduotuvę apžiūrėti prekių, paskambindavo jam arba D. mobiliuoju telefonu, pranešdavo, kur atvykti, kur krepšys su prekėmis padėtas, kur išnešti. Daiktai būdavo paruošti, sudėti į krepšį su folija. Folija būdavo dedama į krepšius, lankstoma daug kartų, kad apsauginis signalas nepypsėtų. Daiktus parnešdavo ir atiduodavo automobilyje laukiantiems asmenims. Škotijoje buvo sulaikytas tris ar keturis kartus. Paskutinį kartą jį sulaikė 2013 m. vasario 5 d., buvo teismas, jį nuteisė kalėti iki kovo pabaigos. Buvo nuteista ir L. G.. Kol jie atlikinėjo bausmę, visi išvažiavo namo.

Nukentėjusioji L. G. iš esmės davė analogiškus parodymus, be kita ko, ji parodė, kad pirmą kartą į Škotiją išvyko gruodžio mėnesį, per Kalėdas grįžo namo, o po to vėl išvyko vogti. Porą kartų, o gal ir daugiau teko pakliūti ir policijai. Paprastai išlaikydavo vieną parą ir išleisdavo, o vieną kartą išlaikė savaitę. Neturėjo galimybės susisiekti su niekuo. Kai ją paleisdavo, ji grįždavo į tą išnuomotą butą, ją priimdavo ir ji vėl eidavo vogti, o paskutinį kartą sulaikė ilgesniam laikui. Grįžusi į butą ji nieko nerado, po to susitiko iš policijos išleistą Ž. K..

Liudytoja A. Z. parodė, kad prieš kelionę ji susitiko su I. G., pasikalbėjo, nusprendė važiuoti. I. sakė, kad uždarbis priklausys nuo to, kiek pavogs. Sakė, kad važiuos į Škotiją, kad yra kur gyventi. Važiavo visi kartu. Dėl kelionės prisidėti pinigais nereikėjo, kas finansavo kelionės išlaidas, nežino. Ar važiuodama turėjo pinigų išlaidoms, neprisimena. Važiavo ji, I. , D., L. ir dar vienas berniukas. Kas vairavo, neatsimena, važiavo su navigacija anglišku automobiliu, vairas buvo dešinėje pusėje. Nuvyko į butą, apsigyveno ir kiekvieną dieną važiuodavo vogti. Ją vagiančią buvo pagavę ne vieną kartą.

Liudytojos ir nukentėjusiųjų parodymus patvirtina rašytiniai įrodymai. Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS išrašo matyti, kad L. G. Jungtinėje Karalystėje Aberdyno mieste už vagystes bausta 2013-01-16; 2013-02-01; 2013-03-15; 2013-03-22; 2013-04-02 (t. 2, b. l. 69–71). Ž. K. Jungtinėje Karalystėje Aberdyno mieste už vagystes yra baustas 2013-01-29; 2013-02-15; 2014-05-01 (t. 2, b. l. 123–124). T. K. Jungtinėje Karalystėje Aberdyno mieste už vagystes yra bausta 2013-01-09, 2013-01-16 (t. 3, b. l. 84–85), o A. Z. Jungtinėje Karalystėje Aberdyno mieste už vagystes yra bausta 2013-01-16 (t. 3, b. l. 133–136). Tuo tarpu nė vienas iš kaltinamųjų kaltinime nurodytu laikotarpiu nebuvo baustas ar teistas. Ši aplinkybė patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, kad kaltinamieji buvo vagysčių iš parduotuvių organizatoriai ir pelnėsi iš vagystes vykdančių asmenų.

Dėl kelionės į Norvegiją

Nustatyta, kad 2013 m. balandžio mėnesį D. R. telefonu paskambino S. L. susirasti draugę ir vykti į užsienį vogti už atlygį. Po to A. M. kartu su D. R. atvyko į (duomenys neskelbtini), kur pasinaudodami nepilnamečių S. L. ir jos draugės V. J. nepilnametyste ir sunkia materialine padėtimi, pasiūlė nepilnametėms S. L. ir V. J. vykti į Švediją. 2013 m. balandžio 4 d. A. M. (duomenys neskelbtini) išsinuomojo mikroautobusą „Volkswagen Transporter“, kuriuo A. M. kartu su O. G., S. L. ir V. J. bei D. R. išvyko iš Lietuvos Respublikos į Norvegiją, Trondheimo miestą, kur apsistojo pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą pažįstamą asmenį, o likusius asmenis apgyvendino namelyje tiksliai nenustatytoje turistinėje poilsiavietėje. Po to A. M. kartu su D. R. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. A. M. išnuomotu mikroautobusu „Volkswagen Transporter“ atvykdavo prie tyrimo metu nenustatytų parduotuvių ir A. M. kartu su D. R. vadovaujant ir koordinuojant O. G., S. L. ir V. J. veiksmus, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip keturių dienų laikotarpiu A. M. kartu su D. R. išnaudojo nukentėjusįjį O. G. bei nepilnametes nukentėjusiąją V. J. ir S. L. nusikalstamoms veikoms – vagystėms vykdyti ir iš to pelnėsi.

Dėl šios kaltinimo dalies A. M. kaltu neprisipažino, parodė, kad išsinuomotu mikroautobusu 2013 m. balandžio mėnesį vyko į Norvegiją, tačiau ne vogti, o vežė parduoti alkoholinių gėrimų ir parsivežė dėvėtų padangų. Bendrakeleiviai jam buvo reikalingi tik todėl, kad galėtų nuvežti didesnį kiekį alkoholio ir cigarečių, kad merginos yra nepilnametės – nežinojo.

Jo parodymai taip pat nėra visiškai vienodi ir nuoseklūs. Apklausiamas kaip įtariamasis jis parodė, kad su I. G. sutartą dieną jis atvažiavo į (duomenys neskelbtini), kur išsinuomojo mikroautobusą. Šios apklausos metu jis neprisipažino, kad žinojo, jog merginos yra nepilnametės, tačiau pripažino, kad pirko joms bilietus, jų duomenis SMS žinute atsiuntė D. ir O.. Apklausos metu A. M. nurodė tą patį kelionės tikslą kaip ir teisiamojo posėdžio metu, tačiau parodė, kad jau važiuodamas įtarė, jog jo bendrakeleiviai eis vogti, ir detaliai parodė, kaip vagystės buvo vykdomos. Taip pat parodė, kad pavogtus daiktus pasiliko sau (t. 11, b. l. 113–118).

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis D. R. dėl kelionės į Norvegiją detalių parodymų nedavė, teigdamas, kad visada bendrai važinėjo, kartu vogė ir taip užsidirbdavo. Tačiau 2014 m. gegužės 28 d. apklausiamas kaip įtariamasis jis parodė, kad kelionė į Škotiją, kai sulaikė Ž. K. ir L. G., buvo paskutinė jo kelionė su I. Toliau reikalai pasisuko taip, kad I. nusprendė, kad reikia važiuoti dirbti į Norvegiją. I. jam pasakė, kad į Norvegiją jis važiuos su A. M.. Jam buvo tas pats, kur važiuoti. I. pasakė, kad reikia surasti merginų, kadangi jau buvo aišku, kad važiuos du vaikinai, tai yra jis ir dar vienas vaikinas, vardu O.. Jis nusprendė paskambinti ir pasiūlyti vykti į Norvegiją pažįstamai S., pavardės neprisimena, su ja buvo susipažinęs bendro vakarėlio metu. Paskambinęs jis pasiteiravo S., ar norėtų ji važiuoti į užsienį vogti. Telefonu S. pasakė, kad viską reikia apgalvoti ir apie tai pasikalbėti. Kiek jam yra žinoma, į susitikimą su S. važiavo I. ir A., būtent jie susitarė dėl visko. Vėliau D. R. sužinojo, kad kartu važiuos S. draugė, vardu V.. I. su A. pasiruošė kelionei. Buvo išnuomotas automobilis, buvo užsakyti bilietai keltui. Prieš kelionę D. R. matė, kaip I. A. davė pinigų. Vaikinai žinojo, jog abi merginos nepilnametės, nes gimimo data buvo įrašoma į kelto bilietą. Kelionės metu jis nepastebėjo, kad merginos būtų pasimetusios ar išsigandusios. Jos linksmai bendravo. Jie pravažiavo Švediją, po to važiavo toliau į Norvegiją, kur gyvena A. ir I. pažįstamas, pravarde B.. Jie atvažiavo pas B., tačiau naktį jo bute praleido tik A., visi kiti miegojo automobilyje. Kitą dieną A. visiems nupirko vietines SIM korteles, kad būtų pigiau bendrauti. B. jiems parodė namelį, kuriame jie apsistojo. Tai buvo turistinė poilsiavietė, nes buvo daug namelių. Galima buvo apsigyventi bet kuriame namelyje, nes jie nebuvo užrakinti. Namelyje elektros nebuvo, buvo tik arbatinukas, keptuvė, o kitus reikalingus daiktus jie pasivogė iš parduotuvės. Su savimi turėjo pripučiamų čiužinių, šiltų antklodžių. Nors namelyje nebuvo lovų, jie miegojo ant stalo ir suolo. Nuvažiavo į parduotuvę „dirbti“, pastebėjo, kad merginos labai bijo, vogti joms buvo sunku. Bijodami, kad merginos pačios neprisidirbtų ir jų „nesudegintų“, nusprendė jų po parduotuves nevežioti. Vienai merginai pavyko iš vienos parduotuvės pavogti kremus, kuriai iš jų, D. R. tiksliai neprisimena. Norvegijoje jie praleido apie dvi savaites, vogti į parduotuves D. R. ir O. vežiodavo A., pats vogti jis neidavo. Nakvoti A. likdavo pas B. Vogdavo ne tik kosmetiką, tačiau ir smulkią elektroninę techniką: navigaciją, fotoaparatus, planšetinius kompiuterius, lempas, stiprintuvus ir magnetolas automobiliui. Vienintelis ir tik vieną kartą už vagystę buvo sulaikytas O.. Jie grįžo į namelį be jo, pralaukė dieną, tačiau nesulaukus iš jo žinios, grįžo į Lietuvos Respubliką. Visas vogtas prekes atsivežė patys. D. R. už kelionę nesumokėjo, ar sumokėjo merginoms, jis nežinojo. D. R. pasakė I., kad daugiau nenori važiuoti į užsienį. I. tam neprieštaravo ir daugiau jo neįkalbinėjo važiuoti (t. 11, b. l. 19–22).

Nukentėjusioji V. V. (J.) parodė, kad važiuoti į užsienį vogti pasiūlė S. L.. Į (duomenys neskelbtini) su jomis susitikti atvažiavo vairuotojas, kurį atpažino iš nuotraukos, kai buvo apklausiama pas tyrėją (A. M.), ir kitas, pravarde Č. (D. R.). Č. pasakė, kad merginos važiuos į Švediją, savaitei, kad turės, kur gyventi ir ką valgyti. Joms reikės iš parduotuvės išnešti jo paruoštus arba nurodytus daiktus, kad reikės vogti automagnetolas, fotoaparatus, epiliatorius ir kitus daiktus. Jei būtų pagautos vagiant, liepė neišduoti kitų ir sakyti, kad šiuo metu neturi iš ko pragyventi, todėl vagia. Po kurio laiko jos pasiimti atvažiavo tas pats vairuotojas, tas pats, kuris buvo (duomenys neskelbtini) ir dar du vaikinai. Pirmiausiai nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) pasiimti išsinuomoto mikroautobuso. Grįžo į (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) važiavo penki: ji, S. L., Č., t. y. D. R., vairuotojas, kurį vadino D., ir dar vienas vaikinas. Vaikinai žinojo, kad jos yra nepilnametės, nes S. kažkuriam telefonu nusiuntė asmens kodus, pavardes ir jie iš anksto nupirko bilietus į keltą. Prieš patenkant į keltą ji ir S. vairuotojui padavė asmens tapatybės korteles, nes vairuotojas turėjo bilietus ir kartu su jų dokumentais pateikė patikrinimui.

