Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė), Nijolios Indreikienės (pranešėja), Albinos Rimdeikaitės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-642-90/2013 pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Ergo Lietuva“ ieškinį atsakovams R. P., M. T., T. T., D. Š. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Teisme ieškovės atstovė žalos atlyginimą, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti iš atsakovo R. P. nurodydama, kad 2010-02-25 ieškovė sudarė su R. P. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, apdrausdama automobilio VW Golf Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinę atsakomybę. Pirmąją įmoką 152,88 Lt atsakovas sumokėjo 2010-02-26, antrąją įmoką įsipareigojo sumokėti 2010-08-26, tačiau antroji įmoka nebuvo sumokėta, atsakovui buvo siunčiami pranešimai apie nesumokėtas draudimo įmokas pagal sudarytą sutartį ir pranešimas apie sutarties nutraukimą. 2010-08-24 R. P. pardavė M. T., tačiau neperdavė jam draudimo sutarties ir nepranešė draudikui apie transporto priemonės pardavimą, neprašė nutraukti draudimo sutarties. 2010-08-26 Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą atlygino ieškovė, kurią, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau LR TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 punktu, turi teisę susigrąžinti iš atsakovo R. P..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1) Dėl procesinės teisės normų pažeidimo

Atsakovas neturėjo galimybės pateikti atsikirtimus į ieškinį bei pateikti įrodymus, kadangi jis nebuvo gavęs jokių procesinių dokumentų bei jų priedų, ir tuo buvo pažeisti CPK 113, 117, 122, 142 straipsnių reikalavimai, šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principai. Procesiniai dokumentai bei priedai buvo išsiųsti tik priėmus teisimo sprendimą ir jam pateikus prašymą. Atsakovas tik iš skundžiamo teismo sprendimo sužinojęs aplinkybę, kad M. T. nurodė, jog negavo iš atsakovo privalomojo draudimo sutarties bei draudimo poliso kartu su automobiliu perduotais dokumentais, o tą pačią dieną sudarydamas naują transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, jos neperdavė ir naujam pirkėjui T. T.. Atsakovas teigia, jog turėjo įrodymus, kad perduodant M. T. automobilį kartu jam buvo perduoti ir draudimo dokumentai, tačiau jų pateikti negalėjo dėl nurodytų priežasčių. Teismas nenurodė jokių motyvų ir argumentų, kodėl apeliantą laikė tinkamu atsakovu šioje byloje. Aplinkybę, jog ieškovei buvo pranešta apie automobilio ir draudimo sutarties perdavimą, patvirtina tai, kad ieškinyje atsakovu pirmiausia buvo nurodytas M. T., į kurį ieškovė pirmiausia ir kreipėsi dėl draudimo išmokos grąžinimo, ir jis, kaip naujas transporto priemonės savininkas, turėjo pareigą susisiekti su ieškove. Teismas neįvertino aplinkybių, jog atsakovas, perleidęs nuosavybės teisę į transporto priemonę kitam asmeniui, neprivalėjo mokėti antrosios draudimo įmokos, nes draudiminė apsauga jam nebuvo reikalinga, o ieškovė, žinodama apie transporto priemonės savininko pasikeitimo faktą ir nenutraukusi su atsakovu draudimo sutarties, privalėjo informuoti atsakovą apie eismo įvykį. Byloje pateikta draudimo sutarties kopija yra be šalių parašų, todėl teismas negalėjo jos vertinti kaip įrodymo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad visa sumokėta draudiminė įmoka buvo pervesta į eismo įvykio metu nukentėjusio asmens sąskaitą.

