- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-11
- Bylos Nr.
- 2S-2479-560/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16974-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Kreditorius
- I. B.
- Skolininkas
- R. S.
- Kategorijos
teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo išieškotojos I. B. ir skolininko R. S. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal išieškotojos I. B. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-12 nutartimi patvirtinta I. B. ir R. S. taikos sutartis civilinėje byloje Nr. N2-843-726/2014.Teisme gautas išieškotojos I. B. prašymas išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties 5, 6, 8, 9 ir 16 punktų.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-05-04 rezoliucija nutarė išduoti išieškotojai I. B. vykdomąjį raštą dėl skolos (-ų) išieškojimo iš skolininko.Skolininkas R. S. dėl 2017-05-04 rezoliucijos pateikė atskirąjį skundą. Vilniaus apygardos teismas 2018-02-22 nutartimi tenkino skolininko R. S. atskirąjį skundą, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-05-04 rezoliuciją ir klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo, vykdomojo rašto grąžinimo ir vykdomosios bylos nutraukimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Išieškotoja I. B. prašė išduoti vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. N2-843-726/2014 dėl taikos sutarties 5, 6, 8, 9 ir 16 punktų. Nurodė, kad taikos sutarties pagrindu R. S. įsipareigojo kas mėnesį mokėti vaiko išlaikymui po 347,54 Eur, grąžinti 5 763,43 Eur išlaikymo įsiskolinimą, 7 530,12 Eur skolą, 608,20 Eur neturtinę žalą, 1 158,48 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą. Išieškotoja nesutiko su skolininko argumentais, jog jis yra įvykdęs visas pinigines prievoles pagal taikos sutartį. Skolininkas R. S. nesutiko su išieškotojos prašymu, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis pagal taikos sutartį privalėjo pervesti I. B. 27 571,68 Eur laikotarpiu nuo 2014-05-08 iki 2017-05-31 ir ši suma yra pervesta.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-07-05 nutartimi išieškotojos I. B. prašymą išduoti vykdomąjį raštą tenkino iš dalies: išdavė išieškotojai vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. N2-843-726/2014 dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-12 nutartimi patvirtintos taikos sutarties 5 ir 8 punktų vykdymo; kitą prašymo dalį atmetė; įpareigojo išieškotoją I. B. grąžinti teismui vykdomąjį raštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-12 nutartimi patvirtintos taikos sutarties 6, 8, 9 ir 16 punktų vykdymo; priteisė R. S. iš I. B. 644,00 Eur advokato pagalbai apmokėti.Teismas kaip neįrodytą vertino išieškotojos argumentą, kad po taikos sutarties sudarymo išieškotoja ir skolininkas realiai susitarė dėl didesnio išlaikymo dydžio – 600,00 Eur per mėnesį. Teismas sprendė, jog skolininkas nuo 2014-05-24 teikė 347,54 Eur išlaikymą per mėnesį. 