Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka atlikus dalinį įrodymų tyrimą išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. A. gynėjo advokato Giedriaus Bučinsko (toliau – ir apelianto gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

S. A. pripažintas recidyvistu.

Priteista nukentėjusiajai G. K. iš S. A. 500 Eur neturtinės žalos.

Nepriteistos iš S. A. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos.

Taip pat nuosprendžiu išspręsti nuteistajam paskirtos kardomosios priemonės ir daikto, turinčio reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai .

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. S. A. nuteistas už tai, kad jis 2024 m. gegužės 16 d., apie 16.30 val., atvykęs buvusios sugyventinės G. K. gyvenamuoju adresu (duomenys neskelbtini), namo kieme reikalavo pasimatyti su savo vaiku A. K. (A. K.), gimusiu (duomenys neskelbtini), o gavęs neigiamą atsakymą, pradėjo įžeidinėti necenzūriniais žodžiais su vaiku neleidusią pasimatyti buvusią sugyventinę G. K. ir tarp jų kilusio žodinio konflikto metu tyčia dešine ranka griebė G. K. už gerklės ir spaudė kol tokį jo vykdomą neteisėtą veiksmą pastebėjo ir pradėjo drausminti į namo kiemą išėjusi G. K. teta A. R., po ko, patraukęs ranką nuo G. K. gerklės ir pastarajai pasišalinus į namų vidų, tęsdamas savo neteisėtą veiką, nuėjo jai iš paskos ir gyvenamojo namo viduje, virtuvėje, vėl dešine ranka griebė G. K. už gerklės ir spaudė ją, tokiais bendrais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai G. K. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo S. A. gynėjas advokatas Giedrius Bučinskas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti S. A. nepadarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

3. Apelianto gynėjo teigimu, byloje nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių S. A. kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, taip pat byloje nesurinkta jokių duomenų apie tai, jog nukentėjusiai G. K. buvo sukeltas fizinis skausmas, skundžiamas nuosprendis grįstas prielaidomis, o nustatytos abejonės buvo vertinamos ne nuteistojo naudai.

4. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog S. A. kaltė išskirtinai grindžiama nukentėjusiosios G. K. bei liudytojos A. R. parodymais, kurie, apelianto atstovo nuomone, nepagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinti kaip nuoseklūs ir įtikinami. Pažymima, jog nukentėjusioji G. K. bei liudytoja A. R. nurodė, kad S. A. į namus atvyko 2024 m. gegužės 16 d., apie 16.30 val. Tuo tarpu bendruoju pagalbos telefonu nukentėjusioji G. K. skambino tik 2024 m. gegužės 16 d., 17:19:56 val., faktiškai po valandos, teigdama, jog susipyko su S. A. ir šis pradėjo smaugti ją. Greitosios pagalbos atsisakė. Jokių G. K. paaiškinimų, jog jai skaudėjo (skauda) nėra. Iš G. K. skambučio bendruoju pagalbos telefonu matyti, jog nukentėjusiosios G. K. kalbos intonacija, tonas, galima psichologinė (psichinė, emocinė) būklė yra normali, nesusijaudinusi. 2024 m. gegužės 16 d., apie 17.49 val., atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji G. K. atsakė, jog „ne, ne, bet už gerklės paėmęs“, tačiau pripažino, jog nėra jokių smaugimo žymių, taip pat nenurodė, jog ji pajuto kokį nors fizinį skausmą. Apelianto gynėjo nuomone, „smaugti“ ir „paimti už gerklės“ yra skirtingi dalykai. Ikiteisminio tyrimo metu G. K. nurodė, jog pirmasis smaugimas truko iki minutės, vėliau tariamai buvo dar vienas smaugimas. Taigi, apelianto gynėjui akivaizdu, kad G. K. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, nepatikimi ir nesudarantys vientisos loginės sekos, kuri neginčijamai patvirtintų, jog S. A. atliko tyčinius veiksmus prieš G. K.. Tuo tarpu S. A. nuo pat pradžių nuosekliai nurodė, jog žodinio konflikto su nukentėjusiąja metu pati G. K. nagais apdraskė jo kaklą. Taigi, jeigu S. A. ir palietė nukentėjusiosios kaklą ranka, tai galėjo atsitikti siekiant jam ją atstumti nuo savęs, bet ne siekiant jai tyčia sukelti fizinį skausmą, apie kurio buvimą G. K. iš karto po įvykio nenurodė nei bendruoju pagalbos telefonu, nei atvykusiems policijos pareigūnams, nei liudytojai A. R., kuri taip pat nenurodė, kad G. K. būtų sakiusi jai apie fizinio skausmo jutimą. Atsižvelgiant į aukščiau, apelianto gynėjo vertinimu, aplinkybė, jog nukentėjusioji G. K. visą laiką tvirtina, kad S. A. smaugė ją, dar nereiškia, jog jos parodymai yra nuoseklūs ir įtikinami bei juos patvirtina kiti bylos duomenys, t. y. liudytojos A. R. parodymai. Šiame kontekste apelianto atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad S. A. ir G. K. santykiai tiek dabar, tiek įvykio metu buvo blogi, todėl nukentėjusiosios parodymai negali būti laikomi objektyviais, patikimais, turint omenyje ir tai, kad nukentėjusiosios parodymai dėl patirto smurto konkrečių aplinkybių yra nenuoseklūs ir nekonkretūs. Be to, nagrinėjamu atveju nebuvo imtasi veiksmų nustatyti, ar galėjo likti ir jei liko, tai kiek laiko galėjo likti smaugimo žymės ant G. K., ar dėl to G. K. galėjo patirti kokį nors skausmą. Atsižvelgiant į tai, apelianto gynėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju buvo vadovaujamasi kaltumo prezumpcija, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatoms, taip pat prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, nacionalinei teismų praktikai, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

