- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-25
- Bylos Nr.
- e2A-809-777/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė, Giedrė Seselskytė
- Atsakovas
- Pajūrio regioninio parko direkcijos
- Ieškovas
- UAB „Pajūrio žiogelis“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės ir Giedrės Seselskytės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Pajūrio regioninio parko direkcijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-01-24 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Pajūrio žiogelis“ ieškinį atsakovei Pajūrio regioninio parko direkcijai dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė 2015-03-09 Klaipėdos rajono apylinkės teismui pateikė ieškinį, juo prašė priteisti iš atsakovės Pajūrio regioninio parko direkcijos ieškovės UAB „Pajūrio žiogelis“ naudai jos patirtus 12 980,98 Eur (44 820,74 Lt) nuostolius, 6 proc. palūkanas nuo ieškinio sumos, skaičiuojamas nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad 2012 metų vasarą su Pajūrio regioninio parko direkcijos sutikimu ieškovė už savo lėšas įrengė vandentiekio įvado ir buitinių nuotekų išvado tinklus, kurių projektavimo bei statybos kaina 12 980,98 Eur (44 820,74 Lt). Ieškovė nurodė, kad atsakovė, perėmusi turtą, atsisakė atlyginti turto pagerinimo kaštus. Už ieškovės lėšas įrengti inžineriniai tinklai negali būti atskirti nuo Pajūrio regioniniam parkui priklausančių pastatų, o statiniais ieškovė nebeturi teisės ir galimybės pasinaudoti. Ieškovė nurodė, kad atsakovei kyla civilinė atsakomybė atlyginti ieškovei patirtus nuostolius dėl atsakovės valdomo žemės sklypo pagerinimo įrengiant jame inžinerinius tinklus ir ieškovė turi teisę į patirtų išlaidų turtui pagerinti kompensavimą, nes visi darbai padaryti esant atsakovės sutikimui, ieškovei naudojantis daiktu, šalys nebuvo susitarusios, kad šios išlaidos nebus atlygintos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovės 12 980,98 Eur nuostolius, 6 proc. palūkanas nuo 2015-03-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 792,00 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei.Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė veiklos laikotarpiu atliko inžinerinių vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų projektavimo darbus, juos įrengusi pagerino infrastruktūrą, ir konstatavo, jog tokio pobūdžio darbai laikytini turto pagerinimu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė teismui pateikė atsakovės sutikimą, įgaliojimą dėl inžinerinių tinklų įrengimo, rūpinosi inžinerinių tinklų projektavimu ir įrengimu – teikė paklausimus AB „Klaipėdos vanduo“, Nacionalinei žemės tarnybai, kuri raštu suteikė leidimą Pajūrio regioninio parko direkcijai tiesti inžinerinius tinklus, be to, atsakovė įgaliojo R. A. Klionausko projektavimo IĮ atlikti projektavimo darbus, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija raštiškai pritarė statinio projektui, kuriame statinio statytojas – Pajūrio regioninio parko direkcija, be to, atsakovė matė atliekamus darbus, tam neprieštaravo, nesiėmė jokių veiksmų uždrausti (neleisti) atlikti vandentiekio įvado ir buitinių nuotekų įvado tinklų įrengimą, priešingai, ji pati rašė įgaliojimus, davė sutikimus, rašė paklausimus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė žemės sklypo pagerinimus atliko turėdama atsakovės sutikimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė pateikė pagrįstus įrodymus – išrašytas PVM sąskaitas faktūras bei jų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus, kurie pagrindžia ieškovės turėtas išlaidas įrengiant vandentiekio įvado ir buitinių nuotekų įvado tinklus.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė (toliau – apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, juo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantė nurodė, kad ieškovė neįrodė, kad jos reikalaujamo atlyginti infrastruktūros pagerinimo mastas ir išlaidų dydis buvo šalių suderintas, todėl ieškovė prisiėmė sau riziką dėl kilusių neigiamų pasekmių turint išlaidas.Apeliantė nurodė, kad atsakovė jokio išankstinio leidimo statyti inžinerinius tinkus ieškovei nedavė, tačiau buvo sutarta, kad ieškovė savo jėgomis ir lėšomis suprojektuos komunikacijas su galimybe jas statyti ateityje tik tuo atveju, jeigu ieškovė laimėtų žemės sklypo / pastato nuomos konkursą. Ieškovei be atsakovės žinios skubiai pradėjus vykdyti statybos darbus, atsakovė leido tęsti darbus tik su ta sąlyga, kad ieškovė tai darys prisiimdama visas išlaidas ir už tai jai nebus kompensuojama. