Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Vaclovo Pauliko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės A. J. ir atsakovo V. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovams V. Z., I. Z. ir A. Z. dėl nuostolių už naudojimąsi gyvenamosiomis patalpomis priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Skundžiamu sprendimu formaliai konstatavo, jog ieškovė įrodė, kad ji laikotarpiu nuo 2013-10-26 iki 2014-08-06 siekė išnuomoti nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), iš ko būtų galėjusi gauti pajamų. Pagal teismų praktiką šios kategorijos bylose, ieškovė, reikalaudama priteisti negautas pajamas (netiesioginius nuostolius), pirma, privalo juos pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis, antra, taip pat įrodyti, jog pajamas numatė gauti iš anksto; pagrįstai tikėjosi jas gauti esant normaliai veiklai; šių pajamų negavo dėl neteisėtų atsakovų veiksmų. Šiuo atveju ieškovė nepateikė visiškai jokių objektyvių įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2013-10-26 iki 2014-­08-06 tikėjosi gauti pajamas iš ginčo buto nuomos – nepateikė jokio internetinio ar kito skelbimo, jog išnuomoja minėtą butą, nepateikė įrodymo, kad ji būtų kreipusis į nekilnojamojo turto agentą, norėdama išnuomoti ginčo butą. Pažymi, kad ieškovė nepateikė teismui verslo liudijimo, patvirtinančio teisę verstis gyvenamųjų patalpų nuoma Vilniuje. Ieškovė niekada neinformavo atsakovo ir nei žodžiu, nei raštu neužsiminė apie ketinimą laikotarpiu nuo 2013-10-26 iki 2014-08-06 išnuomoti butą. Taigi nėra visiškai jokio pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė realiai patyrė 1866,70 Eur nuostolių dėl negautų pajamų iš buto nuomos.Teismas, konstatavęs ieškovės turėtą realią galimybę, ketinimą išnuomoti butą, esantį Sėlių g. 64-71, Vilniuje, bei iš nuomos gauti pajamas, iš atsakovų priteisė nepagrįsto ir neteisingo dydžio nuostolių atlyginimą. Teismas neatsižvelgė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nors ir yra prestižiniame laikomame Žvėryno rajone, tačiau pats butas jokiu būdu neatitinka „prestižinis“ sąvokos – yra senos statybos name (1966 m.), buto nusidėvėjimas sudaro 30 proc. Pagal UAB „Inreal“ parengtą nekilnojamojo turto rinkos 2013 m. I-III ketvirčio apžvalgą, vidutinė 28 kv. m. bendro ploto gyvenamojo buto vertė prestižiniuose rajonuose buvo 66 497 Eur (8 200 Lt/m / 3,4528 = 2 375 Eur/m x 28 m). Remiantis Ekspertizės aktu Nr. 13/04-29:02, buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė nustatyta 37 940,22 Eur. Tačiau šis butas buvo parduotas iš varžytinių už 32 000 Eur kainą. Tai reiškia, kad šio buto vertė yra 50 proc. mažesnė už rinkos vidutines vertes, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Remiantis nekilnojamojo turto portalo www.aruodas.lt duomenimis, 2014 m. pavasarį vidutinė butų nuomos kaina Vilniuje siekė apie 7,7 Eur/m² , taigi vidutinė 28 kv. m. bendro ploto gyvenamojo buto nuomos kaina Vilniuje būtų 215 Eur (28 m x 7,7 Eur). Taigi buto, esančio Sėlių g. 64-71, Vilniuje, realus nuomos dydis laikotarpiu nuo 2013-08-26 iki 2014-08-06 siekė 108 Eur (215 Eur/2). Be to, nustatant realią nekilnojamojo turto nuomos kainą, būtina atsižvelgti į vidutinę grąžą iš butų nuomos (ieškovė nurodė neketinusi ten gyventi, o siekianti išnuomoti). Remiantis UAB „Inreal“ sudaryta nekilnojamojo turto rinkos tendencijų apžvalga, vidutinė grąža iš butų nuomos Vilniuje siekia 4-5 proc. Pagal šį vidutinės gyvenamojo būsto grąžos rodiklį, apie 4,5 proc. grąža nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertės (32 000 Eur) lygi 120 Eur. Atsakovo manymu, teismas turėjo taikyti nuomos mokesčio dydžio mažinimo rodiklius, todėl atskaitos suma turėjo būti būtent 120 Eur, o ne 300 Eur. Pažymi, kad ieškovė butą iš varžytinių įsigijo be