- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-13
- Bylos Nr.
- A-1600-556/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02662-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“
- Atsakovas
- Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai
- Trečiasis asmuo
- V. R. G.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ skundą atsakovui Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. R. G. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Anykštos redakcija“ (toliau – ir pareiškėjas, ir UAB „Anykštos redakcija“) skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, ir Komisija) 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą, protokolo Nr. 7 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta, kad 2013 m. lapkričio 25 d. interneto portalo www.anyksta.lt publikacijoje „Specialistė ryšiams su visuomene – nepasiekiama kaip Anglijos karalienė“ buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 8 ir 11 straipsniai.
Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu nuspręsta, jog 2013 m. lapkričio 25 d. interneto portalo www.anyksta.lt publikacijoje „Specialistė ryšiams su visuomene – nepasiekiama kaip Anglijos karalienė“ buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 8 straipsnis: „informacija turi būti renkama ir skelbiama tik etiškais ir teisėtais būdais“, ir 11 straipsnis: „norėdamas gauti informaciją, žurnalistas neturi informacijos šaltiniui daryti spaudimo ar siūlyti už ją atlyginti, taip pat piktnaudžiauti savo visuomeniniu statusu ir profesinėmis galimybėmis“. Pažymėjo, kad atsakovas laikytinas viešojo administravimo subjektu, todėl jo Sprendimas pripažintinas nemotyvuotu. Atsakovo paskirtis nėra vien tik skundų nagrinėjimas, tačiau ir profesinės etikos pažeidimų prevencija bei žurnalistų etikos ugdymas. Iš Sprendimo neaišku, kokius pažeidimus galbūt padarė pareiškėjas. Pateikti Sprendimo motyvai nepagrįsti, kadangi jie neatitinka publikacijos turinio. Interneto portale www.anyksta.lt publikacija buvo įdėta po to, kai viešojo asmens statusą visuomenėje turintis asmuo V. R. G., kuri yra Anykščių rajono savivaldybės administracijos tarnautoja – specialistė ryšiams su visuomene, bei politikė – Lietuvos Socialdemokratų partijos Socialdemokratinės moterų sąjungos Anykščių klubo vadovė, be teisinio ar kito racionalaus pagrindo atsisakė duoti interviu ,,Anykštos“ žurnalistui A. L. apie savo darbą, visuomeninę veiklą bei pomėgius. V. R. G. prieš tai yra išsamiai pasakojusi apie save kitam Anykščių rajone leidžiamam laikraščiui „Šilelis“, yra dalyvavusi Anykščių radijo stoties „Nykščiai“ radijo laidoje, todėl ir didžiausio Anykščiuose laikraščio „Anykšta“ bei interneto portalo www.anyksta.lt žurnalistai turėjo pagrįstų lūkesčių, kad savivaldybės tarnautoja nediferencijuos žiniasklaidos priemonių pagal asmenines simpatijas ir papasakos apie savo darbą savivaldybėje bei visuomeninę veiklą. Antrašte, panaudojant literatūrinės išraiškos priemones, buvo išreikšta nuomonė, kad komunikavimas su V. R. G. yra taip pat sunkiai įmanomas, kaip ir su Jungtinės Karalystės monarche. Skaitytojų buvo paprašyta pasidalinti informacija apie V. R. G., tačiau suabejojus dėl tokio prašymo tinkamumo, žinutė 2012 m. lapkričio 26 d. rytą buvo pašalinta. Pareiškėjas niekada nei skaitytojų, nei kitų asmenų neprašė rinkti ar teikti informaciją apie V. R. G. privatų gyvenimą, taip pat niekada neskelbė tokios informacijos. Pareiškėjas niekam nesiūlė teikti informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį už atlyginimą, nedarė spaudimo, kad tokia informacija būtų suteikta. Sprendime nemotyvuojama, kodėl informacijos rinkimo ir pateikimo būdas yra neetiškas ir nekorektiškas. Sprendime nurodoma, kad žinutė pateikta lyg būtų ieškomas kriminalinis nusikaltėlis, tačiau V. R. G. nebuvo kaltinama jokiais pažeidimais, nebuvo prašoma padėti jos surasti, pranešti apie buvimo vietą ar pan. Atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę į saviraiškos laisvę, kuri numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas daug kartų yra nurodęs, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė taikytina ne tik informacijai arba idėjoms, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ir nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendimuose yra nurodęs, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. yra viešasis asmuo, kadangi ji yra savivaldybės tarnautoja ir politikė. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad viešojo intereso klausimų kontekste saviraiškos laisvės apribojimai turėtų būti aiškinami siaurai, o politikų, viešųjų asmenų leistinos kritikos ribos yra platesnės, negu privačių asmenų. Viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, jo kritika, kokia griežta ji būtų, yra leistina, dėl ko viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą (nors ir nevisiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas, kad šiuo atveju sprendžiant dviejų konstitucinių vertybių – asmens garbės ir orumo ir teisės skleisti informaciją ir reikšti nuomonę, koliziją pirmenybė teiktina pastarajai. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis laiduoja teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, draudžia persekioti už kritiką. Pareiškėjui kyla abejonių, ar už Sprendimą balsavo pakankamas atsakovo narių skaičius. Komisijos reglamento III.6 punkte nustatyta, kad komisijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė komisijos narių, o pagal V.2 punktą sprendimai priimami paprasta posėdyje ir balsavime dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma. Iš Sprendimo neaišku, nei kiek atsakovo narių dalyvavo 2014 m. balandžio 14 d. posėdyje, nei kiek jų balsavo „už“. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimas užkerta kelią pareiškėjui gauti finansavimą iš Spaudos rėmimo fondo bei dalyvauti Kultūros ministerijos organizuojamuose projektuose. Be papildomos paramos provincijos laikraštis negali išsilaikyti ir turėtų užsidaryti.