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių atsakovės argumentų nevertino ir nesiaiškino, kokiomis sąlygomis atsakovė leido vykdyti statybos darbus. Apeliantė nurodė, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti gretutines tuo metu objektyviai egzistavusias aplinkybes, kurios ir įrodo tikruosius šalių ketinimus, o būtent: 1) 2010-07-27 taikos sutartimi (10 punktas) šalys buvo susitarusios, jog ieškovė iki 2012-10-02 naudosis turtu ir nestatys jokių naujų statinių žemės sklype iki panaudos termino pabaigos; 2) įrenginių statybai nebuvo objektyvaus būtinumo (reikalingumo), nes lankytojų aptarnavimo statinys turėjo vietinį vandentiekį ir nuotekų šalinimo tinklą; 3) nelogiška, kad likus 3 mėnesiams iki ieškovės naudojimosi pastatu termino pabaigos atsakovė būtų sutikusi su tuo, kad ieškovė pradėtų statyti įrenginius, investuotų didžiules lėšas, kurias atsakovė privalėtų kompensuoti; 4) ieškovė įrenginius baigė statyti 2012-09-28, t. y. likus 3 dienoms iki taikos sutartimi nustatyto ieškovės naudojimosi valstybės turtu termino pabaigos; 5) ieškovė visiškai nesinaudojo pastatytais įrenginiais; 6) ieškovė nuslėpė nuo atsakovės tikrąsias darbų finansinių išlaidų apimtis; 7) atsakovei nereikalingi pastatyti įrenginiai, todėl atsisakė juos perimti iš ieškovės ir jais nesinaudoja; 8) ieškovė kurį laiką nereiškė jokių pretenzijų dėl turto pagerinimo ir tai daryti pradėjo tik po to, kai įsitikino, jog jai nebus daromos jokios neteisėtos išimtys dėl valstybės turto nuomos. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė naudojosi ieškovės statytais vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklais, tačiau AB „Klaipėdos vanduo“ 2016-08-30 raštu nurodė neturinti jokių duomenų apie ieškovės statytus įrenginius, o pagal su UAB „Komstrata“ pasirašytos 2012-06-25 nuotekų ir vandentiekio tinklų montavimo sutarties 3.1 punktą darbai gali būti laikomi pabaigtais tik įrenginius prijungus ir darbus perdavus AB „Klaipėdos vanduo“.Apeliantė nurodė, kad teismas, tenkindamas ieškinį, neteisingai apskaičiavo priteistinų nuostolių (žalos) dydį. Ieškovės reikalaujamas nuostolių (žalos) dydis turėtų būti mažinamas 2 726,01 Eur suma, t. y. skaičiuojamas be PVM, kadangi ieškovė pripažino, kad 2 726,01 Eur dydžio PVM sumą susigrąžino iš valstybės biudžeto. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą teismo priteisiami nuostoliai (žala) neapmokestinami šiuo mokesčiu, t. y. jie nėra PVM mokesčio objektas, taigi teismo sprendimu sudarytos sąlygos ieškovei be pagrindo praturtėti papildomai 2 726,01 Eur suma.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašė apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas, kad ieškovė teikė maitinimo paslaugas kavinėje-bare, veiklos laikotarpiu atliko inžinerinių vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų projektavimo darbus su apeliantės sutikimu, tuo buvo pagerinta apeliantės infrastruktūra ir tai nebuvo pritaikyta tik ieškovės specialiems poreikiams tenkinti.Ieškovė nurodė, kad visi ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai susiję su įrodinėtinomis aplinkybėmis ir pagrindžia ieškinio reikalavimus, t. y. įrodo ne tik atsakovės sutikimą atlikti pagerinimus, tačiau ir faktiškai patirtas išlaidas, kai tuo tarpu atsakovė savo atsikirtimus iš esmės grindė tik atsakovės vadovo paaiškinimais, deklaratyviais teiginiais.Ieškovė nurodė, kad nepagrįsti apeliantės argumentai, jog pagal pateiktas sąskaitas faktūras ieškovė susigrąžino PVM ir taip turėjo finansinę naudą. Byloje apklausta buhalterė patvirtino, kad ginčo objektas – išlaidos už inžinerinius tinklus, jos buvo įtrauktos į apskaitą kaip prekė, joms amortizacija nebuvo taikyta, todėl išsprendus ginčą, t. y. įsiteisėjus teismo sprendimui, ieškovei atsiras pareiga pateikti PVM deklaraciją ir atitinkamai sumokėti PVM. Ieškovė nurodė, kad apeliantė nepateikė jokių tinkamų, leistinų ir patikimų įrodymų, kurie pagrįstų apeliantės argumentus, kad darbų kaina nereali, kad darbų būtų atlikta mažiau ir pan., t. y. iš esmės atsakovė neginčijo ieškovės reikalavimo dydžio.Ieškovė nurodė, jog apeliantė elgėsi nesąžiningai, nes leisdama statyti inžinerinius