Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalytės Zlatkuvienės,

dalyvaujant pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovui prokurorui Remigijui Senkui,

atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Zarasų skyriaus, atstovui V. Č. (V. Č.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Panevėžio apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Zarasų skyriaus, uždarajai akcinei bendrovei „Turto plėtra“, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Givisa“, atstovaujamai uždarosios akcinės bendrovės „Administratoriai LT“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims B. G., J. T., D. S., notarams Rūtai Palšauskienei, Romualdui Kundrotui dėl administracinių aktų, sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Dalis bylos nutrauktina, kita prašymo dalis tenkintina.

Siekiant išspręsti kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pagrįstai Sprendimu atkuriant nuosavybės teises B. G., jai buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam vandens telkinys – (duomenys neskelbtini) ežero dalis. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, kad B.G. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį, o vandens telkinys, į kurį ji turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose: Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004-02-21 iki šiol), pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų valstybinės reikšmės vidaus vandenims, taip pat Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal CK 4.7 straipsnio nuostatas, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 1997 m. liepos 23 d., 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims, pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, jog jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio 40 dalį, vanduo – aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip indentifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti įstatymu, o būtent Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktais (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28d.). Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Byloje pateikti archyviniai dokumentai: Respublikos žemės ūkio ministerijos Miškų departamento 1937 m. patvirtintas Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų sąrašas (pagal sąrašo eil. Nr.121 (duomenys neskelbtini) sąrašas buvo Zarasų miškų urėdijos žinioje) (b.l.58-64, t.1), taip pat 1922 m.Planas suskaldymo viensėdžiais žemės Ežerėnų apskrities Imbrado valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo, kuriame nurodyta gretimybė- (duomenys neskelbtini)ežeras (valdiškas) (b.l.117, t.3) patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) ežeras iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, todėl jis pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą priskirtinas valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Pasisakydama dėl atsakovės UAB „Turto plėtra“ ir trečiojo suinteresuoto asmens B.G. atstovės nurodyto argumento, jog (duomenys neskelbtini) ežero privačios nuosavybės iki 1940 metų faktą patvirtina sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės natūra į šį ežerą G. J., teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, Panevėžio apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu 2017-10-11 sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr.eI-209-739/2017 yra panaikintas Utenos apskrities viršininko 2009-06-19 sprendimas Nr.13-28638, kuriuo G. J. atkurtos nuosavybės teisės į vandens telkinio (duomenys neskelbtini) ežero dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vandens įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28d., t. y. jau galiojo skundžiamo sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo dieną. Nepaisant to, kad (duomenys neskelbtini) ežeras Sprendimo priėmimo dieną teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašytas į Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jo priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams ginčijamų sprendimų priėmimo dieną nustatė aukštesnės galios teisės aktas, t. y. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Tam, kad atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vienos iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, tai yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr. 2014-12-29 nutartis Nr. A146-1353/2014).

Aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių bei teisinio reglamentavimo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad (duomenys neskelbtini) ežeras, kurio dalis kaip lygiavertis turėtajam vandens telkiniui buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn, ginčijamu sprendimu atkuriant nuosavybės teises B. G., Sprendimo priėmimo dienai turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Atsakovė- NŽT, priimdama ginčijamą sprendimą atkurti nuosavybės teises, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn, todėl ginčijamas Sprendimas naikintinas kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nustačius, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, ir jį panaikinus, panaikinami ir jo pagrindu sudaryti bei notarine tvarka patvirtinti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo ir perdavimo sandoriai dėl (duomenys neskelbtini) ežero dalies perleidimo: – 2010 m. rugpjūčio 6 d. Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaro Romualdo Kundroto patvirtinta tarp B. G. ir UAB „Givisa“ sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, notarinio registro Nr.RK-1781, ir žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktas, notarinio registro Nr.RK-1782, kuria parduotas ir perduotas bendrovės nuosavybėn žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Zarasų r., Imbrado sen., (duomenys neskelbtini) , taip pat 2010 m. lapkričio 22 d. Kauno m. 5-ojo notarų biuro notarės Rūtos Palšauskienės patvirtinta tarp UAB „Givisa“, ir UAB „Turto plėtra“ sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis notarinio registro Nr.5-2-5872 dalyje , kuria pardavėjas pardavė ir perdavė pirkėjui 327073/384353 dalį vandens ūkio paskirties žemės sklypo (bendras sklypo plotas 38,4353 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Zarasų r., (duomenys neskelbtini) (Sutarties 2.1.2. punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). Atsižvelgus į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinį, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis ežeras, priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims, restitucija taikoma natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą turtą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, asmenims, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą, ar jų paveldėtojams pirkimo-pardavimo sandoriais perleidus turtą, restitucija šių asmenų atžvilgiu netaikoma (2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Analogiškas restituciją reguliuojančių teisės normų aiškinimas yra pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-525/2017). Sprendžiant restitucijos taikymo nagrinėjamoje byloje klausimą, atsižvelgiama į tai, kad neturėdami intereso disponuoti įgytu turtu ir išreiškę valią pakeisti turto rūšį, trečiasis suinteresuotas asmuo B.G. jai priklausančią (duomenys neskelbtini) ežero dalį perleido atsakovei UAB „Givisa“, o pastaroji – atsakovei UAB „Turto plėtra“. Remiantis restituciją reglamentuojančiomis teisės normomis ir atsižvelgus į jų taikymo aiškinimą, B. G. nuosavybės teisių atkūrimo procesas pripažįstamas baigtu, kadangi priešingu atveju šių asmens padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis); B. G. nėra įpareigojama grąžinti atsakovei BUAB „Givisa“, o BUAB „Givisa“ – atsakovei UAB „Turto plėtra“ turėtų turto įsigijimo išlaidų; paskutinė turto įgijėja UAB „Turto plėtra“ įpareigojama Lietuvos valstybei grąžinti (duomenys neskelbtini) ežero dalį (CK 1.80 straipsnio 2 ir 3 dalys, 6.145 straipsnis).

Teismui paduotame prašyme Prokuroras, pasisakydamas dėl restitucijos taikymo sąlygų, rėmėsi 2010 m. rugpjūčio 9 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties 6 dalies 6.3 punktu ir tvirtino, jog sutarties dalyviai susitarė, jog restitucijos taikymo atveju pardavėjas, t. y. BUAB „Givisa“, įsipareigoja grąžinti pirkėjui, t. y. UAB „Turto plėtra“, jo sumokėtą sumą ir visiškai atlyginti visus dėl to patirtus nuostolius. Prokuroras teigė, kad esant tokiam susitarimui, Lietuvos valstybė neturi pareigos sumokėti atsakovei UAB „Turto plėtra“ valstybei grąžinto vandens telkinio dalies įsigijimo išlaidų. Teismui pateiktu patikslintu skundu Prokuroras patikslino šios savo prašymo dalies reikalavimą, pagal kurį nagrinėjamojoje byloje taikytina restitucija natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn (duomenys neskelbtini) ežero dalį iš UAB „Turto plėtra“, pastarajai atlyginant turto vertę- 13925 Eur. Teismo posėdyje Prokuroras, atsižvelgdamas į atsakovės UAB „Turto plėtra“ pateiktą turto vertinimo ataskaitą, išreiškė savo poziciją, jog turto savininkui - atsakovei UAB „Turto plėtra“ Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT turėtų atlyginti valstybei grąžinamo turto vertę pagal pateiktą vertinimo ataskaitą.

Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, B. G. sąžiningumo įsigyjant ginčo žemės sklypą neginčijo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šis asmuo būtų galėjęs numatyti su žemės sklypu susijusius sunkumus, pasinaudoti savo privilegijuota padėtimi, ar kokiu nors kitu būdu elgęsis neteisėtai. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pradėjo šį procesą, iš esmės siekdamas ištaisyti valdžios institucijų padarytą klaidą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis skelbia, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, taikant Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, akcentuojama, kad bet koks valdžios institucijų trukdymas naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, būtinas visuomenės interesams ir siekiant teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios būtų proporcingos siekiamam tikslui (2006 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje D. ir A. prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 1262/02) 27 par., 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje M. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05) 49-50 par., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 38 par.). Naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir siekti teisėto tikslo, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Privaloma užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų, o tokios teisingos pusiausvyros užtikrinimas yra būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra nebus užtikrinta, jei susijusiam asmeniui teks pernelyg didelė asmeninė našta (1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje S. ir L. prieš Švediją (pareiškimai Nr. 7151/75 ir Nr. 7152/75) 69-74 par., 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje B. prieš Rumuniją (pareiškimas Nr. 28342/95) 78 par., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 49 par.). Kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, kad senų pažeidimų atitaisymas nesukurtų naujos neproporcingos žalos. Kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į individualias bylos aplinkybes, kad asmenys, kurie sąžiningai įsigijo nuosavybę, nepatirtų atsakomybės naštos, teisėtai tenkančios valstybei, konfiskavusiai tą nuosavybę (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 50 par.). Bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 70 par.). Konvencija turi būti taikoma ir aiškinama tokiu būdu, kad teisės ir laisvės, kurias ji garantuoja, būtų praktiškos ir efektyvios, o ne teorinės ir iliuzinės (2005 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje L. S. prieš Turkiją (pareiškimas Nr. 44774/98) 136 par.).