Atsiliepimas
Atsakovas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija atsiliepimu į skundą (b. l. 50–53) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo teiginiai dėl atsakovo laikymo administravimo subjektu yra nepagrįsti, prieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai, pareiškėjo nurodyta teismų praktika šiai dienai yra pakitusi. Dabar laikoma, kad atsakovas nėra viešojo administravimo subjektas ir jo sprendimams Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) netaikomas. Komisija vykdo ne valstybės valdžios, jos subjektų priimtų teisės aktų įgyvendinimo, o savitvarkos ir savikontrolės, grindžiamos savireguliacinio pobūdžio aktu, funkcijas. Taip Komisija apibūdinama Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, ir VIĮ) 46 straipsnio 1 dalyje. Iš Komisijai pateikto elektroninio susirašinėjimo buvo galima daryti išvadą, jog žurnalistas teiraujasi ir prašo interviu ne tik apie darbą, bet apie trečiojo suinteresuoto asmens asmeninį gyvenimą. Žurnalisto prašymas siųsti informaciją apie „šią ponią“ ,,Anykštai“ laikytinas neetišku informacijos rinkimu, taip pat kelia informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo teisėtumo klausimų. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog viešieji asmenys taip pat naudojasi jų privataus gyvenimo neliečiamumu. Nesant priežasčių, būtinybės ar teisėto intereso domėtis trečiojo suinteresuoto asmens privačiu gyvenimu, Komisija pripažino, jog nagrinėtoje publikacijoje buvo pažeistas Etikos kodekso 8 straipsnis. Raginimas siųsti informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį ,,Anykštai“, įvertinus elektroninio susirašinėjimo turinį, rodo, jog žurnalistas piktnaudžiavo visuomeniniu statusu, trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu elgėsi nesąžiningai. Pareiškėjas netinkamai supranta saviraiškos laisvę. Konstitucijos 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Pagal Visuomenės informavimo įstatymą, nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, žurnalistai privalo laikytis žurnalistų profesinės etikos normų. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad pagal Konvencijos 10 straipsnį laisvės garantija spaudai suteikiama su sąlyga, kad ji veikia siekdama pateikti informaciją, kuri yra verta pasitikėjimo, ir gerbdama žurnalistų profesinės etikos reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas peržengė saviraiškos laisvės ribas. Pareiškėjas skunde nenurodo, kuo grindžia abejones dėl Komisijos sprendimo priėmimo tvarkos galimo pažeidimo. Komisijos posėdžio protokolas paneigia abejones dėl sprendimo priėmimo tvarkos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. atsiliepimu į skundą (b. l. 26–29) prašė palikti galioti Komisijos 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad žurnalistas A. L. prašė duoti interviu „apie darbą, pomėgius, laisvalaikį, šeimą, politiką ir t. t.“, o tokį interviu duoti atsisakius, portale atsirado žinutė, grasinanti surinkti informaciją apie privatų gyvenimą. Pažymėjo, kad radijo laidoje dalyvavo kaip savivaldybės specialistė ir kalbėjo darbiniais klausimais, o tai, jog kalbėjo su kitu laikraščiu, neįpareigoja apie šeimą pasakoti visiems laikraščiams. Komisija teisingai pažymėjo, kad informacijos rinkimas, raginant skaitytojus pateikti apie ją „ką nors tokio“ pažeidė pagarbos žmogui principą. Pažymėjo, kad „Anykštos“ laikraštis apie ją rašė vien iš neigiamos pusės, nors jokios nuobaudos ar prasižengimo darbe per beveik metus laiko neturėjo. Žurnalistui A. L. trečiasis suinteresuotas asmuo neatsakė kategoriškai, o tik parašė, jog šį kartą interviu sako „ne“. Publikacijos pavadinimas suprastinas kaip paprastas įžeidimas, kaip ir kiti pavadinimai, pvz.: „Ispaniška muilo opera tęsiasi“, „Informaciją pateikia kataloniškai“ ir t. t. Neigė redaktorės paaiškinimą Komisijai, kad žinutė 2013 m. lapkričio 26 d. buvo pašalinta. Gindama teisę į privatų gyvenimą V. R. G. privalėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas. Publikacija siekiama ne teisėto visuomenės intereso, o smalsumo patenkinimo. Pamačius internetiniame portale apie save tokio pobūdžio žinutę pasijuto kaip nusikaltėlė. Publikacijoje buvo įdėta jos nuotrauka ir apytikslis adresas. Jautėsi gąsdinama ir šantažuojama, taip ši žinia atrodė ir portalo skaitytojams. Toks žurnalistų poelgis buvo kritiškai įvertintas ir kitų žurnalistų, kitų