Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-537-440/2014

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-06-02
Bylos Nr.: 2A-537-440/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-29-3-03324-2013-4
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas pakeistas iš dalies.

Teisėjai: Egidijus Mickevičius, Egidijus Mockevičius, Vilija Valantienė (pran.), Rasa Bartašienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“, "Rivona" "Brauer"

Kategorijos

40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
50.5pavadinimo nepavyko patikrinti
99.1pavadinimo nepavyko patikrinti
99.7pavadinimo nepavyko patikrinti
114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
126.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-537-440/2014Teisminio proceso Nr. 2-29-3-03324-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 40.2; 50.5; 99.1; 99.7; 114.4; 114.11; 121.14; 121.21; 126.8 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 2 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-411-721/2014, pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Brauer“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rivona“ dėl skolos palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Rivona“ priešieškinį ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Brauer“ dėl piniginių lėšų už naudojimąsi daiktu priteisimo bei priešpriešinių reikalavimų užskaitymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Brauer“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Šiauleksa“, kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „RIVONA“ 99622,05 Lt skolos, 3832,04 Lt palūkanų, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir 2423,17 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti; bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka. Nurodė, kad 2011-02-23 Šiaulių apygardos teismo nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Bankroto proceso eigoje, ieškovės hipotekos kreditoriui UAB „RIVONA“ 2012-05-11 turto perdavimo aktu buvo perduota turto už 2916322,06 Lt. Pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama hipotekos kreditoriaus pareiga visais atvejais – ir kai įkeistas turtas parduodamas ir kai neparduotas turtas perduotas įkaito turėtojui – dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas. Šiaulių apygardos teismas 2012-07-11 nutartimi konstatavo UAB „RIVONA“, kaip bankrutuojančios įmonės turtą perėmusio kreditoriaus, pareigą atlyginti administravimo išlaidų dalį, o ieškovės administratorių įpareigojo apskaičiuoti UAB „RIVONA“ mokėtiną išlaidų sumą, atsižvelgiant į perimto turto likutinės vertės bei bendro bankrutuojančios įmonės turto vertės santykį. 2013-01-10 nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti Šiaulių apygardos teismo 2012-07-11 nutartį. Vykdant teismo įpareigojimą ieškovės administratorius apskaičiavo UAB „RIVONA“ mokėtiną administravimo išlaidų sumą ir išrašė pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą 99622,05 Lt sumai, nurodant apmokėjimo terminą – 2013-02-28. Atsakovė šią sąskaitą atsisakė apmokėti motyvuodama tuo, kad yra patyrusi nuostolių dėl to, jog ieškovė atsakovei priklausančiose patalpose laikė technologinę įrangą ir tai ribojo atsakovės galimybes įgyvendinti savo teises į nuosavybės teise valdomą turtą. Ieškovė teigė, kad atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai atsisako įvykdyti jai kylančią pareigą apmokėti administravimo išlaidas (1-3 b.l.).

Žemesnės instancijos teismas

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2013-11-08 preliminariu sprendimu ieškinį tenkino - priteisė iš atsakovės UAB „RIVONA“ ieškovei BUAB „Brauer“ 99622,05 Lt skolos, 3832,04 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2013-11-07 – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1535,00 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (24-26 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovė UAB „RIVONA“ su preliminariu teismo sprendimu nesutiko, pateikė prieštaravimus ir priešieškinį dėl piniginių lėšų už naudojimąsi daiktu priteisimo ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, prašydama teismo panaikinti 2013-11-08 preliminarų sprendimą, priteisti UAB „RIVONA“ naudai iš atsakovės BUAB „Brauer“ 104500,00 Lt, 6 procentų procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei taikyti šalių priešpriešinių 103454,09 Lt sumos reikalavimų įskaitymą. Nurodė, kad neginčija savo, kaip įkaito turėtojo, pareigos prisidėti prie administravimo išlaidų atlyginimo, tačiau mano, kad prie administravimo išlaidų atlyginimo yra prisidėjusi perimtu nekilnojamuoju turtu, kuriuo 2012-05-11 – 2013-03-15 laikotarpiu neatlygintinai naudojosi ieškovė laikydama jame ieškovei priklausančius įrengimus ir tokiu būdu išvengdama išlaidų, susijusių su to turto laikymu ir saugojimu. Pažymėjo, kad nebuvo davusi sutikimo laikyti ieškovei priklausančią įrangą perimtuose pastatuose, ne kartą raštu reikalavo, kad ieškovė sumokėtų už įrangos laikymą bei nurodė, kad pageidautų gauti 15000,00 Lt dydžio nuomos mokestį per mėnesį. Atsakovės nuomone, tarp šalių 2012-05-11 – 2013-03-15 laikotarpiu susiklostė faktiniai nuomos santykiai, nors tai ir nebuvo įforminta rašytine sutartimi. Remiantis tuo, kad vieno mėnesio atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto nuomos kaina sudarė 15000,00 Lt per mėnesį, už laikotarpį, kai ieškovė savo įrangą laikė atsakovei priklausančiuose pastatuose (2012-05-11 - 2013-03-15), ieškovės atsakovei mokėtina suma sudaro 150000,00 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpiu 2012-05-11 - 2012-11-30 atsakovė buvo išnuomojusi turtą trečiajam asmeniui už 7000,00 Lt per mėnesį, atsakovė ieškovės mokėtiną sumą sumažino iki 104500,00 Lt (6,5 mėnesio x 8000,00 Lt = 52000,00 Lt ir 3,5 mėnesio x 15000,00 Lt = 52500,00 Lt) bei prašė teismo šią sumą įskaityti kaip ieškovei mokėtinas administravimo išlaidas pagal 2013-02-18 PVM sąskaitą faktūrą ir teismo priteistas 3832,04 Lt palūkanas (31-37 b.l.).

