- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-18
- Bylos Nr.
- 2A-959-803/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-15-3-00167-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
- Atsakovas
- L. Ž.
- Kategorijos
- 2.2.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ingos Staknienės ir Andriaus Veriko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės reklama“ ieškinį atsakovui L. Ž. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Sostinės reklama“, atstovaujama bankroto administratorės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Penktas šansas“, kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo L. Ž. 4875,88 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartimi ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sostinės reklama“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta MB „Penktas šansas“. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų 4875,88 Eur dydžio finansiniai reikalavimai. Įmonės vadovu nuo 2009 m. rugsėjo 11 d. buvo atsakovas. Įmonė finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikė, todėl nėra galimybės nustatyti, kada įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Vadovaujantis kreditorių pateiktais kreditoriniais reikalavimais įmonė su jais neatsiskaitinėjo nuo 2011 metų, todėl tikėtina, kad įmonė nuo 2011 metų buvo nemoki. Jos nemokumą taip pat pagrindžia ir tai, kad priverstinis skolos išieškojimas nedavė jokios naudos.
3. Atsakovas per visą laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo nesikreipė į teismą ir neiniciavo bankroto bylos iškėlimo, neperdavė įmonės turto, todėl atsakovo neveikimu buvo padaryta žala kreditoriams, kuri yra lygi nepatenkintų reikalavimų sumai, bei pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis teisingai, protingai ir rūpestingai.
Atsiliepimas
4. Atsakovas L. Ž. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškinys nepagrįstas leistinais įrodymais, neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovas neįrodinė atsakovo valdymo laikotarpiu bendro įmonės skolos dydžio ir priežastinio ryšio. Ieškovas ieškinyje apsiribojo bendromis frazėmis, kad atsakovas nevykdė pareigos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
14. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovei BUAB „Sostinės reklama“ iš atsakovo L. Ž. 4 875,88 Eur žalos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą (4 875,88 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. vasario 19 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat priteisė iš atsakovo L. Ž. į valstybės biudžetą 157,87 Eur bylinėjimosi išlaidų.
15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje vyksta ginčas dėl įmonės vadovo deliktinės atsakomybės egzistavimo, atsakovo vadovui laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir bankroto administratorei neperdavus įmonės turto. Įmonei laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 11 d. iki 2017 m. birželio 26 d. vadovavo L. Ž..
16. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartyje, kuria buvo iškelta UAB „Sostinės reklama“ bankroto byla (buvęs civ. bylos Nr. B2-3992-562/2017, dabartinis civ. bylos Nr. B2-2203-640/2018), konstatuoti prejudiciniai faktai, kurie iš naujo neįrodinėtini: bankroto bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad jau 2009 m. gruodžio 31 d. įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (100 670 Lt/29 156,05 Eur) buvo lygūs viso įmonės turto vertei (101 821 Lt/29 489,40 Eur), todėl teismas laikė, jog 2009 m. gruodžio 31 d. pradelsti mokėjimai viršijo pusę įmonės turto nurodytai sumai bei pažymėjo, kad 2009 m. gruodžio 31 d. įmonė veikė nepelningai, patyrė 8 849 Lt/2 562,85 Eur nuostolį; UAB „Sostinės reklama“ atžvilgiu antstolė Irena Beliačic vykdė priverstinius skolos išieškojimo VSDFV Vilniaus skyriaus naudai veiksmus, kurie buvo nesėkmingi, taip pat UAB „Sostinės reklama“ neturi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, o 2017 m. birželio 20 d. duomenis skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui sudarė 2 078,39 Eur, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos – 280,33 Eur, įmonėje apdraustųjų darbuotojų nėra. UAB „Sostinės reklama“, kuri įregistruota 2009 m. rugsėjo 11 d., finansinės atskaitomybės dokumentus juridinių asmenų registrui yra pateikusi tik už 2009 metus, o už vėlesnius veiklos laikotarpius dokumentai registrui nebuvo teikti, bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėjusiam teismui įmonės vadovas taip pat nepateikė dokumentų apie įmonės finansinę padėtį, neperdavė įmonės turto bankroto administratoriui.
