- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-09
- Bylos Nr.
- 2A-2071-577/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19312-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Ieškovas
- G. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas G. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašydamas priteisti iš valstybės 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų pradedant ikiteisminį tyrimą, neteisėtai sulaikant ieškovą bei perduodant bylą į teismą su kaltinamuoju aktu remiantis tik prielaidomis ir spėliojimais. Paaiškino, kad jis 2009-04-20 buvo sulaikytas LR BPK 140 str. tvarka, jam surašytas laikino sulaikymo ir asmens kratos protokolai, 2009-04-21 buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius veiką, numatytą LR BK 122 str. 1d., 182 str. 2d. ir 300 str. 1d., 2009-04-22 buvo priimtas nutarimas skirti kardomąją priemonę - 20 000 Lt užstatą, o 2010-07-14 buvo baigtas ikiteisminis tyrimas byloje ir baudžiamoji byla buvo perduota teismui. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 str. l d., 22 str. l d., 182 str. 2 d., todėl jam buvo paskirta trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Panevėžio apygardos teismas 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu panaikino Panevėžio apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo ieškovas buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 300 str. l d., nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Taip pat ieškovas buvo išteisintas ir dėl kaltinimo pagal BK 22 str. l d. ir 182 str. 2 d., nes, apeliacinės instancijos teismo nuomone, jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Be to, buvo panaikintas ir ieškovui paskirtas 20 000 Lt užstatas. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2012 m. birželio 26 d. nutartimi paliko galioti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. išteisinamąjį nuosprendį. Ieškovas nurodė, kad, jo manymu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko šiuos neteisėtus veiksmus: be jokio pakankamo pagrindo pradėjo ikiteisminį tyrimą, neteisėtai sulaikė ieškovą, nepagrįstai paskyrė kardomąją priemonę-piniginį užstatą, netinkamai ir neprofesionaliai įvertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, dėl ko netinkamai kvalifikavo veikas, pareikšdami įtarimus, nesant tam pakankamo pagrindo, neteisėtai perdavė bylą su kaltinamuoju aktu teismui, o pirmos instancijos teismas neteisėtai nuteisė jį realia laivės atėmimo bausme. Pažymėjo, kad šiuos neteisėtus veiksmus konstatavo ir Panevėžio apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausias teismas. Taip pat ieškovas ieškinį grindė aplinkybėmis, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2009-04-17, o baudžiamoji byla galutinai išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme tik 2012-06-26. Ieškovo nuomone, jis nuo pačios ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nepagrįstai kaltinamas nusikaltimo padarymu baudžiamojoje byloje daugiau kaip 3 metus, nepaisant to, kad teismai konstatavo, jog jo atžvilgiu nebuvo surinkta įrodymų, kuriais galėtų būti grindžiami pateikti kaltinimai. Ieškovo teigimu, dėl šių ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismų veiksmų jis bei jo šeima patyrė neturtinę žalą, kuri ieškinyje buvo įvertinta 50 000 Lt.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės nuomone, ieškovas, remdamasis tik išteisinamuoju nuosprendžiu, nepagrįstai reikalauja atlyginti padarytą žalą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovas atkreipė dėmesį, jog teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas ir taip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Pažymėjo, jog teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Atsakovo įsitikinimu, ieškovo teiginiai dėl jam padarytos pareigūnų veiksmais neturtinės žalos yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, kadangi ieškovas nepateikė jokių neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų, taip pat nepateikė dokumentų, kad dėl nuolatinės įtampos, nemigos, streso ir didžiulių išgyvenimų jis kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą, dėl ko darytina išvada, kad ieškovas nepatyrė sveikatos sutrikdymų arba jie nebuvo tokio masto, kad ir konstatavus, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai jo atžvilgiu, būtų pagrindas priteisti 50 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovės Lietuvos valstybės interesams atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra su ieškiniu taip pat nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog išteisinamojo teismo nuosprendžio priėmimas nesuponuoja taikytų procesinių prievartos priemonių bei kitų procesinių veiksmų neteisėtumo, todėl būtent ieškovas privalo įrodyti nurodomų veiksmų neteisėtumą. Pažymėjo, kad aukštesni teismai nekonstatavo kokių nors ieškovo atžvilgiu atliktų veiksmų neteisėtumo, ieškovas buvo išteisintas teismams skirtingai įvertinus įrodymus, kadangi teismai konstatavo, kad pirmos instancijos sprendimas yra ne neteisėtas, o nepagrįstas. Be to, atsakovo nuomone, nebuvo pažeista ieškovo teisė į bylos nagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką, nes atsižvelgiant į pareikštų kaltinimų