įrenginius ieškovei suteikė teisėtų lūkesčių ir toliau nuomotis pastatus ir žemę, tačiau pasibaigus sutarčiai liepė išsikraustyti ir konkurso neskelbė 2 metus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teismų praktikoje pažymima, jog įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Atsakovės (toliau – apeliantė) nurodyti argumentai dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka yra formalūs, deklaratyvūs, nurodytas tik prašymas apklausti proceso šalis. Proceso šalių paaiškinimai kolegijos posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų nepagrįstų išlaidų. Kolegija taip pat pažymi, kad šalys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas, nes pateikti argumentai nesudaro išimtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, todėl apeliantės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl apeliacinio skundo dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-01-24 sprendimo
Apeliantė nurodė, kad ieškovė neįrodė, kad jos reikalaujamo atlyginti infrastruktūros pagerinimo mastas ir išlaidų dydis buvo šalių suderintas, todėl ieškovė prisiėmė sau riziką dėl kilusių neigiamų pasekmių turint išlaidas. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais sutinka iš dalies.Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.501 straipsnio 1 dalį, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Ši norma taikoma ir esant panaudos teisiniams santykiams (CK 6.629 straipsnio 2 dalis). Pagal šį teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: pirma, nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; antra, nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; trečia, nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; ketvirta, įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-701/2016). Nagrinėjamu atveju yra reikšmingos visos anksčiau paminėtos sąlygos, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog būtina apie kiekvieną iš tų sąlygų pasisakyti išsamiai.
Dėl daikto pagerinimo sampratos
Jau buvo minėta, kad pagal CK 6.501 straipsnį nuomininkas (panaudos gavėjas) gali reikalauti būtinų išlaidų, turėtų daiktui pagerinti, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar daiktas iš tiesų buvo pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008).Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog UAB „Žiogelis“ ieškovė (panaudos gavėja) teikė maitinimo paslaugas kavinėje-bare. Veiklos laikotarpiu atliko inžinerinių tinklų – vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų projektavimo darbus, juos įrengė. Nors apeliantė teigia, jog šie inžineriniai tinklai apeliantei nereikalingi, tačiau tai nepaneigia fakto, jog pastačius inžinerinius tinklus buvo atliktas kavinės-baro vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo infrastruktūros pagerinimas. Negalima sutikti su apeliantės argumentu, jog apeliantės veiklai pagal jos atliekamas funkcijas toks pagerinimas ir nereikalingas, nes iš viešoje erdvėje esančių Pajūrio regioninio parko direkcijos nuostatų, patvirtintų Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2005-03-23 įsakymu Nr. 65 V (Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2011-12-30 įsakymu Nr. V-336 redakcija), 10.10 p. nustatyta, kad apeliantė organizuoja lankytojų aptarnavimą. Be to, kavinė-baras priklauso apeliantei nuosavybės teise ir apeliantė ją nuomoja, todėl pastatyti inžineriniai tinklai būtų reikalingi ir kitam nuomininkui. Tai, kad inžineriniai tinklai kavinei-barui reikalingi, nurodė ir dabartinis nuomininkas M. T.. Apklaustas kaip liudytojas M. T. teismo posėdžio metu paaiškino, jog senoji vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo technologija pasenusi ir nefunkcionali šiam laikmečiui, kelia didelių problemų, todėl pastatytų inžinerinių tinklų įjungimas iš esmės ne tik pagerintų kavinės-baro veiklos funkcionalumą, bet ir išspręstų nuotekų šalinimo problemas. Atsižvelgdama į tai, jog pastatyti inžineriniai tinklai reikalingi kavinės-baro funkcionalumui, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pastačiusi inžinerinius tinklus ieškovė pagerino apeliantei priklausančios kavinės-baro infrastruktūrą, daikto techninės savybes ir tokio pobūdžio darbai laikytini ne tik kavinės-baro veiklos pagerinimu, bet visos kavinės-baro pagerinimu. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą.