vonios ir virtuvės įrangos, prieškambario ir kitų baldų, elektroninės technikos (televizoriaus) ir kt. Kad šią įrangą įsirengtų bei nusipirktų pats nuomininkas (šių daiktų bendra vidutinė rinkos vertė yra 860 Eur), nuomą ieškovė privalėtų sumažinti 70 Eur/mėn., siekiant, jog nuomininkui būtų padengtos tokios išlaidos per standartinius nuomos metus. Šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-23436-833/2015 pagal ieškovų V. Z. ir A. Z. ieškinį atsakovei A. J. dėl 860 Eur kompensacijos sumokėjimo. Galutinė nauda ieškovei iš buto būtų 50 Eur/ mėn. Todėl ieškovei įstatymų nustatyta tvarka įrodžius iš anksto numatymą gauti pajamas iš buto nuomos, šias pajamas gauti esant normaliai vykdomai veiklai, tokiu atveju ieškovės laikotarpiu nuo 2013-08-26 iki 2014-08-06 negautos pajamos (netiesioginiai nuostoliai) iš buto nuomos sudarytų iš viso 466,67 Eur (50 Eur x 9 mėnesiai + 16,67 Eur už 10 dienų).Teismas nepagrįstai solidaria prievole juos priteisė iš atsakovės A. Z., nes ji bute faktiškai negyveno, tik turėjo ten deklaruotą gyvenamąją vietą. Teismas rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-03 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4281-872/2014 (įsiteisėjusiu 2014-05-30) ir 2014-08-06 iškeldinimo aktu, taip formaliai konstatuodamas atsakovės A. Z. pareigą kompensuoti ieškovei nuostolius (negautas pajamas). Teismas sprendime abstrakčiai nurodė, kad atsakovės A. Z. prieštaravimus paneigia byloje esantys įrodymai, tačiau jų nedetalizavo.Teismas nepagrįstai ieškovės reikalaujamų nuostolių sumą priteisė solidariai iš visų atsakovų. Jeigu taikoma solidarioji atsakomybė, tai teismai turi argumentuoti, kodėl netaikoma dalinė atsakomybė. Šiuo atveju net ir teismui nusprendus, kad atsakovai turi įstatymo numatytą pareigą atlyginti ieškovės nuostolius (negautas pajamas), turėtų būti taikoma dalinė atsakovų atsakomybė, nes kiekvienas iš atsakovų turi atlyginti tik tą žalą, kurią savo veiksmais sukėlė. Nagrinėjamu atveju atsakovų veiksmai neatitinka nei vienos iš aukščiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodytų solidariosios prievolės sąlygų. Ieškovė ieškinyje nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remdamasi prašo atsakovams taikyti solidarią atsakomybę.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 str. 1 ir 2 d. nustato bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d.).

Apeliaciniai skundai atmestini.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovei A. J. nuo 2013-08-13 nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal 2013-08-12 Turto pardavimo iš varžytinių aktą. Ieškovė butu nesinaudojo, kadangi atsakovai iš buto neišsikėlė, nepaėmė jiems priklausančių daiktų ir butas ieškovei nebuvo perduotas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-03 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4281-872/2014 atsakovai buvo iškeldinti iš ieškovei priklausančio buto, teismo sprendimas įsiteisėjo 2014-05-30. Atsakovų iškeldinimas buvo įvykdytas 2014-08-06. Ieškovė A. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. Z., I. Z. ir A. Z. dėl 3 000 Eur nuostolių atlyginimo už naudojimąsi 2013-10-26 iki 2014-08-06 laikotarpiu ieškovei nuosavybės teise priklausančiu butu ir nurodė, kad patyrė šiuos nuostolius negaudama pajamų iš buto nuomos.

Nagrinėjant bylas dėl nuostolių atlyginimo, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, būtinas jai atsirasti: neteisėtus atsakovo veiksmus, nuostolius, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusių nuostolių, o taip pat atsakovo kaltę. Nuostoliais yra pripažįstamos asmens negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų kito asmens veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje yra nurodoma, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų.