V. R. G. skambinusių žmonių. Sprendimo panaikinimas sudarytų tolesnes sąlygas tokiam informacijos rinkimui viešos apklausos būdu. Mano, kad nėra viešas asmuo, nes dirba pagal darbo sutartį, nėra išrinkta ir niekada nedalyvavo rinkimuose, darbas nesusijęs su viešojo administravimo įgaliojimų įgyvendinimu, nei su viešųjų paslaugų teikimo administravimu, o priklausymas partijai negali daryti viešuoju asmeniu, nes aktyvioje politinėje veikloje nedalyvauja. Dėl publikacijos kreipėsi ir į Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetą, Asmens duomenų apsaugos inspekciją, Žmogaus teisių stebėjimo institutą, Anykščių policijos komisariatą bei Utenos prokuratūrą. Teismo posėdžio metu trečiasis suinteresuotas asmuo papildomai paaiškino, kad po publikacijos ji turėjo gydytis, nes atsinaujino liga, kuri prieš tai kelis metus buvo išgydyta. Pažymėjo, kad Sprendimą pareiškėjas paskelbė tik po to, kai V. R. G. kreipėsi į Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininką.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu (b. l. 110–117) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad Žurnalistų etikos inspektorius 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. SPR-41 nusprendė dėl tos pačios publikacijos įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Anykštos redakcija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies (visuomenės informavimo principai) pažeidimo. Sprendimu buvo pripažintas Etikos kodekso 8 ir 11 straipsnių pažeidimas.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 14 straipsniu, 14 straipsnio 3 dalimi. Teismas nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 87 dalis žurnalistą apibrėžia kaip asmenį, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Vadinasi, žurnalisto profesinė veikla yra informacijos rinkimas, turint tikslą šią informaciją paskelbti visuomenės informavimo priemonėje. Informacijos rinkimas neturint tikslo ar teisėto pagrindo jos skelbti nėra atliekamas pagal Visuomenės informavimo įstatymą, kadangi tai negali būti laikoma visuomenės informavimo veikla. Šioje byloje teismas vertino informacijos rinkimo būdų, panaudotų www.anyksta.lt internetinio portalo publikacijoje „Specialistė ryšiams su visuomene – nepasiekiama kaip Anglijos karalienė“, teisėtumą ir etiškumą teisės skelbti tokią informaciją kontekste.
Teismas, pasisakydamas dėl trečiojo suinteresuoto asmens statuso, vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi. Teismas nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. yra Anykščių rajono savivaldybės administracijos darbuotoja – specialistė ryšiams su visuomene. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad ji nėra valstybės tarnautoja, tačiau dirba pagal darbo sutartį. Šis faktas patvirtintas 2013 m. liepos 31 d. darbo sutartimi, sudaryta tarp Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus ir V. R. G., pagal kurią ji įdarbinta Anykščių rajono savivaldybės administracijos kultūros, turizmo ir komunikacijos skyriaus specialiste ryšiams su visuomene. Teismas pažymėjo, kad V. R. G. būdama eiline partijos nare valstybės politike negali būti laikoma. V. R. G. yra specialistė ryšiams su visuomene. Jos pareiginių nuostatų 5.3 punkte yra pažymima, kad viena iš jos funkcijų – užtikrinti tinkamą, savalaikę vidinę ir išorinę komunikaciją, skelbti oficialią Anykščių rajono savivaldybės informaciją, pareiginių nuostatų 5.5 punkte nurodyta funkcija – rinkti informaciją apie Anykščių rajono savivaldybės administracijos veiklą, ją apibendrinti ir teikti oficialią savivaldybės poziciją žiniasklaidos atstovams ir visuomenei per visuomenės informavimo priemones. Viešųjų reikalų sąvoka teisės aktuose nepateikta, taigi aiškintina atsižvelgiant į aptariamų visuomeninių santykių pobūdį. Esminiu elementu nustatant fizinio asmens veiklos pobūdį yra to asmens veiklos įtakos visuomeniniam gyvenimui nustatymas. Kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo organizuoja Anykščių rajono visuomenės supažindinimą su Anykščių savivaldybės administracijos veikla, tai jos priimami sprendimai dėl informacijos teikimo apimties turi įtakos visuomenės informuotumui, visuomenės teisės į informacijos gavimą ir skleidimą realizavimui. Šiuo aspektu yra pagrindas pripažinti, jog V. R. G. nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams, o dėl šios ypatybės ji gali būti laikoma viešuoju asmeniu.