Dėl nuomotojo (panaudos davėjo) leidimo pagerinti nuomojamą daiktą
Viena būtinų sąlygų, suteikiančių teisę į išlaidų, panaudotų daiktui pagerinti, atlyginimą, – tokių pagerinimų atlikimas turint nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą. Leidimo atlikti nuomojamo (naudojamo) daikto pagerinimus davimas savo esme yra sandoris, nes šiuo veiksmu siekiama tam tikrų teisinių padarinių. Įstatymas šiam sandoriui nenustato konkrečios formos, todėl jis gali būti sudarytas bet kuria įstatymo įtvirtinta forma (CK 1.71 straipsnis). Įstatymu nenustatytas ir leidimo turinys. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad leidimo daryti daikto pagerinimus detalumas kiekvienu konkrečiu atveju yra šalių susitarimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog 2012-04-06 Pajūrio regioninio parko direkcija kreipėsi į AB „Klaipėdos vanduo“ dėl prisijungimo sąlygų vandentiekio ir nuotekų tinklams prisijungti prie centralizuotų tinklų. Pajūrio regioninio parko direkcija 2012-04-16 gavo raštą iš AB „Klaipėdos vanduo“ „Dėl vandentiekio įvado ir buitinių nuotekų išvado kavinei Placio g. 54, Karklės k., Klaipėdos r., statybos projekto“, kuriame nurodytos prisijungimo sąlygos. Nacionalinė žemės tarnyba 2012-05-21 raštu suteikė leidimą Pajūrio regioninio parko direkcijai tiesti inžinerinius tinklus. 2012-05-22 Pajūrio regioninio parko direkcijos direktorius įgaliojo R. A. Klionausko projektavimo IĮ perduoti projektą „Vandentiekio įvado ir buitinių nuotekų išvado kavinei-barui Placio g. 54, Karklės k., Klaipėdos r., statybos projektas“. R. A. Klionausko projektavimo IĮ užsakovei – Pajūrio regioninio parko direkcijai atliko inžinerinių tinklų – vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų projektavimo darbus. 2012-06-06 Klaipėdos rajono savivaldybės administracija raštiškai pritarė statinio projektui, statytojui – Pajūrio regioninio parko direkcijai. Taigi, anksčiau paminėti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Pajūrio regioninio parko direkcija inicijavo inžinerių tinklų įrengimą ir aktyviai dalyvavo gaunant leidimus ir projektuojant inžinerinius tinklus. Nors apeliantė ir nepateikė raštiško sutikimo projektuoti ir statyti inžinerinius įrenginius, tačiau atsižvelgiant į tai, kas anksčiau nurodyta, tai, jog apeliantė pati organizavo šių inžinerinių tinklų projektavimą (teikė paklausimus AB „Klaipėdos vanduo“ dėl sąlygų įrengti inžinerinius tinklus; Nacionalinė žemės tarnyba suteikė leidimą Pajūrio regioninio parko direkcijai tiesti inžinerinius tinklus; įgaliojo R. A. Klionausko projektavimo IĮ atlikti projektavimo darbus; Klaipėdos rajono savivaldybės administracija raštiškai pritarė statinio projektui, kuriame statytojas – Pajūrio regioninio parko direkcija), ir tai, kad apeliantė matė visus atliekamus darbus ir tam neprieštaravo, nesiėmė jokių proporcingų veiksmų uždrausti (neleisti) atlikti inžinerinių tinklų statybą, laikytina, jog ieškovė buvo gavusi apeliantės sutikimą tokiems veiksmams atlikti. Tokios praktikos laikosi kasacinės instancijos teismas, pateikdamas išaiškinimą dėl nuomotojo leidimo pagerinti daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-701/2016). Teisėjų kolegija mano, jog kitoks susiklosčiusios situacijos aiškinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė objekto pagerinimus atliko turėdama apeliantės sutikimą. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą.