sunkumą, bylos apimtį ir sudėtingumą, į iš dalies skirtingus kaltinamųjų parodymus, 21 mėnesio iki teisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo trukmė negali būti pagrindu konstatuoti proceso vilkinimą. Taip pat atsakovas pažymėjo, jog savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovas grindė tik abstraktaus pobūdžio argumentais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės Lietuvos valstybės ieškovo G. V. naudai 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Išanalizavęs ir įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, pirmos instancijos teismas sprendė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir pirmos instancijos teismo veiksmai neatitiko baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, o būtent: BPK 1 ir 2 str., 11 str. 1 d., 96 str., 140 str. 1 ir 2 d., 121 str. 4 d., 286 str. 1 d., be to, buvo pažeista ir bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisminiame nagrinėjime, todėl konstatavo, kad ieškovas įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Įvertinęs bylos duomenis bei tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir atsižvelgdamas į valstybės ekonominę padėtį, jos piliečių materialinį lygį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šios kategorijos bylose, teismas sprendė, kad ieškovui priteistina iš Lietuvos valstybės 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą dalyje dėl ieškovui priteistos neturtinės žalos dydžio ir priimti naują sprendimą. Pažymi, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų analogiškose bylose. Nurodo, kad 2009 m. balandžio 17 d. ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-11007-08 buvo pradėtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. dviejų asmenų V. B. ir ieškovo atžvilgiu, tiek V. B., tiek ieškovas buvo išteisinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nuosprendyje nurodytais pagrindais. Ir V. B., ir ieškovas, ginami to paties advokato, su ieškiniais kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 31 d. sprendimu, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal V. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisė 12 248 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Minėtas sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartimi buvo pakeistas, t.y. buvo sumažintas priteistas iš atsakovo neturtinės žalos dydis iki 2 000 Lt. Atsakovas tvirtina, kad tiek minėtoje civilinėje byloje, tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje faktinės aplinkybės, ieškinio pagrindas ir dalykas, neturtinę žalą pagrindžiantys įrodymai buvo analogiški, todėl pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo vadovautis aukštesnės instancijos teismo suformuotu teisės precedentu, tačiau nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas to, priteisdamas ieškovui 5 000 Lt neturtinės žalos dydį, nepadarė. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nemotyvavo priteistinos žalos dydžio, kodėl priteisė skirtingą nei suformuotame precedente neturtinės žalos dydį.
Atsakovės Lietuvos valstybės interesams atstovaujanti Vilniaus apygardos prokuratūra taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeisti, sumažinant priteistą iš atsakovo neturtinės žalos dydį. Vilniaus apygardos prokuratūra tvirtina, kad pirmos instancijos teismas priteisė per didelę pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad skundžiamame sprendime be abstraktaus nurodymo, jog yra remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose, jokių konkrečių bylų, kuriose, esant panašioms ar analogiškoms aplinkybėms, buvo priteista 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nėra pateikiama. Atsakovo teigimu, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti yra priteisiami konstatavus didesnius pažeidimus. Taip pat Vilniaus apygardos prokuratūra remiasi ir tais pačiais argumentais, susijusiais su tuo, kad V. B., kuris taip pat kaip ir ieškovas buvo išteisintas tuo pačiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nuosprendžiu, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 31 d. nutartimi neturtinę žalą sumažino iki 2 000 Lt.
Atsiliepimas
Ieškovas G. V. atsiliepimuose į atsakovų apeliacinius skundus nurodė, kad su jais nesutinka, todėl prašė pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo nuomone, pirmos instancijos teismas, nustatydamas jam priteistinos žalos dydį, visiškai pagrįstai įvertino bylos aplinkybių visetą, ekonominę šalies padėtį ir teismų praktiką, todėl priteistas neturtinės žalos dydis yra realus ir pagrįstas. Be to, ieškovo nuomone, apeliaciniuose skunduose nepagrįstai yra remiamasi civiline byla, kurioje V. B. buvo priteista 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kadangi teismai yra nepriklausomi ir įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, todėl neprivalo vadovautis kita byla.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje nėra ginčo dėl pirmos instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, apeliaciniais skundais yra kvestionuojamas tik pirmos instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis, todėl apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už apeliacinių skundų ribų, ir pasisakys tik šiuo aspektu.