Iš teisiamajame posėdyje perskaitytų S. L. parodymų matyti, kad jai išvažiuoti į užsienį pasiūlė D., jo pavardės neprisiminė. Jie susitiko aptarti viską, žinojo, ką turės daryti, žinojo, kad važiuos vogti iš parduotuvių. Tai jai sakė D. ir A. M.. Merginos buvo kviečiamos važiuoti todėl, kad galėtų vogti kosmetiką, už tai ji turėjo gauti kažkiek pinigų, bet nepasakė, kiek gaus. Sakė, kai viską suskaičiuos, išdalys, bet kokiomis proporcijomis, nežinojo. Jos pasiimti atvažiavo I., kurio pavardės nežinojo. Tada pasiėmė V. J. ir vyko į (duomenys neskelbtini), kiek suprato, jie išsinuomojo autobusiuką, su kuriuo turėjo vykti į užsienį. Autobusiuką vairavo A., važiavo D., ji, jos draugė V. J., kartu dar vyko O. G.. I. vyko tik iki (duomenys neskelbtini), apie nieką su jais nekalbėjo, jį paliko (duomenys neskelbtini).

Taigi ikiteisminio tyrimo metu kaltinamojo D. R. duoti parodymai, nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai paneigia kaltinamojo A. M. parodymus apie tai, kad jis vyko ne vogti, o kitais tikslais. Nukentėjusioji V. V. parodė, kad kelionėje jokio alkoholio ir jokių padangų nematė. Ir V. V. (J.), ir S. L. parodė, kad Norvegijoje A. M. ir D. R. nuveždavo jas prie parduotuvių, vogti ėjo jos ir O. G. ir iki pirmo sulaikymo jos vogė, o po to bijojo ir laukė namelyje, kol bus parvežtos į Lietuvą. Tokie jų parodymai visiškai atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus D. R. parodymus.

Kad išvežti į Norvegiją asmenys vogė iš parduotuvių, įrodo ir atsakymas, gautas iš Nacionalinės Norvegijos teisminio persekiojimo institucijos. Jame nurodyta, kad O. G. 2013-04-12 buvo sulaikytas už vagystę iš parduotuvės, dvejiems metams išsiųstas iš Norvegijos (t. 5, b. l. 96–100).

Visi aptarti įrodymai patvirtina, kad kaltinamieji A. M. ir D. R. užverbavo ir išgabeno iš Lietuvos nepilnametes ir O. G. į užsienį nusikalstamoms veikoms daryti savanaudiškais tikslais.

Pagal pareikštą kaltinimą dėl šios kaltinimo dalies buvo kaltinamas ir I. G.. Dėl vagysčių Norvegijoje organizavimo kaltu jis neprisipažino. Remiantis kaltinamojo A. M. parodymais nustatyta, kad jis kartu su I. G. vyko į Vilnių išsinuomoti mikroautobuso. I. G. to neneigia, tačiau teigia, kad nežinojo, kokiais tikslais važiavo A. M. su D. R. ir nusikalstamų veiksmų neatliko. Ir V. V., ir S. L. parodė, kad I. G. važiavo iki Vilniaus mikroautobuso, tačiau į Norvegiją nevažiavo, pasiliko (duomenys neskelbtini). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų D. R. parodymų matyti, kad, jo teigimu, visą šią kelionę organizavo A. G., tačiau šių parodymų kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu nepatvirtino, o jokių kitų A. G. kaltę patvirtinančių įrodymų nesurinkta.

Iš įrodymams patikrinti teisiamajame posėdyje perskaitytų O. G. parodymų matyti, kad I. G. jam kelis kartus siūlė važiuoti į užsienį užsidirbti, o iš pažįstamo D., kuris davė R. jo telefoną, jis žinojo, kad R. už darbą užsienyje moka gerus pinigus, tačiau užsiima negerais dalykais. Kelis kartus jis atsisakė važiuoti, o 2013 m. pavasarį labai reikėjo pinigų ir jis sutiko. Ar I. G. ką nors žinojo apie O. G. socialinę padėtį, byloje jokių duomenų nėra.

Taigi iš kaltinimo pašalinus organizuotą grupę, ir byloje be ikiteisminio tyrimo metu duotų kito kaltinamojo D. R. parodymų, nesant jokių duomenų, kad I. G. organizavo šią nusikalstamą veiką, visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai ir A. G. iš šios kaltinimo dalies išteisintinas, kadangi nesurinkta pakankamai jo kaltę pagrindžiančių įrodymų.

Šioje kaltinimo dalyje iš kaltinimo šalintina ta aplinkybė, kad nepilnametės į užsienį buvo išvežtos apgaulės būdu: nurodant, kad vyks į Švediją, o išvežė į Norvegiją. Iš merginų parodymų matyti, kad šalis, į kurią buvo verbuojama vykti, nelėmė jų pasirinkimo. Pasiūlymą jos priėmė todėl, kad abi gyveno materialiai labai sunkiai ir norėjo užsidirbti, o vykimo vieta nebuvo labai svarbi. Nukentėjusioji V. J. parodė, kad net apsidžiaugė, kad važiuoja ne į Švediją, o į Norvegiją, nes Norvegijoje dirbo jos brolis.

Dėl vagysčių Škotijoje ir Prancūzijoje

Į bylą surinktais įrodymais nustatyta, kad I. G. 2013 m. gegužės mėnesį I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), kurį pakaitomis vairavo su O. G., išgabeno nukentėjusįjį O. G. kartu su A. Z. bei I. O. į Škotiją, Aberdyno miestą, kur I. G. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą, koordinavo A. Z., I. O. ir O. G. veiksmus iš parduotuvių grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus daiktus, pavogtus daiktus išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvos Respubliką, kur realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvos Respublikoje ir iš to pelnėsi.

Tęsdamas nusikalstamą veiką 2013 m. rugpjūčio mėnesį I. G. į nusikalstamą veiklą įtraukė asmenį, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, šis asmuo pasinaudojęs A. T. pažeidžiamumu dėl jos socialinės padėties ir priklausomybės nuo narkotikų, pasiūlė jai vykti į Prancūziją vogti. Tęsdami nusikalstamą veiką 2013 m. rugpjūčio 29 d. I. G. kartu su A. M. automobiliu BMW 530, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) kurį I. G. pakaitomis vairavo su O. G., gabeno O. G. ir A. T. iš Lietuvos į Škotiją, Aberdyno miestą, kur ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu išnaudojo A. T. ir nukentėjusįjį O. G. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti, pavogtus daiktus mikroautobusais išsiųsdavo į Lietuvą, kur realizuodavo ir iš to pelnėsi.

Tęsdamas nusikalstamą veiką I. G. 2013 m. rugsėjo mėnesį tuo pačiu automobiliu, kurį vairavo pakaitomis su O. G., kartu išvyko iš Škotijos į Prancūziją, Lille miestą, kur nusikaltimams vykdyti už A. G. į banko sąskaitą įneštus pinigus įgijo automobilį (duomenys neskelbtini) prancūziškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini). I. G. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Prancūzijoje, Lille, Saint Contest, Mondeville, Gonfreville L'orcher ir Lesquin miestuose ir jų apylinkėse, įsigytu automobiliu, kurį vairavo pakaitomis su O. G., atvykdavo prie parduotuvių, ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu išnaudojo A. T. ir nukentėjusįjį O. G. nusikalstamoms veikoms daryti, pavogtus daiktus mikroautobusu išsiuntė iš Prancūzijos į Lietuvą, kur siuntas atsiėmė jis ir A. G..

Dėl šių kaltinimų A. G. pozicija tokia pat kaip ir dėl kitų kaltinimo dalių, t. y. nurodo, kad nebuvo joks organizatorius ir vyko vogti visi kartu, tačiau tokie jo parodymai paneigti liudytojos A. T. parodymais. Ji parodė, kad su I. G. ją supažindino L. R., kuris jai pasiūlė važiuoti į užsienį vogti, ir ji sutiko. Važiavo keturi: ji, L., I. ir O.. Tai buvo 2013 m. vasaros pabaiga, rugpjūčio–rugsėjo mėnuo. Vaikinai išpirko jos pasą, kuris buvo užstatytas, ir išvažiavo. Kelionei pinigų ji neturėjo. Iš pradžių važiavo į Škotiją, joje išbuvo apie dvi savaites. Paskui nuvažiavo į Prancūziją ir ten išbuvo dvi ar tris savaites. Viskas vyko vienodai: užeidavo į parduotuvę, prikimšdavo krepšį su daiktais ir nesumokėję išeidavo. Krepšyje buvo folija, kad nesuveiktų signalizacija. Visi buvo draugiški, ji žinojo, kur ir ko važiuoja, ir buvo pasiruošusi vogti. Išvažiavo užsidirbti pinigų. Tuo metu vartojo narkotikus ir buvo nuo jų priklausoma. Vagystės vyko visada vienodai, pavogdavo daugiau ir mažiau. Į Lietuvą grįžo su Prancūzijoje pirktu automobiliu „Peugeot“, vairavo O., o I. vairavo BWM.

Taigi ir iš šių parodymų matyti, kad būtent A. G. organizavo kelionę, savo transportu ir lėšomis išgabeno žmones į užsienį, panaudojo juos vagystėms daryti ir iš šių vagysčių pelnėsi. O. G. vykti pasiūlė jis, A. T. užverbavo kitas asmuo, tačiau iš telefoninių pokalbių tarp L. R. ir I. G. matyti, kad I. G. žinojo apie A. T. priklausomybę nuo narkotikų, savo pinigais išpirko jos užstatytą pasą ir tik tada išvyko iš Lietuvos.

Kaltinamojo kelionės tikslus ir vykdomą veiklą įrodo tarpusavio telefoniniai pokalbiai bei I. G. pokalbiai su A. G., kurie aptarti nuosprendžio dalyje, kurioje aprašomi įrodymai. Kad I. G. išvežė žmones vogti ir kad buvo vagiama būtent jam, įrodo kratų metu rasti daiktai, poėmių, apžiūrų protokolai.

Taigi aptarta, kokios nusikalstamos veikos laikomos įrodytomis.

