Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-02-11 · Administracinė byla Nr. eAS-736-624/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-02-11
Bylos Nr.
eAS-736-624/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07097-2025-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Dirvonas (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Miniskipas“
Atsakovas
Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Administracinė byla Nr. eAS-736-624/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07097-2025-5Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2026 m. vasario 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Miniskipas“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Miniskipas“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Miniskipas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2025 m. lapkričio 18 d. statinio(ių) atitikties statinio projektui patikrinimo aktą Nr. BCPPA-20-251118-00056 (toliau – ir Statinio atitikties aktas); 2) panaikinti Inspekcijos 2025 m. lapkričio 18 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius patikrinimo aktą Nr. PNSSA-20-251118-00186 (toliau – ir Privalomojo nurodymo patikrinimo aktas); 3) panaikinti Inspekcijos 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 2D-29759 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius neįvykdymo ((duomenys neskelbtini))“ (toliau – ir Sprendimas); 4) įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti Bendrovės 2025 m. rugsėjo 17 d. pranešimą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo – iš naujo atlikti STR 1.05.01:2017 144.1 papunktyje nurodytas procedūras, po to, kai yra konstatuojamas statybą leidžiančio dokumento (toliau – ir SLD) išdavimo teisėtumas.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – nustatyti Inspekcijai draudimą perduoti 2024 m. gruodžio 17 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-241217-00168 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) priverstiniam antstolio vykdymui.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia tuo, jog Inspekcijos Sprendime, be kita ko, nurodoma, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 7 dalimi, Inspekcijos viršininko nustatyta tvarka Privalomieji nurodymai perduodami priverstinai vykdyti antstoliui. Taigi Inspekcija Sprendime užsimena, kad nepaisant galiojančio SLD, ji ketina dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo užtikrinimo kreiptis į antstolį. Akivaizdu, kad šios aplinkybės indikuoja Bendrovei riziką dėl potencialaus vykdymo proceso inicijavimo, kurios metu, tikėtina, jog Bendrovė turėtų nugriauti rekonstruotos Antžeminės sandėliavimo aikštelės dalį (40,50 m ilgio ir 25,23 m pločio sandėlio dalį), kurios įteisinimo procedūros jau yra užbaigtos, tačiau iki galo negali būti įforminamos dėl Nekilnojamojo turto registre atliktos žymos apie savavališką statybą.

Inspekcija pateiktoje nuomonėje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatskleidė ir nepagrindė konkrečių aplinkybių, dėl kurių prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė, taip pat neįrodė, jog toks prašymas atitinka jos taikymo tikslą. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas ginčija Inspekcijos statinio atitikties aktą ir Privalomojo nurodymo patikrinimo aktą savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Byloje nepateikta jokių objektyvių, įrodymais pagrįstų duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui kiltų didelė ar sunkiai atitaisoma žala, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. sausio 6 d. nutartimi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas įvertino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šių nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektu.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, jog Inspekcijai priėmus ginčijamą Statinio atitikties aktą ir Privalomojo nurodymo patikrinimo aktą bei konstatavus, kad Privalomasis nurodymas nėra įvykdytas, pareiškėjui de jure (teisiškai) taikomas įpareigojimas nugriauti ginčo savavališką statybą – antžeminės sandėliavimo aikštelės Ab-1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, ant kurios dalies (40,50 m ilgio ir 25,23 m pločio) užstatytas tentinis angaras (sandėlis).

Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas, o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai.

Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad jeigu asmuo per nustatytą privalomojo nurodymo įvykdymo terminą šio straipsnio 2 dalyje nurodyto privalomojo nurodymo neįvykdo arba negauna statybą leidžiančio dokumento ir (ar) nepraneša apie statybos pradžią, Inspekcija jos vadovo nustatyta tvarka privalomąjį nurodymą perduoda priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas arba kreiptasi į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, Inspekcijos vadovo nustatyta tvarka perduodamas vykdyti antstoliui įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti privalomojo nurodymo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo.

