Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-05-27 · Civilinė byla Nr. 2A-1208-262/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-27
Bylos Nr.
2A-1208-262/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-14656-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Antanas Rudzinskas, Ona Gasiulytė, Natalja Cikoto
Atsakovas
A. B., S. G., J. S.
Kategorijos
  • 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1208-262/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14656-2013-7Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.17; 110.2; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto, Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų A. B., S. G., J. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo 360-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos ieškinį atsakovams A. B., S. G., J. S. dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų UAB „Projektų vertinimo biuras“ ir UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ (buvęs UAB „LAUTUS verslo sprendimai“),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašė: priteisti iš atsakovų solidariai 10 838,62 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad atsakovai (ieškovai civilinėje byloje civilinėje byloje Nr. 2-5631-643/2011) minėtoje byloje pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-04-28 ieškovui (minėtoje byloje atsakovui) 360-ajai daugiabučių namų savininkų bendrijai (toliau – DNSB) pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – iki sprendimo įsiteisėjimo buvo paskirtas DNSB turto administratorius. Minėtoje byloje atsakovai pateikė ieškinį, kuriuo jie prašė pripažinti neteisėtu J. Z. paskyrimą į DNSB pirmininko pareigas, išreikalauti iš DNSB informaciją ir įpareigoti sušaukti DNSB narių visuotinį susirinkimą. Ieškovas pateikė prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-06-16 nutartimi šį prašymą atmetė. Patenkinus ieškovo atskirąjį skundą, Vilniaus apygardos teismas 2011-12-14 nutartimi panaikino 2011-04-28 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas taip pat nurodė, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-01-30 sorendimu atsakovų ieškinį atmetė, 2013-02-11 Vilniaus apygardos teismas atsakovų apeliacinį skundą taip pat atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo 2012-01-30 sprendimą. 2013-04-17 vykusiame DNSB narių susirinkime buvo priimtas sprendimas kreiptis į teismą dėl DNSB patirtų nuostolių, kadangi ieškovas patyrė nuostolių dėl atsakovų prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Reikalavimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nesutapo su ieškinio reikalavimu – atsakovui nereiškė reikalavimų dėl DNSB valdybos išrinkimo pripažinimo neteisėtu, neginčijo valdybos priimtų nutarimų teisėtumo, todėl DNSB laikino turto administratoriaus paskyrimas iš esmės laikytinas neproporcingu ir neadekvačiu laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamiems tikslams. Ieškovo patirtus nuostolius sudaro DNSB teismo paskirtiems administratoriams sumokėtas atlyginimas

Atsiliepimas

Atsakovai atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti bei ieškovo visuotinio narių susirinkimo sprendimą dėl nuostolių atlyginimo pripažinti negaliojančiu. Atsiliepime nurodė, kad sprendimą dėl kreipimosi į teismą dėl nuostolių atlyginimo turi pareikšti ieškovo aukščiausiasis organas – teisėtas bendrijos visuotinis susirinkimas. Atsižvelgiant į Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijos įstatymo nuostatas, tam, kad bendrija galėtų priimti sprendimus, taip pat ir dėl nuostolių atlyginimo, bendrijos visuotinis susirinkimas privalėjo pakeisti įstatus ir išrinkti bendrijos valdymo organus. Atsakovų teigimu, ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad šie veiksmai buvo padaryti. Kaip matyti iš visuotinio susirinkimo protokolo, klausimas dėl nuostolių atlyginimo nebuvo atskirai aptariamas.

Trečiasis asmuo UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ (buvęs UAB „LAUTUS verslo sprendimai“) pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad tarp šalių kilusiame ginče laikosi neutralios pozicijos ir prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra, objektyviai įvertinus šalių pateiktus reikalavimus ir argumentus. Papildomai nurodė, jog už laikotarpį, kurį UAB „LAUTUS“ buvo paskirta 360-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos turto administratoriumi, bendrijai buvo išrašyta ir apmokėta sąskaita 5 808 Lt sumai.

