Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-195-198/2016

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-02-25
Bylos Nr.: e2A-195-198/2016
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Jonaitienė (pran.), Eigirdas Činka
Atsakovas: R. Č., L. Č.
Ieškovas: AAS „Gjensidige Baltic“
Trečiasis asmuo: S. V., A. M.

Kategorijos

2.5.39.2.6.1Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
3.2.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2A-195-198/2016

Algirdas Švedavičius Teisminio proceso Nr. 2-32-3-00542-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.39.2.6.1;3.2.1.14; (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 25 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

kolegijos teisėjų: Eigirdo Činkos ir Nijolės Danguolės Smetonienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų R. Č. ir L. Č. apeliacinius skundus dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-74-500-2015 pagal ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovams R. Č. ir L. Č. dėl dalies išmokėtos draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys S. V. ir A. M.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė prašė priteisti jos naudai solidariai iš atsakovų R. Č. ir L. Č. 7635,83 € išmokėtą draudimo išmoką, 5 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-07-28 įvykusio eismo įvykio, kurio metu S. V. vairuodama automobilį „L. R. R. R.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė KET taisykles, buvo apgadintas automobilis „Audi Q7“. Ieškovė buvo apdraudusi transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu automobilį „L. R. R. R.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kaip žalos atlyginimą automobilio „Audi Q7“ savininkui išmokėjo 52730, 00 Lt žalos atlyginimą. Draudimo sutarties sudarymo dieną ir įvykio dieną automobilio „L. R. R. R.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė buvo atsakovė L. Č.. Draudimo sutartį, kuria apdraustas automobilis „L. R. R. R.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sudarė ir sutarties šalimi (draudėju) yra atsakovas R. Č.. Sudarant draudimo sutartį buvo numatyta sąlyga, kad transporto priemonės nevairuos asmenys, jaunesni kaip 30 metų amžiaus. Sudarant draudimo sutartį R. Č. susipažino su draudimo sutarties sąlygomis ir įsipareigojo jų laikytis. Įvykusio eismo įvykio metu automobilį „L. R. R. R.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo asmuo jaunesnis kaip trisdešimt metų, t. y. tretysis asmuo S. V.. Kadangi draudėjas R. Č. ir transporto priemonės savininkė L. Č. netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, t. y. leido vairuoti automobilį jaunesniam kaip trisdešimties metų amžiaus asmeniui, prašo teismą priteisti iš atsakovų ieškovės naudai 50 % išmokėto žalos atlyginimo, t. y. 7635, 83 € sumą. Kadangi abu atsakovai pažeidė sudarytos draudimo sutarties sąlygas, tiksliai nėra galimybės nustatyti kuris iš jų yra kaltesnis dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo, išmokėtos žalos atlyginimo sumą prašo priteisti solidariai iš abiejų atsakovų.