Šalies argumentai

Ieškovė su prieštaravimais ir priešieškiniu nesutiko, prašė teismo preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, priešieškinį palikti nenagrinėtu kaip neatitinkantį procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, o teismui nusprendus jį nagrinėti – atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad iš pateiktų prieštaravimų matyti, kad atsakovė faktiškai pripažino ieškinį, o prieštaravimus reiškia tik siekdama užvilkinti bylos nagrinėjimą ir atitolinti nepalankaus teismo sprendimo įsiteisėjimą. Pabrėžė, kad iš priešieškinio turinio nėra aišku iš ko kildinamas atsakovės reikalavimas priteisti iš BUAB ,,Brauer“ 104500,00 Lt (nuompinigiai, nuostoliai ar kt.). Atsakovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių teiginius, kad nurodyta patalpų nuomos kaina -15000,00 Lt atitinka rinkos kainą ir atsakovė turėjo realią galimybę už tokią kainą šias patalpas išnuomoti. Taip pat atsakovė neįrodė, kad abi šalys aiškiai suvokė, jog tarp šalių susiklostę faktiniai santykiai yra atlygintinio pobūdžio (100-101 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014-02-17 galutiniu sprendimu 2013-11-08 preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, BUAB ,,Brauer“ ieškinį tenkino visiškai, UAB ,,RIVONA“ priešieškinį atmetė. Priteisė ieškovei iš atsakovės 99622,05 Lt skolos, 3832,04 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2013-11-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2423,17 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 1535,00 Lt žyminio mokesčio bei 21,46 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės biudžetą. Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismas 2012-07-11 nutartimi nusprendė panaikinti bankrutuojančios UAB „Brauer“ 2012-05-29 kreditorių komiteto posėdžio pirmuoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą - „įpareigoti administratorių, administravimo išlaidų sąmatos apmokėjimui pirmiausia naudoti lėšas, gautas iš ūkinės - komercinės veiklos, likusią administravimo išlaidų sąmatos dalį apmokėti proporcingai, atsižvelgiant į viso įkeisto turto varžytinėse skelbtą pardavimo kainą ir bankroto proceso metu gautas lėšas, kurios sudaro 156 055,71 Lt“ ir įpareigojo administratorių UAB „Šiauleksa“ įkeisto turto perėmėjo UAB „RIVONA“ mokėtiną BUAB „Brauer“ bankroto bylos administravimo išlaidų dydį apskaičiuoti proporcingai, atsižvelgiant į UAB „RIVONA“ perimto turto likutinės vertės bei bendro bankrutavusios įmonės turto vertės santykį. Lietuvos apeliacinis teismas 2013-01-10 nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2012-07-11 nutartį paliko nepakeistą. Atsižvelgdamas į tai, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir turi būti vykdomas, bei į tai, kad byloje nėra ginčo dėl ieškovės apskaičiuotų administravimo išlaidų, priteistinų iš atsakovės UAB ,,RIVONA“, dydžio, teismas sprendė, kad įsiteisėjusių Šiaulių apygardos teismo 2012-07-11 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-10 nutarčių pagrindu ieškovės administratoriaus paskaičiuotą atsakovės (turto perėmėjo) mokėtiną bankroto bylos administravimo išlaidų dydį, pagal 2013-02-18 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Serija LOK Nr. 5044509, atsakovė privalo apmokėti ir tuo pagrindu ieškinį tenkino. Remdamasis byloje esančiais duomenimis, teismas padarė išvadą, kad ginčo šalių nesiejo jokie sutartiniai santykiai. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad susitarimas tarp šalių dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo nebuvo pasiektas, tarp šalių nebuvo susiklostę rašytinės sutarties pagrindu negyvenamųjų patalpų nuomos santykiai, todėl ieškovė BUAB ,,Brauer“ neturi pareigos mokėti atsakovei UAB ,,RIVONA“ pastatų nuomos mokesčio. Teismas pažymėjo, kad nors teisminio nagrinėjimo metu atsakovės UAB ,,RIVONA“ atstovė nurodė, kad dėl ieškovės saugomų įrenginių užimamo ploto atsakovė patyrė nuostolius, nes negalėjo išnuomoti šių patalpų tretiesiems asmenims, tačiau tai patvirtinančių rašytinių įrodymų ir apskaičiavimų, kurie pagrįstų realių nuostolių atsiradimo faktą, nepateikė. Teismas taip pat sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra įrodymų, kad tarp ieškovės BUAB ,,Brauer“ ir atsakovės UAB ,,RIVONA“ susiklostė nekilnojamojo turto nuomos sutartiniai santykiai, atsakovė neturi pagrindo laikyti save turinčia ieškovei priešpriešinį vienarūšį galiojantį ir vykdytiną reikalavimą bei neturi teisėto pagrindo reikalauti atlikti įskaitymą, o atsakovės prievolė sumokėti ieškovei 99622,05 Lt skolos ir 3832,04 Lt palūkanų įskaitymu negali pasibaigti. Remiantis nustatytoms aplinkybėmis teismas atsakovės priešieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Ieškinį tenkinus, teismas atitinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB ,,RIVONA“ prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-02-17 galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-411-721/2014 dalį, kuria atsisakyta tenkinti atsakovės priešieškinį ir priteista iš atsakovės valstybės naudai 1535,00 Lt žyminio mokesčio ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, priteisti iš BUAB ,,Brauer“ 104500,00 Lt, 6 procentų dydžio procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei taikyti šalių priešpriešinių 103454,09 Lt sumos reikalavimų įskaitymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju atsakovė turėjo nurodyti teisinio ieškinio pagrindą yra nepagrįsta, kadangi vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.

2. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nusprendęs, kad tarp ginčo šalių nebuvo sudaryta rašytinė nuomos sutartis, nepagrįstai rašytinės sutarties nebuvimą sutapatino su ieškovės pareigos atsiskaityti už naudojimąsi nekilnojamuoju turtu nebuvimu. Ieškovė pripažino, kad laikotarpiu nuo 2012-05-11 iki 2013-03-15 naudojosi atsakovės nekilnojamuoju turtu, byloje esantys įrodymai patvirtino, kad ginčo šalys suvokė, jog tarp jų susiklostė atlygintinio pobūdžio santykiai, tik šalys nesusitarė dėl kainos, todėl pirmosios instancijos teismas, ieškovei nepaneigus atsakovės prašomos kainos, nepagrįstai netenkino priešieškinio ir nepriteisė už naudojimąsi nekilnojamuoju turtu atsakovės prašomos sumos. Teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės nuomone, kad ginčo patalpų atsakovės pasiūlyta nuomos kaina neatitiko tuo laikotarpiu nuomojamų patalpų vidurkių, neatsižvelgdamas į tai, kad byloje esantys įrodymai (ieškovei iškėlus bankroto bylą patalpos su įrengimais buvo išnuomotos už bendrą 21568,25 Lt sumą per mėnesį, atsakovė buvo gavusi pasiūlymą išnuomoti nekilnojamąjį turtą už 15000,00 Lt per mėnesį, analogiškos paskirties nekilnojamojo turto nuoma šiuo metu yra 6,00 Lt už m²) patvirtina, jog atsakovės prašoma suma 15000,00 Lt per mėnesį ir bendra 104500,00 Lt suma už visą laikotarpį nuo 2012-05-11 iki 2013-03-15 atitinka rinkos kainas. Be to netenkinus apeliantės reikalavimo - nepriteisus 104500,00 Lt už naudojimąsi nekilnojamuoju turtu ir neįskaičius su atsakovės ieškovei mokėtina 103454,09 Lt suma, būtų pažeistas kreditorių lygiateisiškumo bankroto procese principas, nes susidarytų situacija, jog atsakovė prie administravimo išlaidų atlyginimo būtų prisidėjusi ženkliai didesne nei teismo nutartimis nustatyta atsakovei tenkančia mokėti administravimo išlaidų suma.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad remiantis tuo jog, byloje nėra įrodymų, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė nekilnojamojo turto nuomos sutartiniai santykiai, atsakovė neturi pagrindo laikyti save turinčia ieškovei priešpriešinį vienarūšį galiojantį ir vykdytiną reikalavimą bei neturi tesėto pagrindo reikalauti atlikti įskaitymą. Apeliantė pažymi, kad ieškovė yra skolinga atsakovei už naudojimąsi patalpomis, o atsakovė skolinga administravimo išlaidas, todėl akivaizdu, jog abi ginčo šalys turi viena kitai priešpriešinių pareigų. Abiejų ginčo šalių reiškiami reikalavimai yra piniginio pobūdžio, taigi, priešingai nei nurodo teismas, yra vienarūšiai. Be to, abiejų ginčo šalių reikalavimai galioja, nes iš abiejų šalių susirašinėjimo akivaizdu, jog nepaisant to, kad tarp šalių nebuvo pasiektas susitarimas dėl konkrečios kainos, abi šalys aiškiai suvokė, jog įrenginių ieškovei priklausančios įrangos laikymas atsakovei priklausančiame nekilnojamame turte suponuoja atlygintinių teisinių santykių atsiradimą. Tiek iš byloje esančių įrodymų, tiek iš teismo posėdžio metu išsakytos pozicijos akivaizdu, jog ieškovė neginčijo atlygintinių santykių pobūdžio, neneigė naudojimosi patalpomis fakto, o tik išreiškė nuomonę, kad atsakovės prašoma priteisti suma yra per didelė, tačiau jokių tą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Todėl remiantis išdėstytu, darytina priešinga nei teismo išvada - atsakovės reikalavimas yra galiojantis, vykdytinas ir apibrėžtas.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė 1535,00 Lt žyminio mokesčio, kadangi byloje buvo sprendžiami bankroto bylos klausimai, todėl remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - LR CPK) 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 96 straipsnio 4 dalimi, tiek ieškovė, tiek atsakovė nuo žyminio mokesčio šiuo atveju atleidžiami.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB ,,Brauer“ nurodė, kad nesutinka su apeliacinių skundų argumentais, prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-02-17 galutinį sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovė sutinka su atsakovės nuomone, kad teismas bylas nagrinėja pagal faktinį ieškinio pagrindą, o nustatytų bylos aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, tačiau pažymi, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas galutiniame sprendime nurodė, jog atsakovės reikalavimas yra teisėtai nepagrįstas, kadangi atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog tarp šalių buvo susiklostę nekilnojamojo turto nuomos teisiniai santykiai, o ne reikalavo atsakovės nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai nustatė, kad ginčo šalių nesiejo jokie sutartiniai santykiai bei, kad atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis turėjo įrodyti, kad tokia sutartis tarp ginčo šalių buvo sudaryta, tačiau to nepadarė. Apeliantė tokių sutartinių santykių įrodyti ir negalėjo, kadangi remiantis LR CK 6.477 straipsnio 1 dalimi, pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Iš išdėstyto akivaizdu, kad viena iš esminių šios sutarties sąlygų yra nuomos mokestis. Iš bylos duomenų matyti, kad šalys dėl nuomos mokesčio nebuvo susitarusios. Savo pateiktame apeliaciniame skunde tai patvirtino ir pati apeliantė. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog susitarimas tarp šalių dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo nebuvo pasiektas, todėl ieškovė neturi pareigos mokėti atsakovei pastatų nuomos mokesčio.