Teismas konstatavo, kad šioje byloje svarbu nustatyti balansą tarp asmens teisės į informaciją ir privataus gyvenimo apsaugos. Konvencijos 10 straipsnis gina asmens teisę į saviraiškos laisvę, kuri apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu svarbiausiems visuomenės gėriams ginti, tarp jų apsaugoti žmonių moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises. Konstitucijos 25 straipsnis suteikia teisę gauti ir skleisti informaciją, tačiau taip pat numato šios teisės įgyvendinimo ribojimą įstatymu, kai tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar konstitucinei santvarkai ginti. Šios bylos kontekste svarbu pažymėti, kad įgyvendinant teisę gauti ir skleisti informaciją turi būti laikomasi Konstitucijos 22 straipsnio nuostatų, pagal kurias žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas, o informacija apie privatų asmenį gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.23 straipsnio 3 dalis draudžia skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti. Teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas nustatomas tada, kai asmuo pripažįstamas viešuoju asmeniu, o jo vykdoma veikla turinčia įtakos viešiesiems reikalams. Tačiau ir šiuo atveju yra būtina atsižvelgti į proporcingumo principą ir įvertinti, ar visuomenės interesas yra teisėtas ir pagrįstas tokiu mastu, kokiu ketinta skleisti informaciją. Nustatant intereso teisėtumą, reikalinga pagrįsti būtinybę paskleisti informaciją apie privatų asmens gyvenimą siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves nuo neigiamų pasekmių. Iš žurnalisto užklausimo bei kitų pareiškėjo į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas nėra nustatęs ar bent įtaręs esant kokių nors aplinkybių, kurios galėtų rodyti teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso sužinoti apie trečiojo suinteresuoto asmens privatų gyvenimą buvimą, o tuo labiau apie tokio sužinojimo įtaką visuomenės teisių gynimui. Iš elektroninio susirašinėjimo matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo prašomas interviu apie „darbą, pomėgius, laisvalaikį, šeimą, politiką ir t. t.“, prašymas nėra konkretus ir su tiesioginėmis V. R. G. pareigomis palaikant Anykščių rajono savivaldybės administracijos ryšius su visuomene bei informuoti visuomenę apie įstaigos veiklą nesusijęs. Šiame užklausime neprašoma pateikti informacijos dėl savivaldybėje vykstančių procesų, priimamų sprendimų ar pan. Pažymėtina ir tai, kad prašoma interviu, o ne informacijos. Todėl pareiškėjo argumentas, kad tokios informacijos teikimas yra trečiojo suinteresuoto asmens tarnybinė pareiga, yra neteisingas. Tai, kad V. R. G. yra apie savo privatų gyvenimą pasakojusi kitam leidiniui, nesukuria jai pareigos apie privatų gyvenimą pasakoti kitiems leidiniams, kadangi sutikimas dėl informacijos apie privatų gyvenimą skleidimą nėra įpareigojantis duoti sutikimą ir kitais informacijos skleidimo atvejais.
Teismas nurodė, kad atsakovo nagrinėtoje publikacijoje prašoma pateikti bet kokią informaciją apie asmens privatų gyvenimą, visiškai nesiejant su asmens darbine veikla ar visuomenine svarba. Raginimas pažeisti V. R. G. privatų gyvenimą pažeidžia ir CK 2.23 straipsnio 2 dalį, sakančią, kad privataus gyvenimo pažeidimu yra ir neteisėtas asmens stebėjimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai. Duomenų apie privatų gyvenimą skelbimo apimtis priklauso nuo paties asmens požiūrio į jo privataus gyvenimo viešinimo ribas. Atsisakydama duoti interviu V. R. G. aiškiai išreiškė požiūrį neteikti informacijos apie privatų gyvenimą. Tuo remiantis daroma išvada, kad pareiškėjas neturėjo teisės nei rinkti tokią informaciją, nei skleisti. Komisijos sprendime padarytos teisingos išvados, kad V. R. G., atsižvelgiant į jos einamas pareigas, neturėjo pareigos viešai kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą ir šeimą. Taigi ir duoti sutikimo UAB „Anykštos redakcija“ žurnalistui dėl interviu neprivalėjo. Tuo labiau trečiajam suinteresuotam asmeniui atsisakius nuo interviu žurnalistas neturėjo teisės rinkti bet kokios informacijos apie asmens privatų gyvenimą. Vien žurnalisto vykdomas informacijos rinkimas, atsižvelgiant į žurnalistų profesinės veiklos pobūdį, leidžia teigti, jog yra vykdomas siekiant ateityje duomenis paskleisti. Rinkimas duomenų neturint tikslo paskleisti informaciją yra tiesioginis asmens privatumo pažeidimas. Prašydamas pateikti bet kokią informaciją apie V. R. G. žurnalistas naudojosi visuomenės informavimo priemonėmis neteisėtos informacijos rinkimui, tai reiškia piktnaudžiavo savo profesinėmis galimybėmis ir kartu per visuomenės informavimo priemones darė spaudimą V. R. G. paviešinti jos privataus gyvenimo detales. Teismo vertinimu, pareiškėjo taikytą informacijos rinkimo būdą, kai neturint jokio teisėto intereso internetinio portalo skaitytojų buvo prašoma pateikti informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, negalima laikyti etišku ir teisėtu. Taigi pareiškėjas atliko neteisėtą informacijos rinkimą, todėl jo veiksmai teisingai pripažinti pažeidžiančiais Etikos kodekso 8 straipsnį bei 11 straipsnį.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo elgesį bando pateisinti tuo, jog viešajam asmeniui, palyginus su privačiu asmeniu, taikytinas didesnės tolerancijos kritikai reikalavimas. Tačiau nagrinėjama byla ne dėl viešojo asmens garbės ir orumo gynimo, kam ir taikoma minėta taisyklė, o dėl privataus gyvenimo apsaugos. Privataus gyvenimo apsaugos bylose taisyklė apie būtiną toleranciją skleidžiamai informacijai nėra taikoma. Skleidžiant informaciją apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo visuomenės informavimo priemonė turi įrodyti, jog asmuo, apie kurį skleidžiama informacija, yra viešas asmuo, o informacijos apie jo privatų gyvenimą skelbimas būtinas siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves nuo neigiamų pasekmių.