2016-01-26 sutarties dėl santuokos nutraukimo 8 punkte yra aiškiai įtvirtinta, kad ši sutartis įsigalioja nuo jos patvirtinimo teisme momento, kas reiškia, kad nors sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių išreikšta išieškotojos ir skolininko valia padidinti skolininko pagal taikos sutartį privalomo teikti išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydį, tačiau ji nėra patvirtinta teismo, todėl negali būti vertinama kaip privaloma.Teismas darė išvadą, kad nuo 2014-05-24 skolininkas atliko mokėjimus į išieškotojos banko sąskaitą ne tik siekdamas vykdyti jam tenkančią nepilnamečio vaiko išlaikymo pareigą, bet ir vykdydamas finansinius įsipareigojimus pagal kitus taikos sutarties punktus. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad skolininkas mokėjimų paskirtyje konkrečiai nenurodė, kokie (papildomi be išlaikymo) finansiniai įsipareigojimai yra vykdomi, aptartų faktinių aplinkybių kontekste, nepaneigia teismo padarytos išvados dėl atliktų mokėjimų paskirties.Teismas sprendė, kad skolininkas, be išlaikymo nepilnamečiam vaikui periodinėmis išmokomis teikimo ir mokėjimų pagal taikos sutartį, papildomai prisidėjo prie ieškovės automobilio įsigijimo, pervesdamas į jos banko sąskaitą po 300,00 Eur kas mėnesį. Šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu, išieškotojos ir skolininko paaiškinimai per teismo posėdį, lizingo sutartis ir mokėjimų grafikas patvirtina, jog išieškotoja ir skolininkas tarėsi dėl naujo automobilio ieškovei į(si)gijimo ir skolininkas padėjo ieškovei transporto priemonę išsirinkti, po įsigijimo skolininkui priklausanti įmonė rūpinosi automobilio techniniu aptarnavimu. Iš skolininko pateikto banko išrašo matyti, kad, išieškotojai sudarius lizingo sutartį, skolininkas iš esmės kiekvieno mėnesio 12-15 dienomis jai pervesdavo po 300,00 Eur, o pagal pateiktą lizingo sutarties įmokų mokėjimo grafiką, matyti, kad išieškotojos įmokos turėdavo būti atliekamos kiekvieno mėnesio 15 dieną. Per teismo posėdį skolininkas neneigė, jog tokius mokėjimus atlikdavo, tačiau nurodo, kad tai buvo mokėjimai pagal taikos sutartį, o išieškotoja galėjo disponuoti nurodytomis lėšomis savo nuožiūra. Teismas vertino nurodytus skolininko argumentus kaip gynybinę poziciją. Pirma, skolininkas aktyviai dalyvavo automobilio paieškoje ir įsigijime, prisidėjo prie įmokų už automobilio mokėjimą, iš esmės reguliariai, pervesdamas tokio paties dydžio sumą (300,00 Eur) į išieškotojos banko sąskaitą prieš sueinant mokėjimo grafike nurodytam įmokų mokėjimo terminui (mėnesio 15 d.) (kartais ir vėliau). Antra, skolininkas byloje pateikė 2015-10-29 išieškotojai adresuotą elektroninį laišką, kuriame, be kitų klausimų, skolininkas teikia išieškotojai jo finansinių įsipareigojimų išieškotojai vykdymo pasiūlymą, nurodydamas, kad iki 2016-12-31 galėtų mokėti išieškotojai 880,00 eurų mėnesinius mokėjimus (300,00 Eur lizingas, 350,00 Eur „alimentai“, 230,00 Eur taikos sutarties skolos dengimas“). Nors nurodyto elektroninio laiško pagrindu joks konkretus išieškotojos ir skolininko susitarimas nepasiektas ir nepatvirtintas, tačiau aptartas šio laiško turinys netiesiogiai patvirtina, kad skolininkas mokėjimą pagal lizingo sutartį buvo atskyręs nuo kitų mokėjimų ir vertino jį kaip atskirą savanorišką finansinį įsipareigojimą išieškotojai. Teismas darė išvadą, kad skolininko nuo 2015-05-12 iki 2017-03-02 kas mėnesį išieškotojai pervestos 300,00 Eur dydžio sumos buvo mokamos siekiant prisidėti prie lizingo įmokų už transporto priemonę mokėjimo. 