5. Apelianto gynėjo vertinimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nebuvo surinkta neginčijamų, abejonių nekeliančių duomenų, kurios galima laikyti įrodymais, patvirtinančiais S. A. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei tinkamu ištirtų įrodymų įvertinimu, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nepašalinus nustatytų abejonių. Dėl to skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir naikintinas.

6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

7. Teismo posėdžio metu specialistas R. R. nurodė, kad jis yra Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus vyresnysis teismo medicinos ekspertas, įrašytas į teismo ekspertų sąrašą. Specialistas parodė, kad, jeigu žmogus būtų smaugiamas rankomis, gali likti paraudimas, kraujosruvos arba net ir nubrozdinimo žymės. Jeigu kaklo smaugimas stiprus, paprastai lieka žymės. Paraudimas gali praeiti pakankamai greitai – ir per pusvalandį, ir per valandą. Tai yra labai individualu. Gali būti ir taip, kad suspaudus asmens kaklą ranka, nelieka išvis jokių žymių ir jokių paraudimų. Visiškai realu, kad kakle kraujosruva atsirado po dviejų, trijų ar keturių valandų. Hematoma ant kaklo gali pradėti ryškėti po kelių valandų. Tas paraudimas pradžioje gali būti, bet gali po keliolikos minučių, po pusvalandžio ar po valandos išnykti, bet hematomos dar nėra. Tai priklauso nuo žmogaus odos savybių, nes pas vieną žmogų oda yra plonesnė, pas kitą – storesnė. Nors kakle oda yra plona, bet kiekvienas žmogus yra individualus. Jeigu kraujagyslės kaklo minkštuose audiniuose suplyšta, tai tas kraujas turi prasisunkti pakankamai arti į paodį, kad taptų matoma. Vieniems tai įvyksta greičiau, o kitiems lėčiau. Suspaudus asmens kaklą fizinis skausmas gali būti jaučiamas. Bet koks mechaninis poveikis į žmogaus kūną žmogui gali sukelti fizinį skausmą, kurio objektyviai išmatuoti negalima.