Pareiškėjui kyla abejonių, ar už Sprendimą balsavo pakankamas atsakovo narių skaičius. Komisijos reglamento, patvirtinto Komisijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 5, IV.6 punkte nurodyta, kad Komisijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė komisijos narių, o pagal V.2 punktą sprendimai priimami paprasta posėdyje ir balsavime dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma. Iš 2014 m. balandžio 14 d. protokolo matyti, kad posėdyje dalyvavo 9 Komisijos nariai, už tai, jog pažeistas Etikos kodekso 8 straipsnis, balsavo 5, už tai, kad pažeistas Etikos kodekso 11 straipsnis, balsavo 6. Taigi procedūrinių pažeidimų priimant Sprendimą nepadaryta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad byloje skundžiamu aktu tik buvo pripažintas publikacija padarytas Etikos kodekso pažeidimas, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokie sprendimai pripažįstami nagrinėtinais teisme (2014 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1078/2014, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012, 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2520/2012). Tuo teismas ir vadovavosi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pagrindu.
Valstybės teikiamos dalinės finansinės paramos kultūriniams ir šviečiamiesiems projektams pagal Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui pateiktas paraiškas bendrųjų konkursų nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1190, 11.1 punktas nustato, kad fondas nesvarsto projektų tų pareiškėjų, kurie per paskutinius kalendorinius metus teismo, žurnalistų etikos inspektoriaus, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos ar Lietuvos radijo ir televizijos komisijos buvo pripažinti pažeidę Visuomenės informavimo įstatymo, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo arba Etikos kodekso normas. Tai patvirtina, kad Komisijos Sprendimas pareiškėjui sukelia tiesiogines pasekmes.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 123–130) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti; iš atsakovo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose – žyminį mokestį ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kadangi atsakovo sprendimai pagal išimtinio teismingumo taisykles skundžiami būtent Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tai reiškia, kad atsakovo veikla ginčui aktualia apimtimi, atsakovui nagrinėjant suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonių veiklos ir pan., yra viešojo administravimo pobūdžio veikla Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 1 dalies prasme, o atsakovas laikytinas „kitu viešojo administravimo subjektu“ ABTĮ 2 straipsnio 10 dalies prasme. Ši aplinkybė pripažįstama ir administracinių teismų praktikoje. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-14-1340/2004, bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nurodytoje byloje priimtoje 2005 m. kovo 3 d. nutartyje padarė išvadą, kad Komisijos veikla, prižiūrint etikos normų laikymąsi, yra viešojo administravimo pobūdžio veikla. Administracinių teismų praktikoje atsakovo sprendimai laikomi individualiais administraciniais aktais (LVAT 2012 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1216/2012; 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1467/2012). Tai reiškia, kad atsakovo sprendimai inter alia turi būti motyvuoti.
2. Iš 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo neaišku, kokius pažeidimus galbūt padarė pareiškėjas. Apie galimą trečiojo suinteresuoto asmens V. R. G. teisių į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimą būtų galima svarstyti tuo atveju, jeigu būtų paskelbta informacija apie jos privatų gyvenimą, tačiau tokia informacija niekada nebuvo paskelbta. Pareiškėjas niekam niekada nesiūlė teikti informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį už atlyginimą, taip pat niekam niekada nedarė spaudimo, kad tokia informacija būtų suteikta. Pats kreipimosi į savivaldybės įgaliotą asmenį ryšiams su visuomene asmenį faktas negali būti laikomas neteisėtu spaudimu asmeniui, kadangi įtvirtinus tokią nuostatą nepriklausoma žiniasklaida Lietuvos Respublikoje neišvengiamai išnyktų, kadangi kiekvienas žurnalisto kreipimosi į bet kurį asmenį faktas galėtų būti kvalifikuojamas kaip neteisėtas veikimas, t. y. spaudimas ar pan.
