Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal D. M. ieškinį atsakovui R. M. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl bylą toliau nagrinėja atskiruoju skundu apibrėžtose ribose.

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18. Šalys apeliacinėje instancijoje pateikė naujus įrodymus. Spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą teismas pažymi, kad bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis).

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinei instancijai atsakovas pateikė rašytinius paaiškinimus, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus raštą, nuotraukas, Savaivaldybės biudžetinės įstaigos Kauno rajono socialinių paslaugų centro raštą. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė ekspertizės išvadas, o 2022 m. balandžio 12 d. pateikė atsiliepimą į atsakovo rašytinius paaiškinimus, susirašinėjimą tarp šalių. Kadangi šioje byloje sprendžiamas klausimas yra susijęs su nepilnamečio vaiko interesais ir priimant procesinį sprendimą būtina išsamiai įvertinti visas aplinkybes, pateikti nauji įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas, kad teisingai ir visapusiškai būtų įvertintos bylai reikšmingos aplinkybės, bei atsižvelgdamas į teikiamų naujų įrodymų sąsajumą su nagrinėjama byla, jų svarbą teisingam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui, šalių pateiktus įrodymus priima ir vertina su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl atskirojo skundo argumentų

20. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, o tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis).

Dėl įpareigojimo gyventi skyrium, draudimo lankytis tam tikrose vietose

21. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra – vieno sutuoktinio įpareigojimas gyventi skyrium (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y. kai vienas iš sutuoktinių naudoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, dėl to gyvenimas kartu gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 7 punkte yra numatyta teismo galimybė uždrausti vienam sutuoktiniui lankytis tam tikrose vietose. Teismas šeimos bylose gali taikyti ir kitas, teismo manymu, reikalingas priemones (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį.

23. Nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo įpareigojimas gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečio vaiko bei draudimas atsakovui lankytis ieškovės ir vaiko gyvenamojoje vietoje bei ieškovės darbo vietoje – yra taikytos siekiant išvengti šalių nepilnamečio vaiko teisės augti saugioje ir ramioje aplinkoje pažeidimo ir kartu apsaugoti ieškovę nuo kito sutuoktinio (atsakovo) netinkamo elgesio. Pagrindas minėtoms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra konfliktiški šalių santykiai, ikiteisminio tyrimo institucijų duomenys, duomenys, kad į šalių tarpusavio konfliktines situacijas įtraukiamas ir jų nepilnametis vaikas. Iš atskirajame skunde ir atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytų aplinkybių, pateiktų papildomų įrodymų ir paaiškinimų matyti, kad pagrindai ginčijamoms laikinosios apsaugos priemonėms taikyti nėra išnykę, nes šalių santykiai toliau išlieka konfliktiški, vyksta ginčai dėl ikiteisminių tyrimų. Pažymėtina ir tai, kad atsakovui nėra draudžiama bendrauti su nepilnamečiu vaiku. Tačiau, įvertinus taikytą laikinąją apsaugos priemonę, atsakovo bendravimas su vaiku turėtų vykti ne vaiko gyvenamojoje vietoje.

24. Atsakovo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, jog jis neturi kitos gyvenamosios vietos, nesudaro pagrindo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas nurodė, kad šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), jo įrengimui reikia 2-3 mėnesių. Šis laikotarpis yra praėjęs, o ir pats atsakovas papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodo, jog didelė dalis darbų įrengiant minėtą būstą yra atlikta.

Dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo

25. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas gali nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis (Vilniaus apygardos teismo 2021-01-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-47-340/2021; 2020-08-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-1240-852/2020). Turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės, o pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą tenka būtent prašančiam taikyti tokią procesinio pobūdžio priemonę. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė, iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

26. Pažymėtina, kad šeimos bylose vertinamas ne pareikštų reikalavimų pagrįstumas, o kitos aplinkybės, tai yra grėsmė, jog iki bylos išnagrinėjimo bus padaryta žala įstatymo saugomiems nepilnamečių vaikų ir dalyvaujančių byloje asmenų interesams. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 straipsnis). Todėl teismas, siekdamas užtikrinti vaiko teisę augti psichologiškai ir emociškai stabilioje aplinkoje, privalo imtis iniciatyvos ir taikyti atitinkamas vaikų prioritetinius interesus užtikrinančias laikinąsias apsaugos priemones.

27. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria atmestas jo prašymas dėl šalių nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo kartu su apeliantu. Nurodo, jog spręsdamas dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, patvirtinančius galimą ieškovės fizinio ir psichologinio smurto naudojimą sūnaus atžvilgiu. Sutikti su šiuo atskirojo skundo argumentu nėra pagrindo.

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Pažymėtina, kad vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą, todėl keisti (net ir laikinai) vaiko įprastą aplinką galima tik konstatavus, kad vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas.

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad aplinka, kurioje šiuo metu vaikas gyvena su ieškove ir atsakovu, vaikui būtų nesaugi, kelianti grėsmę jo sveikatai, saugioms gyvenimo sąlygoms ar kitoms neturtinėms teisėms, byloje, nėra pagrindo deklaruoti vaiko gyvenamosios vietos (su motina) netinkamumą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalių santykiai yra konfliktiški, o tai neigiamai veikia vaiko raidą ir būseną. Remiantis pirmosios instancijos teismo išvadomis matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog vaiko laikina gyvenamoji vieta nustatytina su motina siekiant užtikrinti vaiko interesus ir situacijos stabilumą, siekiant jog būtų užtikrinta nusistovėjusi tam tikra dienotvarkė, įprastinė aplinka. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šalių nurodyti argumentai, susiję su ikiteisminių tyrimų pradėjimu šalių atžvilgiu, kol nėra priimta galutinių sprendimų, tik patvirtina, kad šalys viena kitą kaltina smurto naudojimu, tačiau nepaneigia teismo išvados, kad nėra pagrindo keisti įprastą vaiko gyvenamąją aplinką. Šios išvados nepaneigia ir apelianto nurodyta aplinkybė, jog išvadą teikianti institucija, nustačiusi netinkamą ieškovės elgesį sūnaus atžvilgiu, kreipėsi į policiją. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui apeliantas pateikė Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus raštą, kuriame nurodyta, jog atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai smurtinių veiksmų nepilnamečio sūnaus atžvilgiu. Šios aplinkybės patvirtina, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos negalima nustatyti su ieškove.

30. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės nėra ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo sprendimo būdas, jos skirtos vaikų interesų užtikrinimui. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Taigi, vaiko gyvenamosios vietos ir kiti byloje keliami reikalavimai bus išspręsti tik įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir išnagrinėjus ginčą iš esmės.

Dėl atsakovo bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku

31. Nors CK 3.65 straipsnyje tiesiogiai nėra numatyta tokia laikinoji apsaugos priemonė kaip laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas, tačiau teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas yra būtinas siekiant išvengti konfliktinių situacijų bei siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium.

32. Vadovaujantis CK 3.165 straipsnio 1 dalimi, tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaikais, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaikais ir dalyvauti juos auklėjant. Vaikai, kurių tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyventų. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikai, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaikais ir dalyvauti juos auklėjant (CK 3.170 straipsnio 1-3 dalys). CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes, kaip pažymėta pirmiau, vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-378/2021, 30 punktas).

33. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šeimos teisinių santykių srityje taikomi tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai. Teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-969/2020, 39 punktas).

34. Tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas; pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą. Teismas, nustatydamas skyriumi gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, turi rasti balansą tarp dviejų vaiko interesų – turėti stabilią namų aplinką bei maksimaliai bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu (motina) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 38 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-404-969/2021, 23 punktas).

35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teismas savo iniciatyva nustato bendravimo tvarką ir tokiu būdu tenkina atsakovo prašymą iš dalies bei nustato atsakovo su nepilnamečiu vaiku bendravimo tvarką, pagal ieškovės ieškinyje reiškiamą reikalavimą. Teismas sprendė, kad būtent tokia atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarka yra optimali, racionali pereinamuoju laikotarpiu, iki bus išnagrinėta civilinė byla, laikinai sureguliuojanti ginčo situaciją. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, nurodo, jog atsakovui, išvadą teikiančiai institucijai nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl atsakovo bendravimo su sūnumi tvarkos. Ieškovė nereiškė reikalavimo nustatyti laikiną bendravimo su sūnumi tvarką. Nustatyta atsakovo bendravimo tvarka su nepilnamečiu sūnumi yra nepakankama. Vienintelė diena, kada tėvas tikrai negali bendrauti su vaiku, yra ketvirtadienio popietė, nes jis su savo valdoma krepšinio komanda vyksta į Nacionalinės krepšinio lygos rungtynes visoje Lietuvoje.