Trečiasis asmuo UAB „Projektų vertinimo biuras“ prašė ginčą nagrinėti teismo nuožiūra trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai: iš atsakovų ieškovui solidariai buvo priteista 10 538,62 Lt nuostolių atlyginimas, 5 proc. metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo 2013-05-15 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis (iš kiekvieno po 622 Lt) 1866 Lt bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovų lygiomis dalimis valstybei buvo priteista (iš kiekvieno po 12 Lt) 36 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Teismas nurodė, kad atsakovai civilinėje byloje Nr. 2-5631-643/2011 nereiškė reikalavimų dėl bendrijos valdybos išrinkimo pripažinimo neteisėtu, neginčijo valdybos priimtų nutarimų teisėtumo, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo laikino turto administratoriaus paskyrimas, o tai laikytina DNSB valdybos teisių apribojimu, ir Vilniaus apygardos teismo buvo pripažintas neproporcingu ir neadekvačiu laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamiems tikslams nagrinėtoje byloje. CPK 146 str. 2 d. įtvirtinta, kad įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Minimu atveju, ieškovo nuostolius sudaro laikotarpiu, kuriuo DNSB buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės pagal 2011-04-28 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartį, DNSB teismo paskirtiems administratoriams UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ (buvęs UAB „LAUTUS verslo sprendimai“) ir UAB „Projektų vertinimo biuras“ sumokėtas atlyginimas - 10 538,62 Lt.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Atsakovės S. G. ir J. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti (pakeisti) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi neatskleista bylos esmė; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nes CPK 146 str. 2 d. prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Nurodė, kad Teismas neatkreipė dėmesio į atsakovių argumentus dėl jų atleidimo nuo atsakomybės CK 6.253 str. pagrindu. Atsakovai save laiko nukentėjusiais nuo DNSB vadovų neteisėtų veiksmų. Atsakovai prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones, elgėsi sąžiningai, gynė savo subjektyvines teises, o tuo pačiu atsakovų prašymas ir ieškinys turėjo įtakos viešo intereso apsaugai. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (paskyrus administratorių) jis sąžiningai vykdė 360 Daugiabučio namo savininkų bendrijos pirmininko pareigas. Todėl bendrijai žala buvo padaryta ne dėl to kad buvo paskirtas administratorius o dėl to, kad neteisėtai buvo mokamas atlyginimas J. Z., kuris tuo metu nevykdė tiesioginių pareigų. Dėl CPK 146 str. 2 d. taikymo yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes šis straipsnis prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, t.y. užkerta kelią ieškovams kreiptis į teismą dėl laikinų apsaugos priemonių ginant viešąjį interesą ar subjektyvinę teisę.

Atsakovas A. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti.

Nurodė, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog skirti administratorių nebuvo jokio pagrindo, nes veikė DNSB valdyba. Iš visų bylos aplinkybių matyti, jog tuo metu kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, jokios DNSB valdybos realiai nebuvo. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik Vilniaus apygardos teismo 2011 gruodžio 14 d. nutartimi, tačiau visiškai neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartį. J. Z., vadovaudamas DNSB, padarė daug įvairių pažeidimų, įskaitant ir bendrijos lėšų naudojimą ne pagal paskirtį. Atsakovai, prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei pareikšdami ieškinį, siekė, kad neteisėti J. Z. būtų nutraukti. Nors DNSB turtas buvo administruojamas trumpą laiką, tačiau administravimo laikotarpiu gyventojams sumažėjo mokesčiai, buvo sutaupyta nemažai lėšų. Taigi, turto administratorius pagrįstai gavo atlyginimą, todėl jo priteisti iš atsakovų nebuvo jokio pagrindo.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimais į atsakovų A. B., S. G. ir J. S. apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrįsti nei teisiniais argumentais, nei įrodymais, nei aktualia teismų praktika. Visi atsakovų reikalavimai c.b. Nr. 2-5631-643/2011, laikinąsias apsaugos priemones panaikino Vilniaus apygardos teismas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai, ieškovas patyrė nuostolių, kuriuos turi atlyginti atsakovai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmetami

CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).

Atsakovės prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

CPK 321 str. 1 d. yra numatyta, kad apeliacinis skundas yra nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tada, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, įvertinus bylos medžiagą, sprendžia, jog jos pakanka tinkamam bylos išnagrinėjimui, todėl skirti žodinį posėdį nėra jokio pagrindo.

Visų atsakovų apeliaciniai skundai iš esmės yra grindžiami tuo, kad DNSB buvo būtinas turto administravimas, nes jos vadovas J. Z. atlikinėjo įvairius neteisėtus veiksmus, kuriais buvo daroma žala DNSB. Taigi, atsakovai nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ar jau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-5631-643/2011.

Apeliacinės instancijos teismas kaip ir pirmosios instancijos teismas dar kartą pažymi, kad visi apeliantų keliami klausimai jau buvo išspręsti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais ir tokia apeliantų pozicija buvo atmesta. Atsakovai, išskyrus teiginį dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nenurodė jokių naujų argumentų dėl ko buvo būtina DNSB paskirti administravimą, neįrodė, kad J. Z. savo veiksmais DNSB padarė žalą, jų reikalavimas dėl J. Z. neteisėto išrinkimo į bendrijos pirmininkus buvo atmestas.

Šioje byloje yra svarbios tokios aplinkybės: ar laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-5631-643/2011 buvo pritaikytos pagrįstai; koks galutinis minėtos bylos rezultatas; ar laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovui buvo padaryta žala; ar yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl CPK 146 str. 2 d..

