Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Alonos Romanovienės, Albinos Pupeikienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės LUAB „Finsonas“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Atenergo“, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės LUAB „Finsonas“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Atenergo“, ieškinį atsakovams O. U., D. M., S. M. (S. M.), T. V. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo M. J.,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

ieškovė ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės O. U. 1000,00 Lt skolos, o solidariai iš atsakovų D. M., S. M. ir T. V. 8000,00 Lt skolos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012-01-24 nutartimi UAB „Finsonas” iškelta bankroto byla. Tikrinant sandorius už 36 mėnesius nustatyta, kad 2009-09-07 ieškovė su atsakovais sudarė sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atstovauti atsakovus D. M., S. M. ir T. V. parduodant, o atsakovei O. U. perkant namo dalį su priklausiniais, esantį adresu (duomenys neskelbtini), už 210 000,00 Lt, pagrindinę turto pirkimo-pardavimo sutartį sudarant iki 2009-10-31 ir sumokant ieškovei už paslaugas 3000,00 Lt sumą. Paaiškino, kad atsakovai D. M., S. M. ir T. V. iki 2009-10-31 nekilnojamojo turto nepardavė ir vienašališkai pratęsė terminą savo įsipareigojimams įvykdyti iki 2009-12-31, o turto pardavimo kainą padidino iki 340 000,00 Lt. Esant tokioms aplinkybėms, laiko, kad atsakovai D. M., S. M. ir T. V. pažeidė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir pagal Sutarties 5.3 punktą už sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą turi sumokėti ieškovui 5000,00 Lt baudą bei 3000,00 Lt už suteiktas paslaugas. Pagal sutarties 4.6 punktą atsakovė O. U. įsipareigojo sumokėti ieškovui 2000,00 Lt, tačiau sumokėjo tik 1000,00 Lt ir liko skolinga dar 1000,00 Lt.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-02-25 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, jog 2009-09-07 buvo sudaryta trišalė sutartis, pagal kurią atsakovė O. U., kaip būsima pirkėja, įsipareigojo iki 2009-10-31, o po sutarties pratęsimo iki 2009-12-31, nupirkti iš atsakovų D. M. ir T. V., kaip būsimų pardavėjų, už 210 000,00 Lt, ½ dalį gyvenamojo namo, žemės sklypo, kitų kiemo statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat įsipareigojo iki 2009-09-25 pateikti ieškovei visus sandoriui sudaryti reikalingus dokumentus, o ieškovė įsipareigojo atlikti teisingą visų dokumentų paruošimą sandoriui. Už ieškovės suteiktas paslaugas atsakovė O. U. įsipareigojo sumokėti 2000,00 Lt, o atsakovai T. V. ir D. M. – 3000,00 Lt (b. l. 9-11). 2010-06-01 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovai D. M., S. M. (S. M.) ir T. V. pardavė atsakovei O. U. bei J. R. jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 84). Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą, preliminari sutartis – tai susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. Tarp atsakovų O. U., D. M., S. M. ir T. V. buvo susiformavę ikisutartiniai teisiniai santykiai, o jų 2009-09-07 sudaryta sutartis pripažintina preliminaria nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartimi, kadangi yra visi tokiai sutarčiai būdingi bruožai (CK 6.159 str., 6.165 str. 1, 2 d., 1.73 str. 1 d. 7 p.). Byloje taip pat nėra ginčo, kad ir per pratęstą terminą (iki 2009-12-31) pagrindinė nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta; tokia sutartis tarp iš dalies naujų sandorio šalių ir kitomis sąlygomis sudaryta tik 2010-06-01 (b. l. 84). CK 6.165 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Taigi tai, kad 2009-09-07 preliminariojoje sutartyje numatytas pagrindinės nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminas buvo pasibaigęs ir per jį pagrindinė nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, sudaro