Ieškovas ieškiniu prašė iš Lietuvos valstybės priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, remdamasis tuo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko šiuos neteisėtus veiksmus: be jokio pakankamo pagrindo pradėjo ikiteisminį tyrimą, neteisėtai sulaikė ieškovą, nepagrįstai paskyrė kardomąją priemonę-piniginį užstatą, netinkamai ir neprofesionaliai įvertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, dėl ko netinkamai kvalifikavo veikas, pareikšdami įtarimus, nesant tam pakankamo pagrindo, neteisėtai perdavė bylą su kaltinamuoju aktu teismui, o pirmos instancijos teismas neteisėtai nuteisė jį realia laivės atėmimo bausme. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų visetą, ieškovo naudai priteisė 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovai su tokiu pirmos instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu nesutinka. Esminis apeliacinių skundų argumentas yra tas, kad analogiškoje civilinėje byloje, kurios tiek faktinės aplinkybės, tiek ieškinio pagrindas ir dalykas, bei neturtinę žalą pagrindžiantys įrodymai buvo analogiški, Vilniaus apygardos teismas priteistiną neturtinę žalą sumažino iki 2 000 Lt. Apeliantų nuomone, pirmos instancijos teismas turėjo vadovautis aukštesnės instancijos teismo suformuotu teisės precedentu.
Pastebėtina, kad tiek ieškovas G. V., tiek V. B. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais padarę nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str.1 d.; 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., abiems jiems minėtu nuosprendžiu buvo paskirta galutinė trijų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Panevėžio apygardos teismas tiek G. V., tiek V. B. išteisino, konstatavo, kad neįrodyta, jog minėti asmenys dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK 300 str. 1 d., bei kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, įtvirtinta BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. birželio 26 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo nuosprendį paliko nepakeistą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad tiek G. V., tiek V. B. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kadangi jie nuo pat ikiteisminio tyrimo pražios buvo nepagrįstai kaltinami nusikaltimų padarymu, kurių jie, kaip konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, nepadarė. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 31 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą, kuriuo V. B. buvo priteista 12 248 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteistą neturtinę žalą sumažino iki 2 000 Lt. Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu G. I. naudai buvo priteista 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nors, kaip jau ir buvo minėta, savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškoje byloje, kurios ieškinio pagrindas ir dalykas buvo identiški, o neturtinę žalą pagrindžiantys įrodymai labai panašūs, Vilniaus apygardos teismas ieškovui V. B., buvo priteisęs tik 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis, priima civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012).
Suformuotos teismų praktikos analizė leidžia nustatyti esminius priteistinos neturtinės žalos nustatymo kriterijus; nagrinėjamu atveju būtų tikslinga atsižvelgti į būtent šiai konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes bei orientyru pasirikinti teismų praktiką bent jau panašaus pobūdžio bylose, kai būdavo konstatuota valstybės atsakomybė dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės pažeidžiant proceso trukmę. Pavyzdžiui, yra suformuota tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl nepateisinamai ilgo baudžiamojo proceso: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009 – ikiteisminis tyrimas truko daugiau kaip 4 metus, atsižvelgiant į paties pareiškėjo elgesį, nesiekiant spartaus proceso, buvo priteista 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009 – proceso trukmė – 8 metai, priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010 – proceso trukmė beveik 3 metai, priteista 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2010, – vertintas 4 metai ir 9 mėn. proceso laikotarpis, priteista 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-459/2013 – proceso trukmė 3 metai ir 9 mėnesiai, priteista 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 23 d. nutartyje, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė buvo neteisėtai nuteista aštuonis mėnesius, orientuodamasis į jos neteisėto nuteisimo metu buvusį vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį, įvertinęs teismų nustatytas aplinkybes dėl jos išgyvenimų bei nepatogumų, sprendė, jog jai turi būti priteisiama 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (civilinė byla Nr. 3K-3-604/2005); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartimi buvo palikta nepakeista apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria ieškovui buvo priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas buvo išteisintas nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo sudėties, ieškovas buvo teisiamas pirmą kartą, buvo apkaltintas sunkaus nusikaltimo padarymu, dėl neteisėto suėmimo buvo apribota jo judėjimo laisvė, taip pat atsižvelgiant į bendrą valstybės ekonominę padėtį bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (civilinė byla Nr. 3K-3-364/2008) ir kt. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, apeliacinių skundų argumentas, jog nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų suformuotos praktikos, yra pagrįstas. Nors kiekvienu atveju neturtinės žalos dydis nustatomas individualiai pagal bylos aplinkybes, įvertinus objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus ir atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus, tačiau, kaip jau ir buvo minėta anksčiau, aukštesnės instancijos teismų analogiškose bylose sukurti precedentai susaisto žemesnės instancijos teismus, todėl visada būtina atsižvelgti į jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentus, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydį, nepagrįstai nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos analogiškose bylose, todėl apeliaciniai skundai tenkintini, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimas keistinas, sumažinant ieškovo naudai priteistą neturtinės žalos dydį iki 2 000 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeisti, sumažinant ieškovo G. V. (a/k (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, priteistą neturtinės žalos dydį iki 579,24 EUR (penki šimtai septyniasdešimt devyni eurai dvidešimt keturi euro centai) (2 000 Lt).