- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-07
- Bylos Nr.
- 2-1674-516/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01485-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- P. T., V. R., M. P., V. A., R. B., I. J. M., V. T., R. G., M. M. O., A. R.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoro ir valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties dalies, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, civilinėje byloje Nr. 2-1123-163/2016 pagal ieškovų P. T., V. R., M. P., V. A., R. B., I. J. M., V. T., R. G., M. M. O. ir A. R. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmokas, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ieškovams atsisakius ieškinio, pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovai P. T., V. R., M. P., V. A., R. B., I. J. M., V. T., R. G., M. M. O., A. R. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančiomis jų su atsakove akcine bendrove (toliau – ir AB) banku Snoru sudarytas obligacijų pasirašymo bei indėlio sertifikato įsigijimo sutartis, taikyti restituciją – pripažinti pagal šias sutartis ieškovų bankui sumokėtas sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ), įpareigoti atsakovę valstybės įmonę (toliau – ir VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – ir IID) išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmokas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartimi šią civilinę bylą sustabdė iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013.Teisme buvo gautas ieškovų prašymas bylą atnaujinti, o dalyje dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nutraukti, priteisiant iš atsakovių lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas, t. y. P. T. – 140,18 Eur (484 Lt), V. R. – 252,32 Eur (871,2 Lt), M. P. – 140,18 Eur (484 Lt), I. J. M. – 140,18 Eur (484 Lt), R. G. – 139,02 Eur (480 Lt), M. M. O. – 140,18 Eur (484 Lt), A. R. – 210,26 Eur (726 Lt) bei R. B. – 70,09 Eur (242 Lt). Kartu su šiuo prašymu ieškovai V. A., R. B. bei V. T. pateikė teismui patikslintą ieškinį atsakovėms dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.Teisme taip pat buvo gautas atsakovės IID prašymas atnaujinti bylą, o dalyje dėl indėlių sertifikatų nutraukti arba ieškinio reikalavimus palikti nenagrinėtus, ieškinį dalyje dėl obligacijų atmesti bei nepriteisti iš IID bylinėjimosi išlaidų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi atnaujino civilinę bylą Nr. 2-1123-163/2016, priėmė ieškovų P. T., V. R., M. P., I. J. M., R. G., M. M. O., A. R. ir R. B. atsisakymą nuo ieškinio (R. B. – nuo ieškinio dalies) ir civilinę bylą dalyje dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nutraukė, priteisdamas P. T. – 140,18 Eur, V. R. – 252,32 Eur, M. P. – 140,18 Eur, I. J. M. – 140,18 Eur, R. G. – 139,02 Eur, M. M. O. – 140,18 Eur, A. R. – 210,26 Eur bei R. B. – 70,09 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovių lygiomis dalimis, taip pat priėmė ieškovų V. A., R. B. ir V. T. patikslintą ieškinį dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo. Teismas nurodė, kad po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (buvęs Nr. 3K-7-559/2013) priėmimo atsakovė IID išmokėjo ieškovams indėlių draudimo išmokas už šioje byloje ginčytus indėlių sertifikatus. Taigi ieškovų reikalavimai iš esmės buvo patenkinti, ir būtent tai nulėmė ieškinio atsisakymą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad bylinėjimosi išlaidas ieškovai patyrė dėl atsakovių bendrų veiksmų, atsisakant pripažinti ieškovų pretenzijas indėlių sertifikatų negaliojimo apimtyje, dėl kurių ieškovai, siekdami apginti savo teises ir teisėtus interesus, buvo priversti kreiptis į teismą.Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatuose nustatytų dydžių, o įstatymas nenumato, jog tuo atveju, kai paduodamas bendras kelių asmenų ieškinys, jiems negali būti priteistas skirtingas bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija nustatytų dydžių, atlyginimas.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties dalį, kuria iš IID ieškovams priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:IID, išmokėdama draudimo išmokas ieškovams, nepripažino ir neįvykdė ieškinio reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, o vadovavosi kasacinio tesimo išaiškinimais, kad indėlių sertifikatams taikoma indėlių garantijų sistema. Apeliantė nė viename iš teismui teiktų procesinių dokumentų nepripažino ieškovų teiginių, kad jie suklydo dėl indėlio sertifikatui taikomos draudiminės apsaugos. Ieškovai, atsiimdami draudimo išmokas, faktiškai pripažino, kad indėlio sertifikato sutartys yra galiojančios ir sukuriančios šalims teises ir pareigas, taigi ieškinio reikalavimai dėl