- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-08
- Bylos Nr.
- e2A-113-755/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eigirdas Činka
- Atsakovas
- V. K., R. K., A. D.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-113-755/2018
teisėja Ineta Baliukaitytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01216-2017-3
2018 m. vasario 8 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas Činka
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. K., R. K., A. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2206-488/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Dosas“ ieškinį atsakovams V. K., R. K., A. D. dėl žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Dosas“ prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. K., R. K. ir A. D. 891,65 Eur nuostolių, 4,26 Eur pašto išlaidų ir 290,40 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą, susijusių su nuostolių išieškojimu neteismine tvarka, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad dėl atsakovų veiksmų ji patyrė nuostolių, nes žodinio susitarimo su V. K., kuris buvo įgaliotas kitų dviejų atsakovų R. K. ir A. D., pagrindu sumokėjo V. T. už atliktus miško sutvarkymo darbus bei su šiais darbais susijusias dokumentų parengimo paslaugas, kurie buvo padaryti atsakovų naudai. V. T. atliktų darbų pagrindu atsakovams buvo išduoti leidimai miškui kirsti. Gavę leidimus, atsakovai medieną pardavė ne ieškovei, o kitiems asmenims. Tokiu būdu, ieškovė apmokėjo atsakovams už būtinų miško kirtimo dokumentų paruošimą, tačiau iš to negavo jokios naudos. Dėl tokių nesąžiningų atsakovų veiksmų ji patyrė nuostolių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė solidariai iš atsakovų V. K., R. K., A. D. ieškovės naudai 736,90 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (736,90 Eur) nuo bylos iškėlimo dienos (2017 m. kovo 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad R. K. paveldėjimo teisės pagrindu įgijo 15 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o A. D. paveldėjimo teisės pagrindu įgijo 3,71 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 2016 m. lapkričio 7 d. Valstybinės miškų tarnybos miškų kontrolės skyriaus Panevėžio teritoriniam poskyriui miško savininkė R. K. pateikė pranešimą apie ketinimą kirsti mišką miško sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), ir gavo leidimus. 2016 m. lapkričio 7 d. atitinkamai miško savininkas A. D. pateikė pranešimą apie ketinimą kirsti mišką miško sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), ir gavo leidimą. Ieškovė sumokėjo miškininkui V. T. už atliktas biržių atrėžimo, medienos skaičiavimo ir transporto paslaugas pagal 2016 m. lapkričio 8 d. sąskaitą faktūrą, serija Nr. 8, miško sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) – 249,24 Eur, ir paslaugas pagal 2016 m. lapkričio 8 d. sąskaitą faktūrą, serija Nr. 9, miško sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) – 487,66 Eur. Pinigų gavimo ir darbų atlikimo faktą patvirtino liudytojas V. T..
5. Teismas nustatė, kad atsakovai žodžiu buvo įgalioję R. K. sutuoktinį V. K. sudaryti stačiojo miško pirkimo sandorį. Neįvykus stačiojo miško pirkimo – pardavimo sandoriui, ieškovė R. K. ir A. D. pateikė apmokėjimui 2016 m. lapkričio 15 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. 078/2016 ir 078/2016, atitinkamai 590,07 Eur ir 301, 58 Eur sumai (į mokėtiną sumą įskaičiavusi 21 procentų PVM mokestį, atitinkamai 102,41 Eur ir 52,34 Eur.), ir 2016 m. lapkričio 18 d. išsiuntė įspėjimus. 2016 m. lapkričio 29 d. atsakovams R. K. ir A. D. buvo išsiųsti pakartotiniai įspėjimai. Atsakovams ieškovei nepadengus nurodytų nuostolių, pastaroji jiems 2017 m. sausio 6 d. išsiuntė pretenziją dėl nuostolių atlyginimo.