Dėl netinkamo valdžios institucijų veikimo panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų asmens teisių į nuosavybės apsaugą, asmens teisių į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o susijusiam fiziniam asmeniui turi būti taikomi minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai. Tokia pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant restitucijos klausimus dėl asmenų, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus (2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016). Valstybė, kurios nuosavybėn grįžta išimtine nuosavybės teise priklausantis ežeras, turi pareigą paskutiniam šio turto įgijėjui teisingai atlyginti paimamo turto vertę.

Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio inter alia atsižvelgtina į EŽTT jurisprudencijos nuostatas, kuriose pažymėta, kad kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna asmeniui neproporcingos naštos (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 65 par.). Nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jos verte susijusios kompensacijos paprastai laikomas neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme. Vis dėlto ši nuostata neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėti „viešojo intereso“ tikslai gali pareikalauti atlyginti mažiau negu rinkos vertė (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 40 par.). Pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo metu (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 66 par.). Kompensacijos dėl nuosavybės teisės į žemę panaikinimo dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 67 par.). Tokia EŽTT suformuota pozicija remiasi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016).

Atsakovė UAB „Turto plėtra“ teismui pateikė UAB „Ober-Haus“ atlikto nekilnojamojo turto (327073/384353 dalies žemės sklypo- (duomenys neskelbtini) ežero) vertinimo ataskaitą Nr.44096 VAT_2017 SVA VHAN bei ginčo žemės sklypo turto vertės nustatymo pažymą, pagal kurią vertinamo turto rinkos vertė yra 44100 eurų (b.l.53-83, t.3). Tiek teismo posėdyje dalyvavę pareiškėjo ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, bei NŽT atstovai, tiek atsakovė UAB „Turto plėtra“ sutinka, kad uždarajai akcinei bendrovei „Turto plėtra“ turėtų būti atlyginama paimamo turto vertė pagal minėto turto vertintojo (UAB „Ober-Haus“) nustatytą ginčo žemės sklypo vertę. Teisėjų kolegija minėtoje turto vertės nustatymo pažymoje nustatytą ginčo žemės sklypo rinkos vertę vertintina kaip nekeliančią abejonių ir leidžiančią spręsti dėl (duomenys neskelbtini) ežero rinkos kainos, todėl sprendžia, kad atsakovei UAB „Turto plėtra“ iš valstybės priteistina 44100 Eur.

Panaikinus pareiškėjo prašymu prašomus panaikinti administracinius aktus ir sandorius, naikinama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartimi taikyta reikalavimų užtikrinimo priemonė(b.l.2, t.2).

Trečiojo suinteresuoto asmens B. G. atstovė N. S. pateikė prašymą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, priteisti byloje turėtas išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti- 2170 eurų, pateikė išlaidas pagrindžiančius dokumentus (b.l.92-113, t.3).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punktą prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalis numato, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

Įvertinusi šių ABTĮ 40 straipsnio normų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ne bet kuris administracinės bylos procese dalyvavęs trečiasis suinteresuotas asmuo įgyja teisę į byloje turėtų išlaidų atlyginimą, trečiajam suinteresuotam asmeniui priteisti bylinėjimosi išlaidas galima tik tada, kai išnagrinėjus bylą baigiamuoju teismo procesiniu sprendimu buvo patenkintos ar apgintos jo teisės