2016-01-26 sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys siekė susitarti, jog skolininkas mokės išieškotojai 300,00 Eur sumą lizingo įmokoms padengti iki 2020-04-15.Pagal taikos sutartį už laikotarpį nuo 2014-05-24 iki 2017-05-24 skolininkas turėjo sumokėti 12 511,44 Eur išlaikymo nepilnamečiam vaikui bei padengti 15 060,24 Eur skolinių įsipareigojimų (per 3 metų laikotarpį nuo nutarties įsiteisėjimo dienos), iš viso 27 571,68 Eur, o iš viso per nurodytą laikotarpį pervedė išieškotojai į banko sąskaitą 27 770,50 Eur, tai, atskaičius skolininko pagal lizingo sutartį pervestą įmokų sumą – 6 600 Eur (22 mėn. x 300,00 Eur) ir tikslines įmokas vaiko tenisui (70,00 Eur), darytina išvada, kad skolininkas yra neįvykdęs taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų 6 471,63 Eur sumai. Teismo vertinimu, skolininkas laikytinas tinkamai įvykdęs taikos sutarties 6, 9 ir 16 punktus, o taikos sutarties 8 punktą (dėl 7 530,12 Eur skolos) įvykdė tik iš dalies (laikytina, kad pagal taikos sutarties 8 punktą skolininkas yra sumokėjęs 1 058,49 Eur), todėl dėl šio punkto išduotinas išieškotojai vykdomasis raštas.Bylos duomenimis, nuo 2017-04-01 iki 2017-12-30 skolininkas tinkamai nevykdė nepilnamečio vaiko išlaikymo, mokant kas mėnesį taikos sutarties 5 punkte nustatytas periodines išmokas, pareigos. Teismo posėdžio metu skolininkas šią aplinkybę pripažino. Teismas sprendė, kad išduotinas vykdomasis raštas ir dėl taikos sutarties 5 punkto vykdymo.Skolininkas pateikė įrodymų apie patirtas 1 240,00 Eur išlaidas už atstovavimo paslaugas. Į bylinėjimosi išlaidų sumą įtrauktas skolininko atstovės dalyvavimas šalių derybose dėl taikos sutarties sudarymo vykdymo procese (suma – 320,00 Eur). Byloje dalyvaujančių asmenų derybos dėl taikos sutarties sudarymo ne teismo posėdžio metu nepriskirtinos prie atstovavimo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą teisme, todėl jų atlyginimas iš išieškotojos nepriteistinas. Teismas darė išvadą, kad skolininkas pagrindė, jog turėjo 920,00 Eur atstovavimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad išieškotojos prašymas išduoti vykdomąjį raštą tenkintas iš dalies (apie 30 proc.), teismas priteisė skolininkui iš išieškotojos 644,00 Eur.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Skolininkas R. S. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-05 nutarties dalį dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-843-726/2014 patvirtintos taikos sutarties 8 punktą ir I. B. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo šioje dalyje atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismo išvada, kad skolininkas be taikos sutarties vykdymo, prisidėjo prie išieškotojos automobilio įsigijimo, pervesdamas į jos banko sąskaitą po 300,00 Eur kas mėnesį, yra nepagrįsta. Teismas teisingai motyvavo, kad šalys nebuvo šiuo klausimu pasiekusios jokio susitarimo, kuris galėtų būti vykdytinas priverstinai. Abi šalys skolininko atliktų mokėjimų turinį ir paskirtį aiškino skirtingai, todėl teismas privalėjo aiškintis, ar yra kitas teisinis pagrindas atlikti skolininkui mokėjimus išieškotojai, ir tokio pagrindo nenustačius, pripažinti, kad skolininkas nėra skolingas. Skolininkas nedovanojo piniginių lėšų išieškotojai, šalys