6. Teismas konstatavo, kad atsakovai, atsisakydami apmokėti ieškovei, nesąžiningai pažeidžia šalių preliminaraus susitarimo dėl paruošiamųjų veiksmų sandoriui atlikimo apmokėjimo sąlygas. Teismo vertinimu, ieškovė dėl tokių visų atsakovų solidarių veiksmų (abu miško savininkai be išlygų pritarė savo atstovo V. K. pozicijai ir veiksmams) patyrė žalą (nuostolius): apmokėjo už dokumentų miško kirtimui paruošimo darbus, tačiau jais nepasinaudojo. Atsakovai šiuos dokumentus priėmė ir turėjo iš jų naudą. Teismas ieškinį sumažino, solidariai iš visų atsakovų ieškovei priteisdamas jos išlaidas, kurias ji tiesiogiai patyrė atmokėdama V. T. pagal pateiktas jos sąskaitas faktūras.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
8. Nurodo, kad teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, priimdamas sprendimą padarė procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos ir todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Visų pirma, teismas nagrinėjo ir vertino ne ieškovės ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes (faktinį pagrindą), kurias privalėjo įrodyti ieškovė, bet atsakovų atsiliepime nurodytas faktines aplinkybes, kurios aiškiai prieštaravo ieškovės ieškinio faktiniam pagrindui. Priešingai teismo argumentams, nei 15 ha miško sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nei 3,71 ha miško sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo klausimas tarp UAB „Dosas“ atstovų ir atsakovų niekada nebuvo svarstomas. Dėl šių miško sklypų pirkimo – pardavimo atsakovai su niekuo nesitarė ir pasiūlymo parduoti miško sklypus niekam neteikė, kadangi siekė parduoti nurodytuose miško sklypuose buvusią stačią medieną, atsižvelgiant į parengtus ir patvirtintus miškotvarkos projektus. Šiuo atveju ieškinio faktinio pagrindo ieškovė nekeitė, todėl bylos nagrinėjimo metu, nustačius ieškinio faktinio pagrindo neatitikimą faktinei tikrovei, buvo savarankiškas pagrindas konstatuoti ieškinio nepagrįstumą.
9. Mano, jog, vadovaujantis CK 6.165 straipsnio 2 dalimi, tariamai žodinis ieškovės preliminarus susitarimas su atsakovais dėl medienos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ateityje, dėl ginčo miško sklypų sutvarkymo darbų ir dokumentų parengimo paslaugos pirkimo iš V. T. bei šių paslaugų apmokėjimo lygiomis dalimis, yra pripažįstamas negaliojančiu dėl privalomos preliminariosios sutarties rašytinės formos nesilaikymo. Teismas nagrinėjamos bylos kontekste neteisingai kvalifikavo vykusių preliminarių derybų tarp ieškovės ir atsakovų dėl medienos pirkimo – pardavimo šalių profesionalumą. Nei vienas iš atsakovų nėra profesionalus medienos rinkos dalyvis. Atsakovas V. K. derybose su ieškove veikė ne kaip verslininkas ir ne dėl kitų verslininkų interesų, bet kaip fizinis asmuo, kitų fizinių asmenų – miško savininkų R. K. ir A. D. interesais. Todėl būtent ieškovė, vesdama derybas ir prieš imdamasi kokių nors veiksmų, privalėjo žinoti, jog preliminarūs susitarimai, kurie bus pagrindas pagrindiniai sutarčiai sudaryti, turi būti rašytiniai.
10. Teigia, jog liudytojų S. M. ir K. K. parodymai apie preliminaraus susitarimo dėl biržių atrėžimo kainos sudarymo faktą ir jo sąlygas yra prieštaringi. Tačiau teismas ginčijamu sprendimu nepašalino jų parodymų prieštaringumo, o rėmėsi selektyviais liudytojų atsakymų fragmentais, jiems uždavinėjo atsakymą menančius klausimus ir nepasisakė, kodėl remiasi tik liudytojų K. K. ir S. M. parodymais, o M. Š. parodymų visai nevertina.
11. Nurodo, kad teismas nevertino ieškovės sąskaitose nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo, nevertino ir nenurodė, ar šiose sąskaitose pateikta informacija yra teisinga. Būtent remiantis ieškinio ir UAB „Dosas“ 2016 m. lapkričio 15 d. PVM sąskaitos faktūros DS Nr. 077/2016 ir DS Nr. 078/2016 turiniu matyti, kad, nors ieškovė faktiškai biržių atrėžimo ir medienos turinio skaičiavimo paslaugų neatliko bei nepatyrė dėl to jokių transporto išlaidų, tačiau nurodytomis sąskaitomis įforminamos neva ieškovės atliktos ūkinės operacijos, kurių realiai ji neatliko. Tuo būdu ieškovė pažeidė galiojančius buhalterinės apskaitos įstatymo ir pridėtinės vertės mokesčio įstatymo reikalavimus.
