Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Iš G. K. priteista 179,72 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas UAB „XXXX“, įmonės kodas XXXXX, registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi bei dėl užimamų pareigų būdamas atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „XXXX“ turtą, laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2007 m. sausio 31 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), tyčia, pasinaudodamas jam suteiktais įgaliojimais disponuoti UAB „XXXXX“ piniginėmis lėšomis, išrašė 2006 m. spalio 5 d. kasos išlaidų orderį Nr. 70 už 11 699,13 Lt, 2006 m. spalio 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 73 už 2 220 Lt, 2006 m. lapkričio 13 d. kasos išlaidų orderį Nr. 74 už 5 900 Lt, 2006 m. gruodžio 1 d. kasos išlaidų orderį Nr. 75 už 80 000 Lt, 2006 m. gruodžio 29 d. kasos išlaidų orderį Nr. 76 už 590 Lt, iš viso už 100 409,13 Lt, kuriuose įrašė, kad atskaitingam asmeniui – direktoriui G. K., t. y. jam pačiam, buvo išduoti pinigai, nurodant išmokėjimo pagrindą – avansą medžiagoms pirkti. Tačiau G. K. pateikė panaudojimą pagrindžiančius dokumentus tik už 14 288,87 Lt, bet nepateikė už 86 120,26 Lt panaudojimą pagrindžiančių dokumentų. Šiais veiksmais G. K. išvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą UAB „XXXX“ priklausantį didelės vertės turtą už 86 120,26 Lt.

Nuteistasis G. K. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismo nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka ir teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais.

Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas nuosprendyje išdėstė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir jais vadovavosi, tačiau neįvertino jo parodymų, duotų teisme. Nuteistasis mano, kad toks nuosprendžio surašymas neatitinka BPK 301 straipsnio 1 dalies, BPK 20 straipsnio 1, 4 dalies reikalavimų. BPK 242 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį iškviestus ekspertus ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi tik nustatytais atvejais. Šio straipsnio 4 dalis leidžia perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus byloje esantiems įrodymams patikrinti. Šios įstatymo nuostatos įtvirtina principinę nuostatą, kad ikiteisminio tyrimo parengimui ar prokurorui duoti parodymai negali būti pripažinti įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika formuojama būtent taip, kad ,,Ikiteisminio tyrimo pareigūno surinkti duomenys įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi...“ (Kasacinė nutartis 2K-337/2005). Nuteistojo manymu, teismas jo kaltumą įrodinėjo duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais, o jo (apelianto) parodymus, duotus teisme, paneigė jo paties (nuteistojo) parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ne ikiteisminio tyrimo teisėjui. Todėl mano, kad toks BPK pažeidimas turi būti pripažintas esminiu, nes tokiu būdu buvo pažeistos jo teisės į teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo duomenimis teismas nepagrįstai grindė ir kitus procesinius sprendimus, taip neteisėtai suteikė jiems prioritetą prieš teisiamojo posėdžio metu gautus duomenis. 2010 m. lapkričio 18 d. teisiamojo posėdžio metu gynėjas prašė paskirti statybinę ekspertizę ir nustatyti XXXX gimnazijos pastato renovacijos metu įvykusią stogo griūtį ir materialines sąnaudas jai likviduoti. Tai, kad tokia avarija buvo ir jos padariniai buvo likviduojami patvirtino liudytojai A. G., A. K., P. Ž., E. N. Teismas atsisakymą skirti tokią ekspertizę motyvavo tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu pats kaltinamasis G. K. nenurodė, kad pinigus paėmė pirkti medžiagoms XXXX mokyklos stogui atstatyti (remontuoti). Apeliantas skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. gegužės 28 d. apklaustas kaip įtariamasis nurodė, jog turėjo išlaidų dėl XXXX gimnazijos stogo griūties. Tačiau apeliantas toliau akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu duotais ne teismui ir ne ikiteisminio tyrimo teisėjui parodymais teismo sprendimas negali būti grindžiamas. Nuteistasis taip pat pažymi tai, kad pateikti UAB ,,XXXX“ bankroto bylos duomenys patys savaime nepaneigia šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad kaltinamasis 2007 m. sausio 17 d. ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė, kad bendrovė veiklos nebevykdė nuo 2006 m. lapkričio mėnesio (t. 1 b. l. 28). Tačiau iš pateiktų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad UAB ,,XXXX“ paskutinį kartą paėmė prekes ir neatsiskaitė 2006 m. gruodžio 22 d. (t. 1, b. l. 9-10). Mano, kad tokiu būdu teismas pripažino, jog bankroto byloje pateikti duomenys neteisingi (skunde nurodo – klaidingi). Teisiamojo posėdžio metu buvo gauti duomenys apie XXXX gimnazijos stogo griūties atstatymą „savo sąskaita“, t. y. šie papildomai atliki darbai sąmatoje nebuvo nurodyti. Jis ir jo gynėjas prašė skirti statybos ekspertizę, kad nustatyti realią stogo griūties atstatymo darbų apimtį ir materialines sąnaudas. Todėl teismas pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalies, 286 straipsnio 1 dalies nuostatas ir taip pažeidė jo teises gintis nuo pareikšto kaltinimo. Nuteistasis mano, kad tai turi būti besąlygiškai pripažinta kaip esminis BPK pažeidimas.