Teismas nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp teisei priešingų atsakovo veiksmų ir kilusios žalos, nenurodė, kokias draudimo sutartyje nustatytas pareigas atsakovas pažeidė ir koks šio pažeidimo priežastinis ryšys su eismo įvykiu padaryta žala. Todėl nebuvo pagrindo ieškinį tenkinti nei TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies, nei CK 6.111, 6.988 straipsnių pagrindu. Be to, ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje nustatyta, kad 2010-02-25 R. P. su ieškove sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 02-1269543, kuria buvo apdrausta automobilio VW Golf Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė dvylikai mėnesių (t. 1, b. l. 5), draudėjas pirmąją įmoką – 152,88 Lt sumokėjo 2010-02-26, o antrąją įmoką turėjo mokėti 2010-08-26. Atsakovui nesumokėjus antrosios draudimo įmokos, ieškovė nuo 2010-10-01 nutraukė draudimo sutartį su atsakovu (t. 1, b. l. 168). Atsakovas R. P. 2010-08-24 Londone pardavė automobilį VW Golf M. T. ir apie nuosavybės teisės perdavimą pranešė VĮ „Regitra“ (t. 1, b. l. 7, 117–118). M. T. tą pačią dieną 2010-08-24 pardavė automobilį T. T. (t. 1, b. l. 83), kuris perdavė nurodytą automobilį D. Š., o šis jį vairuodamas 2010-08-26 sukėlė eismo įvykį, dėl ko buvo padaryta žala (t. 1, b. l. 14–57). Kadangi automobilio VW Golf valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovės, todėl ieškovė privalėjo sumokėti nukentėjusiam asmeniui 22 448,10 Lt dydžio draudimo išmoką ir kitas su tuo susijusias išlaidas (t. 1, b. l. 9-10).

Dėl procesinės teisės normų pažeidimo ir atsakovo pažeistų procesinių teisių

Atsakovas teigia, kad jį įtraukus į bylą bendraatsakovu jis negavo procesinių dokumentų ir jų priedų, dėl ko neturėjo galimybės atsiliepti į ieškinį ir byloje pateiktus dokumentus, todėl teismas pažeidė CPK 113, 117, 122 ir 142 straipsnių reikalavimus. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. vasario 25 d. nutartimi, panaikinęs 2012-12-06 priimtą sprendimą už akių ir atnaujinęs bylos nagrinėjimą, bendraatsakovu įtraukė ir R. P. (t. 1, b. l. 114–115), teismo posėdį paskyrė 2013 m. kovo 27 d. Iki šio momento atsakovas R. P. nebuvo byloje dalyvaujantis asmuo, todėl teismas neturėjo pareigos iki tol jam siųsti procesinius dokumentus, kadangi pradinis ieškinys buvo pareikštas atsakovui M. T. . Nors byloje nėra duomenų apie procesinių dokumentų siuntimą atsakovui R. P., tačiau iš atsakovo R. P. 2013-03-04 pateikto atsiliepimo į ieškinį (t. 1, b. l. 116) akivaizdu, kad atsakovas pripažįsta gavęs teismo šaukimą ir nutarties, kuria jis įtrauktas į bylą bendraatsakovu, nuorašą. Tai reiškia, kad jis buvo informuotas apie teismo procesą ir jam reiškiamą reikalavimą, todėl CPK 42 straipsnio 2 dalies pagrindu turėjo teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti ir gauti jos išrašus ir kopijas, teikti įrodymus, pateikti prašymus ir pan. Be to, atsakovas, naudodamasis jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis, privalėjo rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdamas į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jo atsikirtimai (CPK 7 str. 2 d.). Todėl atsakovas R. P., turėdamas ne tik tam tikras procesines teises, bet ir nurodytą procesinę pareigą turėjo imtis visų reikalingų priemonių, kad būtų realizuotos jam suteiktos teisės ir jis galėtų tinkamai atsikirsti jam pareikštam reikalavimui. Dėl šių argumentų negalima teigti, kad buvo apribotos atsakovo R. P. procesinės teisės gintis nuo pareikšto ieškinio ar šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principai, kadangi pats atsakovas nesinaudojo jam suteiktomis teisėmis, o pareigą teikti įrodymus, t. y. įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus, vykdė netinkamai. Priešingai nei teigia atsakovas R. P., jam nebuvo atimta galimybė teikti atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus, nes jis pats jų neteikė ir neteikia su apeliaciniu skundu. Pažymėtina, kad atsakovas R. P. pats pasirinko pasyvaus bylos dalyvio poziciją, kadangi net ir gavęs teismo šaukimus nevyko į teismo posėdžius (t. 1, b. l. 133–134, 152-153, 155, 162, 175–176) ir prašymą gauti byloje esančių dokumentų nuorašus pareiškė tik po bylos išnagrinėjimo ir skundžiamo sprendimo priėmimo. Atsakovas, teigdamas, kad jam buvo apribota galimybė pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad automobilio pardavimo metu perdavė ir privalomojo draudimo sutartį bei draudimo polisą, tokių įrodymų nepateikia ir su apeliaciniu skundu.