Teismas nurodė, jog šioje administracinėje byloje nėra sprendžiama dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo, be to, įstatymų leidėjas Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje yra nurodęs konkrečius atvejus, kai draudžiama Privalomąjį nurodymą perduoti antstoliui priverstinai vykdyti ir nagrinėjamos bylos ginčo dalykas į šiuos atvejus nepatenka. Vien ta aplinkybė, kad Inspekcija pagal Priežiūros įstatymo nuostatas turi teisę perduoti Privalomąjį nurodymą priverstiniam vykdymui, nagrinėjamoje byloje nelaikytina pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes savaime neužkerta pareiškėjui kelio ginti savo teisių teisme ir nepaneigia teismo galimybės išspręsti bylą iš esmės.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – nustatyti Inspekcijai draudimą perduoti Privalomąjį nurodymą priverstiniam antstolio vykdymui, nurodė bendro pobūdžio teiginius dėl to, jog Bendrovei kyla rizika dėl potencialaus vykdymo proceso inicijavimo, kurio metu tikėtina, jog Bendrovė turėtų nugriauti rekonstruotos antžeminės sandėliavimo aikštelės dalį, tačiau nenurodė jokių konkrečių, įrodymais pagrįstų argumentų, kurie galėtų patvirtinti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės šiuo atveju būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai nepagrįsti konkrečiais įrodymais ir nepatvirtina būtinybės taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, be to, nesusiję su teismo priimtais nagrinėti skundo reikalavimais.

Atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, per se (pati savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pateikti motyvuotą prašymą ir pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Esant šioms aplinkybėms, teismas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai netenkino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Pareiškėjo nuomone, teismas nutartyje iš esmės tik atkartojo Inspekcijos nuomonėje nurodytus argumentus ir neatliko savarankiško situacijos teisinio vertinimo, netinkamai aiškino materialiosios bei taikė proceso teisės normas, dėl to nepagrįstai nutartyje nusprendė, jog pareiškėjo nurodyti argumentai nepagrįsti konkrečiais įrodymais ir nepatvirtina būtinybės taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, be to, nesusiję su teismo priimtais nagrinėti skundo reikalavimais.

Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai aiškino Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalies normą, dėl to priėmė nepagrįstą nutartį. Tuo atveju, jei nagrinėjamos bylos dalykas patektų į minėtoje įstatymo nuostatoje nurodytus atvejus, prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo – uždraudimo perduoti Privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstoliui – būtų nereikalingas ir betikslis, nes tokie draudimo inicijuoti privalomojo nurodymo priverstinį vykdymą atvejai aiškiai sureguliuoti įstatymu.

Kita vertus, visiškai nepagrįsti ir tik pažodžiui percituoti Inspekcijos rašytinės nuomonės argumentai, jog vien ta aplinkybė, kad Inspekcija pagal Priežiūros įstatymo nuostatas turi teisę perduoti Privalomąjį nurodymą priverstiniam vykdymui, nagrinėjamoje byloje nelaikytina pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes savaime neužkerta pareiškėjui kelio ginti savo teisių teisme ir nepaneigia teismo galimybės išspręsti bylą iš esmės. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nutartyje nepagrįstai susiaurino reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo apimtį, jas siedamas tik su situacijomis, kai jų netaikymas užkirstų kelią pareiškėjui ginti savo teises teisme arba paneigtų teismo galimybes išspręsti bylą iš esmės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nutartyje netinkamai vertino, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, nebūtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kadangi teismas netinkamai įvertino prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, skunde nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamais aktais nustatytas pareigas ir jų faktinį realizavimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad skundas yra grindžiamas tuo, jog Inspekcija Privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo aktu nepagrįstai konstatavo, kad Privalomasis nurodymas neįvykdytas bei tuo, jog Inspekcija skundžiamuose aktuose nėra įvardinusi esminių projekto sprendinių pažeidimų, arba nustačiusi tik neesminių projekto sprendinių pažeidimus ir turėjo konstatuoti Privalomojo nurodymo įvykdymą. Akcentuoja, kad būtent nuo Privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo rezultato priklauso, ar yra pagrindas Privalomąjį nurodymą perduoti priverstiniam vykdymui, ar tokio pagrindo nėra.

