- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-19
- Bylos Nr.
- e2A-1979-896/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-14032-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žibutė Budžienė, Evaldas Burzdikas, Tomas Romeika
- Ieškovas
- V. S.
- Atsakovas
- A. S.
- Advokatai
- Vidmantas Baumila
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko ir Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui A. S. (A. S.) dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. S. ieškiniu prašė nutraukti jos ir atsakovo A. S. (A. S.) santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Kauno miesto civilinės metrikacijos biure, įrašo Nr. 2055, dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo palikti šalims santuokines pavardes; nustatyti nepilnamečio sūnaus M. S., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove, priteisti iš atsakovo išlaikymą vaikui po 200 Eur kas mėnesį iki vaiko pilnametystės.
2. Ieškovė nurodė, kad susituokė su atsakovu (duomenys neskelbtini) jų vaikas M. S. gimė (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, santuokos pradžioje viskas klostėsi gerai, bet laikui bėgant, o ypatingai tada, kai šalys išvyko gyventi į Angliją, viskas pasikeitė, išryškėjo nesuderinami charakteriai, skirtingas požiūris į šeimą, materialines ir dvasines vertybes. Atsakovas pradėjo vartoti alkoholį, prarado darbą, norėdamas gauti vaiko pašalpas, apšmeižė ieškovę, parašė nebūtų dalykų Anglijos vaikų teisių tarnybai, dėl to ieškovė turėjo didelių problemų, nes turėjo įrodyti, kad yra gera motina ir prižiūri savo vaiką. Ieškovė dėl atsakovo psichologinio ir fizinio smurto buvo priversta kreiptis Anglijoje į atitinkamas instancijas, atsakovui buvo uždrausta artintis prie ieškovės namų. Atsakovas yra neatsakingas, turi priklausomybę svaigalams, visus savo uždirbtus pinigus leidžia tik savo poreikiams ir nesuinteresuotas keisti gyvenimo būdo bei gerinti santuokinių santykių. Ieškovė šiuo metu gyvena atskirai nuo atsakovo, jie neveda bendro ūkio ir nebepalaiko šeiminių ryšių. Ieškovė prašė šalių nepilnamečio vaiko M. S. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, kadangi vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu prieštarautų M. S. interesams. Atsakovas yra neatsakingas ir nepatikimas. Ieškovė prižiūri ir rūpinasi vaiku, deda visas pastangas, kad užtikrintų jo visavertį gyvenimą. Ieškovė dirba ir išlaiko savo nepilnametį vaiką, tačiau prie išlaikymo turi prisidėti ir atsakovas.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismui nepavyko įteikti atsakovui procesinių dokumentų (ieškinio, pranešimo dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo) ieškinyje nurodytu adresu Kaune, (duomenys neskelbtini). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis atsakovas Lietuvoje nedirba. Teismas 2018 m. spalio 15 d. nutartimi buvo paskelbęs atsakovo paiešką per policiją, tačiau 2019 m. vasario 7 d. nutartimi ši paieška buvo nutraukta, teismui nustačius, kad tęsti atsakovo paiešką yra netikslinga. Teismas, siekdamas išsiaiškinti atsakovo buvimo vietą, kreipėsi į asmenį, kurio darbas susijęs su pagalba lietuviams Jungtinėje Karalystėje, T. S., bei Lietuvos Respublikos ambasadą Jungtinėje Karalystėje. Šie subjektai pranešė teismui, kad neturi duomenų apie atsakovo gyvenamąją vietą. Procesiniai dokumentai (ieškinys ir teismo pranešimas, kuriame nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pareikšti), įteikti atsakovui 2019 m. kovo 19 d. viešo paskelbimo būdu pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnio reikalavimus. Atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, santuoką, sudarytą tarp V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir atsakovo A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Kauno miesto civilinės metrikacijos biure, įrašo Nr. 2005, nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo paliko ieškovei V. S. santuokinę pavardę – S., atsakovui A. S. – S., paliko nenagrinėtus ieškinio reikalavimus dėl šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, priteisė iš atsakovo A. S. ieškovei V. S. 268,33 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priteisė iš ieškovės V. S. valstybės naudai 5,19 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Teismas nustatė, kad abi šalys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių paskutinė žinoma bendra gyvenamoji vieta yra Jungtinė Karalystė. Šalių nepilnametis vaikas M. S. taip pat gyvena Jungtinėje Karalystėje kartu su ieškove vėliausiai nuo 2014 m. spalio 16 d. Teismas konstatavo, kad ši byla turi tarptautinį elementą, todėl, sprendžiant ieškovės ieškinio reikalavimų teismingumo klausimus, turi būti vadovaujamasi 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – ir reglamentas ,,Briuselis II bis“) bei 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas).
6. Teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinio reikalavimas dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei yra teismingas Lietuvos Respublikos teismui, kadangi abi šalys yra Lietuvos Respublikos piliečiai (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies „b“ punktas).
7. Teismas nustatė, kad šalių nepilnametis vaikas M. S. gyvena ir mokosi Jungtinėje Karalystėje vėliausiai nuo 2014 m. spalio mėn. Byloje pateiktos jo gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje nuotraukos. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovė negali atvykti į teismo posėdį Lietuvoje, nes dirba ir prižiūri savo vaiką užsienyje. Teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad nepilnamečio M. S. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, todėl tam, kad ieškovės ieškinio reikalavimas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo galėtų būti nagrinėjamas ir Lietuvos teisme, reikalingas aiškiai išreikštas ar kitoks nedviprasmiškas atsakovo pritarimas Lietuvos teismo jurisdikcijai.
8. Teismas nurodė, kad atsakovui A. S. apie šios bylos iškėlimą ir teismo posėdį, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, pranešta viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnis). Byloje nėra gautas aiškiai išreikštas ar kitoks nedviprasmiškas atsakovo pritarimas Lietuvos teismo jurisdikcijai sprendžiant šalių nepilnamečio vaiko M. S. gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, todėl teismas konstatavo, kad šiuo atveju ieškinio reikalavimas nustatyti M. S. gyvenamąją vietą su ieškove priimtas pažeidus teismingumo taisykles, nustatytas reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnyje, 12 straipsnio 1 dalyje, todėl yra pagrindas palikti ieškinio reikalavimą nustatyti nepilnamečio M. S. gyvenamąją vietą su ieškove nenagrinėtu pagal CPK 782 straipsnį.
9. Konstatavęs, kad teismui nėra teismingas ieškinio reikalavimas dėl šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo M. S. iš atsakovo A. S. taip pat negalėjo būti priimtas nagrinėjimui. Teismo turimais duomenimis atsakovas deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę, ieškovė su nepilnamečiu vaiku taip pat gyvena Jungtinėje Karalystėje, todėl, atsižvelgęs į tai, kad ir kreditoriaus (vaiko), ir skolininko (atsakovo) įprastinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, su tėvų pareigomis susijęs reikalavimas (dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo) teismingas Jungtinei Karalystei, teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo iš atsakovo šalių nepilnamečiam vaikui taip pat neteismingas Lietuvos teismui, todėl CPK 782 straipsnio pagrindu teismas paliko šį reikalavimą nenagrinėtu.