Atsižvelgiant į įstatyme įtvirtinto asmens negautų pajamų atlyginimo teisinio reglamentavimo pagrindinius ypatumus ir teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje įtvirtintas nuostatas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad sprendžiant dėl reikalavimo priteisti negautas pajamas teisinio pagrįstumo visais atvejais svarbu nustatyti, ar ieškovo negautos pajamos, jų dydis yra nulemtas atsakovo neteisėtų veiksmų ir ar iš esmės dėl tokių veiksmų nuostolių forma atsirado neigiamų padarinių ieškovui. Gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t.y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą atlyginti nuostolius (negautas pajamas), kurias, ieškovės teigimu, ji būtų gavusi, jeigu ji būtų išnuomojusi jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 320 Eur per mėn. mokestį 2013-10-26 – 2014-08-06 laikotarpiu, t.y. tuo laikotarpiu, per kurį atsakovai neteisėtai gyveno ieškovei nuo 2013-08-13 nuosavybės teise priklausančiame bute, nors atsakovams ieškovė buvo suteikusi terminą iki 2013-10-26 išsikelti iš ginčo buto. Pažymėtina, kad nuosavybės teisės neliečiamumas ir apsauga Konstitucijos ir Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taip pat priskiriami prie prioritetiškai saugomų vertybių. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-03 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-4281-872/2014 atsakovai buvo iškeldinti iš ieškovei priklausančio buto. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2014-05-30, atsakovų iškeldinimas buvo įvykdytas 2014-08-06. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-03 sprendimu dėl atsakovų iškeldinimo iš ieškovei priklausančio buto yra nustatyti atsakovų neteisėti veiksmai (t.y. kad atsakovai neteisėtai, be ieškovės sutikimo, pažeisdami ieškovės nuosavybės teises (CK 4.93 str.), gyveno ieškovės bute 2013-2014 m.), todėl ieškovė šioje byloje pagrįstai remiasi prejudiciniais faktais, kad atsakovai neteisėtai 9 mėn. ir 10 d. gyveno ieškovei priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (CPK 182 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog atsakovai neteisėtai nuo 2013-10-26 iki 2014-08-06 naudojosi ieškovei priklausančiu butu, nors su jais nebuvo sudaryta nei nuomos, nei panaudos sutartis.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teismo sprendimo turinį, apeliacinių skundų argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-178, 185 str.). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priteistinos žalos (nuostolių) dydis yra apskaičiuotas remiantis į bylą pateiktų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas, objektyviai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad realiausia kaina, kurią ieškovė galėjo gauti už buto nuomą 2013-10-26–2014-08-06 laikotarpiu ir kuri laikytina realiai ieškovės negautomis pajamomis yra 1 866,70 Eur (t.y. skaičiuojant po 200 Eur per mėn.) (e.b.l. 46-48, 120). Ieškovės prašoma priteisti likusi reikalavimų dalis (1 133,30 Eur), kurios pirmosios instancijos teismas netenkino, yra nepagrįsta, kadangi kaip teisingai sprendė teismas, 2015-04-28 sudarytos nuomos sutarties negalima vertinti kaip pagrindinę įrodomąją reikšmę turinčio įrodymo dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos kainos 2013-10-26 – 2014-08-06 laikotarpiu. Pažymėtina, kad ši sutartis vertintina kartu su kitais įrodymais byloje, nes ji buvo sudaryta po daugiau nei 9 mėn. laikotarpio, už kurį prašoma priteisti nuostolius, pabaigos, t.y. pasikeitus valiutai ir nuomos kainoms šalyje, kurios, į bylą pateiktais duomenimis, nuo 2015 m. pradžios išaugo bent dešimtadaliu (e. b.l. 120). Kaip pati ieškovė nurodo, šia sutartimi ji įrodinėjo buto nuomos kainą, kurią dabar gauna. Tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad konkrečiu ankstesniu laikotarpiu (t.y. 2013-10-26 – 2014-08-06) ieškovė būtų gavusi už buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą 320 Eur. Atsakovų nurodytos aplinkybės dėl minėto buto vertės nustatymo varžytinių metu, jo pardavimo kainos varžytinių metu ir investicijų grąžos santykio neturi teisinės reikšmės šioje byloje siekiant teisingai apskaičiuoti negautų nuomos pajamų sumą už konkretų laikotarpį. Atsakovo V. Z. teiginiai, kad galutinė nauda iš ieškovės buto turėtų sudaryti 50 Eur/mėn. ir už ginčo laikotarpį negautos pajamos turėtų sudaryti 466,67 Eur, yra atmestini kaip paneigti byloje esančia medžiaga. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo priteistos sumos (1 866,70 Eur) už ginčo laikotarpį nėra pagrindo nei didinti, nei mažinti.

Atsakovės A. Z. teiginiai, kad šioje byloje turėjo būti taikoma dalinė atsakovų atsakomybė, o ne solidarioji, yra atmestini, kadangi aplinkybę, jog visi atsakovai be teisėto pagrindo gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), patvirtina minėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-03 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-4281-872/2014, kurį Vilniaus apygardos teismas 2014-05-30 nutartimi paliko nepakeistą, kuriuo priverstinai buvo iškeldinti visi trys atsakovai (tarp jų ir A. Z.), esantys atsakovais ir šioje byloje, ir kuriame buvo konstatuota, kad atsakovė A. Z. yra deklaravusi gyvenamąją vietą ginčo bute. Atsakovės A. Z. su skundu pateikta 2014-06-03 pažyma apie deklaruotą kitą gyvenamąją vietą nuo 2014-06-03, nepaneigia fakto, kad ši atsakovė 2013-10-26–2014-08-06 laikotarpiu solidariai prisidėjo prie nuostolių padarymo ieškovei, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai CK 6.6 str. 3 d. pagrindu taikė atsakovams solidariąją atsakomybę, nes dėl kiekvieno iš jų kaltės ieškovė 2013-10-26 – 2014-08-06 laikotarpiu negalėjo tinkamai naudotis savo butu ir gauti iš jo pajamas.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė civilinės ir proceso teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamo teismo 2015-11-12 sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Pagal CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi skundžiamas teismo sprendimas nekeičiamas, nenaikinamas ir abu apeliaciniai skundai yra atmestini, todėl ieškovės ir atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos nei vienai šaliai (CPK 93 str. 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.