teisinį pagrindą pripažinti, kad pagrindinės nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties šalims nesudarius per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą, preliminarioji sutartis, kaip susitarimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, nebegalioja, nes joje numatyta prievolė yra pasibaigusi (CK 6.165 str. 5 d.). Trišale 2009-09-07 sutartimi, kuri kvalifikuotina kaip preliminarioji sutartis, jos šalys susitarė, kad ieškovė atsakovams teiks tarpininkavimo paslaugas, o atsakovai įsipareigojo atsiskaityti su ieškove už jos suteiktas paslaugas. Laikytina, kad šių paslaugų teikimo terminas yra toks pats kaip ir tarp atsakovų sudarytos preliminariosios sutarties galiojimo terminas, t. y. po sutarties pratęsimo iki 2009-12-31, kadangi pagrindinį sandorį aptarnaujanti sandorio dalis – tarpininkavimo paslaugų teikimas pagrindiniam sandoriui sudaryti - negali galioti ilgiau nei preliminari sutartis (CK 6.33 str. 1, 3 d.). Byloje nustatyta, kad pagrindinis nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sandoris preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu sudarytas nebuvo dėl nuo atsakovų valios nepriklausančių aplinkybių, todėl 2009-09-07 sutartis nuo 2009-12-31 nebegaliojo. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovei, kaip paslaugų teikėjai, turi būti atlyginta už faktiškai suteiktas paslaugas (CK 6.124 str., 6.721 str.). Tokių sumų įrodinėjimo pareiga tenka ieškovei, kuri turi pagrįsti turėtas protingas išlaidas, susijusias su sutarties vykdymu iki sutarties pabaigos (CPK 178 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė O. U. 2009-09-08 sumokėjo ieškovui 1000,00 Lt (b. l. 12). Atsakovai įrodinėja, kad jokių paslaugų pagal 2009-09-07 sutartį ieškovė nei joje nustatytu terminu (iki 2009-10-31), nei po jos pratęsimo (iki 2009-12-31), nei vėliau, neatliko. Visus sandoriui sudaryti reikalingus dokumentus atsakovai, kaip pirkimo-pardavimo sutarties šalys, rinko ir tvarkė patys, padedami 2010-05-10 įgaliojimo (b. l. 82-83) pagrindu veikusios R. S. (V.), su kuria, kaip su fiziniu asmeniu, ir atsiskaitė (b. l. 37-38, 97-99). Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog suteikė tarpininkavimo paslaugas pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti ar, kad sutarties galiojimo metu patyrė išlaidų, kurių nepadengia gauta 1000,00 Lt suma (b. l. 12, CK 6.721 str., CPK 178 str.), todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, jog atsakovai 2010-06-01 sudarė turto pirkimo-pardavimo sutartį, vadinasi, buvo pasiektas sutartyje numatytas rezultatas, taigi ieškovė įgijo teisę reikalauti sumokėti visą sutartyje numatytą sumą. Atsakovai niekada nereikalavo pakeisti sutarties sąlygas – sumažinti paslaugų kainą, todėl teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškinį. Šalys sutartyje taip pat nebuvo nurodžiusios, kad ieškovei mokėtinas užmokestis priklausys nuo faktiškai atliktų veiksmų pobūdžio, sudėtingumo ar išlaidų, patirtų vykdant sutartį. Atsakovų argumentas, kad jokių paslaugų ieškovė jiems neteikė, prieštarauja pačių šalių faktiniam elgesiui. Kad paslaugos buvo suteiktos ir už jas buvo atsiskaityta, patvirtina tas faktas, jog atsakovai už paslaugas sumokėjo buvusiai ieškovės darbuotojai, su kuria bendradarbiavo po to, kai ši buvo atleista iš darbo UAB „Finsonas“. Kadangi atsakovai šiai buvusiai ieškovės darbuotojai sumokėjo mažiau nei būtų turėję mokėti ieškovei, laikytina, jog tokiu būdu jie nesąžiningai siekė išvengti turtinės prievolės. Nurodo, kad turto pirkimo-pardavimo sutartis iki 2009-12-31 nebuvo sudaryta ne dėl ieškovės kaltės. Kadangi ieškovė nėra atsakinga už tai, jog pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta sutartyje numatytu terminu, ieškovė turi teisę gauti sutartą atlygį. Šalys sutartyje nebuvo sutarusios dėl tarpininkavimo sutarties galiojimo termino, todėl teismo išvada, jog jos terminas toks pat kaip preliminariosios sutarties, nepagrįsta. Šalys tarpininkavimo sutarties CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nenutraukė, todėl sutartis yra galiojanti. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovų 5000 Lt baudą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai O. U., D. M., S. M. prašo skundą atmesti. Nurodo, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį klientui vienašališkai nutraukus paslaugų teikimo sutartį, klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms. Mano, kad apeliantės teiginiai, jog vien dėl to, kad buvo surastas nekilnojamojo turto pirkėjas, dėl ko ji gali reikalauti viso sutartyje numatyto užmokesčio, yra neteisingi. Tarpininkavimo sutarties terminas yra toks pat kaip preliminariosios sutarties – o jis baigėsi 2009-12-31. Pasibaigus terminui, ieškovė įgijo teisę tik į faktiškai patirtų protingų išlaidų atlyginimą. Apeliantės motyvai, jog atsakovai elgėsi nesąžiningai, kad sutarties sudarymui pasinaudojo buvusios ieškovės darbuotojos paslaugomis, atmestini: jei tarp buvusios darbuotojos ir darbdavio yra kokie nors nekonkuravimo susitarimai, atsakovų jie neįtakoja. Apeliantės motyvai dėl 5000 Lt baudos priteisimo nepagrįsti. Be to, bauda yra netesybų forma, todėl net teismui konstatavus, jog šalių sudaryta sutartis baigėsi suėjus jos terminui, būtų pagrindas ieškovės reikalaujamas priteisti netesybas pripažinti neproporcingomis.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Byloje kilo ginčas dėl tarp šalių sudarytos preliminariosios sutarties vertinimo ir jos galiojimo termino. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino. Apeliaciniu skundu ieškovė skundžia šį pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2009-09-07 buvo sudaryta trišalė sutartis, pagal kurią atsakovė O. U., kaip būsima pirkėja, įsipareigojo iki 2009-10-31, o po pratęsimo iki 2009-12-31, iš atsakovų D. M. ir T. V., kaip būsimų pardavėjų, už 210 000,00 Lt nupirkti ½ dalį gyvenamojo namo, žemės sklypo, kitų kiemo statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), bei iki 2009-09-25 pateikti ieškovei visus sandoriui sudaryti reikalingus dokumentus. Ieškovė įsipareigojo laiku atlikti teisingą visų dokumentų paruošimą sandoriui (gauti nuosavybę patvirtinančius dokumentus, gauti iš visų įmonių, įstaigų ir organizacijų pažymas ir pažymėjimus, susijusias su nekilnojamojo turto pirkimu/pardavimu, kreiptis į teismus). Už ieškovės suteiktas paslaugas atsakovė O. U. įsipareigojo sumokėti 2000,00 Lt, o atsakovai T. V. ir D. M. – 3000,00 Lt (b. l. 9-11). O. U. šios sutarties pagrindu sumokėjo ieškovei 1000 Lt. Pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tik 2010-06-01. Pagal ją atsakovai D. M., S. M. (S. M.) ir T. V. pardavė atsakovei O. U. bei J. R. nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 84).

Pirmosios instancijos teismas tarp bylos šalių 2009-09-07 sudarytą sutartį kvalifikavo kaip preliminariąją sutartį. Kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas nuoseklią teismų praktiką yra išaiškinęs, kad preliminarioji sutartis – tai organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. O pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas– vertybė yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių aspektu. Tai pagrindinis preliminariosios sutarties skiriamasis požymis nuo pagrindinės sutarties. Preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes tai prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą. Pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai yra: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys). Nustatant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006; teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. įmonė v. bankrutavusi UAB „Atolas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-521/2012; kt.).

Preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju šalių sudaryta sutartis atitiko visus preliminariajai sutarčiai keliamus reikalavimus, nes šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl sutarties sudarymo ateityje. Akivaizdu, kad sutartis sudaryta rašytine forma, ja šalys susitarė, jog iki 2009-10-31 sudarys pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. numatė sutarties sudarymo terminą, aiškiai nurodė būsimos pagrindinės sutarties dalyką, numatė turto pardavimo kainą. Sutartyje numatytas pagrindinės sutarties sudarymo terminas buvo pratęstas iki 2009-12-31. Šios aplinkybės šalys neginčijo. Taip pat neginčijo ir to fakto, jog ir per pratęstą terminą nesudarė pagrindinės sutarties. CK 6.165 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje numatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Taigi laikytina, jog ginčo šalims per preliminariojoje sutartyje numatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, preliminarioji sutartis pasibaigė. Visgi šalys vėliau, t.y. 2010-06-01, bet šiek tiek kitokiomis sąlygomis nei buvo tartasi preliminariojoje sutartyje, sudarė turto pirkimo-pardavimo sutartį. Tačiau kolegijai akivaizdu, kad turtas buvo parduotas už kitą kainą, turtą įsigijo ne tik O. U., kaip buvo numatyta preliminariojoje sutartyje, bet ir kitas asmuo – J. R.. Kadangi turtas parduotas jau preliminariajai sutarčiai pasibaigus ir kitokiomis sąlygomis, bei iš dalies tarp kitų šalių nei buvo tartasi, todėl laikytina, jog šalys, 2010-06-01 sudarydamos turto pirkimo-pardavimo sutartį, veikė ne preliminariosios sutarties pagrindu. Įstatyme nėra nustatyta pareiga įvykdyti prievolę pagal pasibaigusią preliminariąją sutartį, todėl šalis yra laisva nuspręsti, ar jai sudaryti pagrindinę sutartį, nes vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų, skiriančių ją nuo pagrindinės sutarties, yra tas, kad preliminariosios sutarties, nurodytos CK 6.165 straipsnyje, negalima reikalauti įvykdyti natūra. Priešingas tvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š.-A.N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006).

Trišale sutartimi, kuri kvalifikuotina preliminariąja, šalys taip pat susitarė, kad ieškovė teiks atsakovams tarpininkavimo paslaugas, t. y. teisingai ir laiku paruoš visus dokumentus pagrindinei sutarčiai sudaryti, o atsakovai atlygins ieškovei už suteiktas paslaugas: atsakovė O. U. įsipareigojo sumokėti 2000 Lt, o atsakovai D. M., S. M. ir T. V. – 3000 Lt. Šie tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos CK XXXV skyriaus normos. Kadangi ieškovė pagal sutartį turėjo teikti paslaugas pagrindinei sutarčiai sudaryti, o pagrindinės sutarties sudarymo terminas buvo numatytas iki 2009-12-31, todėl iki numatyto termino nesudarius pagrindinės sutarties ir, kaip jau minėta, prievolei ją sudaryti pasibaigus, tarpininkavimo paslaugų teikimas neteko prasmės. Taigi, aptartų motyvų pagrindu laikytina, jog tarpininkavimo paslaugų teikimo terminas buvo apspręstas preliminariosios sutarties galiojimo terminu. Nors ieškovė nurodo, jog ji teikė tarpininkavimo paslaugas ir pasibaigus preliminariojoje sutartyje numatytam terminui, tačiau kolegija daro išvadą, kad teikdama paslaugas esant pasibaigus prievolei sudaryti pagrindinę sutartį, ieškovė veikė savo rizika ir tai nereiškia, jog sutartiniai santykiai tarp šalių nebuvo nutrūkę. CK 6.720 straipsnio, reglamentuojančio atlygintinų paslaugų apmokėjimo tvarką, 5 dalyje numatyta, jog jeigu sutarties neįmanoma įvykdyti dėl aplinkybių, už kurias nė viena iš sutarties šalių