17. Iš šių aukščiau nurodytų prejudicinių faktų teismas sprendė, kad 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Sostinės reklama“ finansinė padėtis buvo prasta bei įmonė atitiko nemokumo kriterijų, sudarantį bankroto bylos iškėlimo pagrindą remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi. Tuo tarpu atsakovas L. Ž., kuris buvo įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
18. Remiantis byloje esančiais duomenimis teismas konstatavo, kad atsakovui apie negalėjimą atsiskaityti su kreditoriaus tapo žinoma 2009 m. gruodžio 31 d., vėliausiai 2010 metų pradžioje, todėl sprendė, kad atsakovas, pažeisdamas savo kaip vadovo pareigą elgtis rūpestingai ir laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius kreditoriams žalos atsiradimą.
19. Teismas konstatavęs, kad atsakovas pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidė nuo 2009 m. gruodžio 31 d., sprendė, kad būtent nuo šio momentas turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai.
20. Pagal byloje esančius įrodymus teismas nustatė, kad nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki atsakovo vadovavimo įmonei pabaigos atsirado, padidėjo skolos šiems kreditoriams: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos – 280,33 Eur, VSDFV Vilniaus skyriui 2078,39 Eur, UAB „Infomedia“ 315,40 Eur, UAB „Andasta“ – 2201,76 Eur, iš viso 4875,88 Eur. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad bendras skolų dydis sumažėjo. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas konstatavo, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarė UAB „Sostinės reklama“ 4875,88 Eur dydžio žalą, kurią turi pareigą atlyginti.
21. Teismas sprendė, kad bankroto administratorė prašo iš atsakovo priteisti žalą ir dėl to, kad jis neperdavė bankroto administratorei įmonės dokumentų ir turto. Teismas nustatė, kad atsakovas bankroto administratorei neperdavė UAB „Sostinės reklama“ dokumentų bei turto, dėl šių priežasčių negalima nustatyti įmonės vykdytos veiklos, jos turėto ar turimo turto, nuosavo kapitalo, debitorių (įmonės skolininkų), be to administratorė negali tinkamai įgyvendinti jai suteiktų teisių, apginti įmonės kreditorių interesų. Šie neteisėti atsakovo veiksmai taip pat sukėlė kreditoriams žalą. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jei atsakovas būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, perdavęs įmonės dokumentus ir turtą, įmonė bei dėl atsakovo kaltės atsiradę įmonės kreditoriai nebūtų patyrę 4 875,88 Eur dydžio žalos.
22. Tenkinus ieškinio materialinį reikalavimą, teismas tenkino ir išvestinį reikalavimą priteisti ieškovei iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą bendrą sumą, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. vasario 19 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
23. Ieškovui esant atleistam nuo žyminio mokesčio ir ieškinį tenkinus visiškai, į valstybės biudžetą iš atsakovo teismas priteisė 146 Eur žyminio mokesčio bei 11,87 Eur teismo patirtų pašto išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
24. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui Nurodė šiuos esminius argumentus:
24.1. ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo tuo pagrindu, kad atsakovas būdamas įmonės vadovu laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl byla turi būti nagrinėjama tik pagal šį ieškovės nurodytą faktinį ieškinio pagrindą;
24.2. teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad turi būti konstatuojamas momentas, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tik konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti skaičiuojami ieškovei padaryti nuostoliai. Šias aplinkybes turi įrodinėti ieškovė, tačiau jos liko neįrodytos;
24.3. teismas nenustatė, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Tik nustačius šių dydžių skirtumą, galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo);
24.4. ieškovė nepateikė įrodymų, kiek įmonės įsipareigojimų buvo pradelstų iš įmonės 2009 m. gruodžio 31 d. susidariusių 29 156 Eur įsipareigojimų sumos;
24.5. įmonės skola VSDFV Vilniaus skyriui 2009 m. gruodžio 31 d. negalėjo būti pilno kreditorinio dydžio. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės netikrino;
Atsiliepimas
24.6. atsakovas nesutinka, kad visas UAB „Andasta“ reikalavimas atsirado po 2009 m. gruodžio 31 d. Priteistinos žalos dydis turi būti mažinamas šio kreditoriaus reikalavimu, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, kada šio kreditoriaus reikalavimas yra atsiradęs, t. y. ar jis atsiradęs prieš 2009 m. gruodžio 31 d., ar po šios dienos; UAB „Andasta“ 2011 m. gegužės 20 d. teismo įsakymu yra priteista skola, tačiau šioje byloje ieškovė privalo įrodyti, kada yra atsiradęs atitinkamo kreditoriaus reikalavimas;