Bylos faktiniais duomenimis nustatytos aplinkybės tvirtina, kad kaltinamasis I. G. nusikalstamą veiką vykdyti sumanė kartu su M. V. ir sumanymą įgyvendino. I. G. buvo šių nusikalstamų veikų iniciatoriumi, kelionių finansuotoju, realizuodavo didžiąją dalį nusikalstamu būdu gauto turto, iš kurio pelnėsi visi kaltinamieji. Iš pradžių I. G. surado vieną socialiai pažeidžiamą asmenį – M. U.-K., ją išgabeno į užsienį, kartu vyko D. R., kuris pirmų išvykų metu buvo nusikaltimų vykdytojas ir vogė A. G. ir M. V.. Po to I. G., M. V. ir D. R. bendromis kryptingomis pastangomis ieškojo sunkiomis materialinėmis sąlygomis gyvenančių asmenų, verbavo juos kelionei į užsienio valstybes vogti, nurodydami, kokias prekes reikės vogti, žadėdami apgyvendinti ir sumokėti už jų neteisėtus veiksmus. Radę tokius asmenis, iš jų ir tris nepilnametes, kaltinamieji juos išgabeno iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją ir Prancūziją, o D. R. ir A. M. – O. G. ir dvi nepilnametes merginas į Norvegiją. Visi nukentėjusieji sutiko važiuoti vogti, tačiau jų sutikimas buvo nulemtas jų sunkios materialinės padėties bei pažeidžiamumo, o nepilnamečių ir nepilnametyste. Taigi visais atvejais visų nuteistųjų tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiųjų išnaudojimą vagystėms daryti ir pelnymąsi iš jų nusikalstamos veiklos. Tos aplinkybės, kad kaltinamieji nuveždavo iš parduotuvių vagiančius asmenis prie parduotuvių, aprūpindavo folija išklotais krepšiais, nurodydavo, kokias prekes ir iš kokių parduotuvių reikia vogti, visas pavogtas prekes išsiųsdavo ar parveždavo į Lietuvą, kur jos buvo realizuotos, patvirtina kaltinamųjų nusikalstamų veiksmų tyčios kryptingumą, jų tarpusavio ryšį, įgyvendinant vieną ir tą patį nusikalstamą sumanymą – pelnytis, išnaudojant kitus asmenis. Taigi visi kaltinamieji pagal aptartus kaltinimus veikė kaip vykdytojai suderintai, vienas kito veiksmams pritarė, turėjo sutartą nusikalstamų veiksmų vykdymo planą ir kiekvienas iš jų realizavo objektyviuosius šių nusikaltimų požymius. Visi jie suprato savo veiksmų neteisėtumą ir nustatytomis aplinkybėmis veikdami siekė, pasinaudodami nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, įgyvendinti bendrą nusikalstamą sumanymą, kuris ir buvo pasiektas bendrais tyčiniais nusikalstamais veiksmais. Padaryta veika ikiteisminio tyrimo metu įvertinta kaip tęstinė ir jos skaidymas į atskirus epizodus pasunkintų kaltinamųjų padėtį, todėl teismas šios galimybės nesvarsto. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (bendros tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko atžvilgiu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Kaltinamieji visais atvejais turėjo tą patį tikslą, veikė pagal tą pačią schemą, tokiu pat būdu, todėl jų padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina: I. G. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, kvalifikuojantis požymis padaryta dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija). Ikiteisminio tyrimo metu jo padaryta veika, kvalifikuota pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuojama į BK 157 straipsnio 1dalį (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija), kadangi įrodytas tik nepilnametės D. V. verbavimas, gabenimas ir išnaudojimas nusikalstamoms veikoms daryti. D. R. ir A. M. padarytos veikos kvalifikuotinos pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, kvalifikuojantis požymis – veika padaryta dviem ar daugiau nukentėjusių asmenų (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija), ir pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, kvalifikuojantis požymis – padaryta dviem ar daugiau vaikų (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija); M. V. padaryta veika kvalifikuotina pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, kvalifikuojantis požymis – veika padaryta dviem ar daugiau nukentėjusių asmenų (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija)

Nors kaltinamieji ir teigia, kad nenorėjo nieko išnaudoti, o tik dalyvavo bendrai daromose vagystėse, prekyba žmonėmis, vaikų pirkimas, pardavimas yra tyčiniai nusikaltimai. Teismų praktikoje nurodoma, kad kaltininkai, asmenis verbuodami ir juos gabendami, turi tikslą įtraukti auką į išnaudojimą arba, net ir neturėdamas tokio tikslo, suvokia, kad auka yra įtraukta arba bus įtraukta į išnaudojimą, ir to savo veiksmais siekia. Kaltininkai supranta, kad jie įgyvendina sandorį, kurio objektas yra žmogus, tam, kad jį išnaudotų. Atsakomybė už BK 147 straipsnyje BK 157 straipsnyje numatytus nusikalstamus veiksmus siejama ne su pačiu nukentėjusiojo išnaudojimu, o su kaltininko žinojimu, kad nukentėjusysis dėl jo nusikalstamų veiksmų bus išnaudojamas, ir to siekimu. Tuomet nustatytas pats išnaudojimo faktas tik patvirtina kaltininko turėtą tyčios turinį, verbuojant ir gabenant nukentėjusius asmenis, juos kontroliuojant bei išnaudojant savanaudiškiems tikslams pasiekti. Kadangi prekyba žmonėmis yra pakankamai funkcionalus verslas, paprastai vieni auką verbuoja, ruošia ją išvežti, kiti gabena ir t. t., bet visi tai daro suvokdami, kad aukos bus išnaudojamos savanaudiškais tikslais. Todėl, esant tokiai įstatymų numatytai nuostatai, pagal bendrą bendrininkavimo teoriją, kad kvalifikuoti asmens veiksmus kaip prekyba žmonėmis ar vaikais pakanka nustatyti, kad įgyvendindamas bendrą nusikalstamą sumanymą, kuriuo siekiama žmogų išnaudoti, kaltininkas vykdo tam tikrą minėtą funkciją. Esant paminėtam teisiniam reguliavimui visi kaltinamieji pripažįstami prekybos žmonėmis ir vaikais nusikaltimų vykdytojais, o jų padaryta nusikalstama veika pripažįstama padaryta veikiant bendrininkų grupe.

Tos pačios kaltinamųjų veikos kvalifikuotos ir pagal BK 178 straipsnio 3 dalį bei 189 straipsnio 2 dalį.

Nors byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinamieji organizavo vagystes ir kontroliavo jiems vagiančius asmenis bei realizavo pavogtus daiktus, tačiau kaltinamųjų tikslas buvo ne pačios vagystės, kaip atskiros nusikalstamos veikos, ne pavogtų daiktų realizavimas, bet kitų asmenų išnaudojimas vagystėms daryti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiais atvejais papildoma kvalifikacija pagal kitus nusikalstamų veikų straipsnius nėra reikalinga (LAT 2018 m. gegužės 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173-693/2018).

Nagrinėjamu atveju nusikalstamo sumanymo esmė buvo kitų asmenų išnaudojimas, siekiant iš to pasipelnyti. Veikos, kvalifikuotos kaip vagystės ir nusikalstamu būdu įgyto turto realizavimas, kurias apima prekybos žmonėmis nusikaltimas, buvo tik būdas įgyvendinti tokį siekį, todėl kaltinamųjų padarytų veikų atskirai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį bei BK 189 straipsnio 2 dalį nereikėjo. Kadangi tokie kaltinimai kaltinamiesiems buvo pareikšti, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį bei 189 straipsnio 2 dalį I. G., M. V., A. M., išteisintini, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. D. R. tuo pačiu pagrindu išteisintinas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį.

Dėl A. G.

A. G. buvo kaltinama tuo, kad ji laikotarpiu nuo 2012 m. pavasario iki 2013 m. spalio 4 d., veikdama organizuota grupe su I. G., M. V., A. M., D. R. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, siekiant vykdyti turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir daryti labai sunkų nusikaltimą – prekybą žmonėmis, kiekvienam iš jų atliekant tam tikrą užduotį, pasinaudodami asmenų pažeidžiamumu bei pavartodami apgaulę, verbavo, gabeno ir išnaudojo Lietuvos Respublikos piliečius nusikalstamų veikų Jungtinėje Karalystėje arba Škotijoje, Norvegijoje bei Prancūzijoje darymui, organizavo ir vadovavo vagysčių vykdymui bei realizavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvoje ir iš to pelnėsi, o būtent:

I. G. kartu su M. V. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, tačiau ne vėliau nei 2012 m. kovo mėnesį subūrus organizuotą grupę ir parengus nusikalstamos veikos planą vykdyti turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir daryti labai sunkų nusikaltimą – prekybą žmonėmis, tai yra verbuoti, gabenti ir išnaudoti Lietuvos Respublikos piliečius nusikalstamoms veikoms – vagystėms Škotijoje vykdyti, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, tačiau ne vėliau nei 2012 m. kovo mėnesį į organizuotos grupės veiklą įtraukė ją (A. G.) bei sutarė, kad kiekvienas iš jų atlikdamas tam tikrą užduotį ar skirtingą vaidmenį, siekdamas bendrų organizuotos grupės tikslų kartu ieškotų būdų, kaip padaryti turtinio pobūdžio nusikaltimus, pasirūpinti transportu, kelionės ir pragyvenimo išlaidomis, gautų vagystėms daryti reikalingas priemones ir pan., realizuotų nusikalstamu būdu įgytus daiktus ir dalytųsi iš nusikalstamos veikos gaunamomis lėšomis bei tokiu būdu pelnytųsi ir šiuos susitarimus bendromis pastangomis įgyvendino.

I. G. kartu su M. V., įgyvendindami savo vaidmenį organizuotos grupės vykdomuose nusikaltimuose, pasinaudodami asmenų pažeidžiamumu, surado asmenis, kuriuos būtų galima išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti, verbavo juos ir gabeno, Škotijoje pasirūpino transportu ir gyvenamąja vieta bei išnaudojo Lietuvos Respublikos piliečius nusikalstamoms veikoms daryti, organizavo ir vadovavo jų vagysčių vykdymui. Ji (A. G.) įgyvendindama jai skirtą vaidmenį organizuotos grupės vykdomuose nusikaltimuose, užtikrino piniginių lėšų buvimą sąskaitoje nusikaltimų darymo metu einamoms išlaidoms padengti (ryšio priemonių sąskaitų papildymui, kelionės ir pragyvenimo išlaidoms padengti, mokesčiams už kelius ir pan.), atsiėmė siuntas su nusikalstamu būdu įgytomis prekėmis bei kartu su I. G. ir M. V. realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvoje ir tokiu būdu iš to pelnėsi.

I. G. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, tačiau ne vėliau nei 2012 m. kovo mėnesį, siekdamas vykdyti turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas – vagystes iš parduotuvių, sudarė su D. R. žodinį susitarimą ir įtraukė D. R. į šią veiką kaip nusikalstamos veikos vykdytoją.

I. G., realizuodamas nusikalstamą sumanymą bei atlikdamas savo vaidmenį organizuotos grupės vykdomuose nusikaltimuose, ieškojo asmenų, kuriuos būtų galima išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti, 2012 m. vasario pabaigoje – kovo pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu metu, žinodamas apie M. K. (U.) šeimos sunkią materialinę padėtį, pasinaudodamas jos socialiniu pažeidžiamumu, tai yra jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, nuolatinio darbo neturėjimu, sunkia materialine padėtimi, atvyko prie M. K. (U.) namų (duomenys neskelbtini), ir įkalbėjo ją vykti į užsienį vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimus – vagystes už piniginį atlygį, žadėdamas nemokamą kelionę, apgyvendinimą ir maitinimą, taip ją paskatindamas ir nulemdamas jos apsisprendimą, bei M. K. (U.) neturint kito tuo metu jai priimtino pasirinkimo, sutikus vykti į užsienį, tokiu būdu ją užverbavo. 2012 m. kovo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, I. G. organizavo M. K. (U.) gabenimą iš Lietuvos Respublikos, tai yra apmokėjo D. R. ir M. K. (U.) kelionių išlaidas ir kartu su jais keleiviniu mikroautobusu išvyko iš Lietuvos Respublikos, (duomenys neskelbtini) rajono, Kryžkalnio, į Škotiją, Aberdyno miestą, kur M. V. juos pasitiko ir tyrimo metu nenustatytu automobiliu nuvežė į iš anksto išnuomotą butą, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame I. G. apsigyveno kartu su M. V., D. R. ir M. K. (U.). I. G. kartu su M. V. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Aberdyno mieste ir jo apylinkėse, aprūpino D. R. ir M. K. (U.) reikiamomis priemonėmis vagysčių vykdymui, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. I. G. priklausančiu iš anksto Škotijoje įgytu nusikaltimams vykdyti automobiliu VOLKSWAGEN PASSAT ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytais angliškais valstybiniais numeriais arba M. V. priklausančiu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu atvykdavo prie parduotuvių ir I. G. bei M. V. vadovaujant ir koordinuojant D. R. ir M. K. (U.) veiksmus, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip dviejų savaičių laikotarpiu I. G. kartu su M. V. išnaudojo M. K. (U.) nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Aberdyno miesto ir jo apylinkių parduotuvių, tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus, po to I. G. ir M. V. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais pavogtus daiktus siuntų pavidalu išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvos Respubliką, kur siuntas atsiimdavo ji (A. G.) bei vėliau I. G. kartu su M. V. realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvos Respublikoje ir tokiu būdu iš to pelnėsi.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, M. V., realizuodamas nusikalstamą sumanymą ir atlikdamas savo vaidmenį organizuotos grupės vykdomuose nusikaltimuose, pagal išankstinį susitarimą su I. G. ieškojo asmenų, kuriuos būtų galima išnaudoti nusikalstamoms veikoms vykdyti, 2012 m. rugsėjo mėnesį (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną paskambino laikraščio skelbime nurodytu telefono numeriu darbo ieškančiai M. A. ir neįvardydamas tikrojo susitikimo tikslo pasiūlė susitikti. Ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir laiku M. V. atvyko prie M. A. namų, adresu (duomenys neskelbtini), ir, pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu, tai yra jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, patiklumu, sunkia materialine padėtimi, nuolatinio darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu bei pavartodamas apgaulę, tai yra nenurodydamas tikro kelionės tikslo ir darbo pobūdžio, pasiūlė nukentėjusiajai M. A. vykti į užsienį ir užsidirbti. Nukentėjusiajai M. A. neturint kito tuo metu jai priimtino pasirinkimo dėl apgaulės sutikus vykti į užsienį, M. V. tokiu būdu ją užverbavo, žinodamas, kad nukentėjusioji bus išnaudojama nusikalstamoms veikoms daryti.