12. Teigia, jog teismas nenurodė kokius nustatytus solidarius ir nesąžiningus veiksmus atliko atsakovai kartu ir kokius kiekvienas iš jų atskirai, dėl kurių ieškovė patyrė žalą, kurią atsakovai privalo atlyginti. Teismas atsakovų solidarius neteisėtus veiksmus apibrėžė tik kaip abiejų miško savininkų be išlygų pritarimą savo atstovo V. K. pozicijai ir veiksmams.
13. Mano, jog teismas ydingai sprendė dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Įstatymas numato, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, todėl ieškovės bylinėjimosi išlaidomis pripažintina tik 27 Eur žyminis mokestis ir 1 512,50 Eur advokato paslaugos už ieškinio parengimą ir atstovavimą teisme. Vertinant tai, kad iš visų ieškovės prašytų priteisti 1 186,31 Eur nuostolių sumos teismas jai priteisė tik 736,90 Eur, t. y. ieškinį tenkino tik 62,12 procentų, todėl tik tokiu pačiu procentu galėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos ieškovei iš atsakovų, kas sudarytų viso 956,34 Eur, o atsakovui V. K. iš ieškovės turėjo būti priteista 37,88 procentų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, kas sudarytų 303,04 Eur sumą. Tuo tarpu teismas ieškovei iš atsakovų bendrai priteisė 1 513,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui V. K. iš ieškovės jų visai nepriteisė.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
15. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais. Teismas teisingai interpretavo ginčo aplinkybes ir teisingai taikė teisės normas. Apeliantai atsiliepime į ieškinį neneigė fakto, jog priėmė paslaugas (paruošiamieji veiksmai), kurios buvo tiesiogiai susijusios su pagrindinės sutarties sudarymo galimybe ateityje. Be to, apeliantai niekada neginčijo fakto, jog suteiktos paslaugos buvo būtinos pagrindinės sutarties sudarymui, kad suteiktų paslaugų produktu sėkmingai pasinaudojo sudarant sutartį su kitu subjektu (turėjo naudos). Sutarties dalykas ginčo teisinio kvalifikavimo nekeičia, kadangi dėl apeliantų neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų ikisutartinėse derybose ieškovei kilo žala, kurią atsakovai privalo atlyginti. Pagrindinės sutarties dalykas yra neesminė aplinkybė, kadangi pagrindinė sutartis liko nesudaryta,jos pagrindu žala ir nekilo, o ji kilo ikisutartiniuose santykiuose. Todėl teismas, vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visuma, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.
16. Pažymi, kad nei viename iš apeliantų minimų įstatymų nėra reikalavimo PVM sąskaitose faktūrose nurodyti tik tas prekes ir paslaugas, kurias sukuria pats sąskaitas išrašantis asmuo. Ginčo situacijoje ieškovė nupirko iš V. T. biržių atrėžimo ir medienos skaičiavimo paslaugas. Nuo įsigijimo momento ieškovė turėjo teisę laisvai disponuoti sukurtu produktu ir, pasinaudodama tokia teise, šias paslaugas pardavė atsakovams bei už jas išrašė PVM sąskaitas faktūras.
17. Nurodo, kad, priešingai nei teigia apeliantai, visų jų veiksmai yra bendri atsiradusių pasekmių atžvilgiu, t. y. žala nebūtų atsiradusi, jeigu bent vienas iš atsakovų būtų tinkamai vykdęs savo pareigas ikisutartiniuose santykiuose. Dėl to jie atsako solidariai. Be to, tuo atveju, jeigu būtų atsisakyta apeliantams taikyti civilinę atsakomybę, tai būtų pagrindas taikyti kitą pažeistų teisių gynybos būdą – pripažinti jų nepagrįstą praturtėjimą ieškovės sąskaita, kadangi pastarieji iš ieškovės priėmė produktą, juo pasinaudojo sudarydami sandorį su kitu subjektu ir taip turėjo naudos, tačiau nesumokėjo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Apeliacinis skundas tenkintinas.