10. Teismas pasiūlė ieškovei pateikti jos teiginius dėl atsakovo kaltės patvirtinančius įrodymus, atitinkančius CPK nustatytus įrodinėjimo priemonėms keliamus reikalavimus, tačiau ieškovė į bylą papildomų įrodymų nepateikė. Teismas nurodė, kad negali vadovautis vertėjo T. S. paaiškinimais, kadangi šie paaiškinimai nepatvirtinti notaro, ieškovė neprašė apklausti šį asmenį liudytoju, todėl laikė, kad ieškovė neįrodė, jog būtent atsakovas yra kaltas dėl jų santuokos iširimo. Tačiau, įvertinęs tai, kad atsakovas nesilanko ieškovės būste, nepalaiko santykių su ja, ieškovė inicijavo santuokos nutraukimo procesą dėl atsakovo kaltės, nepateikusi iš esmės jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ir pati ieškovė prisidėjo prie santuokos iširimo. Teismo nuomone, ieškovė taip pat pažeidė sutuoktinių lojalumo, abipusės pagalbos, moralinės ir materialinės paramos pareigas, nesiekdama išsaugoti šeimą bei kreipdamasi į teismą dėl santuokos nutraukimo esant atsakovo kaltei. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus iš dalies ir nutraukti šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
11. Ieškovė V. S., atstovaujama advokato Vidmanto Baumilos, apeliaciniu skundu prašo 2019 m. rugpjūčio 22 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą dalyje, kurioje buvo atsisakyta nagrinėti ieškinio reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo, pažeidė ir netinkamai taikė Reglamentų įstatymines normas, teismų praktiką. Tikrindamas ar ieškovės pateiktas ieškinys yra teismingas Lietuvos teismui, teismas neįvertino aplinkybės, kad Reglamento preambulės 12 punktas numato specialią alternatyvią jurisdikcijos taisyklę. Pagal Reglamento 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktą, valstybės narės taip pat gali turėti jurisdikciją bylose dėl tėvų pareigų, t. y. kitose bylose nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis arba visos šalys aiškiai ar kitokiu nedviprasmišku būdu pripažįsta to teismo jurisdikciją, teismui priėmus bylą savo žinion ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Iš tokio teisinio reglamentavimo daroma išvada, kad ginčo pobūdžio ir dalyko bylai nėra nustatyta išimtinė jurisdikcija, kaip pavyzdžiui bylose dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ir santuokos pripažinimo negaliojančia pagal Reglamento 3, 4 ir 5 straipsnius. Todėl šiuo atveju teismas, spręsdamas dėl bylos jurisdikcijos, taip pat turėjo pagrindo vadovautis Reglamento 12 straipsnio 3 dalies nuostata, o ne išimtinai Reglamento 2 skirsnio 8 straipsnio nuostata. Teismas nesivadovavo aukščiau minėta įstatyminės normos nuostata, šiai dienai taip ir liko neaišku ar pats atsakovas taip pat mano, kad Lietuvos Respublikos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės pareikšto ieškinio. Vien faktas, kad atsakovui procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu, nesudarė teismui teisėto pagrindo teigti, kad vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo klausimas yra neteismingas Lietuvos teismui. Teismas pats už atsakovą priėmė sprendimą, kad atsakovas prieštarauja, jog ieškovės ieškinio reikalavimai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo būtų nenagrinėjami Lietuvos teisme. Ieškovės žiniomis atsakovas šiuo metu yra Lietuvoje.
11.2. Pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su atsakovo gyvenamąja vieta. Teismas nusprendė, kad atsakovas šiuo metu gyvena Jungtinėje Karalystėje vien todėl, kad atsakovas yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę. Tačiau įstatyminės normos reglamentuoja, kad deklaracijos duomenų pateikimas nėra visa lemiantis kriterijus, kuris neginčytinai patvirtina asmens nuolatinę gyvenamąją vietą. Byloje pateikta pakankamai duomenų, kurie leidžia pagrįstai teigti, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublika, o ne Jungtinėje Karalystėje. Lietuvos Respublikoje atsakovas turi nekilnojamojo turto, tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje jokio turto neturi. Šalių išvykimo tikslas į Jungtinę Karalystę buvo užsidirbti pinigų ir grįžti į Lietuvą. Šalys niekuomet neplanavo nuolatos gyventi Jungtinėje Karalystėje ir šiuo metu ieškovė nėra pareiškusi, kad Jungtinėje Karalystėje gyvens nuolatos.
11.3. Teismas turi teisę ir pareigą nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimus dėl gyvenamosios vietos ir išlaikymo priteisimo ne vien dėl to, kad tai padaryti leidžia ES ir nacionaliniai teisės aktai, bet ir dėl to, kad tik tokiu būdu bus užtikrintas vaiko išlaikymas bei nustatyta jo gyvenamoji vieta. Atsakovas procese nedalyvauja, juo nesidomi nuo pat pradžių, nėra pateikęs procesinių dokumentų, nėra įvykdęs teismo įpareigojimų. Pagrįstai tikėtina, kad civilinę bylą nagrinėjant kitoje jurisdikcijoje, teismai negalės įpareigoti atsakovo atvykti į posėdžius ar pateikti civilinei bylai reikalingus dokumentus tam, kad būtų įvertintos jo galimybės įvykdyti pareigą išlaikyti vaiką. Tokiu atveju bylos nagrinėjimas būtų vilkinamas, taip pažeidžiant nepilnamečio vaiko interesus. Be to, Reglamente (EB) Nr. 2201/2003 nėra privalomai nurodyta, kad ieškovė turi būtinai kreiptis į teismą pagal dabar gyvenamąją vietą.