sutarties pripažinimo negaliojančia – netenkintini. IID draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna iš draudėjo duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojos bei jiems mokėtinas sumas. Taigi apeliantė nėra ir negali būti atsakinga dėl banko veiksmų ar neveikimo. Apeliantė indėlio draudimo išmokas išmokėjo iš karto po to, kai gavo iš banko Snoro duomenis apie ieškovus bei jiems priklausančias sumas, t. y. veikė pagal IĮIDĮ nustatytą mokėjimo tvarką.Ieškovų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus buvusio 2011 m. indėlių bei investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo, nulėmusio sudėtingų teisinių klausimų sprendimą teismo keliu bei užsitęsusį teismo procesą. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso, o byloje nėra jokių įrodymų, kad IID procesinis elgesys buvo netinkamas.Teismas nukrypo nuo suformuotos Lietuvos apeliacinio teismo praktikos analogiškose bylose. 2016 m. gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-924-236/2016 Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad IID elgesys, kuri išmokėjo išmokas po atitinkamų duomenų gavimo iš banko, buvo tinkamas, o 2016 m. balandžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016 pripažino, jog apeliantė negalėjo išmokėti draudimo išmokų ieškovams, kol negavo duomenų iš banko. Be to, kasacinis teismas išaiškino, kad ne bet kokie, o būtent šie, banko Snoro išleisti, vertybiniai popieriai, neatitiko perleidžiamų vertybinių popierių sampratos, ir iš esmės prilygo juos paprastam indėliui. Pati IID savarankiškai nebūtų to nustačiusi.Atsakovė BAB bankas Snoras atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties dalį, kuria iš banko priteistos bylinėjimosi išlaidos, arba ją pakeisti, nustatant, kad kiekvienam iš ieškovų iš atsakovių lygiomis dalimis priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sumažinama iki 70,09 Eur, nenurodant, jog jos priteisiamos iš BAB bankui Snorui administruoti skirtų lėšų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Kasacinis teismas nusprendė, kad indėlio sertifikatas draudžiamas kaip indėlis, todėl nebelieka aplinkybės, dėl kurios ieškovas būtų galėjęs klysti ar būti suklaidintas, nes jis turi teisę į draudimo išmoką, todėl nelieka pagrindo pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją. Kadangi nagrinėjamos bylos ieškinyje taip pat buvo prašoma pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo indėlio sertifikato sutartis, konstatuotina, kad nebuvo pagrindo ir dalyko ginčui dalyje dėl indėlių sertifikatų pripažinimo negaliojančiais, taigi teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovai dėl atsakovių bendrų veiksmų patyrė bylinėjimosi išlaidas, atsisakydami pripažinti ieškovų pretenzijas indėlių sertifikatų negaliojimo apimtyje. Atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovai nesuklydo, ir byloje nebuvo pripažintas negaliojančiu nei vienas iš ginčo sandorių. Tai, kad IID išmokėjo ieškovams draudimo išmokas nereiškia, jog jų reikalavimus pripažino ir patenkino bankas.Teismas nepagrįstai pripažino, kad bankas kaltas dėl teismo proceso. Ieškovai pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą ir nurodė netinkamą atsakovą, nes ieškovų teisės nebuvo pažeistos dėl banko veiksmų. Jeigu teismas bylą nagrinėtų iš esmės, jis turėtų ieškovų reikalavimų netenkinti, nes draudimo išmokų mokėjimas ieškovams buvo nulemtas visai kitų priežasčių, nei ieškovai nurodo ieškinyje. Nors kasacinio teismo buvo išaiškinta, kad atsakovės išleisti indėlio sertifikatai patenka į indėlių draudimo sistemą, tai nereiškia, jog dėl ieškovų klaidingai įsivaizduojamų aplinkybių bei klaidingai suprantamo teisės normų taikymo yra kalta atsakovė. Bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl neaiškaus indėlių bei investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės procesinis elgesys buvo netinkamas. Ieškovų reikalavimų tenkinimą lėmė ne atsakovės veiksmai, kurie nebuvo pripažinti neteisėtais, ar kaltė, o kasacinio teismo pateikti teisės aktų taikymo išaiškinimai. Tokioje situacijoje Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atsakovas nėra laikomas atsakingu už pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis teisinio apibrėžtumo principu, spendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, Lietuvos teismų praktika turi būti vienoda, o skundžiama nutartimi nuo jos nukrypta.Faktinės kiekvieno iš ieškovų nurodomos ginčo sandorių sudarymo aplinkybės yra tipinės, keičiant tik sandorių sudarymo datas ir priteistinas sumas, taip pat nurodytas visiems ieškovams bendras teisinis ieškinio pagrindas. Taigi honoraras už atstovavimo paslaugas visiems ieškovams turi būti vienodas ir nepriklausyti