Skunde apeliantas kritikuoja specialisto išvadą dėl UAB ,,XXXX“ ūkinės finansinės veiklos, taip pat specialistės Irenos Auškalnienės parodymus. Apeliantas mano, kad šie įrodymai nepaneigia jo teiginių dėl XXXX mokyklos stogo remonto. Nuteistasis pažymi, kad BPK nenustato dokumentų prioriteto prieš jo (nuteistojo), liudytojų parodymus.

Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Norint veiką kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, patikėto ar kaltininko žinioje buvusio turto trūkumas nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog šis turtas iššvaistytas. Apelianto nuomone, teismas nenustatė iššvaistymo būdo ir nepasisakė, ar turtas jam buvo patikėtas, ar buvo jo žinioje.

Apeliantas teigia, kad jam paskirta bausmė yra neteisinga. Teismas nuosprendyje nurodė, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas negalima, todėl paskyrė realią laisves atėmimo bausmę. BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytas bausmės paskyrimo teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybes pavojingumą. Tačiau, tuo atveju kai BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę bausmę. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad jei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui, galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismo praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusio asmens visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacines nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-594/2005, 2K-632/2007, 2K-549/2007, 2K-123/2008, 2K-152/2009, 2K-7/2010). Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad jis vienintelis UAB ,,XXXX“ akcininkas yra jos direktorius. Tai, pasak apelianto, leidžia teigti, kad veika, kurią teismas įvertino kaip nusikalstamą, jis (nuteistasis) nepadarė materialinės žalos kitiems asmenims ir buvo nukreipta į visuotinio intereso patenkinimą. Nuteistasis pripažįsta, kad tokia veika neatitinka buhalterines apskaitos reikalavimų, tačiau ji nesukėlė sunkių pasekmių. Akcentuoja tai, kad jis anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai, išlaiko šeimą, todėl jam neteisingai paskirta laisvės atėmimo bausmė.

G. K. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo G. K. kaltė padarius BK 184 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme įvertintais įrodymais. Apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikacijos nenustatyta. Apeliacinis teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu apeliantas skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija nuorodomis į pažeidimus, jo manymu, padarytus šioje byloje taikant BPK 20 straipsnio, BPK 242 straipsnio ir BPK 276 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir ypač įrodymų vertinimą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltumą grindė ne tais įrodymais, kurie buvo ištirti teisme, o jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat skunde deklaratyviai teigiama, kad buvo pažeistos teisės į teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą ir šiuos teiginius grindžia taip pat netinkamu įrodymų vertinimu.

Apeliacinis teismas pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, kad pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybės už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo G. K. dėmesį į tai, kad teismas įrodymus įvertina ir sprendimus dėl esminių bylos aplinkybių, asmens kaltumo ar nekaltumo priima pagal savo vidinį įsitikinimą. Šis įsitikinamas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl Baudžiamojo proceso nuostatos nustato teismui pareigą tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus, vertinti įrodymų visetą (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys savarankiškos įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme neturi, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pats neištiria šių įrodymų teisiamojo posėdžio metu. Vien ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis teismas negali pagrįsti priimamo nuosprendžio. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ši BPK nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271 – 292 straipsniuose nustatyta tvarka. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Be to, BPK 276 straipsnis numato galimybę tam tikrais atvejais teisiamajame posėdyje perskaityti asmenų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir tokiu būdu remtis jais priimant nuosprendį. BKP 276 straipsnyje nurodyti trys atvejai, kada toks įrodymų tyrimo būdas yra leistinas, būtent, kai asmuo, davęs parodymus ikiteisminio tyrimo metu: 1) yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių, o kaltinamojo nėra – dar ir BPK 246 straipsnyje numatytais atvejais; 2) atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus; 3) duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme.

Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (Kasacinės bylos Nr. 2K-450/2007, 2K-451/2007, 2K-92/2009, 2K-179/2010) ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus, daiktinius ir kt. įrodymus. Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra svarbūs ir galintys turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų vertinimui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu perskaitė G. K. 2009 m. gegužės 28 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2010 m. birželio 14 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 4, b. l. 8, 9). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamasis G. K. parodė, kad neatsimena kaltinime nurodytų kasos išlaidų orderių Nr. 70, Nr. 73, Nr. 74, Nr. 75, Nr. 76 išrašymo aplinkybių (t. 3, b. l. 99-100, 108-110, 115-116), tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu pakeitė parodymus ir parodė, jog jis pats išrašė kasos išlaidų orderius, o paimtus pinigus panaudojo XXXX mokykloje vykdomų darbų brokui ištaisyti (t. 4, b. l. 7-8).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo G. K. parodymai duoti teisme yra orientuoti į pasirinktą gynybos būdą, todėl iš esmės skiriasi nuo jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat svarbu pažymėti, kad pirmosios instancijos teisme aiškinantis šiuos prieštaravimus G. K. nenurodė įtikinamų ir suprantamų priežasčių, kodėl ikiteisminio tyrimo metu ir teisme įvykio aplinkybes aiškino prieštaringai (t. 4, b. l. 8). Todėl siekiant pašalinti kilusius prieštaravimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos paskelbė BPK nustatyta tvarka teisminio nagrinėjimo metu, teisėtai jais rėmėsi, tinkamai įvertino ir aptarė nuteistojo duotus pirminius parodymus, nustatė, kodėl ir dėl ko jie skiriasi nuo vėlesnių jo parodymų, lygino su duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių (liudytojų parodymai, specialisto išvada ir kt.), ir padarė išvadas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Svarbu pažymėti, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai vertinami ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nepatvirtina teismo pažeidimų ir šališkumo, o teismo nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus.

Apeliacinio skundo argumentai rodo, kad G. K. nesutinka su 2007 m. gruodžio 12 d. Klaipėdos miesto Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus specialistės išvada (toliau – specialisto išvada) dėl UAB „XXXX“ ūkinės finansinės veiklos bei specialistės Irenos Auškalnienės duotais paaiškinimais, kurie, pasak apelianto, prieštarauja liudytojų A. G., A. K., E. N. ir P. Ž. parodymams bei nepaneigia jo (apelianto) teiginių dėl XXXX mokyklos stogo remonto turėtų išlaidų. Taip pat skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 286 straipsnio nuostatas, kadangi nepaskyrė naujos statybos ekspertizės, siekiant nustatyti realią stogo griūties atstatymo darbų apimtį ir materialines sąnaudas.

Apeliacinis teismas nurodo, kad pagal BPK 208 straipsnį ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas pats sprendžia, ar tokios žinios yra reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu. Vadinasi, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada reikia skirti ekspertizę. Taigi ekspertizės skyrimas – teismo teisė, bet ne pareiga. Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme nuteistasis G. K. ir jo gynėjas prašė paskirti statybos ekspertizę tam, kad būtų galima nustatyti, ar XXXX mokyklos stogas buvo įgriuvęs bei kokios buvo materialinės sąnaudos, susijusios su statybinių medžiagų įgijimu ir atlyginimų darbuotojams už darbą išmokėjimu. Šiaulių apygardos teismas, išklausęs nagrinėjimo teisme dalyvių nuomones dėl pareikšto prašymo, motyvuotai jį atmetė kaip nepagrįstą ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu G. K. nenurodė, jog pinigai buvo paimti medžiagų pirkimui XXXX mokyklos stogo remontui. Be to, nuteistasis bankroto byloje nurodė, kad įmonė UAB „XXXX“ nuo 2006 m. lapkričio mėnesio savo veiklos nebevykdo, tačiau kasos išlaidų orderiai išrašyti 2006 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais, tuo tarpu XXXX mokykloje darbai baigti buvo 2006 m. liepos mėnesį, todėl nesiderina darbų atlikimas su pinigų paėmimu. Apygardos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad XXXX mokyklos darbai buvo vykdomi pagal sąmatinę vertę, neatribojant stogo griūties darbų ir medžiagų skaičiaus (t. 4, b. l. 9).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto prašymą skirti statybos ekspertizę ir nepažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad specialisto išvadoje esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tačiau specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta 2007 m. gruodžio 12 d. specialisto išvada dėl UAB „XXXX“ ūkinės finansinės veiklos pagal specialistei Irenai Auškalnienei pateiktus bylos duomenis (t. 1, b. l. 111-135). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta specialistė Irena Auškalnienė parodė, jog 2007 m. sausio 31 d. pagal UAB „XXXX“ 2007 m. sausio mėnesio avanso apyskaitą Nr. 13 direktoriaus G. K. skola bendrovei buvo 86 120,26 Lt, nes nebuvo pateikta jokių dokumentų, pagrindžiančių jų panaudojimą (t. 3, b. l. 1-2).

Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad specialistės Irenos Auškalnienės parodymai būtini specialisto išvadai paaiškinti ir papildyti (BPK 284 straipsnis). Vadovaujantis šia nuostata specialistė Irena Auškalnienė buvo apklausta teismo posėdyje, kuriame buvo aiškinamasi, ar G. K. nepateikė jokių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie paimtų pinigų panaudojimą XXXX mokykloje statybos darbų brokui pašalinti. Specialistė teisme parodė, kad tyrimo metu jai nebuvo žinoma ir jai nebuvo pateikta jokių dokumentų apie tai, kad 86 120,26 Lt buvo panaudoti XXXX mokykloje stogo brokui pašalinti (t. 3, b. l. 170).

Teisėjų kolegija mano, kad specialistės tokie paaiškinimai yra įtikinami ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei kitai bylos medžiagai. Taip pat neduoda jokio pagrindo abejoti bei pripažinti, kad specialistės paaiškinimai yra prieštaringi, ar prieštarauja 2007 m. gruodžio 12 d. specialisto išvadoje dėl UAB „XXXX“ ūkinės finansinės veiklos pateiktoms išvadoms. Specialistė Irena Auškalnienė buvo apklausta ir apeliacinio proceso metu, tačiau jokių naujų reikšmingų aplinkybių ji neparodė. Pažymėtina tai, kad nuteistasis savo apeliaciniame skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vienpusiškai, atskirai ir selektyviai analizuoja, interpretuoja tik sau naudinga linkme, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis. Akivaizdu, kad nuteistasis taip stengiasi išvengti atsakomybės arba sušvelninti savo teisinę padėtį. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad specialisto išvada ir jos parodymai teisme turi būti vertinami kontekste su kitais įrodymais, jų visuma, o ne atskirai (atsietai) nuo visos bylos medžiagos. Be to, pats nuteistasis pripažįsta, kad apie pinigų panaudojimą XXXX mokykloje stogo atstatymo darbams jokių dokumentų nepildė. Todėl apelianto skundo argumentai, kad nepašalinti prieštaravimai tarp specialisto išvados ir liudytojų bei jo paaiškinimų dėl XXXX mokyklos stogo remonto turėtų išlaidų, yra nepagrįsti ir atmestini.

Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bendrovės ūkinėje veikloje išlaidų paskirties pagrindimas pirmiausia turi remtis apskaitos dokumentais. Iš bylos medžiagos bei skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė: teismas apklausė nuteistąjį G. K., liudytojus A. G., A. K., E. N., P. Ž., G. J., išklausė specialistės Irenos Auškalnienės paaiškinimus, įvertino specialisto išvadą, ištyrė rašytinius įrodymus bei kitus byloje surinktus įrodymus, kuriuos vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Apeliacinio teismo nuomone, būtinumo skirti naują ekspertizę nėra objektyvaus pagrindo, nes pirmosios instancijos teismas duomenis ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų bei išnaudojo tam visas reikalingas BPK numatytas procesines priemones.

Nuteistasis G. K. apeliaciniame skunde tvirtina, kad Šiaulių apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Apelianto nuomone, teismas nenustatė išvaistymo būdo ir nepasisakė, ar turtas jam patikėtas, ar buvo jo žinioje.

Apeliacinis teismas pažymi, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Baudžiamojo kodekso specialiose normose yra išskiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų.

G. K. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2007 m. sausio 31 d., būdamas UAB „ XXXX“ direktoriumi, išvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą UAB „XXXX“ priklausantį didelės vertės turtą už 86 120,26 Lt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 184 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numato baudžiamąją atsakomybę už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą ar turtinę teisę, t. y. atsakomybė atsiranda tuo atveju, kai kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas išvaisto didelės vertės, t. y. kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis), turtą (ar turtinę teisę).

Teismų praktikoje nurodoma, kad svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Taigi labai svarbus turto išvaistymo požymis yra atliktų veiksmų neteisėtumas, kuris pasireiškia tuo, kad kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus.

