Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Kukalienės ir Astos Urbonienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovėms Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, palūkanų ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas D. S. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 250; įpareigoti atsakovą nedelsiant išmokėti pareiškėjui 122 Eur socialinę išmoką už 2019 m. gruodžio mėnesį; priteisti pareiškėjui 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo 2020 m. sausio 10 d. (socialinės išmokos privalomo sumokėjimo dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisti pareiškėjui iš Kauno miesto savivaldybės 1 000 000 Eur neturtinę žalą bei 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Pareiškėjas skunde bei teismo posėdyje nurodė, kad 2020 m. sausio 3 d. gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. sausio 3 d. pranešimą Nr. 11294 su informacija, kad nuo 2019 m. gruodžio 1 d. panaikintas 122 Eur socialinės išmokos mokėjimas, nes pasikeitė pareiškėjo šeimos sudėtis. Pažymėjo, kad 2019 m. spalio 10 d. įregistravo santuoką ir su savo sutuoktine sudarė ikivedybinę sutartį, pagal kurią nustatė (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovės priimtas sprendimas panaikinti 122 Eur socialinės išmokos mokėjimą akivaizdžiai diskriminuoja ir suvaržo dviejų asmenų teisę sudaryti santuoką nustatant (duomenys neskelbtini).

Pabrėžė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimas Nr. 250 (toliau – ir Ginčijamas sprendimas), kai nuo 2019 m. gruodžio 1 d. panaikinamas 122 Eur socialinės išmokos mokėjimas, akivaizdžiai pažeidžia ir konstitucinį teisėtų lūkesčių principą, kurį nekart savo bylose yra akcentavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pažymėjęs, kad teisės aktais Lietuvos Respublikoje negalima nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, kad nepasiturintis asmuo apskritai būtų paliktas be lėšų ir valstybės finansinės pagalbos. Be to, tokie atsakovės veiksmai atitinka konfiskacijos mechanizmą, kai sukuriama tokia teisinė situacija ir reali padėtis, kad akivaizdžiai antikonstituciniu įgaliotos institucijos teisės aktu yra atimama nuosavybė iš ją turinčio ar turinčio tokią teisę į nuosavybę asmens. Šiuo atveju nuosavybė yra socialinės išmokos lėšos už jau praėjusį 2019 m. gruodžio mėn. būsimam gavėjui D. S.. Pastebėjo ir tai, kad Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas akivaizdžiai diskriminuoja ir suvaržo dviejų asmenų teisę sudaryti santuoką nusistatant (duomenys neskelbtini), o tai kas šiurkščiai pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas, ir pagrindinius Europos Sąjungos steigimo dokumentus: Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), Europos Sąjungos sutartį (ESS), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ir kt., kurie yra tiesioginio taikymo teisės aktai Europos Sąjungos valstybėse narėse.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar lėšų gauti socialinei paramai Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 1 straipsnis ir 2 straipsniai, 5-25straipsniai ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme neįtvirtinta pagal sutartį nusistatyto sutuoktinių turto teisinio režimo sudarant vedybų sutartį tokių sutuoktinių pajamų (ap)skaičiavimo atskirai (savarankiškai) tvarka ir metodika, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.101 straipsniui, 3.102 straipsnio 1 ir 2 dalims, 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 2 ir 3 daliai ir kita, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 19, 21, 23, 29, 38, 39, 48, 52, 150 straipsnių normoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui.

Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atstovė teismo posėdyje paaiškino, jog 2020 m. sausio 3 d. D. S. su prašymu-paraiška Nr. Ši-6617174 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydamas skirti jam socialinę pašalpą 2020 m. sausio - kovo mėn. Prašyme nurodė, jog jis ir bendrai gyvenantys asmenys per paskutinius 3 mėnesius iki kreipimosi mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, negavo jokių pajamų (prašymo 3 punktas), neturi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo ir (ar) kilnojamojo turto, žemės (4 punktas), patvirtino, jog pateikta informacija yra teisinga (8 punktas). Paaiškėjus aplinkybei, jog pasikeitė pareiškėjo šeimyninė padėtis, atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos darbuotoja prašyme nurodė pateikti trūkstamus dokumentus, t. y. pareiškėjo žmonos darbo užmokestį už sausio mėn., vedybinę sutartį, žemės nuomos dokumentus, žemės ir pasėlių deklaraciją. Atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias aplinkybes (į pasikeitusią pareiškėjo šeiminę padėtį) 2020 m. sausio 3 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 250, kuriuo pareiškėjui nuo 2019 m. gruodžio 1 d. buvo sustabdytas socialinės išmokos mokėjimas. Apie šį sprendimą pareiškėjas buvo tinkamai informuotas 2020 m. sausio 3 d. raštu Nr. 11294. D. S. 2020 m. sausio 6 d. atsakovės darbuotojams pateikė 2019 m. rugsėjo 23 d. ikivedybinę sutartį ir 2019 m. spalio 10 d. santuokos sudarymo įrašą Nr. 2021 bei informavo, jog kitų prašomų dokumentų (žmonos darbo užmokesčio pažymos, žemės nuomos sutarties, panaudos sutarties, žemės ir pasėlių deklaracijų ir kt.) neteiks, kadangi jie yra pertekliniai ir susiję išimtinai su pareiškėjo sutuoktine. Taip pat nurodė, jog pagal ikivedybinę sutartį (duomenys neskelbtini).

Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Piniginės paramos įstatymas, Įstaymas) 6 straipsnis reglamentuoja, jog teisę į socialinę pašalpą, jei kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus kriterijus, turi bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo. Taip pat nurodė, kad bendrai gyvenantys asmenys yra sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui 2019 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 45335 laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d. buvo paskirta 122 Eur dydžio socialinė pašalpa. Tačiau pareiškėjas nevykdė savo pareigos, įtvirtintos Piniginės paramos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčius įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui. Vadovaujantis išdėstytomis Piniginės paramos įstatymo nuostatomis, pareiškėjas 2019 m. spalio 10 d. sudaręs santuoką turėjo pareigą informuoti atsakovę apie pasikeitusią šeimyninę padėtį, tačiau šios pareigos nevykdė. Paminėto įstatymo 21 straipsnio 9 dalyje numatoma, jog jeigu piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu jos (dydis pasikeitė (dėl bendrai gyvenančių asmenų sudėties arba vieno gyvenančio asmens šeiminės padėties, pajamų šaltinio (bet ne jo dydžio) pasikeitimo, bendrai gyvenančiam asmeniui arba vienam gyvenančiam asmeniui pradėjus gauti ilgalaikės socialinės globos paslaugas socialinės globos įstaigoje ir kita), paskirta piniginė socialinė parama skiriama iš naujo nuo kito mėnesio po aplinkybės pasikeitimo. Rėmėsi ir tuo, jog kompetenciją spręsti, kas yra socialiai pažeidžiami asmenys turi teisę tik įstatymų leidėjas, kuris nacionaliniuose teisės aktuose reglamentavo, jog bendrai gyvenantys asmenys negali gauti socialinės paramos atskirai, prašyti jos tik vienas iš bendrai gyvenančių asmenų ir pan. Įstatymas įtvirtina dvi asmenų kategorijas, tai: vienas gyvenantis asmuo ir bendrai gyvenantys asmenys. Kadangi pareiškėjas yra sudaręs santuoką, dėl šios priežasties yra priskiriamas bendrai gyvenančių asmenų kategorijai, todėl, nepriklausomai nuo turto teisinio režimo, abu sutuoktiniai privalo pateikti Įstatyme nurodytą informaciją bei dokumentus apie turtą, pajamas ir kt.

Akcentavo, jog pareiškėjas jau nuo lapkričio neturėjo teisės gauti socialinės paramos, kadangi, kaip jau minėta, Piniginės paramos įstatyme nustatytų pareigų nevykdė ir neinformavo atsakovės apie pasikeitusią šeiminę padėtį. Remiantis tuo, kas nurodyta, aukščiau nurodyta, visiškai paneigiamas pareiškėjo motyvas, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, kadangi priimtas atgaline data, pažeidžiantis konstitucinį teisėtų lūkesčių principą.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl savivaldybės administracijos sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo sustabdytas (nutrauktas) piniginės socialinės paramos teikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2019 m. spalio 1 d. D. S. su prašymu Nr. 54277 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydamas skirti jam socialinę pašalpą 2019 m. spalio – gruodžio mėn. 2019 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 45335 laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d. buvo paskirta 122 Eur dydžio socialinė pašalpa.

Ginčijamu sprendimu „Dėl išmokos mokėjimo sustabdymo“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu ir savivaldybės tarybos patvirtintu Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašu, D. S. buvo sustabdytas socialinės pašalpos mokėjimas nuo 2019 m. gruodžio 1 d. Sprendime buvo nurodyta, jog sustabdymo priežastis – pasikeitė šeimos sudėtis. Tos pačios dienos „Pranešimu dėl socialinės pašalpos mokėjimo nutraukimo“ D. S. buvo informuotas, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu, 2020 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. 250 nuo 2019 m. gruodžio 1 d. jam (su juo bendrai gyvenantiems asmenims) nutraukiamas socialinės pašalpos mokėjimas. Nutraukimo priežastis – pasikeitė šeimos sudėtis. Dėl socialinės pašalpos skyrimo galima kreiptis iš naujo, kai asmuo (bendrai gyvenantys asmenys) atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas piniginei socialinei paramai gauti.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. sausio 3 d. sprendimas Nr. 250 Viešojo administravimo įstatymo bei Administracinių bylų teisenos įstatymo požiūriu yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai, tarp jų ir tokie, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Be to, administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad individualus administracinis aktas gali susidėti ir iš kelių dokumentų, kurių visuma turėtų atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo, kad kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas.