36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį šioje dalyje.

37. Nepagrįstu laikytinas atskirojo skundo argumentas, kad bendravimo tvarka nustatyta atsakovui, išvadą teikiančiai institucijai nesudarant galimybės pasisakyti dėl atsakovo bendravimo su sūnumi tvarkos. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (DOK-17490), kur nurodė, jog ieškovė ieškinyje prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nustatyti atsakovo R. M. ir nepilnamečio T. M. bendravimo tvarką. Ieškovės vertinimu, pateiktas bendravimo tvarkos variantas atitinka šalių sūnaus T. interesus, siekiant laikinai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sureguliuoti situaciją. Be to, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl šalys galėjo išdėstyti savo poziciją sprendžiamais klausimais.

38. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, byloje nėra duomenų apie atsakovo gyvenamąją vietą, todėl teismas neturi galimybės nustatyti, įvertinti, kokiomis sąlygomis su atsakovu gyventų vaikas, kokia jo socialinė aplinka, emocinis ryšys su tais asmenimis, su kuriais galimai gyventų atsakovas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti atsakovo prašomą bendravimo tvarką ar nustatyti, kad atsakovas bendrauja su nepilnamečiu vaiku su nakvynėmis. Nors atsakovas nurodo, kad atsakovas negali bendrauti su sūnumi ketvirtadieniais, tačiau nenurodo kokia diena bendravimui būtų tinkama atsižvelgiant į kitą atsakovo užimtumą, šios aplinkybės nenurodo ir ieškovė. Byloje nėra duomenų, kad rungtynės vyksta kiekvieną ketvirtadienį. Be to, iš byloje esančių šalių paaiškinimų matyti, kad atsakovas bendraudavo su sūnumi ketvirtadieniais, pasiimdamas vaiką į krepšinio varžybas. Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas neturi galimybės ketvirtadieniais bendrauti su sūnumi. Pažymėtina, skundžiama nutartimi ginčo situacija sureguliuojama tik laikinai. Tik išnagrinėjus bylą iš esmės, teismas nustatys labiausiai vaiko interesus atitinkančią bendravimo tvarką, todėl atskirojo skundo argumentai, susiję su nustatytos bendravimo tvarkos trūkumais, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nustatyta bendravimo tvarka užkerta kelią atsakovui bendrauti ir matytis su sūnumi, taip pažeidžiant vaiko interesus. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai tėvams (tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam) randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 24 punktas). Pažymėtina ir tai, jog šalių, šalių ir jų nepilnamečio vaiko santykiai priklauso tik nuo pačių šalių geranoriškumo. Tiek tėvas, tiek motina turi suprasti, kad jie abu yra atsakingi už savo vaiko ateitį, abu tėvai vaikui yra reikalingi, todėl šalys turėtų vengti konfliktinių tarpusavio santykių, siekti abipusio susitarimo.

39. Laikinos bendravimo tvarkos nustatymas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

40. Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, paliktina nepakeista nutarties dalis dėl laikino išlaikymo priteisimo. Atskirajame skunde atsakovas nenurodė argumentų, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies nepagrįstumo.

41. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas vertino tik ieškovės pateiktus argumentus, kas sudaro pagrindą kilti abejonėms dėl teismo šališkumo. Tai, kad priimtas atsakovui (jo vertinimu) nepalankus sprendimas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Kaip jau nurodyta, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas įvertino byloje esančių įrodymų visetą, vadovavosi teismų praktika, kasacinio teismo išaiškinimais tokio pobūdžio bylose.

42. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nesprendžia tarp šalių kilusio ginčo iš esmės, todėl šalių argumentai kas yra kaltas dėl tarpusavio konfliktų, bus išnagrinėti ir įvertinti bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Esant būtinybei bus sprendžiama ir dėl garso įrašų, jų autentiškumo.

43. Pasikeitus faktinėms aplinkybėms kiekviena iš šalių turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeitimo, kadangi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis, 148 straipsnis).

44. Dėl kitų atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentų, kaip dėl teisiškai nereikšmingų teisingam šios bylos išnagrinėjimui, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. Šalys prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad viena iš CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai. Pagal šią teisės normą gauti iš kitos šalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (teismo procesinis sprendimas), o teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis. Aptariamos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos bus paskirstytos teismui priimant galutinį sprendimą atsižvelgdamas į principą „pralaimėjęs moka“.

46. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą nutartį, todėl keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.