Po to 2012 m. rugsėjo mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, I. G. kartu su M. V. išgabeno M. K. ir M. A. iš Lietuvos Respublikos, tai yra tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu M. V. priklausančiu automobiliu FORD Galaxy, I. G. kartu su M. V., D. R., M. K. (U.) ir M. A. išvyko iš Lietuvos Respublikos, (duomenys neskelbtini) į Škotiją, Fraseburg miestą, kur kartu su paminėtais asmenimis apsigyveno išnuomotame bute tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu adresu. Atvykus į Škotiją, Fraseburgo miestą, I. G. kartu su M. V. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Fraseburg, Aberdeen ir Dundee miestuose ir jų apylinkėse, aprūpino D. R., M. K. (U.) ir M. A. reikalingomis priemonėmis, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. M. V. priklausančiu ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu automobiliu FORD Galaxy atvykdavo prie parduotuvių bei organizuotos grupės nariams, tai yra I. G. ir M. V., vadovaujant ir koordinuojant D. R., M. K. (U.) ir M. A. veiksmus, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu I. G. kartu su M. V. išnaudojo M. K. (U.) ir nukentėjusiąją M. A. nusikalstamoms veikoms – vagystėms vykdyti iš Fraseburgo, Aberdyno ir Dundy miestų bei jų apylinkėse esančių parduotuvių tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus, dėl to už šių vagysčių vykdymą Aberdyno apygardos teismo M. A. buvo nuteista pagal BK § 25.3.3 straipsnį, M. K. (U.) nuteista Aberdyno ir Dundy apygardos teismų pagal BK § 25.3.3 straipsnį. Po to I. G. ir M. V. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais pavogtus daiktus siuntų pavidalu išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvos Respubliką, kur siuntas atsiimdavo ji (A. G.) bei vėliau I. G. kartu su M. V. realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvos Respublikoje ir tokiu būdu iš to pelnėsi.

Tęsdamas nusikalstamą veiką I. G. 2012 m. lapkričio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, kartu su D. R. ir tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta mergina, su kuria I. G. susitarė dėl vagysčių vykdymo, I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) išvyko iš Lietuvos Respublikos į Škotiją, Aberdyno miestą, kur jie apsigyveno jo išnuomotame bute tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu adresu. 2012 m. lapkričio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, siekiant išnaudoti asmenį nusikalstamoms veikoms daryti ir iš šių veikų pelnytis, I. G. grįžęs į Lietuvos Respubliką bei pasinaudodamas nepilnametės D. V. pažeidžiamumu, kuris pasireiškė tuo, jog pastaroji buvo materialiai priklausoma nuo D. R., neturėjo socialinių įgūdžių, buvo jauno amžiaus, nelankė mokyklos, pabėgusi iš vaikų globos institucijos, tai yra turinti elgesio problemų, neturinti nuolatinio darbo ir pragyvenimo šaltinio, ir panaudodamas apgaulę, nenurodydamas tikro kelionės tikslo pasiūlė nepilnametei D. V. vykti į Škotiją pas jos draugą D. R., žinodamas, kad nepilnametė bus išnaudojama vagystėms vykdyti. Nukentėjusiai D. V. sutikus, I. G. jam priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) 2012 m. lapkričio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną išgabeno nepilnametę D. V. iš Lietuvos Respublikos į Škotiją, kur juos pasitiko D. R.. Po to I. G. kartu su D. R. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Škotijoje, Aberdyno mieste ir jo apylinkėse, aprūpino nukentėjusiąją D. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą merginą reikalingomis priemonėmis vagysčių vykdymui, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) atvykdavo prie parduotuvių ir I. G. kartu su D. R. vadovavo ir koordinavo D. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos merginos veiksmus ir tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu išnaudojo nepilnametę nukentėjusiąją D. V. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Aberdyno miesto ir jo apylinkėse esančių parduotuvių tiksliai tyrimo metu nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus. Po to I. G. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais pavogtus daiktus siuntų pavidalu išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvos Respubliką, kur siuntas atsiimdavo ji (A. G.) bei vėliau ji ir I. G. realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvos Respublikoje ir tokiu būdu ji bei I. G. ir D. R. iš to pelnėsi.

Tęsdamas nusikalstamą veiką I. G., atlikdamas savo vaidmenį organizuotos grupės vykdomuose nusikaltimuose ir siekdamas išnaudoti asmenis nusikalstamoms veikoms daryti ir iš šių veikų pelnytis, siekdamas pats ir per kitus asmenis surasti asmenis išnaudoti juos nusikalstamoms veikoms daryti ir iš šių veikų pelnytis, 2012 m. gruodžio mėnesį (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną per nepilnametę D. V. surado L. G.. I. G. kartu su D. R. ir D. V. atvyko prie jos namų (duomenys neskelbtini), ir pasinaudodamas L. G. socialiniu pažeidžiamumu, pasireiškusiu menku išprusimo lygiu, jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, patiklumu, sunkia materialine padėtimi, nuolatinio darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu, pasiūlė jai už piniginį atlygį vykti į užsienį vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimus – vagystes, taip ją paskatindamas ir nulemdamas jos apsisprendimą. Nukentėjusiajai L. G. neturint kito tuo metu jai priimtino pasirinkimo, sutikus vykti į užsienį, I. G. tokiu būdu ją užverbavo.

Po to 2012 m. gruodžio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, I. G. išgabeno nukentėjusiąsias D. V. ir L. G. iš Lietuvos Respublikos, tai yra I. G. kartu su D. R. ir asmenimis, su kuriais sutarė vykdyti vagystes, tai yra D. P. ir T. K., kuri už vagysčių vykdymą nuteista Aberdyno apygardos teismo pagal BK § 25.3.3 straipsnį, bei kartu su L. G. ir nepilnamete D. V. I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) išvyko iš Lietuvos Respublikos, (duomenys neskelbtini)į Škotiją, Aberdyno miestą, kur išnuomotame bute, adresu (duomenys neskelbtini), I. G. apsigyveno kartu su paminėtais asmenimis. I. G. kartu su D. R. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Škotijoje, Aberdyno mieste ir jo apylinkėse, aprūpino T. K., D. P., L. G. ir nepilnametę D. V. reikalingomis priemonėmis vagysčių vykdymui, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) atvykdavo prie parduotuvių ir I. G. kartu su D. R. vadovaujant ir koordinuojant T. K., D. P., L. G. bei D. V. veiksmus, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu I. G. kartu su D. R. išnaudojo nukentėjusiąsias L. G. ir nepilnametę D. V. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Aberdyno miesto ir jo apylinkėse esančių parduotuvių tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus. Po to tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais I. G. pavogtus daiktus siuntų pavidalu išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvos Respubliką, kur siuntas atsiimdavo ji (A. G.), bei vėliau ji ir I. G. realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvos Respublikoje, ir tokiu būdu ji bei I. G. ir D. R. iš to pelnėsi.

Tęsdama nusikalstamą veiką ji, veikdama organizuota grupe su I. G. ir D. R., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, tačiau ne vėliau nei 2013 m. sausio mėnesį, I. G. į organizuotos grupės veiklą įtraukė A. M., kuris prisiėmė įgyvendinti jam skirtą vaidmenį organizuotos grupės vykdomuose nusikaltimuose – pasinaudojant asmenų pažeidžiamumu, tai yra jų menku išprusimo lygiu, jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, patiklumu, sunkia materialine padėtimi, verbuoti asmenis, kuriuos būtų galima išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti ir gabenti juos, pasirūpinti transportu ir gyvenamąja vieta Norvegijoje, bei I. G. kartu su A. M. ir D. R. išnaudojo Lietuvos Respublikos piliečius nusikalstamoms veikoms daryti Škotijoje ir Norvegijoje, organizavo, planavo, vadovavo ir koordinavo jų vagysčių vykdymui, realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus ir iš to pelnėsi.

D. R., atlikdamas savo vaidmenį organizuotos grupės vykdomuose nusikaltimuose ir žinodamas, kad I. G. siekia užverbuoti, gabenti ir išnaudoti Lietuvos Respublikos piliečius vykdyti Škotijoje nusikalstamas veikas ir iš šių veikų pasipelnyti, 2012 m. gruodžio mėnesį (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, pasinaudodamas Ž. K. socialiniu pažeidžiamumu, tai yra jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, nuolatinio darbo neturėjimu, sunkia materialine padėtimi bei panaudodamas apgaulę, tai yra nenurodydamas tikro kelionės tikslo ir darbo pobūdžio, pasiūlė nukentėjusiajam Ž. K. vykti į užsienį ir užsidirbti. Nukentėjusiajam Ž. K. neturint jam kito priimtino pasirinkimo, dėl apgaulės sutikus vykti į užsienį, tokiu būdu jį užverbavo, žinodamas, kad nukentėjusysis bus išnaudojamas nusikalstamoms veikoms daryti.

I. G. 2013 m. sausio pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, išgabeno nukentėjusiąją L. G. iš Lietuvos Respublikos, tai yra kartu su D. R., D. P., T. K., L. G. ir A. Z., su kuria sutarė vykdyti vagystes ir kuri už vagysčių vykdymą nuteista Aberdyno ir Dundy apygardos teismų pagal BK § 25.3.3 straipsnį, I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) išvyko iš Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) į Škotiją, Aberdyno miestą. Po to A. M. pagal išankstinį susitarimą su I. G. 2013 m. sausio antroje pusėje tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu VOLKSWAGEN PASSAT išgabeno nukentėjusiuosius Ž. K. ir nepilnametę D. V. iš Lietuvos Respublikos, (duomenys neskelbtini) į Škotiją, kur jie apsigyveno kartu su kitais paminėtais asmenimis I. G. išnuomotame bute, adresu (duomenys neskelbtini). I. G. kartu su A. M. ir D. R. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Škotijoje, Aberdyno mieste ir jo apylinkėse, aprūpino T. K., D. P., L. G., A. Z., D. V. ir Ž. K. reikiamomis priemonėmis vagysčių vykdymui, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) ir tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu VOLKSWAGEN PASSAT, kurį vairavo A. M., atvykdavo prie parduotuvių bei I. G. kartu su A. M. ir D. R. vadovaujant ir koordinuojant T. K., D. P., A. Z., L. G., D. V. ir Ž. K. veiksmus, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu I. G. kartu su A. M. ir D. R. išnaudojo nukentėjusiuosius Ž. K., L. G. ir nepilnametę D. V. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Aberdyno, Tain ir Dundy miestų ir jų apylinkėse esančių parduotuvių, tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus. Dėl to už vagysčių vykdymą Aberdyno apygardos teismo L. G. buvo nuteista pagal BK § 25.3.3 straipsnį, Ž. K. nuteistas Aberdyno, Tain ir Dundy apygardos teismų pagal BK § 25.3.3 straipsnį. Po to tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais I. G. kartu su A. M. pavogtus daiktus siuntų pavidalu išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvos Respubliką, kur siuntas atsiimdavo ji (A. G.) bei vėliau ji, I. G. ir A. M. realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvos Respublikoje ir tokiu būdu ji bei I. G., A. M. ir D. R. iš to pelnėsi.