Pareiškėjas teigia, kad skundas būtent ir yra grindžiamas aplinkybėmis, jog Inspekcija skundžiamuose aktuose ir skundžiamu Sprendimu nenustatė ir neįvardino esminių projekto sprendinių pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą Privalomojo nurodymo neįvykdymui konstatuoti. Ir priešingai, kad tokių pažeidimų nenustačiusi, Inspekcija turėjo konstatuoti Privalomojo nurodymo įvykdymą, dėl to dėl tinkamai įvykdyto Privalomojo nurodymo priverstinio vykdymo procedūrų inicijavimas nėra galimas apskritai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. konstatavus, jog skundžiami Inspekcijos aktai naikintini kaip nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, arba, kad nagrinėjamu atveju nėra esminių projekto sprendinių pažeidimo ir Inspekcija turėjo konstatuoti, jog Privalomasis nurodymas yra įvykdytas, Privalomojo nurodymo vykdymo procesas būtų laikytinas pradėtu neteisėtai.

Be jokio faktinio ir teisinio pagrindo inicijavus Privalomojo nurodymo priverstinio vykdymo procedūras, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įsiteisėjimo atveju galimybės grįžti į iki vykdymo proceso buvusią faktinę situaciją būtų iš esmės apsunkintos arba apskritai neįmanomos. Be to, nagrinėjamoje situacijoje, pradėjus vykdymo procesą, nėra teisinių pagrindų jį sustabdyti. Todėl būtent pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas užtikrintų ne tik pareiškėjo teisių apsaugą, bet ir sureguliuotų proceso šalių interesų pusiausvyrą tol, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje.

Nepagrįsto vykdymo proceso atveju pareiškėjui kiltų ne tik neigiamos pasekmės, tokios kaip vykdymo procese patirtos išlaidos, nauji teisminiai procesai dėl baudų skyrimo vykdymo procese, periodinių baudų iki trijų šimtų eurų už kiekvieną uždelstą Privalomojo nurodymo įvykdymo dieną išieškotojo naudai skyrimas, bet taip pat būtų reikalaujama nugriauti statinį (ar jo dalį), kuriam pareiškėjas yra gavęs teisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Todėl nagrinėjamoje situacijoje akivaizdu, jog nepagrįstas priverstinis administracinio akto vykdymas padarytų pareiškėjui didelę žalą, kurią būtų sunku ar neįmanoma atkurti arba atlyginti, juo labiau, kad byloje yra pakankamai svarių skundžiamų aktų neteisėtumo įrodymų.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad nors Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje nėra įtvirtintas draudimas inicijuoti privalomojo nurodymo priverstinį vykdymą tuo atveju, kai yra skundžiamas Inspekcijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas privalomojo nurodymo neįvykdymas, tokioje situacijoje asmens teisių apsauga ir proceso šalių interesų pusiausvyra gali būti užtikrinta tik teismui taikant reikalavimo užtikrinimo priemones. Tik tokiu būdu būtų galima laikinai sureguliuoti ginčo teisinę padėtį, grąžinant ją į iki administracinio akto įvykdymo buvusią būklę, t. y. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždraudžiant Inspekcijai perduoti Privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstoliui. Būtent Privalomojo nurodymo įvykdymo ar neįvykdymo faktas lemia priverstinio vykdymo inicijavimo galimumą ar draudimą. O ginčo dalykas šioje byloje ir yra nepagrįstas Privalomojo nurodymo neįvykdymo fakto konstatavimas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas, pakartodamas faktines aplinkybes, nurodo, kad Inspekcija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog teismas skundžiamoje nutartyje neatliko savarankiško teisinio vertinimo ir tik atkartojo Inspekcijos pateiktus argumentus. Priešingai, teismas nutartyje savarankiškai įvertino pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes, pateiktus argumentus bei jų pagrįstumą, taip pat taikytinas materialiosios ir proceso teisės normas. Teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos bylos medžiaga ir atitinka teismų praktiką, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neva netinkamo teisės normų aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti.