Šalies argumentai

2. Ieškovė nesutinka su apeliantės nuomone, jog byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, jog abi šalys suvokė, jog tarp jų susiklostę teisiniai santykiai yra atlygintinio pobūdžio. Pabrėžė, kad ieškovė dėl atsakovės nurodomo nuomos mokesčio niekada nebuvo sutikusi. Vien tai aplinkybė, jog atsakovė prašė tokio dydžio nuomos mokesčio, savaime nepatvirtina, jog abi šalys suprato, jog tarp jų yra susiklostę atlygintinio pobūdžio teisiniai santykiai. Ieškovė nesutiko su tokiu atsakovės reikalaujamu nuomos mokesčiu, kadangi manė, jog atsakovė yra nesąžininga. Į bylą pateiktas 2012-11-14 pasiūlymas dėl nekilnojamojo turto nuomos, kuriuo atsakovei buvo siūloma 15000,00 Lt per mėnesį nuomos kaina yra abejotinas, kadangi normalioje verslo praktikoje sunku įsivaizduoti, kad potencialus nuomininkas galėtų teikti pasiūlymą nuomotis patalpas kartu su pasiūlymu siūlytųsi mokėti gerokai viršijantį rinkos kainą nuomos mokestį. Atsakovės reikalaujamas nuomos mokesčio dydis buvo akivaizdžiai per didelis, todėl ieškovė jokio susitarimo su atsakove niekada nebuvo sudariusi.

3. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo pateikiamais išaiškinimais, padarė teisingą išvadą, jog nėra visų sąlygų, kurių buvimas yra būtinas įskaitymo taikymui. Teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nesant įrodymų, jog tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė nekilnojamojo turto nuomos sutartiniai santykiai, atsakovė neturi pagrindo laikyti save turinčia ieškovei priešpriešinį vienarūšį galiojantį ir vykdytiną reikalavimą bei neturi teisėto pagrindo reikalauti atlikti įskaitymą, kadangi nėra visų būtinų sąlygų tokio įskaitymo taikymui.

4. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ieškovė pažymėjo, kad tenkinus ieškovės reikalavimus pilna apimtimi, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikydamas LR CPK normas, teisingai apskaičiavo ir paskirstė byloje priteistinas valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas, jas priteisdamas iš atsakovės. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė nėra bankrutuojantis ar restruktūrizuojamas asmuo, todėl negali būti atleista nuo bylinėjimosi išlaidų pagal jos nurodytą LR CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo atmestas atsakovės priešieškinys dėl piniginių lėšų už naudojimąsi daiktu priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2011-02-23 nutartimi iškėlė UAB „Brauer“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Šiauleksa“ (4-6 b.l.). 2012-05-11 viešose varžytynėse neparduoto turto perdavimo kreditoriui aktu BUAB „Brauer“ perdavė nuosavybės teise atsakovei akte nurodytą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą – pilstymo cechą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinierinius tinklus – artezinį gręžinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), inžinierinius tinklus – artezinį gręžinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – artezinio gręžinio aptarnavimo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – artezinio gręžinio aptarnavimo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), technologinius alaus ir vandens išpilstymo įrenginius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovė šį turtą priėmė (7-10 b.l.). Šiaulių apygardos teismas 2012-07-11 nutartimi įpareigojo administratorių UAB „Šiauleksa“ įkeisto turto perėmėjo UAB „RIVONA“ mokėtiną BUAB „Brauer“ bankroto bylos administravimo išlaidų dydį apskaičiuoti proporcingai, atsižvelgiant į UAB „RIVONA“ perimto turto likutinės vertės bei bendro bankrutavusios įmonės turto vertės santykį (11-13 b.l.). Lietuvos apeliacinis teismas 2013-01-10 nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2012-07-11 nutartį paliko nepakeistą ir pritardamas pirmosios instancijos teismui pažymėjo, jog vadovaujantis kreditorių lygiateisiškumo (lygybės) principu, įkeisto turto perėmėjas UAB „RIVONA“ bankroto bylos administravimo išlaidas turėtų atlyginti proporcingai perimto turto likutinės vertės bei bankrutavusios įmonės turto likutinės vertės santykiui (14-17 b.l.). Ieškovės administratorius, vykdydamas teismo nutartis, apskaičiavo atsakovės (turto perėmėjos) mokėtiną ieškovės bankroto bylos administravimo išlaidų dydį ir tuo pagrindu 2013-02-18 išrašė PVM sąskaitą faktūrą Serija LOK Nr. 5044509, kurioje nurodyta mokėtina suma – 99622,05 Lt, bei nurodė šią PVM sąskaitą faktūrą apmokėti iki 2013-02-28 (18 b.l.). Atsakovė 2013-03-19 pranešimu ieškovei pranešė, kad UAB „RIVONA“ dėl jos nuosavybės teise valdomose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), nuo 2012-05-11 iki 2013-03-15 laikytos ieškovės nuosavybės teise valdomos įrangos, patyrė 104500,00 Lt nuostolių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovė atsisakė apmokėti bankroto administratoriaus išrašytą sąskaitą faktūrą, tol kol tinkamai nebus atsiskaityta su UAB „RIVONA“ (19-20 b.l.).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės BUAB ,,Brauer“ pareikštų reikalavimų pagrįstumą, skundžiamame galutiniame sprendime padarė išvadas, kad ieškovė įvykdydama Šiaulių apygardos teismo 2012-07-11 nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-10 nutartį, pagrįstai paskaičiavo atsakovės (hipoteka įkeisto turto perėmėjos) mokėtiną ieškovės bankroto bylos administravimo išlaidų dydį ir tuo pagrindu 2013-02-18 išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija LOK Nr. 5044509, kurios atsakovė laiku neapmokėjo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas ieškovės reikalavimą priteisti 99622,05 Lt skolos laikė pagrįstu ir įrodytu. Dėl atsakovės pareikšto priešieškinio priteisti 104500,00 Lt sumą kaip atlygį už naudojimąsi atsakovei priklausančiu nekilnojamuoju turtu, teismas nurodė, kad tarp šalių nebuvo susiklostę rašytinės sutarties pagrindu negyvenamųjų patalpų nuomos santykiai, todėl ieškovė neturi pareigos mokėti atsakovei nuomos mokesčio. Taip pat teismas sprendė, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kad dėl jai nuosavybės teise priklausančiuose pastatuose buvusių ieškovės įrengimų, atsakovė negalėjo patalpų išnuomoti tretiesiems asmenims ir patyrė realius nuostolius. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nesant tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos rašytinės nuomos sutarties ieškovė neprivalo atlyginti atsakovei už naudojimąsi atsakovei priklausančiu turtu. Be to, apeliantė nesutinka su teismo sprendimu priteisti iš atsakovės žyminį mokestį, kadangi atsižvelgiant į ginčo pobūdį nagrinėjamu atveju tiek ieškovė, tiek atsakovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleisti.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neanalizuoja pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tenkinti ieškovės ieškinį pagrįstumo ir teisėtumo iš esmės, kadangi apeliantė su teismo priimtu sprendimu šioje dalyje sutinka, jo neskundžia. Apeliacinės instancijos teismas vertina ir analizuoja tik apeliacine tvarka skundžiamas pirmosios instancijos teismo išvadas, susijusius su atsakovės priešieškinio atmetimu bei bylinėjimosi išlaidų priteisimu (LR CPK 320 straipsnis).