nuo to, kokia yra kiekvieno iš ieškovų ginčijamo sandorio suma. Visiems klientams buvo suteiktos analogiško pobūdžio ir analogiškos apimties teisinės paslaugos, todėl jų kaina turi būti vienoda. Tuo atveju, kai tam tikras ieškovas susitarė su savo atstovu dėl skirtingo honoraro dydžio, dalis honoraro sumos turi tekti pačiam ieškovui, o ne priešingai šaliai. Atsakovė neprivalo atlyginti ieškovo atstovui sumokėto honoraro dalies, kuri yra didesnė nei realiai suteiktų paslaugų vertė. Minimalus vienam ieškovui tenkančio honoraro dydis už ieškinio paruošimą ir atstovavimą byloje, už kurį sutiko paslaugas teikti ieškovų atstovas, yra 70,09 Eur. Suma viršijanti 70,09 Eur sumą tenka kiekvienam ieškovui asmeniškai.Bylinėjimosi išlaidos neturi būti atlyginamos iš banko bankrotui administruoti skirtų lėšų. Nėra nei teismų praktikos, nei įstatymo nuostatų, kad ieškovų prašytos priteisti sumos besąlygiškai priskirtinos prie bankroto administravimo išlaidų. Ieškovų reikalavimai buvo pareikšti dėl sandorių, sudarytų iki bankroto bylos iškėlimo ir sandoriai nebuvo pripažinti negaliojančiais. Ieškovų ir atsakovų santykiai nebuvo ir nėra niekaip susiję su atsakovės bankroto procedūra ir jos administravimu.Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į BAB banko Snoro atskirąjį skundą nurodo, kad sutinka su banko Snoro argumentais, jog bankas nepatenkino ieškinio reikalavimų, jis nėra kaltas (atsakingas) dėl ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų, be to, šios išlaidos, jei jos ir būtų priteisiamos, neturi būti atlyginamos iš administravimo lėšų. Tačiau IID nurodė nesutinkanti su banko skundo alternatyviu reikalavimu pakeisti nutartį, sumažinant iš banko ir IID priteistų išlaidų dydį, nes iš IID priteisti išlaidų apskritai nėra jokio pagrindo.Ieškovai atsiliepime į atsakovių atskiruosius skundus prašo skundus atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovių priteistos pagristai. Vien tai, kad po atsakovių pasikeitusios pozicijos, nebeliko ginčo dalyko, parodo, jog materialiuoju požiūriu ieškovai byla laimėjo (pasiekė norimą rezultatą). BAB bankas Snoras nepagristai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nes tai prieštarauja Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 daliai, 12 straipsniui, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsniui. Ieškovai bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl abiejų atsakovių netinkamo elgesio, nes jos nepripažino ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos. Ieškovų ieškinio tikslas buvo gauti draudimo išmoką, savo ruožtu abi atsakovės savo poziciją toliau gynė teisme ir su pareikštais reikalavimais nesutiko. Byloje pasiektas rezultatas analogiškas rezultatui, kuris būtų pasiektas patenkinus ieškovų ieškinį. Atsakovės nepagristai akcentuoja tik teisinį byloje pareikšto ieškinio pagrindą, nutylėdamos tai, kad ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas buvo suformuluotas atsižvelgiant būtent į atsakovių poziciją nepripažinti ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos. Tai, kad ieškovų teisme siektas pažeistų teisių gynybos būdas buvo realizuotas kitu teisiniu pagrindu, nepaneigia atsakovių kaltės dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo.Klaidingu įstatymo suvokimu negalima pateisinti atsakovės elgesio, kuriuo buvo pažeidžiamos ieškovų teisės. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas analogiškus atvejus, yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams tūri būti taikoma indėliu garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą iniciavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją.Atsakovė IID nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad jos minimus duomenis, reikalingus išmokai išmokėti, gautų iš banko. Priešingai, atsakovės laikėsi suderintos pozicijos ir sąmoningai elgėsi, kad ieškovams nebūtų išmokėta draudimo išmoka. Todėl aplinkybė, kad IID negavo iš banko atitinkamų duomenų, nelemia atsakomybės dėl kilusio civilinio proceso netaikymo šiai atsakovei. Nagrinėjamoje byloje IID procesinė padėtis sutapo su banko Snoro procesine padėtimi, atsakovė IID nekvestionavo savo procesinės padėties, todėl nesuprantama, kodėl iš jos negalėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. Priešingas traktavimas prieštarautų esminiam bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principui – pralaimėjęs moka. Bylose, kurias nurodo IID, suformuota teismų praktika negalima remtis, nes skiriasi IID procesinė padėtis, nes tose bylose ji buvo trečiuoju asmeniu.Bylinėjimosi išlaidos pagristai priteistos iš administravimui skirtų lėšų. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai ji ginasi nuo jai pareikštų reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Kadangi byla pradėta jau po bankroto bylos iškėlimo bankui, todėl už išlaidų, patirtų ginant atsakovės interesus procese, susidarymą atsakingu laikytinas bankroto administratorius, priešingu atveju administratorius turėtų galimybe piktnaudžiauti savo padėtimi. Atsakovei IID išmokėjus ieškovams draudimo išmokas, ji įgijo reikalavimą į banką, todėl šioje byloje nagrinėjami klausimai tiesiogiai susiję su banko bankroto procedūra ir jo administravimu. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas.Atskirajame skunde išdėstyti argumentai, kad honoraras už atstovavimo paslaugas visiems ieškovams turi būti vienodas ir neturi priklausyti nuo to, kokia yra kiekvieno iš ieškovo ginčo sandorių suma, akivaizdžiai prieštarauja Rekomendacijose įtvirtintoms išlaidų pagrįstumo vertinimo taisyklėms. Kiekvieno iš ieškovų situacija yra individuali, todėl ir advokato honoraro klausimas su kiekvienu ieškovu buvo aptariamas individualiai. Honoraro dydis priklauso nuo to, kiek laiko su kiekvienu ieškovu buvo sugaišta, teikiant konsultacijas, aiškinantis faktines aplinkybes, renkant ir analizuojant dokumentus, nuo kiekvieno iš ieškovų pašomo priteisti reikalavimo dydžio, taip pat buvo atsižvelgta ir į turtinę ieškovų padėtį. Tam, kad byloje būtų suteiktos kokybiškos teisinės paslaugos, reikėjo specialių žinių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskiruosiuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovams jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovių lygiomis dalimis, ieškovams atsisakius nuo ieškinio bei teismui nutartimi nutraukus civilinę bylą dėl indėlio sertifikato sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad faktinis teisinių santykių sureguliavimo rezultatas, kai ieškinio atsisakoma dėl to, jog ieškovo reikalavimai yra patenkinami, pagal pobūdį iš esmės atitinka proceso rezultatą, kuris galėjo atsirasti priėmus analogišką teismo sprendimą. Tokiu atveju galima nustatyti, kas materialiuoju teisiniu atžvilgiu laimėjo bylą, o kas ją pralaimėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2012).Šioje byloje ieškovai pareiškė reikalavimus pripažinti su atsakove AB banku Snoru sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis negaliojančiomis dėl esminio suklydimo ir taikyti restituciją, pripažįstant jų sumokėtas pagal sandorius pinigų sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikoma draudimo apsauga, o taip pat įpareigoti atsakovę IID išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmokas. Taigi ieškovai kreipėsi į teismą dėl to, kad iškėlus atsakovei AB bankui Snorui bankroto bylą, ieškovams nebuvo išmokėta draudimo išmoka už jų iš atsakovės įsigytus indėlio sertifikatus, todėl ieškinio pareiškimo tikslas – užsitikrinti, kad bankui perduotoms lėšoms būtų taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga. Savo ruožtu atsakovės, nors iš tikrųjų nuosekliai laikėsi pozicijos, kad sandoriai yra galiojantys (ir nė vienas indėlio sertifikato sandoris šioje byloje nebuvo pripažintas negaliojančiu), atskiruosiuose skunduose nutyli tą faktą, jog jos taip pat ginčijo, kad ieškovų lėšos pagal indėlio sertifikatus yra apdraustos. Būtent atsižvelgiant į atsakovių poziciją nepripažinti ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos ir neišmokėti draudimo išmokų buvo suformuluotas ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas, kurį atsakovės nepagrįstai suabsoliutina. Draudimo išmoka ieškovams buvo išmokėta tik po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 paneigė atsakovių argumentus dėl indėlių sertifikatams netaikytos draudimo apsaugos, konstatuodamas, jog AB banko Snoro išleistiems indėlio sertifikatams turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Savo ruožtu ieškovams gavus jiems priklausančias draudimo išmokas, tolimesnis ieškinio reikalavimų, kuriais, be kita ko, prašoma įpareigoti atsakovę IID išmokėti draudimo išmokas, palaikymas tapo nebetikslingas, todėl ieškovai atsisakė nuo ieškinio reikalavimų abiem apeliantams. Atsižvelgiant į nurodytą situaciją, sutiktina su ieškovų argumentais, kad materialiuoju teisiniu požiūriu bylą laimėjo būtent ieškovai, o kaip ne kartą nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo analogiškose bylose, taip pat ir panašiose bylose, kuriose atsakove įtraukta tik BAB bankas Snoras, nepareiškiant IID savarankiškų reikalavimų, tokiais atvejais pripažintina atsakovais bylose nurodytų asmenų kaltė dėl ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų, inicijuojant atitinkamus teisminius procesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016; 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1459-943/2016; 