24.7. ieškovė yra pareiškusi ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo dėl laiku nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškinyje nepateikiama argumentų, jog tokio paties dydžio žala turėtų būti priteisiama dėl neperduoto įmonės turto. Tai savarankiški reikalavimai, kurie tuo pačiu ieškiniu negali būti reiškiami. Ieškovės atstovas turėjo pasirinkti tinkamą teisių gynimo būdą, t. y. turėjo pateikti ieškinį dėl žalos padarymo dėl nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iškėlimo, arba ieškinys turėjo būti teikiamas dėl žalos atlyginimo dėl neperduoto įmonės turto;
25. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
25.1. nesant įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų ir finansinių ataskaitų už laikotarpį nuo 2010 metų iki bankroto bylos iškėlimo nėra jokių galimybių paneigti nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyto įmonės nemokumo momento 2009 m. gruodžio 31 d. Todėl teismas teisingai rėmėsi prejudicija – nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta įmonės nemokumo data;
25.2. atitinkamai, remiantis 2010 m. sausio 1 d. galiojusia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies redakcija, numačiusia, kad, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovas pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įgijo iškart po 2009 m. gruodžio 31 d., nes VSDFV pirmieji pradelsti įsiskolinimai atsirado dar 2009 m. rugsėjo 30 d., kas matyti iš VSDFV pateiktų dokumentų;
25.3. atsakovui be pateisinamų priežasčių neįvykdžius pareigos pateikti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų nuo savo kadencijos pradžios iki jos pabaigos, nei atitinkamai įmonės finansinės atskaitomybės ataskaitų už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2017-06-26, nėra jokių galimybių nustatyti ir sugretinti buvusių įsiskolinimų dydžių jo kadencijos pradžiai ir pabaigai. Todėl atsakovo nurodoma teismų praktika šioje byloje negali būti taikoma dėl skirtingo ratio decidendi;
25.4. šiuo atveju, būtent, atsakovas savo veiksmais (neveikimu), pasireiškusiu pareigos perduoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir finansinę atskaitomybę už paskutinius 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo ir tarpinę finansinę atskaitomybę bankroto bylos iškėlimo dienai sukūrė tokia situaciją, kad tokių apskaičiavimų ieškovę atstovaujanti bankroto administratorė negali atlikti dėl atsakovo kaltės. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šiuo atveju ir atsakovas turėjo pareigą būti aktyvus teikdamas įrodymus teismui, nes jo neveikimu sukurta tokia situacija;
25.5. atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškinys nepagrįstai patenkintas, remiantis dviem alternatyviais pagrindais. Nurodyti pagrindai vienas kito neatmeta. Tačiau dėl žalos kreditoriams ribojimo jų reikalavimo dydžiu, reikalavimai didesnėje apimtyje, nepaisant esančių pagrindų, negali viršyti kreditorinių reikalavimų sumos. Ieškovė, teikdama ieškinį turi pareigą pateikti faktinį ieškinio pagrindą, t. y. dokumentus, įrodymus, argumentus dėl kurių prašo priteisti atitinkamą suma. Iš ieškinio teksto akivaizdu, kad reikalavimas priteisti žalą keltas kaip dėl to, kad atsakovas pavėlavo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip ir dėl to, kad neperdavė bankroto administratoriui turto pagal paskutinį balansą. Ieškinio pagrindimas dėl vėlavimo iškelti bankroto bylą rėmėsi nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo, bei kreditorinių reikalavimų dokumentais. Tuo tarpu, reikalavimas pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, įrodinėjamas buvo paskutiniu įmonės 2009 m. gruodžio 31 d. balansu bei tomis aplinkybėmis, kad atsakovas neperdavė bankroto administratorei jokio įmonės turto ir jokių dokumentų, pateisinančių teisėtą į balansą įrašyto turto netekimą. Pagal paskutinį balansą įmonė turėjo turto už 29 156 Eur. Atsakovas, turėdamas pareigą perduoti turtą pagal paskutinį balansą, to nepadarė – neperdavė jokio turto. Atsakovas yra atsakingas už šio turto netektį. To turto netektis sudaro žalą įmonei ir, atitinkamai, kreditoriams, nes iš to turto, jeigu jis būtų buvęs tinkamai tvarkomas, būtų buvę galima patenkinti kreditorinius reikalavimus;
25.6. kadangi atsakovo neperduoto įmonės turto bankroto administratoriui suma keletą kartų viršija kreditorinių reikalavimų dydį, o teismų praktikoje laikoma, kad įmonės vadovo atsakomybė bylose dėl žalos atlyginimo ribotina kreditorinių reikalavimų dydžiu, tai teismas turėjo pakankamą pagrindą, remiantis neperduoto turto dydžiu ieškinį dalyko prasme tenkinti visiškai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
26. Byloje sprendžiamas ginčas dėl įmonės vadovo atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl to, kad įmonės vadovas tapus įmonei nemokia laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo ir bankroto administratorei neperdavė įmonės turto.