Atsakovas teigia, kad nepagrįsti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, jog teismas netinkamai aiškino Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalį ir dėl to nepagrįstai atmetė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Tuo atveju, jeigu nagrinėjamos bylos dalykas patektų į Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje aiškiai sureguliuotus atvejus, atskiras prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo – draudimo perduoti privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstoliui – iš tiesų būtų nereikalingas ir betikslis, kadangi tokie privalomojo nurodymo priverstinio vykdymo inicijavimo ribojimai yra tiesiogiai nustatyti įstatyme.

Inspekcijos vertinimu, pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybės, kadangi nepateikė jokių konkrečių ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių galėtų kilti reali didelės ar nepataisomos žalos grėsmė arba kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas ar iš esmės pasunkėtų. Akcentuoja, kad deklaratyvūs teiginiai apie galimas neigiamas pasekmes (taikomas įpareigojimas nugriauti ginčo savavališką statybą) nelaikytini pakankamu pagrindu taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones. Šiuo atveju pareiškėjui tenkanti pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę nebuvo įvykdyta, nes prašymas grindžiamas vien abstrakčiais teiginiais, nepateikiant jokių faktinių aplinkybių ar įrodymų, leidžiančių konstatuoti ABTĮ 70 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – nustatyti Inspekcijai draudimą perduoti Privalomąjį nurodymą priverstiniam vykdymui antstoliui, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais apie galimą riziką dėl potencialaus vykdymo proceso inicijavimo, kurio metu esą galėtų tekti nugriauti rekonstruotos antžeminės sandėliavimo aikštelės dalį. Tačiau pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių, įrodymais pagrįstų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas teisingai vertino, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nėra pagrįsti konkrečiais įrodymais, nepatvirtina prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės ir nėra susiję su teismo priimtais nagrinėti skundo reikalavimais. Šiame kontekste pagrįstai pažymėta, jog vien aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, pati savaime nesudaro pagrindo ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atsiliepimas

Atsakovo nuomone, Inspekcijos veiksmai, susiję su Privalomojo nurodymo priverstinio vykdymo inicijavimu, laikytini teisėtais ir pagrįstais, o galimi neigiami padariniai ūkio subjektui savaime nesudaro pagrindo paneigti Inspekcijos teisės taikyti įstatymuose numatytas priemones.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, tinkamai taikydamas teisės aktus ir teismų praktiką priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjimo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, kuriais remiantis prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, sprendė, jog šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepagrindė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, Bendrovei būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, byloje nėra sprendžiama dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nesusijęs su teismo priimtais nagrinėti skundo reikalavimais.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, jog teismas netinkamai aiškino Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalies normą, dėl to priėmė nepagrįstą nutartį. Teismas nepagrįstai susiaurino reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo apimtį, netinkamai įvertino prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, skunde nurodytą jų faktinį pagrindą, ginčijamais aktais nustatytas pareigas ir jų faktinį realizavimą. Akcentuoja, kad būtent nuo Privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo rezultato priklauso, ar yra / nėra pagrindas Privalomąjį nurodymą perduoti priverstiniam vykdymui. Privalomojo nurodymo įvykdymo ar neįvykdymo faktas lemia priverstinio vykdymo inicijavimo galimumą ar draudimą, o ginčo dalykas byloje ir yra nepagrįstas Privalomojo nurodymo neįvykdymo fakto konstatavimas.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto galiojimas ir vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; ir kt.).

Taigi proceso įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtinoji sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-830-442/2017). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (-es), t. y. jis privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo priemonės (-ių) pagrindą ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-377-1047/2023).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Inspekcijos Statinio atitikties aktą, Privalomojo nurodymo patikrinimo aktą bei Sprendimą, taip pat įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti Bendrovės 2025 m. rugsėjo 17 d. pranešimą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo – iš naujo atlikti STR 1.05.01:2017 144.1 papunktyje nurodytas procedūras, po to, kai yra konstatuojamas statybą leidžiančio dokumento (toliau – ir SLD) išdavimo teisėtumas.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad Inspekcija Sprendime užsimena, jog, nepaisant galiojančio SLD, ji ketina dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo užtikrinimo kreiptis į antstolį. Todėl šios aplinkybės indikuoja Bendrovei riziką dėl potencialaus vykdymo proceso inicijavimo, kurio metu, tikėtina, jog Bendrovė turėtų nugriauti rekonstruotos Antžeminės sandėliavimo aikštelės dalį (40,50 m ilgio ir 25,23 m pločio sandėlio dalį), kurios įteisinimo procedūros jau yra užbaigtos, tačiau iki galo negali būti įforminamos dėl Nekilnojamojo turto registre atliktos žymos apie savavališką statybą.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Inspekcija 2024 m. spalio 16 d. atlikusi patikrinimą dėl žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kurį nuosavybės teise valdo UAB „Miniskipas“, pastatyto sandėlio teisėtumo, nustatė, jog valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centre pastatytas sandėlis neįregistruotas, o pastatyto sandėlio vietoje įregistruota antžeminė aikštelė. Taip pat nustatyta, kad pateiktas prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Inspekcija nustatė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo pažeidimus.