Tęsdamas nusikalstamą veiką I. G., atlikdamas savo vaidmenį organizuotos grupės vykdomuose nusikaltimuose, pagal išankstinį susitarimą su A. M. ieškojo asmenų, kuriuos būtų galima išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti, 2013 m. balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, pasinaudodamas O. G. socialiniu pažeidžiamumu, tai yra socialinių įgūdžių stoka, patiklumu, sunkia materialine padėtimi, nuolatinio darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu, pavartodamas apgaulę, pasiūlė nukentėjusiajam O. G. vykti į užsienį kaip vairuotojui ir taip užsidirbti, tokiu būdu jį paskatindamas ir nulemdamas jo apsisprendimą. Nukentėjusiajam O. G. neturint kito tuo metu jam priimtino pasirinkimo, sutikus, taip jį užverbavo žinodamas, kad nukentėjusysis bus išnaudojamas nusikalstamos veikoms vykdyti.

D. R., atlikdamas savo vaidmenį organizuotos grupės vykdomuose nusikaltimuose ir žinodamas, kad I. G. kartu su A. M. siekia užverbuoti, gabenti ir išnaudoti Lietuvos Respublikos piliečius vykdyti Norvegijoje nusikalstamas veikas ir iš šių veikų pelnytis, 2013 m. balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, telefonu susisiekė su nepilnamete S. L. bei pasiūlė jai dėl kompanijos susirasti draugę ir vykti į užsienį vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimus – vagystes už piniginį atlygį, po to A. M. kartu su D. R. atvyko į (duomenys neskelbtini), kur pasinaudodami nepilnamečių S. L. ir jos draugės V. J. pažeidžiamumu, tai yra jų nepilnametyste, sunkia materialine padėtimi, darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu, menku išsilavinimu ir pavartodami apgaulę – melagingai nurodydami šalį, į kurią planuojama važiuoti, pasiūlė nepilnametėms S. L. ir V. J. vykti į Švediją vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimus – vagystes už piniginį atlygį, taip jas paskatindami ir nulemdami jų apsisprendimą. S. L. ir nukentėjusiajai V. J. tuo metu neturint joms kito priimtino pasirinkimo dėl apgaulės sutikus vykti į Švediją, tokiu būdu jas užverbavo.

Realizuodami nusikalstamą sumanymą I. G. kartu su A. M. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu, paėmę O. G., 2013 m. balandžio 4 d., atvyko į (duomenys neskelbtini) paimti S. L. ir V. J., po to išvyko į (duomenys neskelbtini), kur A. M. išsinuomojo tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą mikroautobusą „Volkswagen Transporter“, kuriuo A. M. kartu su O. G., S. L. ir V. J. nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur iš anksto sutartoje vietoje paėmė D. R.. A. M. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu mikroautobusu „Volkswagen Transporter“, kurį pakaitomis vairavo su O. G., gabeno O. G., S. L. ir V. J. iš Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) miesto į Norvegiją Trondheimo miestą, kur apsistojo pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą pažįstamą asmenį, o likusius asmenis apgyvendino namelyje tiksliai nenustatytoje turistinėje poilsiavietėje. Po to A. M. kartu su D. R. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Norvegijoje, Trondheimo mieste ir jo apylinkėse, aprūpino O. G., S. L. ir V. J. reikiamomis priemonėmis daryti vagystes, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. A. M. išnuomotu mikroautobusu „Volkswagen Transporter“ atvykdavo prie tyrimo metu nenustatytų parduotuvių ir A. M. kartu su D. R. vadovaujant ir koordinuojant O. G., S. L. ir V. J. veiksmus, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip keturių dienų laikotarpiu A. M. kartu su D. R. išnaudojo nukentėjusįjį O. G. bei nepilnametes nukentėjusiąją V. J. ir S. L. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Trondheimo miesto bei jo apylinkėse esančių parduotuvių tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant kosmetikos priemones, elektronikos priemones ir kitas didesnės nei 5 MGL vertės prekes. Dėl to už šių vagysčių vykdymą O. G. buvo nuteistas Trondheimo policijos nuovados pagal Norvegijos BK § 257 ir 47 straipsnius (teismo bylos kėlimo alternatyva) bei deportuotas iš Norvegijos. A. M. Norvegijoje pavogtus daiktus pargabeno į Lietuvos Respubliką, kur realizavo ir tokiu būdu I. G., A. M. ir D. R. iš to pelnėsi.

Tęsdamas nusikalstamą veiką I. G. 2013 m. gegužės mėnesį tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, išgabeno nukentėjusįjį O. G. iš Lietuvos Respublikos, tai yra jis kartu su A. Z. bei I. O., su kuria susitarė vykdyti vagystes ir kuri už vagysčių vykdymą nuteista Dundy ir Inverness apygardos teismų pagal BK § 25.3.3 straipsnį, I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), kurį pakaitomis vairavo su O. G., išvyko iš Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini)į Škotiją, Aberdyno miestą, kur apsistojo tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame bute. I. G. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Škotijoje, Aberdyno, Dundy ir Inverness miestuose ir jų apylinkėse, aprūpino O. G., A. Z. ir I. O. reikiamomis priemonėmis vagysčių vykdymui, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. I. G. priklausančiu automobiliu SEAT ALHAMBRA angliškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), kurį jis vairavo pakaitomis su O. G., atvykdavo prie parduotuvių ir I. G. vadovaujant bei koordinuojant A. Z., I. O. ir O. G. veiksmus tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu, išnaudojo nukentėjusįjį O. G. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Aberdyno, Dundy ir Inverness miestų bei jų apylinkių parduotuvių tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus. Dėl to už šių vagysčių vykdymą O. G. nuteistas Aberdyno apygardos teismo pagal BK § 25.3.3 straipsnį. Po to tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais I. G. pavogtus daiktus siuntų pavidalu išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvos Respubliką, kur siuntas atsiimdavo ji (A. G.) bei vėliau ji ir I. G. realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvos Respublikoje ir tokiu būdu ji bei I. G. iš to pelnėsi.

Tęsdama nusikalstamą veiką ji, veikdama organizuota grupe su I. G., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, tačiau ne vėliau nei 2013 m. rugpjūčio mėnesį, I. G. į organizuotos grupės veiklą įtraukė L. R., kuris prisiėmė įgyvendinti jam skirtą vaidmenį organizuotos grupės vykdomuose nusikaltimuose – pasinaudojant asmenų pažeidžiamumu, tai yra sunkia materialine padėtimi, nuolatinio darbo neturėjimu, verbuoti asmenis, kuriuos būtų galima išnaudoti nusikalstamos veikoms daryti ir vykdyti vagystes.

L. R., atlikdamas savo vaidmenį organizuotos grupės vykdomuose nusikaltimuose ir žinodamas, kad I. G. siekia užverbuoti, gabenti ir išnaudoti Lietuvos Respublikos piliečius vykdyti Škotijoje ir Prancūzijoje nusikalstamas veikas ir iš šių veikų pelnytis, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną, tačiau ne vėliau nei 2013 m. rugpjūčio 29 d. telefonu susisiekė su A. T. ir pasinaudodamas jos pažeidžiamumu, tai yra priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, sunkia materialine padėtimi, darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu, menku išsilavinimu, pasiūlė A. T. vykti į Prancūziją vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimus – vagystes už piniginį atlygį, taip ją paskatindamas ir nulemdamas jos apsisprendimą. A. T. tuo metu neturint kito jai priimtino pasirinkimo, sutikus vykti į Prancūziją, tokiu būdu ją užverbavo.

I. G. 2013 m. rugpjūčio 29 d. kartu su A. M. jai (A. G.) priklausančiu automobiliu BMW 530, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) atvyko į (duomenys neskelbtini), kur iš namų pasiėmę O. G. po to kartu su O. G. išvyko į (duomenys neskelbtini), kur iš anksto sutartoje vietoje paėmė L. R. su A. T. bei 2013 m. rugpjūčio 30 d. jai (A. G.) priklausančiu automobiliu BMW 530, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) kurį I. G. pakaitomis vairavo su O. G., gabeno O. G. ir A. T. iš Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto į Škotiją, Aberdyno miestą, kur kartu su paminėtais asmenimis apsistojo tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame bute. I. G. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Škotijoje, Aberdyno, Dundy ir Inverness miestuose ir jų apylinkėse, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, aprūpino L. R., O. G. ir A. T. reikiamomis priemonėmis vagysčių vykdymui, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. Jai (A. G.) priklausančiu automobiliu BMW 530, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) kurį vairavo pakaitomis su O. G., atvykdavo prie parduotuvių bei I. G. vadovaujant ir koordinuojant L. R., A. T. ir O. G. veiksmus, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu, išnaudojo A. T. ir nukentėjusįjį O. G. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Aberdyno, Dundy ir Inverness miestų bei jų apylinkėse esančių parduotuvių, tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus. Po to tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais I. G. pavogtus daiktus siuntų pavidalu išsiųsdavo iš Škotijos į Lietuvos Respubliką, kur siuntas atsiimdavo ji (A. G.) bei realizavus nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvos Respublikoje, tokiu būdu ji bei I. G. iš to pelnėsi.

Tęsdamas nusikalstamą veiką I. G. 2013 m. rugsėjo mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, jai (A. G.) priklausančiu automobiliu BMW 530, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kurį vairavo pakaitomis su O. G., kartu su anksčiau paminėtais asmenimis išvyko iš Škotijos į Prancūziją, Lille miestą, kur nusikaltimams vykdyti už jos (A. G.) į banko sąskaitą įneštus pinigus I. G. įgijo automobilį (duomenys neskelbtini) prancūziškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini). I. G. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą Prancūzijoje, Lille, Saint Contest, Mondeville, Gonfreville L'orcher ir Lesquin miestuose ir jų apylinkėse, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, aprūpino reikiamomis priemonėmis daryti vagystes, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu, jam priklausančiu automobiliu (duomenys neskelbtini) prancūziškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), kurį vairavo pakaitomis su O. G., atvykdavo prie parduotuvių bei vadovaujant ir koordinuojant L. R., A. T. ir O. G. veiksmus, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu išnaudojo A. T. ir nukentėjusįjį O. G. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Lille, Saint Contest, Mondeville, Gonfreville L'orcher ir Lesquin miestų bei jų apylinkėse esančių parduotuvių, tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius, elektronikos prekes ir kitus daiktus, bendrai turinčius didesnę nei 250 MGL vertę. Po to I. G. pasinaudodamas mažosios bendrijos (duomenys neskelbtini) paslaugomis, mikroautobusu, kurį vairavo V. J., pavogtus daiktus siuntų pavidalu išsiuntė iš Prancūzijos į Lietuvos Respubliką, kur siuntas ji (A. G.) atsiėmė kartu su I. G..

Šiais veiksmais A. G. buvo kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija), 157 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija), 178 straipsnio 3 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje.

Kaltinamoji neigia prekiavusi žmonėmis ir ypač vaikais. Ji parodė, kad nežinojo, kokie žmonės vyksta su jos vyru į užsienį ir tuo nesidomėjo. Taip pat parodė, kad jokios organizuotos grupės veikloje nedalyvavo, nukentėjusiųjų ir liudytojų nepažįsta, su kaltinamaisiais į užsienį išvykusi nebuvo, sutuoktinis apie savo išvykas jai nepasakojo, sakydavo, kad išvažiuoja dirbti, įsigyti automobilį ir pan.