3. Interviu yra vienas pagrindinių informacijos rinkimo būdų. Interviu terminas dažniausiai siejamas su žurnalistika. Čia jis gali turėti dvejopą reikšmę: (i) interviu kaip vienas pagrindinių informacijos rinkimo būdų, kai informacija gaunama tiesiogiai kalbantis su kompetentingu asmeniu arba klausimai jam pateikiami raštu; (ii) interviu taip pat yra atskiras žurnalistikos žanras, kuriame dialogo, pasakojimo pirmuoju asmeniu arba perpasakojimo forma pateikiamas žurnalisto pokalbis su politiku, visuomenės, kultūros veikėju, valdžios pareigūnu arba kuo nors pasižymėjusiu asmeniu. Apelianto žurnalistas kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį, prašydamas interviu apie jo darbą, laisvalaikį, pomėgius, šeimą, politiką ir t. t. Kodėl atsakovas nusprendė, kad negalima viešojo asmens klausti apie darbą, iš 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo nebuvo aišku. Iš teismo sprendimo taip pat neaišku, kodėl viešojo asmens negalima prašyti interviu apie jo darbą, taip pat pomėgius, laisvalaikį ar pan. Teismo sprendime nurodoma, kad: ,,prašymas nėra konkretus“. Neaišku, ar jeigu apelianto žurnalisto kreipimasis būtų konkretus, tai Etikos kodeksas nebūtų pažeistas. Bet kuriuo atveju žurnalisto kreipimosi konkretumas, ar, kaip šiuo atveju, teismo konstatuotas kreipimosi nekonkretumas negali reikšti Etikos kodekso pažeidimo. Tai galėtų būti reikšminga svarstant dėl tokio kreipimosi profesionalumo, tačiau per se nereiškia profesinės etikos normų pažeidimo. Taigi atsakovo išvada dėl Etikos kodekso 8 ir 11 straipsnių pažeidimo buvo nemotyvuota ir nepagrįsta.
4. Dėl principo non bis per idem pažeidimo teismas neatsižvelgė ir į tai, kad dėl 2013 m. lapkričio 25 d. interneto portalo www.anyksta.lt publikacijos „Specialistė ryšiams su visuomene – nepasiekiama kaip Anglijos karalienė“ pareiškėjas buvo nubaustas du kartus. Žurnalistų etikos inspektorius 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. SPR-41 nusprendė dėl tos pačios publikacijos, t. y. įspėti pareiškėją dėl VIĮ 3 straipsnio 2 dalies pažeidimo.
5. Atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę į saviraiškos laisvę. Publikacija „Specialistė ryšiams su visuomene – nepasiekiama kaip Anglijos karalienė“ skaitytojai buvo informuoti apie tai, kad Anykščių savivaldybės tarnautoja, kurios tiesioginės pareigos yra ryšiai su visuomene, atsisakė bendrauti su žurnalistu. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo sprendimuose, kuriuose buvo sprendžiama dėl Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo, daug kartų yra nurodęs, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų (EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside v. Jungtinė Karalystė, bylos Nr. 5493/72; 1991 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Oberschlick v. Austrija (Nr. 1), bylos Nr. 11662/85; 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Jersild v. Danija; bylos Nr. 15890/89; 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Janovski v. Lenkija, bylos Nr. 25716/94; 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje Nilsen ir Johnsen v. Norvegija, bylos Nr. 48898/99; 2007 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Kwiecien v. Lenkija, bylos Nr. 51744/99). EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs ir tai, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą (EŽTT 1999 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Dalban v. Rumunija, bylos Nr. 28144/95; 1995 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Prager ir Oberschlik v. Austrija, bylos Nr. 15974/90; 2001 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Thoma v. Liuksemburgas, bylos Nr. 38432/97; 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas byloje Lyashko v. Ukraina, bylos Nr. 21040/02; 2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje A/S Diena ir Ozolinš v. Latvija, bylos Nr. 16657/03). EŽTT savo sprendimuose yra pasisakęs ir konkrečiai dėl vietinės spaudos saviraiškos laisvės, nurodydamas, kad vietinė spauda turi turėti galimybę surengti atvirą ir be kliūčių visuomeninę diskusiją klausimais, sukeliančiais nepatogumų regioninei valdžiai, nes tai reiškia galimybę vietinei spaudai suvaidinti esminį vaidmenį, užtikrinant tinkamą politinės demokratijos funkcionavimą (EŽTT 1999 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Surek ir Ozdemir v. Turkija, bylos Nr. 23927/94 ir 24277/94; 2007 m. liepos 31 d. sprendimas byloje Dyuldin ir Kislov v. Rusija, bylos Nr. 25698/02). Reikšminga, kad teisę kritikuoti savivaldybių veiklą garantuoja ir nacionalinė teisė. Pareiškėjas taip pat remiasi LVAT 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012.
