Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alkesta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės „Robot Inžynieryjno-Budowlanych Export Pribex“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alkesta“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alkesta“ priešieškinį ieškovei ribotos atsakomybės bendrovei „Robot Inžynieryjno-Budowlanych Export Pribex“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nenustatyta aplinkybių, dėl kurių iškiltų poreikis peržengti apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Dėl apeliacinės instancijos teismui pateikto naujo įrodymo

17. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką ginčo klausimui išspręsti.

18. Nagrinėjamojoje byloje apeliantės pateiktas naujas įrodymas neturi esminės įtakos sprendžiant šalių ginčą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas, nepatvirtina ir nepaneigia turinčių esminės reikšmės ginčo klausimui aplinkybių. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepriima apeliantės pateikto naujo įrodymo (CPK 314 straipsnis).

Dėl ieškovės reikalavimo teisės į apeliantę

20. Reikalavimo teisė pagal reikalavimo perleidimo sutartį ar pagal atgręžtinę skolinių reikalavimų perleidimo sutartį laikoma perleista reikalavimo perleidimo ar atgręžtinio skolinio reikalavimo perleidimo sandorio sudarymo momentu, nebent pačiame sandoryje būtų nustatytas vėlesnis įsigaliojimo terminas. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad ieškovė su bendrove „MFG Kielce“ 2019 m. gegužės 8 d. sudarė reikalavimų perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovė perleido bendrovei „MFG Kielce“ reikalavimus į apeliantę pagal 2019 m. kovo 8 d. susitarimą. Ieškovė su bendrove „MFG Kielce“ 2019 m. lapkričio 13 d. sudarė atgręžtinę skolinių reikalavimų perleidimo sutartį. Pastarosios sutarties 3 skyriaus 1, 2 punktuose nustatyta, kad bendrovė „MFG Kielce“, vykdydama skolinio reikalavimo išieškojimo veiksmus, turėjo 957 Eur išlaidų ir ieškovė įsipareigojo šią sumą grąžinti bendrovei „MFG Kielce“ per keturiolika dienų. Vis dėlto iš sutarties turinio akivaizdu, kad sutarties įsigaliojimas nesiejamas su 957 Eur sumos sumokėjimu nustatytu terminu. Priešingai negu teigia apeliantė, ieškovė su bendrove „MFG Kielce“ 2019 m. lapkričio 13 d. sutartyje susitarė, kad šia sutartimi nedelsiant nutraukia 2019 m. gegužės 8 d. reikalavimų perleidimo sutartį, bendrovė „MFG Kielce“ grąžina ieškovei 503 851,17 Lenkijos zlotų reikalavimą su palūkanomis, o ieškovė jį priima (sutarties 1, 2 skyriai). Lingvistiškai aiškinant nurodytas sutarties nuostatas, darytina išvada, kad 2019 m. lapkričio 13 d. sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo momento, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 13 d. Šią išvadą patvirtina bendrovės „MFG Kielce“ apeliantei adresuotas 2019 m. lapkričio 13 d. pranešimas, kuriame bendrovė nurodė, kad 2019 m. lapkričio 13 d. sutartimi perleido ieškovei reikalavimus į apeliantę pagal 2019 m. kovo 8 d. susitarimą. Dėl to, priešingai negu teigia apeliantė, 2019 m. lapkričio 13 d. sutarties įsigaliojimui neturi reikšmės sumokėjo ieškovė bendrovei „MFG Kielce“ 957 Eur ar ne. Be to, bendrovė „MFG Kielce“ 2021 m. kovo 6 d. Kauno apygardos teismui adresuotame pranešime patvirtino, kad: 2019 m. lapkričio 13 d. sutartimi grąžino ieškovei reikalavimo teisę į apeliantės 503 851,17 Lenkijos zlotų skolą; ieškovė su ja visiškai atsiskaičiusi ir ji neturi ieškovei ar apeliantei jokių finansinių reikalavimų.

22. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Pagal CK 6.109 straipsnio 7 dalį skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį.

23. Sutiktina su apeliante, kad prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininkui ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

24. Ieškovė pateikė teismui bendrovės „MFG Kielce“ apeliantei adresuotą 2019 m. lapkričio 13 d. pranešimą apie reikalavimo teisės grąžinimą ieškovei. Vis dėlto apeliantė teigia, kad ji negavo šio pranešimo ar kitos formos pranešimo apie reikalavimo teisės grąžinimą ieškovei. Byloje nėra duomenų, kad pirmiau nurodytas pranešimas iš tikrųjų buvo išsiųstas apeliantei.

25. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tinkamu pranešimu apie reikalavimo perleidimą laikytina ir tai, kai skolininką apie reikalavimo perleidimą naujasis kreditorius informavo jam pareikšdamas ieškinį civiliniame procese ir prie jo pridėdamas reikalavimo perleidimo sutartį. Kasacinis teismas išaiškino, kad toks skolininko informavimas apie reikalavimo perleidimą atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Tai skolininko teisių nevaržo labiau negu apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo. Reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui kartu su ieškiniu, reikalaujant patenkinti reikalavimą, neriboja skolininko teisių ir gynybos priemonių. Skolininkas nepraranda teisės reikšti atsikirtimų, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, į naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.107 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).

26. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, konstatuoja, kad ieškovė apie atgręžtinį reikalavimo perleidimą (t. y. reikalavimo teisės grąžinimą) informavo apeliantę pareiškusi ieškinį nagrinėjamojoje byloje ir prie jo pridėjusi 2019 m. lapkričio 13 d. atgręžtinę skolinių reikalavimų perleidimo sutartį. Iki ieškinio pareiškimo teisme apeliantė nebuvo įvykdžiusi reikalavimo pradinei kreditorei bendrovei „MFG Kielce“. Pranešus apeliantei apie reikalavimo perleidimą ieškinio pareiškimu ir kartu pateikus cesijos sutartį, reikalavimo teisės perleidimas sukelia jai teisinius padarinius nuo ieškinio priedų gavimo momento. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė turi teisę reikalauti iš apeliantės skolos priteisimo pagal 2019 m. kovo 8 d. susitarimą.

Dėl ieškovės, kaip proceso šalies, tinkamumo

27. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes savo iniciatyva, neatlikęs jokio procesinio veiksmo, ginčijamu sprendimu pakeitė ieškovą – bankroto administratorių į ieškovę bankrutuojančią bendrovę, atstovaujamą bankroto administratoriaus. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

28. Pagal CPK 45 straipsnio, reglamentuojančio netinkamos šalies pakeitimą tinkama, 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CPK 45 straipsnyje įtvirtintos teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva, tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2014).

29. Varšuvos miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 21 d. sprendimu ieškovei bendrovei „Robot Inžynieryjno-Budowlanych Export Pribex“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas T. S. Taigi, bankroto administratorius T. S. yra ieškovės atstovas. Nagrinėjamojoje byloje ieškinyje ieškove buvo nurodyta ne bendrovė „Robot Inžynieryjno-Budowlanych Export Pribex“, bet bankroto administratorius. Priešingai negu teigia apeliantė, ieškovė 2021 m. gegužės 10 d. raštu patikslino, kad ieškovė nagrinėjamojoje byloje yra bankrutuojanti bendrovė „Robot Inžynieryjno-Budowlanych Export Pribex“, atstovaujama bankroto administratoriaus T. S., bet ne bankroto administratorius. Taigi, bankroto administratorius patvirtino, kad pareiškė ieškinį bankrutuojančios bendrovės vardu, kaip jos atstovas. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo spręsti, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, ir pagal CPK 45 straipsnio nuostatas pakeisti ieškovą tinkamu ieškovu. Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs proceso teisės normas ar netinkamai jas taikęs.

Dėl susitarimo (ne)pripažinimo negaliojančiu CK 1.81 straipsnyje nurodytu pagrindu

30. Apeliantė priešieškiniu, be kita ko, prašė pripažinti 2019 m. kovo 8 d. susitarimą negaliojančiu CK 1.81 straipsnyje nurodytu pagrindu. Apeliantės teigimu, susitarimu ieškovė siekė apgauti savo kreditorius ir neteisėtai nuslėpti tikrąsias savo finansines galimybes, vengė atsiskaityti su kreditoriais, todėl susitarime nurodė Čekijoje registruotos savo banko sąskaitos numerį, bet ne Lenkijoje. Dėl to, anot apeliantės, susitarimas prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad: apeliantė nenurodė, kaip susitarimo sąlyga buvo ar galėjo būti pažeisti jos teisės ir teisėti interesai; apeliantės argumentai dėl ieškovės siekio susitarimu išvengti atsiskaitymo su kreditoriais nepaneigia fakto, jog susitarime nurodytos lėšos teisėtai priklauso ieškovei. Teismas padarė išvadą, kad apeliantės veiksmai, kai ji prašo pripažinti susitarimą niekiniu, nes ieškovė juo siekė apgauti kreditorius, nors apeliantės nurodomu pagrindu pripažinus susitarimą niekiniu, lėšos liktų būtent apeliantei, bet būtų paskirstytos ieškovės kreditoriams, vertintini kaip piktnaudžiavimas teise. Dėl to teismas pagal CK 1.137 straipsnio 3 dalį atsisakė ją ginti. Apeliantė nesutinka su pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada.

31. Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais, veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019 51 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

32. Viena vertus, aplinkybė, kad ieškovė ginčo susitarime nurodė savo banko sąskaitos numerį, kuris registruotas Čekijoje, bet ne Lenkijoje, nėra pagrindas daryti vienareikšmišką išvadą, jog susitarimu ieškovė sąmoningai siekė išvengti prievolių savo kreditoriams įvykdymo. Kita vertus, tam, kad pirmiau šioje nutartyje nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai būtų aktualūs nagrinėjamoje byloje, visų pirma turi būti nustatytas apeliantės teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Apeliantė, teigdama, kad ginčijamas susitarimas sudarytas turint tikslą išvengti prievolių kreditoriams įvykdymo, turėjo pareigą įrodyti, kokie jos teisėti interesai, egzistavę sandorio sudarymo metu, buvo pažeisti ginčijamu sandoriu. Nagrinėjamojoje byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, kad nustatant susitarimo sąlygą, kuria apeliantė įsipareigojo pervesti lėšas į Čekijoje, bet ne į Lenkijoje registruotą ieškovės banko sąskaitą, pažeisti ar galėjo būti pažeisti būtent apeliantės teisės ir interesai. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad apeliantės argumentai dėl ieškovės siekio aptariamu susitarimu išvengti atsiskaitymo su kreditoriais nepaneigia fakto, jog ginčijamame susitarime nurodytos lėšos teisėtai priklauso ieškovei. Atsižvelgus į aplinkybę, kad ieškovei iškelta bankroto byla, darytina išvada, kad iš apeliantės gautos lėšos bus panaudotos atsiskaityti su ieškovės kreditoriais bankroto procese. Dėl to apeliantės reikalavimas pripažinti ginčo susitarimą negaliojančiu CK 1.81 straipsnyje nurodytu pagrindu atmestas pagrįstai..

Dėl susitarimo (ne)pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje nurodytu pagrindu

33. Apeliantė priešieškiniu, be kita ko, prašė pripažinti 2019 m. kovo 8 d. susitarimą negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje nurodytu pagrindu – dėl ekonominio spaudimo. Apeliantė apeliaciniame skunde ekonominį spaudimą įrodinėja tokiomis aplinkybėmis: 1) ieškovė tik ginčo susitarimo išvakarėse atsiuntė apeliantei susitarimo projektą ir pareiškė, kad šalys jį pasirašys pas mediatorių taikinamojo susitarimo pasirašymo metu; 2) ieškovės atstovė pareiškė, kad nepasirašys mediacijos susitarimo, jeigu apeliantė nepasirašys ginčo susitarimo; 3) apeliantė neturėjo galimybės koreguoti ginčo susitarimo teksto; 4) ginčo susitarimas pasirašytas esant padidintos psichologinės įtampos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantės nurodyti argumentai nepagrįsti. Teisėjų kolegija, išanalizavusi faktines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir nemato pagrindo vertinti kitaip nurodytų apeliantės argumentų. Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais toliau išdėstytais motyvais.

34. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytas savarankiškas sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindas – sandorio, sudaryto dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą, negaliojimas. Šio straipsnio 4 dalyje realus grasinimas yra laikomas kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2013). Kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas.

35. Nagrinėjamojoje byloje apeliantė neįrodė šios nutarties 34 punkte išvardytų sąlygų visumos. Byloje nustatyta, kad apeliantė nuo 2005 m. balandžio 19 d. yra įregistravusi savo skyrių Lenkijos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantės Lenkijos skyriaus vadovė – G. K. Apeliantės teigimu, jos darbuotoja G. K. atliko tik vertėjos vaidmenį. Pažymėtina, kad apeliantė negali remtis vidinių atstovavimo santykių trūkumu. Ginčo atveju neturi reikšmės, ar apeliantė buvo suteikusi savo darbuotojai G. K. įgaliojimus susirašinėti su ieškovės atstovais. Ginčo atveju svarbu nustatyti, ar apeliantė savo elgesiu davė rimtą pagrindą ieškovei manyti, kad G. K. yra apeliantės atstovė, turinti teisę veikti apeliantės vardu, susirašinėti su ieškove ir jos atstovais. Iš byloje esančio 2019 m. sausio 22 d., kovo 7 d., elektroninio susirašinėjimo matyti, kad G. K. prisistatydavo apeliantės Lenkijos skyriaus vadove (direktore). Iš ieškovės 2021 m. gegužės 10 d. pirmosios instancijos teismui pateikto 2017 m. vasario 7 d. neteisminio susitarimo matyti, kad jį, kaip apeliantės atstovė, pasirašė taip pat G. K. Pirmiau nurodytos aplinkybės paneigia apeliantės teiginius, kad G. K. atliko tik vertėjos vaidmenį. Be to, apeliantė neinformavo ieškovės apie netinkamą atstovavimą, nenurodė prieštaravimų dėl dokumentų siuntimo G. K. Dėl to ieškovė ir jos atstovai turėjo rimtą pagrindą manyti, kad G. K. tinkama apeliantės atstovė (CK 2.133 straipsnio 2, 9 dalys). Priešingai negu teigia apeliantė, iš byloje esančio elektroninio susirašinėjimo nustatyta, kad ieškovė išsiuntė apeliantės atstovei G. K. ginčijamo 2019 m. kovo 8 d. susitarimo projektą ne tik susitikimo išvakarėse (2019 m. kovo 7 d.), bet taip pat ir anksčiau, t. y. 2019 m. vasario 20 d. Taigi apeliantė turėjo daugiau negu dvi savaites laiko susipažinti su ginčijamo susitarimo tekstu ir visapusiškai įvertinti susitarimo teisinius padarinius. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, priešingai negu teigia apeliantė, ginčijamas susitarimas nebuvo jai netikėtas, ji turėjo pakankamai laiko apsvarstyti savo sprendimą dėl lėšų pasidalijimo ir pateikti savo pasiūlymus.

36. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad būtent ieškovė būtų vertusi ją sudaryti ginčijamą susitarimą, dariusi spaudimą, grasinusi apeliantei neigiamais ekonominiais padariniais. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų grasinusi apeliantei nepasirašyti mediacijos susitarimo ir panaudojusi tai tam, jog apeliantė pasirašytų ginčijamą susitarimą. Priešingai, išanalizavus faktines bylos aplinkybes, akivaizdu, kad abi šalys buvo suinteresuotos pasirašyti tiek mediacijos susitarimą, tiek ginčijamą susitarimą. Teisėjų kolegija sutinka su pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei nesutikus pasirašyti susitarimo, mediacijos susitarimo sąlygos, tikėtina, būtų pakeistos, bet nebūtinai labiau atitikusios apeliantės interesus. Šią išvadą patvirtina iki susitarimo buvusi šalių praktika. Užsakovė, vykdydama statybos rangos sutartį, su ieškove ir apeliante atsiskaitydavo pervesdama lėšas būtent į ieškovės, bet ne apeliantės sąskaitą. Dėl to apeliantė buvo suinteresuota pasirašyti ginčijamą susitarimą. Jis buvo jai naudingas, nes jame nustatyta konkreti jai priklausanti lėšų dalis.

37. Apeliantė taip pat neįrodė, kad ginčo susitarimas pasirašytas padidintos psichologinės įtampos aplinkybėmis. Priešingai negu teigia apeliantė, aplinkybė, kad ginčijamas susitarimas pasirašytas tuo pačiu metu kaip ir mediacijos susitarimas, matant mediatoriui ir jo buveinėje, niekaip nepatvirtina apeliantės teiginių apie padidintą psichologinę įtampą susitarimo pasirašymo metu. Pirmiau šioje nutartyje minėta, kad ginčijamojo susitarimo projektą apeliantė buvo gavusi iš anksto, todėl turėjo pakankamai laiko su juo susipažinti ir priimti atitinkamą sprendimą. Apeliantė buvo laisva derėtis, prisiimti teises ir pareigas ar jų atsisakyti. Apeliantė yra patyręs verslo subjektas, turintis savo skyrių Lenkijos Respublikoje ir daug metų šioje valstybėje vykdantis veiklą. Iš byloje esančių sutarčių matyti, kad sandorių pasirašymas Varšuvoje buvo įprasta apeliantės verslo praktika. Be to, apeliantė neginčija, kad sudarant ginčijamą susitarimą jai atstovavo ne tik vadovas, bet ir teisininkas. Taigi, įvertinusi bylos aplinkybių visumą, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, kad 2019 m. kovo 8 d. susitarimas pasirašytas dėl ekonominio spaudimo.

38. Apeliantės argumentai, kad neva ieškovė nėra įvykdžiusi savo pareigos visiškai atsiskaityti su apeliante pagal šalių pasirašytas sutartis, neturi jokios įtakos sprendžiamam ginčui, nes ginčijamo susitarimo 5 punkte šalys aiškiai susitarė, jog draudžiama išskaičiuoti, sulaikyti ar įskaityti sumą, kurią ieškovė turi gauti pagal susitarimo 3.2 papunktį.

Dėl bylos procesinės baigties

39. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį ir atmesdamas priešieškinį, teisingai išsprendė ginčą, tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas.

40. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

42. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės. Ieškovė nepateikė duomenų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme klausimas nesprendžiamas. Apeliacinės instancijos teismui palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, jame atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.