- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-19
- Bylos Nr.
- e2S-923-555/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-00848-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Ieškovas
- V. P.
- Atsakovas
- F. P., J. P.
- Kategorijos
- 3.1.14.4Ieškinio priėmimas
- 3.2.9.1Pareiškimo palikimas nenagrinėto, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-4449-944/2020 pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovams F. P. ir J. P., dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir L. P..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal pridedamą UAB „Žemetra“ sudarytą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą M 1:500. Ieškinys priimtas 2020 m. sausio 24 d.
2. Ieškovė nurodė, kad jai ir Lietuvos Respublikai priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Šiame sklype yra jai ir atsakovams priklausantys statiniai. Dėl šios aplinkybėms prašo nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2020 m. kovo 25 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtu ir grąžino ieškovei 75,00 Eur žyminio mokesčio už ieškinį.
4. Teismas nustatė, kad ieškovei priklauso 71/222, Lietuvos Respublikai – 151/222 ginčo žemės sklypo dalys. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) 2019 m. vasario 1 d. įsakymu nustatyta 0,1889 ha valstybinės žemės sklypo dalis bendraturčiams: V. P. – 0,0639 ha; F. P. – 0,0639 ha, J. P. – 0,0720 ha. Teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypo savininkai yra du asmenys – ieškovė ir trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama NŽT, ir sprendė, kad ginčas yra dėl valstybinės žemės naudojimo tvarkos.
5. Teismas taip pat nurodė, kad duomenų apie atsakovų ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos, atstovaujamos NŽT, sudarytus sandorius (pvz. nuomos, panaudos ar pan.) dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nėra. Teismas nustatė, kad NŽT, priimdama 2019 m. vasario 1 d. įsakymą, vadovavosi būtent teisės aktų nuostatomis, t. y. Žemės įstatymu ir Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, kurios patvirtintos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (toliau – Taisyklės). Teismas pastebėjo, kad ieškovė byloje reiškia reikalavimą ne Lietuvos Respublikai, su kuria bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ginčo žemės sklypas, tačiau pastatų bendrasavininkams.
6. Teismas pažymėjo, kad, pagal galiojantį reglamentavimą, NŽT pagal priimtame 2019 m. vasario 1 d. įsakyme nustatytas žemės sklypo dalis, turi jas individualizuoti, t. y. paruošti planą. Nei CK, nei Žemės įstatymas, nei Taisyklės nesuteikia teisės valstybinės žemės sklypų nuomininkams / naudotojams ar pan. patiems tarpusavio susitarimu nustatyti, kaip ir kokiomis dalimis jie naudosis valstybinės žemės sklypu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio norma nustato bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų teisę nusistatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarką tarpusavio susitarimu, o nesusitarus – teismo tvarka, tačiau ši norma pagal analogiją negali būti taikoma valstybinės žemės nuomos atveju keliems nuomininkams / naudotojams nustatant jų naudojimosi tvarką, nes toks aiškinimas neatitiktų viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principų. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad valstybinės žemės nuomininkai / naudotojai negali patys spręsti, kokio ploto ir konfigūracijos valstybinės žemės sklypo dalis priskirtina prie jiems nuosavybės teise ar nuomos pagrindu valdomo statinio (jo dalies), nes tokią teisę turi tik valstybinės žemės nuomotojas.
7. Teismas išaiškino, kad valstybinės žemės nuomininkai, kai jiems yra išnuomotas vienas bendras sklypas tam tikromis dalimis, neturi teisės tarpusavio susitarimu nustatyti naudojimosi jiems nuomojamu valstybinės žemės sklypu tvarkos, o jiems nesusitarus, tokia valstybinės žemės sklypo naudojimosi tvarka negali būti nustatoma ieškinio teisenos tvarka. Esant valstybinės žemės nuomininkų ginčui dėl jiems asmeniniam naudojimui priskirtinos valstybinės žemės sklypo dalies, jie turėtų administracine tvarka kreiptis į valstybinę žemę nuomojančią instituciją dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties keitimo, tikslinimo pagal pirmiau aptartas Taisyklių nuostatas. Valstybinės žemės sklypo nuomininkas, nesutikdamas su valstybinę žemę nuomojančios institucijos sprendimu, gali tokios institucijos veiksmus skųsti teismui teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-611/2019).
8. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad ieškovė pagal aptartą teisinį reglamentavimą būtų kreipusi į NŽT dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, ar skundusi šios institucijos veiksmus, todėl teismas laikė, kad nebuvo pasinaudota ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, kuria dar yra galimybė pasinaudoti, todėl ieškinį paliko nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
9. Atskiruoju skundu ieškovė V. P. prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – įpareigoti pirmosios instancijos teismą tęsti bylos nagrinėjimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. NŽT yra išskyrusi kiekvienam bendrasavininkui dalis pardavimui, tačiau vienintelė ieškovė žemę išsipirko, o atsakovai ne. Tačiau atsakovai vis tiek yra jiems paskirtos žemės sklypo dalies naudotojai, todėl būtent su atsakovais ieškovė turi derinti naudojimosi žemės sklypu tvarką. Tai yra nurodžiusi ir NTŽ 2019 m. lapkričio 26 d. rašte, kuris yra pateiktas byloje.
9.2. Šiuo atveju yra sprendžiamas klausimas dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymo tarp faktiškai žemės sklypu besinaudojančių asmenų, o ne ginčijamos valstybinės nuomojamos žemės sklypo dalys. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutarimu. Ši nuostata dėl nekilnojamųjų daiktų detalizuota CK 4.81 straipsnyje. Bendraturčiams dėl naudojimosi tvarkos nesusitarus, ji nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.
9.3. Būtent vadovaujantis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi ieškovė bandė ginčo žemės sklypu, naudotis su atsakovais bendru susitarimu, tačiau dėl nuolatos kylančių konfliktų, išsiskiriančio požiūrio dėl tvarkos naudojamame žemės sklype palaikymo, susidarė būtinybė nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką būtent teisminiu keliu. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, ieškovė kreipėsi į NŽT Kauno miesto skyrių su prašymu patikrinti ir suderinti ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą, tačiau ji pati nurodė, kad ši funkcija nepatenka į jos kompetencijos ribas. Iš esmės NŽT Kauno miesto skyrius dalyvauja tik pasirašant notarinę sutartį dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Iki to svarbu tai, kad naudojimosi tvarkos nustatymo planas būtų suderintas su visais kitais žemės sklypo naudotojais. Tik tuomet NŽT Kauno miesto skyriaus galės spręsti apie jo tinkamumą ir galimybę atstovauti Lietuvos Respublikai, pasirašant notarinę sutartį.
9.4. Priešingai nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, ieškovė įgyvendino ikiteisminio ginčo sprendimo tvarką, kreipėsi į NŽT Kauno miesto skyrių, kreipėsi į atsakovus su prašymu susitarti dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos. Tačiau susitarti nepavykus, naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarka, nustatytina kreipiantis su ieškiniu į teismą. Be to, pabrėžtina, kad ieškovė neginčija ir nekelia reikalavimo dėl ginčo žemės sklypo nuomos dalių, ieškovė, atsižvelgiant į tarp ginčo žemės sklypo naudotojų nuolatos kylančių konfliktų, ieškiniu prašo nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką.
9.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias naudojimosi tvarkos nustatymą bendru turtu, t. y. ginčo žemės sklypu. Skirtingai nei vertino teismas, šiuo atveju, tarp bylos šalių yra reikalinga sureguliuoti naudojimosi žemės sklypu tvarką, o ne išspręsti klausimą dėl valstybinio žemės sklypo nuomos dalių nustatymo.
9.6. Ieškinys buvo priimtas ir buvo išsiųsti pranešimai kitoms bylos šalims atsiliepimams pateikti, buvo gauti atsiliepimai. Pirmosios instancijų teismas nebuvo nustatęs termino trūkumams pašalinti, taigi ieškovė net neturėjo galimybės apginti savo teisių ir interesų dėl nepagrįsto sprendimo palikti jos ieškinį nenagrinėtu. CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas yra skirtas ne ieškovo teisei realizuoti, o teisinei klaidai ištaisyti tuo atveju, kai išankstinis ginčo ne teisme nagrinėjimas yra privalomas. Ieškinį palikti nenagrinėtu minėtos teisės normos pagrindu teismas galėjo tik tuo atveju, jeigu konstatuotų, kad ieškovė turėjo pareigą pasinaudoti išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, bet nepasinaudojo ir teismas tokio ieškinio negalėjo priimti. Nustačius, kad ieškinys priimtas teisėtai, negali būti teisėtas sprendimas palikti jį nenagrinėtu nurodytu įstatyme pagrindu.