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 straipsnis), o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti pirmosios teismo sprendimą ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos iš esmės. Bylos esmė pagal CPK 327 straipsnio nuostatas suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių pobūdį. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme.
20. Ieškinio dalyką (reikalavimus) ir jį pagrindžiančias aplinkybes (pagrindą) suformuluoja ieškovas teismui paduodamame ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Taigi, ieškinio reikalavimo atžvilgiu galioja bendroji civilinio proceso taisyklė, kad bylos nagrinėjimo pirmąja instancija ribas pagal bendrąją taisyklę lemia bylos šalių pareikšti reikalavimai (ieškinio, priešieškinio dalykas) bei reikalavimų faktinis pagrindas. Įstatymas būtent ieškovui nustato pareigą tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 13 straipsnis, 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), kurį keisti galima iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 141 straipsnio 1 dalis). UAB „Dosas“ ieškinyje reikalavo priteisti nuostolių atlyginimą už tai, kad, pažeidžiant žodinį susitarimą, atsakovams R. K. ir A. D. priklausantys miško sklypai buvo parduoti ne ieškovei, o tretiesiems asmenims. Tuo tarpu ginčo sprendime pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs abiejų šalių ir atstovų paaiškinimus, rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus, konstatavo, jog tarp šalių vyko preliminarios derybos būtent dėl stačiojo miško pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Kaip matyti, byloje ieškinio faktinio pagrindo keitimo procedūra nebuvo inicijuota, nors ieškovė turėjo galimybę laiku įgyvendinti procesinę teisę koreguoti ieškinio reikalavimus. Įvertinus tai, konstatuotina, jog, nors ieškinio dalyko arba pagrindo keitimo procedūra yra aiškiai reglamentuota civilinio proceso įstatyme, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės nagrinėjo ir vertino ne ieškovės nurodytas faktines aplinkybes (faktinį pagrindą), bet atsakovų atsiliepime nurodytas faktines aplinkybes, kurios aiškiai prieštaravo ieškovo ieškinio faktiniam pagrindui.
21. Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią. CK 6.165 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Pagal šio straipsnio 5 dalį, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad vienas iš kriterijų kvalifikuojant šalių santykius kaip preliminariąją sutartį – šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2010).
22. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog tarp šalių vyko preliminarios derybos dėl stačiojo miško pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, šiose derybose šalys buvo aptarę paruošiamųjų darbų stačiojo miško pirkimo – pardavimo sutarties sudarymui klausimus. UAB „Dosas“ ieškinys taip pat grindžiamas buvusiu sudarytu preliminariu žodiniu ieškovo ir atsakovų susitarimu dėl atsakovams R. K. ir A. D. priklausančių miško sklypų pirkimo – pardavimo sutarties su ieškove sudarymo. Ieškovės nuomone, pažeidžiant žodinį susitarimą, miško sklypai buvo parduoti tretiesiems asmenims, o ji atitinkamai patyrė nuostolių. Tačiau, kaip minėta, įstatymas imperatyviai numato, jog preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią (CK 6.165 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu, turėtų būti pakartotinai svarstoma ar UAB „Dosas“ reikalavimai, pagrįsti negaliojančio, tariamai preliminaraus žodinio susitarimo su atsakovais pagrindu, galėtų būti tenkinami.
23. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.246 straipsnį, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėtumu laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisinių aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms ar teisei (pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai). Neveikimas yra tada, kai asmeniui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, bet asmuo tos pareigos nevykdo. Tai neteisėta, jeigu nurodyto pobūdžio elgesio reikalaujama teisės aktų ar teisės pagrindu. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai šią pareigą įvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2008). Reikalaujanti atlyginti žalą šalis turi įrodyti, kokį konkretų įstatymo ar sutarties įpareigojimą pažeidė atsakovas, arba kokiu būdu jis asmeniškai pažeidė bendrą atidumo ir rūpestingumo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Pažymėtina, kad civilinė atsakomybė taikytina tik esant visoms įstatyme numatytoms privalomoms jos atsiradimo sąlygoms (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).