Inspekcija UAB „Miniskipas“ 2024 m. gruodžio 16 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-241216-00166, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), neturint privalomojo statybą leidžiančio dokumento – leidimo rekonstruoti statinį, rekonstruotas neypatingasis kitos paskirties inžinerinis statinys – antžeminė sandėliavimo aikštelė Ab-1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ant kurios dalies (40,50 m ilgio ir 25,23 m pločio) užstatytas ypatingasis sandėliavimo paskirties pastatas – tentinis angaras (sandėlis), neturint privalomojo statybą leidžiančio dokumento – leidimo rekonstruoti statinį.

Inspekcija pareiškėjui 2024 m. gruodžio 17 d. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-241217-00168 (Privalomasis nurodymas), kuriuo įpareigojo iki 2025 m. birželio 17 d. išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Išardyti savavališkai (neturint privalomojo statybą leidžiančio dokumento leidimo rekonstruoti statinį) ant neypatingojo kitos paskirties inžinerinio statinio – antžeminės sandėliavimo aikštelės Ab-1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), dalies (40,50 m ilgio ir 25,23 m pločio) įrengtas, užstatytas ypatingojo sandėliavimo paskirties pastato – tentinio angaro (sandėlio) dalis, nugriauti (išardyti) ypatingąjį sandėliavimo paskirties pastatą– tentinį angarą (sandėlį, kuris yra 75,72 m. ilgio ir 25,23 m pločio, aukštis 10,00 m), neturint privalomojo statybą leidžiančio dokumento – leidimo rekonstruoti statinį ir atstatyti statinį į padėtį, buvusią iki statinio rekonstravimo darbų pradžios, dėl kurio rekonstravimo 2024 m. gruodžio 16 d. surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-241216-00166, ir sutvarkyti statybvietę.

Taip pat Inspekcija pareiškėjui 2024 m. gruodžio 17 d. surašė privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-20-241217-00168, kuriuo nurodė nevykdyti jokių statinio – neypatingojo kitos paskirties inžinerinio statinio - antžeminės sandėliavimo aikštelės Ab-1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), rekonstravimo darbų, ant kurios dalies (40,50 m ilgio ir 25,23 m pločio) užstatytas ypatingasis sandėliavimo paskirties pastatas – tentinis angaras (sandėlis, kuris yra 75,72 m. ilgio ir 25,23 m pločio, aukštis 10,00 m), dėl kurių surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-241216-00166, išskyrus darbus, būtinus šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką.

Byloje taip pat nustatyta, kad Inspekcijos 2025 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. SDPN-20-250609-00034, Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas pratęstas iki 2025 m. rugsėjo 17 d.

Bendrovė 2025 m. rugsėjo 17 d. informavo Inspekciją, jog Privalomasis nurodymas įvykdytas, nes Trakų rajono savivaldybės administracija 2025 m. rugsėjo 12 d. išdavė statybą leidžiantį dokumentą Nr. LRS-05-250912-00022 (SLD).

Inspekcija, 2025 m. spalio 13 d. atliko SLD išdavimo teisėtumo patikrinimą siekiant nustatyti, ar SLD išdavimas atitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, Reglamento ir statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1-738 (toliau – STR 1.04.04:2017) nuostatas ir 2025 m. spalio 13 d. surašė Statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktą Nr. SLD-20-251013-00056, kuriame konstatavo, kad SLD išduotas teisėtai.