negyveno kartu. Tad teismo išvada, kad 6 471,63 Eur išieškotojai buvo sumokėta kaip jos nuosavybės teisės į transporto priemonę išpirka, reikštų, kad skolininkas turi reikalavimo teisę į šios transporto priemonės nuosavybę. Skolininkas atlikdavo įvairaus dydžio mokėjimus, 300,00 Eur pavedimai buvo atlikti ir iki išieškotojai pasirašius lizingo sutartį dėl transporto priemonės įgijimo, todėl nėra aišku, kuriuos konkrečius mokėjimus teismas užskaitė kaip tariamo įsipareigojimo išieškotojai vykdymą.Šalims nesutarus, kaip bus vykdoma taikos sutartis, ją skolininkas vykdė savo nuožiūra. Skolininkas be to atsižvelgė ir į išieškotojos prašymus, t. y. atsižvelgė į datą, kada jai buvo reikalingi pinigai. Skolininkas nekontroliavo, kam išieškotoja naudos jo pervedamus pinigus. Teismas klaidingai paskaičiavo, kad skolininkas pervedė 300,00 Eur 22 kartus į išieškotojos sąskaitą kiekvieno mėnesio 12-15 dienomis. Aktualiu laikotarpiu skolininkas 11 kartų pervedė 300,00 Eur sumą mėnesio 12-15 dienomis. Kitais kartais skolininko pavedimai buvo gerokai iki arba po mėnesio 15 dienos. Tuo tarpu 2015-07-13 pavedimas su paskirtimi “lizingas” skolininko ir nėra įtrauktas kaip taikos sutartį dengiantis. 2016 m. rugsėjį ir 2017 m. sausį skolininkas nebuvo atlikęs 300,00 Eur mokėjimo. Be to, jei remtis argumentu, jog skolininkas 2015-10-29 elektroniniame laiške atskyrė lizingo mokėjimus, ir neva tai rodo, kad skolininkas vykdė tokį pasiūlymą, kam jis kategoriškai prieštarauja, nes tai buvo pasiūlymas į ateitį, tai iš 11 300,00 Eur pervedimų atėmus pervedimus iki 2015-10-29 liktų 8. Todėl, nėra aišku, kas lėmė teismo įsitikimą, kad 22 mėnesius skolininkas tariamai mokėjo už išieškotojos lizinguojamą transporto priemonę. Skolininkas buvo pateikęs 2015-10-29 elektroninį laišką, kuriame aiškiai patvirtinama, kad visos jo mokėtos įmokos išieškotojai yra mokėjimai pagal taikos sutartį, t. y. skolininkas patvirtino, kad jo skola pagal taikos sutartį 2015-10-29 sudaro 4 375,00 Eur sumą. Kauno apygardos teismas 2018-05-30 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-1105-390/2018, konstatavo, kad skolininkas yra sumokėjęs visą vaiko išlaikymo įsiskolinimo sumą (19 900,00 Lt) ir nėra skolingas jokio periodinio vaiko išlaikymo, kurio dydis 347,50 Eur/mėn.Teismas nepagrįstai nepripažino 320,00 Eur kaip skolininko atstovavimo išlaidų. Šalys ne kartą teikė į bylą prašymus atidėti šio klausimo sprendimą, nes tariasi taikiai tarpusavyje.Išieškotoja I. B. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-05 nutartį dalyje dėl atsisakymo išduoti vykdomąjį raštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-12 nutartimi patvirtintos taikos sutarties 6, 8, 9 ir 16 punktų vykdymo bei išspręsti klausimą iš esmės – išduoti vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. N2-843-726/2014 dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-12 nutartimi patvirtintos taikos sutarties 6, 8 (visa apimtimi), 9 ir 16 punktų vykdymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad teismas matematiškai apskaičiuodamas skolininko neįvykdytų taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų dydį, netinkamai vertino, kad skolininkas per nurodytą laikotarpį vykdė kitas sutuoktinio prievoles šeimoje. Teismui konstatavo, kad šalys vedė santuokinį gyvenimą, o tai reiškia, kad skolininkas finansiškai rėmė išieškotoją ir prisidėjo prie jos bei šeimos bendrų poreikių tenkinimo, nenumatytų taikos sutartyje.