Kaltinamosios parodymai apie tai, kad nedalyvavo prekyboje žmonėmis, nėra paneigti į bylą surinktais įrodymais. Visi nukentėjusieji ir liudytojai parodė, kad A. G. nepažinojo, jokio jos vaidmens nusikaltimų padaryme nenurodė , kai kurie tik žinojo, kad I. G. turi žmoną.

I. G. parodė, kad žmonai nepasakojo apie savo veiklą.

Šie jų parodymai nėra paneigti, paneigta tik parodymų dalis apie tai, kad A. G. nežinojo, kad jos sutuoktinis užsiima vagystėmis iš parduotuvių.

Dėl kaltinimų pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, BK 157 straipsnio 2 dalį ir BK 178 straipsnio 3 dalį A. G. išteisintina, kadangi jai pareikšti kaltinimai nėra konkretūs ir nėra pagrįsti į bylą surinktais įrodymais.

Visų pirma kaltinime nenurodyti jokie konkretūs A. G. nusikalstami veiksmai, atitinkantys BK 147 straipsnio 2 dalyje ir BK 157 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtį. Iš kaltinimo pašalinus organizuotos grupės požymį kaltinime nelieka jokių konkrečių veiksmų, kuriuos atliko A. G.. Kaltinime nurodoma, kokius veiksmus atliko I. G., M. V., D. R. ir A. M., tačiau A. G. kaltinime nėra nurodyti ir nėra įrodyti jokie objektyvieji ir jokie subjektyvieji šių veikų požymiai: byloje nėra jokių duomenų, kad A. G. surado ir užverbavo ar padėjo užverbuoti bent vieną socialiai pažeidžiamą asmenį vagysčių užsienyje darymui arba bent kad būtų žinojusi, jog I. G. į užsienį gabena užverbuotus socialiai pažeidžiamus asmenis. Taip pat nėra jokių duomenų, kad ši kaltinamoji būtų gabenusi tokius asmenis į užsienį ar kokiu nors būdu prisidėjusi prie vagysčių užsienyje organizavimo ar pati vogusi.

Nuosprendyje aptarta kad kaltinamieji veikė ne organizuota grupe, o paprasta bendrininkavimo forma. Ši nuosprendžio dalis susijusi ir su A. G. inkriminuota veika, ir iš naujo neatkartojama. Vertinant, kad kaltinamieji veikė bendrininkų grupe, nėra jokių įrodymų, kad kaltinamoji A. G. atliko kokius nors konkrečius nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, BK 157 straipsnio 2 dalį ir BK 178 straipsnį nusikalstamų sudėčių veiksmus.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras yra įsitikinęs, kad A. G. pareikštas kaltinimas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį yra įrodytas. Prokuroras nurodo, kad iš telefoninių pokalbių matyti, jog A. G. puikiai žinojo, kokia veikla užsiima jos sutuoktinis su savo bendrininkais užsienyje. Pasak prokuroro, iš telefoninių pokalbių matyti, kad I. G. prašo A. G. pervesti G. pinigų automobiliui, nes su lietuviškai numeriais jis nebegali važinėti ir A. G. pinigus pervedė ne vieną kartą. Tai įrodo, kad A. G. suprato, ką I. G. veikia, padėjo jam finansiškai ir pervesdama pinigus, palengvino šio nusikaltimo darymą.

Su tokia pozicija sutikti nėra pagrindo. Nustatyta, kad kaltinamoji siuntė šeimos ar paskolintus pinigus savo sutuoktiniui I. G.. Iš telefoninių pokalbių matyti, kad I. G. sakė žmonai, jog su automobiliu negali važinėti, kad neturi pinigų pasipildyti telefono sąskaitą, kad neturi pinigų užmokėti už nakvynę ir panašiai, o ji išsiųsdavo prašomas pinigų sumas, tačiau tokie kaltinamosios veiksmai negali būti laikomi nusikalstamais. Pinigų nusiuntimas sutuoktiniui automobiliui įsigyti ar patenkinti kitus būtinus poreikius gali būti vertinamas tik kaip pagalba šeimos nariui, o ne kaip dalyvavimas nusikaltimų, numatytų BK 157 straipsnio 2 dalyje, BK 147 straipsnio 2 dalyje ir BK 178 straipsnio 3 dalyje, padaryme.

Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-446/2013). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-429/2013).

Taigi nesant pakankamai įrodymų, kad kaltinamoji dalyvavo nusikaltimų, numatytų BK 157 straipsnio 2 dalyje, BK 147 straipsnio 2 dalyje ir BK 178 straipsnio 3 d., padaryme ji išteisintina (BPK 303 straipsnis 5 dalies 2 punktas).

Tačiau į bylą surinktų įrodymų pakanka konstatuoti, kad A. G. realizavo turtą žinodama, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu: laikotarpiu nuo 2012 m. pavasario iki 2013 m. spalio 4 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, A. G. paimdavo I. G. iš Jungtinės Karalystės arba Škotijos bei Prancūzijos atsiųstas siuntas su vogtomis asmens higienos ir kosmetikos priemonėmis, skutimosi peiliukais ir kitomis prekėmis, kurių vertė viršija 5 MGL dydžio sumą, tikslesni kiekiai ir kiti duomenys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, žinodama, kad šios prekės yra gautos nusikalstamu būdu: vogtos iš parduotuvių, realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvos Respublikoje.

Nors kaltinamoji neprisipažino kalta ir dėl šios nusikalstamos veikos padarymo ir neneigė paėmusi sutuoktinio A. G. parsiųstus krepšius, vežusi prekes į Gariūnus ir perdavusi prekes O. L. ir G. Ž., tačiau parodė maniusi, kad skutimosi peiliukus vyras užsienyje nupirko pigiau, teigia, kad apie vyro ir jo bendrininkų daromas vagystes nieko nežinojo.

Kaltinamasis A. G. taip pat parodė, kad žmonai nesakė apie daromus nusikaltimus, o dalis skutimosi peiliukų ir kitų prekių yra pigiau įsigyti turguje užsienyje.

Tokie kaltinamųjų parodymai yra paneigti į bylą surinktais įrodymais. Visi nukentėjusieji ir liudytojai detaliai ir nuosekliai parodė apie vagystes, darytas iš parduotuvių užsienio valstybėse (parodymai aptarti ankstesnėje nuosprendžio dalyje). Niekas iš nukentėjusiųjų ar liudytojų nė vienos apklausos metu neparodė, kad A. G. užsienyje būtų pirkęs ar ieškojęs kokių nors prekių. Visi parodė, kad vogdavo ne tik skutimosi peiliukus bei kitokias prekes, kurias siųsdavo į Lietuvą, bet ir maisto produktus, alkoholinius gėrimus ir degalus automobiliams ir kt. Apie kokį nors apsipirkimą turguje ar kitoje vietoje niekas iš apklaustų asmenų, išskyrus I. G., neužsiminė.

Iš Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo bei telefoninių pokalbių, vykusių tarp I. G. ir A. G., aiškiai matyti ir girdėti, kad I. G. pasakoja A. G. apie „folijos darymą“, apie tai, kad O. pagavo, apsauginis sudaužė, parsivežė „su fanarais“, prašo susiskambinti ir savaitgaliui pažiūrėti kokį nors autobusiuką (t. 9, b. l. 163).

Kito pokalbio metu I. G. prašo A. G. papildyti sąskaitą, žada skambinti, „kad baulį įdėti vieną. Vieną, du, kokius kelis baulus reikėtų įdėti per savaitę“ (t. 9, b. l. 164–167).

2013-09-26 22.08.51 val. A. G. skambina I. G. klausia, kada atvažiuos daiktai. I. G. pasakoja, kad sėdi be sąskaitos, su teisėsauga turėjo reikalų, apie kuriuos nenori aiškinti telefonu. Taip pat pasako, kad „mentyne“ prabuvo visą dieną, nebeturi jokių telefono numerių, prašo į sąskaitą įdėti pinigų, aiškina, kad nori dar savaitę pabūti ir „gerai pasidaryti“. Sako, kad dvi dienas dirbs, o sekmadienį pasakys, ką darys toliau (t. 9, b. l. 178–180).

2013-10-03 21.07.00 val. A. G. skambina I. G., šis praneša, kad nepavyks išvažiuoti, nes šeštadienį tiktai įdeda. A. G. pasakoja, kad atėmė „tašes“, folijas, rytoj laiko turės, tai darys. Pasakoja, kad neturi pinigų, A. G. atsako, kad nebeturi iš ko skolintis. Pasakoja, kad „formulėj tašė, už nu už šešiolika buvo kažkur tai, policija viską surinko, folijas, viską. Sako jūs vagys esat (...)“ 2013-10-04 G. praneša I. G., kad susiskambino su vairuotoju ir kad jis bus apie 2 val. Lilyje. (t. 9, 178–189).

Iš I. G. ir A. G. SMS žinučių, rašytų 2013-09-11 vakare, matyti, kad A. G. laukia siuntinio, galvoja, kaip jį užsitempti į viršų, rašo vyrui, kad „gerą tašę pavarėt (...) Už kiek toj tašėj yra?“, I. G. atsako: „Už 13 kažkur“. 2013-09-12 20.26.14 val. I. G. rašo A. G., kad kitą trečiadienį pareina kitas siuntinys.

2013-09-13 14.35.10 val. A. G. skambina I. G., kalba apie pinigus, kurie reikalingi kitai mašinai įsigyti, nes su lietuviška negali važinėti, klausia, kokius daiktus išimti, o kokius nuvežti. I. G. atsako, kad moteriškus daiktus – šampūnus ir tušus – reikia išimti, o kitus nuvežti. I. G. klausia, ar viską palikti jam vienam, nevažiuoti prie anų, o I. G. atsako, kad paliktų jam vienam. Tušus žada nuvežti pats, kai grįš.

2013-09-14 12.03.26 val. A. G. skambina O. L., kalba, kad atvažiuos vėliau, apie antrą valandą, nes per vėlai išvažiavo iš (duomenys neskelbtini). Po to O. L. skambina A. G., susitaria antrą valandą susitikti degalinėj. 2013-09-14 14.16.38 val. I. G. praneša: „Jau gavau“. Į klausimą: „Kiek gavai“ atsako: „Kaip ir sakei 12“.

2013-09-23 17.45.43 val. A. G. prašo pasidomėti, kada jie bus Kryžkalnyje. I. G. atsako, kad bus apie penktadienį.

Vėlesnių pokalbių metu šie asmenys kalbasi tarpusavyje, kad I. G. skundžiasi žmonai, kad nesiseka, kad reikia pinigų, kad grįžta siuntinys, abejoja, ar I. G. nėra paieškomas ir kt. (t. 9, b. l. 199–211).

Šie įrodymai įrodo, kad kaltinamoji A. G. žinojo, jog sutuoktinis A. G. parveža ir parsiunčia vogtus daiktus, pasiimdavo daiktus iš mikroautobusų vairuotojų ir veždavo juos parduoti Gariūnų turguje prekiavusiam G. Ž. bei O. L. ir paėmė iš jo pinigus už anksčiau atvežtas ir parduotas prekes. Nustatyti veiksmai leidžia daryti išvadą, kad A. G. realizavo turtą žinodama, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Padaryta veika šioje kaltinimo dalyje perkvalifikuotina iš BK 189 straipsnio 2 dalies į BK 189 straipsnio 1 dalį, nes į bylą nesurinkta įrodymų, kad A. G. realizuoto turto vertė viršijo 250 MGL sumą. Nors byloje nustatyta, kad pavogti turto vertė viršijo 250 MGL sumą, tačiau kratų metu rastas turtas nebuvo realizuotas, o kiek anksčiau pavogto turto realizavo kaltinamoji, jokių duomenų nėra. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, visos abejonės vertinamos kaltinamosios naudai ir padaryta veika perkvalifikuojama.