Įvertinus nurodytas aplinkybes spręstina, kad atsakovo R. P. procesinės teisės bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo pažeistos, ir tai negalėjo turėti reikšmės neteisingam bylos išsprendimui.

Dėl atsakovo R. P. atsakomybės pagal su juo sudarytą draudimo sutartį ir įrodymų vertinimo

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atsakovo R. P. atžvilgiu tenkino, remdamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPDĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, kuria nustatyta, kad jei pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui draudėjas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, tokiu atveju naujajam transporto priemonės savininkui pereina draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį ir naujasis transporto priemonės savininkas nedelsdamas, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Remdamasis byloje pateiktais įrodymais, teismas nustatė, kad atsakovas R. P. neperdavė M. T. duomenų apie sudarytą draudimo sutartį, eismo įvykio metu galiojo draudimo sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovo R. P., draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas laiku nesumokėjo draudimo įmokos. Šių nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad žalos atlyginimas, palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo R. P..

Atsakovo nuomone, teismas ieškinį patenkino formaliai, neįvertinęs jo pagrįstumo bei neįvertinęs įrodymų. Nurodo, kad draudimo sutarties kopija (t. 1, b. l. 5) yra be šalių parašų, todėl negaliojanti. Tačiau pažymėtina, kad atsakovas bylos nagrinėjimo eigoje neneigė sudaręs draudimo sutartį, o ir apeliaciniu skundu teigia, kad, pardavęs automobilį M. T., perdavė ir draudimo sutartį bei draudimo polisą. Be to, pažymėtina, kad TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalis numato specialią šios rūšies draudimo sutarties sudarymo tvarką, pagal kurią draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis, kurie patys ar per savo atstovą pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o šio straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad draudimo sutarties tekstas ir draudimo liudijime nurodomi Civilinio kodekso 6.991 straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose nustatyti duomenys turi būti spausdinti; draudimo liudijimai užpildomi remiantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų baze. CK 6.989 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas), kuriame šalių parašai taip pat nėra numatyti (CK 6.991 str. 1 d.). Todėl pateikta draudimo sutarties kopija (nors be šalių parašų), atsakovui neginčijant, kad jam buvo išduotas draudimo polisas, nepaneigia sudarytos draudimo sutarties ir jos pagrindu atsiradusių draudimo santykių.

Atsakovas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas R. P. neperdavė M. T. duomenų apie sudarytą draudimo sutartį, nurodo, kad bylos aplinkybės patvirtina priešingą išvadą, kadangi atsakovas parnešė VĮ „Regitra“ apie transporto priemonės pardavimą M. T. , be to, ieškovė pirmiau pareiškė ieškinį M. T., o atsakovui perleidus transporto priemonę, transporto priemonės draudiminė apsauga jam tapo nereikalinga. Kolegijos nuomone, net įvertinus šias aplinkybes, neatsiranda pagrindas daryti išvadą, kad atsakovas trečiajam asmeniui M. T. perdavė ir dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį. Atsakovas R. P., teigdamas, kad tokius dokumentus perdavė M. T., šią aplinkybę privalėjo įrodyti (CPK 178 str.), tačiau tokių tiesioginių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė, nors apeliaciniu skundu ir teigia, kad dėl jo suvaržytų procesinių teisių jam buvo apribota galimybė juos pateikti.