24. Vertinant aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, matyti, kad teismas apsiribojo vien tik nurodymu, jog ieškovė dėl nesąžiningų visų atsakovų solidarių veiksmų (abu miško savininkai be išlygų pritarė savo atstovo V. K. pozicijai ir veiksmams) patyrė žalą (nuostolius): ji apmokėjo už dokumentų miško kirtimui paruošimo darbus, tačiau jais nepasinaudojo, o atsakovai šiuos dokumentus priėmė ir turėjo iš jų naudą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės sąmoningai prisiimta galimų nuostolių atsiradimo rizika, savo iniciatyva užsakant ir apmokant V. T. paslaugas, nėra pagrindas civilinei atsakovų atsakomybei dėl ieškovo patirtų išlaidų atsirasti.
25. Pastebima, jog PVM sąskaita – faktūra yra apskaitos dokumentas, kuriuo patvirtinama ūkinė operacija arba ūkinis įvykis ir kuriame yra rekvizitai tos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumui nustatyti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Ginčo atveju, remiantis ieškinio ir UAB „Dosas“ 2016 m. lapkričio 15 d. PVM sąskaitos – faktūros DS Nr. 077/2016 ir DS Nr. 078/2016 turiniu, matyti, kad, nors ieškovė faktiškai biržių atrėžimo ir medienos turinio skaičiavimo paslaugų neatliko bei nepatyrė dėl to transporto išlaidų, tačiau nurodytomis sąskaitomis buvo įforminamos neva įmonės atliktos ūkinės operacijos, kurių realiai ji neatliko. Įvertinus tai, kad į apskaitos dokumentus ieškovė įtraukė ūkines operacijas, kurių pati neatliko, o atsakovai šiose sąskaitose – faktūrose nurodytų paslaugų nepirko, spręstina, ar apskritai galėjo būti išrašytos tokios sąskaitos – faktūros. Teismas kartu pažymi, kad juridiniai asmenys, vykdydami finansines operacijas, turi vadovautis Buhalterinės apskaitos įstatymu, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymu. Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numato, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Taigi, įstatymas numato pareigą asmens tinkamai vesti apskaitą.
26. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovė dėl nesąžiningų visų atsakovų solidarių veiksmų patyrė žalą, nusprendė priteisti solidariai iš jų 736,9 Eur nuostolių. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas, apsiribodamas vien minėtu nurodymu, iš esmės nemotyvavo, kuo pasireiškė atsakovų solidari prievolė, nenustatė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos, taip pat liko nenustatyta, kuo remiantis buvo reikalaujama taikyti atsakovui V. K. solidariąją atsakomybę, kai neaišku, kokius neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu atliko asmeniškai šis atsakovas. Pažymėtina, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Taikant šią nuostatą svarbu, kad susitarimą dėl prievolės ir jos solidarumo pobūdžio sudarytų prievolės šalys, t. y. skolininkas ir kreditorius.
27. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, ieškinį patenkinęs iš dalies, iš visų atsakovų ieškovės naudai priteisė tik jos turėtas išlaidas proporcingai atmestų ir patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, bet nesprendė( nepasisakė) dėl atsakovų patirtų išlaidų dalies atlyginimo.
28. Esant pirmiau nurodytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nenustatęs ir neištyręs faktinių aplinkybių, susijusių su byloje kilusio ginčo klausimu, teismas konstatuoja, jog negalima daryti išvadų dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo, bei sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių, tuo pažeidė civilinio proceso teisės normas ir dėl šio pažeidimo liko neatskleista bylos esmė, taigi byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 176, 179, 183, 185 straipsniai).
29. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, 330 straipsnį, procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju, esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teisme byla būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
30. Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir jų nenagrinėja.
31. Apeliantas V. K. 2018 m. sausio 16 d. teismui pateikė paaiškinimus , kuriuose suformulavo teiginį, kad ieškinys turėjo būti atmestas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šiuos paaiškinimus, nes pagal jų turinį tai yra papildomi apeliacinio skundo argumentai ir motyvai,o CPK 323 straipsnis draudžia pasibaigus apeliacinio skundo pateikimo terminui, jį keisti (papildyti).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nutaria:
apeliacinį skundą patenkinti, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.