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1491-464/2016; 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1548-178/2016).Teismų praktikoje taip pat jau buvo išaiškinta, kad ta aplinkybė, jog ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą inicijavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016). Savo ruožtu esant bendrosios kompetencijos teismų nuosekliai formuojamai praktikai (pozicijai) analogiškose bylose dėl visiškai tapataus klausimo, nėra jokio pagrindo vadovautis atsakovės BAB banko Snoro nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais skirtingoje faktinėmis aplinkybėmis ir proceso dalyviais byloje, tuo labiau, kad pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus.Apeliantė IID atskirajame skunde taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos civilinėse bylose Nr. 2-924-236/2016 ir Nr. 2-806-516/2016 dėl asmens, atsakingo už ieškovų bylinėjimosi išlaidas, nustatymo. Tačiau pažymėtina, kad apeliantės nurodytose bylose IID turėjo visiškai kitą procesinę padėtį – ji buvo trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Savo ruožtu bylose, kuriose IID dalyvavo kaip atsakovė, kuriai buvo pareikšti konkretūs reikalavimai, dėl IID pareigos kompensuoti ieškovams su procesu susijusias bylinėjimosi išlaidas išspręsta kitaip (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1548-178/2016). Kadangi teismai yra saistomi savo pačių kuriamų teisės aiškinimo taisyklių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad, kaip teisingai nurodė ieškovai, pati IID teisminio nagrinėjimo metu savo procesinės padėties nekvestionavo, šiuo konkrečiu atveju nėra prielaidų vertinti, jog IID neturėtų prisidėti prie bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovams, todėl jos atskirasis skundas, remiantis šiame punkte bei pirmiau nurodytais argumentais, atmestinas.Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su banko Snoro argumentu, kad ieškovams priteisiamos bylinėjimosi išlaidos neturi būti atlyginamos iš banko bankrotui administruoti skirtų lėšų, nes ieškovų reikalavimai kildinami iš ginčo sandorių sudarytų iki bankroto. Kaip jau buvo ne kartą pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nagrinėjant analogišką atsakovės argumentą dėl administravimo lėšų, tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Ieškovams priteistos bylinėjimosi išlaidos pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį atitinka administravimo išlaidų sampratą, todėl jos ieškovams pagrįstai priteisiamos iš apeliantės bankrotui administruoti skirtų lėšų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1204-464/2016; 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016; 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1491-464/2016 ir kt.).Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta BAB banko Snoro argumentą, kad visiems ieškovams gali būti priteistas tik vienodas, minimalus vienam ieškovui tenkančio honoraro dydis už ieškinio paruošimą ir atstovavimą byloje, už kurį paslaugas sutiko teikti ieškovų atstovas, t. y. 70,09 Eur, nes visiems ieškovams buvo suteiktos vienodo pobūdžio ir vienodos apimties teisinės paslaugos. Lietuvos apeliacinis teismas atsakovės keliamą atlygintino bylinėjimosi išlaidų dydžio klausimą šios kategorijos bylose jau sprendė ne vieną kartą ir suformulavo aiškią bei nuoseklią poziciją, kad advokatas dėl kainos gali susitarti su kiekvienu klientu individualiai ir taikyti skirtingą honorarą netgi toje pačioje byloje, atsižvelgdamas tiek į kliento reikalavimo sumą, tiek į jo turtinę ir (ar) socialinę padėtį, taip pat amžių bei kitas individualias aplinkybes, o teismas turi tik įsitikinti, ar išlaidos realiai patirtos bei ar jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose nustatytų dydžių bei ar atitinka jų apskaičiavimo kriterijus. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad kiekvieno kliento mokamas ir iš pralaimėjusios šalies priteisiamas užmokestis gali priklausyti ir nuo reikalavimo sumos, o įstatymas nenustato, jog tuo atveju, kai paduodamas bendras kelių asmenų ieškinys, jiems negali būti priteistas skirtingas bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, atlyginimas, nes priešingas aiškinimas reikštų ieškovų, pateikusių bendrą ieškinį, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apribojimą palyginus su tuo pačiu pagrindu atskirus ieškiniu reiškiančiais asmenimis (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016; 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1491-464/2016 ir kt.). Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskiruosiuose skunduose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, todėl ji paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.