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovė neįvardino teisinio reikalavimo pagrindimo. Atsakovės nuomone, šis teismo reikalavimas reiškė reikalavimą nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, o tai prieštarauja įstatymo nuostatoms ir kasacinio teismo praktikai, kadangi teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir teisinio ieškinio pagrindo neįvardinimas pats savaime nesudarė pagrindo netenkinti atsakovės reikalavimų. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia atsakovės pozicija ir pažymi, kad priešingai nei teigia apeliantė, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, netenkino atsakovės priešieškinio reikalavimų ne tuo pagrindu, kad atsakovė nenurodė teisinio ieškinio pagrindimo, bet motyvuodamas tuo, kad apeliantė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, t.y. nepateikė įrodymų nei, kad tarp šalių buvo sudaryta nuomos sutartis, nei, kad ieškovė patyrė realių nuostolių dėl ieškovės atsakovei priklausančiose patalpose laikomos įrangos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas LR CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (LR CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (LR CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Taigi, proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (LR CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra ne kartą pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Nurodant ieškinio dalyką kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti. Be to, ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (LR CK 1.138 straipsnis), tačiau neprivaloma savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo, tačiau bet kokiu atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai. Nagrinėjamu atveju, atsakovė reikalavimą priteisti iš ieškovo 104500,00 Lt sumą už naudojimąsi jai priklausančiu daiktu grindė konkrečiu ir apibrėžtu pagrindu - nesumokėtu nuomos mokesčiu už naudojimąsi atsakovės patalpomis (35 b.l.), šias aplinkybes patvirtina atsakovės nurodytas prašomos priteisti sumos apskaičiavimas - 6,5 mėnesio x 8000,00 Lt = 52000,00 Lt ir 3,5 mėnesio x 15000,00 Lt = 52500,00 Lt, viso -104500,00 Lt. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės reikalavimus vertino bei analizavo pagal priešieškinyje nurodytą pagrindą, o atsakovės argumentai, kad teismas turėjo pripažinti ieškovės pareigą sumokėti atsakovei jos reikalaujamą sumą kitu teisiniu pagrindu prieštarauja civiliniam procesui keliamiems tikslams bei protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, kadangi, kaip minėta, atsakovė konkrečiai suformulavo ieškinio pagrindą nurodydama kas sudaro prašomą priteisti sumą. Be to pažymėtina, kad nors atsakovė priešieškinyje nekėlė reikalavimo priteisti nuostolius, tačiau pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai vertindamas kilusį ginčą papildomai pasisakė ir šiuo klausimu, todėl apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas aplaidžiai tyrė bylai reikšmingas aplinkybes yra nepagrįsti ir neįrodyti.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog neesant sudarytos rašytinės nuomos sutarties, ieškovė neprivalo atlyginti atsakovei už naudojimąsi atsakovei priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Apeliantės nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarp šalių susiklostę faktiniai nuomos teisiniai santykiai buvo atlygintiniai ir, kad ieškovei nepaneigus atsakovės prašomos kainos (15000,00 Lt nuomos mokesčio už mėnesį), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovei nepriteisė šios sumos. Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais atsakovės argumentais.