Atmetamas kaltinamosios gynėjo argumentas, kad Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai negali būti tinkamu įrodymu nagrinėjamoje byloje, nes BK 189 straipsnyje numatyta veika nepatenka į duomenis nusikalstamų veikų, apie kurias informaciją galima kaupti BPK 154 straipsnyje numatyta tvarka, sąrašą. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas 2013-04-29 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnyje (t.1, b. l. 1–5). Visi telefoniniai pokalbiai buvo fiksuojami ir kaupiami ikiteisminio tyrimo teisėjui priėmus atitinkamas nutartis, nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. Ta aplinkybė, kad nesurinkus pakankamai A. G. kaltės įrodymų pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 3 dalį ji išteisinta, neleidžia daryti išvados, kad Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai negali būti tinkami įrodymai baudžiamojoje byloje.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

I. G., D. R. ir A. M. padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką, sudarančią dviejų nusikalstamų veikų idealiąją sutaptį, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. M. V. padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai, A. G. padarė vieną nesunkų nusikaltimą.

Nors kaltinamieji I. G., D. R., M. V. ir A. M. padarė labai pavojingas nusikalstamas veikas, t. y. prekyba žmonėmis ir net vaikais, šios nusikalstamos veikos pagal savo pobūdį gali būti labai skirtingos pagal pavojingumą. Įstatymų leidėjas atitinkamų straipsnių dispozicijose numato labai skirtingus alternatyvius veiksmus: pirkimą, pardavimą, įgijimą, verbavimą, gabenimą, laikymą nelaisvėje vartojant fizinį smurtą ar kitaip atimant galimybę priešintis, net siekimą, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kaltinamieji nukentėjusiuosius socialiai pažeidžiamus ir tris nepilnamečius asmenis verbavo, gabeno į užsienį nusikalstamoms veikoms daryti ir iš to pelnosi, tačiau bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino pareikšti kaltinimai nei dėl fizinio smurto vartojimo prieš nukentėjusiuosius, nei kitokios priespaudos ar apgaulės atvejai: socialiai pažeidžiami asmenys neturėdami kito pasirinkimo su kaltinamaisiais išvyko savo noru, vogė iš parduotuvių kaltinamųjų naudai už piniginį atlygį ir grįžę beveik visais atvejais gavo atlygį. Nepaneigti kaltinamųjų A. G. ir D. R. parodymai, kad visi gyveno tame pačiame bute, tomis pačiomis sąlygomis, kartu vartojo alkoholinius gėrimus ar kitaip pramogavo visiems priimtinais būdais. Nustatyta, kad Ž. K. ir L. G. buvo sulaikyti ir pasiliko Aberdyno mieste atlikti bausmės, tačiau I. G. pasirūpino jų parvežimu į Lietuvą. Taigi nors nukentėjusieji ir buvo išnaudojami, dėl savo socialinės padėties, kalbos nemokėjimo, pinigų neturėjimo, socialinių įgūdžių stokos buvo priklausomi nuo kaltinamųjų ir neturėjo kito pasirinkimo kaip tik vogti iš parduotuvių, jų padėtis buvo tokia, kad dauguma patys savęs nelaikė nukentėjusiaisiais ir grįžę į Lietuvą vėl savo noru sutikdavo vykti į užsienį, o šioje baudžiamojoje byloje nepareiškė civilinių ieškinių dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo. Šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir skiriant bausmę.

Kita vertus nusikalstama veika buvo daroma ilgą laiką nuo 2012 m. kovo mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio, I. G. automobilyje ir namuose rastų pavogtų ir nerealizuotų daiktų vertė viršija 250 MGL. Tai rodo nusikalstamų veikų mastą.

Skiriant bausmę atsižvelgiama ir į proceso trukmę. Spręsdamas klausimą dėl bausmių, teismas taip pat privalo atsižvelgti ir į proceso trukmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. sausio 12 d. nutartyje yra konstatavęs, kad nepagrįstai ilgai užsitęsęs bylos procesas vertinamas kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos kaltinamojo teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimas. Pažymėtina, kad EŽTT jurisprudencijoje konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgos proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Visų kaltinamųjų nusikalstamos veikos buvo baigtos 2013 m. spalio 4 d. Ikiteisminis tyrimas vyko iki 2017 m. gegužės mėnesio, 2017 m. gegužės 16 d. baudžiamoji byla gauta teisme ir nagrinėta ilgiau kaip vienerius metus. Ir ikiteisminis tyrimas, ir bylos nagrinėjimas teisme užtruko ne dėl kaltinamųjų kaltės, o dėl objektyvių priežasčių: dalis nukentėjusiųjų ir liudytojų gyvena užsienio valstybėse, buvo sudėtinga nustatyti jų buvimo vietą, atlikti reikiamus procesinius veiksmus ir kt.

Kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, kaltinamųjų atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe.

Vertinant kaltinamųjų asmenybes atkreiptinas dėmesys, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daugiau kaip penkeri metai. Byloje nėra jokių duomenų, kad per tą laikotarpį kuris nors iš kaltinamųjų būtų įtariamas ar kaltinamas naujų nusikalstamų veikų padarymu. Visi kaltinamieji dirba, gyvena šeimose, rūpinasi savo šeimų nariais, tačiau pasikeitęs kaltinamųjų gyvenimo būdas nepanaikina baudžiamosios atsakomybės už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas.

Įstatymas numato, kad už nusikalstamą veiką, numatytą BK 157 straipsnio 2 dalyje, baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų, o už nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, baudžiama laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvylikos metų.

Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Įvertinus visas nustatytas ir anksčiau aptartas aplinkybes daroma išvada, kad įstatyme numatytos bausmės kaltinamiesiems būtų per griežtos ir nebūtų teisingos.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, Nr. 2K-189/2008, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-39/2009, Nr. 2K-84/2009, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-7/2010, Nr. 2K-128/2011, Nr. 2K-300/2012 ir kt.).

Kaltinamųjų vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme yra skirtingas, į tai taip pat atsižvelgiama skiriant bausmes kaltinamiesiems.

I. G. atliko aktyviausią vaidmenį darant nusikaltimus, dažniausiai jis rūpinosi išvykų į užsienį organizavimu, jas finansavo, rūpinosi transportu, nukentėjusiųjų užverbavimu, nugabenimu ir apgyvendinimu, organizavo vagystes iš parduotuvių ir užsiėmė pavogtų prekių realizavimu. Jis užverbavo ir išgabeno daugiausiai asmenų, dalyvavo išgabenant vieną nepilnametę D. V. į užsienį. I. G. teisiamas pirmą kartą, yra baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Dirba, ūkininkauja, charakterizuojamas labai gerai (t. 18, b. l. 158–160). Pats nurodo, jog yra pakeitęs gyvenimo būdą, kritiškai vertina savo padarytas nusikalstamas veikas. Yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai šiam asmeniui gali būti pasiekti taikant BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrus mažesnę negu numato įstatymas dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

M. V. taip pat aktyviai dalyvavo nusikalstamoje veikoje. Abu su I. G. jie buvo šių nusikalstamų veikų iniciatoriai, M. V. buvo gyvenęs Škotijoje, todėl pirmųjų išvykų metu padėjo pasirūpinti gyvenamuoju plotu, rodydavo kelią į parduotuves, iš kurių buvo vagiama, pats realizavo dalį pavogtų prekių. Jis padarė tik vieną tęstinę prie sunkių priskiriamą nusikalstamą veiką, nes nenustatyta, kad M. V. kokiu nors būdu būtų prisidėjęs prie nepilnamečių gabenimo ir išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti. M. V. teistas, ankstesni teistumai išnykę. Yra baustas administracine tvarka. Dirba, charakterizuojamas gerai (t. 18, b. l. 154). Įvertinus visas aplinkybes yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti taikant BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrus mažesnę negu numato įstatymas vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

D. R. pirmais dviem kartais į užsienį išvyko kaip I. G. ir M. V. reikalingas žmogus, kadangi jau buvo vogęs iš parduotuvių užsienyje ir mokėjo tai daryti. Pats pirmais kartais prie kitų asmenų verbavimo ar gabenimo neprisidėjo. Trečios išvykos metu jis prisidėjo prie savo merginos nepilnametės D. V., su kuria vėliau sudarė santuoką, išgabenimo į užsienį, vėliau dalyvavo gabenant dar dvi nepilnametes V. J. ir S. L. į Norvegiją, po to nusikalstamą veiką nutraukė pats ir nėra duomenų, kad po 2013 m. balandžio mėnesio būtų padaręs kitų nusikalstamų veikų. D. R. yra anksčiau teistas, bausmę atlikęs, tačiau nusikalstamų veikų padarymo metu teistumas nebuvo išnykęs. Baustas administracine tvarka. D. R. vienas augina mažametį sūnų, gimusį (duomenys neskelbtini), dirba, charakterizuojamas gerai (t. 18, b. l. 157). Įvertinus visas aplinkybes yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti taikant BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrus mažesnę negu numato įstatymas vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Nustatant bausmės trukmę šiam kaltinamajam vertinama ta išskirtinė aplinkybė, kad D. R. vienas augina penkerių metų sūnų, kuriuo, be tėvo, nėra kam rūpintis ir ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas pažeistų mažamečio interesus.

A. M. dalyvavo nusikalstamoje veikoje Škotijoje, kur buvo išvykęs vieną kartą. Taip pat jis kartu su D. R. išgabeno į Norvegiją nepilnametes V. J. ir S. L.. A. M. teisiamas pirmą kartą, baustas administracine tvarka, dirba. Charakterizuojamas labai gerai (t. 18, b. l. 135–137). Įvertinus jo dabartinį gyvenimo būdą daroma išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti taikant BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrus mažesnę negu numato įstatymas vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

A. G. padarė vieną nesunkų nusikaltimą ir realizavo dalį nusikalstamu būdu įgyto turto. Ji teisiama pirma kartą, bausta administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, aukštojo išsilavinimo, dirba, charakterizuojama puikiai (t. 18, b. l. 152). Jai skirtina švelniausia įstatyme numatyta bausmės rūšis – bauda (BK 47 straipsnis 2011 04 21 įstatymo Nr. XI-1350 redakcija).

Civiliniai ieškiniai byloje nepareikšti.

Daiktai, turintys reikšmės bylai tirti ir nagrinėti, perduoti saugoti Lietuvos kriminalinės policijos biurui, t. y.:

2013-10-07 kratos metu automobilyje rasti ir paimti daiktai iš įtariamojo I. G. (2 krepšiai su turiniu – įvairiais skutimosi peiliukais) (t. 13, b. l. 18–19);

2013-10-07 kratos metu bute, adresu (duomenys neskelbtini), rasti ir paimti daiktai iš įtariamojo I. G. (3 krepšiai ir 1 kuprinė su turiniu – įvairiais skutimosi peiliukais bei planšetinis kompiuteris „Asus“, fotoaparatas „Fujifilm“, navigacijos įrenginys TomTom, žaidimų kompiuteris) (t. 15, b. l. 21–22, 46–47);

automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kratos metu rasti ir paimti daiktai: kremas „LOREAL MEN EXPERT Hydra Sensitive“ 50 ml; kremas „NIVEA MEN EXPERT Activ Age“ 75 ml; kremas „NIVEA MEN Active Age Soint De Nuit Regenerant“ 50 ml; tualetinis vanduo „PLAYBOY VIP“ 100 ml; tualetinis vanduo „KYLIE MINOGUE Darling“ 30 ml; tualetinis vanduo „CELINE DION Sensational“ 50 ml; tualetinis vanduo „PIERRE CARDIN Rose Cardin“ 30 ml; šampūnas „HEAD & SHOULDERS Shampooing Antipelliculaire“ 300 ml; dantų pasta „SIGNAL White Now“ 50 ml; kosmetikos priemonė MAYBELLINE Gemey Color Sensational 812; pedikiūro žirklės COSMELYS“, trijų vyriškų trumpikių pakuotė „BOXERS Twin Day“ L/4; trijų vyriškų trumpikių pakuotė „BOXERS Twin Day“ M/3; navigacijos prietaisas „GARMIN nuvi“; pora vyriškų kojinių pilkos / mėlynos / juodos spalvos; aliuminio folija (t. 5, b. l. 20–21);

liudytojo O. L. pagal reikalaujamų daiktų dokumentų pateikimo protokolą pateikti daiktai (skutimosi peiliukai) (t. 4, b. l. 78–98);

liudytojo G. Ž. pagal reikalaujamų daiktų dokumentų pateikimo protokolą pateikti daiktai (skutimosi peiliukai) (t. 4, b. l. 113–129) yra įstatymų uždraustos veikos, kurią padarė kaltinamieji, rezultatas. Taikytina BK 72 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, šis turtas konfiskuotinas ir nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintinas.