Svarbu pažymėti, kad turto išvaistymas – tyčinis nusikaltimas. Turto iššvaistymo subjektyviosios pusės požymiui – kaltei būdinga tyčia, kuri gali būti tiek tiesioginė, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi ar naudoja jam patikėtą turtą ir tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori, tiek netiesioginė, kai asmuo tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Pažymėtina, kad kaltė apjungia du tarpusavyje glaudžiai susijusius procesus – intelektualinį ir valinį. Intelektualinis tyčios elementas yra bendras tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai. Jis susijęs su veikos pavojingumo suvokimu, supratimu aplinkybių, sudarančių nusikaltimo objektyviąją pusę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2007 m. sausio 31 d. G. K. būdamas UAB „XXXX” direktoriumi ir pasinaudodamas jam suteiktais įgaliojimais išrašė kasos išlaidų orderius, kurių pagrindu iš bendrovės buvo paimta 100 409,13 Lt (t. 3, b. l. 4, 5, 7, 9, 10). Atlikus bankrutuojančios UAB „XXXX” ūkinės finansinės veiklos tyrimą, 2007 m. gruodžio 12 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad G. K. nepagrindė 86 120,26 Lt išlaidų apskaitos dokumentais ir šių pinigų į bendrovės kasą negrąžino (t. 1, b. l. 111-135). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo metu nuteistasis G. K. papildomai nepateikė pirminių apskaitos dokumentų, kurie patvirtintų paimtų pinigų panaudojimą (t. 3, b. l. 100-101, 109-110, 116, 196-197, t. 4, b. l. 4).

Iš liudytojo A. G. parodymų matyti, kad UAB „XXXX“ direktorius G. K. inicijavo bankroto bylą. Šiaulių apygardos teismo 2007 m. sausio 31 d. nutartimi UAB „XXXX“ buvo iškelta bankroto byla, o jis buvo paskirtas bankroto administratoriumi. Visi bendrovės dokumentai buvo perduoti jam. Vėliau buvo nustatyta, kad G. K. kaip atskaitingas asmuo liko skolingas UAB „XXXX“ 86 120,26 Lt, jis (G. K.) buvo raginamas atsiskaityti geranoriškai, tačiau to nepadarė (t. 3, b. l. 61-62, 171). Nuteistasis G. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apie įsiskolinimą UAB „XXXX“ nieko neatsimena, jokių pirkimą patvirtinančių dokumentų neturi (t. 3, b. l. 99, 108). Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi liudytojos A. K. (t. 3, b. l. 18-20, 21-22, 171-172), P. Ž. (t. 3, b. l. 26-27, 198-199), E. N. (t. 3, b. l. 199-200), G. J. (t. 3, b. l. 17, 197-198), specialistės Irenos Auškalnienės (t. 3, b. l. 1-2, 170) parodymais, daiktų apžiūros protokolu, UAB „XXXX“ kasos išlaidų orderiais ir avanso apyskaitomis (t. 3, b. l. 3-15), kurie tinkamai atskleidė nuteistojo G. K. padarytos veikos subjektyviuosius ir objektyviuos požymius. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis imdamas iš UAB „XXXX“ kasos pinigus, nesirūpino jų panaudojimą patvirtinančių dokumentų pateikimu buhalterijai ir jų įtraukimu į apskaitą. Kolegija pažymi, kad nuteistasis G. K. buvo UAB „XXXX“ direktorius todėl turėjo juridiškai apibrėžtų įgalinimų bendrovės turto atžvilgiu, todėl šis turtas buvo jo žinioje ir jam patikėtas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos civilio kodekso CK 2.87 straipsnyje, taip pat Akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 redakcija) 19 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta bendrovės vadovo pareiga sąžiningai ir protingai veikti įmonės interesais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, vadovautis bendrovės įstatais. Svarbu pažymėti, kad teismų praktikoje nurodoma, jog sąžiningas ir protingas pareigų atlikimas suponuoja ir tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą įmonėje bei norminių aktų, reglamentuojančių apskaitos tvarkymą, laikymąsi. Kai pats bendrovės vadovas išrašo kasos išlaidų orderius bei jų pagrindu iš bendrovės kasos paima ir panaudoja pinigus neaiškiems tikslams ir, nesilaikydamas buhalterinės apskaitos taisyklių, nepateikia išlaidas pagrindžiančių dokumentų, šis veiksmas vertintinas kaip patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto iššvaistymas (Kasacinės nutartys Nr. 2K–427/2000, 2K-440/2005, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009). Pažymima, kad nuteistojo tvirtinimai, jog bendrovės piniginės lėšos (86 120,26 Lt) iš tikrųjų buvo panaudotos su bendrove susijusiais santykiais, t. y. XXXX mokyklos stogo atstatymui, tačiau tai neužfiksuota bendrovės buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta patikimais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti kaltinimą (Kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008). Esant šioms aplinkybėms, vien tik liudytojų A. G., A. K., P. Ž., E. N. parodymų G. K. pareikštam kaltinimui paneigti nepakanka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad akcinės bendrovės turtas yra svetimas net ir jos vieninteliam akcininkui (Kasacinės nutartys Nr. 2K-440/2005, Nr. 2K-111/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“ 4 punktas). Akivaizdu, kad nuteistasis G. K., nors ir būdamas vienintelis UAB „XXXX“ akcininkas, veikdamas tyčiniais nusikalstamais veiksmais padarė žalą minėtai bendrovei nepriklausomai nuo to, ar byloje pareikštas civilinis ieškinys, ar ne. Toks civilinis ieškinys gali būti pareikštas vėliau Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka. Todėl nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad jis nepadarė materialinės žalos kitiems asmenims, o jo veiksmai buvo nukreipti į visuotinio intereso patenkinimą, neatitinka įstatymų reikalavimams ir faktinėms bylos aplinkybėms.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad G. K. veiksmuose taip pat yra BK 222 straipsnyje arba 223 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir sunkinti G. K. teisinę padėtį, nes jis ikiteisminio tyrimo metu dėl to nebuvo kaltinamas ir už tai nuteistas (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas kruopščiai išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai pripažino G. K. kaltu iššvaisčius jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „XXXX“ turtą. Apeliacinis teismas atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad G. K. 86 120,26 Lt išlaidos yra nepagrįstos apskaitos dokumentais ar kitais patikimais įrodymais, pagrįstai konstatavo jų iššvaistymo faktą. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad G. K. padaryta veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėtį.