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra įrodymų, jog tam tikros skolininko į išieškotojos sąskaitą pervestos sumos buvo skirtos konkrečiai prekei ar paslaugai įsigyti ar konkrečioms išieškotojos patirtoms išlaidoms kompensuoti. Šalys nesudarinėjo rašytinių susitarimų dėl konkrečių prekių ar paslaugų apmokėjimo ir kompensavimo. Teismas privalėjo visapusiškai įvertinti ginčo šalių šeimyninio gyvenimo įpročius. Mokėjimo paskirtis „Vaiko išlaikymui“ savaime nepatvirtina tikrosios mokėjimo paskirties, skolininkas pripažino, kad mokėjimus atlikdavo naudodamasis internetine bankininkyste ir užpildydamas ankstesnio mokėjimo formą, nekeisdamas mokėjimo paskirties. Skolininkas aiškiai suprato, kad jeigu vykdo konkrečią sutartimi prisiimtą prievolę, tai bankinio mokėjimo pavedimo paskirtyje nurodo „Skolos grąžinimas“. Ir atvirkščiai, jeigu skolininkas mokėjimo paskirtyje nenurodo, kad grąžina skolą, vadinasi, skolininkas nevykdo sutartimi prisiimtos prievolės, o atlieka kito pobūdžio mokėjimus, konkrečiai šeimoje – prisideda prie kasdienio einamojo šeimos išlaikymo. Teismas neteisingai vertino, jog toks pat sistemingas kaip ir lizingo įmokų mokėjimas, iš skolininko pusės buvo atliekamas ir kitas mokėjimas – skolininkas iki kiekvieno mėnesio 25 dienos (kaip numatyta 2016-01-26 sutartyje) pervesdavo išieškotojai po 600,00 Eur „Vaiko išlaikymui“ ir abi šalys suprato, kad taip skolininkas geranoriškai moka periodinį didesnį išlaikymą vaikui vietoje 347,54 Eur pervesdamas 580,00 – 600,00 Eur. 2015-10-29 laiško pagrindu konkretus susitarimas nepasiektas, t. y. šalys būtent tokių skolininko siūlytų sąlygų raštu nepatvirtino, išieškotoja su tokiomis sąlygomis nesutiko. Po šio laiško šalys susitarimą pasiekė, jį įformindamos 2016-01-26 sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 1.1 punkte susitarė dėl 600,00 Eur išlaikymo vaikui, 3.1 punkte susitarė dėl 300,00 Eur lizingo įmokų kompensavimo, 4.1 punkte susitarė dėl 8 775,00 Eur skolos grąžinimo, 4.2 punkte susitarė dėl 10 000,00 Eur kompensacijos. Teismas nepagrįstai nevertino tarp šalių 2016-01-26 pasirašytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių kaip įrodymo, patvirtinančio, kad šalys buvo susitarusios dėl didesnio išlaikymo vaikui teikimo, dėl skolos dydžio, dėl skolininko vykdytinos prievolės atidėjimo. Ši sutartis šalims galioja. Būtent dėl to šalys ją nepriverstinai vykdė. Teismas klaidingai vertino skolininko neįvykdytos prievolės dydį. Išieškotoja įrodinėjo, kad skolininkas nėra gražinęs visos 15 060,23 Eur skolos. Nors teismas 2016-01-26 taikos sutarties nepatvirtino, tačiau šia sutartimi skolininkas pripažino 8 775,00 Eur skolą. Išieškotoja I. B. pateikė atsiliepimą į skolininko atskirąjį skundą, kuriuo prašo skolininko skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas konstatavo, kad po taikos sutarties sudarymo šalys bendravo ir gyveno kaip sutuoktiniai, turėdavo išlaidų šeimos reikmėms. Sutuoktiniams gyvenant santuokoje, vienam iš sutuoktinių vykdant