Nagrinėjamu atveju prie ginčijamo Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimo Nr. 250 „Dėl išmokos mokėjimo sustabdymo“ buvo pridėtas tos pačios dienos „Pranešimas dėl socialinės pašalpos mokėjimo nutraukimo“, kuris gali būti laikomas Ginčijamo sprendimo sudedamąja dalimi. Ginčijamame sprendime jo teisiniu pagrindu abstrakčiai nurodytas tik Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas ir savivaldybės tarybos patvirtintas Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašas. Ginčijamo sprendimo turinys susijęs su išmokos mokėjimo sustabdymu, o 2020 m. sausio 3 d. pranešimo Nr. 11294 turinys – su socialinės pašalpos mokėjimo nutraukimu, todėl galima daryti išvadą, kad atsakovės Ginčijamame sprendime nenurodė konkretaus teisinio pagrindo šiam sprendimui priimti, t. y. nedetalizavo, kokią teisės normą pažeidė pareiškėjas ir kokia sankcija bei kokiam laikotarpiui už tai jam bus taikoma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad savivaldybės administracijos teises, teikiant piniginę socialinę paramą, nustato Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (akto redakcija, galiojusi nuo 2020-01-01 iki 2020-02-01). Šio teisės akto 23 straipsnio 2 dalies 3 – 11 punktai numato atvejus, kuriais, savivaldybės administracijos turi teisę tam tikram laikui neteikti piniginės socialinės paramos arba tam tikram laikui nutraukti jos teikimą. To paties teisės akto 25 straipsnis nustato piniginę socialinę paramą gaunančių nepasiturinčių gyventojų pareigas. Šio straipsnio 2 punktas reikalauja, kad piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateiktų visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus, o 3 punktas įpareigoja piliečius per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčius įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui. Būtent šių pareigų nesilaikymas galėjo Kauno miesto savivaldybės administracijai būti sprendimų, numatytų Piniginės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje, priėmimo teisiniu pagrindu.

Taigi įstatymų leidėjas numatė skirtingas pasekmes netinkamai besielgiantiems paramos gavėjams – už ne visos ar neteisingos informacijos pateikimą arba pranešimą ne laiku apie aplinkybes, turinčias įtakos teisei į paramą ar paramos dydžiui. Koks ir kokios teisės normos pagrindu buvo priimtas pareiškėjui sprendimas, iš Ginčijamo sprendimo ir jį lydinčio „Pranešimo dėl socialinės pašalpos mokėjimo nutraukimo“ negalima vienareikšmiškai atsakyti.

Atsižvelgiant į byloje surinktus dokumentus bei įvertinus atsakovės atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Ginčijamas atsakovės sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nebuvo tinkamai motyvuotas ir teisiškai pagrįstas. Adekvataus, aiškaus ir pakankamo motyvų išdėstymo bei jų pagrindimo nebuvimas administraciniame akte laikytini esminiais trūkumais, todėl panaikintinas skundžiamas Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. sausio 3 d. sprendimas Nr. 250 „Dėl išmokos mokėjimo sustabdymo“ (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Konstitucinis atsakingo valdymo principas lemia tai, kad administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimo, priskirtino viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1606/2012). Kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kur teismams pavesta vykdyti teisingumą. Ir tik tuo atveju, kai Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos tų įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimus).

Taigi, tik savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę tam tikram laikui neteikti piniginės socialinės paramos arba tam tikram laikui nutraukti jos teikimą, išieškoti neteisėtai gautą piniginę socialinę paramą, įvertinus reikšmingas aplinkybes. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę nedelsiant išmokėti pareiškėjui 122 Eur socialinę išmoką už 2019 m. gruodžio mėnesį ir priteisti pareiškėjui 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo 2020 m. sausio 10 d. (socialinės išmokos privalomo sumokėjimo dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas taip pat kilo dėl neturtinės žalos, bei 6 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, priteisimo, šią žalą kildinant iš Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmų, kai Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. 250 „Dėl išmokos mokėjimo sustabdymo“ pareiškėjui buvo sustabdytas (nutrauktas) piniginės socialinės paramos teikimas.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo, gali būti tenkinamas, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-162-968/2019).