Kratos metu rasti ir paimti daiktai iš įtariamojo A. M. (užrašų knygelė, SIM kortelė, vizitinė kortelė, popieriaus lapas su rankraštiniais užrašais ir atminties kortelė), perduoti saugoti Lietuvos kriminalinės policijos biurui (t. 11, 99–100) ir iš O. G. asmens kratos metu paimti 6 vienetai SIM kortelių (t. 5, b. l. 43–44 ) nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintini.

1. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos priedas prie 2013-12-10 protokolo, skaitmeninė laikmena Verbatin“ Nr. (duomenys neskelbtini)su užrašu (duomenys neskelbtini), 1 vnt. (priedas prie bylos);

2. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos priedas prie 2013-10-01 protokolo, skaitmeninė laikmena „Verbatin“ Nr. (duomenys neskelbtini)su užrašu (duomenys neskelbtini), 1 vnt. (priedas prie bylos);

3. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos priedas prie 2013-11-15 protokolo, skaitmeninė laikmena „Verbatin“ Nr. (duomenys neskelbtini) su užrašu (duomenys neskelbtini), 1 vnt. (priedas prie bylos);

4. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos priedas prie 2013-12-10 protokolo, skaitmeninė laikmena „Verbatin“ Nr. (duomenys neskelbtini)su užrašu (duomenys neskelbtini), 1 vnt. ( priedas prie bylos);

5. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos priedas prie 2014-03-26 protokolo, skaitmeninė laikmena „Verbatin“ Nr. (duomenys neskelbtini) su užrašu (duomenys neskelbtini), 1 vnt. ( priedas prie bylos);

6. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos priedas prie 2013-12-10 protokolo, skaitmeninė laikmena „Verbatin“ Nr. (duomenys neskelbtini) su užrašu (duomenys neskelbtini), 1 vnt. (priedas prie bylos);

7. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos priedas prie 2014-02-26 protokolo elektroninė laikmena ,,Verbatin“, Nr. (duomenys neskelbtini), su užrašu (duomenys neskelbtini), 1 vnt. (priedas prie bylos);

8. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos priedas prie 2013-09-02 protokolo elektroninė laikmena ,,Verbatin“, Nr. (duomenys neskelbtini), su užrašu (duomenys neskelbtini), 1 vnt. (priedas prie bylos);

9. Skaitmeninė laikmena „Titanum“ priedas prie 2013-10-10, 2013-10-11, 2014-03-18, 2014-08-20, 2014-08-25 apžiūros protokolo, 1 vnt. (priedas prie bylos);

10. Skaitmeninė laikmena „Verbatin“ priedas prie AB SEB bankas 2016-01-20 rašto dėl informacijos pateikimo (t. 10, b. l. 183), 1 vnt. (priedas prie bylos);

11. Skaitmeninė laikmena „Verbatin“ priedas prie 2014-09-25 apžiūros protokolo (planšetinis kompiuteris ,,Nexus“(t. 15, b. l. 31–38), 1 vnt. (priedas prie bylos);

12. Skaitmeninė laikmena „Verbatin“ su užrašu „Į 2014-02-13 raštą Nr. (duomenys neskelbtini)“, priedas prie 2014-03-13 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 15, b. l. 51), 1 vnt. (priedas prie bylos);

13. Skaitmeninė laikmena „Verbatin“ su užrašu „Į 2013-12-15 raštą Nr. (duomenys neskelbtini)“, priedas prie 2013-12-16 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 11, b. l. 84–85), 3 vnt. (priedas prie bylos) paliktinos saugoti prie bylos iki kasacinio skundo padavimo termino pabaigos. Pasibaigus terminui kasaciniam skundui paduoti skaitmeninės laikmenos sunaikintinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 straipsniu, 301–302 straipsniais, 308 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

I. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija), BK 157 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija), ir nuteisti:

pagal BK 147 straipsnio 2 dalį taikant BK 54 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

pagal BK 157 straipsnio 1 dalį taikant BK 54 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Taikyti BK 63 straipsnio 1 dalį, 5 dalies 1 punktą, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę dvejus metus laisvės atėmimo. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaityti sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2014 m. vasario 24 d.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti kardomąsias priemones – periodišką registraciją policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus jį vykdyti – kardomąsias priemones panaikinti.

I. G. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 189 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

M. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija,) ir taikant BK 54 straipsnio 3 dalį nuteisti laisvės atėmimu vieneriems metams. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaityti sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti kardomąją priemonę – periodišką registraciją policijos įstaigoje, o nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus jį vykdyti – kardomąją priemonę panaikinti.

M. V. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 189 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

D. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija), BK 157 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija), ir nuteisti:

pagal BK 147 straipsnio 2 dalį taikant BK 54 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams;

pagal BK 157 straipsnio 2 dalį taikant BK 54 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Taikyti BK 63 straipsnio 1 dalį, 5 dalies 1 punktą, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę vienerius metus laisvės atėmimo. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus jį vykdyti – kardomąją priemonę panaikinti.

D. R. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija), BK 157 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198, įsigal. 2012 m. liepos 13 d. redakcija), ir nuteisti:

pagal BK 147 straipsnio 2 dalį taikant BK 54 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams;

pagal BK 157 straipsnio 2 dalį taikant BK 54 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Taikyti BK 63 straipsnio 1 dalį, 5 dalies 1 punktą, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę vienerius metus laisvės atėmimo. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti kardomąsias priemones – periodišką registraciją policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus jį vykdyti – kardomąsias priemones panaikinti.

A. M. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 189 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. G. pripažinti kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti 50 MGL (1883,00 Eur) dydžio bauda. Nustatyti, kad bauda turi būti sumokėta per vienerius metus šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. G. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, BK 157 straipsnio 2 dalį, BK 178 straipsnio 3 dalį išteisinti, neįrodžius, kad kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti ir nagrinėti, saugomus Lietuvos kriminalinės policijos biure, t. y. 2013-10-07 kratos metu automobilyje rastus ir paimtus daiktus iš įtariamojo I. G. (2 krepšius su turiniu – įvairiais skutimosi peiliukais); 2013-10-07 kratos metu bute, adresu (duomenys neskelbtini), rastus ir paimtus daiktus iš įtariamojo I. G. (3 krepšius ir 1 kuprinę su turiniu – įvairiais skutimosi peiliukais bei planšetiniu kompiuteriu „Asus“, fotoaparatu „Fujifilm“, navigacijos įrenginiu TomTom, žaidimų kompiuteriu); automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kratos metu rastus ir paimtus daiktus – kremą „LOREAL MEN EXPERT Hydra Sensitive“ 50 ml; kremą „NIVEA MEN EXPERT Activ Age“ 75 ml; kremą „NIVEA MEN Active Age Soint De Nuit Regenerant“ 50 ml; tualetinį vandenį „PLAYBOY VIP“ 100 ml; tualetininį vandenį „KYLIE MINOGUE Darling“ 30 ml; tualetinį vandenį „CELINE DION Sensational“ 50 ml; tualetinį vandenį „PIERRE CARDIN Rose Cardin“ 30 ml; šampūną „HEAD & SHOULDERS Shampooing Antipelliculaire“ 300 ml; dantų pastą „SIGNAL White Now“ 50 ml; kosmetikos priemonę MAYBELLINE Gemey Color Sensational 812; pedikiūro žirkles COSMELYS“, trijų vyriškų trumpikių pakuotę „BOXERS Twin Day“ L/4; trijų vyriškų trumpikių pakuotę „BOXERS Twin Day“ M/3; navigacijos prietaisą „GARMIN nuvi“; porą vyriškų kojinių pilkos/mėlynos/juodos spalvos; aliuminio foliją; liudytojo O. L. pagal reikalaujamų daiktų dokumentų pateikimo protokolą pateiktus daiktus; liudytojo G. Ž. pagal reikalaujamų daiktų dokumentų pateikimo protokolą pateiktus daiktus (skutimosi peiliukai) kaip įstatymų uždraustos veikos, kurią padarė kaltinamieji, rezultatas konfiskuoti ir nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti (BK 72 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, BPK 94 straipsnio 1 dalis, 1 punktas).

Kratos metu rastus ir paimtus daiktus iš įtariamojo A. M. (užrašų knygelę, SIM kortelė, vizitinę kortelę, popieriaus lapą su rankraštiniais užrašais ir atminties kortelę) ir iš O. G. asmens kratos metu paimtus 6 vienetus SIM kortelių, saugomų Lietuvos kriminalinės policijos biure, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

1. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos priedas prie 2013-12-10 protokolo, skaitmeninė laikmena Verbatin“ Nr. (duomenys neskelbtini) su užrašu (duomenys neskelbtini), 1 vnt.;

2. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos priedas prie 2013-10-01 protokolo, skaitmeninė laikmena „Verbatin“ Nr. (duomenys neskelbtini) su užrašu (duomenys neskelbtini), 1 vnt.;

3. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos priedas prie 2013-11-15 protokolo, skaitmeninė laikmena „Verbatin“ Nr. (duomenys neskelbtini) su užrašu (duomenys neskelbtini), 1 vnt.;

4. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos priedas prie 2013-12-10 protokolo, skaitmeninė laikmena „Verbatin“ Nr. (duomenys neskelbtini) su užrašu (duomenys neskelbtini), 1 vnt.;

5. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos priedas prie 2014-03-26 protokolo, skaitmeninė laikmena „Verbatin“ Nr. (duomenys neskelbtini) su užrašu (duomenys neskelbtini), 1 vnt.;

6. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos priedas prie 2013-12-10 protokolo, skaitmeninė laikmena „Verbatin“ Nr. (duomenys neskelbtini) su užrašu (duomenys neskelbtini), 1 vnt.;

7. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos priedas prie 2014-02-26 protokolo elektroninė laikmena ,,Verbatim“, Nr. (duomenys neskelbtini) su užrašu (duomenys neskelbtini), 1 vnt.;

8. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos priedas prie 2013-09-02 protokolo elektroninė laikmena ,,Verbatim“, Nr. (duomenys neskelbtini) su užrašu (duomenys neskelbtini), 1 vnt.;

9. Skaitmeninė laikmena „Titanum“ priedas prie 2013-10-10, 2013-10-11, 2014-03-18, 2014-08-20, 2014-08-25 apžiūros protokolo, 1 vnt.;

10. Skaitmeninė laikmena „Verbatin“ priedas prie AB SEB banko 2016-01-20 rašto dėl informacijos pateikimo 1 vnt.;

11. Skaitmeninė laikmena „Verbatin“ priedas prie 2014-09-25 apžiūros protokolo 1 vnt.;

12. Skaitmeninė laikmena „Verbatin“ su užrašu „Į 2014-02-13 raštą Nr. (duomenys neskelbtini)“, priedas prie 2014-03-13 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) 1 vnt.;

13. Skaitmeninė laikmena „Verbatin“ su užrašu „Į 2013-12-15 raštą Nr. (duomenys neskelbtini)“, priedas prie 2013-12-16 rašto Nr. (duomenys neskelbtini)3 vnt. palikti saugoti prie bylos iki kasacinio skundo padavimo termino pasibaigimo. Pasibaigus terminui kasaciniam skundui paduoti skaitmenines laikmenas sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Klaipėdos apygardos teismą. Nuteistiesiems šis terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio kopijos įteikimo dienos.