sutuoktinio pareigas materialiai remti kitą sutuoktinį, toks materialus rėmimas nesuteikia pagrindo laikyti, kad sutuoktinis dovanojo pinigines lėšas. Duodamas paaiškinimus, skolininkas pripažino, kad jis skatino išieškotoją pakeisti automobilį iš seno į naują, kad jis sumokėjo avansą už automobilio įsigijimą, žinojo, kad išieškotoja sudarė lizingo sutartį. Išieškotoja buvo įgaliojusi skolininką tvarkyti su senos transporto priemonės pardavimu susijusius klausimus. Teismas tinkamai vertino skolininko banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad nuo 2015-05-12 skolininkas į išieškotojos sąskaitą kiekvieną mėnesį papildomai pervesdavo po 300,00 Eur. Skolininkas nurodo, kad šis 2015-10-29 elektroninis laiškas yra esminis šalių valią patvirtinantis dokumentas. Tačiau jame nėra išreikšta jokia išieškotojos valia. Po taikos sutarties pasirašymo sutuoktiniai gyveno skirtinguose miestuose, jų bendras sūnus gyveno kartu su išieškotoja, todėl skolininkas, siekdamas materialiai remti išieškotoją, kas mėnesį pervesdavo šeimos reikšmėms pinigines sumas, o ne vykdė taikos sutartį, išskyrus periodiškai teikė vaikui išlaikymą, tačiau didesnį negu numatyta taikos sutartyje. Atsakovo motyvai dėl civilinės bylos Nr. 2S-1105-390/2018 nėra susiję su skundžiama nutarties dalimi, kuria pripažinta, kad skolininkas 22 mėnesius mokėjo po 300,00 Eur, taip kompensuodamas išieškotojai automobilio lizingo įmokas. Šalys nedalyvavo derybose dėl taikos sutarties sudarymo vykdymo procese. Taigi, skolininko patirtos 320,00 Eur išlaidos nėra susijusios su šia byla.Skolininkas R. S. pateikė atsiliepimą į išieškotojos atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti. Nurodo, kad išieškotoja teigia, kad skolininkas tariamai nėra tinkamai įvykdęs dalies įsipareigojimų pagal taikos sutartį, tačiau tokia pozicija negalima. Skolininkas neigia, kad šalys gyveno kaip sutuoktiniai, vedė bendrą ūkį, ir todėl, tariamai skolininkas mokėjo išieškotojai šeimos poreikius patenkinančias pinigų sumas. Taikos sutarties 11 punktas įtvirtina, kad sutuoktiniai vienas iš kito išlaikymo nereikalauja ir jis nebuvo teikiamas. Esminis skolininko pavedimų paskirties pokytis akivaizdžiai matosi: 2011-2012 m. skolininko pagrindinė pavedimų paskirtis buvo „Sąskaitos papildymas“, o nuo 2014 m. sausio – pagrindine paskirtimi tapo „Vaiko išlaikymui“, kadangi skolininkas pradėjo mokėti vaiko išlaikymo sumas pradžiai pagal išieškotojos reikalavimus pirmajame skyrybų procese, pradėtame išieškotojos 2013-08-02, o vėliau pagal 2014-05-08 taikos sutartį. Išieškotojai nebuvo svarbu, kokia buvo skolininko atliekamų mokėjimų paskirtis, nes ji gautas pinigų sumas naudojo, priimdama savo asmeninius sprendimus. Išieškotojos argumentai dėl tariamai susitarto didesnio išlaikymo vaikui, yra paneigti pirmos instancijos teismo nutartimi ir Kauno apygardos teismo 2018-05-30 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-1105-390/2018.Tarp šalių nėra ginčo, kad skolininkas išieškotojai taikos sutarties vykdymo laikotarpiu pervedė 27 770,50 Eur, tik išieškotoja teigia, kad šių jos gautų pinigų paskirtis turi būti aiškinama pagal tai, kur ji šiuos pinigus išleido, o skolininkas patvirtina, kad toks aiškinimas priešingas jo valiai.