neatsako, klientas privalo atlyginti paslaugų teikėjui tik faktiškai šio teikėjo turėtas išlaidas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pagrindinė sutartis nustatytu terminu nebuvo sudaryta dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo atsakovų valios: atsakovė O. U. negavo kredito, užtruko geodezinių matavimų atlikimas, kilo nesutarimai su kitais bendraturčiais, su kuriais derinta naudojimosi turtu tvarka (b. l. 63-66, 86, 88). Šios aplinkybės liudija, jog atsakovai ėmėsi veiksmų, siekdami įvykdyti preliminariąją sutartį, tačiau preliminariojoje sutartyje nustatydami pagrindinės sutarties sudarymo terminą, negalėjo prognozuoti, jog sutarties sudarymo ir įforminimo procesas užsitęs ilgiau. Tą faktą, jog atsakovai nevengė sudaryti sutarties ir veikė jos sudarymo tikslu liudija ir tai, jog preliminariosios sutarties sudarymo terminas buvo pratęstas iki 2009-12-31. Nenustačius atsakovų kaltės dėl sutarties nesudarymo nustatytu terminu, prievolei pagal preliminariąją sutartį pasibaigus ir ieškovei, kaip tarpininkei, neatlikus visų įsipareigojimų, kad preliminariojoje sutartyje numatytas galutinis rezultatas – pagrindinės sutarties sudarymas būtų įgyvendintas, laikytina, jog atsakovai privalo atlyginti ieškovei tik už faktiškai suteiktas paslaugas. Atlygintinų sumų įrodinėjimo pareiga tenka ieškovei, kuri turi pagrįsti turėtas protingas išlaidas, susijusias su sutarties vykdymu iki sutarties pabaigos (CPK 178 straipsnis). Manytina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas aplinkybes, susijusias su ieškovės faktiškai suteiktomis paslaugomis ir padarė teisingą išvadą, jog ieškovė neįrodė ieškinio pagrįstumo, neįrodė, kad sutarties galiojimo metu patyrė konkrečių išlaidų, kurių nepadengia sutarties vykdymo metu iš O. U. gauta 1000 Lt suma. Dėl aptarto kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Kadangi jokių naujų ir neištirtų įrodymų, susijusių su ieškovės faktiškai suteiktomis paslaugomis, byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas iš naujo jau ištirtų įrodymų netirs, tik pasisakys dėl apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu. Papildomai kolegija pažymi, jog O. U. nereiškė reikalavimo grąžinti pagal sutartį sumokėtus 1000 Lt, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės faktiškai patirtų išlaidų atlyginimo klausimą, teikiant tarpininkavimo paslaugas, sprendė nurodytos sumos ribose.

Ieškovė teigia, jog teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškinį nes atsakovai niekada nereikalavo pakeisti sutarties sąlygas – sumažinti paslaugų kainą. Be to, šalys sutartyje taip pat nebuvo nurodžiusios, kad ieškovei mokėtinas užmokestis priklausys nuo faktiškai atliktų veiksmų pobūdžio, sudėtingumo ar išlaidų, patirtų vykdant sutartį. Ieškovė taip pat tvirtina, jog atsakovų argumentas, kad jokių paslaugų ieškovė jiems neteikė, prieštarauja pačių šalių faktiniam elgesiui. Kad paslaugos buvo suteiktos ir už jas buvo atsiskaityta, patvirtina tas faktas, jog atsakovai už paslaugas sumokėjo buvusiai ieškovės darbuotojai, su kuria bendradarbiavo po to, kai ši buvo atleista iš darbo UAB „Finsonas“. Kolegija vertindama šiuos argumentus konstatuoja, jog ieškovės nurodomas sutarties sąlygų vertinimas prieštarauja teisiniam reglamentavimui, susijusiam su atlygintinų paslaugų apmokėjimu. Kaip jau minėta, CK 6.720 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu sutarties neįmanoma įvykdyti dėl aplinkybių, už kurias nė viena iš sutarties šalių neatsako, klientas privalo atlyginti paslaugų teikėjui tik