Žemesnės instancijos teismas

Pasvalio rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė solidariai iš atsakovų L. Č. ir R. Č. ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ naudai 7635, 83 € išmokėto žalos atlyginimo regreso tvarka, 5% metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2014-06-19, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 171, 74 € (593, 00 Lt) žyminio mokesčio, valstybės naudai po 5, 00 € pašto išlaidų. Iš bylos įrodymų teismas nustatė, kad, atsakovų tarpusavio susitarimu atsakovei L. Č. priklausantį automobilį 2013-05-29 įprastinės Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi Nr. SGB 1591024 apdraudė atsakovas R. Č.. Nurodė, kad automobilio draudimo sutarties 1.5 p. buvo numatyta sąlyga, kad transporto priemonės nevairuos asmuo, jaunesnis kaip 30 metų amžiaus. Kiekvienas sutartį sudaręs asmuo yra atsakingas už sutarties vykdymą ir privalo tinkamai vykdyti sutarties sąlygas. Sutartis draudėjo yra pasirašyta, kas patvirtina, kad apie sutarties sąlygas draudėjas privalėjo žinoti ir žinojo. Atsakovė L. Č., kaip automobilio savininkė, taip pat privalėjo ir turėjo žinoti apie jai priklausančio automobilio civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygas ir taip pat yra atsakinga už jų laikymąsi. Kaip ir kas perdavė trečiajam asmeniui S. V. vairuoti atsakovei L. Č. priklausantį automobilį byloje nenustatyta. Abu atsakovai paaiškino, kad jie nežino ir neprisimena kaip S. V. paėmė automobilį. Atsakovas R. Č. yra atsakovės L. Č. brolis ir turėjo teisę esant reikalui pasiimti atsakovei L. Č. priklausantį automobilį, nedalyvaujant ir automobilio savininkei. Abu atsakovai paaiškino, kad S. V. buvo atsakovės L. Č. sūnaus draugė, L. Č. ir S. V. artimai bendravo, pastaroji taip pat žinojo kur yra laikomi automobilio rakteliai, todėl ji taip pat galėjo savo iniciatyva paimti atsakovei L. Č. priklausantį automobilį. Teismas sprendė, kad visuma šių aplinkybių įrodo, kad tiek atsakovas R. Č., tiek tretysis asmuo S. V., turėjo ne tik realią galimybę, bet ir atsakovės L. Č. leidimą paimti ir pasinaudoti jai priklausančiu automobiliu. Atsižvelgiant į visetą paminėtų byloje nustatytų aplinkybių teismas darė išvadą, kad abu atsakovai yra atsakingi už atsakovo patirtus nuostolius, t. y. išmokėtos žalos atlyginimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, įvertinant ir ieškinio senatį arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliantai nurodo, kad TPVCAPD sutartis Nr.SGB 1591024 yra atsakovų nepasirašyta, kas rodo, jog jie nebuvo supažindinti su jos sąlygomis. Teismas ginčijamu sprendimu pažeidė bylos šaliu įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, nes sprendė, kad „ visi prieštaravimai ir kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą", tuo nustatydamas vienodas abiems šalims įrodinėjimo pareigas, nors vartojimo sutarčiai taikomi atitinkami sutarčių aiškinimo ir silpnesniosios sutarties šalies apsaugos standartai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Teismas nepagristai