Kaip minėta, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5631-643/2011 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės- paskirtas DNSB administratorius. Nors ši nutartis apskųsta nebuvo, 2011 m. birželio 8 d. DNSB pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Kadangi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. birželio 16 d. nutartimi atsisakė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, DNSB šią nutartį apskundė. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartis panaikinta, DNSB prašymas patenkintas ir panaikinto Vilniaus miesto 2 apylinkės 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Vilniaus apygardos teismas šioje nutartyje be kita ko nurodė, kad nagrinėjamu atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra tikslingos, jos neatitinka ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nėra susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo šioje byloje apsauga. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis yra įsiteisėjusi, todėl turi būti vykdoma, joje nustatytos aplinkybės yra privalomos ir kitiems teismams, nagrinėjantiems kitus klausimus tiesiogiai kylančius iš minėtos bylos (CPK 182 str. 2). Šia nutartimi buvo galutinai išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje Nr. 2-5631-643/2011. Todėl visos kitos nutartys, įskaitant tas kuriomis buvo sprendžiamas administratoriaus klausimas, šiuo atveju esminės reikšmės neturi.

CPK 146 str. 2 d. yra nurodyta, kad įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Kaip matyti iš šios bei c.b. Nr. 2-5631-643/2011 medžiagos, šiuo atveju taip ir buvo padaryta. Ieškiniu minėtoje civilinėje byloje be kitų reikalavimų buvo prašoma pripažinti J. Z. paskyrimą (išrinkimą) į DNSB pirmininko pareigas neteisėtu. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartimi šis sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Iš teismų sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis kasacine tvarka skųsta nebuvo. Taigi, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais iš esmės buvo pripažinta, jog A. B., S. G. ir J. S. reikalavimas pripažinti J. Z. paskyrimą DNSB pirmininku pareigas neteisėtu, yra nepagrįstas.

Ieškovas DNSB (atsakovas c.b. Nr. 2-5631-643/2011), teigia, jog patyrė 10 838,62 Lt nuostolių. Ši pinigų suma buvo sumokėta įmonėms, administravusioms DNSB turtą. Tarp šalių nėra ginčo dėl minėtos sumos dydžio, atsakovai tik nesutinka su šios sumos priteisimu, nes, anot atsakovų, ši suma administratoriams buvo sumokėta pagrįstai. Tokie atsakovų teiginiai atmetami. Kadangi įsiteisėjusia nutartimi konstatuota, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai, darytina išvada, jog nebuvo jokio pagrindo DNSB turto administravimui, o kartu ir mokėti administratoriams atlyginimą už to turto administravimą. Kadangi ieškinys taip pat pripažintas neteisėtu, tai sukelia ir atitinkamas pasekmes, numatytas CPK 146 str. – pareigą atlyginti nuostolius.

Atsakovės teigia, kad CPK 146 str. nuostatos neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šio klausimo.

CPK 3 str. 3 d. yra nurodyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.

Taigi, įstatymas numato teismui teisę, kreiptis į Konstitucinį Teismą, tik tokiu atveju, jei teismas mano, jog tam tikras įstatymas gali prieštarauti Konstitucijai.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nemano, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį teismą ir stabdyti bylos nagrinėjimą. Pirma, atsakovės šio savo prašymo nepagrindė jokiais argumentais; antra, straipsnis yra aiškus, konkretus, jis neprieštarauja nei kitiems CPK straipsniams nei Konstitucijai. T.y. CPK 146 straipsnio 2 d. neužkerta kelio ieškovams ar kitiems suinteresuotiems asmenims teismo prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei teismui šias priemones taikyti, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Priešingai, CPK 146 straipsnio 2 dalis garantuoja abiejų proceso šalių interesų pusiausvyrą, kad suinteresuotieji asmenys, pateikdami prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepiktnaudžiautų šia teise, nesant būtinybės ir neproporcingai nesuvaržytų atsakovo teisių, o pateiktų šiuos prašymus tik tuomet, kai nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas bei prašyti taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra proporcinga ieškovų ar kitų suinteresuotų asmenų interesų apsaugos priemonė, bet ne priemonė be pakankamos priežasties sutrikdyti atsakovo veiklą bei sukelti nuostolius.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šios bei c.b. Nr. 2-5631-643/2011 aplinkybes, teisingai taikė CPK 146 str., CK nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimą, todėl pagrįstai iš atsakovų ieškovui priteisė žalos atlyginimą. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui turi būti atlygintos jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Nors ieškovas pateikė du atsiliepimus į apeliacinius skundus, tačiau apeliaciniai skundai savo esme nedaug kuo skiriasi vienas nuo kito, todėl, atsižvelgus į tai, jog ši byla nėra sudėtinga, laikytina, jog atsiliepimus nebuvo sudėtinga paruošti. Dėl šios priežasties bei remiantis protingumo, ekonomiškumo principais, ieškovui priteistina bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 1002 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui 360-ajai daugiabučių namų savininkų bendrijai, į.k. 225237920 lygiomis dalimis iš atsakovų A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) S. G., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. S., a.k. (duomenys neskelbtini) po 334 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Natalja CikotoOna GasiulytėAntanas Rudzinskas