9.7. Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo yra pasisakyta ir teismų praktikoje, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai yra išaiškinta, jog siekiant nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką yra būtina šią tvarką suderinti ir su valstybinės žemės naudotojais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2014).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
11. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės ieškinys paliktas nenagrinėtu, nesilaikius tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos spendimo ne teisme tvarkos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal UAB „Žemetra“ sudarytą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą M 1:500. Ieškinys priimtas 2020 m. sausio 24 d. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi ieškovės ieškinys paliktas nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, konstatavus, kad ji nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.
13. CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymą nurodė, kad palikdamas pareiškimą nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą (jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka) teismas privalo nutartyje nurodyti įstatymą, nustatantį išankstinio bylos sprendimo ne teisme privalomąją tvarką. Išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos nustatymas susijęs su asmens teisės į teismą įgyvendinimu, todėl gali būti reglamentuojamas tik įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2006).
14. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas rėmėsi Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, kurios patvirtintos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (toliau – Taisyklės) normomis, o taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-611/2019, padarytais išaiškinimais, ir konstatavo, kad valstybinės žemės nuomininkai / naudotojai negali patys spręsti, kokio ploto ir konfigūracijos valstybinės žemės sklypo dalis priskirtina prie jiems nuosavybės teise ar nuomos pagrindu valdomo statinio (jo dalies), nes tokią teisę turi tik valstybinės žemės nuomotojas, disponuojant ir valdant bei naudojant valstybės turtą leidžiama tik tai, kas tiesiogiai leidžiama teisės aktais, be to, kad valstybinės žemės nuomininkai, kai jiems yra išnuomotas vienas bendras sklypas tam tikromis dalimis, neturi teisės tarpusavio susitarimu nustatyti naudojimosi jiems nuomojamu valstybinės žemės sklypu tvarkos, o jiems nesusitarus, tokia valstybinės žemės sklypo naudojimosi tvarka negali būti nustatoma ieškinio teisenos tvarka. Esant valstybinės žemės nuomininkų ginčui dėl jiems asmeniniam naudojimui priskirtinos valstybinės žemės sklypo dalies, jie turėtų administracine tvarka kreiptis į valstybinę žemę nuomojančią instituciją dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties keitimo, tikslinimo pagal pirmiau aptartas Taisyklių nuostatas.
15. Ieškovė (apeliantė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria jos ieškinys paliktas nenagrinėtu, argumentuodama tuo, jog šiuo atveju ji įgyvendino ikiteisminio ginčo sprendimo tvarką, kreipėsi į NŽT Kauno miesto skyrių ir į atsakovus su prašymu susitarti dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos, tačiau susitarti nepavyko, tuo tarpu skirtingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju tarp bylos šalių yra reikalinga nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką, o ne išspręsti klausimą dėl valstybinio žemės sklypo dalių kiekvienam ant žemės sklypo esančių statinių bendraturčiui nustatymo.
16. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 71/222 dalis priklauso ieškovei V. P. ir 151/222 dalis priklauso Lietuvos Respublikai, kuria faktiškai naudojasi atsakovai F. P. ir J. P.. NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo 2019 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 8VĮ-163-(14.8.2), vadovaujantis Taisyklių 7 punktu, buvo nustatytos žemės sklypo dalys bendraturčiams: ieškovei – 0,0639 ha, F. P. – 0,0639 ha ir J. P. – 0,0720 ha. Ginčo žemės sklype yra statiniai: pastatas-gyvenamasis namas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); pastatas-ūkinis pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); pastatas-ūkinis pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); pastatas-ūkinis pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); pastatas-ūkinis pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); pastatas-ūkinis pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kiti inžineriniai statiniai-kiemo statiniai, unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Šiuos pastatus ieškovė kartu su atsakovais valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kartu su ieškovės ieškiniu pateikti UAB „Žemetra“ pranešimas, J. P. 2019 m. rugsėjo 10 d. pareiškimas, 2019 m. gruodžio 12 d. pretenzijos ir NŽT Kauno miesto skyriaus 2019 m. lapkričio 26 d. raštas dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarkos nustatymo plano patvirtina, kad ieškovė, prieš kreipiantis į teismą dėl naudojimosi ginčo žemės sklypo tvarkos nustatymo pagal UAB „Žemetra“ parengtą planą, yra kreipusis tiek į NŽT Kauno miesto skyrių, tiek ir atsakovus F. P. ir J. P.. Ieškovė, kaip ginčo žemės sklypo bendrasavininkė, siekdama įgyvendinti bendrąją nuosavybės teisę, kreipėsi į teismą dėl nekilnojamojo daikto tvarkos nustatymo pagal UAB „Žemetra“ sudarytą ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą.