nusprendė, kad abu atsakovai yra atsakingi už ieškovės patirtus nuostolius, t.y. išmokėtos žalos atlyginimą, ginčijamu sprendimu teismas neatskleidė kiekvieno iš atsakovų individualios kaltės aplinkybių dėl draudimo sutarties Nr.SGB 1591024 pažeidimo fakto. S. V. byloje nebuvo apklausta, todėl byloje liko nenustatytos objektyviam ir teisėtam teismo sprendimui reikšmingos faktinės aplinkybės, patvirtinančios kas, kada, kokiomis aplinkybėmis perdavė S. V. automobilį L. R. R. R. valst. Nr.(duomenys neskelbtini) ir nenustatyta ar dėl to atsakovai savo kaltais veiksmais pažeidė įprastines transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr.SGB 1591024 punkto 1.5. reikalavimą neperduoti vairuoti transporto priemones jaunesniems nei 30 metu amžiaus asmenims. Šios aplinkybės privalėjo būti nustatytos sprendžiant dėl atsakovų civilinės atsakomybės taikymo, nes LR TPVCAPD įstatymas ir LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintu Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės nenumato solidariosios transporto priemonės draudėjo ir faktinio automobilio savininko atsakomybės, jei transporto priemonė nėra jų bendra nuosavybė. Reikalavimai pareikšti tik 2015-01-21 patikslintu ieškiniu Nr.(06)-1.10/158, kai nuo ieškovo faktinio žalos atlyginimo ir regreso teisės atsiradimo dienos 2013-09-11 praėjo daugiau kaip metai (beveik 16 mėnesių), todėl teismas, posėdžio metu spręsdamas patikslinto ieškinio priėmimo klausimą, nepagristai neatsižvelgė į atsakovų prašomą taikyti ieškinio senatį L. Č. atžvilgiu ir pavėluotą ieškinio dalyko ir pagrindo keitimą, juo labiau, kad abiejų kartu — ieškinio dalyko ir ieškinio pagrindo keisti negalima (LR (duomenys neskelbtini). l d.). Dėl šių priežasčių 2015-01-21 ieškovės patikslintas ieškinys Nr.(06)-1.10/158 nepagristai buvo priimtas ir tenkintas visiškai.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nei vienas iš atsakovų neginčijo paties sutarties sudarymo fakto, todėl argumentai dėl parašo ant draudimo sutarties poliso nebuvimo nėra teisiškai reikšmingi, atsižvelgiant į LAT 2013-07-26 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2013 esantį išaiškinimą šiuo aspektu. Be to, atsakovai sutartį gavo, taigi turėjo galimybę ir privalėjo susipažinti su jos sąlygomis, šios aplinkybės atsakovai taip pat neginčijo. Atsakovai taip pat neginčijo, jog R. Č. sumokėjo už sutartį jos kainą. Liudytoja L. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog R. Č. yra nuolatinis jos klientas, draudžiantis daug automobilių ir jam visada yra išaiškinamos draudimo sutarčių sąlygos. Kadangi abu atsakovai tarpusavyje nebendradarbiaudami sąlygojo sutarties sąlygų pažeidimą ir žalos atsiradimą, dėl to, atsako solidariai. Atsakovai argumentų dėl praleisto ieškinio senaties termino nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nenurodė ir šia aplinkybe nesirėmė. Ieškinio pareiškimas vieno iš solidariųjų bendraskolių R. Č. atžvilgiu nutraukė šį terminą (CK 1.130 str. 1 d.) ir turi tokią pat reikšmę L. Č. atžvilgiu.