Nuteistasis G. K. skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad negalima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 62 straipsnio nuostatų ir nepaskyrė švelnesnės bausmės rūšies, negu numato įstatymas.

Apeliacinis teismas pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Šiaulių apygardos teismas įvertinęs visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam G. K. pagrįstai paskyrė BK 184 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytą laisvės atėmimo bausmę. Šiaulių apygardos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę G. K. pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis) bei į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Svarbu pažymėti, kad G. K. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo savo kaltės nepripažino, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apygardos teismas nuosprendyje nenurodė, jog G. K. nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Tačiau iš byloje surinktų įrodymų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio (motyvų) matyti, kad G. K. nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Šis nuosprendžio surašymo trūkumas nelaikomas BPK normų esminiu pažeidimu.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino G. K. asmenybę. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis charakterizuojamas teigiamai, turi ir išlaiko šeimą, praeityje neteistas, tačiau baustas administracinėmis nuobaudomis (nuobaudų galiojimas pasibaigęs), civilinis ieškinys nepareikštas. Teisėjų kolegija pažymi, kad už kvalifikuotą turto išvaistymą įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę iki septynerių metų, todėl Šiaulių apygardos teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, pagrįstai skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, mažesnę BK 184 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nuteistajam G. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka teisingumo principą ir nelaikytina akivaizdžiai per griežta.

Atkreipiamas nuteistojo G. K. dėmesys į tai, kad BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą, aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011). Pažymima, kad teisiškai palankių aplinkybių bei argumentuotų teisinių pagrindų, kurie leistų švelninti nuteistajam bausmę ar skirti švelnesnę bausmės rūšį, teisėjų kolegija byloje nenustatė, o nuteistasis G. K. apeliaciniame skunde jokių kitų įtikinamų argumentų nenurodė.

Taip pat skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio nuostatų. Tačiau Apeliacinis teismas atkreipia nuteistojo dėmesį į tai, kad teismas, remdamasis BK 62 straipsniu, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę, tik nustatęs, kad byloje yra visos būtinos sąlygos, nustatytos BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse. Tačiau ir nustačius, kad yra šiame straipsnyje numatytos sąlygos, skirti švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad taikyti G. K. BK 62 straipsnio nuostatų nėra pagrindo, kadangi nėra nustatytų būtinų sąlygų visumos, kurioms esant teismas gali paskirti švelnesnę, negu numatyta įstatymo bausmę. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, G. K. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.