Dėl išlaidų dydžio
Išlaidas civilinėje teisėje apibūdina tokie požymiai: 1) realumas; 2) būtinumas; 3) protingumas. Realumo požymis reiškia, kad išlaidomis pripažįstamos iš tikrųjų išleistos lėšos. Reikšdamas reikalavimą dėl išlaidų priteisimo, asmuo turi įrodyti ne galimas sąnaudas ar kaštus, o iš tikrųjų sumokėtas lėšas, ir tai įrodyti turi leistinais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-701/2016). Atsisakyti atlyginti išlaidas (jų dalį) nuomotojas gali tokiais atvejais, kad atlikti darbai nepagerina daikto (nepadidina jo vertės), kai realios išlaidos viršija būtinas šiam tikslui (daikto pagerinimui) išlaidas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012). Ieškovė prašė atlyginti: 315,40 Eur (1089 Lt) už žemės sklypo dalies topografinio plano parengimą; 1 051, 32 Eur (3629 Lt) už inžinerinių tinklų techninio projekto parengimą ir 11 614, 27 (40 101,74 Lt) už nuotekų ir vandentiekio tinklų montavimą, iš viso 12 980,98 Eur (44 820,74 Lt). Prašydama priteisti žemės sklypo pagerinimo išlaidų, turėtų įrengiant vandentiekio įvado ir buitinių nuotekų išvado tinklus, atlyginimą, ieškovė pateikė įrodymus – išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir jų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovės pateiktuose dokumentuose nurodytos kainos atitinka ieškovės ieškinyje prašomas priteisti sumas. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog nors apeliantė ir nurodė, kad ieškovė elgėsi nesąžiningai nuslėpdama tikrąją darbų finansinių išlaidų apimtį, tačiau pati nepateikė jokių įrodymų, jog ieškovės patirtos išlaidos galėjo būti mažesnės, taip pat nepateikė duomenų, kokias išlaidas būtų patyrusi pati statydama inžinerinius įrenginius. Taigi, apeliantė neįrodė, kad ieškovės išlaidos viršijo būtinas daikto pagerinimo išlaidas ir jos neatitinka anksčiau paminėtų išlaidas apibūdinančių kriterijų (CPK 178, 185 straipsniai). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą.
Dėl pagerinto daikto išlaidų atlyginimo
Daikto savininkas, spręsdamas, ar duoti jo daiktą naudojančiam asmeniui leidimą pagerinti daiktą, turi teisę detaliai išsiaiškinti, ką ir kaip ketinama daryti su jo daiktu, kaip pasikeis daikto savybės ir naudojimo galimybės dėl atliktų pagerinimų. Savininkui taip pat aktualus ir pagerinimams būtinų išlaidų dydis, nes gali tekti jas atlyginti. Nuomininkas (panaudos gavėjas) taip pat suinteresuotas išsiaiškinti, kokius pagerinimus jam leidžiama atlikti, nes tik už tokius pagerinimus gali tikėtis išlaidų atlyginimo. Leidime gali būti detaliai nurodomi pagerinimui atlikti reikalingi darbai, technologijos, medžiagos, konkreti kaina ar jos riba, leidimas gali būti ir abstraktesnio pobūdžio. Vis tik iš leidimo turinio kiekvienu atveju turi būti aišku, kokios apimties pagerinimus leista atlikti. Kuo mažiau detalizuotas leidimas, tuo didesnė rizika abiem šalims patirti nenumatytų išlaidų. Nuomotojo (panaudos davėjo) leidimo atlikti daikto pagerinimą formai ir turinio detalumui gali turėti įtakos šalių tarpusavio asmeniniai ar verslo santykiai, ankstesnis bendradarbiavimas, nuomos (panaudos) santykių tęstinumas iki leidimo išdavimo ir numatoma trukmė po pagerinimo atlikimo, pasitikėjimas vienas kitu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-01nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261-/2012). Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog 2002-06-17 tarp Pajūrio regioninio parko direkcijos bei ĮI V. Pielikio įmonės (šiuo metu – UAB „Pajūrio žiogelis“) buvo sudaryta sutartis, pagal kurią buvo susitarta, jog Pajūrio regioninio parko direkcija sudaro sąlygas UAB „Pajūrio žiogelis“ įrengti ir eksploatuoti parko lankytojų aptarnavimo centrą su kavine-baru ir stovyklaviete, teikiančia parko lankytojams maitinimo ir nakvynės paslaugas, ir automobilių stovėjimo aikšteles Pajūrio regioninio parko Karklės etnokultūriniame draustinyje Pajūrio regioninio parko direkcijai valdymo teise priskirtame sklype. 2012 metais Pajūrio regioninio parko direkcija kreipėsi į Klaipėdos rajono apylinkės teismą su ieškiniu dėl 2002-06-17 sutarties pripažinimo negaliojančia. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2010-07-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-8-778/2010 patvirtino taikos sutartį tarp UAB „Pajūrio žiogelis“ bei Pajūrio regioninio parko direkcijos. Anksčiau paminėti duomenys leidžia pagrįstai teigti, jog tarp apeliantės ir ieškovės buvo sudaryta panaudos sutartis (CK 6.629 straipsnis), kuria ieškovei buvo leidžiama neatlygintinai naudotis Pajūrio regioninio parko Karklės etnokultūriniame draustinyje Pajūrio regioninio parko direkcijai valdymo teise priskirtu sklypu. Ieškovė per 10 metų sklype savo lėšomis neatlygintinai sukūrė parko lankytojų aprantavimo centrą jame pastatydama statinius, įrengdama aikšteles. Šalys taikos sutartyje numatė, jog visi statiniai, esantys Pajūrio regioninio parko Karklės etnokultūriniame draustinyje, pripažinti Pajūrio regioninio parko nuosavybe su teise juos valdyti, naudoti ir disponuoti, UAB „Pajūrio žiogelis“ pripažino lankytojų aptarnavimo centrą su baru, unikalus Nr. 55/002/0122/01/7, Pajūrio regioninio parko nuosavybe. Taikos sutartyje šalys numatė, jog Pajūrio regioninio parko direkcija leidžia UAB „Pajūrio žiogelis“ naudotis visais statiniais iki 2012-10-01.Apeliantė tiek pirmosios instancijos teisme viso proceso metu, tiek apeliaciniame skunde nuosekliai laikėsi argumento, jog ieškovei žodiniu susitarimu leido įrengti kavinei-barui inžinerinius tinklus su sąlyga, jog ieškovė pati už jų projektavimą ir įrengimą susimokės. Ieškovės atstovas V. Pielikis teismo posėdžio metu nurodė, jog kreipėsi į parko direkciją dėl inžinerinių tinklų įrengimo, sutarė, jog juos pasistatys savo lėšomis, nes tikėjosi, jog ieškovei bus leista toliau nuomotis patalpas ir įrenginiai atsipirks. Patikėti šiais ieškovės žodžiais apeliantė turėjo pagrindą, nes ieškovė pastatu naudojosi patikėjimo teise, iki to laiko statė pastatus, juos įrenginėjo bei prižiūrėjo savo lėšomis ir jokio atlygio iš apeliantės nereikalavo. Taigi, anksčiau paminėtos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog apeliantė turėjo pagrindą patikėti ieškove, jog inžinerinius tinklus ieškovė įsirengs savo lėšomis, todėl leido juos statyti. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau nurodytomis aplinkybėmis, daro pagrįstą išvadą, jog tiek apeliantė, tiek ieškovė nagrinėjamoje situacijoje detaliai nesusitardamos dėl daikto pagerinimo neišsprendė pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimo, kas ir yra šios apeliacijos dalykas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys turėjo atkreipti dėmesį į jų tarpusavio santykius, ankstesnį bendradarbiavimą, numatomą nuomos trukmę po pagerinimo atlikimo ir atsižvelgdamos į tai detaliai, galbūt būtinai rašytine forma apspręsti pagerinto daikto išlaidų atlyginimą.Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Kaltė gali pasireikšti tiek tyčia, tiek neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės (CK 6.248 straipsnio 4 dalis). Ši norma yra bendroji civilinės atsakomybės norma.Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK1.5 straipsnis), konstatuoja, jog tiek apeliantė, tiek ieškovė nagrinėjamu atveju nebuvo tiek rūpestingos ir apdairios, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, ir sprendžia, jog dėl žalos atsiradimo kaltos abi šalys. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad mišrios kaltės institutas palieka teismo diskrecijai spręsti, ar paties nukentėjusiojo kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti kaltininko atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-05-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2014-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Nustačius, jog dėl žalos atsiradimo yra mišri kaltė, kuri pasireiškė abiejų šalių vienoda apimtimi, laipsniu, forma, yra pagrindas priteisti iš apeliantės pusę (50 proc.) ieškovės turėtų išlaidų. Atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes ir nurodytus teisinius argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nuostolių patyrė iš esmės tiek dėl savo kaltės, tiek apeliantės kaltės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti visos ieškovės patirtos žalos atlyginimą iš apeliantės yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl keistinas. Ieškinys tenkintinas iš dalies. Ieškovei iš atsakovės priteistina suma mažintina iki 6 490,49 Eur, atitinkamai sumažintina ir suma, nuo kurios priteistos procesinės palūkanos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl pridėtinės vertės mokesčio atskaitos
Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai PVM dalį įskaitė į reikalavimo sumą, nes ieškovė PVM susigrąžino.Pagal Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo (toliau – PVMĮ) 57 straipsnį, jei asmuo, kuris įsigyja prekes ar paslaugas, yra PVM mokėtojas, už paslaugas sumokėtą pirkimo PVM susigrąžina iš biudžeto. Tačiau ši jo teisė nėra absoliuti, ji priklauso nuo tam tikrų sąlygų. Pagal PVMĮ 2 straipsnyje pateiktus sąvokų apibrėžimus PVM atskaita – pirkimo ir (arba) importo PVM dalies atskaitymas, kai pagal PVM įstatymo nuostatas apskaičiuota atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM dalimi sumažinama mokėtina į biudžetą ar padidinama grąžintina iš biudžeto PVM suma. PVM atskaita gali pasinaudoti tik asmuo, įsiregistravęs PVM mokėtoju ir vykdantis PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiklą. Nagrinėjamoje byloje ieškovės buhalterė teismo posėdžio metu nurodė, kad prekes ir paslaugas pagal UAB „Komstrata“, UAB „Europlanas“, R. A. Klionausko IĮ pagal 2012-04-26, 2012-06-01, 2012-07-11, 2012-09-28 PVM sąskaitas faktūras yra įtraukusi į buhalterinę apskaitą kaip prekes ir paslaugas pardavimui. Nors ieškovė yra PVM mokėtoja ir vykdo PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiklą, tačiau duomenų, jog ieškovė už inžinerinius tinklus susigrąžino PVM, byloje nėra, jų nepateikė ir apeliantė, nurodytos prekės nėra parduotos, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovės turėtos išlaidos už inžinerinius tinklus turėjo būti priteistos be PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015). Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės turėtas išlaidas priteisė kartu su PVM (CPK 178, 185 straipsniai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas pakeičia teismo sprendimą ar priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, laikytina, kad ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro 50 proc., atmestų – 50 proc.Pagal byloje pateiktus duomenis, ieškovė pirmosios instancijos teisme sumokėjo 292 Eur žyminį mokestį ir byloje patyrė 1 500 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 500 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Šios išlaidos yra pagrįstos ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015-03-19 redakcija) nustatyto maksimalaus dydžio (8.2, 8.11, 8.19 p.). Patenkinus ieškovės reikalavimus 50 proc., iš apeliantės ieškovei priteistina 1 146 Eur ((292+1 500+500) x 50 / 100) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 straipsnio 2 dalis).Apeliacinės instancijos teisme apeliantė sumokėjo 292 Eur žyminį mokestį, tačiau vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu nuo šio mokesčio apeliantė yra atleista, nes apeliantė yra valstybės institucija ir ji siekia apginti viešąjį valstybės interesą. Esant tokioms aplinkybėms apeliantės sumokėtas žyminis mokestis – 292 Eur – grąžintinas apeliantei. Apeliantė patyrė 1 000 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą bylą nagrinėjant pirmosios teismuose. Šios išlaidos yra pagrįstos ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015-03-19 redakcija) nustatyto maksimalaus dydžio (8.2, 8.9, 8.19 p.). Patenkinus ieškovės reikalavimus 50 proc., iš ieškovės apeliantei priteistina 500 Eur (1 000 x 50 / 100) bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškovei iš apeliantės priteistina 646 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-01-24 sprendimą pakeisti.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei UAB „Pajūrio žiogelis“ iš atsakovės Pajūrio regioninio parko direkcijos 6 490,49 Eur nuostolių, 6 proc. palūkanų nuo priteistos 6 490,49 Eur sumos nuo 2015-03-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 646 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Grąžinti atsakovei Pajūrio regioninio parko direkcijai 292 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2017-02-23 mokėjimo patvirtinimu SWEDBANK AB banke.