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad 1000000 Eur neturtinę žalą (stresą, pažeminimą) jis patyrė dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus neteisėtų veiksmų, kuriais neatsakingai buvo suvaržyta dviejų asmenų teisė sudaryti santuoką nusistatant atskirus (savarankiškus) turto režimus, o tai lėmė nepagrįstą ir neteisėtą piniginės socialinės paramos teikimo sustabdymą (nutraukimą) atgaline data.

Atsakovės – viešojo administravimo institucijos veiksmai, kai nesiremiama gero administravimo principu siekiant padėti besikreipiančiam asmeniui įgyvendinti jo teises, o formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos, ką patvirtina Ginčijamo sprendimo panaikinimas dėl besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, pripažintini neteisėtais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1816/2014). Taip nustačius atsakovės veiksmų neteisėtumą, vertintina, ar dėl šių atsakovės veiksmų pareiškėjui galėjo būti padaryta neturtinė žala.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-61-662/2018).

Kita vertus, neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 straipsnio prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, leistų teismui visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-95/2009; 2012 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1342/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra kvestionuojamas faktas, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų ir neigiamų emocijų viešojo administravimo institucijai priėmus sprendimą, kuris turėjo besąlyginio panaikinimo pagrindų, tačiau pabrėžtina, kad byloje surinktų bei ištirtų įrodymų pagrindu negalima padaryti išvados, kad pareiškėjo patiriami išgyvenimai siekia tokį intensyvumą, jog jų sukeliamos neturtinės žalos kompensavimas galėtų būti įvertintas pinigais, nes duomenų, kad tokie išgyvenimai būtų užsitęsę, sukėlę ilgalaikes neigiamas pasekmes fizinei ar dvasinei sveikatai, byloje nėra. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus neteisėtų veiksmų, kuriais neatsakingai buvo suvaržyta dviejų asmenų teisė sudaryti santuoką nusistatant (duomenys neskelbtini), o tai lėmė nepagrįstą ir neteisėtą piniginės socialinės paramos teikimo sustabdymą (nutraukimą) atgaline data. Tačiau tokių aplinkybių, susijusių su atsakovės veiksmais, kuriais buvo suvaržyta dviejų asmenų teisė sudaryti santuoką nusistatant (duomenys neskelbtini), kas lėmė nepagrįstą ir neteisėtą piniginės socialinės paramos teikimo sustabdymą (nutraukimą) atgaline data, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Iš Ginčijamo sprendimo matyti, kad jo priėmimo pagrindu buvo ne pareiškėjo santuokos sudarymas nusistatant (duomenys neskelbtini), bet pasikeitusi šeimos sudėtis.

Taigi nenustačius savivaldybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį būtinosios sąlygos – neturtinės žalos, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą bei priteisti 6 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, priteisimo, atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar lėšų gauti socialinei paramai Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 1 straipsnis ir 2 straipsnis, 5-25straipsniai ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme neįtvirtinta pagal sutartį nusistatyto (duomenys neskelbtini) sudarant vedybų sutartį tokių sutuoktinių pajamų (ap)skaičiavimo atskirai (savarankiškai) tvarka ir metodika, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.101 straipsniui, 3.102 straipsnio 1 ir 2 dalims, 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 2 daliai, 3 daliai ir kita, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 19, 21, 23, 29, 38, 39, 48, 52, 150 straipsnių normoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, netenkintinas. Pažymėtina, jog teismas į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kreipiasi tik esant teisiškai motyvuotai abejonei dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytino teisės akto turinį ir pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nagrinėjamą ginčą, kuris išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, konstatuoja, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais klausimais.

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą byloje arba nutartį nutraukti bylą ar skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą arba gavęs prašymą susipažinti su bylos medžiaga, teismas turi teisę proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie asmens sveikatą konfidencialumą. Byloje pateikti duomenys, susiję su pareiškėjo privačiu gyvenimu ir jo turto teisiniu režimu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismui pateikta 2019 m. rugsėjo 23 d. ikivedybinė sutartis, susijusi su pareiškėjo privačiu gyvenimu ir jo turto teisiniu režimu, pripažintina nevieša ir neteiktina susipažinti kitiems asmenims, išskyrus pareiškėją, atsakovę bei jų atstovus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 250 „Dėl išmokos mokėjimo sustabdymo“.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

2019 m. rugsėjo 23 d. ikivedybinę sutartį, notarinio registro Nr. 3492, pripažinti neviešais bylos duomenimis.

Neteikti kitiems asmenims, išskyrus pareiškėją D. S., atsakovę Kauno miesto savivaldybės administraciją bei jų atstovus, susipažinti ir kopijuoti 2019 m. rugsėjo 23 d. ikivedybinės sutarties, notarinio registro Nr. 3492.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.