11.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 yra nurodęs, kad tarp reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nėra hierarchijos ar subordinacijos santykio. Šios nutarties 14 punkte nurodyta, kad vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų neteismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja teismo negalėjimo nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte būtų nurodyta kitaip. Šiuo požiūriu Išlaikymo reglamento nuostatų analizė nepatvirtina, kad reikalavimo dėl išlaikymo ir (ar) išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumas būtų neatsiejamas nuo reikalavimo dėl tėvų pareigų (vaiko gyvenamosios vietos nustatymo) teismingumo. Pastaroji aplinkybė patvirtina, kad teismas nepagrįstai prioritetą suteikė „Briuselio II a“ reglamento 2 skirsnio 8 straipsniui, kadangi įstatyme nėra numatyta tarp reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nėra hierarchijos ar subordinacijos santykio. Tam, kad būtų pagrindas jurisdikcijos klausimą spręsti pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą, turi būti nustatyta atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta. Tačiau šiuo atveju teismas, užuot ištyręs ir surinkęs pakankamai įrodymų apie tai ar atsakovas šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, „nuėjo“ pačiu lengviausiu keliu, t. y. formaliai įvertinęs ieškovės ieškinio pateiktus argumentus ir aplinkybes bei išsirinkęs tik sau naudingus įrodymus dėl atsakovo gyvenamosios vietos, be jokio teisinio pagrindo atsisakė spręsti ieškovės ieškinio pareikštus reikalavimus.
11.5. Teismas galėjo daryti prielaidą, jog atsakovas šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje taip pat iš ieškovės ieškinyje pateiktų aplinkybių bei kartu su ieškiniu pateiktus duomenis apie atsakovo pilietybę, turimą turtą Lietuvoje, bei spręsti, kad reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo galėtų būti teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą.
11.6. Tais atvejais, kai visi ar dalis pareikštų reikalavimų neteismingi Lietuvos Respublikos teismams pagal atitinkamuose ES reglamentuose nustatytus teismingumo kriterijus, teismas privalo ne tik konstatuoti, kad jis neturi jurisdikcijos pagal atitinkamą reglamentą, bet ir nustatyti, ar atitinkamu klausimu jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas (reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsnis, Išlaikymo reglamento 10 straipsnis). Taigi teismas, į kurį buvo kreiptasi, turi įvertinti ne tik savo jurisdikciją, bet, jei atsakymas į šį klausimą yra neigiamas, ir tai, ar kurios nors kitos ES valstybės narės teismas turi jurisdikciją tą reikalavimą nagrinėti. Tais atvejais, kai teismas nenustato, kad kurios nors kitos ES valstybės narės teismas turi jurisdikciją pagal atitinkamo reglamento nuostatas, jis gali savo jurisdikciją dėl atitinkamo reikalavimo pagrįsti, pavyzdžiui, pagal reglamento „Briuselis II bis“ 14 straipsnį taikydamas Iex fori (savo teise) arba pagal Išlaikymo reglamento 7 straipsnį taikydamas forum necessitatis (būtinosios jurisdikcijos) taisyklę.
11.7. Reglamento „Briuselis II bis“ 8, 9. 10, 12 ir 13 straipsniuose įtvirtinti jurisdikcijos pagrindai yra grindžiami įvairiais - tiek objektyviaisiais, tiek subjektyviaisiais, nuo bylos šalių valios priklausančiais, kriterijais (pvz., 8 straipsnyje įtvirtintas bendrasis jurisdikcijos pagrindas grindžiamas objektyvia aplinkybe - vaiko nuolatine gyvenamąja vieta, tuo tarpu 12 straipsnyje įtvirtintas jurisdikcijos pagrindas priklauso, be kita ko, nuo byloje dalyvaujančių asmenų pritarimo teismo, į kurį ieškovas kreipėsi su ieškiniu, jurisdikcijai). Ieškovė realizavo savo pasirinkimo teisę, pasirinko ieškinį dėl gyvenamosios vietos ir išlaikymo pareikšti pagal atsakovo paskutinę žinomą gyvenamąją vietą Kauno apylinkės teisme. Pažymėtina, ieškovė, atsakovas ir jų bendras vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, dėl ko yra pagrįstas pagrindas taip pat Lietuvos teismui priimti nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
13. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo dalies, kuria ieškinys dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo paliktas nenagrinėtu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl ieškinio reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą jurisdikcijos
14. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, todėl sprendė, kad ieškinio reikalavimas nustatyti M. S. gyvenamąją vietą su ieškove priimtas pažeidus teismingumo taisykles, nustatytas reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnyje, 12 straipsnio 1 dalyje, todėl yra pagrindas palikti ieškinio reikalavimą nustatyti nepilnamečio M. S. gyvenamąją vietą su ieškove nenagrinėtu.