6. Nors teismas ir pripažino, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešasis asmuo, tačiau nusprendė, kad ši aplinkybė yra visiškai nereikšminga bylos išsprendimui. Tokia teismo išvada nepagrįsta, neatitinka nacionalinės teisės, taip pat tarptautinių ir nacionalinių teismų praktikos. Tarptautinėje ir nacionalinėje teismų praktikoje pripažįstama, kad viešajam asmeniui taikytinos žymiai platesnės komentavimo ir kritikos ribos. EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs, kad viešojo intereso klausimų kontekste saviraiškos laisvės apribojimai turėtų būti aiškinami siaurai (EŽTT 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Lopes Gomes da Silva v. Portugalija, bylos Nr. 37698/97; 2007 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Kwiecien v. Lenkija, bylos Nr. 51744/99); kad politikų, viešųjų asmenų leistinos kritikos ribos yra platesnės, negu privačių asmenų; kad priešingai nei privatus asmuo, politikas neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei tiek iš žurnalistų, tiek iš plačiosios visuomenės pusės, tad jis turi rodyti daugiau tolerancijos (EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Lingens v. Austrija, bylos Nr. 9815/82; 1991 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Oberschlick v. Austrija (Nr. 1), bylos Nr. 11662/85; 1998 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Incal v. Turkija, bylos Nr. 22678/93; 2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje A/S Diena ir Ozolinš v. Latvija, bylos Nr. 16657/03). Teismas nurodė, kad nors trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešasis asmuo, tačiau esą nagrinėjama byla ne dėl viešojo asmens garbės ir orumo gynimo, o dėl privataus gyvenimo apsaugos. Tokia teismo išvada nepagrįsta, kadangi žurnalistas į trečiąjį suinteresuotą asmenį kreipėsi būtent kaip į Anykščių rajono savivaldybės administracijos atstovą ryšiams su visuomene, prašydamas suteikti informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens tarnybinę (darbinę) veiklą. Tai reiškia, kad trečiojo suinteresuoto asmens, kaip viešojo asmens, statusas buvo lemiamas veiksnys, dėl ko žurnalistas į jį ir kreipėsi.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 137–139) prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad visuomenės interesą ir teisę gauti informaciją apie žmogaus asmeninį gyvenimą galima pateisinti tik tais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves nuo neigiamų pasekmių. Pažymi, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo panaikinimas sudarytų tolesnes sąlygas tokiam informacijos rinkimui viešos apklausos būdu ir visiškam nebaudžiamumui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovo sprendimai laikomi individualiais administraciniais aktais ir turi būti motyvuoti, kas šiuo atveju, tvirtinama, nebuvo padaryta ir kaip vienas iš argumentų lemia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo naikinimą. Teiginiui dėl Komisijos sprendimo, kaip priskirtino administraciniam aktui, pagrįsti daroma nuoroda ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio byloje.
Taip, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartyje nurodė, jog „<...> Teisėjų kolegijos nuomone, sistemiškai vertinant Visuomenės informavimo įstatymo (2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. X-1696 redakcija) 46 straipsnio 1, 7 ir 8 dalies nuostatas, darytina išvada, jog Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija turi valdingus įgalinimus tiek viešosios informacijos skleidėjų atžvilgiu, t. y. įstatymu jai pavesta vykdyti viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos funkcijas (46 straipsnio 1 dalis), be to, šių subjektų atžvilgiu ji turi teisę priimti konkrečias teisines pasekmes turinčius administracinius sprendimus dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų (46 straipsnio 7 ir 8 dalys).”
Taigi su aptariamu apeliacinio skundo argumentu, o tiksliau jo dalimi, sutiktina – Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos priimtini sprendimai yra valdingo pobūdžio bei sukeliantys atitinkamas teisines pasekmes, o tai reiškia turi būti ir tinkamai motyvuoti. Tai bendro pobūdžio reikalavimas, taikytinas viešojo administravimo sistemos subjektams, nes priešingu atveju tokio sprendimo suvokimas bei patikrinimas taptų neįmanomas ir turėtų lemti pastarojo naikinimą. Tačiau, šiuo konkrečiu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisijos motyvai buvo išdėstyti ir yra suprantami. Jų apimtis bei pati dėstymo forma gali būti nepriimtina administracinės bylos proceso dalyviui, bet tai savaime nesuponuoja tokio sprendimo naikinimo. Esminė aplinkybė yra ta, kad tiek asmuo patiriantis atitinkamas teisines pasekmes, tiek subjektas vykdantis Komisijos sprendimo patikrinimą, galėtų suvokti, būtent, kokie atsakovo veiksmai nulėmė, šiuo konkrečiu atveju, Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 8 bei 11 straipsnių pažeidimą.
Iš 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo (b. l. 10) matyti, jog ką tik paminėto reguliavimo pažeidimą, Komisijos nuomone, suponavo viešas neetiškas ir nekorektiškas informacijos rinkimo būdas, siekiant gauti inter alia ir privataus pobūdžio informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį bei šią informaciją paskleisti viešai („<...> jeigu ką nors žinote apie šią ponią, siųskite informaciją „Anykštai“ <...>“).
Vadinasi, pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti bei nustatyti, ar tokie atsakovo veiksmai (nutartyje minimos publikacijos paskelbimas elektroninėje erdvėje) buvo pakankamas pagrindas Komisijai padaryti išvadą dėl Etikos kodekso 8 ir 11 straipsnių nepaisymo.