27. Apeliantas neginčija įmonės vadovo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintos pareigos esant tam tikroms sąlygoms pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantas ginčija teismo išvadą, kad įmonė nuo 2009 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki. Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu apeliantas apeliacinį skundą grindžia taip pat argumentais dėl netinkamai nustatyto žalos dydžio.
28. Iš ieškinio turinio matyti, kad nagrinėjamoje byloje bankrutavusios UAB „Sostinės reklama“ bankroto administratorė, prašydama iš atsakovo kaip buvusio įmonės vadovo priteisti 4 875, 88 Eur žalos, ieškinį grindė dviem savarankiškais pagrindais – 1) Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimu, įrodinėdama, kad atsakovas pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo ir todėl pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį privalo atlyginti bendrovei padarytą žalą; 2) taip pat tuo, kad atsakovas pažeidė savo pareigas veikti tinkamai, vadovaujant UAB „Sostinės reklama“, piktnaudžiavo ir nevykdė savo pareigų, neišsaugojo bendrovės turto, dokumentų ir dėl to padarė žalą pačiai bendrovei ir jos kreditoriams. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad ieškinys buvo grindžiamas tik ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos jo pareigos pažeidimu ir teisme byla negalėjo būti nagrinėjama ta apimtimi kiek tai susiję su buvusio vadovo pareigų veikti tinkamai, saugoti bendrovės turtą ieškovo atžvilgiu pažeidimu.
29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisė pasirinkti ieškinio pagrindą priklauso ieškovei (CPK 13 straipsnis), ieškinys galėjo būti reiškiamas keliais savarankiškais pagrindais kartu, nes šie pagrindai kyla iš skirtingų įmonės vadovo pareigų pažeidimo ir nėra vienas kitą apimantys.
30. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, bendrovei iškelta bankroto byla. Iš šios nutarties matyti, kad bankroto byla iškelta teismui konstatavus, kad bendrovė yra nemoki (b. l. 8-10), nurodant, kad įmonė 2009 m. gruodžio 31 d. patyrė 2 562 85 Eur nuostolių. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi buvo patvirtinti BUAB „Sostinės reklama“ kreditoriai reikalavimai (b. l. 15-16), kurie buvo tikslinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nutartimi (b. l. 20-21). Bendra patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma – 4 875, 88 Eur.
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tuo atveju, jei yra reiškiamas ieškinys dėl įmonės vadovo atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), teismas turi įvertinti, kada ši pareiga kilo, ar bendrovės vadovai šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės. Atsakomybė įmonės vadovui minėtu pagrindu taikoma tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
32. Taigi taikydamas atsakomybę vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, teismas visų pirma turi nustatyti bendrovės nemokumo atsiradimo momentą. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas, sistemiškai vertinant visus nurodytus kriterijus ir sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).
33. Byloje nustatyta, kad atsakovas ieškovės vadovu buvo nuo 2009 m. rugsėjo 11 d. iki bankroto bylos 2017 metais iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartimi dėl UAB „Sostinės reklama“ bankroto bylos iškėlimo ir sprendė, kad minėtoje nutartyje teismo nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais nagrinėjamojoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 dalis).
34. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad iškėlus bankroto bylą, administratorei nebuvo perduotas bendrovės turtas ir dokumentai, t. y. buvęs įmonės vadovas nesudarė prielaidų administratorei vertinti bendrovės ūkinę finansinę veiklą iki bankroto bylos iškėlimo, yra pagrindas remtis vieninteliu bendrovės tuometinę finansinę būklę patvirtinančiu rašytiniu įrodymu – UAB „Sostinės reklama“ 2010 m. balandžio 28 d. sudarytu ir nustatyta tvarka pateiktu įmonės 2009 m. gruodžio 31 d. balansu (b. l. 100). Įmonėje tuo metu buvo apskaityta 101 821 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 100 670 Lt dydžio. Nors dėl administratorei neperduotų dokumentų nėra galimybės nustatyti, kokia įsipareigojimų dalis jau buvo pradelsta, tačiau įvertinus tai, kad balanse nurodytos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (100 670 Lt) buvo beveik tokio pat dydžio, kaip ir apskaitytas turtas (101 821 Lt), buvo fiksuojamas įmonės įsiskolinimas ir įsiskolinimo didėjimas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, valstybės biudžetui, teisėjų kolegijos vertinimu, būtent nuo paskutinės finansinės ataskaitos pateikimo datos atsakovui tapo žinoma, kad įmonė neišgali vykdyti įsipareigojimų ir yra pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 4 straipsnio 3 punktas). Atsakovas būdamas įmonės vadovu turėjo žinoti bendrovės finansinę padėtį ir privalėjo inicijuoti bankroto bylą, tačiau nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo.
35. Ginčui aktualiu apelianto vadovavimo bendrovei laikotarpiu galiojusios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Su pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento nustatymu yra tiesiogiai susijęs ir atlygintinos žalos dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Tai reiškia, kad, jei vadovas, įmonei tapus nemokiai, pažeidžia pareigą inicijuoti bankroto bylą, nuo to momento atsiradę ar padidėję įmonės įsipareigojimai kreditoriams iki bankroto bylos įmonei iškėlimo momento laikomi žala.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti, kiek ieškovės įsipareigojimai padidėjo nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo ieškovei, dėl atsakovo neperduotų ieškovės administratorei bendrovės apskaitos dokumentų yra labai sudėtinga. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, šių aplinkybių nėra tinkamai ištyręs ir nustatęs būtent dėl šios priežasties.
37. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas neišsaugojo bendrovės turto, neperdavė bendrovės dokumentų ir turto ieškovės administratorei. Tokiais veiksmais atsakovas pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas įmonės vadovo fiduciarines pareigas, o šių pareigų pažeidimas lemia atsakovo kaip įmonės vadovo atsakomybę – atlyginti prarasto ir administratorei neperduoto turto vertę. Pagal byloje esančius duomenis neperduoto turto vertė sudaro virš 100 000 Lt, o ieškinys pareikštas dėl gerokai mažesnės sumos t. y. tiek kiek sudaro teismo patvirtinti kreditoriniai reikalavimai.
38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pripažinus atsakovo pareigą atlyginti neišsaugoto ir ieškovo administratorei neperduoto bendrovės turto vertę, esant ieškinio reikalavimui priteisti tik dalį padarytos žalos šiuo teisiniu pagrindu, ir tuo remiantis pirmosios instancijos teismui patenkinus ieškinį, nebeturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl ĮBĮ 8 straipsnio pažeidimo, t. y. kad teismas nenustatė, kokia apimtimi išaugo bendrovės skolos dėl laiku neinicijuotos bankroto bylos atsakovo vadovavimo laikotarpiu.
39. Kasacinio teismo ne kartą išaiškinta, kad žala kreditoriams dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylą atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
40. Apelianto esminis argumentas, kad ieškovė turėjo pateikti įrodymus, kokie yra pradelsti, o kokie yra nepradelsti įsipareigojimai 2009 m. gruodžio 31 d., yra nepagrįstas ir atmetamas. Kaip ir pamąstymas, kad UAB „Andasta“ skola galėjo atsirasti prieš 10 metų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė ieškinį gali įrodyti tik atsakovui tinkamai įvykdžius įstatyme numatytą imperatyvią pareigą dėl dokumentų perdavimo. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus, teismas arba teisėjas gali skirti jam iki 2 896 eurų baudą.