15. Spręsdamas, jog ieškovės ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiais duomenimis: „duomenys neskelbtini“ 2017 m. rugsėjo 27 d. pažymos duomenimis M. S., gim. (duomenys neskelbtini), pradėjo lankyti pradinės „duomenys neskelbtini“ mokyklos aukštesnę klasę 2017 m. rugsėjo 5 d. ir toliau lanko šią mokyklą. Anksčiau nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2017 m. liepos 21 d. M. S. lankė „duomenys neskelbtini“ vaikų darželį (71, 72 b. l.). Byloje pateiktos ieškovės darytos nuotraukos, kuriose pavaizduotas (ieškovės atstovės teigimu) M. S. kambarys (74-81 b. l.). Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad kambaryje yra visi būtiniausi vaiko vystymuisi objektai: lova, kompiuteris, darbo stalas, žaislai. Kambarys yra tvarkingas.
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje – jie ten gyvena nuo 2014 m., vaikas mokosi, o ieškovė ten dirba. Įvertintina ta aplinkybė, kad nuo šeimos išvykimo į Jungtinę Karalystę praėjo jau 5 metai, nėra duomenų, kad šeima būtų grįžusi į Lietuvos Respubliką gyventi, o vėliau vėl išvykusi atgal į Jungtinę Karalystę. Jokių duomenų apie tai, kad ieškovės ir vaiko pagrindiniai kasdieniai interesai būtų Lietuvos Respublikoje nepateikta. Todėl spręstina, kad yra pagrindas taikyti reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalis - valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.
17. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas už atsakovą priėmė sprendimą dėl jurisdikcijos prorogacijos.
18. Pažymėtina, kad jurisdikcijos prorogacija galima ne visais atvejais, o tik tuomet, kai egzistuoja jurisdikcijos prorogacijos sąlygos. Viena iš jurisdikcijos prorogacijai būtinų sąlygų – jurisdikcijos pripažinimas.
19. Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 1 dalies b punktas nustato, kad abu tėvai arba tėvų pareigų turėtojai kreipimosi į teismą metu turi aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarti jurisdikcijai. Atsakovas aiškiai išreikštu būdu savo nuomonės dėl jurisdikcijos prorogacijos neišreiškė. Atsakovas nepateikė jokio procesinio dokumento, jokiais būdais ir formomis neišreiškė savo valios ir nuomonės dėl ginčo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į ginčo santykių pobūdį, tylėjimas ir jurisdikcijos neginčijimas, bet ne aiškus ir nedviprasmiškas pritarimas jos pakeitimui, šiuo atveju neturėtų būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas jurisdikcijos prorogacijos sąlygai atsirasti, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nėra atsakovo valios ir sutikimo dėl jurisdikcijos prorogacijos, o nesant įgyvendintos šios būtinosios jurisdikcijos prorogacijos sąlygos, jurisdikcijos prorogacija negalima.
20. Apeliaciniame skunde yra keliamas klausimas dėl galimybės taikyti reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą jurisdikcijos prorogacijos taisyklę, pagrindžiant reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo teismingumą Lietuvos Respublikos teismams vaiko turima Lietuvos Respublikos pilietybe.
21. Pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, aiškindamas minėtas Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies a) ir b) punktų nuostatas, nurodė, kad 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose įtvirtintos sąlygos turi būti aiškinamos ne kaip alternatyvios, o kaip kumuliatyvios – t. y. tikroji jų loginė jungtis yra ne „arba“, o „ir“. Jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas.
22. Nagrinėjamoje byloje yra tenkinama tik viena iš trijų privalomų prorogacijos sąlygų - Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies a) punkto prorogacijos sąlyga, atsižvelgiant į šalių vaiko turimą Lietuvos Respublikos pilietybę. Teismui nustačius, kad nėra atsakovo jurisdikcijos pripažinimo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, privaloma Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies b) punkto sąlyga netenkinama. Tai konstatavus netirtina kita tame pačiame punkte numatyta privaloma jurisdikcijos prorogacijos sąlyga – ar bylos teismingumas Lietuvos teismams labiausiai atitinka vaiko interesus. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad šioje byloje Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies pagrindu.
23. Atsakovo gyvenamosios vietos nustatymas, nagrinėjant ieškinio reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo jurisdikcijos klausimą, nereikšmingas, nes reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalis nustato jurisdikciją ne pagal tėvų, o pagal vaiko gyvenamąją vietą.
24. Ieškovei išaiškintina, kad šiuo atveju jurisdikciją reikalavimui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo turi Jungtinės Karalystės teismai.
Dėl ieškinio reikalavimo priteisti išlaikymą nepilnamečiui vaikui jurisdikcijos
25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, todėl sprendė, kad ieškinio reikalavimas neteismingas Lietuvos Respublikos teismams.
26. Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje.
27. Nustatyta, kad ieškovė 2018 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo jam priteisimo. Ieškinyje nurodė, kad atsakovo A. S. paskutinė žinoma gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Kaunas. Ieškinyje nurodė, kad kartu su atsakovu išvyko gyventi į Angliją. Tarp šalių kilus konfliktui, ieškovė kreipėsi į Anglijos institucijas ir atsakovui buvo uždrausta artintis prie jų namų (b.l. 3-7). Atsakovas išvyko (kur atsakovas išvyko, jai nepranešė, gal grįžo į Lietuvą). Procesiniai dokumentai A. S. adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, grįžo neįteikti (b.l. 16, 54). Išraše apie asmenį, gautame iš Registrų centro Gyventojų registro departamento, nurodyta, kad A. S. deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę (b.l. 17). VSDFV duomenimis A. S. nedirba (b.l. 18). Ieškovė V. S. 2018 m. spalio 9 d. rašte Dėl trūkumų šalinimo nurodė, kad atsakovas gyveno adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, bet sužinojęs, kad ieškovė kreipsis į teismą dėl santuokos nutraukimo, išvyko nežinoma kryptimi (b.l. 24). Kauno apylinkės teismas 2018 m. spalio 15 d. nutartimi paskelbė atsakovo paiešką (b.l. 26-27). Kauno apskrities VPK 2019 m. sausio 30 d. rašte nurodyta, kad A. S. nuo 2014 m. spalio 5 d. deklaravęs išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Didžiąją Britaniją. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM informacinėje sistemoje apie ieškovo asmens atvykimą ar išvykimą iš Lietuvos Respublikos duomenų nėra. Apie ieškomo asmens draudėjus Lietuvos Respublikoje nuo 2012 m. vasario 17 d. duomenų nėra, Darbo biržoje neregistruotas. Įtariamų, kaltinamų ar nuteistųjų registre duomenų apie ieškomą asmenį nėra. Giminaitis nurodė, kad ryšiai nutrūkę. Galima gyvenamoji vieta ir buvimo vieta, kontaktinis telefono numeris nenustatytas (b.l. 33). Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartimi nustatė ieškovei terminą pateikti teismui nuomonę dėl atsakovo kuratoriaus paskyrimo ir/arba pasirinkti kitą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse numatytą procesinių dokumentų įteikimo būdą (b.l. 34-35). Ieškovė 2019 m. vasario 11 d. raštu paprašė teismą atsakovui procesinius dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu (b.l. 39). Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 20 d. kreipėsi į T. S. (iš rašto turinio galima suprasti, kad jo darbas yra susijęs su pagalba lietuviams Jungtinėje karalystėje) su prašymu pateikti informaciją apie A. S. (b.l. 41) ir gavo atsakymą (b.l. 42), kad tokios informacijos neturi. 2019 m. vasario 28 d. raštu Kauno apylinkės teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Jungtinėje Karalystėje (b.l. 43) ir gavo atsakymą, kad informacijos apie A. S. neturi (b.l. 44). 2019 m. balandžio 15 d. Kauno apylinkės teismas pagal 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1206/2001 „Dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose“ su prašymu surinkti įrodymus apie A. S. gyvenimo, darbo, nekilnojamojo turto adresus kreipėsi į Jungtinės Karalystės teisminę instituciją (b.l. 57-58), tačiau toks prašymas nebuvo priimtas (b.l. 71). A. S. apie teismo posėdį informuotas viešo paskelbimo būdu (b.l. 83).