8. Teismo posėdžio metu nuteistasis S. A. ir jo gynėjas advokatas Giedrius Bučinskas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo S. A. gynėjo advokato Giedriaus Bučinsko apeliacinis skundas atmestinas

9. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliaciniu skundu nuteistojo S. A. gynėjas advokatas Giedrius Bučinskas ginčija S. A. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir nurodo, jog S. A. turėjo būti išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

10. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, jog BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas apeliacinės instancijos teismui baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai pasisakyta dėl reikšmingų bylai išspręsti klausimų. Toks reikalavimas neturi būti suprantamas kaip įpareigojimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną apelianto teiginį, tai yra nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra nereikšmingi, nepagrįsti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014, 2K-72-746/2015, 2K-418-699/2015, 2K-572-139/2015, 2K-20-746/2016 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, nedėstys atskirų motyvų dėl kiekvieno skundo argumento, teisėjų kolegija analizuos esminius skunde keliamus klausimus ir vertins, ar nuteistojo gynėjo išsakyti argumentai yra reikšmingi darant galutines išvadas dėl skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio reikalavimų ir, jais remdamasis, teisingai nuteistajam S. A. pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai sprendė, kad nuteistasis S. A. atliko jam inkriminuojamus veiksmus, kurie atitinka jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtį. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne prielaidomis, o byloje surinktų įrodymų visuma.

Dėl S. A. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

12. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtus bylos įrodymus, susijusius su S. A. pareikštu kaltinimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. teismo posėdžio metu apklaustų paties nuteistojo S. A., nukentėjusiosios G. K., liudytojų A. R., I. Z., M. P. parodymus bei jų parodymus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir rašytinius šioje byloje surinktus įrodymus – 2024 m. gegužės 16 d. asmens apžiūros protokole, 2024 m. liepos 23 d. kitų daiktų apžiūros protokole (apžiūros objektas – garso įrašas, pateiktas iš bendrojo pagalbos centro), 2024 m. birželio 6 d. kitų daiktų apžiūros protokole (apžiūros objektas – vaizdo ir garso įrašas) nurodytą informaciją, ir padarė išvadą, jog nukentėjusiajai G. K. buvo sukeltas fizinis skausmas. Tuo remdamasis, nustatė, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad S. A. sukėlė nukentėjusiajai G. K. fizinį skausmą, atsiradusį dėl byloje nagrinėjamų įvykių.

13. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis S. A. nurodė, kad G. K. pirma pradėjo jį mušti, nagais apdraskė jam kaklą. Kai G. vėl prie jo šoko, jis ištiesė dešinę ranką tam, kad ji laikytųsi nuo jo atokiau ir bandė ją raminti, ranka galimai prilietė jos gerklę, tačiau G. nesmaugė ir nespaudė jos kaklo. Ištiesęs ranką laikė tik dėl to, kad G. laikytųsi nuo jo atokiau. Kai buvo ištiesta jo ranka, į namo kiemą išėjo G. teta. Tuomet G. pati nusiramino, jis nuleido ranką. G. greitai nuėjo į namus, jis nuėjo paskui ją. Namuose nieko neįvyko, jis pasiėmė savo daiktus ir išėjo. Jis prieš G. nenaudojo jokios fizinės jėgos, jei būtų smaugęs, būtų likusios žymės ant jos kūno (1 t., b. l. 101-104). Pirmosios instancijos teisme dėl esminių įvykio aplinkybių parodė, kad jis nesmurtavo prieš nukentėjusiąją G. K.. Konflikto iniciatorė buvo G., ji buvo supykusi ant jo dėl to, kad jis prieš tai nenuvyko pas notarą. Įvykio metu G. jį sužalojo, draskė, liko žymės. Taigi, viso proceso metu nuteistasis S. A. neigė savo kaltę, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad jis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis tyčia sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai G. K., patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje aptarti ir įvertinti įrodymai.

14. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji G. K. dėl esminių įvykio aplinkybių nurodė, kad atvažiavo jos buvęs sugyventinis S. A., su kuriuo turi vaiką A. K.. Bendravimo metu tarp jų kilo žodinis konfliktas dėl vaiko bendravimo su S., ji neleido jam būti su vaiku. Po to, kai ji neleido S. būti su vaiku, jis tapo agresyvus, griebė ją dešine ranka už kaklo ir stipriai suspaudė, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą. Tuo metu, kai S. ją smaugė, iš namo išėjo jos teta A. R., kuri matė visą įvykį. Kai teta išėjo, S. ją paleido, vėliau, prieš išvažiuojant, namuose S. vėl griebė ją dešine ranka už gerklės ir vėl pradėjo spausti. Spaudė jai už kaklo tuo vėl sukeldamas fizinį skausmą. Į įvykio vietą greitosios medicinos pagalbos nekvietė, nes paraudonavimas ant jos kaklo, kol atvažiavo policijos pareigūnai, praėjo, jokių žymių nesimatė, be to, išgėrė namuose esančių raminamų vaistų, nežinojo, kaip elgtis, todėl greitosios ir atsisakė. Į policiją kreipėsi maždaug po 15 minučių nuo įvykio, kai jau S. iš jos namų buvo išvažiavęs, nes jai reikėjo kažkiek laiko atsipeikėti (1 t., b. l. 13-16, 31-33, 35-37). Nukentėjusioji G. K., apklausiama teisme, nurodė, kad atvykęs į jos namus, S. A. buvo agresyviai nusiteikęs, keikė ją necenzūriniais žodžiais, o netrukus dešine ranka sugriebė už kaklo ir spaudė. Jo veiksmus nutraukė nukentėjusiosios teta A. R., išbėgusi į lauką ir liepusi jam paleisti nukentėjusiąją. Po to, nuteistasis įėjo paskui nukentėjusiąją į namus, šūkavo, paėmė už gerklės, smaugė, dėl ko ji patyrė skausmą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tokius savo parodymus nukentėjusioji G. K. patvirtino ir 2024 m. rugpjūčio 13 d. akistatos su S. A. metu (t. 1, b. l. 111-113).