L. Č. apeliacinis skundas tenkintinas, R. Č. apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareigos grąžinti draudikui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas draudimo išmokas.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2013-05-29 ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ ir atsakovas R. Č. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – sutartis) Nr. SGB 1591024, kuria buvo apdrausta transporto priemonės „L. R. R. R.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą. 2013 m. liepos mėn. 28 d., 08 val. 25min., Pasvalio mieste, Mūšos gatvėje, įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė atsakovei L. Č. priklausantis automobilis „L. R. R. R.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir V. M. įmonei priklausantis automobilis „AUDI Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu L. Č. priklausantį automobilį vairavo tretysis asmuo S. V., kuri neturėjo 30 metų amžiaus. Ieškovas, vadovaudamasis LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklėmis, atlygino 52730, 00 Lt ( 15271,66€) dydžio nuostolius, susijusius su eismo įvykio metu padaryta žala.

Šalies argumentai

Atlyginusi žalą ieškovė kreipėsi į teismą pareikšdama reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų R. Č. ir L. Č. 7635,83 € išmokėtą draudimo išmoką. Reikalavimą dėl 7635,83 € sumos (50 procentų atlygintos žalos) atsakovų atžvilgiu grindė tuo, jog atsakovai netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, t. y. leido vairuoti automobilį jaunesniam kaip trisdešimties metų amžiaus asmeniui.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 str.1, 2 d.). Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, ją sudarant turi būti vadovaujamasi teisės aktais (CK 6.988 str. 3 d.), taip pat standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 6 str. 1 d.). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, turi įvertinti draudimo riziką. Nustatydamas draudimo riziką, draudikas vertina draudėjo pateiktą informaciją, kas lemia draudimo sutarties sąlygas, tarp jų ir draudimo įmokos dydį. Nagrinėjamu atveju sudarant draudimo sutartį buvo susitarta, kad transporto priemonė nebus vairuojama asmenų, jaunesnių nei 30 metų amžiaus (Sutarties 1.5 p.). Pirmosios instancijos teismas sprendimą iš atsakovų solidariai priteisti dalį draudiko nukentėjusiems asmenims išmokėtos išmokos grindė pareigos apie padidėjusią riziką pranešti draudikui nevykdymu. Atsakovas R. Č. (draudėjas) nesutinka su tokiu teismo sprendimu argumentuodamas tuo, kad TPVCAPD sutartis Nr.SGB 1591024 yra jo nepasirašyta, kas rodo, jog jis nebuvo supažindintas su jos sąlygomis. Tai, kad draudimo sutartis pasirašyta tik draudiko, teisėjų kolegijos vertinimu, galėtų būti siejama apskritai tik su draudimo sutarties sudarymu ar nesudarymu. Šiuo atveju atsakovai draudimo sutarties egzistavimo neginčija. Atsakovė L. Č. paaiškino, kad ji neturėjo teisės vairuoti transporto priemonę, draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta minima transporto priemonė, sudarė ir sutarties šalimi buvo jos brolis R. Č., kadangi jis ir vairuodavo tą automobilį. Tai, jog R. Č. sumokėjo už sutartį jos kainą atsakovai taip pat neginčija. Liudytoja L. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog R. Č. yra nuolatinis jos klientas, draudė ne vieną automobilį ir jam visada yra išaiškinamos draudimo sutarčių sąlygos. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo argumentai dėl parašo ant draudimo sutarties nebuvimo nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi.