28. Be to, nustatyta, kad A. S. nuosavybės teise priklauso 44/11 buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaišiadorių r. (e. bylos apyrašas, b.l. 14-15, 18).
29. Pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas procesines priemones nustatyti atsakovo gyvenamąją vietą, tačiau jos nenustatė.
30. Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.
31. Tam, kad būtų pagrindas jurisdikcijos klausimą spręsti pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a ir b punktus, turi būti nustatyta atsakovės ir šalių nepilnamečių vaikų įprastinė gyvenamoji vieta. Nesant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikos, aiškinančios Išlaikymo reglamente įtvirtintą įprastinės gyvenamosios vietos sampratą, nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad ji turėtų būti aiškinama kitaip, nei 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“), nurodyta nuolatinės gyvenamosios vietos samprata. Reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 nurodė, kad terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai, pirmiausia atsižvelgiant į ESTT praktikoje nurodytus principus: būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines konkrečios bylos aplinkybes (ESTT 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37 punktas); sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje B. M. prieš R. C., C-497/10 PPU, 51 punktas); kūdikio, vaiko ir suaugusio žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai dėl objektyvių priežasčių bei vaiko ryšio ir priklausomybės nuo tėvų nėra tapatūs (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje B. M. prieš R. C., C-497/10, 41–57 punktai; 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37–42 punktai).
32. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie atsakovo įprastinę gyvenamąją vietą, nesivadovavo paminėtais ESTT praktikoje nurodytais principais, o išvadą, kad atsakovo įprastinė (nuolatinė) gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, padarė vadovaudamasis tuo, kad atsakovas yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę. Visgi, atsižvelgus į nurodytus gyvenamosios vietos kaip nuolatinės vertinimo kriterijus, vien aplinkybė, kad atsakovas 2014 m. deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę ir kurį laiką ten gyveno su ieškove ir vaiku, nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškinio padavimo momentu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įprastinė (nuolatinė) atsakovo gyvenamoji vieta buvo Jungtinėje Karalystėje. Atsakovo gyvenamoji vieta nenustatyta nei Lietuvos Respublikoje, nei Jungtinėje Karalystėje. Todėl, sprendžiant dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos, atsižvelgtina į tai, kad atsakovas yra Lietuvos Respublikos pilietis bei Lietuvos Respublikoje turi nekilnojamojo turto, iki 2014 m. jo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu apie jokias atsakovo sąsajas, išskyrus tik faktą, kad paskutinė tikrai žinoma atsakovo gyvenamoji vieta buvo Jungtinėje Karalystėje, tačiau ir žinoma, kad jis joje nebegyvena, nėra.
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą ir jų tarpusavio ryšį, atsižvelgdama į Išlaikymo reglamento tikslus, tai, kad atsakovas Lietuvos Respublikos pilietis ir čia turi nekilnojamojo turto, iš kurio galimas išieškojimas išlaikymo neteikimo atveju, sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, todėl pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą ieškovės reikalavimui dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo nustatytina Lietuvos Respublikos jurisdikcija.
Dėl procesinės bylos baigties
34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai išsprendė klausimą dėl ieškovės reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą jurisdikcijos. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai nusprendė ieškovės reikalavimo dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo nespręsti neteisingai nustatęs šio reikalavimo jurisdikciją, kas sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą šioje dalyje pakeisti ir neišspręstą reikalavimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 327 str. 2 d.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 327 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą pakeisti iš dalies.
Ieškovės V. S. neišspręstą reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Išaiškinti ieškovei V. S., kad jurisdikciją reikalavimui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo turi Jungtinės Karalystės teismai.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.