15. Vertinant nukentėjusiosios G. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, matyti, kad nukentėjusioji G. K. vienodai aiškino tiek konflikto su nuteistuoju priežastį – kilusį žodinį konfliktą dėl nuteistojo bendravimo su vaiku, tiek ir patirto fizinio skausmo aplinkybes – pirmą kartą lauke S. A. griebė jai už gerklės ir spaudė, kol tai pastebėjo į namo kiemą išėjusi nukentėjusiosios teta A. R., antrą kartą name S. A. vėl griebė jai už gerklės ir spaudė, dėl ko ji abu kartus patyrė fizinį skausmą. Taigi, esmines fizinio skausmo sukėlimo aplinkybes nukentėjusioji G. K. nurodė vienodai. Vien tai, kad, kaip akcentuojama apeliaciniame skunde, nukentėjusioji G. K. nurodė, kad S. A. į namus atvyko 2024 m. gegužės 16 d., apie 16.30 val., o bendruoju pagalbos telefonu ji skambino 2024 m. gegužės 16 d., 17:19:56 val., teigdama, jog susipyko su S. A. ir šis pradėjo smaugti ją, greitosios pagalbos atsisakė, o 2024 m. gegužės 16 d., apie 17.49 val., atvykusiems policijos pareigūnams atsakė, jog „ne, ne, bet už gerklės paėmęs“, pripažino, jog nėra jokių smaugimo žymių, taip pat nenurodė, jog pajuto fizinį skausmą, aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji G. K. nurodė, jog pirmasis smaugimas truko iki minutės, nekeičia nukentėjusiosios G. K. parodymų nuoseklumo ir objektyvumo. Be to, nukentėjusiosios G. K. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. R. parodė, kad ji pamatė, kaip staigiai S. A. sugriebė G. už kaklo ir pradėjo ją smaugti. Tokį vaizdą pamačiusi, ji labai išsigando ir greitai išėjo iš namų į kiemą ir pradėjo jam rėkti, ką jis daro, kodėl jis kelia ranką prieš moterį, į ką vyras sureagavo ir paleido G.. Matė, kad G. jau net išbalusi buvo, jei ji laiku nepastebėtų, nežinia kuo galėjo baigtis šis visas įvykis. Kai tas vyras nukreipė dėmesį į ją, G. staigiai čiupo vaiką į glėbį ir nuėjo į namo vidų, tas vyras nuėjo jai iš paskos vis bambėdamas necenzūrine leksika. Ji irgi nuėjo jiems iš paskos, nes bijojo jau dėl G., bet tik jai įėjus į namus, tas vyras jau ėjo pro ją į kiemą, įsėdo į automobilį ir išvažiavo. Ji pradėjo kalbėti su G., kaip ji jaučiasi, girdyti ja vandeniu, pradėjo jai siūlyti iškviesti greitąją pagalbą, tačiau greitosios G. atsisakė, stipriai verkė (1 t., b. l. 62-65, 68-71). Liudytoja A. R., apklausiama teisme, nurodė, kad pamačiusi, jog S. A. pradėjo smaugti G. K., išbėgo į lauką ir pareikalavo paleisti nukentėjusiąją. S. A. ją paleido, tačiau konfliktas tuo nesibaigė. Jam paleidus nukentėjusiąją, pastaroji greitai nubėgo į namo vidų, o jis nubėgo paskui ją. Kai užėjo į kambarį, kuriame buvo G. K., S. A. jau nebebuvo, o G. K. stovėjo išbalusiu veidu ir labai išsigandusi, negalėjo žodžio pratarti, iš ko A. R. sprendė, kad nuteistasis vėl ją smaugė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių tvirtinti, kad liudytoja A. R. būtų suinteresuota apkalbėti S. A., apkaltinti jį nebūtos nusikalstamos veikos padarymu, juolab, kad ji buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Kaip matyti, apeliacinės instancijos teisme, atlikus dalinį įrodymų tyrimą, apklaustas specialistas, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus vyresnysis teismo medicinos ekspertas R. R. nurodė, kad suspaudus kaklą ranka paraudimų, kitų žymių gali ir nelikti, be to paraudimas, jei toks būtų padarytas, gali išnykti po keliolikos minučių, pusvalandžio ar valandos. Tai yra labai individualu, nes priklauso nuo žmogaus odos savybių. Specialistas taip pat paaiškino, kad bet koks mechaninis poveikis į žmogaus kūną gali sukelti fizinį skausmą, kurio objektyviai išmatuoti negalima. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad byloje nėra užfiksuotas paraudimas ar kitoks sužalojimas ant nukentėjusiosios kūno, nereiškia, kad jai nebuvo sukeltas fizinis skausmas, o jos parodymai yra melagingi.

16. Įvertinusi visumą aptartų įrodymų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad S. A. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis sukėlė nukentėjusiajai G. K. fizinį skausmą. Apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą ir apeliantą išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Dėl S. A. paskirtos bausmės

17. Apeliaciniu skundu dėl S. A. prašoma priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas šioje dalyje. Todėl teisėjų kolegija patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

18. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos bausmės rūšys – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu už nagrinėjamą nusikalstamą veiką S. A. skirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra būtent pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ir dėl to neteisingą bausmę.

19. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, atsižvelgė į S. A. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus – padarė nesunkų nusikaltimą. Nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau skundžiamu nuosprendžiu jis pripažintas recidyvistu. Teismas įvertino ir tai, kad S. A. teistas dešimt kartų, daugiausia už smurtinius nusikaltimus, baustas administracine tvarka, nedirba. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, visa tai rodo, kad iki tol S. A. skirtos švelnesnių rūšių bausmės nesulaikė jo nuo naujų smurto proveržių ir nusikaltimų darymo, todėl bausmės tikslai bus pasiekti S. A. už šios nusikalstamos veikos padarymą skyrus griežčiausią laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant artimą šios bausmės rūšies dydžio vidurkiui. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio išvadas, neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas, padaręs klaidų, skirdamas bausmę, parinkdamas jos rūšį bei dydį. Paskirta bausmė nelaikytina per griežta, neproporcinga S. A. asmenybei ar padarytai nusikalstamai veikai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo S. A. gynėjo advokato Giedriaus Bučinsko apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.