Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Gapučio ir Evaldo Vanago,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020-01-31 nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį arešto bausme 50 (penkiasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėta visa Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. kovo 1 d. baudžiamuoju įsakymu skirta ir neatlikta bausmė - bauda 10 MGL (376,60 Eur) ir nustatyta galutinė bausmė – 50 (penkiasdešimties) parų areštas ir 10 MGL (376,60 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu ir 75 straipsnio 2 dalimi, T. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 4 (ketveriems) metams, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. G. neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių bei veikos kvalifikacijos, neginčija ir paskirtos bausmės rūšies, tačiau mano, kad skirta arešto bausmė yra per griežta. Švelninti bausmę prašo pripažįstant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsižvelgiant į tai, kad nustatytas girtumas nežymiai viršija ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė.

5. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliaciniu skundu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir baudžiamosios bylos medžiaga, nenustatė teisės normų pažeidimų, reglamentuojančių bausmės skyrimą.

6. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad kaltininko atsakomybę lengvina jo prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šios bylos kontekste aktualus vienas iš alternatyvių BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų atsakomybę lengvinančių pagrindų – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jo parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017 ir kt.). Be to teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015, 2K?145-139/2015 ir kt.). Taigi, nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Ši aplinkybė iš esmės parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir yra apibūdinama kaip vienas iš svarbiausių žingsnių, rodančių, kad asmuo nori pasitaisyti. Nuoširdus gailėjimasis dažniausiai ir pasireiškia tuo, kad kaltininkas aiškiai pasmerkia savo nusikalstamus veiksmus, pasižada pasitaisyti ir ateityje nenusikalsti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2014).

7. Pirmosios instancijos teismas nepripažino nuteistajam T. G. šios BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, pateikdamas išsamius motyvus. Teismas įvertino nuteistojo pastangas po eismo įvykio nuslėpti nusikaltimą, pasirinktą gynybos būdą ikiteisminio tyrimo metu, o jo prisipažinimą teisiamojo posėdžio metu įvertino kaip formalų, turint tikslą sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Su tokia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. T. G. išsikvietęs į įvykio vietą sugyventinę G. Č., melagingai nurodė ją kaip asmenį vairavusį automobilį ir tokios pozicijos laikėsi viso ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistasis teisme pakeitė parodymus pripažindamas savo kaltę, kai tuo metu byloje buvo surinkta pakankamai jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Taigi, jo apsisprendimą prisipažinti nulėmė suvokimas, kad jo pasirinkta gynybos versija bus paneigta. Be to iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo ir iš administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad nuteistasis yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, pažeidinėti įstatymus. Vairavo neblaivus taip pat ne pirmą kartą: 2019-07-25 buvo nustatytas 1,05 promilių girtumas, už ką nubaustas administracine tvarka. Atsakomybės stoką ir abejingumą galimoms pasekmėms rodo ir tai, kad T. G. nuo 2018-12-16 iki 2019-08-20 net septynis kartus baustas administracine tvarka už tai, kad vairavo automobilį neturėdamas tokios teisės bei kitus šiurkščius pažeidimus. Įvertinęs šių objektyvių aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad T. G. savo elgesio kritiškai nevertina ir neišgyvena dėl padarytų veiksmų, o formaliu prisipažinimu jis stengiasi sušvelninti dėl padarytos nusikalstamos veikos kylančias neigiamas pasekmes. Todėl apeliacinio skundo prašymas pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę atmetamas kaip nepagrįstas.

8. BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcija už transporto priemonių vairavimą, kai vairuoja neblaivus asmuo, numato šias alternatyvias bausmes: baudą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. BK 49 straipsnio 3 dalyje už nusikaltimą numatyta arešto trukmė nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų. Kaip jau minėta, nuteistasis bausmės rūšies neginčija, tačiau mano, kad ji yra per griežta.

9. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

10. Skirdamas bausmę, teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas įvertino tai, kad T. G. padarė nesunkų, tyčinį, baigtą nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis). Jis yra teistas, baustas administracine tvarka ir turi galiojančių nuobaudų, duomenų apie baudų sumokėjimą nėra (b. l. 125-151). Nedirba, tačiau registruotas Užimtumo centro įskaitoje. Teismas pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, nes nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu. Įvertinus minėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskirta arešto bausmė, kuri artima įstatymu nustatytam šios bausmė rūšies vidurkiui, negali būti laikoma per griežta. Švelninti bausmę apeliacinio skundo argumentu, kad nustatytas girtumas tik nežymiai viršijo ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, nėra teisinio pagrindo. Priešingu atveju nebūtų pasiekti bausmės tikslai ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę, laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

11. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam T. G. bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino jo nusikalstamos veikos ir asmenybės pavojingumą, todėl keisti skundo argumentais pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

12. Skundžiamu nuosprendžiu nebuvo skirta laisvės atėmimo bausmė ir nebuvo taikytas jos vykdymo atidėjimas vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, todėl rezoliucinėje dalyje pateikta nuoroda į šią teisės normą laikytina rašymo apsirikimu, kuris taisytinas BPK 308¹ straipsnyje numatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 308¹ straipsniu

nutaria:

atmesti nuteistojo T. G. apeliacinį skundą.

Pašalinti iš nuosprendžio rezoliucinės dalies nuorodą į BK 75 straipsnio 2 dalį.