Inspekcija 2025 m. spalio 29 d. atliko Privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimą vietoje ir 2025 m. lapkričio 18 d. surašė šioje byloje ginčijamą Statinio atitikties aktą, kurio išvada – pastatytas neypatingasis pramonės ir sandėliavimo paskirties pastatas – sandėlis-tentinis angaras –neatitinka esminių statinio projekto, kurio pagrindu išduotas SLD, sprendinių.

Inspekcija 2025 m. lapkričio 18 d. surašė šioje byloje ginčijamą Privalomojo nurodymo patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad Privalomasis nurodymas neįvykdytas. Nurodyta, kad pareiškėjas 2025 m. rugsėjo 12 d. gavo statybą leidžiantį dokumentą Nr. LRS-05-250912-00022 rekonstruoti neypatingąjį kitos paskirties inžinerinį statinį – antžeminę sandėliavimo aikštelę Ab-1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir statyti neypatingąjį pramonės ir sandėliavimo paskirties pastatą – sandėlį-tentinį angarą žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini). Atliktas statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimas ir 2025 m. spalio 13 d. surašytas statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktas Nr. SLD-20-251013-00056, kurio išvada – SLD išduotas teisėtai. Taip pat 2025 m. lapkričio 18 d. surašytas statinio atitikties statinio projektui patikrinimo aktas Nr. BCPPA-20-251118-00056, kurio išvada – pastatytas neypatingasis pramonės ir sandėliavimo paskirties pastatas – sandėlis- tentinis angaras neatitinka esminių statinio projekto sprendinių.

Inspekcija ginčijamu 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 2D-29759 nurodė, jog išnagrinėjo Bendrovės pranešimą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo ir konstatavo, kad Privalomasis nurodymas neįvykdytas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, ginčijamų aktų turinį, proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šiuo atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Priešingai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių tiek dėl tikėtino skundo reikalavimo pagrįstumo, tiek dėl to, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo per nustatytą privalomojo nurodymo įvykdymo terminą šio straipsnio2 dalyje nurodyto privalomojo nurodymo neįvykdo arba negauna statybą leidžiančio dokumento ir (ar) nepraneša apie statybos pradžią, Inspekcija jos vadovo nustatyta tvarka privalomąjį nurodymą perduoda priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas arba kreiptasi į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, Inspekcijos vadovo nustatyta tvarka perduodamas vykdyti antstoliui įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti privalomojo nurodymo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas privalomasis nurodymas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, kad nors Privalomojo nurodymo teisėtumas ir nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas, tačiau būtent Privalomojo nurodymo įvykdymo ar neįvykdymo faktas lemia jo priverstinio vykdymo inicijavimo galimumą / negalimumą. Kadangi byloje nagrinėjamo ginčo esmę ir sudaro tai, ar pagrįstai / nepagrįstai konstatuotas Privalomojo nurodymo neįvykdymo faktas, sutiktina su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, jog šiuo atveju būtina sureguliuoti ginčo teisinę padėtį ir taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Inspekcijai perduoti Privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstoliui (ABTĮ 70 str. 3 d. 1 p.).

Pareiškėjas pagrindė, jog nesureguliavus padėties, susijusios su ginčytinais teisiniais santykiais, ir netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui palankaus sprendimo atveju atkurti iki to buvusią faktinę situaciją būtų neįmanoma (Bendrovė, vykdydama Privalomąjį nurodymą, turėtų nugriauti rekonstruotos antžeminės sandėliavimo aikštelės dalį), dėl to jam būtų padaryta didelė žala.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, esant aptartoms aplinkybėms, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra adekvatus ir proporcingas, nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo bei viešojo intereso.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, į byloje kilusį ginčą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, dėl to pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjo prašymas tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Miniskipas“ atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 6 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Miniskipas“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkinti.

Uždrausti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos perduoti uždarajai akcinei bendrovei „Miniskipas“ 2024 m. gruodžio 17 d. surašytą privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-241217-00168 antstoliui vykdyti priverstinai iki kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasRičardas PiličiauskasVeslava Ruskan