Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Justa Raciūtė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys: antstolis Vitalis Milevičius, išieškotojai - akcinė bendrovė „Autoūkis“, A. M., T. J., akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dalyvaujantys byloje asmenys apie teismo posėdį informuoti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 133 straipsnio 3 dalyje, 153 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pažymėtina, kad teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu įgyvendinamas teismo sprendimas, o išieškotojas ir skolininkas realiai patiria teisinius ir turtinius teismo sprendimo padarinius. Vykdant teismo sprendimus, privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko bei trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai. Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų, t. y. kartu jis turi nepažeisti ir skolininko bei kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Antstolių įstatymo 3 straipsnis), kurio pašalinimas yra viešojo intereso sudėtinė dalis, garantuojanti skolininko teisių teismų sprendimų vykdymo procese veiksmingą gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-227/2008, 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-40/2010; ir kt.).

Byloje nustatyta, kad antstolis, priėmęs vykdymui aukščiau nurodytus vykdomuosius dokumentus, ėmėsi priemonių jam įvykdyti – areštavo skolininkui priklausantį turtą ir padėjo šio turto pardavimo iš varžytynių procedūras.

CPK 681 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Pagal CPK 681 straipsnio 4 dalį, jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė. Pagal CPK 682 straipsnio 2 dalį, jeigu išieškotojas ar skolininkas pareiškia motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados, jų prašymu antstolis patvarkymu gali skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Pagal CPK 682 straipsnio 3 dalį, skolininkas ar išieškotojas, prieštaraujantys dėl antstolio nustatytos turto vertės, turi prieš skiriant ekspertizę sumokėti į antstolio depozitinę sąskaitą sumas, būtinas už ekspertizės atlikimą. CPK 700 straipsnyje nustatyta, kad turto pardavimas iš varžytynių yra speciali procesinė turto realizavimo forma, taikoma skolininkui, neįvykdžiusiam savo turtinių įsipareigojimų.

Nors vykdymo procese būtina atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko teises ir teisėtus interesus, nes CPK normos, reglamentuojančios priverstinį teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymą, skirtos ne tik išieškotojo, bet ir skolininko teisėms ir teisėtiems interesams apginti, tačiau vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas, teisių ir teisėtų interesų apsaugai, nes teismo sprendimo vykdymo stadijoje įgyvendinamos sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės.

Teismas nesutinka su pareiškėjo nurodomais motyvais, kad antstolio patvarkymas yra neteisėtas. Skolininkui buvo žinoma jo teisė siūlyti pirkėją ir jis galėjo šia teise pasinaudoti paskelbus ankstesnes varžytynes, taip pat galėjo kitais leistinais būdais ir priemonėmis ieškoti galimybių kuo palankesne kaina realizuoti įkeistą turtą, taip pat atlikti pakartotinę ekspertizę dėl turto rinkos vertės nustatymo, tačiau skolininkas šia teise nepasinaudojo.

Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės yra kilęs dėl areštuoto turto rinkos vertės nustatymo vykdymo procese tinkamumo. Pareiškėjas su vykdymo procese antstolio nustatyta turto rinkos verte nesutinka iš esmės dėl vieno motyvo – jog VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto duomenų bazės išraše nurodoma kitokia (didesnė) turto vidutinė rinkos vertė. Šie pareiškėjo argumentai, teismo nuomone, nesukelia pagrindo abejoti antstolio priimto patvarkymo teisėtumu dėl žemiau nurodomų motyvų.

Antra, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre nurodyta turto vertė yra nustatyta masinio vertinimo būdu. Nekilnojamojo turto masinis vertinimas yra nekilnojamojo turto vertinimo būdas, kai per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir automatizuotas Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenų bazėse sukauptų duomenų analizės ir vertinimo technologijas, yra įvertinama panašių nekilnojamojo turto objektų grupė. Atlikus nekilnojamojo turto masinį vertinimą, parengiama bendra tam tikroje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, o kiekvieno nekilnojamojo turto vieneto ataskaita nerengiama (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Be to, viešame registre pateikti duomenys atlieka išviešinimo, bet ne realią vertę nustatančią funkciją. Savo ruožtu individualusis turto vertinimas atliekamas atsižvelgiant į individualias jo savybes tam tikrą dieną, turtas vertinamas atitinkamu turto arba verslo vertinimo metodu, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, valstybės įmonės Registrų centro standartizuotas masinis vertės nustatymas (vidutinė rinkos vertė) neįrodo tikrosios turto vertės, nes nustatant nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę masinio vertinimo būdu neįmanoma atsižvelgti į veiksnius, reikšmingai lemiančius objekto rinkos vertę, tai yra faktinė objekto būklė, įrengimo lygis, nekilnojamojo turto panaudojimo universalumas, plėtros potencialas ir kiti objekto vertę lemiantys faktoriai, kurių neįmanoma nustatyti neatlikus individualaus vertinimo (žr. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-711-730/2019).

Atsižvelgiant į tai, Nekilnojamojo turto registre nurodyta turto vertė gali skirtis nuo individualios turto rinkos vertės. Tokį skirtumą gali lemti įvairios aplinkybės – rinkos pokyčiai, vertinimo laikas ar pan. Nagrinėjamu atveju, skolininko turto atžvilgiu buvo atliktos net dvi ekspertizės. Aktuose nurodoma, kad vertė nustatyta atsižvelgus į vertinamo turto fizinę būklę, atliktas vertinimas remiasi aktualiais duomenimis ir informacija. Tai reiškia, kad anksčiau atlikti turto vertinimai nurodo tikslesnę pareiškėjo turto vertę nei VĮ Registrų centras, o kadangi ekspertizių duomenys nebuvo paneigti (pvz. atliekant naujesnę ekspertizę), laikytina, jog antstolis teisingai įkainojo turtą ir pagrįstai nustatė atitinkamą pradinę turto pardavimo kainą.

Be to, kas paminėta, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl didesnės nei antstolio nustatyta turto vertės yra nepagrįsti įrodymais ar kitais duomenimis, jie remiasi iš esmės subjektyvia pareiškėjo nuomone, abstrakčiais argumentais ir skaičiavimais. Pareiškėjas, be kita ko, galėjo kreiptis dėl turto įvertinimo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka ir atliktą vertinimą pateikti antstoliui ar teismui, tačiau jis tokia savo teise nepasinaudojo. Juolab kad turto nerealizavimo varžytynėse faktas paprastai patvirtina, kad varžytynėse buvo nustatyta per aukšta kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-673/2003). Nagrinėjamu atveju, pirmosios turto varžytynės neįvyko, nes jose nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis (b. l. 24-27). Nebuvo sėkmingos ir anksčiau vykusios turto varžytynės.

CPK 644 straipsnio 4 dalis numato skolininkui pareigą aktyviai domėtis vykdymo eiga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vykdymo procese tiek išieškotojui, tiek skolininkui keliama pareiga būti aktyviems ir patiems domėtis vykdymo eiga ir sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis, skolininkas ar jo atstovas privalo bendradarbiauti su antstoliu ir aktyviai padėti jam greitai ir tinkamai įvykdyti sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-397/2010).

Šiuo atveju skolininkas turėjo teisę per visą vykdymo procesą surasti tokio turto pirkėją arba (ir) imtis veiksmų, kad apie varžytynėse parduodamą turtą sužinotų kuo daugiau galimų pirkėjų, t. y. realizuoti skolininkui įstatyme (CPK 706 straipsnio 3 dalyje) įtvirtintą tokią diskrecijos teisę. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad skolininkas būtų ėmęsis minėtų veiksmų.

Anksčiau išdėstyti argumentai leidžia konstatuoti, kad varžytynės paskelbtos laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir terminų, antstolis, priimdamas patvarkymą dėl turto pardavimo iš varžytynių, nepažeidė Sprendimų vykdymo instrukcijos bei vykdymo procesą reglamentuojančių procesinių teisės normų, neprivalėjo skirti pakartotinės turto vertinimo ekspertizės, nes nebuvo jokių pagrįstų abejonių dėl esminių turto vertės pokyčių, todėl pareiškėjo argumentai dėl pernelyg mažos parduodamo turto kainos atmestini kaip prieštaraujantys byloje surinktai medžiagai. Atsižvelgiant į tai, pagrindo panaikinti skundžiamą antstolio patvarkymą nėra.

Dėl nurodytos priežasties pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų atmestinas.

Dėl piktnaudžiavimo procesu

Suinteresuotas asmuo AB „Autoūkis“ prašo skirti pareiškėjui 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimu procesu (b. l. 28-30).

CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė už piktnaudžiavimą procesu paskirti baudą. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Pagal formuojamą kasacinio teismo CPK 95 straipsnio normų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento, kuriame suformuluotas prašymas, nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos teisės pareikšti ieškinį ar paduoti apeliacinį skundą, remiantis kasacinio teismo pozicija, įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė skundą dėl antstolio veiksmų. Teismo vertinimu, pareiškėjo nesutikimas su antstolio atliktais veiksmais ir skundo teismui pateikimas pats savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, kadangi pareiškėjas, naudodamasis procesine teise apskųsti antstolio veiksmus, kreipėsi į teismą, siekdamas apginti savo interesus. Pabrėžtina, jog antstolio veiksmų apskundimas šiuo atveju nestabdė išieškojimo procedūrų, turto varžytynių procedūros įvyko (nors ir nedalyvavo nei vienas pirkėjas). Atsižvelgiant į tai, tokio kreipimosi į teismą negalima laikyti pareiškėjo nesąžiningu elgesiu ar akivaizdžiu procesinės teisės naudojimu ne pagal jos paskirtį, todėl prašymas skirti pareiškėjui baudą CPK 95 straipsnio 2 dalies pagrindu netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95, 513, 290-292 straipsniais teismas

nutaria:

pareiškėjo S. G. skundą dėl antstolio Vitalio Milevičiaus veiksmų atmesti.

Atmesti suinteresuoto asmens AB „Autoūkis“ prašymą dėl baudos pareiškėjui skyrimo.

Nutartis per 7 dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.