Bendroji taisyklė, įtvirtinta CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, nurodo, kad subrogacija netaikoma, inter alia, civilinės atsakomybės draudimo atvejais. Pagal CK 1.1018 straipsnio nuostatas, ši taisyklė taikoma įstatymų nustatytoms draudimo šakoms ir grupėms tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. TPVCAPDĮ 22 straipsnio pirmojoje bei antrojoje dalyse yra išvardinti savarankiški pagrindai, kuriems atsiradus draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, įgyja teisę reikalauti sumokėtos dėl padarytos žalos sumos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens. TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kada draudikas gali reikalauti sumokėtų išmokų grąžinimo, yra išimtys iš bendrosios taisyklės, t. y. TPVCAPDĮ 22 straipsnio normos yra lex specialis CK 6.1015 straipsnio atžvilgiu, kadangi TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtintos išimtys iš bendrosios taisyklės, plečiamasis jų aiškinimas yra netaikomas. Byloje kilusio ginčo išsprendimui yra aktuali TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog apdraustos transporto priemonės valdytojui nevykdžius ar netinkamai vykdžius šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidinus žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Taigi apdraustojo pareiga grąžinti išmokėtas sumas yra siejama su netinkamu įstatymo 12 straipsnyje nustatytų pareigų vykdymu ar žalos padidinimu. TPVCAPDĮ 12 straipsnyje yra įtvirtintos eismo įvykių dalyvių (tarp jų ir apdraustojo) pareigos įvykus eismo įvykiui: imtis priemonių žalai sumažinti, pranešti policijai, užpildyti eismo įvykio deklaraciją, pranešti draudikui ir pan. Taigi iš šių normų analizės matyti, kad apdraustajam pareiga draudikui grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį atsiranda tik apdraustajam nesilaikius įstatymo 12 straipsnio reikalavimų, t.y. nevykdžius eismo įvykio dalyvio pareigų, įvykus eismo įvykiui. Tuo tarpu pareiga draudėjui grąžinti draudikui išmokėtas sumas ar jų dalį kyla ir kaip transporto priemonės valdytojui (transporto priemonės vairuotojui) netinkamai vykdžius TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytas eismo įvykių dalyvių pareigas ir, kaip savininkui, netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas, tame tarpe ir neinformavus draudiko apie draudimo rizikos padidėjimą. LR Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. N-47 „Dėl standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų“ 36 punkte nustatyta, jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką šių sąlygų 38 punkte nustatyta tvarka. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir 2013-05-29 ieškovo ir atsakovo R. Č. sudarytoje privalomojo draudimo sutarties 1.6 punkte. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareigą pranešti apie rizikos padidėjimą turi tiek apdraustasis, tiek draudėjas, tačiau apdraustajam šios pareigos neįvykdžius, draudikas neįgyja teisės iš apdraustojo reikalauti išmokų sumos ar jų dalies grąžinimo. Nors pareiga pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą yra nustatyta dviem subjektams – apdraustajam ir draudėjui, tačiau tai dar nereiškia, kad teisinės pasekmės (sankcija) už šios pareigos nevykdymą taip pat tenka abiems subjektams. Informacija apie draudimo riziką paprastai geriausiai žinoma draudėjui arba apdraustajam (asmeniui, kuris naudojasi transporto priemone), todėl pareiga apie šios rizikos pasikeitimą nustatyta būtent šiems subjektams. Tai reiškia, jog bet kuriam iš jų nustatyta tvarka informavus draudiką – toks informavimas pripažintinas atitinkančiu teisės aktų nustatytus reikalavimus ir draudikas nebetenka teisės grįsti savo pretenzijų dėl netinkamo informavimo, motyvuodamas, jog netinkamas subjektas pateikė informaciją apie rizikos padidėjimą. Tačiau pareiga grąžinti dalį išmokų draudikui dėl neinformavimo apie rizikos padidėjimą yra sąlygota netinkamų sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o už netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą atsakomybė gali kilti ir kyla tik sutarties šaliai. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai įtvirtinta, jog draudėjui nevykdžius ar netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Taigi įstatyme yra aiškiai nurodytas subjektas kuriam kyla pareiga draudikui grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį tuo atveju, jeigu nebuvo pranešta apie draudimo rizikos pasikeitimą. Kadangi, kaip jau minėta TPVCAPDĮ 22 straipsnio normos yra lex specialis, todėl nėra galimas plečiamas šios normos aiškinimas išplečiant subjektų, kuriems kyla pareiga grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį pažeidus pareigą informuoti apie rizikos padidėjimą, ratą. Atkreiptinas ieškovo dėmesys į tai, kad ir jo bei trečiojo asmens sudarytos privalomojo draudimo sutarties 1.6 punkte taip pat numatyta, kad draudėjui nepranešus apie rizikos padidėjimą, draudikas, dėl įvykusio įvykio išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo išmokos sumą ar jos dalį. Esant nustatytoms aplinkybės bei aptartam teisiniam reglamentavimui konstatuotina, kad nepranešus apie rizikos padidėjimą, apdraustasis neturi pareigos grąžinti išmokėtą draudimo išmokos sumą ar jos dalį. Draudiko reikalavimas šiuo pagrindu priteisti 50 procentų jo išmokėtos išmokos iš apdraustojo negali būti tenkinamas, kas sudaro pagrindą pirmos instancijos teismo sprendimą pakeisti - ieškinį atsakovės L. Č. atžvilgiu atmesti.

Šalies argumentai

Atsakovai apeliaciniame skunde prašo taikyti ieškinio senatį L. Č. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 312 str. draudžia apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovai tokio reikalavimo įstatymų nustatyta tvarka pirmosios instancijos teisme nereiškė, todėl jo negali reikšti ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Kadangi aukščiau aptartais argumentais ieškinys atsakovės L. Č. atžvilgiu atmestinas, tai ieškinio senaties instituto taikymas/ netaikymas šios atsakovės atžvilgiu teisinės reikšmės ir neturėtų.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu

nutaria:

L. Č. apeliacinį skundą tenkinti, R. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

Priteisti iš R. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 7635, 83 € išmokėto žalos atlyginimo regreso tvarka, 5% metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2014-06-19, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 171, 74 € žyminį mokestį AAS „Gjensidige Baltic“ (vieningas registro Nr. (duomenys neskelbtini) naudai bei 10 € pašto išlaidų valstybei (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, juridinio asmens kodas 188659752, a/s Nr. (duomenys neskelbtini), AB Swedbank, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Ieškinį atsakovės L. Č. atžvilgiu atmesti.

Teisėjai Eigirdas ČinkaBirutė JonaitienėNijolė Danguolė Smetonienė