Iš atsakovės pateiktų duomenų matyti, kad 2012-05-22 pranešimu atsakovė kreipėsi į ieškovę nurodydama, kad pageidauja, jog BUAB „Brauer“ priklausantis turtas kuo skubiau būtų išgabentas iš UAB „RIVONA“ pastato, priešingu atveju siūlo derėtis dėl nuomos sutarties sąlygų sudarymo, tuo pačiu informavo ieškovę, kad sutiktų išnuomoti nekilnojamąjį turtą už 15000,00 Lt per mėnesį (42, 112-115 b.l.). Ieškovė teigia, kad šio rašto nebuvo gavusi (101 b.l.). 2012-11-13 atsakovė kreipėsi į ieškovę, prašydama iki 2012-12-01 pasiimti visų kitų BUAB „Brauer“ kreditorių naudai įkeistą turtą iš UAB „RIVONA“ nuosavybės teise valdomo turto, esančio (duomenys neskelbtini), bei nurodė, kad yra nepajėgi apsaugoti kitiems kreditoriams priklausančio turto (67 b.l.). 2012-11-19 prašymu dėl termino pratęsimo turtui pasiimti BUAB „Brauer“ administratorius nurodė, jog neturi galimybės atsiimti likusių BUAB „Brauer“ priklausančių daiktų, prašė turto pasiėmimo terminą pratęsti iki 2011-12-15 (43 b.l.). 2012-12-11 prašymu BUAB „Brauer“ bankroto administratorius kreipėsi į atsakovę, nurodydamas, jog BUAB „Brauer“ kreditorių susirinkimas įpareigojo administratorių derėtis dėl turto saugojimo UAB „Rivona“ priklausančiame pastate arba dėl pastato nuomos ir pastate esančio turto apsaugos sąlygų, bei prašė nurodyti sąlygas, kurioms esant BUAB „Brauer“ įrengimai galėtų būti laikomi atsakovei priklausančiame pastate 3-4 mėnesius (44 b.l.). Atsakydama į ieškovės raštą, atsakovė 2012-12-12 pranešimu nurodė, jog išnuomotų UAB „RIVONA“ priklausantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ne trumpesniam nei 4 mėnesių laikotarpiui už 15000,00 Lt plius PVM per mėnesį nuomos mokestį, įsipareigojimų už turto apsaugą ir saugumą neprisiima (45 b.l.). 2013-01-30 atsakovė kreipėsi į ieškovę nurodydama, kad jei nebus sudaryta nuomos sutartis 2012 -12-12 nurodytomis sąlygomis ar kitomis UAB „RIVONA“ interesus tenkinančiomis sąlygomis, o nepavykus susitarti iki 2013-02-14, atlaisvinus patalpas bei neatlyginus visų UAB „RIVONA“ patirtų nuostolių, atsakovės pažeistos teisės bus ginamos teisės aktų nustatyta tvarka (47 b.l.). 2013-02-08 pranešimu ieškovės bankroto administratorius informavo atsakovę, kad BUAB „Brauer“ kreditorių komitetas 2012-12-21 nutarimu neleido sudaryti nuomos sutarties bei pažymėjo, kad atsakovės reikalavimai išdėstyti 2013-01-30 rašte bus svarstomi artimiausiame kreditorių komiteto posėdyje. Bankroto administratorius atkreipė atsakovės dėmesį, kad UAB „RIVONA“ perdavus įkeistą nekilnojamąjį turtą, UAB „RIVONA“ buvo sudariusi nuomos sutartį su UAB „Lokio bravoras“, BUAB „Brauer“ nesinaudojo UAB „RIVONA“ perduotu turtu nuo 2012-05-11, UAB „RIVONA“ su UAB „Lokio bravoras“ nuomos sutartį nutraukė 2012-12-01, nuo minėtos datos BUAB „Brauer“ įrenginiai yra UAB „RIVONA“ priklausančiame pastate. Taip pat administratorius pabrėžė, kad UAB „RIVONA“ turtas yra saugomas ir BUAB „Brauer“ lėšomis (51 b.l.). 2013-02-20 ieškovė raštu kreipėsi į atsakovę su prašymu leisti įeiti į UAB „RIVONA“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) su tikslu demontuoti ir iškeldinti BUAB „Brauer“ nuosavybės teise valdomą įrangą įkeistą AB DNB bankui ir VĮ Turto bankui (49 b.l.). 2013-02-20 UAB „RIVONA“ pranešė ieškovei, kad neprieštarauja, jog ieškovės nurodytu laiku būtų patekta į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir demontuota ir iškeldinta visa BUAB „Brauer“ nuosavybės teise valdoma įranga (50 b.l.). Minėtu raštu atsakovė taip pat prašė iki 2013-03-05 atsiskaityti su UAB „RIVONA“ už jos patalpose nuo 2011-05-11 saugomą BUAB „Brauer“ turtą. 2013-03-14 pranešimu ieškovės bankroto administratorius informavo UAB „RIVONA“, kad BUAB „Brauer“ įranga išmontuota ir iškeldinta iš UAB „RIVONA“ priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bei pažymėjo, kad UAB „RIVONA“ nuo 2012-05-11 niekada nesiūlė ir nereikalavo sudaryti nuomos sutarties ir/ar lėšų apmokėjimo už BUAB „Brauer“ įrenginių buvimą UAB „RIVONA“ pastate, UAB „RIVONA ir bankroto administratorius savo laiškuose aptarė klausimą dėl patalpų nuomos nuo 2012-12-14. Bankroto administratorius taip pat nurodė, kad kreditorių susirinkimui nepritarus UAB „RIVONA“ pasiūlytoms turto nuomos sąlygoms administratorius negalėjo sudaryti nuomos sutarties, bei prašė atsakovės vadovo pateikti pasiūlymą kokiomis sąlygomis ir kaina BUAB „Brauer“ galėtų atsiskaityti už UAB „RIVONA“ patalpose laikytą įrangą laiko tarpu nuo 2012-12-01 iki 2013-03-15, šį pasiūlymą administratorius teiktų svarstyti artimiausiame kreditorių komiteto posėdyje (46 b.l.). Teisėjų kolegija vertina, kad iš išdėstytų aplinkybių yra pagrindo spręsti, kad ieškovė nesutikusi su atsakovės siūlomomis nuomos sąlygomis nesudarė konkretaus susitarimo dėl patalpų nuomos ir konkrečios paslaugų kainos, todėl atsakovės patalpose buvusią įrangą išmontavo ir išsivežė. Iš pateikto šalių susirašinėjimo matyti, kad atsakovė, nors ieškovė ir prašė, nei karto nenurodė kito būdo atsiskaityti už atsakovės patalpose laikytą įrangą. Įvertinusi įrodymų visumą, teisėjų kolegija ieškovės nurodytas aplinkybes, kad klausimą dėl patalpų nuomos šalys pradėjo svarstyti tik nuo 2012 m. gruodžio mėnesio laiko labiau tikėtinomis, nei atsakovės teiginius, kad ieškovė nuo 2012-05-11 žinojo apie atsakovės reikalavimą sudaryti nuomos sutartį. Visų pirma, iš atsakovės 2012-11-13 rašto matyti, kad atsakovė prašė pasiimti ieškovei priklausantį turtą tuo pagrindu, kad ji nėra pajėgi apsaugoti jos patalpose esančio ieškovei priklausančio turto, jokie kiti reikalavimai susiję su patalpų nuoma ar nuostolių atlyginimu nebuvo keliami (67 b.l.). Iš kitų atsakovės raštų matyti, kad atsakovė niekur neužsiminė apie 2012-05-22 rašte (45 b.l.) nurodytas nuomos sąlygas, ieškovei sudaryti nuomos sutartį siūlė 2012-12-12 rašte nurodytomis sąlygomis (47 b.l.). Be to, nuo 2012-05-11 atsakovė UAB „RIVONA“ ir UAB „Lokio bravoras“ buvo sudarę turto nuomos sutartį, pagal kurią atsakovė išnuomojo nekilnojamąjį turtą adresu (duomenys neskelbtini), už 7000,00 Lt nuomos mokestį per mėnesį (57-66 b.l.). Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad atsakovė įrodė, jog ieškovė nuo pat nekilnojamojo turto perdavimo atsakovei momento žinojo, kad tarp šalių susiklostę santykiai yra atlygintinio pobūdžio. Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad šalys buvo susitarusios dėl atlygintinės patalpų nuomos (15000,00 Lt per mėnesį) ar dėl kitokio atsiskaitymo būdo už naudojimąsi atsakovės patalpomis.