Etikos kodekso 8 straipsnyje nurodyta: „Informacija turi būti renkama ir skelbiama tik etiškais ir teisėtais būdais“.
Dėl siekio surinkti/gauti informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį ir su šia informacija supažindinti „Anykšta“ skaitytojus nekyla jokių abejonių. Tai akivaizdžiai matyti iš ginčo publikacijos turinio - „atsisakė papasakoti „Anykštai“ apie savo darbą, laisvalaikį, pomėgius bei šeimą“, kuo daugiau sužinoti apie V. R. G. kol kas nelemta. Tačiau ketinimo vis dėl to gauti tokią informaciją neatsisakyta ir toje pačioje publikacijoje pasiūlyta skaitytojams, ką nors tokio žinančio apie šią ponią, siųsti informaciją „Anykštai“. Dėl šio dalies publikacijos (labiau paskutinės dalies) ir kyla etiškumo klausimas.
Etika yra priimtinos elgesio normos ar elgesio kodeksas, kurį visuomenė, profesinė organizacija ar individų grupė priima, kaip teisingą. Etika nagrinėja skirtumus tarp to kas laikoma teigiamas ir neigiamas elgesys ir iš esmės yra žmonių elgesio norma.
Komisija nusprendė, kad būdas, kuriuo siekta gauti informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, nebuvo etiškas. Tai patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, su kuo visiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Nebekartotino turinio kreipimasis į visuomenę dėl informacijos apie trečiąjį suinteresuotą asmenį gavimo prasilenkė su profesine etika. Toks informacijos rinkimo būdas netoleruotinas, nepateisinamas, laikytinas neigiamu elgesiu bei patenka į Etikos kodekso 8 straipsnio reguliuojamą sritį, kas ir turėjo nulemti šio straipsnio inkriminavimą atsakovui.
Etikos kodekso 11 straipsnyje išdėstyta: „Norėdamas gauti informaciją, žurnalistas neturi informacijos šaltiniui daryti spaudimo ar siūlyti už ją atlyginti, taip pat piktnaudžiauti savo visuomeniniu statusu ir profesinėmis galimybėmis“.
Nekyla teisinių abejonių ir dėl šio Etikos kodekso straipsnio atsakovui inkriminavimo pagrįstumo. Publikacijos turinys suponuoja spaudimą trečiajam suinteresuotam asmeniui, nes sakoma, jog vis tiek ta informacija bus gauta, jei ne iš pačios V. R. G., tai iš kitų asmenų – skaitytojų. O kreipimasis į pastaruosius ne kas kita, kaip piktnaudžiavimas profesine galimybe – nepavykus rezultato pasiekti etišku būdu, pasitelkiama į pagalbą visuomenės informavimo priemonė (kreipiamasi į skaitytojus) su profesiniu požiūriu neetiškomis užuominomis.
Taigi išdėstyta neleidžia suformuoti kitos pozicijos nei užėmė pirmosios instancijos teismas dėl Etikos kodekso 8 bei 11 straipsnių pažeidimo.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, pažymėtina, kad apskųstas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2014 m. balandžio 14 d. sprendimas yra pirmesnis nei nurodomas Žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. gegužės 12 d. sprendimas, todėl vien šis laiko aspektas eliminuoja poreikį svarstyti, ar nebuvo pažeistas bendrasis teisės principas non bis per idem.
Be kita ko, apeliaciniame skunde tvirtinama ir apie saviraiškos laisvės pažeidimą, bet tai niekuo neparemtas teiginys.
Visų pirma, publikacijoje „Specialistė ryšiams su visuomene – nepasiekiama kaip Anglijos karalienė“, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apskritai nėra keliama jokia diskusija, kritika viešojo asmens atžvilgiu. Publikacijoje pateikiama žinia, kad buvo bandoma gauti atitinkamą informaciją iš trečiojo suinteresuoto asmens, bet nepavyko, nors kiti viešieji asmenys kažkada tokio pobūdžio informacija su „Anykšta“ viešai pasidalino, todėl teigti apie teisės į saviraiškos laisvę pažeidimą tikrai nėra jokio pagrindo. Toliau publikacijoje sekęs dėstymas neturi nieko bendro su teise į saviraiškos laisvę ir, kaip jau buvo minėta pirmiau, aiškiai prasilenkia su Etikos kodekso 8 bei 11 straipsniais.
Visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. O laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę.
Tiriamu atveju nebuvo paneigta laisvė į informacijos rinkimą, gavimą bei galimą paskleidimą, tačiau pasakyta, jog pasirinktas būdas bei priemonė nesuderinami su profesine etika. Ir nuoroda į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartį būtų aktuali tik, jei bylos objektas būtų saviraiškos laisvės apribojimas, kas nenustatyta.
Dėl išdėstytų aplinkybių darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino administracinėje byloje esančius faktinius duomenis, tinkamai aiškino ginčo santykiams taikytiną teisę, todėl apskųstas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.