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad vertinant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 40 straipsnio 3 dalį, pirmiausia būtina įvertinti ginčo turinį, nustatyti, kaip pareiškėjo reikšti reikalavimai yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, su kurios ginčo šalies pozicija sutapo trečiojo suinteresuoto asmens interesai byloje, t. y. kurios ginčo šalies poziciją palaikė trečiasis suinteresuotas asmuo, ar teismo sprendimas buvo priimtas tos ginčo šalies naudai, ar atsiranda, pasikeičia, pasibaigia trečiojo suinteresuoto asmens teisės po priimto teismo sprendimo ir ar atitinkamų teisių atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga yra palankus (nepalankus) trečiajam suinteresuotam asmeniui, ar patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens interesas, dėl kurio jis dalyvavo ir kurio jis siekė byloje, dėl kokių priežasčių susidarė bylinėjimosi išlaidos ir kt. Tik įvertinus visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių galima nustatyti, ar priimtu galutiniu res judicata galią turinčiu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje A662-2374/2013, 2014 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-404/2014, 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-472-662/2016, 2017 m. balandžio 5 d. administracinėje byloje Nr. eAS-338-552/2017, 2017 m. liepos 12 nutartį administracinėje byloje Nr.AS-608-575/2017).

Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo B.G. tiek savo atsiliepimu teismui, tiek jo atstovė teismo posėdžio metu su Prokuroro prašymo reikalavimais nesutiko, prašė Prokuroro prašymą atmesti kaip nepagrįstą, teikė savo nuomonę ir argumentus dėl pareiškėjo prašymo nepagrįstumo, jos pozicija iš esmės sutapo su atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Turto plėtra“ (taip pat nesutinkančios su Prokuroro prašymu) išreikšta pozicija. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo –Prokuroro naudai, taigi, nebuvo patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens interesas, dėl kurio jis dalyvavo ir kurio jis siekė byloje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad išnagrinėjus šį administracinį ginčą, yra apgintos ar patenkintos trečiojo suinteresuoto asmens B. G. teisės, todėl nenustatytas pagrindas jos naudai priteisti išlaidų atlyginimą. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiasis suinteresuotas asmuo B. G. neįgijo ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje nustatytos teisės į byloje turėtų išlaidų atlyginimą, todėl jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2, 4 punktais, 103 straipsnio 1 dalis 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

nutraukti administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr.42S-(14.42.3)-23 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. T.“ dalį- 1.3.2 punktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į (duomenys neskelbtini) ežero dalį.

Kitą pareiškėjo prašymo dalį tenkinti.

Panaikinti Utenos apskrities viršininko 2010 m. birželio 18 d. sprendimą Nr.13-30148 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei B. G.“.

Pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2010 m. rugpjūčio 6 d. Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaro Romualdo Kundroto patvirtintą tarp B. G. ir uždarosios akcinės bendrovės „Givisa“ sudarytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr.RK-1781, ir žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktą, notarinio registro Nr.RK-1782, kuria parduota ir perduota bendrovės nuosavybėn 327073/384353 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų r., Imbrado sen., (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2010 m. lapkričio 22 d. Kauno m. 5-ojo notarų biuro notarės Rūtos Palšauskienės patvirtintos tarp UAB „Givisa“, ir UAB „Turto plėtra“ sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties notarinio registro Nr.5-2-5872 dalį (Sutarties 2.1.2. punktą), kuria pardavėjas pardavė ir perdavė pirkėjui 327073/384353 dalį vandens ūkio paskirties žemės sklypo (bendras sklypo plotas 38,4353 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Zarasų r., (duomenys neskelbtini).

- įpareigoti uždarąją akcinę bendrovę „Turto plėtra“ grąžinti Lietuvos valstybei jos nuosavybėn 327073/384353 dalis (duomenys neskelbtini) ežero, vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų rajono savivaldybėje, Imbrado seniūnijoje, (duomenys neskelbtini);

- priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 44100 Eur (keturiasdešimt keturis tūkstančius vieną šimtą eurų) uždarajai akcinei bendrovei „Turto plėtra“ turto įsigijimo išlaidų.

Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartimi taikytą reikalavimų užtikrinimo priemonę – draudimą uždarajai akcinei bendrovei „Turto plėtra“ parduoti ar kitaip perleisti nuosavybę į žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Zarasų rajono savivaldybėje, Imbrado seniūnijoje, (duomenys neskelbtini).

Apie reikalavimų užtikrinimo priemonės panaikinimą, įsiteisėjus sprendimui, pranešti valstybės įmonei Registrų centrui, išsiunčiant sprendimo nuorašą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.