Kaip nurodyta, draudėjo teisių ir pareigų pagal sudarytą draudimo sutartį perėjimą naujam transporto priemonė savininkui reglamentuoja TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalis, pagal kurios nuostatas draudėjo teisės ir pareigos naujam transporto priemonės savininkui pereina tik tada, jeigu pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui draudėjas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį. Tačiau atsakovas, perleidęs transporto priemonę, neįrodė aplinkybės, kad jis naujam transporto priemonės savininkui perdavė ir draudimo sutarties sudarymą patvirtinančius dokumentus. Tik tuomet, kai naujajam transporto priemonės savininkui perduodami šie dokumentai, pastarasis nedelsdamas, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą ir byloje pateiktus įrodymus, spręstina, kad atsakovas, būdamas draudimo sutarties šalimi ir privalėdamas elgtis apdairiai, turėjo informuoti draudiką ne tik apie transporto priemonės savininko pasikeitimą, bet ir apie tai, kad naujam transporto priemonės savininkui perdavė su draudimo sutartimi susijusius dokumentus arba kreiptis į draudiką dėl draudimo sutarties nutraukimo. Tokio elgesio iš sutarties šalių reikalauja bendrieji sutarties vykdymo principai (CK 6.200 str.). Atsakovas neatlikęs nurodytų veiksmų, prisiėmė tokių veiksmų neatlikimo riziką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo R. P. atsakomybė kyla TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies pagrindu, kuri numato, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Atsakovas neginčija aplinkybės, kad jis nėra sumokėjęs antrosios draudimo įmokos, nors draudėjo pareigos pagal draudimo sutartį, jam neįvykdžius TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytų veiksmų, buvo išlikę.

Negalima sutikti su atsakovo teiginiu, kad teismas jo atsakomybę sieja tik su formaliu sutarties buvimu, tačiau nenurodo priežastinio ryšio su eismo įvykiu ar kitomis reikšmingomis bylos aplinkybėmis. Šį teiginį atsakovas grindžia TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kuriomis nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Tačiau šiuo atveju toks priežastinis ryšys egzistuoja, kadangi atsakovui neatlikus veiksmų taip, kaip numato TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalis, ir jam nesumokėjus antrosios draudimo įmokos, liko galioti transporto priemonės pirminė valdytojo civilinės atsakomybės draudiminė apsauga ir ieškovei atsirado pareiga sumokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, o regresinį reikalavimą nukreipti į ne draudimo sutarties šalį nebuvo galimybės.

Dėl šių byloje nustatytų faktų, taikant TPVCAPDĮ nuostatas ir atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012; 2013 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Cargo and go“, bylos Nr. 3K-3-123/2013), yra pagrindas konstatuoti, kad galiojant šalių sudarytai draudimo sutarčiai ieškovė, neturėdama teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, turi teisę taikyti atsakovui TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sankciją už draudimo sutarties netinkamą vykdymą (laiku nesumokėtą draudimo įmoką), t. y. ji gali reikšti reikalavimą atsakovui grąžinti draudiko nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką. Atsakovo argumentai, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad visa sumokėta draudiminė įmoka buvo pervesta į eismo įvykio metu nukentėjusio asmens sąskaitą, atmestini, kadangi ieškovė patvirtino aplinkybę, kad ji yra sumokėjusi draudimo išmoką žalą Didžiojoje Britanijoje administravusiam asmeniui, kuri yra pakankama draudimo išmokos sumokėjimo aplinkybei pagrįsti.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškinys yra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Tačiau atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu reikalavimo taikyti ieškinio senatį nebuvo nurodęs, todėl apeliacinės instancijos teismas negali pasisakyti dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.