41. Taigi materialinės pareigos nevykdantis atsakovas negali panaudoti prieš ieškovę argumentų dėl netinkamo įrodinėjimo. Nagrinėjamoje byloje esantis vienintelis 2009 m. gruodžio 31 d. balansas sudaro pagrindą išvadai, kad įmonė veiklos nevykdė, todėl ir neteikė duomenų registrui. Pradėjusi veiklą 2009 m., jau metų pabaigoje įmonė patyrė 2 562 85 Eur nuostolių. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, jog atsakovui laiku kreipusis į teismą dėl bankroto, įmonei nebūtų padaryta žala dėl UAB „Andasta“ priteistos skolos, nebūtų didėjęs įsiskolinimas SoDrai ir kitiems kreditoriams. Tokiu atveju konstatuojama, kad žalos dydį teismas pagrįstai nustatė pagal ieškovės pateiktus duomenis, t. y. bankroto byloje patvirtintų kreditorių 4 875,88 Eur finansinių reikalavimų suma.
42. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimo dėl juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo 89 punktą metinių finansinių ataskaitų rinkinys, taip pat ir metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinys Registro tvarkytojui turi būti pateiktas per 30 dienų nuo momento, kai patvirtinamas įstatymų ir juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta tvarka, jeigu įstatymai nenumato kitaip. VĮ Registrų centro skelbiamoje informacijoje nurodoma, kad juridiniai asmenys, kurių finansiniai metai sutampa su kalendoriniais metais, metines finansines ataskaitas Registrų centrui turi pateikti kasmet ne vėliau kaip iki gegužės 31 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, pareiga juos pateikti Registro tvarkytojui teko apeliantui. Atitinkamai, apeliantui kyla neigiami padariniai dėl šių dokumentų nepateikimo.
43. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai žalos dydį nustatė atsižvelgdamas į bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumą. Šis apeliacinio skundo argumentas grindžiamas teismų praktika, kad vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo inicijuoti bankroto bylą, o ne už visus nepatenkintus reikalavimus bankroto byloje.
44. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje žalos atsiradimas priežastiniu ryšiu siejamas su bendrovės turto ir dokumentų neperdavimu administratorei. Byloje nustatyta, kad apelianto vadovavimo metu nebuvo mokami visi mokesčiai nuo 2010 metų, bankroto byloje nėra įrodymų, kad nuo 2010 metų buvo atsiskaitoma su tiekėjais, sudarytos sutartys, darytos finansinės operacijos. Bet kuriuo atveju, nuo 2010 metų bendrovės įsipareigojimai nuosekliai didėjo, kaip kad tvirtina savo procesiniuose dokumentuose ieškovė. Byloje nėra įrodymų dėl vykdytos bendrovės veiklos po 2010 metų. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodė, kad neturi jokių galimybių palyginti ir sugretinti buvusių įsiskolinimų dydžio atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu, nes atsakovas neperdavė nei dokumentų, nei turto. Ši aplinkybė yra pakankama konstatuoti atsakovo veikos neteisėtumą, kai žalos dydis laikomas bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų 4 875,88 Eur suma, kuri nebūtų susidariusi, jei atsakovas nebūtų pažeidęs CK 2.87 straipsnio 7 dalies.
45. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, kaip viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CK 6.246 straipsnis). Konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Apeliantas šios prezumpcijos nepaneigė, nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę. Atsižvelgus į tai, atsakovo L. Ž. apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
46. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
47. Atmetus atsakovo L. Ž. apeliacinį skundą, yra pagrindas ieškovės naudai priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos nepateikė įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl dėl jų atlyginimo nesprendžiama (CPK 98 straipsnis).
48. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3,00 Eur), todėl jos valstybės naudai iš atsakovo nepriteisiamos (CPK 92, 96 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija,
nutarė:
apelianto atsakovo L. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.