faktiškai šio teikėjo turėtas išlaidas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Ši norma aiškiai nurodo, jog sutarties neįvykdymo atveju paslaugų teikėjas negali reikalauti sumokėti visą sutartyje nurodytą kainą. Priešingu atveju, susiklostytų situacija, kai paslaugų gavėjas privalėtų atlyginti už paslaugas, kurių negavo ne dėl savo kaltės, o tai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių principams. Taigi ieškovės argumentas, jog neprašydami sumažinti pagal sutartį mokėtinų sumų, tuo atsakovai esą patvirtino, jog sutiko su sutarties sąlygomis, atmestinas kaip nepagrįstas ir neatitinkantis teisinio reglamentavimo nuostatų. Dėl tos pačios priežasties atmestinas ir argumentas, jog šalys nebuvo sutarusios, kad ieškovei mokėtinas užmokestis priklausys nuo faktiškai atliktų veiksmų pobūdžio, sudėtingumo ar išlaidų, patirtų vykdant sutartį. Būtent šios aplinkybės - atliktų veiksmų pobūdis ir patirtos išlaidos juos atliekant - turi būti tiriamos tuo atveju, kai ne dėl paslaugų gavėjo kaltės neįvykdoma atlygintinų paslaugų teikimo sutartis. Be to, atlyginimo už paslaugas mokėjimas ieškovei buvo aiškiai apspręstas tuo tikslu, kad padėti sutarties šalims sudaryti pagrindinę sutartį. Sutarties 3.8 ir 4.6 punktuose buvo numatyta, jog visiškai su ieškove atsiskaitoma pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo pas notarą dieną. Neįvykus juridiniam faktui, su kuriuo buvo susietas atlyginimo ieškovei sumokėjimas, ir pasibaigus prievolei sudaryti pagrindinę sutartį, ieškovės reikalavimas priteisti visą sutartyje numatytą sumą vertintinas kaip nepagrįstas bei prieštaraujantis teisės aktų nuostatoms. Ieškovės nurodomos aplinkybės, susijusios su jos buvusios darbuotojais R. S. veiksmais, vertintinos kaip neturinčios įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl ieškovės faktiškai suteiktų paslaugų ir apmokėjimo už jas. Nustatyta, kad pasibaigus preliminariosios sutarties galiojimo terminui, atsakovai toliau visus dokumentus tvarkė padedami 2010-05-10 įgaliojimo pagrindu veikusios R. S., su kuria, kaip su fiziniu asmeniu ir atsiskaitė (b. l. 37-38, 82-83, 97-99). Pasibaigus prievolei pagal preliminariąją sutartį, atsakovai, kaip numato sutarčių laisvės principas, galėjo laisva valia pasirinkti, su kokiu asmeniu jiems bendradarbiauti sudarant pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė nurodo, kad R. S. neturėjo verslo liudijimo tokio pobūdžio veiklai vykdyti, tačiau kolegija nekvestionuos R. S. veiklos teisėtumo, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Be aptartų skundo argumentų, ieškovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neišsprendė jos reikalavimo priteisti iš atsakovų D. M., S. M., T. V. 5000 Lt baudą pagal sutartį. Savo reikalavimo priteisti baudą pagrindu nurodo aplinkybę, jog turto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta kitokia kaina nei buvo numatyta. Kolegija pažymi, jog konstatavus, kad prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė 2009-12-31, sudarytos 2010-06-01 pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos nebegali būti taikomas preliminariosios sutarties sąlygų atžvilgiu ir negali būti vertinamasis kriterijus sprendžiant, ar pardavėjas nepažeidė preliminariosios sutarties 3.1-3.5 punktų, už ką buvo numatyta galimybė jam taikyti baudą. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti baudą dėl to, jog turto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos neatitiko preliminariosios sutarties sąlygų, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.