Motyvuojamoji dalis
I. A. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skolininko atskirasis skundas tenkinamas, išieškotojos atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl atskirųjų skundų argumentų
Išieškotojos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo tik dalyje, o ne visoje apimtyje, nes skolininkas neatsiskaitė su išieškotoja pagal teismo patvirtintą taikos sutartį, išskyrus padidinto, 600,00 Eur per mėnesį, išlaikymo nepilnamečiam vaikui mokėjimą. Tuo tarpu skolininkas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad skolininkas teismo patvirtintos taikos sutarties vykdymo laikotarpiu dengė išieškotojos transporto priemonės įsigijimo lizingo įmokas, priešingai – skolininkas vykdė minėtą taikos sutartį, pagal ją yra visiškai atsiskaitęs. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skolininko pozicija, tuo tarpu išieškotojos argumentus laiko nepagrįstais. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju yra aktuali Kauno apygardos teismo 2018-05-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1105-390/2018 bei joje nustatytos aplinkybės. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatymo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012). Be to, kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: 1) prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 3) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Kauno apygardos teismo 2018-05-30 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-1105-390/2018, nustatytos aplinkybės dėl skolininko įsiskolinimo pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-12 nutartimi patvirtintą taikos sutartį laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro, nes: 1) Kauno apygardos teismo 2018-05-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1105-390/2018, yra įsiteisėjusi; 2) tiek šioje, tiek minėtoje byloje dalyvauja ir išieškotoja, ir skolininkas; 3) abiejose bylose įrodinėjimo dalyku yra aplinkybė, ar skolininkas įvykdė savo įsipareigojimus pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-12 nutartimi patvirtintą taikos sutartį. Kauno apygardos teismo 2018-05-30 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-1105-390/2018, teismas sprendė, jog vykdomojoje byloje skolininkui pateikus antstolei duomenis – banko sąskaitų išrašus su nurodytais pareiškėjai pervestų lėšų dydžiais nurodant jų paskirtį, antstolė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino kaip įrodymus, pagrindžiančius skolininko prievolės mokėti išlaikymą vaikui periodinėmis išmokomis vykdymą. Teismas sutiko su apeliante, kad vaiko tėvai gali susitarti dėl didesnio vaikui mokėtino išlaikymo dydžio, tačiau pažymi, kad toks susitarimas nėra teisinis pagrindas išlaikymo vaikui dydžio pakeitimui vykdant priverstinį teismo priteistą išlaikymo vaikui išieškojimą. Apeliantės su skolininku susitarimas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-12 nutarties įsigaliojimo padidinti skolininko mokamą išlaikymą vaikui nuo 347,54 Eur iki 600,00 Eur nėra teismo patvirtintas, todėl antstolė vykdydama vykdomajame rašte nurodytą išlaikymo vaikui dydžio išieškojimą turėjo teisę skaičiuoti esamą įsiskolinimą ar permokėjimą. Apeliantė pati atskirajame skunde nurodo, kad priverstinio vykdymo atveju galioja įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas išlaikymo dydis – 347,54 Eur. Teismas laikė nepagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad skundžiama nutartimi paneigta tėvų teisė susitarti dėl didesnio išlaikymo vaikui. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skolininkas yra atsiskaitęs su išieškotoja pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-12 nutartimi patvirtintą taikos sutartį dalyje dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo. Tuo tarpu nesant jokių priverstiniam minėtos taikos sutarties vykdymui aktualių jos pakeitimų ar naujos teismo patvirtintos teismo taikos sutarties, apimančios nepilnamečio vaiko išlaikymo klausimą, spręstina, jog šalių susitarimas, įtvirtintas 2016-01-26 taikos sutartyje, šiuo atveju teisinės reikšmės neturi. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nors išieškotoja įrodinėja, jog ginčo laikotarpiu skolininko sumokėtos išieškotajai lėšos buvo skirtos šeimos poreikių tenkinimui, o ne atsiskaitymams pagal teismo patvirtintą taikos sutartį, bylos duomenų visuma tokios išieškotojos pozicijos nepatvirtina. Pastebėtina, kad nors skolininkas ir nevisiškai preciziškai nurodė mokėjimų paskirtį ginčo laikotarpiu, mokėjimų paskirties pokytis tarp mokėjimų atliktų ginčo laikotarpiu ir 2011-2012 m. yra reikšmingas, jis pakito nuo „Sąskaitos papildymas“ iki „Vaiko išlaikymui“ ir pažymėtina, kad pastaroji leksika yra būdinga asmenims sprendžiantiems skyrybų klausimus, kas suponuoja, jog pinigai nebuvo skirti bendrų šeimos poreikių tenkinimui.Dėl išieškotojos lizingo dengimo skolininko lėšomis apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog nepritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad yra pagrindas manyti, jog šalys buvo susitarę dėl išieškotojos transporto priemonės lizingo apmokėjimo ir skolininkas ginčo laikotarpiu būtent tam pervesdavo išieškotojai po 300,00 Eur per mėnesį, o ne įsipareigojimų pagal teismo patvirtintą taikos sutartį dengimui. Pažymėtina, jog, kaip minėta, priverstinio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-12 nutartimi patvirtintos taikos sutarties vykdymo kontekste šalių susitarimas, įtvirtintas 2016-01-26 taikos sutartyje, teisinės reikšmės neturi. Tuo tarpu pats pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad 2015-10-29 elektroninio laiško pagrindu joks konkretus išieškotojos ir skolininko susitarimas nebuvo pasiektas ir patvirtintas, o, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors šio laiško turinys netiesiogiai ir patvirtina, kad skolininkas mokėjimą pagal lizingo sutartį buvo atskyręs nuo kitų mokėjimų, tačiau jis vertintinas tik kaip galimas atskiras savanoriškas finansinis įsipareigojimas išieškotojai, kuris būtų vykdomas, jei susitarimas dėl to būtų pasiektas, tačiau jis pasiektas nebuvo. Pirmosios instancijos teismo atlikta mokėjimo pavedimų periodiškumo, dydžio, momento mėnesio eigos perspektyvoje analizė, nesant kitų duomenų, savaime nepatvirtina jokio šalių susitarimo dėl savanoriško išieškotojos lizingo dengimo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo egzistuojant skolininko įsiskolinimą pagal teismo patvirtintą taikos sutartį ir neteisėtai išdavė vykdomąją raštą pagal šios sutarties 8 punktą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skolininko argumentui, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino 320,00 Eur kaip skolininko atstovavimo išlaidų. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog šalys prašė šioje byloje atidėti teismo posėdį, nes siekia taikiai išspręsti klausimą, todėl 320,00 Eur išlaidos už skolininko atstovės dalyvavimą šalių derybose dėl taikos sutarties sudarymo vykdymo procese laikytinos atlygintinomis atstovavimo išlaidomis nagrinėjamoje byloje.Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas skolininko atskirąjį skundą tenkinti, išieškotojos atskirąjį skundą atmesti ir atitinkamai skundžiamą nutartį pakeisti, nustatant, kad išieškotojos prašymą išduoti vykdomąjį raštą tenkinamas iš dalies, išduodant išieškotojai vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. N2-843-726/2014 dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-12 nutartimi patvirtintos taikos sutarties 5 punkto vykdymo; kita prašymo dalis atmetama (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas yra pagrindas perskirstyti, bylinėjimosi išlaidas, šalių patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir iš išieškotojos skolininko naudai priteisti 1 240,00 Eur.Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą, išieškotojos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atmetamas, o skolininko tenkinamas, iš išieškotojos skolininko naudai priteisiant 600,00 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Išieškotojos I. B. atskirąjį skundą atmesti, o skolininko R. S. atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Išieškotojos I. B. prašymą išduoti vykdomąjį raštą tenkinti iš dalies.
Išduoti išieškotojai vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. N2-843-726/2014 dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties 5 punkto vykdymo.
Kitą prašymo dalį atmesti.
Įpareigoti išieškotoją I. B. grąžinti teismui vykdomąjį raštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties 6, 8, 9 ir 16 punktų vykdymo.
Priteisti skolininko R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš išieškotojos I. B. (a. k(duomenys neskelbtini) 1 240,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti“.
Priteisti skolininko R. S. naudai iš išieškotojos I. B. 600,00 Eur išlaidų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.