Teisėjų kolegija, spręsdama ginčo šalių sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo klausimą, pažymi, kad sutarčių sudarymo laisvės principas yra analizuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Pagal formuojamas nuostatas, sutarties sudarymo laisvė – tai laisvas jos šalių valios reiškimas, siekiant sudaryti sutartį. Tai yra teisė savarankiškai, kartu su kontrahentu spręsti sutarties turinio klausimus, nepažeidžiant imperatyviųjų įstatymo reikalavimų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių. Civilinėje teisėje sutartis reiškia laisvą dviejų ar daugiau asmenų valios suderinimą, kurio tikslas – sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Kiekvienos sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. Taigi konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia. Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas pirmiausia reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Tai reiškia, kad negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jos valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar vienašalio įsipareigojimo. Tam tikrais įstatyme imperatyviai nustatytais atvejais reikia dar vieno elemento – specialios šalių susitarimo formos. Tarp šalių gali kilti tokio pobūdžio ginčas, kada reikia nustatyti, kokios rūšies sutartis šalių sudaryta, jei pripažįstama, kad kaip derybų rezultatą šalys pasiekė atitinkamą susitarimą, kurio sąlygas užfiksavo rašytine forma. Tuo atveju, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties sudarymo fakto, o jei pripažįstama, kad ji sudaryta – dėl jos sąlygų, turi būti aiškinami tikrieji teisinio santykio dalyvių ketinimai, atsižvelgiant į tikslą, dėl kurio derybos buvo pradėtos, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta derybose dėl sutarties sudarymo, sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2011). Konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos LR CK 6.193 straipsnyje, yra suformuotos - kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai; pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis aiškinama atsižvelgiantį tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; kai yra abejonių dėl sutarties sąvokų, joms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius; aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir LR CK 1.5straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010. Teismų praktika. 2010, 34 ). Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta rašytinė ar žodinė nuomos, pasaugos ar bet kokio kito pobūdžio sutartis dėl naudojimosi patalpomis atlygintinumo bei, kad ieškovė buvo įsipareigojusi tokį mokestį mokėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl ginčo šalių žodine forma sudarytos sutarties esmės, svarbu, pagal šalių pateiktus leistinus įrodymus nustatyti konkrečias faktines aplinkybes dėl sutarties sudarymo laiko, vietos ir sutartyje apibrėžtų sąlygų. Nagrinėjamu atveju matyti, kad šalys nesusitarė nei dėl ieškovei priklausančios įrangos laikymo sąlygų (turto apsaugos) sąlygų nei dėl patalpų nuomos kainos. LR CPK 6.154 straipsnyje įtvirtinta bendroji sutarties samprata reiškia, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (LR CK 6.159 straipsnis). Nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, o nuomos sutartis dėl pastatų, statinių visais atvejais turi būti rašytinė (LR CK 6.478 straipsnio 1 dalis, 6.531 straipsnio 1 dalis). Įstatymo nustatytos rašytinės formos nesilaikymas, jeigu įstatymuose įsakmiai nenurodyta kitaip, nedaro žodine tvarka sudarytos sutarties negaliojančios, tačiau pasunkina jos įrodinėjimą (LR CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Pagal LR CK 6.830 straipsnį pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas – sumokėti atlyginimą, jeigu tai įtvirtinta sutartyje. pasaugos teisiniai santykiai paprastai atsiranda pasaugos sutarties pagrindu, o pasaugos sutarties dalykas – susitarimas dėl saugojimo paslaugos teikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp šalių buvo susiklostę nuomos, pasaugos ar kitokio pobūdžio sutartiniai santykiai, kuriais remiantis atsakovė įsipareigojo leisti laikyti, saugoti savo patalpose ieškovei priklausantį turtą, o ieškovė už šias paslaugas įsipareigojo mokėti tam tikrą mokestį. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad šalių interesai nesutapo, bendra valia suderinta nebuvo. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė pateikė ieškovei pasiūlymą dėl nuomos mokesčio, tačiau ieškovė už patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), mokėti po 15000,00 Lt per mėnesį atsisakė, o 2013-02-08, 2013-03-14 BUAB ,,Brauer“ atsakovei adresuoti pranešimai nepatvirtina nuomos sutarties sudarymo su atsakove, nes juose buvo išreikštas nesutikimas su atsakovės pasiūlymu.

Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju atsakovė taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad dėl ieškovės veiksmų (turto laikymo ieškovei priklausančiose patalpose) atsakovė patyrė nuostolių. Pažymėtina, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kitašalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (LR CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių – sutartinė ir deliktinė. Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (LR CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis). Civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos įstatyme įtvirtintos sąlygos – neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė bei patirta žala. Pažymėtina, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (LR CK6.249 straipsnis). Negautomis pajamomis pagal įstatymą pripažįstamos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (LR CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su netesėtais kalto asmens veiksmais. Netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos), sutartinės atsakomybės taikymo viena priemonių, atlyginami tik atsižvelgiant į tai, ar iš tikrųjų jie realiai padaryti. Bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012). Nagrinėjamoje byloje atsakovė nepateikė jokių įrodymų, objektyvių duomenų, kad dėl jai priklausančiose patalpose esančio ieškovės turto ji negavo realių, suplanuotų pajamų, negalėjo išnuomoti pastatų ar dėl šios priežasties turėjo nuomoti už mažesnę kainą, saugoti turtą už savo lėšas ir dėl to patyrė realių nuostolių. Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė kokius neteisėtus veiksmus atliko ieškovė (turtą laikė neteisėtai, be atsakovės leidimo, prieš jos valią ir t.t.), bei kokią konkrečią, įrodymais pagrįstą žalą patyrė atsakovė dėl ieškovės kaltų veiksmų. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovė neįrodė, jog būtent dėl ieškovės veiksmų kas mėnesį prarado po 15000,00 Lt pajamų, nes kaip matyti iš bylos duomenų, nors atsakovė ir pateikė UAB „DIUTIS“ pasiūlymą išsinuomoti iš atsakovės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (98 b.l.), tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad minėtas asmuo šį turtą atsisakė išsinuomoti vien dėl ieškovės šiose patalpose esančių įrengimų. Iš byloje esančių įrodymų negalima spręsti, kad atsakovė turėjo realias galimybes šias pajamas gauti ir jų negavo būtent dėl ieškovės kaltės. Atsižvelgdama į tai, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs priežastinio ryšio tarp atsakovės nurodytų nuostolių ir ieškovės veiksmų, pagrįstai reikalavimą atmetė ir šiuo pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (LR CPK 178 straipsnis). Pagal LR CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai vertino pateiktus įrodymus, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės atitinka faktinius bylos duomenis. Apeliantės nurodyti motyvai neteikia pagrindo pripažinti, jog byloje esantys duomenys buvo nagrinėti neišsamiai, nes visa bylos medžiaga ir apskųsto teismo sprendimo turinys leidžia daryti išvadą, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai pirmos instancijos teismo buvo išnagrinėti objektyviai, išsamiai ir įvertinti nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių. Taip pat iš visų aptartų faktinių aplinkybių bei byloje esančių įrodymų, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė savo reikalavimo ieškovei, todėl vertinti ar nagrinėjamu atveju yra galimas įskaitymas, nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo ir tuo pagrindu priešieškinį atmetė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės skundžiamų pirmosios instancijos teismo išvadų apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė pagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti iš atsakovės 1535,00 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nuo žyminio mokesčio yra atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Minėta teisės norma kartu su kitomis LR CPK teisės normomis sudaro vientisą teisės normų sistemą, todėl ji turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į kitų teisės normų turinį, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (LR CPK 3 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju nors atsakovės priešieškinis nėra reiškiamas ieškovės bankroto byloje, tačiau jis yra betarpiškai susijęs su ieškovės teisminiu bankroto procesu. Priešieškinio turtinis reikalavimas yra nukreiptas į priteistų bankroto administravimo išlaidų įskaitymą į sumą, mokėtiną už bankrutavusios įmonės naudojimąsi atsakovei priklausančiu turtu. Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad atsakovo priešieškiniu reiškiamas turtinis reikalavimas bankrutuojančios įmonės atžvilgiu laikytinas atveju, atitinkančiu LR CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte reglamentuoto atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindą. Pastarąją išvadą patvirtina ir kitos LR CPK nuostatos, iš kurių matyti, kad įstatymo leidėjo tikslas yra tiek bankrutuojančią įmonę, tiek jos esamus ar potencialius kreditorius atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, reiškiant turtinius reikalavimus, ir tokiu būdu nebedidinti ir taip jau dėl bankroto bylos iškėlimo nukentėjusių kreditorių patirtų nuostolių bei užtikrinti tokiose bylose dalyvaujančių asmenų – bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių procesinį lygiateisiškumą. Tuo atveju, jei bankrutuojančios įmonės atžvilgiu pareikšti turtiniai reikalavimai yra betarpiškai susiję su tokios įmonės bankroto procesu, pareiškėjai turi būti atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo vadovaujantis LR CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nepaisant to, kad tokie turtiniai reikalavimai nagrinėjami ne pačioje bankroto byloje (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-510/2014) Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė 1535,00 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, todėl šioje dalyje sprendimas naikintinas dėl netinkamai pritaikytų teisės normų, reglamentuojančių atleidimą nuo žyminio mokesčio mokėjimo (LR CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (LR CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (LR CPK 98 straipsnio 2 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti 3258,75 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme po preliminariojo teismo sprendimo priėmimo ir apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (141-145 b.l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis tuo, jog prašymą dėl papildomų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priteisimo ieškovė pateikė tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, šios išlaidos buvo apmokėtos ir PVM sąskaita faktūra Nr. MLB14000096 išrašyta jau po Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-02-17 galutinio sprendimo priėmimo, t.y. 2014-04-30, todėl vadovaujantis LR CPK 98 straipsnio 1 dalimi šios išlaidos ieškovei nepriteistinos. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Rekomendacijų 8.15 už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,5 MMA, t. y. 1500,00 Lt bei į tai, kad šios civilinės bylos apimtis nėra didelė, byloje nebuvo keliamos naujos teisinės problemos, dėl kurių bylinėjimosi sąnaudos galėjo žymiai išaugti, į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas maža apimtimi, iš atsakovės UAB „RIVONA“ ieškovei priteistina 1000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. galutinio sprendimo dalį dėl 1535,00 Lt žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovės UAB „RIVONA“ valstybės naudai.

Likusioje dalyje Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei BUAB „Brauer“, įmonės kodas 166720462, iš atsakovės UAB „RIVONA“, įmonės kodas 110512039, 1000,00 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Teisėjai Vilija ValantienėRasa BartašienėEgidijus Mockevičius