17. Žemės sklypas pagal prigimtį yra nekilnojamasis daiktas, galintis būti nuosavybės teisės objektu. Jis gali priklausyti tiek vienam savininkui, tiek keliems bendraturčiams. Šioje byloje šalių ginčas yra kilęs būtent dėl žemės sklypo, kurio viena dalis nuosavybės teise priklauso ieškovei, o kita – valstybei, atstovaujamai valstybinės žemės patikėtinio – NŽT (Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis). Kaip patvirtina bylos duomenys, žemės sklypo nuosavybės dalys tarp ieškovės ir valstybės yra nustatytos, o NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo 2019 m. vasario 1 d. įsakymu yra nustatyta ir ginčo žemės sklypo dalis kiekvienam ant jo esančių statinių bendraturčiui. Taigi šiuo atveju ieškovė ieškinį yra pareiškusi būtent dėl ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarkos įgyvendinimo, t. y. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto – žemės sklypo – naudojimosi tvarkos nustatymo.
18. Pažymėtina, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Įstatyme nustatyta, kad viena iš bendrosios nuosavybės rūšių yra bendroji dalinė nuosavybė, kurios pagrindinis požymis – iš anksto nustatyta kiekvieno savininko (bendraturčio) nuosavybės teisės dalies apimtis (CK 4.72 straipsnio 1 dalis, 4.73 straipsnio 1 dalis).
19. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį kiekvienas bendraturtis turi teisę valdyti, naudoti bendraturčiams priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kadangi gali būti ne vienas nuosavybės teisės objekto savininkas, bet savininkų daugetas, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas gali būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama tik visų bendraturčių sutarimu, nepriklausomai nuo jų turimos bendrosios nuosavybės dalies dydžio. Tai reiškia, kad bet kokiu bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimu bendraturčiai turi susitarti. Vis dėlto jeigu bendro susitarimo bendraturčiams pasiekti nepavyksta, tarp bendraturčių kilęs ginčas dėl bendro daikto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos gali būti išsprendžiamas teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Žemės sklypo kaip nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos nustatymas yra vienas iš bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų (CK 4.81 straipsnio 1 dalis).
20. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, kaip ginčo žemės sklypo bendraturtė, o ne kaip valstybinio žemės sklypo nuomininkė siekia ginčo žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo. Byloje nėra reiškiamas reikalavimas ir byloje nekyla ginčas dėl valstybinio žemės sklypo dalių priskyrimo prie jai ir / ar atsakovams nuosavybės teise valdomo statinio (jo dalies), pareikštu ieškiniu siekiama išspręsti ginčą tarp bendraturčių, prašant nustatyti ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarką.
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovė, privalėjo pasinaudoti Taisyklių 3, 7, 8, 28, 31–32 punktuose nustatyta tvarka, reglamentuojančia bendraturčio namų valdos ar prie kito statinio arba įrenginio išnuomojamo / parduodamo žemės sklypo dalies nustatymą. Tuo tarpu, ar pagrįstai asmuo pasirinko ieškinyje nurodytą pažeistų teisių gynimo būdą, yra sprendžiama priimant sprendimą iš esmės, kai tenkinamas arba atmetamas ieškinys. Juolab, kad ir bylos šalies tinkamumo procese klausimas taip pat yra sprendžiamas vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui. Pažymėtina, kad teisė pareikšti ieškinį yra procesinė teisė, todėl ji negali priklausyti nuo materialinio teisinio pobūdžio aplinkybių. Nurodytos aplinkybės, kaip materialinio teisinio pobūdžio faktai, reikšmingos teisei į ieškinio patenkinimą, o ne teisei į ieškinio pareiškimą, jos turi būti įvertintos bylos nagrinėjimo iš esmės metu ir nelaikytinos trūkumu, užkertančiu kelią išnagrinėti civilinę bylą iš esmės, tuo pačiu nesudaro pagrindo pareikštą ieškinį palikti nenagrinėtu.
22. Išdėstytų argumentų pagrindu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio palikimo nenagrinėtu pagrindus, dėl ko nepagrįstai sprendė, kad ieškovė, siekdama nustatyti jai ir valstybei priklausančio žemės sklypo naudojimosi tvarką, pirmiausiai turi kreiptis į valstybės patikėtinį – NŽT, dėl tokios tvarkos nustatymo ir / ar skųsti šios institucijos atliktus veiksmus. Atsižvelgiant į išdėstytą, Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartis naikinama ir byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338-339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.