Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę į saviraiškos laisvę, kuri numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas daug kartų yra nurodęs, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė taikytina ne tik informacijai arba idėjoms, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ir nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendimuose yra nurodęs, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. yra viešasis asmuo, kadangi ji yra savivaldybės tarnautoja ir politikė. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad viešojo intereso klausimų kontekste saviraiškos laisvės apribojimai turėtų būti aiškinami siaurai, o politikų, viešųjų asmenų leistinos kritikos ribos yra platesnės, negu privačių asmenų. Viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, jo kritika, kokia griežta ji būtų, yra leistina, dėl ko viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą (nors ir nevisiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas, kad šiuo atveju sprendžiant dviejų konstitucinių vertybių – asmens garbės ir orumo ir teisės skleisti informaciją ir reikšti nuomonę, koliziją pirmenybė teiktina pastarajai. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis laiduoja teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, draudžia persekioti už kritiką.

Pareiškėjui kyla abejonių, ar už Sprendimą balsavo pakankamas atsakovo narių skaičius. Komisijos reglamento III.6 punkte nustatyta, kad komisijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė komisijos narių, o pagal V.2 punktą sprendimai priimami paprasta posėdyje ir balsavime dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma. Iš Sprendimo neaišku, nei kiek atsakovo narių dalyvavo 2014-04-14 posėdyje, nei kiek jų balsavo „už“.

Raginimas siųsti informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį Anykštai, įvertinus elektroninio susirašinėjimo turinį, rodo, jog žurnalistas piktnaudžiavo visuomeniniu statusu, trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu elgėsi nesąžiningai. Pareiškėjas netinkamai supranta saviraiškos laisvę. Konstitucijos 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Pagal Visuomenės informavimo įstatymą, nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, žurnalistai privalo laikytis žurnalistų profesinės etikos normų. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad pagal Konvencijos 10 straipsnį laisvės garantija spaudai suteikiama su sąlyga, kad ji veikia siekdama pateikti informaciją, kuri yra verta pasitikėjimo, ir gerbdama žurnalistų profesinės etikos reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas peržengė saviraiškos laisvės ribas.

Pareiškėjas skunde nenurodo, kuo grindžia abejones dėl Komisijos sprendimo priėmimo tvarkos galimo pažeidimo. Komisijos posėdžio protokolas paneigia abejones dėl sprendimo priėmimo tvarkos.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, jo prašymas dėl posėdžio datos perkėlimo ryšium su Komisijos pirmininko komandiruotė netenkintas, nes nepateikti duomenys apie komandiruotę ir nepagrįsta, kodėl kitas asmuo negalėjo atstovauti Komisijai.

Byloje kilo ginčai dėl trečiojo suinteresuoto asmens statuso. Sprendime V. R. G. pripažinta viešuoju asmeniu. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime šią aplinkybę ginčijo. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalis nurodo, kad viešasis asmuo – tai valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. yra Anykščių rajono savivaldybės administracijos darbuotoja – specialistė ryšiams su visuomene. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad ji nėra valstybės tarnautoja, tačiau dirba pagal darbo sutartį. Šis faktas patvirtintas 2013-07-31 darbo sutartimi, sudaryta tarp Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus ir V. R. G., pagal kurią ji įdarbinta Anykščių rajono savivaldybės administracijos kultūros, turizmo ir komunikacijos skyriaus specialiste ryšiams su visuomene (b. l. 75-76). Antra aplinkybe, dėl kurios V. R. G. gali būti laikoma viešuoju asmeniu, nurodoma, tai, kad ji yra politikė, o būtent Lietuvos socialdemokratų partijos Socialdemokratinės moterų sąjungos Anykščių klubo vadovė. V. R. G. teigia, jog aktyvioje politinėje veikloje nedalyvauja.

Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 11 dalis nurodo, kad valstybės politikai – tai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės mero, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas. Pareiškėja būdama eiline partijos nare valstybės politike negali būti laikoma. Pagal minėtoje įstatymo normoje viešajam asmeniui keliamus reikalavimus akivaizdu, kad Visuomenės informavimo įstatymo taikymo prasme savivaldybės pareigūnu laikomas asmuo, kai šio asmens veikla yra susijusi su viešojo administravimo įgaliojimų įgyvendinimu ar su viešųjų paslaugų teikimo administravimu. Pareiškėjos pareiginiuose nuostatuose išvardintos funkcijos – dalyvauti rengiant ir įgyvendinant efektyvų Anykščių rajono reprezentavimo modelį bei Anykščių turizmo įvaizdžio strategiją, kurti ir įgyvendinti Anykščių rajono savivaldybės viešųjų ryšių, rinkodaros strategijas, organizuoti viešųjų ryšių ir rinkodaros kampanijas ir pan. – nėra susijusios su viešojo administravimo įgaliojimų įgyvendinimu ar su viešųjų paslaugų teikimo administravimu. Vadovavimas Socialdemokratinės moterų sąjungos Anykščių klubui nėra prilyginama vadovavimui partijai. Duomenų, kad kaip šio klubo vadovė pareiškėja nuolat dalyvautų valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, nepateikta.

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalis viešuoju asmeniu pripažįsta ir kitą fizinį asmenį, jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. V. R. G. yra specialistė ryšiams su visuomene. Jos pareiginių nuostatų 5.3 punkte yra pažymima, kad viena iš jos funkcijų – užtikrinti tinkamą, savalaikę vidinę ir išorinę komunikaciją, skelbti oficialią Anykščių rajono savivaldybės informaciją, pareiginių nuostatų 5.5 punkte nurodyta funkcija – rinkti informaciją apie Anykščių rajono savivaldybės administracijos veiklą, ją apibendrinti ir teikti oficialią savivaldybės poziciją žiniasklaidos atstovams ir visuomenei per visuomenės informavimo priemones. Viešųjų reikalų sąvoka teisės aktuose nepateikta, taigi aiškintina atsižvelgiant į aptariamų visuomeninių santykių pobūdį. Esminiu elementu nustatant fizinio asmens veiklos pobūdį yra to asmens veiklos įtakos visuomeniniam gyvenimui nustatymas. Kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo organizuoja Anykščių rajono visuomenės supažindinimą su Anykščių savivaldybės administracijos veikla, tai jos priimami sprendimai dėl informacijos teikimo apimties turi įtakos visuomenės informuotumui, visuomenės teisės į informacijos gavimą ir skleidimą realizavimui. Šiuo aspektu yra pagrindas pripažinti, jog V. R. G. nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams, o dėl šios ypatybės ji gali būti laikoma viešuoju asmeniu.

Šioje byloje svarbu nustatyti balansą tarp asmens teisės į informaciją ir privataus gyvenimo apsaugos. Konvencijos 10 straipsnis gina asmens teisę į saviraiškos laisvę, kuri apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu svarbiausiems visuomenės gėriams ginti, tarp jų apsaugoti žmonių moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises. Konstitucijos 25 straipsnis suteikia teisę gauti ir skleisti informaciją, tačiau taip pat numato šios teisės įgyvendinimo ribojimą įstatymu, kai tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar konstitucinei santvarkai ginti. Šios bylos kontekste svarbu pažymėti, kad įgyvendinant teisę gauti ir skleisti informaciją turi būti laikomasi Konstitucijos 22 straipsnio nuostatų, pagal kurią žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas, o informacija apie privatų asmenį gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Civilinio kodekso 2.23 straipsnio 3 dalis draudžia skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti. Teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas nustatomas tada, kai asmuo pripažįstamas viešuoju asmeniu, o jo vykdoma veikla turinčia įtakos viešiesiems reikalams. Tačiau ir šiuo atveju yra būtina atsižvelgti į proporcingumo principą ir įvertinti, ar visuomenės interesas yra teisėtas ir pagrįstas tokiu mastu, kokiu ketinta skleisti informaciją. Nustatant intereso teisėtumą, reikalinga pagrįsti būtinybę paskleisti informaciją apie privatų asmens gyvenimą siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves nuo neigiamų pasekmių.